Motina, eidama į ežerą skalbti, nešdavosi ir mane. Prisižiūrėjau visokių paukščių, žuvų ir gyvulių, dar nemokėdamas kalbėti. Abiejuose ežero galuose kitados stovėjo po karčiamą.
Gal būt, todėl sugrįžau prie Strazdo.
Jis buvo aprėpęs Lietuvą – jos žmones, jautelius, pasvydusią Aušros žvaigždę užtvindęs begaliniu savo širdies gerumu; viską troško išsaugoti, išgelbėti nuo Nebūties.
Ir visa tai man pasirodė esą nesenstantys dalykai.
                                                                                  Sigitas Geda

Sigitas Geda

STRAZDAS
Poema

         Skiriu Tėvui

Į viršų

Suartėjimas

Kai Drazdauskas iš po medžių
Kartą rinko uogeles,
Tai žiūrėjo tartum magas
Į gamtos akis žalias.

Su galvijais, su vaikais
Jau šienavo Lietuva.
Besikeičiančiais vaizdais
Švietė didelė galva.

Štai Drazdauskas girdi strazdą
Leidžiant balsą per miškus
Apie tai, kad lazdos žalios
Sukuproja mužikus.

Ir ūmai pasaulis plečias –
Keliasi erdvė kaip gaubtas –
Ar ne angelas čia plazda,
Išvarytas iš dangaus?

O, kaip jūs ilgai artėjote –
Miškas – laukas – ganykla –
Žalias paukštis ir gamta –
Žemiška kažkas ir dieviška.

Vartosi prie žemės lygūs –
Žmonės – paukščiai –
                                  gyvuliai, –
Savo kelio atkakliai
Nuolat ieškanti gyvybė.

Ir Drazdauskas pasiryžo –
Didelė gamta tylėjo, –
Kai Žmogus į Paukštį grįžo,
Paukštis gi – į Žmogų ėjo.

Atsivėrė Žmogui akys,
Paukščiui – plėtėsi širdis,
Du sparnu padangėj plakėsi
Kaip visa visa Būtis.

Kai dabar Drazdauskas traukė –
Pusė paukščio ir žmogaus –
Buvo – tarsi koks kentauras,
Žmogų – paukštį žemė jautė.

Į viršų

Žemės arimas

Šitos bitės, kamanės,
Šita amžių galybė,
Virš apgriuvusių kaimų
Rausva amžinybė.

Atsiverkite, žaros,
Man į amžius senus,–
Iškėtojęs sparnus,
Strazdas Lietuvą aria.

Gėriukėliai po pievas.
Plaukia upės. Kalnai.
Danguje dyvinai
Žydi saulė ir dievas.

Tarp dangaus ir tarp žemės
Žalio paukščio sparnai.
Bliauna jaučiai tenai.
Verkia vaikas. Sutemus

Vyras, paukštis, poetas
Dar ilgai ieško peno –
Viešpatie mano,
Kokios baisios jo pėdos!

O iš rūko lyg sapno
Kyla mano tėvynė –
Senas laikas ir samanos –
Lietuva baudžiavinė.

Kaulakys. Kamarnykas.
Dominykas. Siratos.
Vyžos. Senas giesmynas.
Ir Drazdauskas, ir Strazdas

Žalią sparną ištiesia,
Kad net saulė – žalia,
Jo šešėlis žole –
Šviesios bangos per Lietuvą.

Tiek regėjimuos šėlus –
Mėnuo – miškas – rasa
Lietuva – ji visa –
Dideliam jo šešėly.

Spurda, lekia gyvybė,
Eidama spirale.
Viršum jos – begalybė,
O kentauras – šalia.

Į viršų

Karčiama

Kėpso stalas ąžuolinis,
Indas liejasi molinis –
Karčiamėlė, karčiama –
Arielkėlė geriama.

Vyrai mūrai: ūkinykai,
Sukčiai, kupčiai, maininykai,
Kožnas pagal savo stoną,
Leisdami ratu uzboną.

Šoka trypia girtos moterys
Ir mergelės tartum voverys,
Pasirišęs kreivą šoblią,
Šlėkta šaukia: oplia-oplia.

Diedai seni ir kuproti
Irgi puola tanciavoti.
Nors lazdomis pasirėmę,
Kratosi, barzdas surėmę,–
Oplia-oplia.

Dideli balti stalai
Kyla tarsi angelai,
Šlėkta po stalu voliojas –
Kiaulė jam paslūgavoja,–
Oplia-oplia.

O pačiam kampe kentauras –
Pusė paukščio ir žmogaus –
Su baudžiauninkais bendrauja –
Tai paguodžia, tai išmaukia,

Tai priglobia kokią Ievą...
Per žvaigždynus lėkdama,
Čia didžiulė, čia bejėgiška,
Šoka trypia Lietuva.

Gaivalingos jėgos siaučia,
Siaučia žemė ir dangus,
Čia užvaldo žmogų paukštis,
Čia prasimuša žmogus, –
Oplia-oplia.

Į viršų

Moteris

Ėjo Strazdas namo,
Truputėlį išgėręs, –
Sužydėjo ūmai,
Dangų uždengė gėlės.

Žmonės ritino akmenis,
Ganė karves, avis.
O virš jo – Moters Akys
Augo, plėtėsi vis.

Atšuoliavo, iškilo –
O, gyvybės rasa –
Stačiakrūtė juokinga,
Nuogutėlė visa.

Nuo Homero laikų
Tokias grobė kentaurai,
Kai iš ilgesio staugė
Tarp medžių lieknų.

Strazdas puolė ją vytis –
Žolės lenkėsi aukštos –
Kas ji: Stirna? – Žuvis? –
Gulbė? – Moteris? – Paukštė?

Vaikėsi, kol sutemo,
Ištrempė visą pievą –
Volungės šaukė: „Ieva,
Gultumeis ant sutanos...“

Pagaliau pasigavo –
Žvaigždės didelės keliasi –
Atlošė Moters galvą
Ir – suklupo ant kelių.

Žmonės ėjo per akmenis,
Ginė karves, avis,
O virš jo – Moters Akys –
Augo, plėtėsi vis.

Kaip didžiulės plaštakės
Virš visos Lietuvos –
Pirmykštės spalvos
Šviečiančios Moters Akys.

Didelės kaip Žemelė,
Kaip Saulė, Dangus.
Ir suklupo ant kelių
Vyras – Paukštis – Žmogus.

Į viršų

Rauda

Pasiklausė rudenio vėjo,
Pasisiuvo terbą ilgesnę
Ir, traukdamas šventąją giesmę,
Per Aukštaitiją ėjo.

Kalnai visą dieną šviečia,
Vingiuoja upės raudonos,
Strazdeliui atneša duonos
Bulves kasantis svietas.

Žiūri – pro ąžuolynus,
Erdvėje iškapotus,
Pabaisos nagais geležiniais –
Senos, kuprotos.

O, kiek jos žmonių suėdė,
Išniekino Žemės moterų,
Nei dievo tėvo, nei Motinų –
Jos nesigėdi –

Nustūgavo gūdžiai
Šungalvių kaimenė,
O žemėje guli
Suėstas kaimas.

Pirkiose, jaujose
Didelės geldos
Pripiltos kraujo
Mažų žmogelių.

Sulėkė žmonės.
Sklido raudos tenai.
Jau ruduo, ir raudoni
Buvo Paukščio sparnai.

Jo didžiulė galva,
Ąžuolynai ir debesys –
Kaip danguje deganti
Dieviškoji spalva.

Apspito žmogeliai
Jo kojas, rankas –
Švietė Paukšty kažkas
Begalinis – raudonas.

Mirusius palydėjo,
Pašventino jų namus –
Gal senovinis dievas
Iš baltos tolumos.

Jis šviesa ir likimas –
Amžina Paslaptis –
Galingoji – laukinė –
Didžioji Būtis.

Vasarą – žaliuodama,
Rudenį – raudona
Už žmogaus nužudymą
Ji nedovanoja.

Erdvėse lekiodama,
Ji – pasaulį myli.
– – – – – – – – – – –
Ir visi raudojo.
Meldėsi už mirusius.

Į viršų

Erdvių atsidarymas

Kažkas virš žemės plauko –
O, didelė šviesa –
Įsitempė visa
Žemelė – tarsi lauktų.

Ir atsidaro žaros –
Ir viskas auga, plečiasi –
Iš Paukščių Tako žemėn –
Šventieji paukščiai lekia...

Ir pasirodo Paukštis –
Pasenęs kaip miškai –
Raudonai – statmenai
Į jį Pasaulis plaukia.

Į dangų šunes loja –
O kaip seniai – seniai –
Šita erdve – klajoja –
Padangių šviesulai.

Kai šviesulus numėto
Nematoma ranka –
O Lietuva – erdvėj toj –
Nejau – tiktai auka?

Nuo skliauto iki skliauto –
Lėtai be galo modamas –
Jis savo krašto laukia –
Sunkus – tamsiai raudonas.

Tarsi erdves kilnotų –
Iš Nežinios atėjęs –
Lyg koks – Raudonas Vėjas
Beribiuos erdvių plotuos.

Ir Lietuva ateina –
Kaip kitados – prie stabo,
Žmogeliai geria pieną
Už ąžuolinio stalo.

Raudonam – Šiaurės – moly –
Jų – milijonai – guli,
Ir plakasi kaip gulbės
Prie vyrų – baltos moterys –

Plevena visos žalios –
Dar bus – šviesos gyvos –
– – – – – – – – – – – – –
Jis – tėvas Lietuvos –
Ir akys jo – kaip žalčio.

Į viršų

Tardymas

Kai seniausi malūnai
Jau pavasarį jautė,
O iš tvartų sulūžusių
Ėjo žmonės ir jaučiai,

Kilo stiebėsi žalios –
Žydros žolės ant šlaitų,
Strazdas Vilniun važiavo
Gal knygelę išleistų.

Apdainavo jis žmogų,
Paukštį, gyvulį, žuvį, –
Kas gi žemėj pranoko
Dieviškąjį liežuvį?

Visą šitą pasaulį
Jis į giesmę sudėjo.
Giesmėje apsaugoti
Akmenėliai kalbėjo

Skraidė moterys baltos.
Kažkokioj erdvėje
Kaip vėlė, kaip dvasia
Visas gyvis nekaltas.

Žydra žydra. Ten angelas
Ant žagrelės – danguos –
Ten išgelbėtas, atpirktas –
Su jauteliais žmogus

Tarsi kūdikis juokiasi,
Anei menkas, nei mažas.
... Galgi butų šlajukėmis
Lietuvą ir išvežęs.

Bet apspito jį ponai,
Svetimtaučiai klebonai
Knygą atėmė, arklį,
O jį patį – ištardė:

Koks vardas?
Kokia pavardė?
O šita raidė –
A ar B?

Iš kur toks ėmeisi?
Turėjai moterį?
Sukalbėk poterį.
Užtrauk „Kyrie eleison“.

Aha, papuolei!
Prieš valdžią dar šiaušiesi!

Traukitės, ponai,
Aš – laisvas paukštis!!!
– – – – – – – – – – – –
Parbėga Strazdelis,
Skvernais paplasnodamas.
Neišleido knygelės
Už paukštiškas nuodėmes.

Į viršų

Smurtas

Puolė vienas kaip velnias.
Sako – žmoną laikai.
Tai ne aš, tai strazdelis...
Jo žmona ir vaikai.

Patys irgi juk griebiat
Kur skanesnį kąsnelį.
Dievas sūnų turėjo,
Tai ir man ne pro šalį.

Chamas. Skelbė lygybę.
Apie bobas giedojo.
Pažabot chamų giminę.
Lai sau gieda už grotų.

Aręs žemę ir siautęs
Palei dangų ir debesis,
Žalias paukštis – strazdelis
Ponų rankose. Auštant

Bąla medžių veidai.
Ir lelijos, ir molis.
Vaikšto Žemė ir Motina –
Atsibuskit, vaikai.

Kelkit vandenį, duoną,
Skruzdės, kregždės, driežai,
Atsimerkit, beržai,
Eisim Strazdo vaduoti.

Ąžuolai išlapoję,
Strazdą vaikosi ponai:
Koks čia paukštis, psiakrev,
Šaudyk, gaudyk jį, griebk.

Guli Strazdas alksnyne.
Išmušė valanda.
Parsidavusios minios
Jį apspjaudo. Tada

Muša paukštį per veidą
Ir, sušaukę tarnus,
Jam išlaužo sparnus.
– – – – – – – – – – – – –
Į beprotnamį veža.

Į viršų

Maištas

Per Lietuvą veža Strazdą
Raudonais plačiais arkliais.
Geltona gamta prasiskleidžia,
Pakvimpa karklynų lazdos.

Ant kalno pabaisos staugia
Debesis varinėja –
Lietų paleidžia, vėją, –
Laižosi – Strazdo laukia.

Pečius jam ir snapą gelia –
Suraišiotas, parduotas...
Raudonų paukščių keletas
Išlaužtus – rado – sparnus.

Negalima nieko žudyti –
Sukilo visa gamta.
Baltuodama – dreba galva
Paukštelės mažytės.

Užsisklendė kaip žiemą
Ir Saulė, ir žiedai,
Visi paskui vežimą –
Ir žuvys, ir žiogai.

Ir visas gyvis šliaužia –
Peizažai su kirviu.
Paukščius ir žmones laužo –
Pagirdysim krauju! –

Strazdelis atsistoja –
Užtraukia šventą giesmę.

Dievai, uždekit šviesą,
Palaiminkite kovą.

Pakelkite, mužikai,
Tuos amžinus kirvius.
Jau išrikiavo miškas
Medžius kaip kareivius.

Lyg prie Tigro, prie Eufrato
Skamba didysis varpas.
Erdvėje pažaliavęs
Išlenda – juodas varnas.

Pila ponai iš pulverių,
Puola paukščiai ir vyžos.
Ak, nabagėlės purvinos,
Kruvinos guli visos.

Lenda iš jūrų raudonos –
Amžinosios pabaisos –
Vienas paukštelis – raudodamas –
Eina sau – nieko nepaiso.

Uždenkite žmones skvernais
Ir paukščių ilgais sparnais!..

Į viršų

Išlaužytos giesmės

Molio giesmės –
Medžių giesmės –
Kaip gyvensim,
Kuo tikėsim?

Žemės giesmės –
Saulės giesmės, –
Nebelieskit,
Nebelieskit!

Mes neturim
Rankų, kojų,
Mus šalta
Migla užklojo.

Niekados
Neatsikelsim,
Nebesėsim,
Nebearsim.

Ir su moterim,
Su vyrais
Nebesrėbsim
Šilto viralo.

Nepakelsim
Storo šaukšto –
Ir žmonių –
Nebesušauksim.

Guli –
Nieko nebemato
Strazdo giesmės,
Giesmės mano.

Į viršų

Šungalviai

Iš visos Lietuvos,
Iš Rusijos, Lenkijos
Šuniškom galvom
Viens prieš kitą lenkiasi.

Kuria laužus,
Atrajoja,
Ant mažų
Žmogelių joja,
Kojas ir rankas išlaužo.

Veža avilius,
Gėles,
Nužudytas
Mergeles.

Viskas išnešta,
Išplėšta.
Kur jūs Lietuvą nuvešita?

Juodos galvos,
Juodos dienos.
Danguje nerasi kelio.
Jokios saulės. Jokio dievo.
Jokio gyvulio, paukštelio.

Tik vaikai
Veidais žaliais
Kasasi
Po ąžuolais...

Staugia ir ėda.
Ėda ir staugia.
Ėsdami staugia.
Staugdami ėda.

O Paukštis – daužosi
Po tokį svietą,
Sparnai išlaužyti,
Kraujo varvėta.

Kolei parbėgo,
Kol parsirado –
Krito ant sniego,
Guli be žado.
– – – – – – – – – –
Kelkim patį skaisčiausią
Suplėšytos saulės gabalą –
Sulėkė žmonės ir prausia
Didelę Paukščio galvą.

Į viršų

Pabudimas

Medžiai ar vėliavos?
Plakasi plakasi,
Seniai jau apakusi,
Guli erdvėj,
Miškuose, žmonėse –
Paukščio dvasia.

Ieško teisybės,
Ieško ji laisvės
Nuo Kamajų iki Sibiro,
Nuo Sibiro lig Pažaislio.

Užgula ąžuolus –
Daužosi, dažosi,
Keliasi bėga –
Visa Lietuva.

Besparnė – berankė...

Bėga į erdvę,
O ten negyva –
Riogso išvirtusi –
Beržo galva –

Nuprauskime dangų!!!

Į viršų

Sugrįžimas

Raudonos – ištiškusios
Obelys – prie dvaro.
Sūnų jo – Pranciškų –
Į Sibirą – varosi.

Tėve, kam daužai tu
Savo seną galvą?
Man tavęs labai,
Pranciškau, gaila...

Atmeni – žuvaudavom,
Pievoj vartaliojomės...
Tėve, rublį davė
Kunigas kelionei...

Tėve, tu jau žilas... –
Žydi obelis –
Joškė – senas žydas
Verkia už kelis.

Skruzdėlės raudonos,
Saulė ir būžys,
Vandenys ir duona –
Viskas nebūtis.
– – – – – – – – –
O iš to pasaulio
Baltas – nebylias
Atneša vaikeliai
Strazdui lelijas.

Į viršų

Epilogas

Šneka pusprotis vienas,
Kad turėjo sparnus.
Kaip Pažaislyje, viešpatie,
Išlaikyti durnus!

Guli senis ant krosnies –
Tie ilgi vakarai –
Paukščio snapas – ar nosis,
Plunksnos – ar skudurai...

Buvo paukštis – nebuvo...
Gal visai netiesa
Tie Sapnai apie Būtį,
Ta Raudona Šviesa.

Rudeninį dirvoną
Verčia kiaulė knysle,
Miega sapnas raudonas
Ąžuolų šaknyse.

O Būtis kaip padūkus
Lekia lekia ir skambina –
Giesmę, šaukia, man duokit,
Vardą duokite amžiną!..

Geda, Sigitas. Strazdas: Poema. – Vilnius, Vaga, 1967.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt