Miestelį, įsikūrusį prie Nemuno, jau kuris laikas talžo tikras košmaras
upėje vis randami merginų lavonai. Miestelėnai įsitikinę, kad jų vaikų kraujo
trokšta upėje gyvenantis padaras. Šį siaubūną žmonės vadina Žuvų piemeniu.
Miestelėnai, norėdami apsaugoti savo dukras nuo mirties, aukoja Žuvų piemeniui
gyvulius, bet žudynės vis viena nesiliauja. Todėl paraginti keltininko, įtūžę
miestelėnai lekia prie upės ir vietoj aukų į vandenį ima svaidyti akmenis. Būtent
šia įniršio scena ir prasideda roko opera.
Bet šis įniršis Žuvų piemeniui tekelia juoką.
Šiai atsiskyrėliškai būtybei, savo vaizduotėje bendraujančiai su šamais, kur kas
svarbesni yra žmonių sapnai. Kadangi jie slypi upės dugne, Žuvų piemuo per pilnatį
į juos tarsi į kambarius geba įsigauti ir savo vaizduotės dėka juos keisti. Čia ir
slypi tikroji šios būtybės galia.
Tuo tarpu sunkiai negaluojantį miestelio dailidę,
valčių dirbėją, kamuoja košmarai. Todėl jo dailiajai dukrai tenka keltis per upę,
kad kitame krante pagaliau surastų tinkamą vaistą. Jos nuotaiką skaidrina danguje
pasirodžiusi pilnatis lyg gera lemiantis ženklas, bet keliantis upe jai tenka susidurti
su savimyla keltininku. Ji šoka iš valties ir išnyksta upės vandenyse, taip pabėgdama
nuo keltininko glamonių. Kai su vaistais grįžta namo, išvysta stebuklą tėvas
sveikut sveikutėlis! Ir tai dar ne viskas ant savo pilvo ji pastebi maloniai šiltą
sraigę.
Netrukus iš moters, įsikūrusios medyje, ji
sužino, kad tėvo sveikata ir sraigė tai dovanos, siųstos paties Žuvų piemens. Be
to, moteris, kuri iš medžio regi sapnus, atskleidžia ir tai, kad Žuvų piemuo joks
upės baisūnas. Tai atsiskyrėlis, turintis galią miegančio žmogaus košmarą paversti
nuostabiu reginiu. Tokiu reginiu per sapną jis ir pagydė dailidę.
Ir štai dailidės dukrą ima lankyti fantastiški
sapnai. Ji jaučia, kaip į jos pasaulį pamažu įteka didelė ir šviesi Žuvų piemens
siela. Ji suvokia, kad tikroji Žuvų piemens prigimtis yra ganyti žuvis žmonių
sapnuose. Tai ją jaudina ir ji ima degti troškimu tą žmogų pamatyti.
Bet tai nelemta žvejams pavyksta pagauti Žuvų
piemenį visą apžėlusią žmogystą. Jiems, nuo pykčio aptemusiomis akimis, šis
gauruočius ne kas kita kaip pabaisa, kurią reikia tučtuojau nugalabyti. Jis įmetamas
į išdžiūvusį šulinį, kad nusigaluotų didelėse kančiose, o miestelyje greit
pasklinda gandas, kad Žuvų piemuo jau gavo galą.
Na o pastarasis, atsidūręs visų apleistame
šulinyje, visiškai netikėtai pakliūna į keltininko sapną, kurio taip ir nebuvo
radęs upės dugne. Tokiu būdu, Žuvų piemuo per sapną paveikia keltininką taip, kad
tasai tarsi užhipnotizuotas viešai prisipažintų apie savo juodus darbelius.
Moteris medyje, pamačiusi keltininko sapną,
supranta, kad Žuvų piemuo gyvas, ir drauge su dailidės dukra jį išgelbsti. Dingus
pabaisai, miestelyje kyla panika. Tačiau dailidė, kad visi iš galvos pagaliau išmestų
savo kraupias fantazijas apie upės pabaisą, pasiūlo tą gauruočių nukirpti. O ir
Žuvų piemuo, atlikęs lemtingą darbą keltininko sapne, leidžiasi viešai nukerpamas,
kad visi pagaliau suprastų, jog jis - toks pat žmogus, kaip ir visi. Na o tikrasis
pabaisa visą laiką slapstėsi tarp pačių miestelėnų. Ir tai keltininkas.
Išpažįstantis savo piktadarybes ir atgailaujantis
žmogžudys išvejamas iš miestelio, o naujuoju keltininku tampa Žuvų piemuo. Tokiu
būdu gyvenimo košmaras virsta šviesiu būties sapnu.
|
1. Įniršis
|
Choras:
vyrai: |
Visų mūsų gyslose baimės daugiau negu kraujo,
koktu net pradėti gyvybę lyg giesmę iš naujo
ir moterys atstumia aistrą ir mūsų saldėsį,
kada tu, pabaisa, kada tu, siaubūne, padvėsi?
|
| moterys: |
Šikšnosparniai bando čiulbėti visur, tik ne paukščiai,
tų spiegiančių nakšių balsų nuolat klausomės baugščiai,
jie atpučia tamsą ir sąnarius geliančią vėsą,
kada tu, pabaisa, kada tu, siaubūne, padvėsi?
|
| keltininkas: |
Sprink akmeniu, sprink akmeniu, sprink
|
| choras: |
Žuvų piemenie!
|
| keltininkas: |
ugnies paragauk, ugnies paragauk, ugnies
|
| choras: |
Paragauki rajūne!
|
| keltininkas: |
tau gerklę užkišim, tau gerklę užkišim,
tau gerklę užkišim
|
| choras: |
Užkišim vis tiek!
|
| keltininkas: |
te skrandis tavasis, te skrandis tavasis
te skrandis
|
| choras: |
Tavasis išdžiūna.
|
| choras: |
džiūna džiūna džiūna džiūna džiūna
|
Vyrai ir
moterys: |
Kvatojasi juodas vanduo sūkuriais išsiviepęs,
nors tiek dovanota aukų, tačiau viskas per nieką
vis viena bučiuojas skenduolės su upės pakrantėm,
tad akmenis griebsim, kur savo gyvenimus rentėm...
|
Priedainis:
keltininkas: |
Sprink akmeniu
|
|
Prie turinio
2. Žuvų piemuo
|
| Žuvų piemuo: |
Vien juoką man keliat |
|
tuo žirnių lietum...
|
| Šamai: |
Juokinga ir mums |
|
Juokinga ir mums!
|
| Žuvų piemuo: |
O gerkles verčiau |
|
pataupykit pietums...
|
| Šamai: |
Taupysim ir mes |
|
Taupysim ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Nebudinkit miegančių |
|
mano žuvų...
|
| Šamai: |
Nemiegam tik mes |
|
Nemiegam tik mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Jei laukiate spindinčių |
|
sapno srovių...
|
| Šamai: |
Spindėsim ir mes |
|
Spindėsim ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Kas naktį, kaip dumblas |
|
vaitoja girdžiu...
|
| Šamai: |
Tai girdim ir mes |
|
tai girdim ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Pakrantėj suvarstytas |
|
nendrių strėlėm...
|
| Šamai: |
Net skauda ir mums |
|
Net skauda ir mums!
|
| Žuvų piemuo: |
Drumzles sietuvoj |
|
malonėju vyzdžiu...
|
| Šamai: |
Myluojam ir mes |
|
Myluojam ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Tiek skausmo lyg upė |
|
žydėtų dėlėm...
|
| Šamai: |
Žydėsim ir mes |
|
Žydėsim ir mes!
|
Priedainis
Žuvų piemuo:
Šamai:
Žuvų piemuo:
Šamai: |
Ant upės gulasi naktis,
iš triukšmo neriasi,
ir spurda, plakas lyg širdis,
lyg žuvys nendrėse
|
| Žuvų piemuo: |
kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas
|
| Šamai: |
Kur pilnačiai plaukant, valdove, dingsti?
|
| Žuvų piemuo: |
Dugne įsigaunu |
|
į sapną žmogaus...
|
| Šamai: |
O gal tu tuos žmones nubausti gali?
|
| Žuvų piemuo: |
Ne vieną iš jų |
|
savos nuodėmės baus...
|
| Šamai: |
Ir kuo tam sapne atsidūręs virsti?
|
| Žuvų piemuo: |
Šviesa glamonėju |
|
sraiges ir žuvis...
|
| Šamai: |
O gal jiems prileisti vienatvės gali?
|
| Žuvų piemuo: |
Po oda jos pilna, |
|
nutilkit išvis!!!
|
Priedainis
Žuvų piemuo:
Šamai:
Žuvų piemuo:
Šamai: |
Ant upės dugno tiek sapnų,
baugių ir spindinčių,
ten jūsų paslaptis liečiu
šaltas ir šildančias
|
| Žuvų piemuo: |
kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas |
|
Prie turinio
3. Dailidės košmarai
|
| Dailidės dukra: |
Jau gena pilnatis į pievas vandenis
ir gano ungurius po jas baublys,
gal išplukdysiu tavo ligą valtimis,
kurias man šiltas vėjas atplukdys
|
| Dailidė: |
Šmėklos beakės
kraują man laka
ir glosto kas naktį pirštais juodais,
vidurius raižo
ramybę nulaižo
vaikšto košmaras sapno takais
|
| Šmėklos: |
Gelsim bučiuosim
tave nugaluosim
|
| Dukra: |
Jau lieja pilnatis ant pievų šviesą,
kurią palietęs gūžteli baublys,
tuojau į greitą upės valtį sėsiu,
kad dingtų tau slogutis lyg auglys
|
| Dailidė: |
Dreba man rankos,
išgąstis trankos
po leisgyvį kūną kojom šaltom,
dėlės beakės
kraują vis laka
niūrios pamėklės smaugia tykom
|
| Šmėklos: |
Smaugsim myluosim
tave nukamuosim
|
| Dukra: |
Gal pagaliau surasiu tikrą vaistą
jei nebe šiam, tai kitame krante,
ir nors šalti vaiduokliai vis dar vaikšto,
bet vėjas laimins lekiančią mane |
|
Prie turinio
4. Kėlimasis upe
|
| Keltininkas: |
Savo valtį kasdien glostinėju
ir smagiai galynėjuos su vėjumano raumenys pučias ir tviska,
gal jie taps tau mieliausi už viską?
pažiūrėk tik į šaunųjį žirgą,
mano muskulai žavūs net spirga
tarsi plunksną nunešiu per upę
tavo kūną, į dangų įsupęs
|
priedainis
dailidės dukra: |
Šios rankos be proto galingos
ir švelnios ūksmingos
kaip angelo sparnas,
pečiams irgi pločio nestinga,
be to, išmintingas
esi tarsi varnas
|
| keltininkas: |
Visados tave ginsiu nuo priešų,
savo irklu, jei reiks, jiems užrėšiu!žiedo delnu tave glamonėsiu,
rengsiu sodais ir vyšnių pavėsiu
|
priedainis
dailidės dukra: |
Šios rankos be proto galingos..
|
| keltininkas: |
Tad ateik ir priglauski krūtinę,
mano lūpos iš geismo sutinęir atverk tą liepsnojantį kūną
|
| dailidės dukra: |
na gerai... eik velniop, pasalūne!
|
| keltininkas: |
uch, tu varle
pala
dar nutversiu už kojos
nieko...
dar kelsies atgal
|
priedainis
vyrų choras: |
Tos aistros juodos dervos,
aitrios kaip žarijos,
nuodija tavo kraują
lyg gyvatę tu prarijęs |
|
Prie turinio
5. Samanė
|
| Moterų choras: |
Žuvys pelėdų akim
į sapną atlėkę,
skraidė, kaleno dantim
ir siurbėles pliekėPlakės bizūnų žaibai
ir griaudė kamanės!
Sveikas esi, net labai!
Tad įkalk samanės!
Įkalk samanės
|
| Dailidė: |
Noriu bildėti kaip velnias ir siausti,
vėlei klausytis, ką dūzgia į ausį
vėtra, pavirtus į bitę
|
| Choras: |
Vėtra, pavirtus į bitę!
|
| Dailidė: |
Šiąnakt stebuklas mane palytėjo,
ligą išvijo ir įpūtė vėjo
|
| Choras: |
Sveikinam linksmą dailidę!
|
Priedainis
Dailidė: |
Sapną mačiau pilnatin pasinėręs,
plaukiojo luotuose romūs ten žvėrys,
žuvys dudeno sparnais tartum paukščiai,
tūpė į žiedus, vėl kilo į aukštį
Ir štai netikėtai virtau aš drugiu
|
| Choras: |
Pilkim į gerkles samanę rugių!
|
| Dailidė: |
Įrankiai linksmo manęs išsiilgo,
prakaito šilto, darbymečio ilgo
laukia pašiurpusi dildė
|
| Choras: |
Laukia pašiurpusi dildė!
|
| Dailidė: |
Gal kur gyvena ir sapno dailidė,
verčiantis ulbančiu rojum vištidę?
Sapnas gal protą išdildė?
|
| Choras: |
Sapnas tau protą išdildė!
|
| Priedainis: |
Sapną mačiau pilnatin pasinėręs...
|
| Choras: |
Pilkim į gerkles samanę rugių!
|
| Dailidė: |
Buvo susukęs mane į kokoną
paliegis siūlais be galo tvirtais,
vaistą bet kokį numesčiau į šoną
sapnas man tapo tikriausiais vaistais.
Rankos sutraukė jas veržusius siūlus
jūsų dailidė pavirto drugiu,
gėda juk būtų išgert nepasiūlius
Tad pilkim į gerkles samanę rugių!
|
Priedainis:
Dailidė: |
Sapną mačiau pilnatin pasinėręs...
|
| Choras: |
Pilkim į gerkles samanę rugių! |
|
Prie turinio
6. Sraigė
|
| Choras: |
Lipšni štai upės dovana
nebeatstumsi...
Šilta jinai keistai šilta
ant pilvo gunkso.Bet šliužas tas patinka jai
ojėj! kaip keista.
Ir jam ganytis, ajajaj!-
ant odos leista.
|
| Priedainis: |
Prie odos glaudžias vakarai,
o sraigės šiltos,
net klastingiausi padarai,
šviesa apgirtę,
kai pilnatis pakloja patalus,
pamiršta įniršį ir pasalas...
Dailia ranka, ranka švelnia
ji sraigę glosto.
Ir glamonėja ją o net!
sudėjus bluostą.
Bet kas tai, mąsto ji pernakt
įtempus sielą.
Gal sraigę siuntė iš ten pat,
kaip tėvui šėlą?
|
| Priedainis: |
Gaivingi plaučiai tų naktų
ir švelnūs gūsiai,
kai braidžioja garniai kartu
su sielom mūsų,
jau pilnatis išliejo vandenis
tad plauksime į pievas valtimistad plauksime į pievas valtimis |
|
Prie turinio
7. Moteris medyje
|
| Šamai: |
Humdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla
|
| Moteris medyje: |
Lyg medvarlė įsitaisiau šiam medy
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
nukniaukusi garbaus dailidės luotą
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
kažin koks kipšas į šią vietą vedė
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
sapnus regiu iš čia, o jiems neduota
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
Sapnai lyg snaudžiančios didingos laivės
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
nugrimzdusios ramiai į upės dugną
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
ir kai tik pasitaiko naktys blaivios
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
galiu regėti juos lyg žiedus lūgnių
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
Priedainis:Moteris medyje: |
Jie rėkauja Žuvų piemuo pabaisa!
Jie kaukia vis jis šamas ir žmogėdra!
Tik neklausyk, ką keltininkas paisto,
nes neatskirsi bebro nuo žuvėdros
|
| Šamai: |
Humdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla
|
| Moteris medyje: |
Žuvų piemuo seniai tarytum sraigė
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
į savo kiautą užsidaręs tūno
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
bet nardo po sapnus ir šmėklas vaiko
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
kurios gyvena jūsų sielos kūne
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
Todėl dailidės dukra, paklausyki,
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
dvi dovanas Žuvų piemuo iš sykio
|
| Šamai: |
Humdzyla
|
| Moteris medyje: |
tau įteikė glosnia aistra apsvaigęs:
|
| Šamai: |
Hum hum
|
| Moteris medyje: |
sveikatą tėvui
|
| Šamai: |
Hum hum
|
| Moteris medyje: |
ir tą šiltą sraigę... |
|
Prie turinio
8. Priartėjimai
|
|
Dailidės dukra: |
Ne rankom, o šilta srove
mane apvijo sapnas,
akių drėgme jaučiu tave
lyg srautą mielą kvapnųŠitom naktim čia taip šviesu,
kai baltos žuvys klūpo,
jos spindi pilnaties gaisu
ir gieda aukso lūpom
|
| Priedainis: |
Kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas
|
|
Žuvų piemuo: |
Sraige tą sykį prie tavęs
prisiliečiau lyg pirštais,
ji lydi po sapnų gatves,
kur netikrumas mirštaAnt upės dugno tiek sapnų,
pulsuojančių lyg kraujas,
nuo šiol tik pas tave skubu,-
tau čiulba veržlios sraujos
|
| Priedainis: |
Kai pilnatis išlieja vandenis,
išplaukime į pievas valtimis
|
|
Dailidės dukra: |
Giesmių žuvis sapnuos ganai,
paslėpęs savo veidą,
išvyst norėčiau, ar žinai,
tave lyg slaptą aidą
|
|
Žuvų piemuo: |
Po meldus lyg baublys braidau,
nerasdamas sau vietos,
o akys drėgnos dar daugiau,
nes tavimi užlietos
|
Priedainis:
Žuvų piemuo ir dailidės dukra: |
|
|
|
|
Kai pilnatis sūpuojas melduose,
klausykimės, kaip žuvys meldžiasi |
|
Prie turinio
9. Šulinys
|
| Žvejai (vyrų choras): |
Pagavom pagavom
pabaisą pagavom,
gauruotą nuo žemės
ligi dangaus
|
|
Keltininkas: |
Pagavot pagavot
siaubūną pagavot,
dabar tik belieka
kaip reikiant nubaust
|
| Žvejai: |
Pagavom,
Hei pagavom!
|
|
Žvejai: |
Surasim surasim
baisūnui šiam kapą,
užtenka jam niekinti
mūsų vaikus
|
|
Keltininkas: |
Na štai ir įkliuvo
merginų žudikas,
dabar jisai nuosprendžiui
mūsų paklus
Įkliuvo
|
|
Žvejai:
Keltininkas:
Žvejai:
Keltininkas: |
Hei!
Įkliuvo
Hei!
Įkliuvo
|
Priedainis:
|
|
Keltininkas: |
Į šulinį meskim,
išdžiūvusį šulinį
meskim svieskim
trenkim greičiauTegu čia išdžiūna
ir kaulai sudūla,
turėsim ramybę
visi pagaliau
|
| Žvejai: |
Į šulinį meskim,
išdžiūvusį šulinį
meskim svieskim
trenkim greičiauTegu čia išdžiūna
ir kaulai sudūla,
turėsim ramybę
visi pagaliau
Meskim svieskim
trenkim greičiau
|
|
|
|
Gerkim kvailiokim ir garsiai kvatokim
|
Keltininkas
(kažkur antrame plane): |
ūšim lig ryto
neškit samanės daugiau
|
| Choras: |
Humda dzyla hoja humda humzylėla |
|
Prie turinio
10. Juodas miegas
|
| Dailidės dukra: |
Juodas miegas šmėklos drabužiais
liečias ir gelia kaip ledas,
dingo baltos giedančios žuvys,
kyla šešėliai ir vedas
mėnulį į debesį šaltą
lyg kraują norėtų užšaldyt
Juodas lašas vienas po kito
kapsi ir kapsi kaip kraujas
parko kėkštas klykia iš ryto
ir skausmas, netilpęs į saujas,
staiga išsilieja į lietų
lyg verkianti siela varvėtų
|
| Priedainis: |
Kokios žuvėdros išgaudė, sakyki,
spindinčias tavo žuvis ir giesmes,
širdį nerimo plaštakos lyti,
kas išdžiovino tavąsias versmes?... |
|
Prie turinio
11. Vaduotojos
|
| Šamai: |
Hum ahum Humdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla
|
| Moteris medyje: |
Žinau, šią naktį lyg rūsyj jauteisi
šalta tamsa užgulus buvo miegą,
tačiau balsai, kad žuvo jis, neteisūs
man naktys savo pėdsakus palieka
Lyg per stebuklą šiąnakt atsivėrė
dar nematytas keltininko sapnas
kaip žvėrys šuliny riaumojo vėlės,
paskui pragydo tarsi žuvys lepnios
|
| Priedainis: |
Tad gyvas Žuvų piemuo
liūdėti neverta,
ir greitai tavo liemuo
pajus jo ranką
|
| Šamai: |
Humdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla
Ak, kaip smagiai jisai sapne darbuojas,
kol prisisiurbęs keltininkas knarkia,
jis glosto ten meilias it katės kuojas,
ir daro su šamais vien savo tvarką
Išdžiūvęs šulinys toks vienas žioji,
|
| Šamai: |
Humdzyla...
|
| Moteris medyje: |
kurį ir turime tykom surasti
|
| Šamai: |
Humdzyla...
|
| Moteris medyje: |
pagriebki virvę ir jėgų, gražioji,
|
| Šamai: |
Humdzyla...
|
| Moteris medyje: |
kol drybso mieguose visi lyg rąstai
|
| Šamai: |
Humdzyla...
|
Priedainis:
|
|
|
Šamai: |
Tuoj moterys vyrą bandys
slapta išvaduoti,
nespės net surikti gaidys
ir mūsų išduoti |
|
Prie turinio
12. Keltininko sapne
|
| Žuvų piemuo: |
Keistai maloni man šita staigmena
|
| Šamai: |
Keistoka ir mums
Keistoka ir mums!
|
| Žuvų piemuo: |
Į šulinio burną įgrūdo mane
|
| Šamai: |
Negrūdo tik mūs
Negrūdo tik mūs!
|
| Žuvų piemuo: |
Tačiau netyčiom atsidūriau sapne
|
| Šamai: |
Įlindom ir mes
Įlindom ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Kurio tiek ieškojau ten upės dugne
|
| Šamai: |
Ieškojom ir mes
Ieškojom ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Kaip vielą čia karpo miegaliams rankas
|
| Šamai: |
liepsnojančiom žnyplėm galingi vėžiai
|
| Žuvų piemuo: |
o plaštakos ima skraidyt po lankas
|
| Šamai: |
ir tartum šikšnosparniai plazda gražiai
|
| Žuvų piemuo: |
Po miltus voliojas raudonas lokys
|
| Šamai: |
lyg būtų sau sniegą suradęs kaitroj
|
| Žuvų piemuo: |
prilakusi kraujo lekuoja lūšis
|
| Šamai: |
ir rodos, kad pulti mus ruošiasi tuoj
|
| Žuvų piemuo: |
Ten matot, dykynės pačiam vidury
didžiausiam šarve pasislėpęs vėžlys
tiksliau, aklinai užsitrenkęs duris
tamsoj tenai tūno baisus geidulys
|
| Šamai: |
Šį slepiamą geidulį vėžlio snapu
mes galim meilinga banga išviliot
juk esam tikrieji galiūnai sapnų,
tą vėžlį mes galim priversti net lot
|
| Žuvų piemuo: |
Lojimo nereikia, jo nieks nesupras,
įbrukit į vėplę jam žodžių strėlių,
kuriom sumedžiotumėm melo audras,
pakanka joms siausti už sapno ribų! |
| Priedainis: Žuvų piemuo: |
Ak, keltininke mielas,
vėžlys dabar be šarvo
|
| Šamai: |
Vėžlys dabar be šarvo
|
| Žuvų piemuo: |
Tuoj atplukdysiu sieliais
tau pamišimo sparvą
|
| Šamai: |
Tau pamišimo sparvą |
| Žuvų piemuo: |
Ak, keltininke tvirtas,
dabar jau tu pražuvęs
|
| Šamai: |
Dabar jau tu pražuvęs
|
| Žuvų piemuo: |
Nes tau tarytum virvėm
tampysim už liežuvio
|
| Šamai: |
Tampysim už liežuvio |
| Šamai: |
Ak, keltininke mielas,
vėžlys dabar be šarvo,
tuoj atplukdysim sieliais
tau pamišimo sparvąAk, keltininke tvirtas,
dabar jau tu pražuvęs,
nes tau tarytum virvėm
tampysim už liežuvio
Ak, keltininke juodas,
nuo pilnaties išbalęs,
sutrūko storas luobas,
subliuško tavo galios
Ak, keltininke tvirtas... |
|
Prie turinio
13. Kirpimas
|
| Moterų choras: |
Žuvys pelėdų akim
iš sapno išrūkę,
nešės miglas su savim
ir snaudžiantį rūką.Rūkas prigludo švelnus
prie žydinčios pievos,
miglos apvijo namus
ir medžių kamienus
|
| Vyrai: |
Pradingo pradingo
siaubūnas pradingo
gauruotas nuo žemės
ligi dangaus
|
| Moterys: |
Pradingo pradingo
baisūnas pradingo
dabar tai jau niekas
jo nepagaus
|
| Vyrai: |
Galbūt jis po žemėm
kaip kirminas nardo
paslėpęs nuo mūsų
savo nasrus
|
| Moterys: |
O gal jis į dangų
pakilo išskleidęs
šikšnosparnio juodus
šaltus sparnus
|
Priedainis:
Dailidė: |
Ko plėšote gerkles nuo klaiko pajuodę,
prikūrėt sau šmėklų ir vaikotės jas
ir kur gi jūs matot pamėklę sparnuotą
ar kirminą nardantį sau po žemes?
|
Dailidė, o paskui choras: |
Gerai. Jeigu manot, kad jis toks bjaurus
Kirpkim nukirpkim visus tuos gaurus! |
| Moterys: |
Darbuokimės švelniai,
kad jis nepasiustų,
tad kirpdamos glostykim
meiliai gaurusDarbuokimės švelniai,
kad tik neprabustų,
įkirpus į odą jam,
vilkas žiaurus
Darbuokimės švelniai...
|
| Minia: |
O čia kas!
Juk tai ne pabaisa
Jisai kaip ir mes!
Žmogus kaip ir mes!
|
| Žuvų piemuo: |
Tuoj tikrą siaubūną,
jums plukdžiusį mirtį,
paklaikusios akys atves
|
| Minia: |
Kas tas siaubūnas,
kurį mums atves? |
|
Prie turinio
14. Keltininko išpažintis
|
| Keltininkas: |
Atstokit, pašėlusios širšės ir sparvos,
mėšlungi, tampyti liežuvį nustok!
Lyg kruvinos seilės putoja ir varva
siaubūniški žodžiai iš mano burnos!Gražuolių gyvybes karpiau tartum žirklėm
ir savo galybę penėjau krauju,
o valtis joms buvo lyg karstas su irklais,
siūbuojantis tykiai tarp upės krantų
|
| Choras: |
Kraugery, gudrus klastūne,
o kad tu prigertum liūne
kol mums kirviai nepakluso,
dink pradink, tolyn nuo mūsų!
|
| Keltininkas: |
Kamuokit, pasiutusios širšės ir sparvos,
lyg vėlės riaumojančios man iš paskos!
Širdis kaip kumelė patrakusi spardos
man lieka tik dulkės ir šaltis tamsos!Man lieka tik kelias ir kaukiančios audros,
užmirškit niekšybes, kartu ir mane,
pamirškite pasalas, kapą ir raudą
lytėkite pilnatį sapno dugne
|
| Choras: |
Tos aistros juodos dervos,
aitrios kaip žarijos,
nuodijo tavo kraują
lyg gyvatę tu prarijęs |
|
Prie turinio
15. Svaigulys
|
| Dailidės dukra: |
Tiek daug drugių ir šilumos,
kad net šešėliai žydi,
ir klūpo paukščiai ant kalvos
ir šnaresiu mus lydi.
|
| Žuvų piemuo: |
Šviesos delnais tave liečiu
nelyg lelijos žiedą,
ir savo vandeniu plačiu,
kur baltos žuvys gieda.
|
Priedainis
Kartu: |
Kai pilnatis sūpuojas melduose,
klausykimės, kaip žuvys meldžiasi
|
| Dailidės dukra: |
Sraige tą sykį prie manęs
prisiglaudei taip švelniai
|
| Žuvų piemuo: |
Tikėjau, kad jinai atneš
jaukumą tavo šventei
|
| Dailidės dukra: |
Ir visas mūsų skaudulys
|
| Žuvų piemuo: |
į grumstą suvarvėjo
|
| Dailidės dukra: |
Jau tykiai bunda svaigulys
|
| Žuvų piemuo: |
ir gyslom nardo vėjas
|
Priedainis
Kartu: |
Kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas
|
| Dailidės dukra: |
Naujuoju keltininku tu,
nuo šiol, mielasis, būsi,
|
| Žuvų piemuo: |
Tave sūpuosiu tarp krantų,
pakvietęs švelnų gūsį
|
| Dailidės dukra: |
Ant mano lūpų tiek ugnies
|
| Žuvų piemuo: |
ji plūsta man į kraują
|
| Dailidės dukra: |
dabar jau galime paliest
|
| Žuvų piemuo: |
drauge šį sapną naują
|
Priedainis
Kartu ir choras: |
Kai pilnatis išlieja vandenis,
išplaukime į pievas valtimis |
