|
<< Atgal
Jurgis Gimberis
Tekstai iš knygos MISĖS, MANO BOBA IR KITI
REIKALAI
MISĖS
ESĖ (angl. essay; pranc. essai bandymas), mokslo arba literatūros
rašinys, straipsnis, kuriam būdinga laisva, subjektyvi nagrinėjamo objekto, problemos
traktuotė. Esė dažniausiai gvildenamos literatūros, meno, kultūros, filosofijos,
ekonomikos temos.
LTE, Vilnius, 1978
MISĖ tai mini esė.
|
Į viršų
ATVIRAS LAIŠKAS SUTUOKTINĖMS
Mielosios mano, brangiosios mano!..
Jeigu aš būčiau kitoks, tai aš būčiau kitas.
Jeigu aš būčiau kitas, aš jau būčiau ne aš.
Su kuo tada jūs kalbat?..
Aš daug kartų išsiskyręs ir daug kartų
susituokęs... Su manim skiriasi todėl, kad aš tyliu, o aš skiriuosi todėl, kad su
manim kalba. Kaip mums tą reikalą sureguliuoti?
Kodėl mes gyvename blogai, jei galime gyventi gerai?
Aš specialiai žiūrėjau pro langą. Lijo lietus.
Devyniasdešimt devynios ponios ir panelės iš šimto ėjo su išskleistais skėčiais, o
ponų ir ponaičių tik vienas iš dešimties. Kodėl?! Tai ženklas, kurio kol kas mes
negalim iššifruoti. Vienareikšmiškai išaiškinti.
Mano artima kaimynė, kai aš grįžau iš tarnybos,
kieme kalbėjosi su ėjusia pro šalį tolimesne kaimyne. Kai aš po pusantros valandos
išnešiau šiukšlių kibirą į konteinerį, mano kaimynės vis dar kalbėjosi,
stovėdamos nepriklausomomis pozomis viena prieš kitą it kareiviai po komandos
laisvai jų neslėgė atmosferos slėgis, sąžinė, skolos, visagalis laikas
prieš jas buvo bejėgis. Nepergalėjo. Kalba baigiasi, kai ji baigiasi, o ne tada, kai
puodas užverda ar vaikas apsikakoja.
Kalba yra amžina kaip žemė, kaip dangus virš
galvos, kaip okeanas, kaip moteris.
Moteris yra amžina.
Jūs kaip romios karvės rūko apsemtoj pievoj,
brangiosios sutuoktinės, ilgesingom, begalinėm akim bedugnėm žvelgiate amžinybėn.
Tik kartais, tam rūkui išsisklaidžius, pasiuntate gylioti, tik kartais. O mes
sutuoktiniai?!
Aš specialiai žiūrėjau pro langą. Vyrai yra
neramūs kaip rujojantys šunys. Jie blaškosi, laksto, bėginėja, puldinėja, uostinėja
po kiekviena uodega.
Atrodo, kad dagys jam pasturgaly nenustygsta. Tai
automobilį imasi ardyti, tai laikraštį skaityti, tai televizorių rakinėja, tai nosį
krapštinėja, tai pagarbą atiduoda.
Kulnimis taukšt! Suvirpa, išsitiesia, sudreba
nelyginant ejakuliuodamas ir paukšt atiduoda kam nors pagarbą. Mes tokie...
Būties substancija, brangiosios sutuoktinės, mums
ne ta pati. Jums kaip megztinių, nėrinių marška, mums kaip šiukšlių kalnas. Jūs
susisupat, apsigaubiat būtim ir būnat, o mes ropščiamės viršūnėn, rausiam tunelį
per tas šiukšles, kad nuo kalno ar išlindę kiton pusėn gautume surikti štai aš!
Štai, mano galva kyšo iš krūvos, matot?! Head and shoulders!
Mes skiriamės, todėl ir skiriamės. Bet mes mylim
vieni kitus, mylim kaip šunes, brangiosios mano mielosios sutuoktinės. Todėl ir
tuokiamės.
Sako, išaiškinti aplinkybes, kurių veikiami mes
gyvenam, lengva. Sako, sunku gyventi, toms aplinkybėms veikiant. Aš sakau tiesiog
mylėkimės. Ir dvasiškai, ir fiziškai...
Aš negaliu būti kitas.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PASAKA APIE DŽINĄ
Seniai, seniai, galbūt pernai, galbūt užpernai
ar kada nors, gyveno Pinčiukas su savo boba Milžine Balandėle.
Viešpatie, kaip jie mylėjo vienas kitą!..
Balandėlė nešiojo savo Pinčiuką ant rankų, ir jie buvo laimingi kaip ciuciai. O
Pinčiukas kiekvieną kartą, kai tik jis pats puldavo panešioti Balandėlę, gaudavo
kylą. Kiekvieną kartą! Bet jis buvo geležinis vaikinas, o jo galva tiesiog akmuo.
Todėl Pinčiukas niekad nepasiduodavo. Deja.
Trūkis, galima sakyti, buvo jo gyvenimo būdas.
Voliojasi, būdavo, Pinčiukas su savo Milžine ant tachtos su kyla ir Santa
Barbarą žiūri. Pasaka, pasaka!.. Mėgo pasakas Pinčiukas. Ir skaityt, ne tik per
televiziją.
Įsismelkė Pinčiukui į jo akmeninę galvą pasaka
apie džiną. Ką tik tam džinui įsakai, viską jis padaro! Čia tai bent!.. Sekasi
žmonėms, pavydi, būdavo, Pinčiukas, tiems, kuriems džinai tarnauja visko jų
gyvenimas pertekęs, viskas jiems ranka pasiekiama, už elektrą, šilumą ir karštą
vandenį niekada ir niekam jie neskolingi, pliažo kelnėm apsimovę, bananus įsikandę,
šlifuoja sau dieną naktį po Laisvės alėją, balti žmonės! Baltaveidžiai broliai.
Sekasi.
Iš kur tie tautiečiai tų džinų gauna? Iš
turistinių komercinių kelionių gal parsiveža? Iš Kinijos ir Emyratų?..
O, kad taip man džiną įsitaisius, svajoja
Pinčiukas. Tada jis mano Balandėlę ant rankų nešiotų, o aš tuo tarpu gerčiau sau
gaiviuosius gėrimus ir Santa Barbarą žiūrėčiau! Per šiaudelį...
Suspaudė ilgesys Pinčiukui širdį, gerklė
išdžiūvo, traška braška kaip tie šiaudeliai, eisiu, mano sau, pasidairysiu
gaiviųjų gėrimų.
Žiūri jis į lentyną parduotuvėje ir savo akimis
netiki džinas butelyje! Ar šitą parduodat, klausia Pinčiukas pardavėjos, savo
akimis netikėdamas. Ne, sako pardavėja, dėl gražumo laikom. Tie žmonės, sako, kaip
iš medžio iškritę.
Pardavėjos niekad neatsako tiesiogiai jos
poetės ir filosofės su socrealizmo sindromu. Jos sarkastiškos. Bet Pinčiuko pasigaili,
labai jau jis išsižiojęs stovi. Mokėkit, sako, savo suglamžytus litus ir galit
neštis.
Kaip dabar man jį išleisti, galvoja Pinčiukas
parėjęs, pasistatęs butelį ant stalo, bijo, kad nepabėgtų kaip rupūžė. Atsuko
dangtelį, pripylė pradžiai pusę briaunotos stiklinės, pauostė. Oho, svaigus
kvapas!.. Pamerkė pirštą nekanda. Atsargiai paragavo bentski! Nepajuto
Pinčiukas, kaip didelę dalį butelio ėmė ir nugėrė. O čia ir Džinas priešais jį
bestovįs! Puolė Džinas ant kelių, pasigailėk, sako, Viršininke!.. Mane, sako,
išleidai, o mano boba ir maži džinukai vis dar butely tūno... Ain moment, sako
Pinčiukas, nusišluostyk snarglį, tuoj ir juos išleisiu. Ir išleido.
Viršininke, sako Džinas, aš tavo vergas.
Natiūrlich, sako Pinčiukas. Įsakyk, ką nori, sako Džinas, viską padarysiu. Gal tavo
bobą ant rankų panešiot? Maučatj, gyvuly, aš savo Balandėlę pats panešiosiu,
išdidžiai atrėžė Pinčiukas ir vėl gavo trūkį...
Paskui jie ilgai ir laimingai gyveno.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PASAKA APIE LAIMĘ
Gyveno jie gyveno ilgai ir laimingai... net
nusibodo. Gal reikia inventorizaciją padaryt?
Pasiėmė Pinčiukas skardinėlę geltonų nitro
dažų, ploną teptukėlį pradėjo rašyti inventoriaus numerius. Pasaulinės
literatūros biblioteka Nr. 01, šaldytuvas Nr. 02, televizorius 03 ir t.t.
suregistravo ir sužymėjo visus daiktus, o laimės nėra! Jam net pakaušis atšalo!
Apieškojo visus kampus, pasižiūrėjo po lova, spinta, sandėliuke nėr laimės,
nors tu ką, prapuolė. Jeigu sužinos Milžinė Balandėlė, išsigando Pinčiukas, tada
šakės.
Pasiėmė jis patyliukais iš namų kasos
penkiasdešimt dubų (paskutinius šeimos pinigus) ir, kol Balandėlė žiūrėjo Santa
Barbarą, išsmuko pro duris. Išėjo laimės ieškoti.
Grįžta jis po trijų dienų, o jo boba, Milžinė
Balandėlė, net verda. Pasiilgo savo Pinčiuko, net putoja. Tuoj aš tau, sako, nurausiu
tą tavo akmeninę galvą, kur valkiojaisi tris dienas? Kokius dubus, klausia Pinčiukas.
Taip susijaudino, vėl savo Balandėlę išvydęs, kad net nesuprato, ko klausiamas.
Išsidavė. Niekur nedingsi, teko ir visa kita papasakot.
Taip ir taip, sako Pinčiukas, daryk, ką nori,
Balandėle, bet laimė prapuolė. Ir po lova žiūrėjau, ir po spinta, ir sandėliuke
dingo. Į sodą buvau nuvažiavęs nėra. Boba pradėjo raudot...
Tai yra baisu, kai milžinės verkia. Gal esi
girdėjęs, kaip ūbauja fazanas naktį? Panašu į sužeisto garvežio balsą...
Durniau tu, durniau, rauda Milžinė Balandėlė,
kaip mes dabar gyvensim? Gal tu ją pragėrei, kai aš pernai balandėlių sąskrydyje
buvau? Per bobų suvažiavimą, sako Pinčiukas, iš principo negėriau. Eik tu, eik tu!..
sako Balandėlė. Pati tu, sako Pinčiukas, dar neaišku, ko po tas konferencijas, po tuos
simpoziumus skraidai. Eik tu, eik tu!.. verkia Balandėlė. Išėjo Pinčiukas vėl...
Grįžta po trijų dienų su nepažįstamu maišu!
Balandėlė šnairuoja. Grįžai, sako. Aha, sako Pinčiukas. Matau, kažką parneši,
sako Milžinė Balandėlė. Aha, sako Pinčiukas. Duok šen, sako Milžinė Balandėlė.
Dar ko, sako Pinčiukas. Žaismingas, ar matai, grįžo. Balandėlė čiupo už maišo,
bet Pinčiukas nepaleidžia. Tąsėsi jie, tąsėsi, abu geležiniai, gniaužtai kaip
replės. Susitaikom, Pinčiuk, sako Milžinė Balandėlė, kas tame maiše? Čia
Pinčiukas prarado budrumą, gniaužtus atleido, jo boba tuo metu trūktelėjo, maišas
Pinčiukui iš rankų išsprūdo, atsirišo, iš jo išplasnojo paukštė, didumo sulig
kepta žąsim, ir išskrido pro atvirą langą. Vajėtau! Laimė...
Milžinei Balandėlei ir Pinčiukui nusviro rankos.
Kur tu buvai ją atradęs, klausia ji. Radinių biure, sako Pinčiukas. O iš kur maišas?
Iš labdaros, sako Pinčiukas. Tai ką dabar... Gal atnešk tą maišą pilną bulvių,
tai bent cepelinų išvirsiu...
Privirė jie cepelinų beveik du kibirus. Kad sėdi,
kad kerta, žinai, kaip skanu?! O čia ir ta paukštė begrįžtanti! Atsitūpė ant
palangės, žiūri, kaip jie cepelinus šveičia, galvą kraipo kur ji geriau beras?
Sutvarkė Pinčiukas su Milžine Balandėle tuos
cepelinus, pasigavo nuo palangės tą paukštę, pasidarė išjos iškamšą ir vėl ilgai
bei laimingai gyveno sau ir dabar gyvena.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PASAKA APIE AIKIDO
Kad gyventum ilgai ir laimingai, turi būti arba
neįmanomai išmintingas, arba be galo kvailas. O kas iš mūsų kvailas? Kvailių šiais
laikais nėra.
Tai ir gyvenam visi nelaimingi. Visi, žinoma, per
smarkiai pasakyta. Visi tai mistika, sofistika, politika ir demagogija.
Pinčiukas, pavyzdžiui, su savo Milžine Balandėle
įsigudrina kažkaip ilgai ir laimingai gyventi, nors nepasakytum, kad jie kažkokie
išminčiai. O kai Pinčiuką vienas nelaimėlis milžinas pavadino kvailiu, tas kad dėjo
savo akmenine galva į vieną vietą, žemiau juosmens!..
Oho, nustebo anas, kai atsigavo. Oho, kokia galva, o
aš maniau, kad tu idiotas. Matai dabar... sako Pinčiukas.
Seniai seniai, pasakoja Pinčiukas, ėjau aš, kaip
sako poetas, per akmeninę girią. Ėjau ėjau per tas betonines džiungles, žiūriu,
spaudos kioskas stovi. O tame kioske laumė sėdi, laikraščius pardavinėja. Visi
pacientai tuos laikraščius perka, tai ir aš nusipirkau.
O tas milžinas, kuris įsitikino, kokia patikima
Pinčiuko galva, niekaip dabar negali suprasti, kodėl tie, kurie laikraščius perka, yra
pacientai. Daktarai irgi perka, sako Pinčiukas. Ir gailestingumo sesės, arba palydovės,
irgi perka. Kaipgi tu negali suprasti, sako Pinčiukas, akmeninėj girioj taip yra: jeigu
vieni daktarai, tai kiti pacientai. Jeigu tu dar trukdysi man pasakoti, aš tau
kad duosiu į vieną vietą savo akmenine galva labai padeda, gal tada suprasi. Ne ne,
sako tas milžinas, aš ir taip supratau, pasakok toliau.
O tuose laikraščiuose, pasakoja toliau Pinčiukas,
parašyta, kaip toliau gyventi. Oho! Taip, sako Pinčiukas, pilna visokių skelbimų. Kas
tau gali įstatyt skaitliuką, kam tu pats gali pastatyt, kur gali nusipirkt šunį, kam
parduoti draugą, kaip paskambinti nakties žvaigždei... Arfa, sako milžinas. Telefonu,
sako Pinčiukas. Netrukdyk, nes... Aha aha, sako milžinas, pasakok.
Dabar aš tau papasakosiu, kodėl aš gyvenu ilgai ir
laimingai. Išmokau. Yra tokia mokykla. Aikido vadinasi. Tame laikraštyje buvo tos
mokyklos telefonas, ir aš paskambinau. Nesvarbu, sako telefonas, kad jūsų blauzda
skysta, nesvarbu, kad jūs senelis, vaikas ar moteris... Užtai mano galva akmeninė,
sakau aš jam. Tai dar geriau. Mes jus išmokysim, kaip prisijaukinti gyvenimą, o ne
kovoti su juo. Aikido sistema yra universali kaip kareiviškas šaukštas. Mes jus
išmokysim priešiškas jėgas nukreipti sau palankia linkme. Ir išmokė...
Įstatymui, sąžinei, meilės bangai, patriotizmo
šuorui, bėgančiai dramblių kaimenei nereikia stoti skersai kelio. Reikia pasisukti
šonu, tuo pat metu žengti pusę žingsnio į šalį ir stebėti, kaip tas srautas
atsimuša į sieną. Kai mane puola mano Milžinė Balandėlė, aš ją praleidžiu. Ir
kai ji griūna ant sofos aukštielninka, ją ištinka toks sukrėtimas, kad ji atsijungia.
Ir tada jau mano viršus!..
Duok man tą telefoną, sako tas milžinas.
Pamečiau, sako Pinčiukas. O atmintinai neatsimenu. Matai, mano tokia galva... Tu, sako,
skaityk laikraščius, nes galiu taip dėti savo akmenine galva tau į vieną vietą, kad
ir taip gyvensi ilgai ir laimingai, o laikraščiuose viskas parašyta. Visi telefonai...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
FU
Kiek daug Barbių ir kokios visos gražios!
Ir Santa Barbarų pilna, ir barbarų, tik to rupūžės nėra.
Pinčiukas išėjo į akmenines džiungles Džino
ieškoti. Pradingo, žaltys, jau savaitė, kai nesirodo, ir prisišaukti negali. Einu,
mano sau Pinčiukas, pasibastysiu po girią, jei Džino nerasiu, tai gal šiaip ko. Gal
grybų, gal laiko... Amžinai trūksta laiko. Net keista amžinybės kiek nori, o
laiko trūksta. O grybų tai irgi kur tu jų rasi betoniniam miške. Bet svarbu
grybauti, o ne rasti. Žvejoti ar medžioti kai, pavyzdžiui, eini, tai irgi ne visada juk
ištrauki, ne visada nušauni, bet butelaitį pasmaugi būtinai. Pasižmonėji...
Užėjo Pinčiukas į kitą parduotuvę, žiūri, aha
Džinas vėl į butelį sulindo! Įkliuvai, mano sau Pinčiukas, mažarašti tu, gal
manai, kad aš skaityt nemoku ar ką?!
Parsinešė Pinčiukas butelį namo ir leidžia
pamažėle tą Džiną lauk. Nedaug jau buvo belikę išleist, tik žiūri Pinčiukas
prieš jį ne Džinas, o Džinė bestovinti! Vajėzau...
Pinčiukui visada patiko aukštaūgės mergelės, bet
čia tai jau permier... Jis pabandė įsivaizduoti, kaip tai atrodytų iš šalies, ir
apsiverkė kaip musė ant kumelės dvėselienos.
Ko verki, skaistus mažas jaunikaiti, gal Kaulinis
senis ant Geležinio kalno tave skriaudžia, klausia Džinė ir glosto akmeninę Pinčiuko
galvelę. Pinčiukas tik linkt linkt, o ašaros upeliais, snarglys nuo ausies ligi ausies.
Ar neuždavė jis tau trijų darbų per vieną naktį padaryti, klausia Džinė.
Pinčiukas apsikabino vieną Džinės dalį ir pradėjo linksėti šniurkščiodamas.
Linksėjo linksėjo trisdešimt tris darbus, pasibaisėjo Džinė, per vieną naktį?!
Taip taip, linksi Pinčiukas, šimtą trisdešimt tris...
Tiek darbų, kad per vieną naktį net neišvardysi
realios energijos kainos, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, bankai,
prekyba, kultūra, čiaupas virtuvėje varva neužtenka pirštų visiems darbams
išvardinti, viršininke. Tai tu viršininkas, sako Džinė ir glosto Pinčiukui
galvelę. Ne ne, sako Pinčiukas, viršininkė tu. Tu, sako Džinė, tu, sako Pinčiukas,
tu Džinė, tu Pinčiukas, tu, tu, tu...
Glostė glostė, ir užmigo Pinčiukas, pasidėjęs
savo akmeninę galvą ant kai kurios Džinės dalies.
Kai atsibudo darbai palikę, o Džinės nė
kvapo. Kažkoks kvapas yra, bet nedraugingas, nemalonus lyg mažo dezodoranto
milžiniškame tvarte purkštelėta fu!..
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
NORMALU
Normali, teisingai seksualiai aprūpinta moteris
yra monogamiška. Ji kaip ir apvaisinta, jeigu kol kas taip ir nėra. Ir kitų patinų jai
savaime nereikia. O normalus, net ir aprūpintas seksualiai vyras vis tiek neramus. Kol
jis turi bent lašą sėklos, trokšta ją pasėti. Daugintis, veistis! Paskui tik ašaros
teka upeliais...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
ŽIŪRĖKIM BLAIVIAI
Yra keletas tokių situacijų... Negyvenama sala,
kosminė kelionė, plaustu per Atlantą, pusė amžiaus barakuose ir kt. Klausia ką
jūs su savimi pasiimtumėt? Atsakau ožką! Ir kitiems patarčiau. Manau, ir
Šekspyras man pritartų.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KAS ŽINO
Galbūt šitas pasaulis ir yra anas svietas.
Vieniems, pavyzdžiui, skaistykla, kitiems rojus, tretiems, pavyzdžiui, pragaras...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
NENORIU
Kodėl turi sunaudoti kalną žodžių
aiškindamas, teisindamasis, į dangų žiūrėdamas, rankas grąžydamas? Kai, rodos,
užtektų pasakyti nenoriu, negaliu, netinka...
Nenoriu!
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
BEJE
Mes kalbam vieni su kitais kaip kinai su eskimais.
Mes kalbam skirtingomis kalbomis, o visas tas mosavimas rankomis, tas akių vartymas, tas
taškymasis seilėmis ir balso moduliacijos tos fizinės priemonės pašnekovui
įtikinti yra iš gyvūnijos pasaulio.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
RYŠYS
Aš nesakau, kad netikiu arba esu prieš. Tiesiog
sunku tai suprasti, kad nuo greičio sustoja laikas. Jei galėtum galvoti, kad laikas turi
kryptį ir tu, greit bėgdamas, gali jį pasigauti ir per dešimt įprasto laiko
metų tepraleidi, sakykim, penkerius, tai tada taip. Bet tokiu atveju, lėkdamas
priešinga kryptim, per tuos pačius dešimt pasigautum dvidešimt! O taip nėra.
Kryptis čia neturi reikšmės. Praktiškai tai galima pajusti autobuse arba traukiny.
Nesvarbu, į kurią pusę važiuotum. Kai tik jie sustoja kely, iškart apima nerimas.
Jauti, kaip bėga laikas, kaip sensti. Pradedi važiuot, vėl viskas gerai. Vėl laikas
sustoja, vėl galima gyvent.
Galbūt kaip tik todėl tiek važinėjančių? Į
visas puses...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PROFESORIAI
Sako, profesoriai yra išsiblaškę. Esą vienas
mūsų profesorius atėjęs į įstaigą su dviem šlipsais*. Tai jeigu žmona kartais per
išsiblaškymą pasiriša dvi prikyštes, tai ką, ir ji jau profesorė?
*Kaklaryšiais.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
GRAMAI
Gyvenimas nepalengvės nė vienu gramu, daktare!
Nei ryt, nei poryt, nei naujais metais. Apskritai klaida yra manyti, kad jis TURĖTŲ
palengvėti. Jis yra toks, koks jis yra. Gal net klaida yra manyti, kad jis sunkus.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PASKUTINĮKART
Aš jau pavargau beaiškindamas!.. Žmonės
klausia ir klausia kaip toliau gyventi? Dar kartą sakau ir toliau gyvenkim kaip
arčiau!
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
BARŠČIAI
Aš giriu šeimininkę, kad ji išvirė skanius
barščius, nes bijau, kad gali pasmerkti, jei nepagirsiu, o kad kokios, tai ir užmušti.
Iš tikrųjų barščių apskritai nemėgstu. Bet reikia kažkaip gyventi...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
NE TAIP
Kodėl mes taip dažnai būnam nelaimingi,
kultūros broliai? Todėl, kad gyvename taip, kaip norime.
T.y. kad aš gyvenu taip, kaip aš noriu, tai yra
gerai, bet ir jis gyvena taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip aš noriu!
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
TAI PRIKLAUSO
Pasaulis, Europa, Tėvynė, Amžinybė gali
susitraukti iki mano Kiemo ir galiausiai iki mano Virtuvės...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
VIKTORAS ŠKLOVSKIS PASAKOJA, KAIP JIE NORĖJO
APSIMESTI BEPROČIAIS...
Daktaras įspėjo: Tiktai nieko nevaidinkit.
Jei žmogus simuliuoja beprotybę, tai visada matosi. O kai jis bando atrodyti
komilfo, tai yra visiškai sveikas, teisingas ir tvarkingas štai tada tai jis
tikras beprotis.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
PRAKTIŠKAI
Daug yra visokių gražių sutvėrimų, bet
praktiškai jie nevalgomi.
Jei augalus, žoleles, krūmus, vaisius visokius irgi
sutvėrimais vadinsi, tai kitais juk ir nusinuodyt galima.
Kokia patraukli, žiūrėk, musmirė, o sušlemši
žūsi. Uogos vėl yra mirtinų, nors džiugina gamtos mylėtojo akį.
Žuvys spalvingos okeanuose šmirinėja tarp rifų...
Kuo spalvingesnė, tuo nuodingesnė! Taip sako... Gerai, kad pačiam neteko išbandyti
netektų dabar ir įspūdžiais su artimu dalimis.
Mūsų pusrutuly taip pat įvairūs narai plaukioja,
žuvėdros praktiškai nevalgomi vandens paukščiai. Išskyrus keptą žąsį.
Taip ir žmonių yra visokių...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
APIE SUVERENUMĄ
Svarbiausias augalas, gyvūnas ir baldas namuose
esu aš. Todėl kuo daugiau gėlių, šunų, kačių, sofų, lovų, sekcijų ir
kanarėlių, tuo mažiau suverenumo man.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
MES KAIP PAUKŠČIAI
Kol išmoksti kariuomenėje teisingai atiduoti
pagarbą, prisimosuoji...
Ta pagarba ir kluptelėjimas prie altoriaus yra
tos pačios kilmės. Tikėjimo demonstracija. Gervių šokiai.
Armija, bažnyčia ir kolektyviniai sodai
giminės.
Geriausiai jaučiuosi stoties laukiamajame.
Būtų neblogai ir namus turėti.
Ar daug kas turi namus, kur nereikia gervių šokių
šokti?..
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KLAIDA
Turėtume sakyti ne kas čia per
žmonės!.., o kas mes do žmonės!..
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
APIE GYVENIMĄ
Mano gyvenimas yra vienintelis ir nepakartojamas.
Nesvarbu, kaip aš jį vartoju krapštausi nosį, žaidžiu tenisą, žiūriu į
debesį, kiekviena akimirka yra paskutinė. O visoks grindų dažymas, baldų
perstatymas, tapetų klijavimas, kilimų dulkinimas kaskart tas pats. Veikla naikina mano
gyvenimą, ėda jį gyvą ir verčia antrinėm žaliavom.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
DAR KARTĄ APIE TĄ PATĮ
Laikinai imi gyvent. O patenki į niekingų
rūpesčių srautą, į glūpas lenktynes, atseit su laiku ir imi gyvent laikinai, lyg
važiuotum traukiniu.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
APIE POŽYMIUS
Jeigu pavargęs ir susinervinęs klausi savo
artimųjų kada jūs leisite man pailsėti, kada paliksite mane ramybėje?,
vadinasi, esi dar gyvas.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
IŠ TIKRŲJŲ
Bėgančiam paskui traukinį pasakyčiau iš
tikrųjų nepavėluosi. Niekur ir niekada.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KAI KAS PASIKEITĖ
Dž.L.Koljeras: Palyginti dar neseniai, XVIII
a., aristokratija rašytojus, dailininkus, aktorius, muzikantus traktavo kaip tarnus.
Kas dabar vietoj aristokratijos, sunku pasakyti, bet
menininkai prostitutų vietoje.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
APIE SVEIKATĄ
Visi mes kaip ir gyvi. Bet nesam tikri, kad kiti
tuo tikri. Bandom vieni kitus įtikint. Apsireikšti. Kartais teigdami, dažniau
neigdami. Tuos ir neigiam, kuriuos norim įtikint. Šitai smarkiau veikia. Persmelkia. O
teigimas, mandagus vapėjimas silpnos sveikatos ženklas.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
DABARTINIAI KARALIAI
Paskutiniai duomenys apie karalius smarkiai
pakeitė įsisenėjusį jų įvaizdį. Danijos karalienė, pavyzdžiui, gali elegantiškai
susišnekėti visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis. Studijavo istoriją,
archeologiją, politologiją, ekonomiką. Kopenhagoje, Arhuse, Kembridže, Paryžiuje,
Londone.
Griovių kasti laiko neturėjo, kad užsidirbtų
pragyvenimui.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
AR ČIA VAIDENASI, AR KĄ?..
Visi lyg tikri.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
REINKARNACIJA
O Dieve, kaip nesinori išnykti!..
Todėl ir prisvajota apie rojų, pragarą, sielų
persikėlimą, atgimimą...
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
APIE SĄŽINĘ
Į klausimą Kaip gyveni? dažnai galėtum
atsakyti niekaip. Tai būtų, ko gero, sąžiningiausias atsakymas. Nes to, ką turi,
negali be išlygų pavadinti gyvenimu.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KAŽKAS VIDURIUOSE
Jūs žinote, kas tai yra siela, daktare?
Tai toks vidaus organas. Kažkas tarp širdies,
skrandžio, kepenų ir smegenų.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KUKLIAU, VAIKINE!..
Jeigu kažkas skambino iš muziejaus, tai
nereiškia, kad tave jau kviečia būti eksponatu.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
SU NORMALIAIS SUNKIAU
Yra tokių dalykų, kuriuos nenormalūs žmonės
supranta iš pusės žodžio.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KOKO
Klausimas kodėl paprastai kyla, kai nenori.
Kai nori, tai atrodo savaime suprantama kodėl, o kai nenori, tai jau kodėl. Kodėl?
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
TUTO BENE
Dažnai artimas artimą ramina: Tu nesijaudink,
viskas bus gerai, kaip nors viskas susitvarkys. Kai nueinu į kapines, pamatau, kad
tikrai.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KAŽIN...
Jei mes žiūrėsim į gyvenimą kaip į
rezultatą, tai viskas perniek. Jeigu kaip į procesą viskas gerai.
Negi čia pats taip gražiai sugalvojau?..
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
KEISTUOLIAI
Dievaži, kitąkart mes keistai atrodom... Juk
gali būti ir geriau, ne tik blogiau!
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
JŪRA
Štai Jolita rašo: Jūra tik tyčiojosi iš
manęs...
Griežtai kalbant jūra iš mūsų nesityčioja,
ji tik nepastebi mūsų.
Gimberis, Jurgis. Misės, mano
boba ir kiti reikalai. Kaunas: Eridanas, 1999.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|