Sigitas Geda

Eilėraščiai iš knygos „PĖDOS“

Į viršų

Lietuvos atsiradimas

Ištiško geltona
Šviesa danguje,
Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.

Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas.

Kol rūstūs peizažai
Apanka erdve,
Kol medžiai žalia
Apsitraukia žieve, –

Žemelė po šviesulu
Šildo pečius
Ir išveda šviečiančius
Jūrų paukščius,

Garuodama myli,
Raudona visa,
Ji žiūri į milžinus
Debesyse –

Ir sukasi – lekia
Amžių versmėj –
Geltoni pasauliai,
Žali vieversiai.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Laukinis ežeras.
Pirmapradis vanduo.
Rudosios nendrės,
Kvepiančios protėvių kūnais.

Žalios žolėtos žuvys dugne,
Ančių lizdai šiltame vandeny
Ir keturi kiaušiniai.

Tūno vėžys,
Prisidengęs skydu.
Žiema ar vasara –
Jokių pėdų.

O žalios žuvys
Žaliam dugne,
Jūs susapnuokit
Greičiau mane!

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Kailinių kaimas, Kailinių kaimas.
Vilkanastrai, Vilkanastrai!
Beržinių kaimas, Beržinių kaimas.
Vilkinykai, Vilkinykai!

Jau atėjo,
Jau atėjo
Tas šviesulas,
Tas didysis!
Vilkų saulė,
Vilkų saulė!
Beržų naktys,
Beržų naktys!

Į tas pievas, į žaliąsias,
Bėkim, trypkime ir šokim.
Ant tų pievų, ant žaliųjų,
Penkios karvės, trys veršiukai.

Mes visi gražiai gyvensim –
Medžiai, gyvuliai ir žmonės.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

Europos apledėjimas

Nuo skandinavų
Iki lotynų
Dieną ir naktį
Slenka ledynai.

Akmenys tarsi
Kiaušai dažyti, –
Galima bus jau
Ir padaužyti.

Kur buvo kalnas,
Ten liko klonis,
Kur buvo klonis,
Kalnas kaip klounas.

Lenda į erdvę
Žaliai nusidažęs
Kitas pasaulis,
Kitas peizažas.

O, dar stebėsis
Tie, kur nemato,
Kiek bus žolės čia,
Duonos ir medžių!

Klimato, Eros,
Žvaigždyno kaita.
Dievas ar Žemė,
Ar Saulė kalta?

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Aštuoniolikto vidury
Mužikėliai keturi
Geria geria geria butelį,
Stichiškai supranta būtį.

Perkūnėliai atidunda –
Žalia – mėlyna – raudona,
Motinėlė karves melžia –
Mirksta kosmose žemelė.

Kur diedukas, kur diedukas,
Juodas, liesas, nedidukas –
Dieve duok, kad neužšaltų
Ežerėlis vasaraitėj.

Ant kalno rugiai siūbuoja,
Pakalnėj vanduo liūliuoja.
Storas, kreivas ir raudonas
Ten dieduką ėda ponas.

Dieve duok, kad neužšaltų
Ežerėlis vasaraitėj.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Neužmiršiu – atsiminsiu.
Tąsyk buvo tokios pradžios:
Saulėje beržai atmirko.
Atmušė žieves nuo medžių.

Medžių šakomis vanduo
Baigia bėgt srovėm į duobę.
Žemei nuo dangaus atšokus –
Šokinėja senas špokas.

Kur prie kluono žagarai –
Žvirbliai tartum pumpurai,
O varnai beržuos geltonuos –
Kaip velniai – po beržus nuogus.

Žemė šaukė žalią spalvą.
O kaip ji į erdvę brėžias!
Žeme, bėgam, žeme, bėgam –
Laime – baime aš apspangęs.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Senos karvės prie Daugų
Stumdo debesis ragu,
Bet lietaus pirmieji siūlai
Žemę prie dangaus prisiuvo.

Didelė, gelsvai žydra
įsijungė elektra:
Ot, dabar balti ražai –
Duos toms karvėms įstrižai!

Traktorius kaip tarakonas –
Kerta staugdamas laukais.
Ten po liepom ir beržais –
Aria kalnus Lietuva.

Jau visai be padarmonų
Dumia kiškiai nuo dirvonų.
Jeigu dangų atidarė –
Bus visiems perkūnams darbo.

Kalnas, kalnas – senas pokštas
Apledėjimo epochos.
O ant dviračio gigantas –
Neatskirt – žmogus ar – gandras.

Žybt – ir vėl visatą dalo –
Gelmių gelmės kaip ant delno.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Nusivežk mane į Zarasus
Ir parodyk savo ežerus.

Aš juk vaikas ežerų –
Teliūskuojančių – žydrų.

Kai tėvukas girnas kalė,
Kai motutė žirnius malė,
Ten gimiau aš viena dieną,
Kai – ežiai šienavo pievą.

Dešimt brolių maukė pieną,
Ežere vėžys. Per dieną
Zujo kiškiai po dirvoną,
Karvė – kasėsi į tvorą.

Ten diedukai ėjo lažą,
Ten – ragavo lazdą žalią,
Vakarais ten pynė vyžą,
Srėbė sriubą – avižinę.

Ten po pasaulinio karo
Negyvų – laukuos daug rado.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

II Pasaulinis

Dievai kaip kralikai sulindo
Į dangaus olas raudonas.

Jau miškus pabaisos ėda
Geležiniais dantimis.

Žmonės, žmonės,
Nemiegokit –
Jie ateina,
Jie ateina!

Slėpkite vaikus ir duoną,
Imkiet šautuvus ir šalmus,
Vyrai, moteris paremkit,
Moterys, paremkit vyrus.

Jeigu mes neatlaikysim –
Niekas jau neatlaikys.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Naktį mėlynai raudonas
Griuvo į mane dangus,
Pasirodė medžiai, krūmai
Verkiančiais mažais žmogeliais.
           Vai motule, vai matule,
           Nebėra mūs tėviškėlės.

Aš į vieškelius išeisiu.
Gal, sakau, pasauliai dega –
Kokios baisios krinta šviesos
Ant žmonių ir žemių tako.

Mirė paukštis. Nebe gyvas
Užu debesio užkrito.
Jau judėjimas pakriko.
Būčiau jau geriau negimęs.
           Vai motule, vai motule,
           Nebėra mūs tėviškėlės.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Žemėj, sujauktoj ledynų,
Pilna trobesių medinių.

Medžiai. Paukščiai. Palaidai
Plauko danguje lizdai.

Pirkioj vyrai pasirodė,
Griebė moteris raudonas.

Šiltos lūpos, rankos, kojos,
Kad taip krūtis atsiklojus!

Auštant net beržai pašėlo –
Žemėn parvertė šešėlius.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Tamsią naktį atsimerkia
Sieloj tūkstantis pasaulių;
Žalias žydi,
Žydras verkia,
O, raudonas – siaučia, siaučia.

Tarsi vaiko nupaišyti
Du medeliai, du juodi.
Jodami ant arklio šyvo,
Rėkia broliai suodini.

Paklusnus kažkokiam garsui,
Kartais dar giliau einu,
Ten – žaliai geltonam – gandras
Laiko galvą po sparnu.

Aš visus matyti troškau.
Nepajėgsiu aš, deja,
Sužinoti, kaip atrodau
Seno arklio akyje.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Rugsėjis
Glėbį paskaitų atvilko.

Bendrabutyje miega žmonės
Po antklodėm baltom, raudonom.

Perdien liežuviai lūžinėjo
Nuo angliškai sunkios šnektos.
O vakare, nors jau gulėjo, –
Dar prusino vieni kitus.

Veiksmažodžiai penkiais pulkais
Užpuolė,
Tai duosim – asmenuosim,
Broliai!

Sekmadienis – kaip įlankėlė.
Vėliau truputį atsikėlęs,
Knygelę naują paskaitai.

Ach, kokios pilnos
Mažos galvos
Mažų ir didelių dalykų!

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Dega laikas manyje –
Spurda žemėj žmonija.

O kasdieną, vos sutemus,
Vos tiktai miškai atvės,
Į šimtus žalių sistemų
Lenda paukščiai iš erdvės!

Virš miškų erdvė raudona.
Daužo Marsą stichija.
O vaikai, namai ir duona –
Mes pakilome prieš ją –

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!

Plaukia miglos.
Erdvės plačios.
Iš vidaus
Pasaulis plečias.

Kosmosas – tamsus, raudonas –
Varinėja orionus.

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!

Štai ateina mūsų robotai.
Žvaigždės traukias kaip mikrobai.
Juodai mėlyni miškai
Saugos ežerų akis.

Giesmę būčiai,
Giesmę būčiai!

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Rytas ieško paukščių miškuos
Virš Lietuvos pilna paukščių!
Žeme, tu žeme mūs –
Bėgsiu – žmones sušauksiu.

Didelis jau esu.
Dar gražesnis išaugsiu!
Būsiu būsiu – visų.
Reikalingas kaip šaukštas.

Kam jūs mušat mane –
Gyvuliai ar žvėrys?!
Jūs mylėkit mane –
Pasigersim – eilėraščiais.

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

***
Buvau į Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys.

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau?

Geda, Sigitas. Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt