|
<< Atgal
Artūras Gelusevičius
KAINAS
VIENO VEIKSMO DRAMA
VEIKĖJAI
KAINAS
GYDYTOJAS
SESELĖ
ABELISTYRĖJAS ŽALTYS
SENIS
ABAELIS
MARI
POLICININKĖS
SARGAS
SANITARĖS |
visą laiką aprengtas tramdomaisiais
marškiniais
vardu Adomas
vardu Ieva
apsirengęs juodai (su geltona peteliške)
vardu Kainoelis
Kainoelio brolis
socialinė darbuotoja
su uniformomis
su raktais |
1 scena
Butas. S e n i s sėdi
neįgaliųjų vežimėlyje. Monotoniškai skamba durų skambutis.
| SENIS. |
Laba diena. Labas rytas. Labas vakaras. Kas čia dabar? Kur po velnių,
tas telefonas?
A, štai. Alio. Taip. Tai čia durų skambutis? Įdomu, ar yra kas namie ar ne? Negi
nenusibosta taip ilgai skambinti? Man jau būtų nusibodę. Kaip Dievą myliu. Na ir
kantrybė pas žmones. Taaaip. |
Lūžtančių durų garsas. Įvirsta
dvi p o l i c i n i n k ė s, T y r ė j a s ir M a r i.
| SENIS. |
Mari, jūs? Ką visą tai reiškia? Iš kur šitos policininkės?
Prašyčiau paaiškinti. |
MARI.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Laba diena.
Labas rytas.
Dabar yra pusiaudienis, - trylika valandų penkiolika minučių.
Šešiolika.
Ko šešiolika?
Minučių. Nepietaujate tokiu metu? Cha cha cha.
Ką tai reiškia? |
| SENIS. |
Jei nepietavote, tai dar rytas. O ką tai reiškia - aš norėčiau
sužinoti. Kaip jūs čia patekote? |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
MARI.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Išlaužėme duris.
Labas rytas.
Ką?
Mari, taigi aš jums davęs raktą.
Šitas raktas nerakina. Mes manėme, kad kas nors atsitiko.
Kaip gali neatsirakinti Petrof firmos užraktas? Nesąmonė.
Jūs savaitę laiko nieko neįsileidote į namus. |
| SENIS. |
Nesąmonė. Aš jau daug metų nieko neįsileidžiu į namus. Gal brolis
pakeitė spyną? Nors tai buvo puiki Petrofo firmos spyna. Negali būti, kad ji sugedo.
Tai jūs šiaip sau išlaužėte spyną? |
TYRĖJAS.
MARI. |
Ne, mes manėme, kad kas nors atsitiko.
Jūs neatsakėte nei į telefono skambučius, nei į beldimą. |
| TYRĖJAS. |
Be to, jei jūsų brolis Abaelis būtų pakeitęs spyna, tikiuosi, būtų
jums pranešęs ir davęs naują raktą? |
SENIS.
TYRĖJAS. |
Nesąmonė. Ta spyna negalėjo sugesti.
Bet jūs pats pareiškėte tokia prielaidą. |
| SENIS. |
Tas užraktas sugesti negalėjo! Joks telefonas neskambėjo. Prašau -
pažiūrėkite.. |
| 1 POLIC. |
Jis ir negalėjo skambėti, pone. Jis neįjungtas į telefono liniją,
pone. |
| SENIS. |
O jūs negalėjote išlaužti durų. Man suteikė garantijas, kad pro jas
neįsiverš niekas. |
| 2 POLIC. |
Mes turime specialią įrangą. Tokios įrangos neturi niekas. Galit būti
ramus. |
| SENIS. |
Jei Petrof firmos duris gali išlaužti policininkės, o telefoną, kai
jis neveikia, aptikti gali irgi tik policininkės, tai prasideda pasaulio pabaiga. O jūs
galite man pakasyti nugarą - labai niežti? Cha cha cha. |
| TYRĖJAS. |
Dar vienas dalykas, pone. Prieš savaitę į namą priešais jūsų
brolio, pono Abelio, kambario langus įsikėlė studentė. Vakar ji nutraukė nuomos
sutartį, pranešusi šeimininkei, kad negali gyventi bute, priešais kurio langus dieną
ir naktį plieskia šviesa. Ji degė Jūsų brolio kambaryje. Ją tai nemaloniai nuteikia.
Buto šeimininkė parašė skundą. |
| SENIS. |
Cha cha cha. Turbūt jai buvo neramu, kad kas nors be jos taip ilgai gali
nemiegoti. |
| TYRĖJAS. |
Žinoma, jūs galite laikyti įjungtą apšvietimą kiaurus metus, jūsų
valia. |
| SENIS. |
O! Čia jūs gerai pastebėjote. Mano valia! Gal galite man pasakyti, ar
mano valioje parodyti jums duris! |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
2 POLIC.
1 POLIC.
SENIS.
MARI. |
Dėja, ne. Mes norime patekti į jūsų brolio kambarį. Ar jis namie?
Taigi, mano valioje tik šviesą uždeginėti, ar ne?
Atsakykite prašau. Ar jis namie?
Nežinau.
Gal galite pasakyti, kada jį matėte paskutinį kartą?
Ne.
Aš turiu prokuroro
Klausykit, ko jums iš manęs reikia?
Mes turime patekti į jūsų brolio kambarį, pone.
Gal jūs turite raktą, pone?
Nuo Abaelio kambario? Neturiu ir niekada neturėjau.
Pone Kainoeli, supraskite, jie turi išsiaiškinti. |
T y r ė j a s su M a r
i ir p o l i c i n i n k ė m i s išeina. Vėl laužomų durų garsas.
| SENIS. |
Ei, jūs ką išlaužysite visas buto duris?
Tai laikai! Kas nori gali ateiti, pakišti po nosim kažkokį popiergalį ir su moterimis
išlaužyti visas Petrofo firmos aukščiausios klasės duris! Neįtikėtina. (Pasigirsta
moterų klyksmas) |
| MARI. |
Jis miręs!!! |
2 scena.
Scenovaizdyje beprotnamis,
kažkuo labai primenantis biblinius laikus. Arba atvirkščiai scenovaizdyje
biblinių laikų aplinka su beprotnamio atributais.
A b e l i s ir K a i n a s. K a i n a s turi lazdą.
| ABELIS. |
Broli, kam mano imi kalaviją?
Palauki, patrauk nuo manęs jį!
Aš juk ne
|
| KAINAS. |
Tylėk! Tu dabar patylėki. Prašau juk.
O, Dieve Šventasis!
Priėmė auką Jis, Abeli, tavo.
Piemenio ir avinėlių skerdiko.
Kraujas dar varva nuo rankų tavų suteptųjų.
Tylėki, jaunėli, tylėki
Aš juk, per amžius auginęs augalus tuos nekaltuosius,
Taikiai su jais sugyvenęs, puoselėjęs ir glamonėjęs,
Laistęs ir kuprą sulenkęs, aušrą ir pasitikdavau, ir nulydėdavau
Tu per dienas į kalną aukštą įlipęs, pūtei sau dūdelę
Bandai juk tavo nei liūtys, nei krušos nebaisios.
Tankūs avių kailiniai ir avis, ir tave puikiai saugo. |
ABELIS.
KAINAS. |
Ir tu juos nešioji!
Tylėki! Tylėki, brolau. Prašau nuolankiausiai.
Gal suvaldysiu aš tūžmastį savą.
Auka ant laužo kraujingą sukrovęs, linksminai Viešpaties širdį.
Mano Jis dūmo grūdų gyvastingų nepriėmė.
Kuo nusikaltęs aš? Kad nežudau ir netingiu?
Ar nepučiu to pagalioko per dieną?
Negi nemielas triūsas mano besaikis? |
ABELIS.
KAINAS. |
Bet
Tylėki! Dar laikas
Ne tavo prabilti. Aš pirmas paklausiu.
Atsakyk man kaip pridera, broli.
Ar įstatymus mūsų atsimeni?
Mūsų, kurie paveldėjome Viešpaties stotą ir dvasią. |
ABELIS.
KAINAS. |
Mylėk savo artimą
Nėra! Nėra įstatymo tokio! Žinai juk.
Brolis aš tavo vyresnis. Priminsiu tau tiesą.
Aš kaip vyresnis teisus visada. Tai įstatymas pirmas. |
| ABELIS. |
Vilkų tai įstatymas, avį kur smaugia gauja užspendus.
Vadas ten pirmas ir pjauna, ir ėda. |
| KAINAS. |
Aš sėju! Ir pjaunu, kai laikas ateina.
Atėjo ir tau tavo laikas. |
ABELIS.
KAINAS. |
Varnas juk nekerta varnui akies. Ką darai tu!?
Ne šitas įstatymas! Antras yra dar.
Dantis už dantį ir akis už akį.
Tu mane įžeidei šiandien. Paikas, vėjavaikis.
Paskerdei aviną patį riebiausią ir paaukojai. |
| ABELIS. |
Seną visai ir netikusį niekam laikas atėjo jo.
Tu juk gyvybei sunokusias sėklas dūmais paleidai. |
KAINAS.
ABELIS.
KAINAS. |
Tylėk! Už tą skriaudą krauju sumokėsi!
Broli, užmuši tu ne mane, o meilę tau Viešpaties duotą!
Ne! Netiesa! Iš meilės aš Viešpačiui šiandien aukoju tave
Kurs brangiausias man buvo! |
ABELIS.
KAINAS.
ABELIS. |
Susimaišė tau protas. Ne tavo juk valioje lemti gyvybę savųjų!
Gerai tu sakai. Lai Viešpats nusprendžia, ar būsiu teisus aš!
Prak
|
Įeina G y d y t o j a s.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS. |
Sustokite, žmones! Tik neprakeiki , o tu nežudyki!
Nė žingsnio į priekį!
Palauk, ką darai tu!?
Nė žingsnio, klausyki šį kartą manęs tu, o tėve
Beprotis!
Nutilki, o tėve! Tylėki.
Ne tavo jau valioj esu aš. |
ABELIS.
KAINAS. |
Žudikas.
Tylėkit! Kokie jūs plepiai su jaunėliu. Stovėkit kur stovit!
Jau viskas po laiko. Jau niekas manęs sustabdyt nepajėgtų. |
GYDYT.
KAINAS. |
O, Viešpatie!..
Cha, cha! Šaukis, šaukis.
Manęs neišgirdo, kai derlių aukojau.
Tave nuodėmingą, išvytą iš rojaus,
Išgirs gal. |
ABELIS.
KAINAS. |
Kaip drįsti!
Ar aš? Nuodėmės nepažinęs esu dar.
Tu, tėve, tik džiaukis, kad sūnus turi tyraširdžius. |
GYDYT.
KAINAS. |
Kaip drįsti tu
Ką čia bedrįsti.
Pažinęs tu rojų, palaimą dangaus.
Mes su broliu tik nugaras lenkėm.
Man jau per daug
Aš juk nemielas Viešpačiui tavo. |
GYDYT.
KAINAS. |
Jis mūsų.
Tavo! Jis tavo. Manęs nepažįsta.
Nepriėmė jis mano geriausiojo derliaus.
Nepriėmė
|
GYDYT.
KAINAS. |
Tu klysti.
Aš klystu!? Taip! Klystu!
O ką jūs padarėt, kad nuodėmę savo išpirktumėt? Motina
|
ABELIS.
KAINAS.
ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS. |
Neliesk jos!
Motina! Mūsų! Ji! Atėmė! Dangų!
Beprotis, beprotis! Prakeiktas tu būsi!
O tėvui atleido. Atleis Jis ir man.
Beprotis
Beprotis, sakai. Gerai. Paklausyki, o tėve,
Manęs tu nors kartą. Žiūrėk, kaip žudau aš jaunėlį!
Stovėk, nesiartink. Matai mano ranką!
Nedaug jau betrūksta. Nedaug
Ir nestabdo jos Viešpats.
Matai. Jokio ženklo neduoda. |
| GYDYT. |
Todėl, kad tu laisvas esi
Ir rinktis žmogus visada turi teisę. |
KAINAS.
GYDYT. |
Visada! Renkuosi ir aš!
Palauk dar. Ko trūksta šioj žemėje tau, atsakyki.
Žinok, prakeikimas ant tavo galvos gali kristi. |
| KAINAS. |
Tu vis dar bijai. Bijai gal,
Kad Viešpats atims tą saldumą,
Kurį daliniesi su žmona? |
ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT. |
Bjaurybė! Nutilki! Arba žudyki greičiau!
Dar vienas žodis ir nebematysi!
Kaip drįsti!?
Stovėki tu vietoj. Man pažadą duoki.
O, kokį!?
Bet ką padarysiu, kad tau tik įtikčiau. |
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS. |
Prisieki.
Prisiekiu aš Viešpaties vardui švenčiausiam!
Gerai. Nuo šiolei dukras man gimdysit.
Prisieki! |
GYDYT.
ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS. |
Prisiekiu.
Ką, tėve, tu padarei!?
Cha, cha, cha. Jau priesaika duota.
Paleisk jį dabar.
Ne. Šito aš tau nežadėjau.
Apgaulė!
Tu priesaiką savo atminki.
O brolis tegul sau keliauja, kur lemta jam. |
| GYDYT. |
O, varge! |
Įeina S e s e l ė.
SESELĖ.
ABELIS.
GYDYT.
SESELĖ.
KAINAS.
SESELĖ. |
Kam dukros tau?
Motina!
Tu viską girdėjai?
Nespėjau aš priesaikos tavo nutraukti
Sustoki ir tu, moterie.
Gerai. Atsakyki, sūnau mano pirmas,
Kodėl tai darai? |
| KAINAS. |
Ooo! Lengva save juk visuomet pateisint.
Manai, reikia tavo dukrų man?
Jums reikia. Ne man.
Jūsų giminę tęsti turėsiu. Jaunėlis tam nepasiryžtų.
Ir tam, kur Aukštybėse ačiū, kad nėra įstatymų,
Draudžiančių man tai daryti.
O Abelis žus. Tu manęs nestabdyki.
Esu aš ŽMOGUS, o ne jis.
Artimesnis jis Dievui.
Žvelgiu aš į priekį
Be tavo mirties, mano broli,
Nežengsim nei mes, nei Viešpatis mūsų
Nė žingsnio
Tylėkit!
Kai nuodėmių bus su kaupu
Ir upėmis kraujo pralieta,
Jūs gausit įstatymus
Galėsit mylėt vienas kitą,
Nevogti, negeist, nežudyti
Ir artimo savo neteist
Tylėkite, žmonės!
Išduodu
Dabar ką įdėjot man augant per amžius!
Nutraukiu tą giją!
Sunku man
Lai kraujas, tasai kur ant žemės
Jau trykšta,
Nuplaus mano nuodėmę.
Aš Dievo rykštė! |
3 scena.
G y d y t o j a s skaito. Gal
ligoninės kabinetas, gal biblinių laikų palapinė.
| GYDYT. |
Isterinė psichozė, psichikos liga, kurią sukelia psichinė trauma arba
nepakenčiama situacija. Trauma arba nepakenčiama situacija
Situacija
Dažniau
pasitaiko silpnos nervų sistemos žmogui. Žmogui
Dažnesnės isterinės psichozės
formos: pritemusi sąmonė, pseudodimencija. Pseudodimencija
pseudodimencija
aha
tariama silpnaprotystė. Tokiais būdais žmogaus sąmonė atsiriboja, ginasi nuo
nepakeliamos situacijos. Situacijos
Psichinė trauma
Situacija
|
Įeina S e s e l ė.
| GYDYT. |
Tu neverki ir neraudi.
Praradom sūnų mūs jaunėlį. Liko mums tas prakeiktasis.
Po saule nėra pelenų tiek, kiek sielvartui reikia numaldyt manajam
|
| SESELĖ. |
Kam taip šneki apie sūnų pirmagimį.
Širdis mano verkia, bet nieko pakeisti negalim.
Dievo valia visagalio kiekvieną žingsnį mūs lydi. |
GYDYT.
SESELĖ. |
Ooo, tu kalbi, tarsi angelas.
Priesaiką kokią davei prisiminki.
Ką gi darysi nuo šiolei? |
| GYDYT. |
Tyli dangus, mums nusviedęs tą prakeiksmą baisų.
Jei nusisuks Visagalis nuo mūsų, ką veiksim?
Jaučia širdis mano, daug dar bus kraujo pralieta. |
| SESELĖ. |
Melskis. Tik maldoje surasim ramybę,
Ir vietoj šito sūnaus dovanosiu vaikų tau kitų aš. |
| GYDYT. |
Dukrų? Tu norėjai ištarti dukrų
Tai manai, kad turėčiau paklusti tai priesaikai
Iš manų lūpų išplėštai apgaule?
Ne, nesulauksi. Geriau neišvysiu aš saulės daugiau niekada! |
| SESELĖ. |
Neprisiek neteisingai! Gerti turėsi iš šulinio savo prispjauto.
Permaldaut Dievo rūstybę dar galim. Vaisingi juk esam. |
| GYDYT. |
Melskis drauge su manim. Nėra ko jau aukoti
Viešpatie,
Kur iš dangaus dabar žiūri į žemę, šią nuodėmingą!
Viešpatie,
Žvilgsnį nukreipk savo šventą į namą
Savo vaikų vienatinių, kur keliamės mes ir užmiegam
Su Tavo vardu ir po saule gyvenam,
Mums gėda, mes atgailaujam už nuodėmę savo, atleiski!
Meldžiam Tave, gal ateis šitoks laikas,
Kai ir vaikams mūsų leisi sukurt karalystę,
Tinkama Tau, mums vaisingą ir mielą.
Jeigu klystu aš
Atleiski!
Gal dar suklysiu
Atleiski!
Viešpatie mano!
Atleiski! |
Meldžiam Tavęs, tik nepalik mūs vaikų šioje žemėj rūsčioje pražūti.
Šventas tegul visuomet bus
Jų lūpose vardas Tavasis. Viską nuolankiai priimsime,
Kad ir kas mums nutiktų.
Regi mintis mano ateitį tolimą.
Tvaną ir marą matau.
Neprašau atitolinti.
Ne, tegul bus viskas valioje tavo.
Aš tik meldžiu Tu padėki ir saugok sielas vaikų,
Kad sugrįžtų jos pas Tave Visagalį!
M e i l ė Tava tiktai ji juos išgelbėti gali.
Leisk man pajusti ją. Leiski atleist savo sūnui.
Ieva, dukra Tavo, jam jau atleido. Aš dar dvejoju
Atsiųski man ženklą su vėju.
Noriu atleisti jam juk nevalia man jo teisti.
Jis juk paveldėjo iš tėvo savo tą geismą. |
Įbėga K a i n a s.
| KAINAS. |
Tėve, viesulas neša avis
Į prarają. Gelbėt aš bėgu kas liko (išbėga). |
SESELĖ.
GYDYT. |
Ir vėl jam blogai.
Sakai tikrą tiesą.
Einu. |
G y d y t o j a s išeina.
4 scena.
Butas. M a r i kažko ieško.
Įeina A b a e l i s. Mari, jį pastebėjusi, bando išeiti.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS. |
Mari, palaukite.
Aš tik norėjau pasiimti daiktus.
Ne, jūs ne to čia atėjote.
Kodėl taip manot?
Daiktus jums galėjo atnešti bet kuri kita darbuotoja, kuri turėtų ateiti vietoj
jūsų. |
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS. |
Dar norėjau grąžinti raktus.
Tai irgi galėtų padaryti kas nors kitas.
Savo daiktus galiu susirinkti pati.
Tik savo?
Ko iš manęs norit?
Ne, Mari. Tai aš noriu jūsų paklausti. Ko jūs čia ieškojote?
Ieškojau?
Taip.
Aš?
Taip. Jūs.
Ką tai reiškia?
Parodykite rankinuką.
Kaip jūs drįstate?!
Parodykit.
Ne, neturite teisės.
Parodykit, sakau.
Ten nieko nėra.
Tai puiku jums nėra ko slėpti.
Jūs pažeidžiate mano teises.
Oho. Gal iškviesti policiją?
Nereikia.
Parodykit.
Ne.
Kviečiu.
Telefonas neveikia.
Taip. Telefonas niekada neveikia. Manot, sunku iškviesti policiją?
Jūs bjaurus, netašytas stuobrys. Bjaurus.
Mari, ką sau leidžiate?
Bjaurus, bjaurus, bjaurus.
Stovėkite vietoje.
Bjau ry bė.
Stovėkite vietoje, sakau. Duokite rankinuką.
Niekada. (Išplėšia rankinuką iš rankų)
Ohoho. Atsiprašau...
Kaip jūs drįsote?
Nemaniau, kad rasiu tokį pikantišką moterišką daikčiuką.
Niekšas.
Aišku, jūs čia praleisdavote daug laiko.
Jis ne mano.
Nesiginkite, Mari, nesiginkite. Galiu jums labai atsakingai pranešti, Mari, kad jūs
niekur iš čia neišeisite. Jūs mano broliui reikalinga. Būtent jūs. Juk žmogui,
turėjusiam insultą ir sėdinčiam ratukuose, niekaip neapsieiti be pašalinių pagalbos.
Ir tikrai rasiu priemonių pasiekti, kad paskirtų pas mus būtent jus, Mari. Girdite? Ir
dar. Mano brolis sveikas. Puikiai ne tik vaikšto, bet ir bėgioja. Patikėkite. Manęs
namie beveik nebūna. Jam sveikam nepaskirtų socialinės darbuotojos. O auklės ne tokios
pareigingos. Jūs mums puikiai tinkate. |
MARI.
ABAELIS. |
Patraukite rankas.
Ne, nepatrauksiu, Mari. Labai banalu, bet man labai nesunku jus, kaip matote apvaginti
arba sukompromituoti. Auklės netinka dar ir dėl to, kad ne taip brangina savo darbo
vietą, Mari. |
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS. |
Aš nepasiliksiu.
Pasiliksite, Mari, pasiliksite.
Ne, paleiskite mane!
Nė už ką.
Ne.
Taip, Mari, taip.
Aš nenoriu.
Mari, taip reikia. Jūsų pačios labui.
Jūs šlykščiai su manim elgėtės.
To daugiau nebus, Mari. Niekada.
Ne.
Tik nešaukite, Mari, kam žadinti tą senį.
Šauksiu.
Mari, viskas bus gerai. Pagalvokite, kokių problemų galėjote turėti.
Jūs niekšas.
Mari, aš viską užmiršiu. Nesielkite kvailai. Juk jūs protinga, graži mergina. |
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS. |
Aš?
Taip, jūs, Mari.
Aš negaliu
Galite, Mari. Juk norite, kad viskas baigtųsi geruoju. |
5 scena.
S e s e l ė ir Ž a l
t y s.
| SESELĖ. |
Atsivelki, kaip visuomet po laiko.
Man patarimą būtum davęs prieš tą baisią
Netektį. |
| ŽALTYS. |
Man jau užtenka.
Nekaltąją galvą tą mano ir taip minit tiktai bloguoju.
Užtenka, jau apšmeižtas iki ausų aš. |
| SESELĖ. |
Ką blogo padariau tau?
Tu juk nenukentėjai. |
ŽALTYS.
SESELĖ.
ŽALTYS. |
Tik mano geras vardas.
Na, na nerūstauk. Puikybė ir pavydas nuodėmė.
Galbūt, galbūt
Tu pagalvok, kaip su tavom dukrom sūnus gimdys vaikus sau.
Ir visi tylės? Kas bus? |
| SESELĖ. |
Tu nekarksėk kaip varnas. Bus kam būti lemta.
Žarnas varčiau aš gyvulių aukotų.
Oi, nežada mums nieko gera žemėje.
Bus duota laiko tiems vaikams subręst ir įsikurti,
Ir užvaldyt daug turtų
O kai pripras prie viso gero
Jie gaus išbandymų
Ar tvaną, ar ugnies siautimą nemačiau toliau.
Bet išsigelbės jų nedaug
|
| ŽALTYS. |
Pati karksi tu blogį pranašauji.
Aš negaliu atleisti tavo vyrui,
Kad man tokiam taikiam ir teisiakalbiui gyviui
Padarė jis prieš Viešpatį žalos tiek
|
| SESELĖ. |
Ar tau? Jisai? Ne, nesuprasiu niekados dėl ko gi
Sutikau jo paragauti. Geriau matyti dangui, kas teisus.
Bet kaip jis patikėjo? |
| ŽALTYS. |
Viešpatis?
Pražūsiu aš čia su jumis. Ir amžiais žmonės vis
Kartos: Tai jis! Tai jis čia kaltas!.
Prikalbino mat ją
O vargas, vargas
|
| SESELĖ. |
O Viešpats tyli nieko jis nesako, kad vyras
Mano pats maldavo to vaisiaus paragauti. |
| ŽALTYS. |
Ir suvertė dar kaltę man
Jūs lauką dabar turite ir ariat, ir akėjat,
Avis dar ganėt žemėj, ne danguj
Ir aš dar nukentėjau su jumis.
Va, vietoj rojaus
Žarnų tik krūva
|
SESELĖ.
ŽALTYS. |
Bet ko jis tyli?
Suprask tu pagaliau.
Negalima Adomo Dievo tvarinio svarbiausio
Sumenkint taip
O mes jau esam bjauriai puolę,
Mums nešti naštą gundytojų lemta. |
| SESELĖ. |
Dink. Grįžta jie.
Greičiau ir tyliai.
Taip. Vyrams taip geriau.
Ir tu tylėsi,
Nes tu su vyrais susidėjęs,
Išvien eini, gudruoli.
Jums moterį iš pradžių reik įveikt kaip uolą,
Paskui bedugnė ji kur krentate
Ir jaučiat ugnį
Paširdžiuos.
Tiek jums iš mūsų ir tereikia.
Dukrelės!
Jums suteiksiu galiu! |
Ateina K a i n a s su
G y d y t o j u.
| KAINAS. |
Taiką
Aš siūlau, tėve.
Nėra avių ir brolio.
Kitaip nebus. Gyventi turim.
Olą
Aš pasirinksiu nuošaly, palauksiu,
Atgailausiu. Kai reiks pašauksi.
Aš melsiu Viešpatį atleisti. |
| GYDYT. |
Gerai, kad tu, sūnau, grįžti į šeimą.
Palaukime. Taip susitaikyt laiko reikia.
Skaudu juk motinai. Jaunėlį pražudei jos.
Viešpatis tave prakeikė.
Nors žodžio paskutinio
Dar netarė.
Man siela šaukiasi
Ramybės
|
| KAINAS. |
Na jau, tėve. Dar amžių daug gyvensi.
Dukrų, dukrų!
Į olą!
Reikia melstis. |
K a i n a s išeina.
GYDYT.
SESELĖ. |
Ir vėl to šliužo kvapas, vėl jį glamonėjai.
Na, ką tu. Ar man rūpi. Eikš, prigulki.
Juk Viešpats mato
|
GYDYT.
SESELĖ. |
Užteks minėt Jo šventą vardą reikia ar nereikia.
Ei, tu burnoji? Tas prakeiktas sūnus kaip tu
Toks pat smalsuolis. Nereikia pasakot jam
Naktį kaip dejuojam. Jis viską puikiai žino.
Tas žudikas. Jaunėlį mano, Abelį
|
| GYDYT. |
Na, na, kas atsitiko?
Tiek metų nieko nesakei,
Nė karto neraudojai dėl sūnaus tu
Cho cho! Kokia apvalaina tapai!
Tai ką gal tu pastojai?
Tiek metų nieko. Laimė vėl ateina į mūs namus!
Garbė, Tau, o Aukščiausias, kieno tu maldą išklausei?
Einu ieškoti aukai ko nors
|
| SESELĖ. |
Eik, eik
|
6 scena.
M a r i ir S e n i s.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI. |
Jūs bjaurus apgavikas!
Kas jums, Mari?
Taip! Jūs senas šlykštus melagis!
Ką jūs čia kalbat, Mari? Kas jums darosi?
Man darosi? Stokite!
Ką?
Stokite, sakau jums, bjaurus apgaudinėtojau!
O, Viešpatie!
Stokitės, aš viską žinau. Jūs sveikas ir galite vaikščioti.
Mari, jūs išprotėjote.
Aš išprotėjau? Aš? Tučtuojau stokite! Tučtuojau! Kiek mane galite apgaudinėti? |
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI. |
Pasaulio pabaiga! Tai gal dar liepsite ir skristi?
Paskutinį kartą sakau stokitės!
Mari, tai neįmanoma.
Man viską jūsų brolis papasakojo. Jūs mane apgaudinėjote, nors puikiai galite ir
vaikščioti, ir net ko gero bėgioti. |
SENIS.
MARI. |
Mari, to jau per daug.
Aš jus puikiai suprantu. Aš net prižadu niekam apie tai neprasitarti, bet neleisiu, kad
mane apgaudinėtų. Arba stokitės ir eikite, arba manęs daugiau nematysite. |
| SENIS. |
Dabar išklausykite manęs, Mari. Jus apgavo. Tai senas mano brolio
triukas. Patikėkite, ne jūs pirma. |
MARI.
SENIS. |
Nemeluokite. Stokite ir eikite.
Mari, brangioji, aš tikrai negaliu nė žingsnio žengti. Deja, negaliu jums to įrodyti. |
MARI.
SENIS. |
Būtent! Būtent!
Gerai, aš jums pasakysiu teisybę. Mano brolis visada taip daro. Vos tik mūsų namuose
pritampa kokia nors slaugytoja, tokia puiki, kaip jūs, Mari
|
MARI.
SENIS. |
Neužkalbėkite dantų.
Mari, kalbu nuoširdžiai. Mano brolis man gero nelinki. Pamatę, kad mūsų namuose kokia
nors darbuotoja ilgiau užsibūna, imasi intrigų. Tos guminės lėlės, kurias
atsisiuntėme paštu, o jūs išpakavote jo idėja. |
MARI.
SENIS. |
Prieš tai buvo atvejis su žalčiu.
Jis jį kažkur išsinuomavo. Aišku tai šokiruoja. Jei tai nepadeda, jis
išprovokuoja konfliktą. Arba randa aukos rankinuke ką nors tokio, ko moteris
nenorėtų, kad tai būtų surasta. Arba apvagina. Po to bando šantažuoti
Ne kartą
yra man gyręsis savo pergalėmis
|
MARI.
SENIS. |
Netikiu nė vienu jūsų žodžiu.
Jis sakė, kad auklės netinka dėl to, kad ne taip brangina savo darbo vietą, Mari? |
MARI.
SENIS.
MARI. |
Taip
Na, va. Matote, Mari, aš juk viską žinau.
Nesąmonės. Tas modelis buvo toks panašus į mano
Ko žiūrite? Manote žavinga
šokinėti apie senus marazmatikus? Grįžus namo, savo radau padėta jam skirtoje
vietoje. Galvojau, kad užsimiršus pasiėmiau į darbą. Visa laimė, kad jūsų
broliukas išdulkėjo į savo gastroles. Na, nieko, tikiuosi tas gastrolierius dar grįš.
Dabar su jumis išsiaiškinkime. Susitariame šito pokalbio nebuvo. Baikit savo
kvailus pokštus. Supratote? Nenorit vaikščioti nereikia. Jūsų valia. Visai
nereiškia, kad jus išduočiau. Aš dar pagalvosiu, ar pas jus pasiliksiu. Ate, pupuliuk. |
7 scena.
S e s e l ė ir Ž a l
t y s.
ŽALTYS.
SESELĖ. |
Tikiuosi, nežinos jis, kieno vaikus augina.
Štiš, vėl sakys žaltys.
O tau vis negana, auksinga tavo sėkla? |
| ŽALTYS. |
Dėl to visi ir tyli. Tas nevėkšla nesugeba net vaiko padaryti.
Tik aukos, aukos! Nieko jis nežino
|
| SESELĖ. |
Ir nesužinos, tik tu palauk,
Na, kur skubi, žalčioke
|
| ŽALTYS. |
Ar pagalvot kada galėjau,
Kad, šliaužiodamas aš urvais ir pelkėm
Ir gaudydamas kurkiančias varles, peles,
Patenkinti aistras tos moters sugebėsiu.
Taip, auksasėklis aš.
Labai nekenčia vyriškos ji padermės,
Jeigu su tokiu šliužu gali susidėti.
Stebuklai čia.
Jie žmones gimdo tokius pačius kaip jie.
Tik būdo kiek klastingo
Tai iš manę tos klastos.
Įdomu man, ką Viešpats dar sumanė
Ir kaip tie žmonės žemėje gyvens. Man, aišku,
Tai nerūpi. Juk viskas Dievo valioj.
Aš nesimelsiu kur jau man bedaliui
Šliaužiu reik Kaina aplankyti
|
S e s e l ė s nėra.
8 scena.
K a i n a s ir Ž a l t
y s.
| KAINAS. |
Ko reikia, šliuže, tau?
Pradink! Šliaužk ten, iš kur atėjęs! |
| ŽALTYS. |
Padėki ginklą. Tau niekas negresia. Padėk, sakau!
Jau prisidirbai tu su juo. Ir nemažai.
Na, ko žiūri netekęs amo.
Prisėsk kalbėt užvertus galvą nesmagu.
Ir nesimato man tavų akių.
Prisėsk, sūnau. Na, na, ką blogo pasakiau?
Prisėsk, kartoju. Juk atšliaužiau ne šiaip sau.
Man tu sūnus esi. O tėvą dar turi tą, kur augino
Viešpaties valia tokia. Kodėl man nežinia.
Juk negerai, kai vyras su pačia vaikų daug susilaukia
Vieno kraujo. O kraujas kraujas!
Jis atmiežtas žalčių. Kad palikuonys gyvasties turėtų,
Klestėtų, daugintųsi ir
kam aš visą tai sakau?
Daryk, nusprendęs, ką daryt, žmogau!
Sakau, kad neprarastum tu tvirtumo sprendimuos savo.
Dukras dabar iš tėvo ji gimdys. Taip, iš Adomo.
O tavo gyslomis tekės žaltys!
Ir mūsų paslaptis per amžius liks neatskleista.
O, kiek man įžvalgumo ir jėgų reikėjo!
Na, ir be Dievo valios, tu žinok, sūnau,
Tokie dalykai neįvyksta.
Visi šie reikalai susitvarkys,
O tu tylėki kaip žuvis! |
9 scena.
S e n i s. Skambutis į duris
(ilgas). Po to rakinamų durų garsas. Įeina M a r i.
| MARI. |
Sveiki, Kainoeli. Jūs manęs niekada neįleidžiate. Nors galėtumėt.
Na, tiek to. Sakykite, ar pas jus jau buvo advokatas? |
| SENIS. |
Kvailas, pasipūtęs senis! Jis drįsta abejoti, kad įmanoma neužuosti
pūvančio lavono kvapo! |
MARI.
SENIS. |
Nusiraminkite, jums negalima jaudintis.
Petrof sistema! Ar žinote, ką tai reiškia? Saugumas, sandarumas ir visokeriopa
izoliacija! Aukščiausio lygio! Aš neprivalau nieko užuosti! |
MARI.
SENIS. |
Tik nesijaudinkite.
Po to prakeikto insulto aš galiu iš viso nejausti nei kvapo, nei skonio,
pasiskaitykite enciklopedijas. |
MARI.
SENIS.
MARI. |
Taip, žinoma.
Mari, sako jis labai kentėjo
Po insulto priepuolio jis beveik negalėjo pajudėti. Manoma, kad jis šiaip taip
prišliaužė prie durų, bet nepajėgė jų atidaryti. Taip ir mirė
|
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS. |
Iš bado?
Durys iš vidaus buvo apdraskytos
Kaip pigiuose siaubo filmuose.
Neklausinėkite daugiau manęs. Prašau.
Na, na Mari, man negalima jaudintis. Va, pakeitė duris dar naujesnėmis. Petrof
sistema
|
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS. |
Ką jums sakė advokatas?
Nesakysiu. Ne jūsų reikalas.
Kodėl jūs taip?
Atsakykite man, Mari. Lankote mane beveik kas dieną daug metų. Negi jūs niekada
neužuosdavote jokio blogo kvapo? Ko tylite? Sakykite taip ar ne? |
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS. |
Ne.
Meluojate.
Na, kartais man atrodydavo, kad kažką užuodžiu
Na, ir
Bet aš pas jus ateidavau labai trumpam. Be to aš galvodavau, kad jūs
Ką jūs?
Na, jūs
Smirdžiu? Cha cha cha. Na, Mari labas rytas. Labas rytas.Taigi jūs pati mane prausiate.
Kas kas, o jūs mane pažįstate geriau negu bet kas
|
| MARI. |
Taip, bet man kartais atrodydavo, kad jūs rečiau atiduodate skalbti
drabužius, negu derėtų. Be to aš buvau apklausoje pas tyrėją. Jis mano, kad jūs
specialiai užrėmėte duris, kai taip atsitiko jūsų broliui. Ir žinojote, kad jis
miršta
|
| SENIS. |
Aš žinojau ir nieko nedariau?! Och, tie išsilaižę varvanosiai! Jiems
tik visokios teorijos, motyvacijos rūpi. Nesąmonės viskas. Cha cha cha. |
MARI.
SENIS. |
Jūs kelis kartus atsisakėte atvykti į apklausą.
Mano prasta sveikata! Ką jie iš manęs paims? Nuoširdų prisipažinimą? Kad esu
bjaurus senis? Ir nesuteikiau būtinos pagalbos mirštančiam? Aš nueisiu. Nueisiu, Mari. |
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS. |
Atsakykite, man į vieną klausimą.
Ar žinojau, kad jam tai nutiko?
Ne. Atsakykite, kodėl nenuvykote į brolio laidotuves?
Blogai jaučiausi!
Tai nėra tokia reikšminga priežastis tokioje situacijoje.
Yra! Nėra! Ne jums mane teisti, Mari! Labas rytas, Mari. Labas rytas. |
M a r i išeina.
| SENIS. |
Palaukit, Mari! O jūs įsivaizduojate, tos durys buvo
neužrakintos.Galėjote jų nelaužti. Aš paskui patikrinau. Štai kodėl tas raktas
nerakino. Neįmanoma atrakinti durų, kurios nėra užrakintos. Kaip kvaila laužti
atrakintas duris. Ir dar aiškina speciali įranga, speciali įranga. Ką ten įranga.
Petrof sistema Čia tai daiktas. Mari! Jūs išėjote? Labas rytas, Mari, labas rytas
O laidotuvės nieko nepakeis. Nekenčiu laidotuvių. Nekenčiu! Ir kur parašyta, kad
privaloma eiti į laidotuves? Jį juk palaidojo. Viskas gerai. Kodėl kažkas privalo
dalyvauti, kažkas neprivalo. Jam juk vis tiek. Santuoka, nekaltybė atgyvena, o
laidotuvės ne. Jis man akyse penkis metus nesirodė. Tai gal į teismą turėjau
kreiptis. Cha, cha, cha. Kad ateitų ir sėdėtų su manimi valandą per dieną. Ir
nesivaidentų. Cha, cha, cha. |
10 scena.
S e s e l ė ir G y d y
t o j a s.
SESELĖ.
GYDYT.
SESELĖ.
GYDYT.
SESELĖ.
GYDYT. |
Adomai! Adomai!
Kas!?
Sūnus!
Ką!?
Sūnus tau gimė!
Tikrai. Negali būti! Viešpatie, Tu didis! |
Įbėga K a i n a s.
| KAINAS. |
Mirtis! Mirtis! Mirtis!
Aš pats prakeikiu! Kur jis! Kur kalavijas!
Kur! Mirtis! Kur šliužas! Kur žaltys! |
GYDYT.
KAINAS. |
Sūnau, nurimki. Kas tau?
Aa a a a a a a a a a a a!
Kur šliužas! Kur žaltys!
Mirtis! |
SESELĖ.
KAINAS.
GYDYT.
SESELĖ. |
Nurimk, sūnau, nurimki.
O tu! O tu! O tu! O tu!
Jis išprotėjo. Atsipeikėk.
Rišk, rišk stipriau.
Mazgais, mazgais. |
GYDYT.
SESELĖ. |
Kaip baisiai purtosi.
Man rodos, žino jis dalykų,
Kurių žinoti nederėtų. |
| GYDYT. |
Ką? Manai dėl žalčio to gudruolio kėslų
Jis šitaip kenčia? |
| SESELĖ. |
Rišk, rišk tvirčiau. Gerai supančiok.
Ir kraujo nepamiršk nuleisti. Anokia čia kančia!
Aš pažiūrėčiau, kaip gimdymo skausmus iškęstumėt
Tie jūsų, vyrų, reikalai visus iš proto varo.
Tai tas, tas kitas negerai. Ir taip be galo.
Valdyt jums rūpi vienas kitą,
O man gimdyti reikia.
Ir rūpintis visais
|
G y d y t o j a s ir I
e v a išeina. K a i n a s guli surištas.
| KAINAS. |
Viešpatie!
Kantriai tylėjau. Klausiausi be kvapo.
Tvardžiau aš sieloje audrą
Tėvui, tam žalčiui ir motinai savo
Aš ne teisėjas
Avinas saugojo bandą, ir joks čia atėjęs
Avinas kitas neras bandoje sau ramybės.
Vilką atšliaužusi brolis su strėle nuvijo,
O iš dykynės atklydusį seną vienišių
Gauja vilkų pasigavus papjovė.
Nekerta varnas varnui akies?..
Kaip mylėt broliui brolį?
Nenusipelniau aš meilės Tavosios
Ir auką tu priėmei brolio
Svetimas man jis atimti kur nori
Grobį, dorai ir didžiu vargu užgyventą.
Paukštis erelis padangėje suka ratus nesustodams.
Laisvas jis? Argi?
Jeigu nusklęstų į svetimą plotą,
Jį vanagai tučtuojau užkapotų.
Avinas tvarte kur bliauna ir tam nėra laisvės.
Bet tik paleisk jį į kalnus alkanas vaikščios,
Arba vilkų sudraskytas tuojau lygumoj jis tysotų,
Ir nė už ką be piemens neišsaugotų savo ėriukų.
Aš negaliu išgyventi, avino to nenudobęs.
O Tu man laisvę davei elgtis kaip noriu.
Ką man su laisve savąja daryti!?
Aš pražuvau! Aš Dievo rykštė! |
11 scena.
Kabinetas. Pro langą girdėti
automobilių gausmas. Už stalo sėdi T y r ė j a s, už jo kabo didelis veidrodis.
Girgždančiu neįgaliųjų vežimėliu įvažiuoja S e n i s.
| TYRĖJAS. |
Sveiki, labai puiku, kad atėjote. Atvažiavote
Labai ačiū. Ar gerai
jaučiatės? Na žinoma, žinoma, ką čia klausti
Tikrai jūsų ilgai netrukdysiu. Ar
jums patogu? Gal kavos? Rūkote? Oi, žinoma, žinoma
|
SENIS.
TYRĖJAS. |
Ačiū, ne. Ir uždarykite tą langą nekenčiu skersvėjų.
Na, negaišime jūsų brangaus laiko, šiaip, keli klausimėliai. Dėl popieriaus, dėl
popieriaus
O visą apklausą paliksime kitam kartui po medikų išvadų. |
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Kito karto nebus.
Prašau?
Neprigirdite? Kito karto nebus.
Kaip tai?
Ir dabar galėjau neatvažiuoti. Paprasčiausiai man buvo labai įdomu pažiūrėti, kas
per akiplėša šitaip įkyriai ir atkakliai bando atvesdinti mane į apklausą. |
TYRĖJAS.
SENIS. |
Na, atleiskite, bet aukščiausiasis mano, kad
Cha, cha, cha. Įsikiškite tą aukščiausiąjį į vieną vietą. Mano advokatas ir
gydytojas gali atvežti kalną pažymų, kuriose medikai paliudytų, jog dėl prastos
sveikatos būklės aš ne tik negaliu liudyti kokiam nors teisme, bet net dalyvauti
apklausose. O jūs su savo visa vadovybe galėtumėt pasislėpti už tos krūvos. |
TYRĖJAS.
SENIS. |
Taip, bet mes tik norime jūsų kai ko paklausti.
Kol kas, kol kas. Kol nepateiktos išvados apie mirties aplinkybes, išvados, ar aš
sveiko proto ir išvados apie iš gatvės sklindančio triukšmo lygį mano kambaryje.
Galėjote palaukti. |
TYRĖJAS.
SENIS. |
Bet atvejis labai intriguojantis, visuomenė domisi baigme.
Nuo kada Temidė žiūri, ką apie ją mano kiti. Jos akys turėtų būti užrištos. |
TYRĖJAS.
SENIS. |
Žinoma, žinoma, bet pagal apklausos taisykles
Baikite tuščiažodžiauti. Praėjo trys minutės. Po keturiasdešimt dviejų minučių
man prasidės stiprus astmos priepuolis. Ir, patikėkite, turėsite ką veikti. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Kaip tai
Jūs abejojate? Po keturiasdešimt vienos.
Jūs ką tyčiojatės?
O jūs ką nepasitikit garbingo amžiaus žmogumi? Aš save puikiai pažįstu. Ir jus
jau pažįstu, ir beveik prisižiūrėjau. Tik advokatui galite dėkoti, kad aš čia. Jis
teigia, kad geranoriškas mano apsilankymas pas jus būtų man naudingas. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Jums? O kur jūsų advokatas? Ar jis vėluos?
Jo nebus.
Bet kodėl?
Keturiasdešimties.
Gerai. Vardas.
Kainoelis.
Pavardė.
Mark.
Gimimo metai.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimti.
Tai jums
Septynis kart po dvylika aštuoniasdešimt ketveri.
Greit skaičiuojate.
Žinau.
Ką?
Žinau, kiek man metų.
A, taip.
Trisdešimt devynios.
Na, žinote. Gerai. Jūs esate apklausiamas prieš teisminio tyrimo apklausoje, kaip
liudininkas, dėl jūsų brolio Abaelio Adamso, atsiprašau, ar tokia jo pavardė? |
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Taip.
mirties aplinkybių. Noriu jus supažindinti su atsakomybę, dėl melagingų
Trisdešimt aštuonios.
Klausykite, ką jūs sau leidžiate? |
S e n i s smarkiai ir ilgai
kosti.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Oi, prašau jūsų
gal vandens
Trisdešimt šešios.
Gerai, gerai. Ar galiu klausti?
Ne. Noriu jums pasakyti. Aš čia, nes man įdomu, ko iš manęs tikitės. Norite
įrodyti, kad jam laiku nesuteikiau pagalbos? Neišdegs. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Bet jūs gyvenote viename bute.
Skirtinguose kambariuose.
Bet naudojotės viena virtuve. Turėjote telefoną.
Ir televizorių, ir sulčiaspaudę, ir guminę lėlę.
Ką?
Guminę lėlę. Tiksliau dvi.
Bet jūs ratukuose.
Norit, kad parodyčiau?
Ne
Gerai, atsakykite, kaip galėjote nepastebėti brolio mirties?
Aš pas jį neužsukdavau.
Bet skambėdavo telefonas. Reikėdavo pakviesti vienam kitą.
Niekas neskambina jau daug metų. Pats matėt jis net nebuvo įjungtas į telefono
liniją. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Tai kam jį laikėte?
Jis mums netrukdė.
O pinigai?
Gal jums reikia?
Gerai, jūs susitikdavote virtuvėje.
Daug metų galioja susitarimas, kad aš gaminuos valgį porinėmis dienomis, jis
neporinėmis. Dviem dienom iš karto. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Valgėt šaltą maistą?
Mikrobanginė. Trisdešimt penkios.
Tai naktį niekada nelendate į šaldytuvą, na, kokio gabalėlio sūrio?
Miegu kaip kūdikis. Trisdešimt keturios.
Negali būti.
Trisdešimt trys.
Bet juk ateina socialiniai darbuotojai reikia juos įleisti.
Duodavau raktą.
O skalbimas?
Socialiniai darbuotojai arba aš šeštadieniais, jis sekmadieniais.
Tik tomis dienomis?
Pigesnė elektra.
Taip, žinoma. O mokesčiai?
Kokie?
Už komunalinius patarnavimus.
Socialiniai darbuotojai patikrina skaitiklius, užpildo pažymas, su įgaliojimu paima
pinigus. Nuvalo nosį ir užpakalį. Cha, cha, cha. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Jūs, matau, čia pasilinksminti atėjote?
Žinoma!
Tualetas.
Į tualetą vaikščiojome aš porinėmis, jis neporinėmis valandomis. Dar turėjau
antytę. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Ką?
Toks daikčiukas, į kurį padarai, ir nereikia eiti į tualetą.
O jei netikėtas nepatogumas?
Kiek save prisimenu, man nė karto nepaleido vidurių, nors ir kaip meldžiau Viešpaties.
Cha, cha, cha! Sergu chronišku hemorojumi, prostatitu, astma, penkiomis širdies ligomis
ir dar krūva kitų! |
| KAINAS. |
Aš netikėjau, o Viešpatie, kad tai galėjo įvykti.
Laukiau aš ženklo šitą akimirką baisią.
Ranką iškėlęs su ginklu, žvalgiausi aplinkui,
Kaip sustabdysi, kokį atsiųsi stebuklą.
Aš ten turėjau gulėti pakirstas žaibo,
Arba gyvatės įkąstas, ar sutryptas jaučių.
Tu gi tylėjai ir nesirodei, palikęs
Viską įvykti, kaip protas liguistas sumanė. |
| TYRĖJAS. |
Bet pasakykite, kaip gi jūs taip sugebėjot
Šitiek dienų prasilenkt pro kits kitą? |
| SENIS. |
Mes vienas kito nemėgome! Ir darėme viską, kad vienas kitam kuo mažiau
trukdytume. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Jūs sakote, nemėgote vienas kito?
Taip! Nekentėme! Užsirašykite, užsirašykit, nes pamiršite.
Gerai. Bet kaip tai įmanoma metų metais?
Pabandykite. Cha, cha, cha!
Prisiminkite, kada su Abaeliu paskutinį kartą kalbėjotės?
Neatsimenu.
Nors apytikriai.
Nežinau. Neatsimenu.
Na, bet būna Kalėdos, gimtadieniai.
Nebūna.
Kaip tai?
Mums nebuvo.
Kodėl?
Nes nereikėjo.
Nesuprantu.
Mums seniai nereikėjo jokių gimimo dienų, Kalėdų ir Velykų. Mums nereikėjo net
guminių lėlių. Ir neguminių. |
TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS. |
Tai gal atsimenate kokį nors įvykį, kada jį matėte paskutinį kartą?
Reikia pagalvoti.
Viešpatie mano! Kaip aš bijojau mirties!
O kaip man baisiai atrodė tie paskersti avinai!
Ir viduriai išdrabstyti, o kaip jie dvokė!
Ir kokia juoda ta mirtis!
Bet aš tikrai. Taip. Tikrai netikėjau, kad kardas,
Perskrodęs orą, į širdį jaunėlio įsmigs!
Aš netikėjau lig pat paskutinės, lig pačios paskutinės akimirkos,
Kad gali šitai nutikti. Valioje Tavo, maniau, visa tai sustabdyti
|
| SENIS. |
O mirtį, maniau, Tu mums išgalvojai pagąsdinti,
Kad romesni viens kitam, meilesni ir taikingi mes būtume
Ne, neprisimenu nieko
|
| TYRĖJAS. |
Taip, bet vis tiek kažkoks įvykis buvo,
Kai jūs jį brolį prisimenat. |
| SENIS. |
Prisimenu, kai tėvas mane prilupo, nes jaunėlį pagavęs tiek
suspaudžiau, kad vos kvapą atgavo. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Dėl ko?
Nepamenu. Bet gavau taip, kad atsimenu po šiai dienai.
Na, o gal atsimenate vėlesnius laikus?
A, dar atsimenu, kai iš katalogo užsisakėme tas pripučiamas moteris. Taip, taip. Ir
tai buvo ne taip seniai. O paskui pasikvietėme socialinę darbuotoją jų išpakuoti.
Cha, cha, cha. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Na, ir
Ji apsiverkė ir pabėgo.
O toliau?
Toliau nepamenu
Tada dar susitikdavome per pusryčius, vakare
Bet kai mane pasodino
į tuos ratus
Daug kas pasikeitė. Jaunėlį graužė sąžinė, kad jis atsisakė mane
prižiūrėti, ir kreipėsi į socialinės pagalbos skyrių. Aš ant jo visai nepykau.
Manau, jokio malonumo perrenginėti apsidirbusi senį. O socialinės darbuotojos ramiai
tai darydavo. Man net patikdavo, kad ne vyras apie užpakalį grabinėja. Cha, cha, cha. |
| KAINAS. |
Seserim, Viešpatie, tėvui prisiekti liepiau, nes tikėjau,
Laiką pratempęs, laiko tau duosiu ką nors sugalvoti.
Kai motina žengė į priekį, net ranką nuleidau
Ir broliui pavojaus nebuvo, galėjo lengvai jis pabėgti.
Bet ne. Tik spoksojo, kaip avinas koks akis išsproginęs.
Krūtinė kilnojos iš įniršio, į mane jis kvėpavo, nebėgo. |
| TYRĖJAS. |
Tai gal jūs atsimenat dar ką nors iš to laiko,
Gal nutiko svarbaus kas ar keisto? |
| SENIS. |
Buvo vienas įvykis. Tada mes dar kartu ruošdavom valgį, žiūrėdavom
televizorių
Tąkart brolis grįžo gerokai įkaušęs. Aš po insulto sunkiai
tvarkiausi su tais ratukais ir ne viską sugebėdavau atlikti taip kaip norėjosi. Kepiau
kiaušinienę. Staiga pradingo elektra. Jis kaip visada, kažką repetavo su fleitą. Ji
jam atstojo viską ir televizorių, ir guminę lėlę, ir mane
Prapuolus šviesai,
keikdamasis įlėkė į virtuvę, turbūt degtukų žvakei ir užkliuvo už
manęs. Rankoje laikė fleitą kaip paskui paaiškėjo, ji subyrėjo į šipulius. Abu
nuvirtome žemėn. Jis pašoko ant kojų ir pradėjo mane spardyti. Tylomis, be žodžių.
Tylėjau ir aš, net nesuvokiau kas vyksta. Staiga vėl atsirado šviesa. Jis
sustingo, po akimirkos suriko man į veidą Nekenčiu! ir išbėgo. Ryte mane rado
socialinė darbuotoja. Laikui bėgant mes vis tolome
Nesikalbėjome. Socialinė
darbuotoja tai pajuto ir pasiūlė tą lankymosi bendrose mūsų buto vietose grafiką.
Jis labai pergyveno dėl fleitos. Nežinau kiek ji kainavo, bet patikėkite nemažai.
Taip ir gyvenom. Kas dar? |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS. |
O kas per socialinė darbuotoja jus lanko?
Paskutiniu metu Mari. Na, bet jūs apie jas visas galite sužinoti kitur.
Taip, mes apklausėme beveik visas.
Na, ir kaip?
Nieko naudingo. Beje, visos tvirtino, kad jūs bjaurus senis.
Cha, cha, cha. Ir Mari?
Ne, Mari to nesakė.
Jos neklydo. Dvidešimt septynios.
Kas dvidešimt septynios?
Minutės.
Kokios minutės?
Jums liko.
Prieš mirtį jūsų brolis turėjo šauktis ir rėkti jis mirė didelėse kančiose.
Kodėl taip manot?
Turiu medicininės komisijos išvadas.
Nieko nežinau, nieko negirdėjau.
Bus atliekami eksperimentai, ar tikrai negalėjote neužuosti
Nusišikt. Nenoriu apie tai girdėti.
Turėjote užuosti blogą kvapą.
Niekada nejutau jokių nemalonių kvapų.
Viešpatie mano, prakeikei mane ir žyme pažymėjai,
Kad niekas manęs nepaliestų ir valiai Tavai netrukdytų.
Kraštą tėvų man palikti liepei ir išeiti pas svetimus.
Aš nerandu tam jėgų ir Tavęs paklausti tenoriu.
Tėvas ir motina verkia per dieną ir naktį,
Meldžias dėl brolio. Negi paklust tavo valiai turėsiu.
Negi tu man neatleisi. juk sūnų jie kitą pagimdė.
Pats davei laisvę man elgtis kaip noriu. |
TYRĖJAS.
SENIS. |
Sakykit, kiek laiko prabuvot namie niekur neišeidamas?
Nežinau, tik šiandien, važiuodamas čia, pastebėjau, kad miestas spalvingesnės ir
mašinos aptakesnės. |
| TYRĖJAS. |
Jūsų brolis mirė prieš du metus ir keturis mėnesius. Ir jūs tiek
laiko jo nepasigedote? |
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Ne.
Jūs negirdėjote jo šauksmų priešmirtinėje agonijoje?
Ne!
Jūs neužuodėte jo pūvančio kūno kvapo?
Ne!
Ir nepastebėjote, kad išleidžiate daugiau pinigų elektrai? Pas jį du metus degė
šviesa dieną ir naktį. |
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Ne! Nepastebėjau! Ir ne aš vienas.
Nepastebėjote, kad negirdėti grojimo fleita?
Ar turėjau pastebėti? Nekreipiau dėmesio, ar jis groja, ar ne. Be to pas mus bute buvo
tikrai puiki garso izoliacija. |
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS. |
Nepastebėjote, kad jo stalas virtuvėje apdulkėjęs?
Aš jį nuvalydavau.
Kodėl?
Maniau, kad jis neturi laiko.
O šaldytuvas?
Turim juos atskirus savo kambariuose.
Kas buvo Jūsų tėvai?
Jų nelieskite. Jie čia niekuo dėti.
Motina mano ir tėvas ramybę praradę,
Tas dar žaltys mums po kojom vis pinas
Netikiu žodžiu nė vienu to šliužo klastingo
Kėslų pilna jo galva, ir vėl jis kažką bus sumanęs.
Tiek jau įvyko nelaimių, bet, mano Viešpatie,
Aš ne teisėjas nei tėvui, nei motinai, nei gyvatei tai saldžiakalbei. |
| TYRĖJAS. |
Kaip šitaip būti čia gali,
Kad su žmogum jūs numirusiu šitiek metų gyvenot? |
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS. |
Jo aš nemačiau daug metų.
Jūs nenorėjote jo matyti!
Šešiolika.
Septyniolika.
Penkiolika.
Aštuoniolika.
Jūs nieko nenutuokiat. Penkiolika.
O jūs nesakote teisybės. Aštuoniolika.
Kokios? Penkiolika.
Aštuoniolika. Kodėl jo nekentėte?
Cha, cha, cha. Aš nekenčiau? Tai tik jūsų iliuzija.
Taip, nekentėte.
Gerai, aštuoniolika. Pažiūrėkite per langą. Ką matote?
Sieną ir debesis.
Puiku! Kokie debesys?
Pilki, kamuoliniai
Ką dar galite apie juos pasakyti?
Na, pakraštyje dangaus tamsesni ir beveik nejuda. Gražūs.
Nuostabu! Nuostabu. O dabar paklausykit manęs. Debesys ore esančių smulkių vandens
lašelių sankaupa, nesiekianti Žemės paviršiaus. Vandens lašeliai oro masėje
atsiranda jai kylant, kondensuojantis ant kondensacijos branduolių. O debesies spalva
priklauso nuo lašelių koncentracijos, tankio ir kampo, kuriuo šviesos šaltinio
spinduliai, lūžę laše patenka į mūsų akies tinklainę. Jų nėra, tų debesų!
Nėra! Mes matome tai, ką norime matyti, visiškai nesigilindami į reiškinių esmę. Ir
kasdiene logika norime paaiškinti Dievo valioje esančius reiškinius. Mes jau žinome
prigimtį debesų ir perkūnijų, bet nežinome daugelio vyksmų, kurie vyksta žmoguje.
Daugelio!
Kelinta tai jūsų byla? Pirma? |
TYRĖJAS.
KAINAS. |
Keturiolika milijardų pirma. Keturiolika. Kodėl jo nekentėte?
Argi nekęsti aš brolio šitaip galėjau,
Kad jam atimti gyvybę galėčiau tik iš pavydo
Auką tų avinų paskerstų jo kad priėmei,
O ne grūdus mano derliaus geriausio.
Viešpatie mano, kam klaidai įvykti tai leidai,
Laisvę kam suteikei šitą be galo, be krašto.
Rinktis mums, ką ir kada padaryti,
Viską nuspręsti ir elgtis taip nuodėmingai.
Argi Tau šitokio reikia pasaulio,
Negi tikiesi, kad savo valia sugebėsim
Tiktai mylėt vienas kitą, tausoti
Ir niekada, niekada, niekada nesuklysim
|
12 scena.
S e n i s ir S e s e l
ė. Tyliai groja dvi dūdelės.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS. |
Mama, tai tu?
Taip, sūnau.
O kas čia taip angeliškai groja?
Tavo broliai, sūnau, Abelis ir Abaelis.
Gražiai
Tau patinka?
Labai. Visą gyvenimą mylėjau muziką. Net kai Abaelis grodavo paprasčiausius pratimus
arba gamas aš klausydavau jo neatsiklausydamas. Net pats nežinau kodėl. Jiems
turbūt labai gera, kad ir čia gali groti? |
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ. |
Taip, sūnau, turbūt.
O ar aš galiu juos užkalbinti?
Gali, tik jie negirdės.
Kodėl, mama?
Jie negirdės tavęs, kaip ir tu negirdėjai.
Mama, užkalbink tu.
Aš neturiu ką jiems pasakyti. Kai groji tokią muziką, gali nieko niekada negirdėti. |
| SENIS. |
Mama, aš girdėjau jį grojant, Abaelį. Girdėjau visą gyvenimą ir
visą laiką gėrėjausi jo muzika. |
SESELĖ.
SENIS. |
Tu negirdėjai, kaip jis šaukė prieš mirtį, sūnau.
Girdėjau, mama, girdėjau. Net buvau priėjęs prie durų, bet pagalvojau, kad jei
atidarysiu tas duris turėsiu jį gelbėti. |
| SESELĖ. |
Ne, sūnau, tu negirdėjai. Tavo ausys girdėjo, bet ne širdis. Tavo
balso broliai neišgirs. O į širdies neatsilieps. |
SENIS.
SESELĖ.
SENIS. |
Kodėl, mama?
O kam? Juk groti taip gera. Jiems tavęs netrūksta.
Aš negalėjau jo gelbėti, mama, būčiau praradęs Mari. |
Įeina M a r i.
MARI.
SENIS.
SESELĖ.
MARI. |
Ne, nebūtum. Nemeluok.
Mari, čia tu!
Ji čia laikinai, Kainoeli. Ji grįš atgal, nebijok.
Aš žinojau, kad tu gali vaikščioti. Žinojau, kad tau nereikia to vežimėlio.
Žinojau, kad jauteisi labai vienišas, o brolis kiauras dienas sėdėjo orkestro duobėje
arba lėktuvo kėdėje ir trankėsi po pasaulį. |
| SENIS. |
Mama, tu žinojai, kad mes su Abaeliu sumanėme padaryti mane neįgalų,
kad aš nelikčiau vienas namie, kai jo nėra? |
SESELĖ.
SENIS.
MARI.
SENIS. |
Žinojau, sūnau, žinojau.
Plepys. Aš jo nemačiau penkis metus. Du metus mirusio.
Du metus ir keturis mėnesius.
Koks skirtumas? Vieną dieną jis nebegrojo. Iš pradžių nesupratau kodėl, paskui
išgirdau lyg dejonę, lyg šauksmą. Atsistojau ir priėjau prie durų. Buto sienos,
lubos ir grindys buvo izoliuotos, kad grojimas netrukdytų kaimynams. Durys irgi buvo
izoliuotos Petrof sistema. Girdėjau jį aimanuojant. |
SESELĖ.
MARI.
SENIS.
MARI. |
Mari, ar tu žinojai apie Abaelio mirtį?
Taip
Kodėl tylėjai?
Aš bijojau. Maniau, kad jūs jam ką nors padarėte blogo, neapsikęsdamas to beprotiško
grojimo. Abaelio niekas nepasigedo. Tylėjau ir aš. |
| SENIS. |
Kaip tas tyrėjas patikėjo, kad aš nieko nežinojau? |
Įeina T y r ė j a s.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS. |
Nepatikėjau, Kanoeli, nepatikėjau. Sakiau tau tylėk kaip žuvis.
Jūs?
Aš. Mari, išeikite. Jums laikas. Daugiau čia būti negalite. Atsiminkit, Kanoeli,
tylėjimas auksas. |
SENIS.
MARI.
TYRĖJAS.
MARI. |
Paskutinis klausimas, Mari, ar jūs žinojote, kad aš jus myliu?
Ką tu pasakei?
Mari, turime eiti.
Niekur aš neisiu! Ko jūs mane visi siuntinėjate? Vienas ateik, kitas neišeik.
Ačiū. Nusibodo. Ir aš noriu kai ką jums pasakyti. Kiek suprantu jūs esate šių
ponų motina. Labai malonu. Labai. Seniai noriu pažiūrėti jums į akis. Visą laiką
labai rūpėjo kas tokius bestijas pagimdė ir išaugino. Jie jums turbūt patys puikiausi
ir nuostabiausi? Kartais vėluodavo iš mokyklos ir anksti pradėjo rūkyti? Bet jūs juos
žinoma be proto mylėjote savo puikius berniukus. Tik kad užaugę taps tikri
galvijai ko gero nesitikėjote. O tapo. Tikri. Abu. Prisiverkiau nuo jų į valias.
Myli jis! Tik pamanykite! Jie turbūt ir jus myli be galo, be krašto. Ir jei jūs visai
neišėitumėte iš virtuvės mylėtų dar labiau. |
SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI.
SESELĖ.
MARI. |
Mari, ar jūs turite vaikų?
Vaikų? Nuo tokių avigalvių? Apsaugok, Viešpatie.
Nebūtinai nuo tokių, Mari.
Nuo kitų irgi ne.
Bet juk vaikus galima gimdyti sau, ne jiems.
Žinai, brangioji, tu jau gimdei kam norėjai ir su kuo norėjai.
Taip, nes viskas Dievo valioje.
Tai gal ir paaugint padėtum? Gal turi dvarą kur nors Edeno soduose? O aš irgi žmogus!
Kaip ir jūsų pupuliukai! Ir galiu spręsti pati gimdyti man, ar ne. Kaip ir jie
sprendžia auginti jiems ar ne. |
SESELĖ.
MARI. |
Mes, vaikeli, visada galime pasirinkti kokiu keliu eiti ir kam
tarnauti.
Būtent. Galim pasirinkti, kam tarnauti. Bet tarnauti vis tiek turime. Ar tokiam ponui, ar
kitokiam. O man nereikia. Ir tik nepradėkit kalbėti apie tūkstantmečių patikrintas
vertybes ir moralę. Kodėl nėra moralės, kuri leistų moteriai stovėti ant vieno
laiptelio su vyru? Jūs galvojate, kad tarp moterų negali atsirasti Mocerčių ir
Einšteinių? Niekada nebuvo tinkamų sąlygų mums atsiskleisti. Dešimtmečiai prabėga
gimdant ir auginant vaikus. Ir tik pabandyk negimdyti! O tegul jūsų berniukai pasigimdo
ir užsiaugina vaikus. Manot mums blogiau išeitų, negu jiems? |
| TYRĖJAS. |
Mari, jums tikrai viskas puikiai gautųsi, bet mums metas eiti. Labai
jūsų prašau. |
M a r i ir T y r ė j a
s išeina.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS. |
Ar aš pamatysiu tėvą?
Tu jo nepažinai?
Tai žaltys, vis išsisuka! Tokia puiki proga buvo pabendrauti. Gaila, labai norėjau
jį pamatyti
|
Ateina A b a e l i s,
K a i n a s ir G y d y t o j a s.
| GYDYT. |
Sūnau, atėjai tu pas mus.
Šitiek amžių mes laukėm tavęs.
Ačiū dangui, vėl esam kartu
Iki vieno visi susirinkom. |
| ABAELIS. |
Negaliu aš ir šiandien suprasti
Kaip taip gavosi, kad žmogų, kurį
Šitaip Viešpats be galo mylėjo
Auką jo išsirinko sau gerbti
Per Kainą, tą brolžūdį žiaurų,
Šitaip nubaudė negailestingai. |
| KAINAS. |
Abeliui taip svarbu buvo būti geriausiu,
Pripažintu ir mylimu Viešpaties,
Kad tą meilę, kur Viešpats mums davė
Jis sumynė į vidurius avino. |
ABAELIS.
KAINAS.
ABELIS.
GYDYT. |
Atsirado teisėjas Didysis. Tu prakeiktas esi, Dievo Rykšte!
Užsičiaupki, brolau, ne teisėjas tu man.
Tu man irgi.
Užtenka.
Jūsų ginčas seniai jau išspręstas.
Esame čia ne tam, kad keiksnotume
Viešpaties žodį ar valią, ar vienas kitą.
Laukėme čia tavęs, kad suprastume,
Ar įstatymai gali padėti žmonėms,
Kuriuos atsiuntė Viešpats per Mozę. |
SENIS.
ABAELIS.
SENIS. |
Aš nepažeidžiau jokio Dievo įsakymo! Jokio!
Netiesa! Tu girdėjai kaip aš dieną iš dienos gremžiau duris.
Pasakyk, kurį Dievo įsakymą aš pažeidžiau. Pasakykit, kurį įsakymą iš tų
dešimties, kuriuos Mozė gavo ant Sinajaus kalno, aš pažeidžiau. Pasakykit! |
ABAELIS.
SENIS.
ABAELIS. |
Viešpats daug ko nenurodė savo įstatymuose.
Nenurodė, kad negalima mušti vaikų.
Nenurodė, kad negalima kankinti belaisvių. Tokiam, kaip tu reikėtų visos bibliotekos
nurodymų ko nedaryti. |
SENIS.
ABAELIS. |
Nepadariau jokios mirtinos nuodėmės. Niekada nieko nekankinau.
Tai tau taip atrodė.Gal dar eidavai išpažinties ir gaudavai nuodėmių atleidimą? |
| SENIS. |
Taip! Turėjome puiku kapelioną. Mano nuodėmės seniai atleistos. Ko tu
nori iš paprasto kario, vykdančio įsakymus? |
ABAELIS.
SENIS. |
Manai esąs vos ne šventasis?
Jūs ir šiandien nesuprantate, kodėl Kainas, padaręs mirtiną nuodėmę, buvo paliktas
neliečiamas žemėje, o Abelis, kuris atidavė viską, ką turėjo geriausio
nepatyrė jokios gyvenimo palaimos. |
ABAELIS.
KAINAS. |
Bet gavo Dangaus Karalystę. O kur jūs visi atsidursite dar
pažiūrėsim.
Bet galėjai išvengti mirties ir pabėgti
Buvo vienas akimirksnis tau palankus.
Bet tu kelią lengviausią išsirinkai
Už Viešpatį kankiniu mirti ir pakliūti tiesiai į dangų. |
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS. |
Užteks, sūnūs, ginčytis. Sakyk, Kainoeli, kaip tau čia patinka?
Graži muzika
Mama
Gerai.
O ką tu TEN veikei?
Negi tu nežinai?
Daug rūpesčių, vaikeli, daug rūpesčių
Buvau taksistu. Nieko įdomaus. Įsitaisiau hemorojų, po to pašlijo nervai.
Ar buvai laimingas?
Laimingas? Visą laiką maniau, kad mano broliui, birbinančiam tą fleitą tikrai buvo
gera, nes tikėjau jis darė tai, ką norėjo daryti, grojo mylimą muziką ir
turėjo mylimą darbą. |
| ABAELIS. |
Ar aš? Nekenčiau jos. Dariau tai, ko iš manęs tikėjosi tėvai. Paskui
kad užsidirbčiau pragyvenimui, dar vėliau, nes nieko daugiau nemokėjau daryti.
Visada pavydėdavau tau, žiūrėdamas, kaip tu nerūpestingai sukioji vairą, nešvariai
švilpaudamas melodiją, kurią aš zulindavau dešimtimis valandų, kad užsidirbčiau
nors kiek pinigų. |
| SENIS. |
Nors kiek
Gaudavai dešimt kartų daugiau nei aš, atsivesdavai į
namus brangiausias lėlytes ir turėjai dešimtis kostiumų. |
| ABAELIS. |
Bet sėdėdamas lėktuvuose ir trindamas orkestro kėdę, įsigijau
hemorojų ne ką blogesnį, nei tu. O lėles paskutinį kartą pirkome abu. Ir vienodas. O
geriausia buvo tai, kad mums jų nereikėjo. Cha cha cha. |
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
ABAELIS. |
Kainoeli, ar buvai laimingas?
Nežinau, tėve, nežinau.
O tu, Abaeli?
Ar aš? Kažkaip keistai susiklostė mudviejų su broliu gyvenimas, nesukūrėme
šeimų, nedavė Dievas ir palikuonių
|
SENIS.
ABAELIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS. |
Gal turi kur oro uoste su kokia stiuardese?
Taip, trisdešimt tris. Einu pagrot. Nusibodot su savo paistalais.
Stokis, stuobry!
Negaliu, aš neįgalus.
Stok, sakau tau!
Nestosiu! Aš nenoriu. Aš laisvas! Laisvas! Supranti? Aš noriu būti neįgalus! Aš
nesutinku! Nesutinku su tais pasakojimais apie pareigas ir atsakomybę! Ir apie meilę! Ir
apie Dievą! |
| GYDYT. |
Žinot ką, mielieji, tai liko čia man tiktai trinktelėti kumščiu į
stalą ir visus suklupdyti į kampus. Ir jūs sau galėsite griežti ant tėvo dantį, kad
esate neteisingai nubausti. Nesulauksite! Ėskit vienas kitą, neikit į mokyklą,
rūkykit pasislėpę už garažiukų nesulauksit. Nenorit tvarkos nereikia.
Negimdykit ir negirdėkit, kai jums tai patogu. Nereikia Dievo puiku! Mažiau
rūpesčių su sąžine. Gal žingsnis po žingsnio grįšite atgal iš kur atėję
auginsit javus ir avis. O paskui gal ir jų nereiks galėsit ryti vienas kitą. Manot
nuo to kam nors bus blogiau? Patikėkit ne. Nereiks ežiukams saugotis, bėgant per
kelią. Galit iš viso susigalvoti būti Cezariais. Ką ten Cezariais, arba
(pauzė)
arba
(pauzė)
|
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINOELIS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT. |
Kuo, tėve.
O kas ten dar būna?
Kaligula, Napoleonas?
Ne, netinka.
Gal Hitleris tiks?
Apsaugok Viešpatie. Na, tiek to, užmiršau. Apie ką mes čia?
Apie dievus.
A, taip. Dievas yra visagalis. Tik mūsų meilė jam gali išgelbėti ir mus ir juos. |
KAINOELIS.
GYDYT.
SESELĖ. |
Ką juos, tėve?
Na, juos žmones, ežiukus
Tu pavargai...Eime, Adomai, eime
|
V i s i išeina, lieka
K a i n a s ir K a i n o e l i s.
KAINAS.
SENIS. |
Visi išėjo. Manęs jiems netrūksta
Atrišk mane. (Senis atriša)
Turėjau vokiečių aviganių veislės kalę, kuri buvo tokia švelni, ištikima, pavydi
ir meili, kad aplenkė visas moteris kartu sudėjus. Tai kas tai prieraišumas,
draugiškumas ar dar velniai žino kas!? Jei matytum, kokiomis akimis ji į mane
žiūrėjo! Va, ji tai buvo krikščioniškumo įsikūnijimas, nes savo kitą snukio pusę
atsukdavo su tokiu nuolankumu ir džiaugsmu, kad net sunku įsivaizduoti, jog tai iš viso
įmanoma. Bet kam galėjo gerklę perkąsti. Nėra jokios meilės! Yra aistra,
prisirišimas, potraukis, inkstinktai. Visi tie postringavimai apie meilę niekas!
Visą gyvenimą pragalvojau tik apie vieną dalyką kaip ką nors įsitempti į lovą.
Ir man visiškai nerūpėjo jokia meilė. Ir visi tokie patys! Visi! Nė vieno nepažįstu
kitokio. Tai buvo pagrindinis viso ko variklis. Ir mano, ir jūsų! Kaip buvom vergai taip
ir likom. Statutai, dekalogas, taisyklės, moralė, etika, viskas sugalvota tik tam,
kad išsaugoti, apginti ir garantuoti teisę į nuosavybę. Tam pasitelkiamos armijos,
bažnyčios ir net vargšai milijonieriai, nešiojantys tą patį megztinį metų metais.
O nekaltybė, santuoka, monogamiją ir daugpatystė, kad tą nuosavybę paveldėtų
kraujo ryšį turintis palikuonis. Tik dėl ambicijos sukurta visa ta krūva taisyklių.
Gana! Užteks apgaudinėti vienas kitą. Nieko daugiau neįrodinėsiu! Nieko!
Keturiasdešimt metų sukiojau vairą. Po keturiolika valandų per parą. Manot, labai
įdomu? Manot įdomiau groti fleita? Milijardai funkcijų, kraunančių milijonams turtus,
kurie tuos milijonus savo svoriu traiško it muses! |
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS. |
Milijonus milijonierių traiško, ar milijonieriai traiško milijonierių
turtą?
Tai gal milijonierių turtas juos pačius
Žiūrėk tu man koks pacifistas socialistas!
Taip pacifistas atsargoje. O tu žinai, kodėl debesys spalvoti?
Tu čia savo debesų nekišk. Paskui Platoną prisiminsi, šešėlius šokančius ant
sienos ir kitas pasakas apie iliuzijas. |
| SENIS. |
Taip, prisiminsiu. Žinai, man atrodo, kad vieną gražią dieną gerbiami
mokslininkai atras Dievą. |
KAINAS.
SENIS. |
Tik nepiktažodžiauk, dėl Dievo meilės.
Bijai? O ko bijai? O tu nebijok. Paklausyk. Va ims ir atras mokslininkai, kad kokios nors
juodosios skylės turi ypatingą galią dėsningumams, kuriuos mes kol kas laikom likimu.
Paskui paaiškins kaip tai veikia. O galiausiai ir kodėl. Ką tada darysim? O juk
atras. Ir išaiškins kodėl Jo negali būti. O tu nepergyvenk. Juk reikėjo žmogui
pritaikyti kokį nors natūralios atrankos būdą. Klausyk kaip gražiai jie groja. |
| KAINAS. |
Gražiai groja? Tu šitą psichodeliką vadini grojimu? Gal tavo taksi
nebuvo radijo? |
SENIS.
KAINAS.
SENIS. |
Prie ko čia taksi!
O prie to, kad klausei visokį šlamštą ir neskiri muzikos nuo birbinimo.
Palauk, palauk, o ko tau užkliuvo mano taksi. Dar prisimink, kad aš tik šešias klases
baigiau, ir rinkdavau tuščius butelius parkuose. Va, tėvas tau vaikšto iš paskos
ir auklėja amžių amžius. Ir ką padeda? Pažymių knygutės neprašo parodyti? |
KAINAS.
SENIS.
KAINAS. |
Nuo abiejų gyvenimo nėra patikėk.
Cha, tai turi Edipo kompleksą?
Ką? Edipo? Š
tas Edipas. Jis mažiausiai trukdo. Va, Napoleonas su Kaligula
užmigt neduoda. Klausyk, maukis kelnes. |
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT.
SENIS.
GYDYT. |
O kam?
Na, nusimauk, labai prašau.
Tu visai pakvaišai.
Maukis, maukis. Man reikia gumos iš tavo kelnių.
Iš kelnių?
Taip. Apatinių.
Apatinių? Ką tu sugalvojai?
Pasidarysim ragatkę pašaudysim į tuos muzikantčiukščius.
Tu išprotėjęs.
O tu turbūt ne?
Palauk, ar ten ne Adomas? (Scenos gilumoje apšviečiamas G y d y t o j a s)
Tikrai.
Vėl meškerioja.
Žiemine meškerėle ir kibire.
Avinas. O tu žinai, kad jis ne mūsų tėvas.
Dabar žinau. O jis žino?
Tuoj paklausim. Ei, brolau!
Ką, vaikai mano?
Klausyk, gana apsimetinėti ką čia veiki?
T ššš. Tyliai. Išbaidysit.
Klausyk, brolau, visi puikiai žino, kad tu joks mums ne tėvas.
Na ir kas.
Ir žino, kad Ieva mūsų motina jokia tau ne žmona.
Cha cha cha!
Kodėl jums neužtenka beždžionės palikuoniais būti?
Kodėl įsigalvojate dalykų nebūtų?
Sūnus aš Ievos!
Taip! Jūs, niekadėjai, manot,
Kad paslaptis visas pasaulio galit išgvildent?
Bevertis jūsų triūsas. Bergždžias.
O tėvas taip žaltys. Tai kas?
Ko dar prisigalvosite, bedieviai?
Ko dar įaudrinti vaizduotei jūsų reikia?Gal turite žinių, kad Marse yr gyvybė?
Cha, cha, cha, cha!
Gal šonkaulius pačiupinėti norit?
Iš kur jūs žinot, kiek jų turi būti?
Ir kiek įsakymų mums Mozė nepasakė?
Ir kodėl?
Ieškokit!
Gal rasite
Sudiev
Cha, cha, cha, cha
|
Staiga su meškere ištraukia iš
kibiro nedidelią žuvelę.
|
Cha cha cha. Matote, matote!
|
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS. |
Pamišėlis, didesnis negu mes.
Trenktas.
Reikia tą žaltį pasigauti.
Ir sukapoti?
Ne. Paklausinėti.
Neprisileis. O ir kam?
Sužinoti teisybę.
Kokią? Mes ir taip viską žinome.
Taip
Trauk tas kelnes eisime pašaudyti.
Į tuos abelius?
Taip. Metas pasilinksminti. |
13 scena.
Tyrėjo kabinetas.
| KAINAS. |
Viešpatie, žaltį tą bjaurų
Vis tiek kada nors sukapos.
Šįryt aš išeisiu. Atrištos jau virvės.
Nekelsiu šeimos. Tegul ilsis
|
Įeina Sargas, žvangindamas
dideliu raktų ryšuliu ir Tyrėjas. Juos lydi baltai apsirengusios sanitarės.
| TYRĖJAS. |
Gerbiamasis, man čia nebėra kas veikti. Štai jums nuosprendis.
Paskelbkite jį ir vykdykite. Sudiev. |
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS. |
Taigi aš turiu visus reikiamus duomenis.
Ką tai reiškia, kodėl išėjo tyrėjas?
Jis savo darbą atliko. Aš turiu jūsų nuosprendį. Mes ilgai netruksime.
Sakykite, kas už to veidrodžio?
Už jo kažkas yra ir mane stebi?
Nesimuliuokite paranojos.
Taip ar ne?
Aš jums neatsakysiu.
Nenorite meluoti?
Nuodėmė?
Daugiau nieko nenorite paklausti?
Pažiūrėkit per langą
Kam?
Ar yra debesys?
Ne. Jų ten nėra ir nebuvo.
Man toks jausmas, kad aš miręs.
Jūs neklystate.
Tikrai?
Kaip įdomu.
Tikrai.
Keista.
Aš nieko nepajutau
Nepykite, mes negalėjome jums to pranešti anksčiau.
Kodėl?
Gelbėjome jūsų sielą. Palikom galimybę atgailauti. Žmonės, kai žino, kad mirs,
puola atgailauti, bet dažnai nenuoširdžiai. Niekas to nedaro sveiku protu ir laiku. Mes
bandome jiems suteikti galimybę. Be to jūs melavot. |
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS. |
Ką melavau?
Savo motinai Ievai. Kad mirštantį brolį girdėjot.
Taip, melavau. Patikėjus nebūtų ji, kad negirdėjau.
O dabar mano, kad kaltas esu ir atleisti jau spėjo.
Ir visai nesvarbu, ar teisus aš, ar ne.
Melavau, kad girdėjau jį mirštant. Melavau, kad mėgau jo muziką, nekenčiau to jo
grojimo. Argi įmanoma gamų, pratimų visokių klausyti per dienas po daugelį valandų.
Metų metais. Iš kur tokia meilę turėti žmogui, kuris niekada jokio garso išgauti su
niekuo nesugebėjo. Ir visai nesvarbu, ar teisus aš, ar ne. |
KAINAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SENIS.
SARGAS. |
Mamai šitaip lengviau, aš tikiuosi. Jau praėjo viskas.
Praėjo
Ar mane stebi?
Jau nestebi.
Taip ir žinojau
O kada aš miriau?
Važiuodamas į apklausą. Labai susijaudinote juk mieste nebuvote metų metus.
Pamatėte ant šaligatvio grojantį fleita berniuką ir jus ištiko širdies smūgis.
Mirėt akimirksniu. Net nespėjot išsigąsti. |
SENIS.
SARGAS. |
Kas tame voke?
Mes turime medicininės komisijos išvadas apie jūsų psichinę būklę ir suformulavome
Paskutinio teismo nuosprendį. |
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
KAINAS.
SARGAS. |
Kokio teismo?
Paskutinio teismo nuosprendį.
O kas dabar bus?
Jūs keliausite į
Palaukite, palaukite, tai čia buvo Jis?
Sėdėkite. Nuosprendį patvirtino Jis.
Ar jau galiu eiti?
Jūs visada galėjote vaikščioti. Dabar galite ir skristi, bet neskubėkite, jus
palydės. |
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS. |
O kas tame lape?
Galima pažiūrėti?
Ne, aš jums paskaitysiu. Klaupkitės.
Taip, žinoma. |
A b u klaupiasi.
KAINAS.
SENIS.
SARGAS. |
Dar noriu paklausti.
Ar aš vėl susitiksiu su artimaisiais?
Su kai kuriais labai greitai.
Viešpats mato, o Kainai, kaltas esi,
Nes tėvo savo girdėt nenorėjai,
Jo žodžio teisingo tavosios ausys neklausė
Žingsnį žengei tu lemtingą
Mirtiną nuodėmę sielai savo užtraukei.
Protą sveiką praradęs, Viešpaties duotą
Užmušei Meilę. Brolį visuomet
Gelbėti tau pareiga, o ne išsižadėti.
K a l t a s u ž M e i l ė s n u ž u d y m ą . |
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS. |
Palaukite truputį.
Kas atsitiko?
Man dar liko dvi minutės.
Ne, viskas.
Tik dvi minutės paskutinės!
Aš papasakosiu visą teisybę!
Pasakot nereikia, mes juk ir taip viską žinom. Jums paprasčiausiai buvo suteikta
galimybė išpažinti kaltes ir atgailauti. Dabar jūs tą galėsite daryti ilgai, ilgai. |
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS.
SARGAS.
SENIS.
KAINAS.
SENIS.
KAINAS. |
Palaukite!
Kas dar? Supraskite viskas nuspręsta.
Oho, jūs Šventas Petras?
Malonėkite eiti su mumis.
Sakykite, kodėl tie jūsų angelai labai panašūs į sanitarus.
Kur mane vesite?!
O kaip Paskutinis teismas?
Juk jis turi įvykti vėliau, na visiems kartu.
Jums buvo duota galimybė gyventi ligi paskutinės akimirkos.
Viena minutė!
Man liko viena minutė!
Pakvieskite Jį!
Aš labai prašau padarykite išimtį! |
Grįžta T y r ė j a s.
S e n i s ir K a i n a s puola ant kelių ir J į
apkabina.
Pabaiga.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
