TEKSTAI.LT – tekstai – Jurgis Gimberis

Jurgis Gimberis

Tekstai iš knygos „MIŠIUGINO DIENORAŠTIS“

Gyvenimo fragmentai

Pirmadienis... Sveikinu! Pirmadienį aš vėl nekaltas. Tai gražiausia savaitės diena – vėl viskas iš naujo, vėl pilnos kelnės laimės, vėl galima gyvent. Rašau tai dar su pižama, nesiprausęs, nevalgęs, o jau toks laimingas! Galima įsivaizduot, kas dėsis, kai pagersiu arbatos ir sukirsiu tradicinę kiaušinienę. Vau!..

(...)

Kitas pirmadienis... Neatsimenu, vakar ar užvakar, ar panašiai šventėm Pėčkos gimimo dieną. Gimimo diena irgi panaši į pirmadienį, bet gerai, kad būna tik kartą per metus. Todėl šventėm iš peties. Ta pačia proga atšventėm ir Pėčkos krikštynas, nes jį perkrikštijom. Už pasiekimus gyvenimo kely suteikėm jam naują vardą – Meno Išgyventi Bakalauras. Pėčkai labai patiko. Po keleto tostų Aleksas pasiūlė vardą sutrumpinti – Makalauras. Patogiau vartoti. Visi karštai pritarė, Pėčka irgi. Nuo šiol taip ir vadinsim. Aleksas – krikštatėvis.

(...)

XX amž. pabaiga, po pusryčių... Nežinau, kaip kiti, bet aš po pusryčių visai kitaip jaučiuosi. Užverda protas, kraujas, darausi griežtas, bet teisingas. Tuo labiau kad pusryčiai kariški. Eugenijaus receptas – du kietai virti kiaušiniai ir stiklinė stiprios, saldžios arbatos. Pigu ir griežta, kaip sako rusai. Palyginus pigu... Klausausi radijo... Politika... Bijau kolektyvinės dvasios kaip komunizmo! Kolektyvinė dvasia yra akla, kurčia, nenumaldoma ir negailestinga kaip meilė. Ko esi pridaręs, pamatai tik kai praeina. Žmonės, žmonės!.. Kada gi jūs ateisite į protą?.. Aš jau atėjau. Dabar einu tolyn.

(...)

Kažkurią dieną... Atsibudau... Nesuprantu, ar vakaras, ar rytas. Pasižiūriu pro langą – XX amž. pabaiga. Turėtų būti tarp 1990 ir 1999... Kai tokiais tarpais matuoji, tai nėra svarbu – ar vakaras, ar rytas. Svarbu epochos. Svarbu amžiai. Akmens amžius, aukso amžius, privatizacijos amžius... Stabilizacijos... Tas ir yra, nėra stabilizacijos. Kaip Staselis Gustas sako – yra nėra... Yra demokratija ar nėra? Pro langą nematyti, tik XX amž. pabaiga.

(...)

XX amž. pabaiga... Dieve! Kodėl aš taip mėgstu valgyti? Geriau kokią knygą paskaityčiau, kad ir „Aną Kareniną“, ar kokios muzikos pasiklausyčiau, pavyzdžiui, Šopeno valsų ar preliudų, kuriuos taip mėgstu... Mėgstu mėgstu! Troškintus kopūstus su dešra, štai ką aš iš tikrųjų mėgstu. Niekingas padaras. Gėda žmogui pasakyti.

(...)

Pirmadienis... Įsitaisėm šunį, spanielį. Tai reiškia „ispaniškas“ (angliškai), bet jis yra rusiškas. Rusiškas spanielis. Suteikėm jam vardą – Pankas. Nė kiek neįsižeidė, gali būti, kad angliškai nesupranta. Dabar turim spanielį vardu Pankas, katę Pūkę ir jūrų kiaulytę Čipą. Aš – Juga. Juga Mišiuginas.

Pirmadienis... Pankas, pasirodo, ne šuo, o kalė. Todėl tą vardą palikom kaip pavardę ir davėm kitą – Putana. Dabar ji vadinasi Putana Pankas. Ispaniškai „putana“ galbūt tiesiog „kekšė“, bet mūsų spanielė atrodo ir ispaniškai nesupranta. Šaukiama Putana, smagiai sau vizgina uodegos liekaną. Žmonių ir gyvulių pasauliai ne kažkiek vienas nuo kito nutolę...

(...)

Pirmadienis... Įtartinai daug pirmadienių vis dėlto!..

Pirmadienis... Putana Pankas rujoja, bet vis tiek miega su manim. Matyt, turiu kažkiek jos kvapo, nes kai nešu šiukšles, mane seka visi aplinkinių kiemų mišrūnai kiemsargiai. Jiems nesvarbu, kad mūsų spanielė visai kito luomo. Tie šunys, jie ganėtinai pasileidę. Aš tai ne, tik kitą kartą žiūriu taip kaip rujojantis šuo.

Pirmadienis... Tikrai daug pirmadienių per metus pasitaiko!.. Labiau mėgstu šeštadienius. Bet jie retesni...

(...)

11 val., vakaras... Pradėjau rašyti „Traktatą apie laisvę“. Pirmas sakinys: „Daugelis mano, kad Laisvė – tai tokia gatvė Kaune... Ir jie yra teisūs ...“ Nesugalvoju, kas toliau, bet pradžia nebloga. Be to, iš esmės viskas jau ir pasakyta.

(...)

       Vėl XX amž. pabaiga, sekmadienis... Penktadienį kažkas užėjo... Ne į namus, bet į galvą! Kažkas užėjo, užsidėsiu, manau sau, skrybėlę. Buvau suvyniojęs į laikraštį ir užkėlęs į antresoles. Nusikėliau, išvyniojau – skrybėlę suėdė kandys! Gyvuliai. Laikraštis sveikas. Penktadienį ir šeštadienį skaičiau laikraštį. Ir sekmadienį iki pietų. Pietums buvo kotletai. Grikių. Grikius mėgstu, grikiuose daug geležies. Tikruose kotletuose daug mėsos. Vis dėlto aš mėsėdis, nors ir mėgstu geležį.
       Laikraštyje parašyta... Ką daryt, kad nepasigertum?! Turima galvoje, kai eini į puotą, nori prisigert, bet negali pasigert. Nelabai suvokiu, ką tai reiškia. Bet parašyta... „Sumaišykite perpus augalinį aliejų ir raudonąjį vyną, įberkite šiek tiek pipirų – ir nedelsdami išgerkite.“
       Citavau tą vietą Makalaurui. Jis sako, kad jam tinka tik viena – „nedelsdami išgerkite.“ Visa kita – blėniai! Kam gert, jei nenori pasigert?! Kam tas augalinis aliejus? Jeigu šitas gudrybes perkeltum į sekso sritį, sako Makalauras, kas iš to išeitų? „Eidami pas mergas, užsirakinkite kelnes, o raktą išmeskite į kanalizaciją.“
       Nesuprantu, ką jis norėjo pasakyti... Ko pas tas mergas eit, aliejaus prisigėrus?...

(...)

Kovo 1 d., XX amž. pabaiga... Prasideda kalendorinis pavasaris. Kadaise rašiau tokį eilėraštį, bet užmiršau. Prisimenu tik vieną eilutę – o klyne pavasaris sprogsta... Bet kada tai buvo – ū ū ū!.. Negi dabar verksi? Kai šaukštai post skriptum, tai ir faktai popiet. Amba. Dabartinis jaunimas net nežino, kas tai yra „amba“, „kerogazas“, „žigulinis“... Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o jau „Gambrinus“ laka. Jau į akis šoka. Išdraskė visas akis suaugusiems. Visą plikę subraižė, ausis apiplėšė. Ištrypė visas rūtas mėtas, viską po kojų pamynė. Už lango tai lyja, tai sninga. Nieko gero – kaip ir gyvenime. Sėdžiu, susiėmęs rankomis galvą, galvoju... Galvoju, kaip toliau gyventi. Kaip išgyventi, mąstau. Pinigų tam reikalui reikia, ir daug. O aš sėdžiu, susiėmęs rankomis galvą, kaip tuos pinigus daryti, jeigu rankos užimtos?! Aš nemėgstu judėti, aš nemėgstu judinti, aš nemėgstu pradėti, man gerai taip, kaip yra. Man gerai, kai blogai. Aš prisitaikau ir būnu. Prisitaikau, susitaikau, įprantu, priprantu, būnu, virškinu. Nenoriu prarasti pusiausvyros, nenoriu nugriūti. Nenoriu vytis nuvažiuojančio traukinio, nenoriu, kad traukinys pajudėtų iš stoties. Stovi jis sau ir tegul stovi. Kam jam girgždint iš punkto A į punktą B, dar subyrės. Visa tai be reikalo. Tai vargina. Visa tai bruzdėjimas ir dūšios varginimas – teisus buvo Pamokslininkas. Nenoriu. Nenoriu, kad mane per posūkius užneštų. Nes pilnos kišenės akmenų. Aš turiu galvoje – dvasios kišenės! Dvasios kišenės pilnos akmenų galvoje, lyg kelnių kišenėse dinozauro kiaušinių būtų. Posūkiai mirtinai pavojingi. Dabartinis jaunimas net nežino, kad dinozaurai... A, ką čia ir kalbėti!..

(...)

24 diena... Susigėdau savo gyvenimo būdo... Arba TV, arba TD – arba televizorius, arba „Trejos devynerios“... Geras gėrimas, kalbos nėra, bet irgi gali atsirūgti. Reiktų ir į kokį teatrą nueiti ir į filharmoniją kokią... Nuėjom su vaikais į zoologijos sodą. Asiliukas toks po aptvarą vaikštinėja, ilsisi. Kai pailsi, keičia savo kolegą, kuris lankytojus vėžina. Na ir gyvenimas – aptvaras, šieno kuokštas, vežimas su dykaduoniais!.. Tėti, šaukia vaikai, jūs su tuo asilėliu panašiai galvas kinkuojat! Ar gali būti?! Reiks paklausti Makalauro, tas tai filosofas...

(...)

17 diena... Vakar susitikom su Fridrichu ir padarėm po gerą šimtą. Ir pajutom, kad paaštrėjo protas. Sakyk tu man, sako Fridrichas, ir iš kur tie humoristai tuos humorus ima?!. Aš pamąsčiau, susiėmęs rankomis galvą, ir sakau, kad greičiausia tai yra neadekvati reakcija į gyvenimo išpuolius. Normalus žmogus, kai jį muša, duoda atgal, o jei negali, tai bėga. Humoristas, gavęs į kaulus, tą akciją aprašinėja. Bėgdamas. Žinok, jei pamatysi žmogų, išsukiotom rankom, kojom ir smegenim, bėgantį ir rašantį – tai humoristas.

(...)

Pirmadienis popiet... Žirnių sriuba, gabalas kiaulės kūno, šviežių kopūstų salotos užmigdė budrumą. Aptekau geranoriška dvasia, atplėšiau tą laišką. Nieko baisaus, tik anketa, norima nustatyti, kas yra kas Lietuvoje. Išrinkim, sako, dešimtuką pačių geriausių tautiečių, čempionų kultūros ir meno srityje, verslo ir ekonomikos, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir teisėsaugos, gynybos ir puolimo ir taip toliau. Visose skiltyse įrašiau „Mano Balandėlė“, paseilinau, užklijavau, išsiunčiau. Kaip paprastai, klijai pasitaikė neskanūs.

Šeštadienis... Naktį sapnavau mergas! Kokia gėda... Beveik pensininkui reiktų aukšles ir meškeres sapnuoti, ne kojas, o kuojas... Nors iš pensijos ir neišgyvensi. Reikia kažkur dirbti, tarnauti, uždarbiauti. Gal nuo to ir priklauso!? Jeigu, nepaisant amžiaus, privalai vaizduoti gyvą, tai gal turi teisę ir mergas sapne regėti?..

(...)

Šeštadienis... Pasitariau. Ir su boba, ir su tuo... Dabar dvi dienos, kai nesikalbam. Faktiškai nėra apie ką, jei praktiškai visiems viskas aišku...

(...)

Popiet... Ir po pietų irgi! Tai labai gerai, kai sutampa. Kūno ir dvasios harmonija. Po pietų nebepyksti ant žmonių, ant žmonijos, ant artimųjų, ant šuns. Vis dėlto maistas tam tikra prasme yra ir dvasios penas. Todėl kai kurie estetai, snobai, intelektualai ir šiaip arti kultūros esantys žmonės vartoja netgi tokį terminą – „dvasios puota“. Reiktų skirti nuo dvasių puotos... Žodžiu, pietūs panašūs į šventes. Norėtųsi, kad gyvenimas būtų kaip šventė. Todėl taip aistringai lauki Naujųjų metų, gimtadienio, Kalėdų, Velykų, šeštadienio, sekmadienio... Jeigu galėtum, tai šiokiadienius ir ne pietų metą tiesiog praleistum. Jeigu galėtum pasukti tokią stebuklingą rankenėlę... Visas gyvenimas būtų grynos šventės – tik šeštadieniai, sekmadieniai, gimtadieniai ir pietūs... Bet tada gyventum vidutiniškai ne 66 metus, kaip dabar įprasta, o tik kokius 6 ar panašiai. Atėjo Makalauras. Seniai nesimatėm. Ar sutiktum, aš jo klausiu, kad vidutinis tavo amžius būtų 6 metai? Makalauras žiūri į mane, mirksi ir nekalba, mano, kad išprotėjau. O „Trejų devynerių“, aš jam sakau, 100 mililitrų imsi? Pilk, sako. Eksperimentas patvirtino mano įtarimą – norėtumėm, kaip rusai sako, ir žuvytės paragauti, ir mergytę pasigauti, visko iškart. Taip nebūna – gyvenimas ne folkloras.

Antradienis... Sapnavau Mažą Bjaurų Nykštuką. Ką tik buvau užmigęs – bar bar bar! Ar jau miegi, Juga, jis klausia. Pats matai, sakau, žinoma, kad miegu, O siusiuko nenori? Noriu, noriu... Atsikėliau, padariau, atsiguliau, užmigau. Bar bar bar!.. Kas dar, sakau. Ar nepalikai tualete šviesos, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Atsikėliau pasižiūrėti – nepalikau. Užmigau. Bar bar bar!.. Nepalikau, sakau, tualete šviesos! O vonioj kranas užsuktas, klausia. Atsikėliau, nuėjau į vonią – kranas užsuktas. Atsiguliau, bar bar bar!.. Na kaip, klausia, užsuktas? Užsuktas, sakau, užsuktas, ir reikia sakyti „čiaupas“, o ne „kranas“. Gerai, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, čiaupas užsuktas... O dujos virtuvėj nedega? Atsikėliau, nuėjau į virtuvę – nėra dujinės. Atsiminiau tada, kad mūsų viryklė elektrinė. Ot idiotas! Užmigau. Bar bar bar! Kas idiotas, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Aš, sakau, aš, nusiramink, duok pamiegoti. Tataigi, Juga, sako jis. Užmigau. Bar bar bar!.. Aš čia pagalvojau, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, ar ne laikas mums pradėti taupyti protą? Juk tiek vartota, tiek vartota!.. Be jokio saiko. Negi jo ten begalės? Svarbiausia, kad dažnai be reikalo!.. Kaip manai, Juga? Kaip manau, kaip manau... Kad jau neturiu su kuo manyti!.. Gerai, kad buvau prisukęs žadintuvą, taip bjauriai blerbia, kad net Mažas Bjaurus Nykštukas nešė muilą kaip nuplikytas. Atsikvėpiau. Bet nežinau, ar iki vakaro išgyvensiu. Savijauta, lyg būčiau socialiai remtinas.

Trečiadienis... Vakar visą naktį Mažas Bjaurus Nykštukas nedavė miegot, tai visą dieną jaučiausi kaip griūvanti tvora. Tai kai „Stumbras“ mane šiek tiek parėmė – nugriuvau į kitą pusę. Gerai, kad į lovą pataikiau. Paskui labai blogai miegojau. Ir susimaišė viskas – vakar, užvakar, šiandien, poryt – nieko nesusigaudau. Tik spėjau užmigt – bar bar bar!.. Kiek turi kvadratūros, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Koks tavo reikalas, aš jam sakau. Paskaičiuosiu, kiek už šildymą turėsi mokėti, jis sako, kai pabrangs. Ropoju dabar po kambarius keturiom, matuoju. Visi namai sukilo, seka, ar teisingai matuoju. Žmona, dukra, katė, jūrų kiaulytė ir rusiškas spanielis Pulana Pankas – linguoja galvom apstoję. Kai baigiau, visi nuėjo miegot, ir aš. Bar bar bar!.. Na, tai kiek, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Kai pasakiau, krito aukštielninkas. Aš apalpau, sako atsikėlęs,.o tu čia miegi kaip bajoras, taigi neišsimokėsi, net jei trim pamainom dieną naktį artum! Nebent „Aukso puodą“ loterijoj išloštum. Gal gali pagelbėt, klausiu, padėt išlošti? Deja, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, elektronika ne mano sritis. Tai nesuk man galvos, sakau, jei negali padėti, tai bent netrukdyk miegoti. Pranyko. Įsižeidė. Užknarkiau tada sau lyg pareigą atlikęs... Bar bar bar!.. Atleisk, sako, kad trukdau miegoti, bet ar tu neprisimeni, kaip vadinasi Aleksejaus Tolstojaus ,,Kančių kelių“ trečioji dalis? Prisimenu, sakau – „Rūškanas rytas“. Tataigi, Juga, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, „Rūškanas rytas“... „Aukso puodo“ aš tau išlošti negaliu, bet kai išauš rūškanas rytas, galiu nuvesti į „Taupaus namo centrą“ – ten tau paaiškins, kaip toliau gyventi. Kol kas atia, sako Mažas Bjaurus Nykštukas. Visą naktį per tave nemiegojau, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, einu dar nusnausiu posmą kitą... O čia – mano žadintuvas tik blerrr!!!

(...)

XX amž. pabaiga... Teko duoti interviu. Buvau papuolęs į blaivyklą. Kur dirbi, kiek uždirbi, savoir vivre?. Atseit koks tavo gyvenimo būdas? Čia prancūziškai – savuar vyvr!.. Aš sakau, bėgikas. Mano gyvenimo būdas – bėgti. Išvengti bet kokio persekiojimo: policijos, banditų, ideologų, politologų, psichologų, autoinspekcijos, mokesčių inspekcijos, vaikų, žmonų, religinių fanatikų, kreditorių, draudimo agentų, konstitucijos bei korano aiškintojų, ateities būrėjų ir liudytojų. Liudytojų iš anksto. Aš bėgikas...

Kažkoks mėnuo... Svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Seku olimpines žaidynes. Per televiziją. Olimpinis principas – svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Kaip ir gyvenime. Svarbu užsiregistruoti dalyvių sąraše, svarbu mokėti mokesčius, svarbu sveikai žiūrėti į pasaulį ir į savo vietą jame. Svarbu bėgti maratoną. Teisėjai pasakys, kas yra kas.

(...)

Sekmadienis... Atsiverčiau vakar laikraštį – testas „Ar jus girtuoklis“. Į klausimus neatsakinėjau, nes atsakymą žinau dar geriau už juos. Irgi man – šamanai...

Antradienis... Dažnu atveju aš esu gyvenimo praktikas. Alkoholinių gėrimų gėrimas yra dvigubai malonus – ir kaip procesas, ir savo rezultatais. Ne taip kaip gyvenimas.

Trečiadienis... Dėl tų rezultatų – pardon... Galima netgi sakyti, milpardon... Todėl, kad galimi įvairūs požiūriai... Etinis, estetinis, juridinis, socialinis, hedonistinis (man artimas ir priimtinas), psichofizinis, religinis (plačiąja prasme), merkantilinis, žodžiu, labai įvairūs požiūriai, o ir patys rezultatai galimi labai įvairūs.

Ketvirtadienis... Negaliu neužsirašyti, kad galėčiau retkarčiais persiskaityti. Vladimiras Nabokovas... „Jis buvo gyvas, ir to pakako.“ Vis dėlto – tas „pakako“... Ironiškai skamba!

(...)

Kitą rytą, apie 12 val. popiet... Išėjau į gatvę – aštuoni iš dešimties sutiktųjų susirūpinę. Atrodo, kad daug kam gerai sekasi.

(...)

Šeštadienis... Pirkausi vaisius ir daržoves. Konkrečiai – šakniavaisius. Žodžiu, perkuosi bulves, o pardavėja man tik šypt!.. Pats nepajutau, kaip pradėjau ją „žavėti“. Kažką kalbėti bet ką, sakyti visokius mano amžiui ir ūgiui nepritinkančius komplimentus, šypsotis visais tiltais ir t.t. Žodžiu, praradau orumą. O ta juokiasi, net ranka burną užsidengdama. Aš dar ohoho, galvoju, dar galiu! Pareinu namo, pasižiūriu į veidrodį – taigi snarglys prie ūso prikibęs. Nebaisus, bet vis dėlto... Neužtenka to, dar ir klynas atsegtas, nors šito ji turbūt nematė, manau, kad prekystalis užstojo. Kitą kartą ir prekystalis gali būti tavo draugas. Kitą kartą eisiu į kitą parduotuvę.

(...)

26 diena... „Aš nesiskundžiu, bet taip yra“. Kas tai pasakė? Tai pasakė asiliukas Nulėpausis iš Milno pasakos „Mikė Pūkuotukas“. Aš jam pritariu. Dar tas asilas sakė „Laba diena, Pūkuotuk, jeigu ji laba... kuo aš abejoju...“ Irgi pritariu.

(...)

Antradienis... Aš europietis. Kai žmogus žirklėmis atidarinėja alaus butelį /pavyzdžiui, Makalauras/, tai mes, europiečiai, pašiurpstam, lyg staiga būtumėm atsidūrę akmens amžiuje. Tai todėl, sako Makalauras, kad jūs, europiečiai, esat sibaritai, fariziejai ir būsimieji kretinai. Jūs gyvenat iš inercijos ir nežinot, kas tai yra sveika iniciatyva, neordinariniai sprendimai, menas išgyventi, naminė ekologija ir nežinot, kas tai yra gaisras dūšioje. Dvasioje, aš jam sakau. Tai kas kita, sako Makalauras. Jis yra įsitikinęs, kad europiečių civilizacija žus – susilies su barakiečių civilizacija, ir amba, šakės... Bet mes dar pažiūrėsim!

(...)

Sekmadienis... Vėl pusę dienos nelipau iš lovos!.. Šįsyk iš gėdos. Vos tik atsibudęs, ėmiau mąstyti ir samprotauti ir staiga supratau, kad man ne tiek pasaulis rūpi, kiek aš pats jame! Gėdijausi gėdijausi, paskui vėl, kaip vakar, užsimaniau myžt, ėst, ir vėl viskas nuriedėjo sena vaga.

(...)

Antradienis... Žiūrėjau televizorių... Dievaži, man atrodo, kad kitą kartą net per televiziją sklinda kažkokie biologinio nesuderinamumo fliuidai. Atrodo, žmogus kaip žmogus ir gražus – ir protingas, ir galbūt teisingai kalba, bet vis tiek jis kažkoks „ne tavo“. Kelios tokios ministrės, viceministrės ir Seimo narės paskutiniu metu postringavo, tai net šiurpas kratė – lyg būtų tarybinių demagogų dvasios anūkės. T.y. būtent – bedvasiai sutvėrimai. Galėtų dirbti snaiperėmis.

(...)

Antradienis... Žiūrėjau televizorių... Jėga! Automatai, granatos, rytų kovos menai, krūvos lavonų, nusuktų galvų – gerieji laimi. Sako, kad mūsų eros pradžioje, Romos imperijos laikais, žmonės cirkuose žiūrėdavo, kaip laukiniai žvėrys drasko pirmuosius krikščionis. Nemėgom mes jų. Ir dabar nemėgstam, bet technika pažengė toli į priekį. Nors kitą kartą sunku nustatyti, kur iš tikrųjų priekis, kur užpakalis – kompasą veikia anomalijos.

(...)

Septintadienis... Keičiu gyvenimo būdą. Nusprendžiau daugiau neduoti jokių įžadų! Kaip antai – negerti, nerūkyti, nevalgyti, nemiegoti, nekvėpuoti negalvoti, neišgyventi ir pan... Nusimetu pančius nuo rankų, kojų, genitalijų ir smegenų! Mokausi „Internacionalo“ – „Pakilkit, žmonės pasmerktieji!..“

(...)

Devintadienis... Kadaise, kai dar buvau vunderkindas, buvo pranašauta, kad aš toli eisiąs.
Tai dabar turėčiau būti jau atėjęs. Dairausi ir nesuprantu, kur.

(...)

Vienuoliktadienis... Mažai kas įtaria, kad aš visada teisus. Dar mažiau kas su tuo sutinka. Žodžiu, mažumos...

(...)

Antradienis... Žiūrėjau televizorių... Rodė futbolą. Viena iš mėgstamiausių mano laidų! Taip pat ji – viena iš juokingiausių. Bet jau po to būna, po laidos, kai intelektualai ima vertint futbolą kaip menką intelektualiniu požiūriu meną, pateikdami lyg argumentą tai, kad „dvidešimt suaugusių žmonių vaikosi vieną, oro pripūstą, sviedinį.“ Atsibuskim, tamstos! Šimtai tūkstančių vaikosi vieną mistinį „aukso puodą“, milijonai – kino chimeras ir šešėlius, devyni ir aštuonios dešimtosios iš dešimties – bėga paskui troleibusus –jūs bėgiojat kartu su futbolininkais, o manot, kad tai neintelektualus žaidimas, reginys, reiškinys ir gyvenimo būdas?! Atrodo, mes nesusikalbėsim. Tuo tarpu Makalauras sako, kad jis mato tam tikro nepakankamumo iš abiejų pusių. Tie filosofai...

(...)

Pirmadienis... Atsibudau ketvirtą ryto. Guliu, akys stačios... Pavargau. Makalauras sako, kad pavargom nuo pastangų išgyventi. Tikiu. Reiktų susirast kitą pragyvenimo šaltinį. Galėčiau parašyti romaną apie meilę – sako, kad romanai apie meilę „eina“, yra paklausūs. Jeigu jį dar išverstų į visas Europos kalbas... Lenkų, baltarusių, ukrainiečių, moldavų... Vis dėlto mes juk einam į tą Europą! Romanas turėtų vadintis „Idiotas, kurį aš myliu“. Parašytas iš feministinių pozicijų. Kažin, sako Makalauras, ar tu sugebėsi atsistoti į tą feministinę poziciją, nes juk nesi iš mažumų. Tai tada, sakau, tiesiog – „Idiotas“. Makalauras sako, kad toks jau parašytas, Fiodoras Michailovičius tokį yra parašęs. Sako, kad geras romanas, bet kažin ar šiais laikais daug jo parduotum. Ir taip aišku, kas yra kas, ir vis tiek viskas lieka kaip buvę. Menas gyvenimo neįveikia.

(...)

Ketvirtadienis... Atvirai šnekant, aš tai esu menininkas, o menotyra – tik mano hobis. Kas tai yra klasika? Tai pakepintos vakarykščios virtos bulvės. O dar būna neoklasika. O dar impresionizmas!.. Ir postimpresionizmas!.. Ir modernizmas, ir postmodernizmas! Dadaizmas ir neodadaizmas!.. Ir viskas iš bulvių?!. Šedevras, o ne šakniavaisis...

       Šeštadienis... Gyvenimo tikslas – išgyventi.
       Hobis – išgyventi.
       Stilius–išgyventi!
       Silpnybė – gaivinantys gėrimai, taip pat – išgyventi...

(...)

Šeštadienis... Pro mus šniokščia informacijos srautas. Mes blaškomės kaip šikšnosparniai, gaudydami jame mums reikalingas žinias. Medžiodamas šikšnosparnis skraido visą laiką išsižiojęs. Aš irgi.

(...)

Ketvirtadienis... Vėl žiūrėjau televizorių... Vienas iš Holivudo pasakė, kad jis tik vaidindamas jaučiasi savimi! Tai verta apmąstyti. Gali būti, jog artistai yra Dievo pasiuntiniai, kad mes galėtumėm pamatyti, kas tokie esam iš tikrųjų. Lyg koks tiesos veidrodis... Gali būti, jog televizorius irgi yra pasiuntinys. Savos rūšies misionierius. Tačiau Dievo ar Šėtono? Atrodė jau jau tą paslaptį galutinai įminiau, bet staiga prisiminiau, kad ryt turiu atiduoti 50 Lt skolos, ir prisiminiau, kam! Be reikalo... Prisiminimai sugadino nuotaiką. Visos filosofijos – subinėn...

Penktadienis... Žiūrėjau televizorių... Tiesa, prieš dvejus metus. T.y. ir dabar žiūrėjau, bet prisiminiau. Prisiminiau prieš dvejus metus matytas maratono nugalėtojo akis, kupinas žvėriško ilgesio, jo begaliniai liūdną veidą, medalį ant krūtinės, prisiminiau vienišąjį čempioną didžiulio džiūgaujančio stadiono vidury. Ko jis liūdėjo?.. Kartais ir mes panašūs į maratono nugalėtojus, kai televizijos žaidimuose laimim dešimt, o ne dešimt tūkstančių, dviratį, o ne automobilį, pietų servizą, bet ne „aukso puodą“. Mes – nuliūdę čempionai.

(...)

Sekmadienis... Nesu higienos maniakas, bet vonioje apsilankyti tenka. Tuo pačiu ir į veidrodį pasižiūrėti... Viešpatie, negi ir esu toks durnas, kaip atrodau?! Žinoma, paskui jau, kai nutaisai orią nosį, tai lyg ir nieko. Negi ir kitiems taip atrodo?

(...)

Ketvirtadienis... Kai užeina žmoniškumo priepuolis, išleidžiu mūsų jūrų kiaulytę Čipą į laisvę. Tegul ganosi visam bute – velniai nematė! Paskui sėdžiu kampe už stalo susiėmęs rankomis galvą, mąstau. Galvoju, kaip toliau gyventi. Ne ko, iš ko. Čipas, aplėkęs visus palovius ir užkaborius, atrisnoja ir prie mano stalo. Pradeda aistringai kvykčioti. Manau, bando atsidėkoti už suteiktą laisvę savo paršiška kalba. Paskui lenda po stalo tumba – reikalai...

(...)

Sekmadienis... Voliojies voliojies lovoj iki pusiaudienio kaip dešra, užlieja meilės žmonijai banga nuo galvos iki kojų... Atrodo, imtum ir nukryžiuotum ką nors, paskui atgailautum, klupotum, atsiprašinėtum, rankas ir kojas grąžytum, verktum apsisnargliavęs, gailėtumeis pasaulio ir savęs. Atėjo Makalauras. Atsinešė porą butelių alaus. Pasirodo, ne aš vienas humanistas. Šaldytuve turėjau geltono sūrio šmotelį! Vegetariški dviejų humanistų pusryčiai.

Pirmadienis... Kulinarijos menas man svetimas. Visos tos kiniškos, prancūziškos, lenkiškos ceremonijos ir gudrybės – tai ne maistas, o patvirkusios dvasios penas. Kai imi paprastą lietuvišką dešrelę plika ranka ir kandi nuo visos, jautiesi kažkaip natūraliau, kažkaip arčiau gamtos, tautos ir tikslo.

(...)

Ketvirtadienis... Žiūrėjau televizorių. Ir vėl įsijungęs... Rodė „Sveikinimų koncertą“. Televizorius sako, kad jubiliatai, kuriems sukanka šimtas metų, sveikinimai nemokami. Aš jam sakau, pasveikinkit mane nemokamai dabar, o kai man sukaks šimtas metų, galėsit visai nesveikinti. Apsimetė, kad negirdi – varo savo: „Joną Titnagą iš Kauno sveikina visi tie, kas jau aštuoniasdešimti metai jam gyvent neduoda...“ ir t.t.

(...)

       Sekmadienis... Guliu ant sofutės, žiūriu televizorių. Kartais man atrodo, kad galėčiau būti poetu:
       Upė randa savo vagą,
       Debesys žino, kur jiems skrieti,
       Leiskit reikalams tvarkytis patiems...
       Televizorius rodo Trečiąjį pasaulį. Afrika, Azija, Lotynų Amerika... Betgi sekmadienis tam ir yra, kad gulėtum ant sofutės!

Sekmadienis, popiet... Galima pagalvot, kad aš nieko daugiau nedarau, tik guliu ant sofutės ir žiūriu televizorių. Nieko panašaus! Aš stebiu ir gyvąją gamtą, tuo labiau jog esu amžinai jos apsupty. Pastebėjau, kad daugelis nebrendylų anksti subręsta. Pirštais nebadysim.

(...)

Sekmadienis... Ruošiausi kažką užrašyti, bet staiga pamečiau mintį. Ir niekaip negaliu atsiminti, net gaila. Nors ir ne taip kaip pamestų pinigų. Bet jeigu pametu aš, tai ir kiti pameta! Tai išeina, kad galiu ir rasti, ką tautiečiai būna pametę. Aš ir žiūriu, kad kartą galva pilna klaikių nesąmonių. Ar televizoriaus būni persižiūrėjęs, ar laikraščių persiskaitęs, ar troleibuse visko prisiklausęs... Išbaladoja protą. Tiesiog jūros liga galima susirgti – nesąmonės, ir tiek.

(...)

Trečiadienis... Sapnavau Mažą Bjaurų Nykštuką. Atėjo, prikišo prie nosies veidrodį, žiūrėk, sako, kaip miegi – visas susiraukęs it prisibezdėjęs. Tai kad niekaip nesugalvoju, kaip toliau gyventi! Galva tuščia kaip viedras. Kalbininkai sako, kad reikia sakyti „kibiras“, bet kad galva į kibirą nepanaši.

Ketvirtadienis... Dekartas (irgi filosofas) sugalvojo: „Jei mąstai, vadinasi, esi“... Aš irgi sugalvojau: „Jeigu mąstai, kaip toliau gyventi, tave gali žmona pamesti“. Taigi! „Jei žmona tave pametė, vadinasi, esi!“ Bet vėliau ėmiau abejoti – jei pametė, tai gal „buvai“? Kaip toliau gyventi?!

(...)

Sekmadienis... Rudenėja. Kol įsibėgėji gyvent, žiūrėk, jau ir vakaras! Taip gaila... Taip anksti temsta, kad net juokas neima. Negali juk devintą valandą eiti miegoti!.. Mane dabar į lovą tik su pagaliu nuvarytum, sako Balandėlė. Ale iš kur aš tau jį imsiu?! Ne tie laikai. Neišmanau, kaip toliau gyventi...

(...)

Šeštadienis... Ne darbo diena. Atsikėliau, susitikau su kitais atsikėlusiais – ką sakyt? „Sveiki, kaip sekasi?..“ Idiotiškai atrodo. Tyliu. Tyliu tyliu – įtampa namuose auga. Vasarą taip būna gamtoje prieš audrą. Nuščiūva viskas, nutyla, o paskui staiga žaibai, griausmai ir perkūnai. Balandėlė pagaliau neištvėrė: „Pasakyk gi ką nors!“ – sako. „Dešra“ sakau. „Su protu susipykai, – sako – ar ką?“ Pats nesuprantu, kodėl taip pasakiau! Ir nesuprantu, kas čia blogo. Žodžiu, užtilom ir tylėjom iki vakaro. Įdomu, kaip bus rytoj.

Sekmadienis... Betgi tai problema išties! Apie ką kalbėtis? Gerai jūrų kiaulytei – pakvykčioja ir gauna ėst. Arba morką, arba agurką... O aš štai pasakiau „dešra“, tai Balandėlė įsižeidė, o pats likau alkanas visą dieną. Gerai jūrų kiaulytei, gerai... Ir Pūkei gerai, ir Putanai Pankui gerai... Tik ėdi sau ir ėdi, kada nori, pasivaikštai, kada užsimanai, pasidairai, bandai pasidaugint, jei pasiseka... Čipui su tuo tai sunkiau, nes nežinia, ar aplink kur nors yra kita jūrų kiaulytė, tinkamos jam lyties. Bet už tai jam apie šildymo kainas kalbėtis nereikia! Žodžiu, vakarop vis tiek susitaikėm. Pasikalbėjom apie politiką, mokesčius, biudžetą, kultūrą, literatūrą, apkalbėjom vyriausybę, kaimynus, giminaičius ir vėl pradėjom ilgai ir laimingai gyventi.

(...)

Šeštadienis... Atsibudau ir nieko nelaukdamas pradėjau mąstyti. Štai apie ką... Pasitaiko, kad vos prabudus pasiutiškai norisi išgerti alkoholinių gėrimų tam tikrą kiekį. Ir jeigu pavyksta, tai dūšia krykščia kaip kūdikis su šviežiais pampersais, o proto betvarkė nurimsta ir skendi palaimingoj, šiltoj, rausvoj migloj. Toks pat jausmas apima, kai iš pat ryto įsijungi televizorių, radiją, prasideda begalinės šnekos apie viską ir bet ką, kai džiaugsmingai per visą planetą ima šiugždėti laikraščiai, žurnalai, amžinos naujienos. Smegenys užsiverčia makulatūra, kultūra, politika ir makaronais. Jautiesi pakylėtai.

(...)

Ketvirtadienis... Atsibudau – tamsu. Kiek valandų – nežinau, rytas ar vakaras – nežinau, kiek temperatūros – nežinau, kiek dar liko iki algos –nežinau. Kitą kartą pasijunti toks našlaitis, taip vieniša ir nyku pasauly, kad dievaži pradėtum gert, jei vieną gražią dieną, prieš keturiasdešimt metų, nebūtum jau pradėjęs...

Penktadienis... „Ak, kaip svaigsta širdis, vėl pajutusi vėją, sūrų Baltijos vėją, kurs neša dvelkimą kraštų tolimų...“ Prisiminiau vasarą prie jūros. Išlipi į krantą, lyties požymių faktiškai nematyti. Bet praktiškai ir nereikia, pasidauginta pakankamai. Tik kad žmogus esi estetas... Labai šaltas vanduo! O kiti sako, kad nieko. Karšti žmonės, karštakošiai. Su tokiais į Europą eidamas neužmiršk kompaso ir buterbrodo.

Šeštadienis... Kitą kartą žmogui atrodo, kad jis išeina pasivaikščioti, o pasirodo – iš proto. Aš čia ne apie save kalbu, o šiaip, tarp kitko, tokia mintis atėjo į galvą, kadangi ruošiausi eiti pasivaikščioti, bet dabar apsigalvojau. Atsarga gėdos nedaro.

(...)

Sekmadienis... Čia neseniai Nauji metai buvo... Atėjus Naujiems metams, būni kupinas kažkokio isteriško bekilmio šuns nuoširdumo. Puldinėji kaip tie penki brisiai kieme paskui vieną kalaitę. Atrodo, ir tą padarysi, ir tą padarysi... ir ano nedarysi, ir to... Paskui susimaišo viskas, ir viskas...

Pirmadienis... Stebėjau televizorių ir greit bėgantį laiką. Nes rodė kažkokias varžybas ir tuo pat metu rodė laikrodį, kuris rodė ne tik minutes ir sekundes, bet ir tų sekundžių dešimtąsias dalis. Tai tos dešimtosios „bėga“ taip greit, kad net nespėji pamatyt! O sekundes akis dar šiaip taip fiksuoja, nelyginant šeštadienius ir sekmadienius...

(...)

Šeštadienis... Tik spėjęs atsibusti, ėmiau smarkiai mąstyti. Ir iš karto supratau, kad ne mano reikalas spręsti globalines problemas. Nors aš ir esu rinkėjas, bet „jie“ sau, aš sau. Valgomųjų šaknelių rinkėjo problema aiški kaip pilvo balsas – išgyventi. Išgelbėti galėtų kažkas šarlataniško, šamaniško, pseudopranašiško, patriotiško. Apsimetęs mesiju, galėtum užsidirbti gardžiai duonai. Bet tada turėtum ir pats save apgauti, įtikėti. Paprasčiausia yra apsimesti negyvu vabalu ir nejudėti, nekrutėti, laukti. Kaip rusai sako, iš jūros gero oro.

(...)

Trečiadienis... Kai važiuoju troleibusu, tai erzina keleiviai, kai eini pėsčias, tai durnos mintys apninka. Einu šiandien iš darbo, staiga tokia mintis, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kad duos! Galvoju – o gal jie vis dėlto geri, tie žmonės?! Ta prasme – žmonija? Tai tuo pačiu ir kauniečiai, ir bendradarbiai, kaimynai, giminės? Tada gal ir aš geras? Kai pareis Balandėlė, reiks paklaust.

(...)

Antradienis... Pacituosiu vieną pažįstamą filosofą: „Įsileisk į galvą protą“ (Romcikas)... Kodėl aš dabar prisiminiau Romciką? Todėl, kad ruošiausi pradėt visai kitaip. Matai, šeštadienį, kai atsigavau, vakare nuėjom į teatrą. Dieve mano! Nepakartojami įspūdžiai. Užsimaniau gerti, valgyti, bezdėti, šlipsas kaklą smaugia, ėmė niežėt pačiose intymiausiose vietose, visokios nešvankios mintys į galvą lenda – negali suvaldyt nei kūno, nei dvasios, nei proto. Todėl ir sakau – netobulas mechanizmas tas organizmas! Bet paskui, kai įsileidau į galvą protą, supratau, kad aš tiesiog nepratęs prie meno, tai todėl tokia reakcija. Tiesiog organizmas natūraliai priešinasi ekstremalioms aplinkybėms, štai ir viskas.

(...)

Sekmadienis... Žiūrėdamas televizorių, kuo toliau tuo, labiau įsitikinu, kad vadinamieji mūsų „šviesiausi protai“ tai tiesiog mėgėjai. Visi jų samprotavimai apie makalynę, kurioje gyvename, yra absoliučiai privatūs. Nors, matyt, ne vienas norėtų būt panašus į šamaną, kuris kalba Dievo balsu. Kuo yra geras televizorius?.. Tuo, kad gali į jį žiūrėti ir juoktis. Kuo yra geras sekmadienis?.. Tuo, kad gali žiūrėti televizorių, gerti alų ir juoktis. Kas tinka prie alaus?.. Sūris, skrudinta duona, pupos, žirniai, televizorius... Kaip sakė Pamokslininkas – gyvenimas eina ratu.

Pirmadienis... Buvau vakarėly. Šiek tiek meno, šiek tiek gastronomijos. Žodžiu – kultūros. Buvo šiek tiek žinomų muzikantų. Kai įsipyliau šiek tiek į dūdą, pradėjau džiazistams aiškinti, kas yra džiazas. Tokiems kaip aš ekspertams reiktų duoti įgerti, bet neleisti nuryti! Tada jie negalėtų paistyti nesąmonių, o tik klausytųsi, kaip kiti žmonės griežia, ir retkarčiais aistringai myktų, lyg norėdami kažką pasakyti ta tema. Taip būtų teisinga, bet kaip tai padaryti?!.

(...)

Šeštadienis... Sapnavau kažkokį košmarą! Turbūt persižiūrėjau televizoriaus. Arba laikraščių persiskaičiau, arba radijo persiklausiau... Sapnuoju, kad kažkokie pavidalai kaip isteriškos kaliausės ragina kažkur eiti, step by step, rėkia, kelkis Juga, žingsnis po žingsnio, pirmyn! Eikit jūs po velnių, bandau aš rėkti atgal, bet įstengiu tik šnibždėti, po velnių, po velnių, niekur aš neisiu! Į kelią, Juga – vis tiek jos neatstoja ir traukia nuo manęs antklodę, į kelią! Ar pablūdot, kad jus velniai, niekur iš Europos aš neisiu, ir atsibudau. Pasirodo, Putana Pankas tempia tą antklodę, jau rytas, laikas keltis, šuniški mūsų reikalai laukia.

(...)

Pirmadienis... Vakar visą dieną sirgau. Ta liga turi lotynišką ar prancūzišką pavadinimą, bet aš jo neatsimenu. Lietuviškai skamba kažkaip nesuprantamai – „pasibjaurėjimas gyvenimu“. Prasidėjo nuo to, kad šeštadienį buvo užėjęs Makalauras, tai labai smagiai praleidom laiką. Tai kitą dieną būni gana jautrus, būna paaštrėjus fantazija. Ėmiau įsivaizduoti, kas tai yra gyvenimas. Kūriau minty tokį paveikslą, kaip koks dailininkas primityvistas. Įsivaizdavau, kad begalinėj pievoj stovi didžiulė medaus statinė, o mes visi lekiam prie jos, kiekvienas su savo deguto šaukštu! Tai taip pasibjaurėjau tuo paveikslu, kad visą dieną išgulėjau lovoj, sirgau. Tik vakare atsikėliau ir klausiausi radijo. Oras bus geras. Tiesa –jis jau buvo!

(...)

Šeštadienis... Bijau, kad susirgau kažkokia paslaptinga XX amž. pabaigos liga – nuo ryto iki vakaro, nepaisant švenčių bei atostogų, norisi skųstis. Absoliučiai viskuo!.. Tvarka visuomenėj, namuose, darbe, pasaulyje. Sveikata, gamta, nuotaikom, savim, kitais, pernykščiais metais, šia diena, rytojum... Televizorium! Aišku, kad sergu. Pasiskundžiau Makalaurui. Jis sako, kad jau išrasti vaistai tai ligai įveikti. Aš paspaudžiau jam ranką. Kur tų vaistų gauti, klausiu. Pats nežinau, sako Makalauras, gerai dar, kad bent žinau, kaip jie vadinasi. Kaip? – klausiu – gal aš gausiu? Pinigai, sako Makalauras... Pasižiūrėjęs į jo nuotrauką vaikystėje, nepasakytum, kad išaugs sadistas.

(...)

Paskutinis sekmadienis... Aš guliu ant sofutės, atsigręžęs atgal į laiką... Kas pasikeitė per paskutinius 14 tūkstančių metų? Kas pasikeitė džiunglėse nuo tų laikų, kai aš ieškojau valgomųjų šaknelių ir bandžiau užmušti mamutą kuoka ir akmenimis? Praktiškai nieko. Džiunglės tapo betoninėmis, tik tiek. Arba tu esi laimingas, arba ne – čia yra skirtumas, o visa kita smulkmenos. Ratas, patranka, kompiuteris... Nežinau, ar tai guodžia, ar nuvilia. Prisimenu Prutkovą: „Jeigu nori būti laimingas, tai ir būk!“ Lengva pasakyti... Bet jei tikrai labai nori!..

Gimberis, Jurgis. Mišiugino dienoraštis. – Kaunas: Santara, 1999.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt