Jurgis Gimberis

       Tekstai iš knygos „DAR PASTEBĖJAU“

       Kas yra kas
       Esė
       Kriterijus
       Pamėgink

Į viršų

       KAS YRA KAS

       Taip atrodo, jog nei iš šio, nei iš to užeina toks baisus žvėriškumas, dar daugiau, mizantropijos priepuolis, kad pagatavas stulpą apkandžioti, bendrakeleivį papjauti, žmoną išprievartauti, padaryti baisų nusikaltimą, smulkią šunybę (atsiprašau Rekso), viskas gerai, kas tik yra bloga. Atsuki visus čiaupus, atveri vartus, atidarai šliuzus ir paleidi savo apskretusią dūšią lyg kokį dresiruotą vilkšunį, srūva susikaupusios srutos, plyksi pagiežos žaibai, tykšta nuodingos seilės, verkit, archangelai, anot Aloyzo.
       Tokiu atveju, sako Gulkis, labai padeda karatė. Šiais laikais, jis sako, neišmanyti karatė yra blogiau, kaip nežinoti daugybos lentelės. Tikrai tau sakau, net lyginti negalima. Mano sąnariai, sako Gulkis, jau gerokai sukalkėjo, negaliu tau praktiškai parodyti, kas tai yra karatė. Aš tau nupaišysiu, jis sako, o paskui jau spręsk pats – sportas tai, menas, ar gyvenimo būdas.

       Va, matai, sako Gulkis, kaip tas dryžuotas trenkė tam atlėpausiui? Gerasis tai yra tas dryžuotas, aiškina Gulkis, o tas atlėpausis, tas girtuoklis yra vagis, paleistuvis ir alkoholikas. Jis yra perėjūnas, tas nusmuktkelnis. Va, čia tau nupaišysiu 1–ą detalę stambiu planu.

       Matai, kaip tas, nusmukusiom kelnėm, gailisi, kad gyveno tokį nedorą, tokį niekingą gyvenimą? Nežino, alkoholikas, kas jo dar laukia. O, žiūrėk:

       Dabar, žiūrėk, parodysiu tau antrąją detalę stambiu planu, sako Gulkis:

       Matai, kaip tas vagis ir paleistuvis yra sukrėstas? Viešpatie, lyg rėkia jis, kaip aš iki šiol įgalėjau šitaip gyventi? Kur buvo mano protas? Matai, kaip jis nuoširdžiai nustebęs ir susijaudinęs? Jam atsivėrė akys.
       O tas dryžuotas, sako Gulkis, yra geras. Gamybos pirmūnas, studentas neakivaizdininkas, laisvalaikiu filosofas. Jis yra mylintis tėvas ir geidžiantis vyras, atlaidus sūnus ir išmintingas anūkas, knygos bičiulių draugijos narys. Jeigu man tave, sako Gulkis, sunku tais piešiniais įtikinti, todėl, kad mano sąnariai suakmenėję, gali susitikti su pačiu dryžuotu, idant tavęs nekankintų abejonės, kas yra karatė – sportas, menas ar gyvenimo būdas. O kai kartais norisi stulpą apgraužti, dryžuotas net traktorių gali numušti. Ir nuskristų tas kaip bitė!

       Gimberis, Jurgis. Dar pastebėjau: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       ESĖ

       Atvirai sakau, kultūrą (plačiąja prasme) įsivaizduoju kaip daugiasluoksnį pyragą. Kultūrą galima pavaizduoti paprasčiausiu piešiniu, tą piešinį paaiškinus vienu kitu žodžiu. Pavyzdžiui:

       Dabar įsivaizduokim saldumynų mėgėją, bandantį tą kultūrą apžioti. Čia jau reiktų, anot lotynų, turėti galvą kaip namą. Iliustruoju:

       Aišku, kad nieko iš to neišeis. Išmintingas žmogus taip nedaro, Išmintingas žmogus pasirenka vieną kokį sluoksnį ir jame rausiasi. Pvz.:

       Reikia turėti omenyje, kad tie didieji sluoksniai turi dar kelis plonesnius sluoksnelius. Sakysim, technika – tai yra mechanika, statyba, automobiliai, mėsai malti mašinėlės ir kita. Vėlgi menas – muzika, literatūra, tapyba, kulinarija ir t. t. Ta pati muzika susideda iš kelių smulkesnių sluoksniukų (neužmiršk pyrago). Tad galima sakyti, jog tų sluoksnių yra labai daug. Atitinkamu masteliu pavaizduota kultūra ir žmonija atrodys kaip štai toks pyragas:

       Dabar, manau, galutinai aišku, kad apžioti tokį pyragą yra išdidus uždavinys, bet neįmanomas dalykas. Todėl mes, kaip jau minėti išmintingi žmonės, kandam kokį vieną sluoksnį, kad ir meną, o būtent teatrą, šį kartą dramą, aš ir tu mėginam atsikąsti dramos. Kaip mandagus žmogus, leidžiu kąsti tau pirmam, kad nenusinuodyčiau pirm laiko. O tu tik krimst ir, kaip godus žmogus (ypač kultūros), prisikemši pilną burną. „Na kaip?“ – aš klausiu. Tu bandai kažką sakyti, o aš nieko nesuprantu. „Kaip?“ – sakau. Tada tu tą kąsnį išspjauni, „nieko nesuprantu“, sakai, „jokio meno čia neradau“. O kas kaltas? Gali būti: a) dramaturgas, b) režisierius, c) scenografas, d) aktorius, e) žiūrovas. Įnirtingai pagalvojus, gal ir galima nuspręsti, kuris iš jų. O kol kas išsiskirkim taikiai. Prašau, dabar kąsk kitoje vietoje, o aš pamėginsiu čia.
       Vis dėlto įsivaizduokim narsuolį, apžiojusį visą pyragą. Jis myktų kaip vieniša karvė ūkanotoj lankoj, bandydamas pasakyti ,,nieko nesupratau“, „jokio meno aš čia neradau“. O mudu tik juoktumėmės.

         NE KIEKVIENA MINTIS, ŠOVUSI Į GALVĄ, PATAIKO (Dovilė)

       Gimberis, Jurgis. Dar pastebėjau: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       KRITERIJUS

       Atsivertęs mėnesinį literatūrinį žurnalą, jaučiuosi kaip caras. Sukritikuoju poeziją, prozą, publicistiką, grafiką, fotografiją, karikatūrą, o užvertęs – ir viršelius. Poezija – žodžių rinkinys, proza – ką pamatei, tą aprašei, tuo labiau grafika ar fotografija ir t. t., ir t. t., trumpai tariant, nieko doro. Atvirai šnekant, ir aš taip galėčiau. Ta skulptūra, pavyzdžiui. Metalo juostą suraitei, medžio gabalą aptašei, pasirašei – parodon. Ta pati tapyba – pardon! Artistai irgi – čia rėkia, čia šnibžda, ir aš taip galėčiau. Ką veikia režisierius, apskritai neaišku. Ir aš, ir bet kas taip galėtų.
       Daugelį metų, nekankinamas abejonių, sakramentaliu ,,ir aš taip galėčiau“ teisiau, maliau į dulkes, vertinau. Bet vieną gražią dieną man toptelėjo, jog, savo paties akimis žiūrint, prastai galėčiau. Todėl dabar, atsargiai prisėlinęs prie pripažinto meistro kūrinio, pagarbiai linguoju galvą ir šnibždu: „Sezanas...“, skėsteliu mandagiai rankomis, o minty galvoju „ir aš taip galėčiau...“ O ką?

     MIESČIONIUI SVARBU NE GYVENIMO BŪDAS, O PRAGYVENIMO LYGIS!

       Gimberis, Jurgis. Dar pastebėjau: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       PAMĖGINK

       Kad nėra ko jaudintis, galima pailiustruoti tokiu piešiniu.

       Ta aiški, tiesį linija vaizduoja laiką. Ji eina nuo vieno puslapio krašto iki kito, o tai reiškia, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos ir yra begalinis. Matome, kad nerimauti nėra ko. Nerimauti, jaudintis, nervintis pradedi tada, kai pamatai save, ta linija einantį.

       Tau atrodo labai svarbu nusakyti kryptį, kuria eini. Sakai, „einu iš kairės į dešinę“, bet pasisuk į piešinį nugara ir pamatysi, jog eini iš dešinės į kairę. Tai yra klaida – manyti, kad laikas turi kryptį. Kai eini laiko linija, sakyk, „einu su reikalais“. Dabar matai, kad jaudinaisi be reikalo – laikas yra begalinis, tu eini su reikalais, jokio pagrindo nervacijai. Bet vis tiek neramu. Mūsų laiko tėkmėje atsiranda tuštumų, lyg kas būtų iškandęs gabalą tos linijos.

       Gali žmogus į tokią tuštumą įvirsti.

       Paskui vėl kažkaip atsirandi paviršiuje, bet jau kažkoks apsvaigęs, pasimetęs.

       Ką daryt? Gal mėginkim įsivaizduot savo laiką it didžiulį rutulį.

       Kad jame ramiau, gali įsitikinti, pabandęs įkasti krepšinio sviedinį arba granitinį rutulį prie Viešosios bibliotekos durų.

     KAI PAGALVOJI SVEIKU PROTU, IŠEINA VIENAIP, KAI SAVO GALVA – KITAIP

       Gimberis, Jurgis. Dar pastebėjau: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt