|
<< Atgal
Dainius Gintalas
ŠAMANO DIUENDĖS PASAKOJIMAS APIE KŪNO
IŠSKAIDYMĄ INICIACIJOS-SAPNO METU
Dabar aš kalbu su jumis būdamas sveiko proto, bet negalėčiau
pasakyti, kiek narių yra mano kūne. Tik žinau, kad mes, šamanai, turime keliais
kaulais ir raumenimis daugiau. Aš, pasirodo, turiu trimis daugiau: dviem raumenimis ir
vienu kaulu. |
Sibiro šamanas Diuchadė
|
pirmiausia mane paguldė į galvijo krauju
permirkusius patalus. virš lovos kabėjo milžiniška lūšies galva. jos akys
mirktelėjo, ir aš tapau tarsi kempinė kraujas ėmė plūsti į mane, ir kai visas
kūnas persisunkė juo, o patalai tapo balti kaip sniegas, tada viskas ir prasidėjo:
priėjusi stambi juoda višta su sidabriniu auskaru
ant kairės moteriškos ausies manęs paklausė, kuri dabar valanda. atsakiau, kad
aštuonios pas mėnulį, keturios pas saulę. tada jos kaklas ėmė traškėti ir tįsti,
kol pavirto į apystorį boa. jis apvijo mano kaklą ir storu balsu sakydamas, jog visos
jos dabar priklauso nakčiai ir mėnuliui, taip stipriai jį suveržė, kad mano sąmonė
prapuolė tamsoj. vos atsipeikėjau, prie manęs jau stovėjo trikojis arklys ir pro
didelius rusvus dantis sušvokštęs atiduok mano koją! spyrė kanopa į kaktą
ir perskėlė kaukolę. lyg atkartodama pirmąjį persimainymą, jo eržiliška varpa
ėmė pūstis, augti, ir išvirtusi į didžiulę ranką, savo keturiais geležiniais
pirštais apglėbė mano galvą ir gerokai spustelėjusi visiškai sutraiškė kiaušą.
iš lėto nuplėšęs apsauginę smegenų plėvę, arklys savo šiurkščiu liežuviu
lyžtelėjo per jas mano išdribęs kūnas net šoktelėjo ir ėmė atidžiai
apžiūrinėti. tavo hipotalame, kalbėjo jis, atsirado trečias kambarys. jame sėdi
juodas jaguaras, jo nasruose smilkyklė ir laikrodis, o kūną juosia stačios kopėčios
kiekvienų iš jų viršuje po indą su įvairiausiais žolių mišiniais. kai
atsisakysi savo didžiausio troškimo, kad išmoktum nedrebėt iš baimės ir šalčio,
pateksi į tą kambarį ir viską sužinosi. hipofizėj ant didelių pagalvių guli
begemotas ir žebenkštis, trenkia česnaku ir jų ginčais, jie labai įnirtę. bet
riebus ožkos pienas, sumaišytas su meskalo sultimis, juos panardina į snaudulį.
būtent šiuo snauduliu galėsi sutramdyt kitų pamišimą, nugalėti drugį ir juodą
dvasinį užkratą. tavo gumburas labai slidžiais krantais atitvertas nuo kūdros, iš
kurios beviltiškai bando išlipti vienaragis. jo ragu galėsi perdurt ne vieno
priešininko apsauginę plėvę tad patekėjus raudonam mėnuliui pateliūskuok
galvą, ir vandens pliūpsnis išmes vienaragį į krantą.
kai mano smegenis jis paėmė į savo delną ir
iškėlė ties horizonto linija prieš pat patekant saulei, man pasirodė trys klaikūs
pavidalai: venerinės ligos, pagundos ir šizofrenijos dvasios. pirmoji buvo
moteris-beždžionė mėlynu iškirmijusiu veidu, vietoje nosies skylės, vietoj
lūpų drebučiai su išlindusiom vyšninėm dantenom. jos kūnas, nusėtas
gyvaplaukiais, buvo išmuštas pūliuojančiom piktžaizdėm, o iš bambos smauksojo
mėsinga žarna, panaši į vyrišką organą. iš jos mane stebėjo pikta akis. kai toji
žarna prisiartino per sprindį nuo manęs, o akis dar labiau išsipūtė ir ėmė
pamišėliškai smalsauti, kaip kobra žaibiškai pasidaviau į priekį ir iščiulpiau
ją; pagundos dvasia įnirtingai mostagavo rankom, bet prieš savo valią ėjo atbulom.
iš jos akių tekėjo juodas skystis, kurio dvokas ją varė iš proto ji klykė
nežmonišku balsu, o jis staiga virsdavo į fantastiškas tenoro atkarpas, kurias tuojau
pat užgoždavo ūksmingas, į apuoką panašus, ūbavimas, o po jo vėl sekdavo klyksmas.
kai aiškiau pamačiau tą užburtą ratą, perpjoviau jį savo rodomuoju pirštu;
šizofrenijos dvasia turėjo žalią tapyro snukį, mulo kūną ir tigro letenas. tas
gyvis, kankinamas siaubingo niežulio, bandė kasytis šonus, deja, aštriais letenų
nagais tedraskė odą ir vėrė žaizdas, kėlusias dar didesnį niežulį ir dar didesnes
kančias galop jis iš skausmo nualpo, o iš keisto tapyriško snukio pasipylė
oranžinės seilės. sumaišiau jas su sepijos kaulo milteliais ir savo pažastų
prakaitu, ištepiau žaizdas, ir jos ėmė trauktis.
pavidalai dingo. mano smegenys kaip kamuolys buvo
išmestos į viršų, tik spėjau iš aukštumų pažvelgt į žemę, pajust sąmonės
lengvumą, o jos jau dideliu greičiu bloškėsi žemyn ir čia išsitaškiusios greitai
buvo surytos didžiulių rudagalvių skruzdėlių.
kai begalvis bandžiau keltis, mano kūną ties
krūtine jau buvo prirėmęs erelis jo didelės, nutįsusios jaučio kiaušidės
spaudėsi į mano odą, jis savo snapu išskobė krūtinėj skylę, išsirovė
širdį, pasikišo ją po pažastim ir garsiai kvatodamas bei išsiskėtęs nubėgo į
gaisro pusę. niūniuodama raminančią dainelę priėjo maža mergaitė, prisilietė savo
švelniom rankutėm, nusišypsojo, ir po kelių sekundžių buvau jau be odos. susisuko
tuos penkis kilogramus į ritinį, perrišo virvute, persimetė per petį ir toliau sau
niūniuodama nužingsniavo.
pavymui jos žingsnių pasigirdo duslus trimitas.
mano kūnas paskendo tirštame šešėly prie manęs lenkėsi moteris-dramblys,
jos krūtys panėšėjo į kietus didžiulius gumbus, o juose pusmėnuliu buvo įrėžti
gilūs rantai. iš jų greita srovele ant manęs tekėjo aliejus, kuriuo ji ištepė visą
mano kūną, truputėlį lukterėjusi pliaukštelėjo per jį tarsi per būgną kelis
kartus savo sunkiais delnais, ir mano raumenys kaipmat atšoko nuo kaulų. vos toji juos
negrabiai susikišo į sterblę ir nudramblojo, prie manęs kaip vagys prišoko krūvelė
gyvių.
lapė buvo pirmoji, ji pasigriebė sėklides su
varpa. šuo nusičiupo šlapimo pūslę, karvė inkstus, echidna tulžį, šernas
kepenis; plaučius tapyras, skrandį hiena, blužnį voverė, stemplę
šeškas, skydliaukę žebenkštis, akis kurmiai, o žarnas išsitampė ežiai.
kai nebeliko visų tų drėgnų, išpliurusių
organų, pajutau neapsakomą lengvumą. man atsivėrė kaulų sandaros esmė: jie buvo
visų keturių stichijų, susiliejusių į vieną masę, įvairiaformės skrynios su jose
kaupiamais mirusiųjų užkalbėjimais ir užkeikimais; kai kuriose iš jų, pavyzdžiui,
kryžkauly peri miniatiūriniai paukščiai-vaiduokliai, o jų išsiritę vaikai lekioja
po visą kūną ieškodami maisto ir ryja virusus.
džiaugdamasis savo lengvumu, pakėliau savo
griaučius ir netrukus pasiekiau upę, ji grybžtelėjo savo didžiuliu vandens
liežuviu, ir aš jau buvau jos valdose.
trylika dienų keliavau upės dugnu. tarp mano
šonkaulių nardė ir glaustėsi unguriai, vėgėlės, srovės. ten sutikau iki kelių
akmenyse įklimpusius sapnų žmones varlių galvomis. kiekvienas iš jų mane mokė, kaip
pasinaudojęs savo raktikauliu galėsiu atrakinti sergančiojo sapną ir jo juodąją
dėžę, gulinčią, priklausomai nuo to, vyras jis ar moteris, jo galvos arba gimdos
dugne. po pamokymų jie spjaudavo į mane, ir tik paskutinysis iš jų man paaiškino, kad
iš šių lipnių stingstančių seilių susidarys dar vienas kauliukas, prarastas
kūdikystėj, o jis ir bus tasai tikrasis raktikaulis, kuriuo atidaromas sapnas.
po jo žodžių upės vanduo susidrumstė, ėmė
kunkuliuot, per keliolika pėdų pakilo į viršų, sumaurojo ir tėkšdamasis kriokliu
žemyn, išbarstė mano kaulus į šalis. bet jie neatgulė ant dugno, o dar trylika
dienų plaukė ramios upės paviršiumi, kol juos vieną po kito surinko vemiantis žmogus
stačiomis lūšies ausimis ir kakta, aptraukta rupūžės oda.
kai visus juos tinkama tvarka sudėliojo ant juodos
dervos, vienas po kito staiga subėgo žvėrys ir ant mano kaulų ėmė vemti surytais
organais, o ereliui atrijus širdį, jie gurgėdami ir vaipydamiesi milijonais
kraujagyslių tuojau pat vienas su kitu susikabino ir susiliejo į vientisą
kunkuliuojantį organizmą. ta pati moteris-dramblys paklojo ant manęs raumenis ir pro
savo stambią nosį paniurnėjo, kad nuo šiol jų turėsiu dviem daugiau: jeigu gerai
nugirdau, vienas iš jų išaugintas iš jos krūties ląstelienos ir suteiks papildomos
jėgos galynėjantis su moteriškos lyties dvasiomis-smogikėmis, kitas gi paimtas iš
dramblio straublio ir labai pravers imtynėse su vyrų vaisingumą vagiančiais fantomais.
skruzdėlės, surijusios mano smegenis, vėmė visų
garsiausiai. kai kurioms nuo nepakeliamo spaudimo pradėjo sproginėti galvos, o visai
šalia dvikasė mergaitė niūniavo tą pačią nerūpestingą dainelę ir pradėjusi nuo
pėdų visiškai neskubėdama tempė ant manęs odą. nieko keisto, kad tokia pamėkliška
muzika prišaukė arklišką žvengimą, kuriam pasigirdus sušvito ir manoji kaukolė.
pakylėta virš manęs, ji puikavosi ant keturių ištiestų vaiduokliškų pirštų
tokia sveika ir spindinti, kad, atrodė, ims tuoj ir nusišypsos.
karaliukas lūšies ausimis griausmingai sukosėjo,
ir visuotinis skruzdėlių vėmimas buvo baigtas. jis paėmė mano rubuiles smegenis ir
sulaikęs kvėpavimą labai atsargiai jas kišo į kiaušą pro jame žiojinčią skylę.
smegenys buvo išpurtusios ir nenorėjo tilpti, bet dėl to jis labai nesijaudino: jo
plaštakos, virtusios į dvi slidžias plačias dėles, įsliūkino į kiaušą, ir jis,
giliai suraukęs savo rupūžės odos kaktą, tarsi tai jam suteiktų nežemiškų jėgų,
taip truktelėjo jomis į šonus, kad kai kurios kaulus jungiančios siūlės kaip mat
sutrūkinėjo, bet svarbiausia atsirado daugiau vietos, o plaštakoms pasišalinus,
pačios smegenys geranoriškai žnegtelėjo į kiaušo vidų. kai jis kaulo plokštele
uždengė išsižiojusią skylę, savo pilkomis seilėmis užtepė ir sutvirtino visas
siūles, niūniuojanti mergaitė užtempė odą ant galvos, o mano akys vėl sužibo,
atrodė, kad viskas buvo baigta. tad kėliausi ir ėjau, bet karaliukas mane sustabdė.
mano akivaizdoje jis išsirovė liežuvį, įbruko man į burną ir pasakė: prie šito,
apvilkto akmens ir geležies dulkėm, negalės prilįsti apgavikės dvasios, kurios
kartais taip suvelia šamano žodžius, kad jais įtikėjus ligonis pasmerkiamas dar
baisesnėms kančioms, o neretai ir mirčiai.
dabar, kai esu blaivaus proto, net ir nežinau, ar
liežuvis, kuriuo jums visai tai pasakoju, iš tiesų iš tos keistos būtybės burnos,
bet šalia manęs tada sėdėję artimieji sakė, kad jis netikėtai pradėjo tabaluotis,
į šonus tampydamas žandenas, ir gausti kaip didelis varpas to nežmoniško
triukšmo ir buvau pažadintas.
2006 m.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|