Dainius Gintalas
Eilėraščiai

plutonas
deganti žemė: laukiamas pašnekesys
nepateisinamo išrišimas : dvi aukos
kolibriai
įsiūtis : mirtis pasiima ne tuos todėl pasaulis alkanas
holofernas : matyti pasaulį
drakula : naktys ir dienos
procesas
savasties saugojimas: gražiausias žaidimas yra žaidimas su savimi
apie gero poeto knygą

Į viršų

plutonas

"plumbum, ferrum, et omnia nigra e fetida"*
kolboj rašau aš ant medžio ausies
kurioj nebeliko jau kaulo pėdsako jokio
darbuojuosi dalgiais baltais kirminais
jie landžioja tuneliuos balsių jie raitos
ir kalbą iš jos vidurių pamažėlei čiaumoja

giedojimų pusbalsiuos slepiasi mylimos
laižosi kojas pėdų pirščiukus
ant sužeisto gyvulio kloja
ir pieno liūtis - jos pasiutusios varlės -
prieigas vyrams šernams ir šunims
kvatodama naktį užstoja

ką pieno lašeliuos girdžiu tai pėdsakais
lyja šiltos būtybės labinas glaustos
šnekina gundo tačiau nesižioja
ir "camelos nigros, porcos, simias, ursos,
canes et gatos"** supa mane
ir ratu susigūžusį visą apstoja

ir kliurksinčios akys išminkytos irklais
vaginos plečiasi sėlina lūpomis karvių
neva atsargiai paliečia koją
dabar tai nueisiu toli jau sultys paduotos
pėda jau sūri tiktai ar paims
gumbais apsikrovus kanoja

el pájaro kvykia tamsos raumenims
gauruotos jos rankos į gerklę nusvyra
ir skiemenio kilpa pamoja
dar spardytis bando dugnuos gemaliukai liesi
bet juokias ir ryja išalkęs drakonas
francesco de goya

* lot. - "švinas, geležis ir visa, kas juoda ir dvokia"
** lot. - "juodieji kupranugariai, kiaulės, beždžionės, lokiai, šunys ir katės"

Į viršų

deganti žemė: laukiamas pašnekesys

dešine ar kaire
kaip kam patogiau
visi gi darom tą patį
ir nereikia kviesti
jokio tomo de torkvemados
kad jo bendrai imtų
traiškyt pirštus
kvosdami prisipažinimų
sudarius sąjungą su sukubais

juk viskas čia yra vienatvė
ypač geiduliai
slepiantys savąjį vardą
tykus purvo bučiavimas
ir klausymasis paukščių
atlošus dangun
praskaidrėjusią galvą

įdomu kada gi pirmasis
infarktas ims draskyt
kranklio nagais
širdies skilvelius

ar tada reiks būt
tykiam ir šaltam
kaip akmeniui
minkštoj žemėj
o sulaukus dainos
vėl imt švilpaut
ir lėkt ten kur liepsnos

o dabar po kojom
muilas ne sniegas
sprangiai ryjamos seilės -
žiūrėk gal kokią rupūžę išrysiu -
vis gyvybė pasauliui
nors didžiojo inkvizitoriaus šmėkla
pavirtus juoduoju gandru
tykos ją mirtinai
užkapoti

bet turiu ir aš snapų
o vienas švelnus stebuklingas
jo žirniai - sidabro
- vaizduotei sparnus!-
ir jie žudo
arba imas kūrybos

kryžiai tuomet čia leipsta
lyg vaškas
man pačiam kaip laužui įkaitus

ateisi gal pasišildysi
tomai didysis iš galingos dangaus karalijos
ir priglaudęs rankas prie liepsnos
apsakysi

kaipgi pavyko tau
nors iš vieno pasmerktojo
išraut jo paties laužus

Į viršų

nepateisinamo išrišimas : dvi aukos

budelis su aukso sparniuku
šypsosis tau ir tu šypsosies
prasitarei žaidei su berniuku
tampei jam už čiuplutės nosies

jo džiaugsmo ašarą žolėj aukštoj
liežuviuku sakei nušluostei
ir kaip gibonas apvijai jį tuoj
dusindamas plaukuotų rankų klostėj

kaip staugė jis tik vienas tu žinai
kaip ištempė lyg debiliukas savo veidą
tik jo akių juodumas amžinai
ant tavo sielos kapo nusileido

dabar kol gyvas čia esi visai ramus
išmetęs pagaliau ant pievų sunkų velnią
gali dabar ir melstis net už mus
kinkuodamas ties veidu siaubo ranką švelnią

dabar tave paglostys ir mintis švelni
ne gimusį bet pagimdytą smarvėj vaiką
kaip tostą savo šypseną keli
ir budelis tau šypso : šitaip mirti sveika

Į viršų

kolibriai

jie iš tikrųjų nieko nepasako
glostydami paeiliui
savo ilgauodegėm
išvirtusias kaip žarnos
moters lūpas
kuri sėdėdama
ant sofos
kojom apkabindavo
iš gatvės atvilioto
berniuko kaklą
ir įsakydavo
liežuvėliu suteikti
jai didžiausią
malonumą

nes kojos tai smaugliai
berniuk
todėl pateliuškenki
sparniuku balutę

ir teliuškenimai
tos čiulbančios bangelės
pro geležinį
skardų juoką jos
išnešdavo į sutemas
gerklinį riksmą
atimdamos jai nuovoką
ir atsargumą

tai tapo pražūtim
kartu ir laime jai

todėl ji vieną kartą
nepajuto nei ginkluoto
vyro įspėjančių šauksmų
nei kulkų druskos
įsiėdusios
per standžią odą
į jos kraują
nei skausmo
drebančiom lavono rankom
apčiupinėjančio
jos juodą širdį
prieš paskutinį dūrį
nykščio nusmailintu nagu

tiktai susmukus veidu jai
ant žemės
kolibriai teieškojo savo džiaugsmo
o berniukas lyg niekur nieko
tylomis stebėjo
paukštelius

kurių netyčia vienas
perbraukė jam uodega
per lūputes

vėliau jis niekam nieko nepasakė

Į viršų

įsiūtis : mirtis pasiima ne tuos
todėl pasaulis alkanas

smuikas prigėręs neapykantos hurluberlu*
juodas prakaituotas smuikas
drūtas šėtoniukas
plėšiantis nuo namų stogus
skalpų miesčioniukų skalpų geidžiantis

nesutramdys jo nė išganingasis vivaldi
nė mano romusis gorila
nuplikusią mergaitę
mano kraujo pelkėj
nuo siauraminčių apkabinęs

smuikas prigėręs neapykantos hurluberlu
juodos aštrios stygos
vėjo siūlai cypiantys
kirčiai kad vaitoja ąžuolai
per gulbių kaklus šienauja
ir krisdami jie raitosi gyvatėmis
mano kraujo ežere

juodas prakaituotas smuikas hurluberlu
dumbluose gimęs vėjavaiki
nu ir drūtai pašiauši bangas
mano kraujo jūroje
kurioje įsiutusios moterys
murkdo kaprizingus savo vaikus
kuo daugiau jų sumurkdo
tuo jaučiuosi sotesnis

pasaulis visuomet laukė protingos aukos
o dabar jis be galo alkanas

* hurluberlu - pranc. vėjavaikis

Į viršų

holofernas : matyti pasaulį

tik neregėdamas
būčiau viską suuodęs
- - - - - - - - - - - - - - - - -
o tada pasielgęs su tavim
kaip su kokia
liucija ar agota -
nupjovęs tas prakeiktas
kraują paralyžiuojančias
vynuogių kekes
ir tik po pergalės
šventai pasigėręs

nuo jau spėjusio prinokti
saldžiausiojo vyno
- JUDITA -
- - - - - - - - - - - - - - - -
tik neregys galėjo
nuvest visus į šlovę
nes akys pasmerkė mane
didžiausiai gėdai
kurią išsinešė maiše pas žydus
taip iš prabangaus šilko
ir neišplukdyta
gražuolė pabaisa
prarijusi mano sielą
su ja ir budrumą

dabar suprantu
budrumas
tik neregiui skirtas

betulijos aikštėj
nuo spyrių spjūvių
visas susiplakiau į košę
išskydo ir manoji armija
pamačius palapinėj
mane begalvį

ir ne jahvės išsigandę
pasileido paskui savo riksmą

o mirtingosios žydės
kuri dviem kardo kirčiais
išvaikė dešimtis tūkstančių
asirų

ir šitaip prajuokino istoriją
kad jinai
taip ir nesugrąžino
mūsų valstybės

Į viršų

drakula : naktys ir dienos

ir keliauju pas moteris
kurių krūtys kraujuotos
ir burnos kraujuotos
ir mano kietas laukų
kukurūzas
virpa tarp dviejų akmenų
ir taikosi šauti
į virš jo pakibusį
baltąjį veidą

ir šnypšdamas šiepiasi jis
ir spindinčios iltys
kukurūzą palietusios
iškart sušvelnėja
ir jas be vargo
pralenkia lūpos

aš seilių upėm keliauju
girdėdamas gomurio būgnus
pas gerklėj įstrigusią nuodėmę
ir lyg ašaka ja perveriu venas
nešventintas mūsų saldume

bet prašvinta laukai
ir šuoliuoju namo
iš savęs ištaškęs žaibus
lyg peilius juos susmaigstęs
į raumeningus moterų kūnus
kurios šnypščia dejuoja
o išsilaižiusios moja
vėlei atlėkti

ką sugrįžęs ištarsiu
įtūžusiai vėlei rutinos
mano karsto tyla
galanda jos ašmenis

aš regiu kaip žegnojasi
mano likimas
bet prie kryžiaus
priprasti nemoku -

geriau jau paspringt
česnaku

Į viršų

procesas

                                               Gintarui Palemonui J.

rupūž kaip širdį knaisioja ugnies šerniukas
ir drebanti ranka užtaško kraujo dažą
ir kūkčioti pradėjęs drobės veidas sukas
į tamsą bet vis rėkia maža maža maža

ir troškuliui ranka paleidžia naują smūgį
jei reikia še akies šviesos ir še tau juoko mėlio
per visą mano širdį ir per visą mano ūgį
prikritę per akis audros ir karšto smėlio

ir jį bandau išbert per savo juodą kraują
kratydamas rankas mojuodamas kaip vėjo dalgiais
per upės dugną braukdamas per dumblą sraują
kad pasibelstų jie tarsi marguolių alkis

ir šliaužtų tie paveikslai šnypšdami per mano pievas
ir sėlintų lėtai prie dūkstančio ugnies kiauliuko
ištryškus nuodui vėl kvepėti imtų ievos
ir džiaugsmo prilašėtų bent perpus stikliuko

Į viršų

savasties saugojimas:
gražiausias žaidimas
yra žaidimas su savimi

                                        Valgyk savo šokoladą, mergaite,
                                        Valgyk savo šokoladą!
                                        Paklausyk, tame šokolado gabalėlyje nėra jokios metafizikos.
                                            Fernando Pessoa

gink savo šokoladą mergaite
kurio spalva nusidažys
tavieji speneliai
o gimdoje
įšvirkštos velnio seilės
privers tave viaukčioti
vidury baltos gatvės
po balionais apkarstytais
medžiais

tasai oras kuriame
plaikstos jų spalvos
kaip kirminai šiurena
ūsai virš nervingai
sučiauptų lūpų
tau yra juodas ir slogus
kaip kalėjimo vienutė
ar bulvių priverstos
žeminės

gink savo šokoladą mergaite
įsikabink savo biriais
dantimis į jo tamsią plytą
ir eidama šaltom akmens
gatvėm glausdamasi
prie ledinių mūro sienų
dar nekalenk
kaip automatas
kol nieks neartėja
grėsmingai

bet šokolado niekam neatiduok
ir neskubėk jo nuleisti
savo kloakom į skrandį
tai jis yra daina ir duona
kurie kažkada labai pravers
tavo paskutinėj vakarienėj

o pasiekusi brandą
turėsi pati žinoti
ką reikia su juo daryti
tau bus bloga nuo visų
įmintų paslapčių
jos atrodys tokios
nuobodžios
kaip papuvę rudens
vaisiai

todėl didysis saldumas
bus pastovus
ir neišsenkantis
tik žaidimuose su savimi pačia

su sąlyga
jeigu nepardavei niekam
savo šokolado

Į viršų

apie gero poeto knygą

net ir baisiai susukus
vidurius
jos nepaleidau iš rankų