|
<< Atgal
Sigitas Geda
Eilėraščiai iš knygos SKRYNELĖ DVASIOMS PAGAUTI
Į viršų
GRAMATIKA LIUDIJA SLINKTĮ
- lietuvių poetams
Kablelis dažnai reikalingas pristabdymui,
po
veiksmažodžių, kuomet pasaulis
stingsta
arba pats trokšti, kad
šiek
tiek daiktavardėtų,
Rastųsi daiktas ar vardas.
Brūkšnys turi paliudyti staigų krypsnį,
brūkšnys
turi ryšio su žaibo
lūžtve,
su kryžium, su svastikos
ugninėm
pertvarom,
Taškas dedamas netolies, netolies jau
apokalipsės,
kuomet Viešpats
traukias
į vieną Simboli,
tašką,
Daug ženklų vartot nepatartina,
garsai
visi reikalingi,
bet
tatai jau tapyba
ar
muzika,
Skyrybos ženkluose slepias visi kontrapunktai,
žodžius reikia mėtyt kaip rutulius,
priedo dar taip, kad nesidaužytų
tarpusavy,
Tik šitaip, tiktai taip, broliai,
mes
apjuosime savo visatą!
Briliantiniais Dievo diržais.
1991.IV.18
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
KELEIVIS
Vėl plastantis kovas, ir ačiū
Tau, Viešpatie, atsistato pasaulis:
galiu jausti seniausias augalų
ir žmonių, ir Lietuvos
valstybės formas,
žaisti kaip kūdikis
seniausią žmonijos žaidimą.
Kurmis buvau aš,
rausiantis taką,
Platonas baltam
Paterų kaime,
kur alksniai žydėjo,
neršė žiežulės,
panašios į sveikamarija,
o žaliuos poalksnių krūmų vainikuos
švietė tamsmelyniai vabzdžiai,
išbudinti
jie
spragsėjo.
1991.11.24
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PER GAVĖNIĄ
Nepraeinantis noras
Matyt,
Kad čia nieko
Nebuvo.
Išskyrus
tik viena:
Mažas žmogus
Su puokštele
Nemiršuolių
Palei
Viešpaties
Tvorą.
1991.11.24
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
VAIKO MIRTIS
Mažas berniukas Juozapas
mirė po karo
skeldamas
pliauską
netyčia
palaikė
į galvą
kraujas sruvo iš smilkinio,
kvepėjo balžienas,
danguje sūjuosvai
švietė
parskridęs varnėnas,
švilpdamas
be paliovos
jis
norėjo kažką
pasakyti,
tačiau
kraujas buvo
skardesnis
1991.III.16
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
GYVENIMO KNYGA
- apie tai, kas yra neįmanoma -
Pernai pabandžiau parašyt
Lietuvos gyventojų
knygą,
pradedant nuo mamutų
deja,
numirėliai
ėmė
lįst iš kapų
ir
taip stūgavo,
jog turėjau nutraukt
jau
100-ajame puslapy...
kur poetas, dainavęs:
viskas kas neįmanoma
yr' įmanoma?..
1991.III.10
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
AKYS
Mano akys dažnai būna skolintos
iš
žvėries
arba
paukščio,
Nes kasdieniškos akys netinka,
kad
galėtum
ką
nors pasakyti.
Visos eilės skiriamos žmogui,
tačiau
viskas
tartum
netyčia,
Į save tarsi apgręžtam žiūrint.
1991.III.18
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
DIEVAS NEMĖGSTA LYRIKOS
- J. S. -
Kai gulėjau ligoninėj ir Marga Pižama
jau norėjo priglaust mano dvasią,
sapnavau,
kad ne man, o mano
bičiuliui
lupas
mėsos nuo kojų,
verkia
graudžiai
kaip
žievimas medis...
Bet priėjo ir spyrė Balta Pižama,
sakydama:
Bus tau
liurlint visą
gyvenimėlį!
1991.IV.8-9
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
DAR VIENA ŠMĖKLA
O keisčiausia man buvo,
kai pamačiau
bėgantį per laukus
dar vieną KŪNĄ
(vaikai
žaidė kvadratą,
kvepėjo
svilinamos
kiaulės
ausim...)
tatai buvo MĖSA,
didelis
rausvas torsas,
atsimušdamas
į medžius,
raudamas
savo nesančius
plaukus,
jis nesvietiškai
klykė:
Noriu būt nepriklausomas!
1991 III.12
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
SOLO SU MUŠAMAISIAIS
- visur raudoni lozorėliai
buvau aš Stalino kareivis,
rytais melžiantis ožką
(komunistai
atskrido
mėlynais
lėktuvėliais)
buvau kristamušis Lietuvoj,
skraidinantis studentes
plikomis sėdynėmis
(komunistai
apsirengė
mėlynais
kostiumėliais)
likau akmeniu lagerio vartuos,
taboka prie išeinamos
(komunistai
išskrido
mėlynais
lėktuvėliais)
1991.III.27
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
BAUDELAIRE'AS. LIKIMAI
Katinas, užmigęs tarp milžinės krūtų,
vos patraukė hašišo,
albatrosas, nudegintais skruostais
ant denio,
beprotybė jau pūtė
pro
jį,
bet užsnūdus nuskurėlėj Belgijoj,
Viešpats atėmė amą
o po šimtmečio rusų poetas
bandė prisidegt cigaretę į bambą,
bet įsiutusi milžinė jį pasmaugė.
1991 .IV.5
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
AMŽINIEJI PAVEIKSLAI
Tuteišų pasaulyje viskas buvo matyti
ir skleisdavo šviesą.
Jeigu vyras turėdavo moterį, tai
būtinai išsiplėsdavo ją ant pilvo,
kad šviestų,
moteris atvirkščiai.
Tuteišų kūnai panašėjo į
tūkstančius mažų paveikslėlių,
kur po siūbuojančiom gėlėmis
slėpės tetervos bei bostreliai.
Dievui net ir nežiūrint,
viskas būdavo aišku.
1991.IV.6
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
EPILOGAS
Visa tai buvo seniai,
po to Tuteišiją nukariavo
Jabanija.
Jabanai buvo tikri
Šūdo žmonės.
Jie apsigyveno kamuoliuose.
Iš mėšlo mokėjo žiest
rutulius.
Išrinko visas varles.
Mokėjo matuoti.
Vakarais virdavo Braškę.
Ir tuteišai pamiršo kaip skraidoma.
Pasiklysdavo, daužėsi vieni į kitus.
Atsibusdavo tik lavoninėse.
1991.IV.6
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
IŠ TESTAMENTO I
Šalta?
Nubusi
Miegojęs metus.
Laipsniai?
Pustrečio,
Ir lyja lietus.
Eisi?
Negrįšiu
Daugiau niekados.
Mirsi?
O čia kas?
Skriauda ant skriaudos...
Gulsi?
Sapnuosiu
Toliau šlykštynes...
Griūva...
Pasaulis?
Velniop, be manęs!..
1989.X.2
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PRISIKELTI YRA NEGRAŽU
Nejaugi atgis apmirę ir išdžiūvę mano kauleliai,
Atsigavę, kaip Ezechielio, galingajai dvasiai padvelkus?
G. Narekietis |
Taip, atsigauna raktažolės
dangui rakinti,
šalpusniai jau geltonuoja
šiukšlynuos,
geltonos pūgos supūsti,
bet kad atsigautų kauleliai?
Priemiesčio šunys juos vagia
iš praardytų kapų,
mėto vaikai,
traiško mašinos...
Iš pravažiuojančio buldozerio
nunarintom akim
žiūri į geležį
nuožmogis.
1987
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
Į PRISIKĖLUSĮ ŽIŪRINT
Prisikėlęs iš mirusių, nelupk žolės iš avinėlio burnos.
Prisikėlęs iš mirusių, nežiūrėk į karalių.
Prisikėlęs iš mirusių, ar matysi savo draugus?
Prisikėlęs iš mirusių, ar pasveikinsi mylimą?
Prisikėlęs iš mirusių, neradai savo tėvo ir motinos.
Nei tėvynės, nei savo vaikystės.
Tai ko buvo keltis?
Kam mirt ir pūt po žeme?
Prisikėlęs iš mirusių, bet ne Kristus.
Prisikėlęs iš mirusių Lozorius, tinginys.
Jeigu numirei, tai gulėk.
Ko buvo keltis?
Kad iš naujo kentėtum?
Ašaros ir beprasmybė.
Pažeminimas, smurtas ir liūdesys.
Dantigrieža.
Nejau tau brangi šita žemė?
Prisikėlei, tai šlovink.
Prisikėlei, tai atsakyk.
Ar geriau ten, ar maloniau?
Kokia tamsa ten ir kokia šviesa?
Kokios kirmėlės, kokios ten gyslos?
Jei buvai, tai turėjai regėti.
Kurmių, rupūžių ir sliekų, ir pelių karalyste.
Ar geresnis jų imperatorius?
Jei poetas, tai atsakyk.
Ką ten veikia Watteau, Mezzetinas ir Boschas?
Prisikėlei iš mirusių, o čia dar šalčiau.
Dar liūdnesnės čia gėlės, dar tamsesnė diena.
Negi esam taip prakeikti, kad negalim numirti?
Net mirti, net mirti, Viešpatie, mums neleidi.
Dvasia be tėvynės, be vietos pasaulyj.
Amžinas žydas su silkėmis prie Merkinės.
Vėlė nukirsta galva,
Pusiau mirusiųjų, pusiau gyvųjų pasauly.
Ligi juosmenio ten, viršum juostos šičia.
Koks tai gyvenimas, kokia mirtis?
Gyvent, kad gyventum?
Kad būtum gyvas?
Numirėliai daug gyvesni.
Numirėlių daug daugiau.
Kam tave jie paleido?
Kodėl neėmė?
Koks baisus išmetimas!
Tai ne mano, ne tavo, ne mūsų, o tautos, pasmerktos
čia gyvent ir išnykti, ir mirti, ir keltis, ir mirti, ir
keltis likimas.
Miežio grūdo, Ozyrio, lino sėlenų, ne žiedų, o sėklų,
ne lapų, o stiebo likimas.
Palankūs vėjai pūtė į tavo kaulus, vėjai, nešiojantys
sėklas.
Palankūs vėjai, tie, kurie verčia gimdyti Visatą.
Prisikėlei tebus tau Velykos!
1980.XII.15
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
TESTAMENTAS MAŽAI MERGAITEI
- apie tai, kas beveik nereikšminga -
Aš žinau, tujen laukei, kada aš prabilsiu
apie
gyvulių bandas, ištrempusias
žemuogių
mišką.
Tu tiktai iškentėk,
ir
mažas raudonskruostis vabalėlis
atskleis
tau visą
tragiką,
grožį,
didybę.
Tu tiktai iškentėk,
ir
visom užribio kalbomis
tau
prabils
mėlyna
dilgėlė.
1991. IV. 7
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PROTOKOLAS
- svarstant lietuvišką abėcėlę -
juostom, nelyg diržais, jinai apkabina
penketą sferų:
pirmas penketas (A, B, C, Č ir D) labai sunkiai
atsiplėšia nuo žemės,
trokšdamas jungtis per J su aukštesniais
plotais (K, L, M, N)
maišo nuolat, kišasi E, primindama mums,
kad ko nors, Dieve gink, nepamirštume,
Ph
(F), G, H ir vėl I pailgėjus jau
traukia į mirtį nuo kranto,
prie vaikų ir zylučių, smuikuojančios žemės
Skolintos lieka neapibrėžtos: Chamas jau po žeme,
Fainas ir Fabrikas sunkiai prigyja, vis
kliūva alsuojant, vis Fui, negražu,
dir(b)t fabrikuos mes nepratę,
dirt odą galėdavo tik kumellupiai,
apie vidurį tilptų ir K r i s t u s,
ant krašto pasauliui, ant kranto, pats
svirdamas linkui mirties, bet lietuviams
tatai irgi svetima, chta ir vėl jau
maišosi, kaip iš po žemių...
Anagramomis retas beskaito.
1991.IV19
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PIRMASIS SLIEKŲ PASIMATYMAS
Prisiėdžiau kaip tas ožys,
įšokęs
į Dievo darželį,
prisiuosčiau ievų žievės
palei
tvenkinį,
smirdi, tegul ją velniai,
bet
vis vien teko graužti!
Atsigėriau vandens ir dangaus,
rijau
žemę iš savo
kuntaplio.
Dabar einu gult geležies graban
prie
garažo.
1991.IV.8
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PRISIMINIMAI APIE MOTERIS
Ar gali man nupirkt, man labai
trūksta ano mėlyno pakabuko! |
Viskas, ką jinai man kalbėjo,
buvo
tiesa, bet aš vis vien
negaliu
atitokti:
Kaip, iš kur ta burna?
kas
išmokė,
Kodėl jinai ieško namų,
o
nestato bažnyčios?
Ir iš viso ką tatai reiškia?
Kodėl šonkauliai turi kalbėti?
1991.IV12
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
PASIVAIDENO SAULEI LEIDŽIANTIS MAŽASIS DOVYDAS
Man vakaras raudonas
Nenoriu aš vėlės!
Brangus sidabro broli,
Išlipk iš dilgėlės.
Girdi, ką žvėrys šneka
Šioj valandoj, žolės
Tu laužai žalią šaką,
Išlipk iš dilgėlės!
Ten kirminas raudonas
Su snieginu sparnu,
Brangus sidabro broli,
Išlipk! Aš ateinu!
Štai purpurinė lova,
Su sklidina taure
Liūtelis gelsvas stovi
Ir kalbina tave.
Galėsi sau miegoti,
Ir angelas skraidys,
Ir dilgėlės rasotos
Tau sapno netrukdys.
Bijausi aš raudono
Pavakario vėlės,
Brangus sidabro broli,
Išlipk iš dilgėlės!
1972.IX
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
MANO GYVENIMO SIELVARTAI
- tragedija ir komedija tėra
tik pasikeitimas kūno dalimis - |
Per 50 metų šitam pasaulyje
beveik nieks neatsitiko,
tik viena moteris
vietoj manęs Viso
pasiėmė pačią menkiausią dalį
ir išėjo pas kitą.
Ir
aš tuomet po
liūdėjimo
prasidžiugęs
su
geriausiom savo
dalim
švytėdamas
kaip Aureolė
Išėjau pas kitą, visa mano
nelaimė
jinai jau buvo išėjus!
Ir tai, ir taip visuomet,
Viešpatie, gerosios mūsų dalys
ant vėjo!
Atiduodamos ten, kur nereikia,
kažin kokiam remontui,
kažin kokiam Tavo motorui,
kursai neužsiveda ir neveikia!
1991.1V.18
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
DIEVAS YRA PIRMASIS DEKADENTAS
Viskas yra dekadansas pasaulyje, dekadansas slypi pačioje idėjoj sukurti pasaulį,
angelų maištas ir Dievo nuopuolis viskas yra dekadansas, viskas kuriama pažemių
sferoje, viskas iš dumblo, saulelei pašvietus. Molio rausva, raumeninga spalva, molio
siela iš mėsinių, žolės tamsiai rožinės ir lelijinės, kriauklės ir perlai
viskas persunkta dekadansu, gašliu potraukiu aristokratiškai daugintis ir
grožėtis, pasidygėti, atstumti ir vėl grožėtis, tūkstantį kartų žiūrėt į save
patį karališkuos veidrodžiuos, atsainiai aukotis, duoti išmaldos, net nežiūrint į
elgetą, net jo neatsimenant, gerai išsiblizgint batus, kad tik šviestų kaip veidrodis,
menės, muzika ir tapyba, skulptūra, svajonės ir meilės, egiptietiškos katės ir
skruzdėlių akys (nesakykite man!) viskas yra dekadansas. Salvadoras Dali, Nietzsche,
Čiurlionis, Putinas ir Baltrušaitis, Sruoga, Krėvė, visi maži dideli lietuviai yra
dekadentai. O lakštingalos arba volungės visos...
Jėzus Kristus ir tas dekadentas (kaip karališkai šmotą dangaus žada latrui!).
1991.IV.18
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
APVAIZDOS TRIKAMPĖLIAI
I. Žuvis, kuri žiūrėjo iš lėkštės
Aš nevogiau, aš nejutau kaltės,
Aš nežudžiau, aš neėmiau ne savo,
Tačiau visur, kur kojos nukeliavo,
Žuvies akis žiūrėjo iš lėkštės.
Nelėbavau, užteko man vilties
Net ir tada, kuomet širdis streikavo,
Tačiau visur, kur kojos nukeliavo,
Melsva akis spoksojo iš lėkštės.
Ovaluose, kvadratuose kėdės,
Žieduos, kurie viršum galvos lingavo,
Visur, kur mano kojos nukeliavo,
Akis, akis man merkė iš lėkštės!
II. Trikampiai laiškai
O ateidavo tokie laiškai
Kaip suplotos kareivių kepurės,
Kur prapuola visi laikai?
Ko dabar į mane taip žiūrit?
Aš atsimenu, buvo laikai,
Jūroj supdavos baltos burės,
Iš po žemių lindo laiškai,
Augo krūtys tarsi kepurės.
O ateidavo tokie laiškai,
Trikampėliai, saldžios širdelės,
Kvadratėliai, žirniukai, taškai,
Per Kalėdas baltos plotkelės...
III. Ašara
Baltą trikampi nusibraižiau,
Du, tau liko ką nors pridurti,
Apie saulę ir žiogą rašiau,
Nepasisekė jų sukurti.
Juodą trikampį nusipaišiau,
Kvadratėliais bandau atsipirkti,
Tik ovalą jau pamiršau,
Sergėk, Dieve, pamišėlio širdį!
Žvelgia perkreiptas mano vyzdys,
Žvengia baltas arklys kalamaškoj,
Iš lėliukės išlėks vabzdys,
Baltas Jėzaus rūbelis braška.
1991.IV.30
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
OŽIO ELEGIJA
Oželis kartais įšokdavo į rūtų daržą Lietuvoje, prieš
Paskutinįjį
Teismą, kurio žmonės
neskyrė
nuo pragaro ir beveik niekas
neturėjo
vilčių išsisukti,
Siausdavo tas Oželis tenai kartais lig išnakčio,
kam
neskanu bent vainiklapis, bent
taukšt
taukšt kanopėlė, kas kad
pragaras,
bet saldi visa ta žolienė.
Kartais, tiesa, užmatydavo kokia bobelė, bet jau
nelabai,
be akuliorių neįžiūrėdavo, kas
ten
svirne, pataluos, daržely, ant
šieno,
patvoriuos, paežiuos, tarp
aguonų,
kieno ten barzdytės.
1991.IV17
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
ODĖ SENATVEI
- Gedimino Jokimaičio atminimui - |
Su senu poetu vieną pilką balandį ėjom klausyt
vieversio link Pilaitės, o jisai buvo
labai jau pasenęs, vis klupo, ir mes
vos vos nesusimušėm:
vos tiktai šviesversėlis ima plyšaut,
anas man ir rėkia: Iš šitos, klausyk,
jau iš šitos pusės... Nors traliavimas
kuo skaidriausias plaukdavo iš viršaus...
Tik sugriuvus į griovą ir gerokai patraukus
konjako, galop paaiškėjo, jogei mano
bičiulis viską girdi viduj, nes jau
senas, apkurtęs, bet, būna taip,
ausys visos išėję į šonus...
Palaiminta būk, tu daugiaause, visagirde,
išdrykus, apglėbusi dvasią senatve!
1991.IV.23
Geda, Sigitas. Skrynelė dvasioms pagauti: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1998.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|