TEKSTAI.LT – tekstai – Juozas Grušas

Juozas Grušas

Novelės iš knygos „RŪSTYBĖS ŠVIESA“

       Mergaitė ir vienišas žmogus
       Rūstybės šviesa
       Trys paradoksinės novelės apie švarą

MERGAITĖ IR VIENIŠAS ŽMOGUS

Priėjusi miesto sodą, ji sustojo ir įsižiūrėjo į liepsnojančius klevus. Kaip gražiai čia sugalvojo ruduo, – nusijuokė ji, – visus medžius apipylė ugnimi, auksu, saulės likučiais.
Gera būti dailininke, įsitaisai, kur nori, pieši, kas patinka. Ir bloga būti kasininke (o dar netikrąja, pavaduojančia), nuskubi į banką, paimi svetimas algas, susidedi į geltonos odos portfelį ir – grįždama nesidairyk; eik tiesiosiomis gatvėmis, suspaudusi kaip replėmis tą svetimą lobį. O kontoroje buhalteris, kuriam lyg tyčia dievas davė akmenį vietoj širdies, vis vien aprėks tave „kvankle“, „žiurke knygine“ (jis yra pastebėjęs ją skaitant kontoroje) ir dar kitais nuostabesniais žodžiais. Tu atsakai, anot išmaningojo buhalterio, už visą pasaulį ir už visus jo turtus.

       Kas gi čia?! Jos dėmesį patraukė nepaprastas reginys. Ji sustojo. Laidotuvių procesija. Keista procesija. Nedažytų lentų karstą, užvožtą lovį, veža kažkokios purvinos vežėčios, o paskui jas eina vienintelis žmogus. Žmogus – viena koja. Antroji – medinė, apkaustyta geležim. Jis žengia akmenų grindiniu, nuklotu rudens lapais – šiurpus; „Šlept – tarkšt! Šlept – tarkšt!“
       Ji net išsižiojo. Lyg koks klyksmas jai išsiveržė iš širdies. Praleido eiseną, nepajudėdama iš vietos.
       Iš kur tokios laidotuvės? Net tokiame miestelyje, kur pykstamasi trisdešimt metų, ir tai mirusį lydi sunkvežimis rimtais veidais žmonių.
       Ji pabėgėjo tekina, susilygino su procesija ir ėjo kurį laiką šaligatviu.
       Ką jis lydi? Tikriausiai žmoną. Kur jų vaikai? Kur kaimynai? Kur giminės? Kodėl jis vienui vienas?
       Praeiviai sustoja, stebisi, bet nė vienas nesiryžta net kelių žingsnių paeiti šalia žmogaus.
       Vėjas blaško negyvus lapus, neša sūkuriais, meta į veidus; kokia šalta rudens diena!
       Medinė koja paslysta, ir žmogus suklumpa ant vežėčių. Bet vėl atsitiesia, vėl žengia šita klaikia savo eisena.
       Kodėl jis nesisėda į vežėčias, galvoja ji. Kodėl neapkabina karsto? Kelias dar ilgas. Kapinės dar toli. O jis per daug vienas, neįsivaizduojamai vienišas.
       Ir ji pati nepajuto, kaip pasuko iš šaligatvio ir susigretino su žmogumi. Jai atrodė, kad ji atmerktomis akimis sapnuoja; su kažkokiu nesuprantamu būtinumu daro tai, ko iš tiesų nedarytų.
       Dabar jie dviese ėjo paskui tas šmėkliškas vežėčias ir kiekvienas atrodė lyg iš kito pasaulio.
       Nukarinęs kojas vežėjas ragina kumelę skubėti, nori greičiau baigti priverstinę kelionę su karstu už nugaros, greičiau grįžti prie savo tarnybos, į kurią jis yra įpratęs.
       O žmogus, nors ir klupdamas, žengia atkakliai, ryžtingai, savotiškai oriai: „Šlept – tarkšt, šlept – tarkšt!“ Nuo kaktos jam ritasi stambūs prakaito lašai, palikdami pėdsakus ant nešvaraus pelenų spalvos veido.

       Griuvėsis, galvoja ji. Kas jam pakels karstą, nuvykus į vietą? Kas padėjo išnešti iš namų? Kas buvo su juo tomis baisiomis valandomis, kai mirtis pasiėmė, gal būt, paskutinį artimą žmogų?
       Paklausti jį? Ne! Jo veidas – lyg pikto sužeisto žvėries. Atrodo, kad jo širdis kupina šiurkščiausio nerimo, įtūžio ir pagiežos. Tikriausiai jis žmonių priešas, kerštininkas, girtautojas. O čia vežama kankinė. Ir vežimas taip šiurpiai gargžda, tarsi kartodamas kažkieno neišsakytą skundą.
       Gal jis daužė prieš savaitę tą moterį kumščiais, o vakar girtas klūpojo prie jos migio, kuriame ji merdėjo.
       Aišku, niekada jis nenušluostė jai ašarų ir nepakėlė jai naštos, kai ji, netekusi jėgų, imdavo klupti. Graužė jos gyvenimą, iš pradžių tvirtą, vėliau palaužtą; ėdė atkakliau, nei rūdys geležį. Kapojo ją kaip jauną eglę, kol nugenėjo šakas. Jis sunaikino jos slaptąjį pasaulį ir padarė iš jos paklusnią, bevalę vergę. Ir ji braidžiojo pusnis kirtimuose, šalo vėjo pagairėje ant pastolių, mirko skalbyklos garuose, kad parneštų jam duoną. Gulėjo šalia gyvo lavono, šlykštėdamasi prisilietimais, ir, tik kažkokios šventos kvailybės apakinta, kantriai nešė moteriai skirtą likimą. Net nenusikirpo juodų, ant pečių krintančių plaukų, už kurių nutvėręs jis mesdavo ją į guolį; jis to neleido. Ji buvo šviesa, kuri nepramuša tamsos, ir meilė, kuri miršta negimusi.
       Ir tas bekojis, o dar daugiau beprotis, kaltino ją už viską, o labiausiai už patį gyvenimą. Ką jis ateityje kaltins?
       Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus – šaltus, drėgmės ir vėjų pripildytus.
       Ji turi grįžti. Būtinai grįžti. Bet ji, skausmingos paslapties sujaudinta, beveik nesąmoningai žengia paskui nežinomą karstą.
       Gal būt, viskas ne taip, kaip ji mano. Gal ji neteisingai apkaltino tą be galo vienišą žmogų, kuris, kaip atrodo, nieko daugiau nemato, tik tas liūdnas vežėčias, nieko daugiau nejaučia, tik dingusį gyvenimą ir likusią širdgėlą.
       Tikriausiai jis nėra pakvaišęs girtuoklis. Nėra žvėris. Nedaužė prieš savaitę kumščiais žmonos; nedaužė nei prieš metus, nei prieš dešimt. Moteris sirgo jau daug metų, nepakildama iš lovos. Visiems įgriso, visi negailestingai paliko ją ir užmiršo. Tik jis, jos vyras, bekojis, bjauriu pelenų spalvos veidu, kilnojo ją ant rankų, slaugė kantriai, stebuklingai kantriai, su nesuprantamu švelnumu. O ji, įsijautrinusi ir apdujusi nuo ilgos ligos, matydavo aureolę, spindinčią aplink jo galvą.
       Gal šitokia tiesa?
       Bet kodėl žmonės paliko jį, tauriaširdį? Kodėl vienas jis?
       Atsakymo ji nesuras, nors stengiasi jų gyvenimą matyti taip, kaip mato šitą šmėklišką vežimą. O žmogus, neramiai žengiantis šalia jos, aišku, nepasakos savo gyvenimo. Ir paslapčių neaiškins. Ar galima išaiškinti paslaptį paukščio, krintančio po medžiotojo šautuvu, žuvus jo patelei? Ar galima nustatyti šviesos ir tamsybės ribas, tarp kurių sukasi visa, kas gyva? Ar įmanoma suprasti tą baisų žiaurumą, kuris lydi meilę?
       Gal būt, ir tas žmogus, tas bjaurus bekojis, kuriam buvo įgimtas švelnumas, įsidegė neapykanta ir kerštu žmonėms, prakeikė juos, ėmė tikėti velnius. Iškėlęs gauruotą kumštį į dangų, jis šaukė už savo likimą, reikalavo atpildo, reikalavo teisybės. Teisybės nebuvo.
       Bet šitame purve turėjo kas nors būti: dievas ar velnias, ar girtavimas iki beprotybės. Jeigu bekojis ištartų mergaitei keletą savo likimo žodžių, ji, tikriausiai, galėtų sau pasakyti: štai ko aš iki šiol nežinojau ir nesupratau! Bet ne, jis neprabils. Ir jai liks nežinoma tai, kas svarbiausia – kaip ir visada.
       Juk ji nežino, net ką jis iš tikrųjų lydi.
       Ji galvoja, kad žmoną, ir stengiasi suprasti gyvenimą, kurio visai nebuvo. O gal būt, jis lydi motiną – išnešusią ant savo pečių ištisą šimtmetį, viską užmiršusią ir visų užmirštą; gal seserį – laimės nesulaukusią, į pragarą pasiuntusią visus vyrus, uždususią nuo pykčio; o gal draugą – tokį pat atliekamą ir niekam nereikalingą?
       – Ką jūs lydite? – paklausė ji staiga ir taip tyliai, kad suabejojo, ar jis išgirdo.
       Žmogus pakėlė galvą, išsitiesė, nusibraukė atbula ranka nuo kaktos prakaitą.
       – Gyvenimą savo, – pagaliau atsakė jis gergždžiančiu, nemaloniu, bet iš gilumos kylančiu balsu. Ir žengė toliau, sunkiai krypuodamas, šnopšdamas, tačiau nepriklausomai ir išdidžiai, kažkaip graudingai komiškai: „Šlept – tarkšt! Šlept – tarkšt!“
       Ji pajuto šiurpulį.
       Priešais buvo tuščias, nugairintas laukas, keletas eglių ties kapinėmis, kurių viršūnėmis vėjas nešė pilkus debesis.
       – Hhh... ką lydite jūs, ahh?..
       Išgirdo ji graudų, bet piktą dūstančio žmogaus murmėjimą. Jis, matyt, eikvojo paskutines jėgas ir su kraupiu nerimu skaičiavo mintyse, kiek dar liko iki kapinių.
       Ji paėjo keletą neryžtingų žingsnių, atsiliko ir sustojo. Taip, tikrai, ką ji lydi? Svetimą paslaptį, kurios niekada nesužinos? Bevardį gyvenimą bevardžio žmogaus? Ką ji lydi?
       Lyg prabusdama, ji atsiminė tai, ką neleistinai buvo užmiršusi, – atsiminė, kad ji nešasi pilną portfelį pinigų, kurie kažkam neapsakomai reikalingi. Ir ji bėgo tekina į miestą, galvodama, ką pasakys buhalteris, kuriam dievas iš piktumo davė akmenį vietoj širdies. Bėgo žvirgždėtu keliu, ilga beržų alėja, neatsigręždama, nesustodama, kaskart labiau suprasdama savo kaltę.
       Ir kai išbalusi ir uždususi pravėrė raštinės duris, ji pamatė siaubą buhalterio akyse. Sustojo prieš jį be žado ir laukė negailestingo teismo. O jis, norėdamas nustatyti kaltės dydį, ištarė pro dantis:
       – Kalbėk!
       Tada ji pasiryžo pasakyti jam visą tiesą, pasakyti, suvaldžiusi baimę, drąsiai, net protingai. Jeigu jau būti teisiamai, tai tiktai už tiesą.
       Taip, ji ėjo laidotuvių procesijoj. Ji turėjo eiti. Ji negalėjo neiti. Mirė jai brangiausias žmogus. Kol jis buvo gyvas ir darydavo jai gera, ji niekino jį, skriaudė, įžeidinėjo. Giminės apiplėšė jį, paliko, užmiršo. Ir mirtis, kuri yra šimtą kartų baisesnė vienatvėje, pažadino jos sąžinę, atsakomybę, gailesį. Ji pajuto savy to žmogaus gyvenimą, tokį mažą ir kartu tokį didelį, – gyvenimą, audrose nepalūžusį, švelnios meilės pripildytą. Ir pajuto jo likimą, nežinomo, užmiršto žmogaus likimą, nematomais saitais surištą su jos likimu. Ji ėjo paskui karstą – ji negalėjo neiti – paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę. Ir atrodė jai, kad ji eina paskui kažką nemirtingą, eina su visais žmonėmis kartu, eina brolių ir seserų būryje. Ir atrodė jai, kad žemė žydi, nors tai buvo geltonas ruduo.
       Pradėdama kalbėti jam, ji jautė baimę, bet dabar pati pamatė, kad tai nėra baimės ir silpnumo žodžiai; pati suprato, kad tai iš tikrųjų yra tiesa. Ir, keista, ji pastebėjo ašaras buhalterio akyse. Ašaras?! Ne! Tai buvo tik iš kažkur atklydęs saulės kraštelis, tik svetimų spindulių pluoštas, nes staiga griežtasis žmogus pagriebė tą patį portfelį ir trenkė į stalą.
       – Kvaiša! Galėjo taip atsitikti, kad būtum grįžusi be pinigų! Žmonėms valgyti reikia!

Grušas, Juozas. Rūstybės šviesa: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969.

Į viršų

RŪSTYBĖS ŠVIESA

Skulptorius Škėma sėdėjo ant denio ir žiūrėjo į upės vandenį, baltomis srovėmis kylantį ir krentantį. Jam atrodė, kad vanduo buvo praradęs brangią savybę – raminti žvilgsnį, raminti mintis. Garlaivis-raketa plaukė pernelyg lėtai, neįstengdamas išsiveržti iš bėgančios bangos, kaip iš šešėlio.
Skulptorius grįžo iš vasarvietės su kelionės krepšiu ant pečių, palikęs geltoną vilą, kur praleido jis keletą vasarų ir dar pusę dienos; o likusią pusę – bastėsi, kaip jam atrodė, po klaikų mišką; buvo alkanas, piktas ir vienišas. Jis žinojo, kad jau niekada nebeperžengs negyvos vilos slenksčio, niekada nebegrąžins praėjusių dienų.

       Ant Nemuno krantų iš lengva leidžiasi naktis. Žali ir gelsvi šlaitai tamsėja, darosi grėsmingi ir slepia neregimą nakties mirtį. Saulėlydžiai nudažo dangų rausvom, žalsvom, violetinėm spalvom, nesuskaičiuojamais spalvų niuansais; minkšta šviesa krinta į baltas vandens pusnis; staiga šviesa gęsta ir dar staigiau akinančiai švinta; iš gelmių išsiveržia saulė, subyra į spindinčius kristalus ir vienai akimirkai atveria stebuklingus pasaulius.
       Skulptorius žiūri į tą greit praeinantį tragišką grožį, ir jam atrodo, kad tai jo kančia, virtusi trapiomis daiktų formomis, spalvomis, nesamais kūriniais; jo skausmas virsta žmonių veidais, kuriuos jis vaizduoja savo kūrimuose – veidais, matančiais meilę, o kartais – mirtį.
       Staiga jis įsižiūri į vieną veidą, kuris išnyra iš melsvos pūgos, iš laiko tolybių, artėja prie jo. Gražus jaunos moters veidas, beveik dar vaikiškas, labai gerai pažįstamas, brangus, niekada nepamirštamas; nenugalimų laiko dėsnių atitolintas.
       Tai veidas tos, kuri tada, tą paprastą klaikų vakarą... – bangos suskaldo laiko veidrodį, ir veidas lieka tik jo atmintyje, – taip, tą žvarbų vėjuotą vakarą pribėgo prie jo ir maldaudama ištarė:
       – Gulėk su manim. Sakyk, kad aš tavo.
       Jis nenustebo tokiais jos žodžiais, suprato jų neįprastą reikšmę, bet gulėti šalia jos atrodė šventvagystė; ji buvo dar vaikas ir jau moteris – labai graži, labai grakšti; nematomo skulptoriaius gyvas šedevras. Jis taip pat buvo jaunas, bet purvinas driskius, o, gal būt, ir negražus, ir nedoras.
       Visa tai įvyko seniai, tomis ypatingomis dienomis, kai žmonės bėgo; bėgo, apimti siaubo, akli, paklaikę, be tikslo blaškydamiesi; bėgo nuo kapų, atsivėrusių pamiškėse, nuo spygliuotų vielų, apraizgančių žmones, nuo paprastų dundančių vagonų, praryjančių kūdikius. Bėgti – pirmapradis gyvijos jausmas – buvo visuotinai apėmęs žmones.
       Tai buvo ypatingas metas, kai žmogus neklausė pats savęs: „Kaip turiu pasielgti?“ ir neklausė: „Kur riba tarp žvėries ir nežvėries?“ Tada gražiausia iš moterų priėjo prie jo ir maldaudama ištarė:
       – Gulėk su manim.

Iš laiko gelmių iškilę prisiminimai virsta gyvais jausmais; amžinai tekantis vanduo nuplauna kraują ir purvą; vakar tampa šiandien; sušvinta netikėta, iššaukianti meilė, turinti galią pakeisti laiką, pakeisti erdvę; prieš įprastus ausiai žodžius: viskas užmirštama, praeitis miršta, – iškyla neįprasti: praeitis kalba garsiau už dabartį; išlieka dienos, metai, veidai ir padeda atrinkti vertybes.

       Ji buvo vardu Marija; turėjo tėvą ir motiną, šie krito pakelėje; vienas anksčiau – per neapdairumą – nuo paklydusios skeveldros, kitas vėliau – per drąsą – nuo besikvatojančio žmogaus paleistos kulkos. Ir ji dabar buvo viena su savo likimu, beveik visiems aiškiu. Jos akys buvo sausos ir didelės – iš kasdieninio stebėjimosi, balsas atžarus arba maldaujantis; ji galėjo kandžiotis, nagais draskyti veidą, ir ji buvo taip dariusi, už tai buvo sumušta, tebenešiojo mėlynes.
       Keletą naktų ji išgulėjo šalia jo, nė žodžio nepratardama, įrėmusi kaktą į jo petį – moteris, kelianti mistinę pagarbą ir baimę, audrinanti vaizduotę; jos švelnūs plaukai dvelkė nepatirtu moters gyvenimu.
       Aplink tyla; žmonės išmėtyti po kiemus, po apgriautas daržines; viršuje bekraštis dangus, niekada neprabylančios žvaigždės. Tų naktų tyla labiau slėgdavo klausą, negu didžiausias triukšmas, – tyla, perpildyta gresiančios nelaimės, sunki kaip akmuo; ir visi trokšdavo, kad ji tęstųsi juo ilgiau, kad nebūtų sudrumsta moters klyksmo arba artimų šūvių.

       Vieną naktį jis išgirdo ją raudančią; ji buvo susirietusi į kamuolį, apglėbusi rankomis galvą, pro sukąstus dantis tankiai šniokštavo, valdydama šauksmą.
       Jis atlošė jos galvą ir ištarė:
       – Marija.
       Jos galva buvo bejėgė ir tilpo tarp jo delnų.
       – Ar yra dievas? – tyliai, nepakeldama akių, paklausė ji.
       – Yra, – atsakė pagalvojęs.
       – Tu meluoji!
       Jis tylėjo.
       – Dabar aš turiu sužinoti! Yra dievas ar ne?
       – Tau bus geriau, Marija, kai tikėsi, kad yra, – tarė jai ir pats galvojo, kaip paaiškins tą žodį geriau.
       Ji atsimerkė, pasilenkė prie jo, savo veidu siekdama jo veidą; jis jautė jos karštą kvėpavimą, degančias lūpas; ji nepaklausė: „Kodėl geriau?“, bet dusdama ėmė šnibždėti:
       – Nėra! Nėra! Nėra!
       Žodį „nėra“ ji ištarė daug kartų, keldama balsą beveik iki šauksmo.

Ji desperatiškai daužė savo kakta akmens sieną, apokalipsinio žvėries pastatytą; ilgai tylėjusi ir stebėjusi, dabar ji pamatė, kad prieš akis tik akmuo, daugiau niekas; siena, nepramušama, nesugriaunama, – riba, kurią priėjus gyvam būti nebegalima; košmariškas sapnas nebe sapnas – gyvenimas; viltis – nematomas lavonas; žmogus – niekas; dievo nėra; būti gyvu kankiniu – tas pats, kas ir mirusiu kankiniu; pačiam mesti gyvybę pabaisai po kojomis, kaip netikėtai išlikusį brangakmenį, ne, kaip dulkę, kaip smiltelę – tokia oficiali gyvybės kaina.
Jis galvojo, kodėl žemė nesusiduria su kita planeta, kodėl dienos ir naktys nesudūžta į šipulius? Žvėris, kadaise atsistojęs ant paskutinių kojų ir pamatęs tekančią saulę, pasijuto žmogumi. Melas – jis niekada neišsitiesė žmogaus ūgiu ir nematė saulės; žemė ramiai sau gali virsti dulkėmis – pradžia ir pabaiga bus tokia pat.

       Raketa it paukštis išgąsdintas skrenda vandens paviršiumi, veržiasi iš nakties žiočių, praryjančių sodybas, kaimus ir miškus; gęsta saulėlydžiai; tamsa užgula žvilgsnį ir vaizduotę. Sena ir kas kartą nauja mirtis slankioja aplink, pabėga ir vėl priartėja; dienos ir naktys paklysta šimtmečių trukmėje.
       Kažkas šaukia: gyventi! gyventi! Tai ji. Tai ji. Jos jaunas veidas, kančios nuskaidrintas, iškyla gyvas bekraščiam veidrodyje; balso ir kaitraus jautrumo laikas nepakeitė.
       – Gyventi! Gyventi! Nenoriu mirti, nepažinusi meilės. Nieko nėra! Nieko daugiau nėra. Tu man dievas.

Jie buvo įžengę į tyrlaukius, kur vaikšto tik mirusieji, kur nebėra jokios teisybės, nebegirdimas šauksmas, nebeištiesiama ranka. Gal būt, nežinomas dievas buvo prisišauktas, nes apie jį daug kalbėjo; gal jis nebebuvo abejingas, nes leido iš savęs pastatyti tvirtovę ir joje ramiai mirti.
Kai ji. ištarė: tu man dievas, taip pat buvo pastatyta tvirtovė, pastatyta staiga, kai du žmonės atranda vienas kitą tarp įsiutusio pasaulio viesulų. Tvirtovė buvo nesugriaunama, nors jie patys tebebuvo sužeidžiami ir sunaikinami, bet jau nebepasmerkti vienatvei, abejingumui ir mirčiai tarp mirusiųjų.

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdary; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia, taip pat netenka proto.

Nugairinti vėjo, nučaižyti lietaus, tarp dulkių, šiukšlių ir spjaudalų, jie akiplėšiškai įsiveržė į rojų ir susidūrė akis į akį su pačiu dievu; jie nebuvo nuolankūs, nes jie nešė ant savo pečių prakeikimo naštą; jie turėjo teisę kaltinti – kaltinti už brolį, brolio žudomą ir plėšomą, už alkį, šaltį, badą, už mirtį, kraują, apgaulę ir melą, už saldžius pažinimo nuodus, kuriuos jie godžiai gėrė; bet jie buvo laimingi ir viską užmiršę; jie paėmė rojų; dievas nustebęs tylėjo.

       – Dabar aš skaisti, – kalbėjo ji vieną rytą. – Nuo tada pasijutau skaisti. Ir kaskart labiau tai suprantu.
       O jis galvojo: „Gerai, kad ji užimta pati savimi ir savo moterišku kvailumu; čia taip reikia.“
       – Tu pasakei didelę tiesą, – tarė jis švelniai.
       – Didelę? – nustebo ji.
       – Didelę. Tu laiminga?
       – Klausk, ar neužtroškau nuo dūmų.
       – Bet tavo pajuodęs veidas prašvito.
       – Nes aš laiminga... aš... aš laiminga!
       Ji ilgai žiūrėjo į suanglėjusių medžių kamienus; staiga atsigręžė ir suriko:
       – Kodėl tu tyli? Jei nori, šimtą kartų galiu pasakyti: aš laiminga!
       – Šią naktį žuvo šviesiaplaukė mergina su mėlyna berete. Tu ją gerai pažinojai. Aš jaučiau, kad tu girdėjai jos klyksmą.
       – Aš negirdėjau.
       – Aš apsirikau, tu negirdėjai.
       – Žinoma, ne.
       – Tu užsigobei žydrą skepetaitę su dangaus žvaigždėmis.
       Kažką ji galvojo; atrodė, kad negirdėjo jo žodžių; paskui šaukdama puolė prie jo.
       – Su dangaus! Su dangaus! Ko tu dar nori?
       – Tu vis prarandi tvirtumą, susidūrusi su tikrove.
       – Ta mergina turėjo medinę širdį.
       – Aš ne apie ją. Mes privalome virsti medžiais... rojaus medžiais, kurie nieko negirdi. Paukščiais! Tai mūsų tiesa; mes ją suradome; mums ji būtina.
       Ji nieko neatsakė; išsiėmė duonos džiuvėsį ir ėmė kramtyti; ji kramtė godžiai, drebančių pirštų galais prilaikydama džiuvėsį; vieną akimirką jam pasirodė, kad ji groja lūpine armonikėle ir jis vos nešūktelėjo iš nustebimo; paskui pamatė, kad stambios ašaros ritasi jai per veidą; lipnūs plaukai nutįso ant skruostų ir sudrėko. Jis ilgai žiūrėjo į jos veidą, žiūrėjo sujaudintas, tylėdamas ir matė jos didelę ir pilną širdį.
       Ant padūmavusių laukų kilo raudona saulė. Kažkoks beprotis užkimdamas klykė dainą, kokią tik begalima įsivaizduoti, – dainą, kuri kelia ne mažesnį siaubą, negu žmogžudystė.

       – Tu nepyk, – tarė ji , – dabar viskas taip, kad ir žvėris pravirktų.
       – Kas taip?
       – Nemoku pasakyti. Tu supranti. Tai neįmanoma... Aš sapnavau... gal būt, tik taip... tik mintys. Tu žinai, kokius sapnus sapnuoja vagys, kokius šventieji? Aš įsitikinau, kad jie baisius sapnuoja. O paskui nebeatsimena. Jie laimingi... Supranti, ji turėjo vaistų, tvarsčių; niekam nedavė, nerodė. Aš pavogiau. Tikrai. Pavogiau. Štai jie! Ne, ne, paslėpti ten – kuprinėje. Kai ji klykė, aš... aš gulėjau su tavim. Matai, kokia... glaudžiaus ir galvojau: kaip baisu vienai tokią naktį. Paskui nebegirdėjau; jos nebebuvo... Aš galvojau tik apie tave: jei tave sužeistų, kaip be vaistų, be tvarsčių... Nežiūrėk taip į mane. Apie save galvojau, Matai, kokia aš... Gal neturėjau teisės? Sakyk, neturėjau? Vaistų paimti! Tu tyli... Vakar mačiau nušautą balandį, šiandieną jo nebebuvo. Kas nors jį suvalgė.
       – Aš niekaip negaliu tavęs apsaugoti...
       – Nuo ko? Nuo tikrovės? Aš gi nieko nebijau. Gali mane dar mušti – nebijau. Galiu mirti – nebijau. Bijau tavęs netekti. Vaistus ir paėmiau...
       – Tu jų nepaėmei! – suriko jis.
       – Ką? – ji sudrebėjo.
       – Nepaėmei.
       – Nepaėmiau.
       – Kad ir būtum paėmusi, nesmerkčiau.
       – A!.. Aš taip maniau... Dieve, koks gražus rytas!.. Ką dar norėjau pasakyti. Save myliu dėl to, kad tave myliu. Žiūriu į save, matau tave. Tu savimi apsaugai mane nuo tos tikrovės. Daugiau nieko nereikia... Man kartais viskas susimaišo. Kas buvo bloga, darosi gera. Atsiranda šviesa... Aš mačiau, tu kartą piešei. Norėčiau tau sakyti: šitaip, šitaip! Piešk šitaip! Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos! – šaukė viena mirštančioji.
       Kai nerašytas įstatymas leido kiekvienam būti žvėrimi, kai atgiję judai ir kainai su gyvulio atvirumu atsiliepdavo į žmogaus šauksmą, tada ji šaukė: “Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!“ Ji buvo beprotė; iš meilės išprotėjusi. Beprotybė buvo jos šarvai, apsaugantys nuo visko, kas tada buvo tikra ir neginčijama. Maža, išgąsdinta, mirtinai pažeidžiama, stojusi akis į akį pati su savim, –ji buvo drąsi, nenugalima, atradusi savo tikėjimą.
       – Sukurk žmogaus veidą, – sakė jam, – sukurk veidą, kuris mato meilę. Moters ir vyro. Adomo ir Ievos. Gal mūsų pačių. Kiekvienas veidas būna gražus, kai akys mato meilę... Nupiešk Ofeliją – su gėlėmis, su vainikais, gaudomą, bėgančią, statomą prie sienos – amžinai gyvą Ofeliją – Ofeliją su svarstyklėmis rankose, sveriančią pasaulio meilę... Dar nupiešk paprastą basakoję piemenaitę, mirštančią už savo tėvus... ir karūnuotą žvėrį, tokį žemės karalių – sužeistą, staugiantį... ir žemę, griūvančią po jo kojomis...
       Jis pažadėdavo viską nupiešti – puikiomis rūstybės spalvomis ir taip, kad būtų krislelis amžinybės. Tai buvo žaidimas – pilnas revoliucijos ir poezijos; sąmoningai pradėdavo jie tą žaidimą, nes norėjo kuo nors būti ir niekinti tikrovę. Kiekvieną valandą grėsė pavojus pasijusti žmogum – nieku, iš kurio tyčiojasi amžinai ginkluota kvailybė, ir kiekviena valanda buvo pati tinkamiausia sapnuoti kerštą ir prisikėlimą, nes delsimas nešė pražūtį.

       Ir vis dėlto tuo metu jis nebuvo kūrėjas, o tik juokdarys, sentimentalus, filosofuojantis juokdarys; neturėjo tokio naivaus stebuklus darančio tikėjimo, kaip ji; neturėjo neįveikiamos aklos drąsos ir to pirmapradžio gajumo. Jo smegenų vingiais vaikščiojo mirtis; įsižiūrėjęs į žmogaus akių gilumą, jis pamatydavo kaukoles ir galvodavo: kokia sielos istorija ir kokia jos ateitis; kur ta paslaptinga jos gyvybė, kuri akmeniui gali suteikti nemirtingumą. Niekada nebuvo prometėjų ir nebuvo kainų, buvo tik mirtis, nužyminti sielos istoriją; ko vertos visos bibliotekos ir menai, kai istorija ant kiekvieno žolės lapo ir ant žvaigždynų rašoma mirties ranka.
       Visa, ką jie darė, – buvo tik nešvankaus komedianto kvailos išdaigos! Argi taip? Taip! Viskas dings, nepalikę nė ženklo, nesužadinę noro veikti, kurti, įamžinti žmogaus kovą su brutalia tikrove; sapnai liks tiktai sapnais.
       Jis norėjo tik ją apsaugoti nuo to meto tikrovės, kas dieną demonstruojančios savo klaikų patvarumą, pūliuojančios tikrovės, išgelbėti nuo bado ir nuo mirties; ar tai buvo įmanoma?

Laivas-raketa su nemažėjančia jėga veržiasi pirmyn; didi naktis laiko apglėbusi žemę; tamsa pripildo artimas ir tolimas erdves, palydi ir sutinka prabėgančią šviesą; nesuprantama baimė it paukštis šiurkščiai suplasnoja sparnais.
Kažkur suklinka moteris; skulptorius neramiai suklūsta; ne, tai tolimo garlaivio sirena – vieniša ir šiurpi; o gal tik jo įjaudrinti nervai priverčia girdėti tai, ko visai nėra; ne, nakties pūga be vėjo iš tikrųjų atpučia praeities garsus; raudos, niekada nenutylančios žemėje, pasiekia ausis; niekas nemiršta; jis dabar žino, niekas nedingsta, kas kartą perėjo per žmogaus sielą. Niekas! Niekas! Ne, jis neprivalo šaukti...

       Bet štai tamsuma ima retėti, iš lengva grįžta palaiminga šviesa; dangaus skliaute brėkšta apyaušriai.
       Kažkas vėl šaukia: „Gyventi! Gyventi!“ Tai ji. Ne, tai kita moteris; ir šaukia kitu balsu – pilnu pasitikėjimo ir įtaigios moteriškos galios.
       Gražus veidas primerktomis akimis iškyla bėgančiame veidrodyje lyg baltas mėnulio atšvaitas; tikriausiai, tai visą laiką jis buvo jo mintyse, lydėjo ir persekiojo jį; mylimas ir nekenčiamas veidas, – daug kartų ašarų plautas ir pykčio iškreiptas, protingas ir sensualus – švelniai įsirašo jame kiekviena aistrų atmaina.
       Tai ne ta pati moteris, kuri kadaise šaukė: „Tu – man dievas!“, kuri maldavo: „Nenoriu mirti, nepažinusi meilės!“ Kita, nesuprantamai ir nuostabiai kita; tik vardas likęs tas pats: Marija.
       Skulptorius atitraukia akis nuo veidrodinio vandens ir ilgai mąsto, įsižiūrėjęs į rytų platybes, kur vyksta nematyti kitimai, kiekvieną kartą nauji ir nuo amžių seni. Kas yra laikas? Tai tekantis smėlis, kurį tu paimi ant rankų – nepakeliamai sunkus, o kartais nejaučiamas; smėlis byra – nesustojantis laikrodis – amžinybė ir sekundės – byra ant tavo karsto, ant didžio pasaulio, kuris buvo tavo meilė, užpila kraują, stebuklus ir klaidas. Tai tas pats smėlis, kurio kiekviename grūdelyje saulė – sekundės tavo delnuose – stato naują gimimą, naujas gyvybės tvirtoves, kurių nepasiekia senoji beprotybė.

       Kažkada jie buvo priėję tokią ribą, kurią peržengus nebegalima kalbėti apie ištvermę ir saikingumą; tikrovė virsdavo apokalipsiniais regėjimais ir netekdavo realaus turinio.
       Tada jis sutiko merginą, beveik dar vaiką; ji turėjo laukinio žvėries ištvermę, poetės vaizduotę ir drąsą; dailiausią madonos kaktą, kurioje siautėjo audros ir pamišimai, ir aplink galvą – šventosios aureolę; ji aklai tikėjo jo nesamu talentu, išrasdavo jam siužetus, netikroviškus siužetus – keistus ir naivius.
       Tai ji! Tai ta pati! Viešpatie, kokius stebuklus padarė laikas! Ne, jos veidą mažai pakeitė; grožį jai paliko dar daugeliui metų; ir akių ugnies nepaslėpė. Bet jai suteikė naują išmintį – visai iš kitos įstatymų knygos; padarė ją protingesnę už save; atvedė į tvirtą gyvenimo kelią – grįstą amžių patirtimi.

       Skulptorius mąsto apie daiktų pasikeitimus; vario švytuoklė nepastebimai sugriauna miestus, paminklus ir praeitį; milijonų sekundžių spaudimas ne mažesnis, kaip tokio pat skaičiaus tonų; žmogus susideda iš dulkių; iš tos pačios medžiagos susideda ir jo geri darbai; lieka aistra, nenugalima aistra – pastovi savo nepastovumu.
       Jis lipdė žmonių veidus, akmenį kalė kaip beprotis, vertė prabilti paprastus popieriaus lapus; kartais galvodavo, kad viskas – tuštybė, kančia – iš lengva ar staiga baigsis ir niekada nebeprasidės; niekada nebeišauš naujas rytas.
       O ji, moteris ameba, moteris žmogus, pajusdavo kaskart tvirtesnę žemę po kojomis ir vis iškeldavo iš savo širdies geležies krislelį.

       – Čia ne žmogus, o balta migla, – tarė ji, žiūrėdama į naują jo skulptūrą.
       – Galvoji, kad man nenusisekė, – atsakė jis. – Bet ar nepastebi didybės?
       – Kieno didybės? Akmenskaldžio?
       – Taip pavadinau, – atsakė jis.
       – Tai nereikalingas švelnumas.
       – Norėjau duoti truputį žmogiško tikrumo.
       – Sunaikinai tikrumą.
       – Ne! – sušuko jis.
       – Ar galima taip piktai žiūrėti į žmogų, kuris valgo pietus, – vėl kartą pasakė ji, nusigręždama nuo jo skulptūros „Pietūs iš vieno patiekalo“.
       – Betgi žiūri šuo.
       – Jis pasirengęs atimti iš jo.
       – Gal būt... Aš norėjau parodyti truputį žmogiško tikrumo, – vėl atsakė jis.
       – Žinai kas tu? Klounas!
       – Liūdno veido?
       – Ne. Fokusininkas apsukrus, kuris netikrus daiktus verčia tikrais. Tikrųjų nenori nei pagerinti, nei pabloginti.
       – Aš tik suprasti noriu.
       – Menininkas fokusininkas nori suprasti gyvenimą!
       Ir ji garsiai nusijuokė.
       – Tu nuostabiai protinga, – tarė jis.

       Palaiminti, kurie suranda nepajudinamas tiesas; palaiminti pirkliai, nes jiems priklauso šios žemės karalystė; jeigu tai sutinka su sąžine ir gražbylyste, jie parduoda ugnį, vandenį ir savo žemės švelnumą – istoriją ir tėvų antkapius; jie nieko negriauna ir nieko nestato, gyvenimas griauna ir gyvenimas stato; jie tik protingai gyvena.
       – Moteris – ameba, neturinti pastovios formos, moteris – žmogus, puikybės pilna ir pastovi, dabar nuostabiai protingai ir patogiai gyveno, išklodama savo gyvenimą tikromis šviesos juostomis; pro savo auksinį lukštą ji matė ne tik smilkstančius gamyklų kaminus, bet ir istoriją – nuo Adomo ir Ievos; mergaitės su mėlyna berete mirtį ir tūkstančių tokių pat mergaičių beprasmiškas mirtis šaltakraujiškai išbraukė iš žmonijos istorijos; sapnus, kuriuos sapnuoja vagys, ir sapnus, kuriuos sapnuoja šventieji, sumaišė su bloga apysaka, o paskui užmiršo.
       Tik tėvo ir motinos atminimą ji padarė savo gyvenimo švyturiu. Jie būtų likę tik nežinomi kankiniai, kaip ir tūkstančiai kitų, bet ji tvirtai įrašė juos į savo gyvenimą ir kalbėjo apie juos skambiais žodžiais; jų mirtys nebebuvo beprasmiškos; jie paliko jai didžiulį turtą: kankinių šlovę – neperkamą, nerandamą, negaunamą – kurią ji kažkokiu būdu pavertė aukso kasyklomis. Tėvų atminimą ji pardavinėjo kaip pirklys, o atminimas vis likdavo pas ją – likdavo grynas, nesuterštas.
       – Jei jie nebūtų žuvę... – kartą tarė jis.
       – Bet jie žuvo.
       – Jei būtų žuvę atsitiktinai...
       – Bet jie neatsitiktinai...
       Tai buvo dialektika. Jis žiūrėjo į ją nustebęs, paskui pasakė:
       – Jei kankiniai šiandieną gyventų, kur mes juos dėtume?
       – Tu – niekšas! – sušuko ji pasipiktinusi. – Tu negali gerbti tų, kuriuos kiekvienas gerbia.
       – Aš noriu visus matyti gyvus. Man atrodo, kad tai būtų laimė.
       – Tu nepadarei nė vieno mano tėvų portreto.
       – Daug padariau tavo. Jie – tavyje arba tu – juose.

       Jis sukūrė daug jos portretų, nupiešė daug jos pačios kažkada regėtų vizijų – ir visur buvo ji, Marija, – gražesnė, grakštesnė, subtilesnė už tą, kurią jis kas dieną mato. Jis įrašė į marmurą, į akmenį, į popierių gražų veidą, dievišką veidą moters, kurios akys mato meilę; sukūrė Ofeliją – su gėlėmis, su vainikais – gaudomą, bėgančią, statomą prie sienos – amžinai gyvą Ofeliją; ir Ofeliją su svarstyklėmis rankose, sveriančią pasaulio meilę; sukūrė tą basakoję piemenaitę, su šypsena mirštančią už savo tėvus; ir tą beprotę, šventąją, kuri šaukė: „Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!“ tuo metu, kai jie buvo įžengę į žmogaus sutemas.
       Jis dirbo su įkvėpimu, įliedamas į medžiagą, į formą savo sielos istoriją; jis kūrė tobulybės ilgesį, kurį iš lengva, bet atkakliai kažkas stengėsi numarinti. Jis nepadarė nė vieno portreto, kuriame ji būtų atvaizduota tokia, kokia yra šiandieną, dabar, kokia vaikšto po savo puošnų butą, priiminėja žymius žmones, skaito knygą, rašo iškilmingą kalbą, skuba į posėdį. Jis nesukūrė nė vieno tikro jos portreto.
       Ir ji tai pastebėjo; jai atrodė, kad jis nesupranta ar nenori suprasti šių dienų meno (ji taip ir pasakė), kad jis daro kažką panašaus į nusikaltimą. „Ne aš viena taip galvoju“, – dar pridėjo ji. „Žinau“, – atsakė jis.
       – Tavo mintis užvaldė praeitis, – tarė ji.
       – Ateitis,– atsakė jis.
       – Tu bėgi nuo dabarties.
       – Nuo praeities.
       – Bet tu kuri tai, kas praeityje buvo ir... ko nebuvo.
       – Svarbiausia – „ko nebuvo“, – nusijuokė jis.
       – Tai to nėra! Negali būti! Negali!
       – Bet čia kartais slypi truputis nemirtingumo.
       Tada ji nei iš šio, nei iš to sudaužė vazą ir suklykė:
       – Aš nebegaliu!!!
       Ji buvo tauri, ji nepasakė: „Uždirbk daugiau pinigų!“, arba „Pats būsi kaltas, jei įsigysiu meilužį.“
       Ji neverkė; sėdėjo išbalusi ir didelėmis akimis žiūrėjo į jį.
       O jis galvojo: „Viskas nebepataisoma. Bėgti! Bėgti kaip pasmerktajam. Beprasmiškai bėgti nuo savo paties menkybės, nuo kažkieno išdavystės...“
       – Mano kūriniai blogi, – pasakė jis nusiminęs. – Bet aš kūriau tai, kas padėtų mums išlikti žmonėmis.

       „Išlikti žmonėmis!“ Kas tada taip pasakė? Jisai? Jis darosi juokingas, darosi moralistas. Stengiasi kitiems primesti savo iliuziją, savo išgražintą apgaulę. Naiviai filosofuojantis dailininkas. Komediantas! Teisingai sakė ji. Klounas! Ne! Homo sapiens! Palaimintas juokas! Homo sapiens – seno šlykštaus vodevilio aktorius; išsimaudęs kraujyje, ateina į sceną, reikalauja aplodismentų. Kas jis pagaliau homo sapiens – amžinas protas ar amžina beprotybė? Savęs viešpats, gamtos karalius ar tik mišinys molio, matematikos ir mirties? Nieko tikro, nieko pastovaus. Kokia skausmo prasmė?
       Jis nusižudytų, jei tai nebūtų galutinis išnykimas, jei galėtų stovėti šalia savęs ir juoktis arba šaukti: „Dieve, prie ko tu privedei?!“
       Jo kūryba, kaip ir jo gyvenimas, – klaidžiojimas chaose ir šešėliuose; kartais nesuvaldomas siautėjimas –beprasmis, nevaisingas; šauksmas paklydusio vidunaktį, iš kurio pavogtas žibintas; beviltiškas ir kvailas kartojimas: „Būk vertas savęs... savęs!“ Kokio savęs? Vienišo? Nesuprasto? Amžinai klumpančio? Ar kovojančio? Nugalinčio?
       „Būti vertu savęs visose situacijose!“ – tokius žodžius kažkada ištarė kryžiuotas žvėris, suskaitęs šovinius ir taikliai paleidęs į bėgančiuosius. Tada mirštančioji šaukė: „Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!“ Gal būt, ji regėjo savo dievą, kartu su ja nustebusį ir paklaikusį.
       Jis taip pat regėjo dievą kraujo spektre; dabar regi žmogų – didelį ir tuo pačiu mažą – su išgąsčiu žiūrintį į savo atradimus. O istorija rašo savo paradoksus: „Ką palikote už savęs, rasite prieš save.“ Žmogus skaito, nežino, ką kaltinti: istoriją ar žmones; vėl skaito – ir nejučiom praranda protą.

Skulptorius jaučia, kad artėja laikotarpis, kai jis vėl nieko nebesukurs; gal būt, niekada nebesukurs; jis kažką prarado; gamins portretą ar žmonių grupę – tikrovės šešėlį; bėgdamas nuo slapta slenkančių trūnėsių ir kaukolės vaizdo, lipdys gražius veidus, bet jie bus tik molis, gipsas arba bronza. Ir jis su siaubu jaučia, kad prieš save ras tai, nuo ko bėga; jis prarado dabartį, pats mato savo pasmerktumą.

Realiausią dabartį jam atnešdavo moteris; ji visada budi, visada šalia tavęs; neperstojanti pagunda, rami savo neramumu; įkūnijimas žodžių: šiandieną, dabar, tuojau; ji gyvena, ji būna kaip pati žemė.
Visa jo kūryba – tai regėjimas moters, kuri praėjo, kuri ateina – reali ir tikra, turinti puošnų butą ir meilužį – ateina iš legendos ir pripila nuodų į Adomo sielą.

       – Išvirsiu kavos, – tarė ji, nusigręžusi į langą.
       – Nereikia.
       Jis pasiėmė kelionės krepšį.
       – Dabar? – paklausė ji.
       – Dabar, – atsakė jis.
       Jos pečiai suvirpėjo; tikriausiai ji tyliai juokėsi; jis jautė, kokia ji dabar graži ir kokia artima jam.
       – Ką tu darysi su kūriniais?
       – Kūriniais? Ak, taip... Vėliau pasiimsiu.
       – „Ofeliją“... „Piemenaitę“... galėtum palikti. Mano veido bruožai.
       – Tau nepatinka. Sentimentalios.
       – Jos ne sentimentalios.
       – Jos – praeitis.
       Ji tylėjo.
       – Paliksiu „Žmogžudžių kovą“, „Pietus iš vieno patiekalo“...
       Laikrodis valgomajame su kažkokia nesuprantama patyčia skaičiavo sekundes.
       Staiga ji atsigręžė, žengė prie jo.
       – Mušk mane!

       Ugniniai paukščiai danguje paskelbė auštančią dieną; vanduo, vanduo, auksinis spindėjimas; šikšnosparnių šešėliai, beformės šmėklos skrenda vandens paviršiumi, pasislepia ūksmingose pakrantėse; naktis miršta, tamsa iš lengva traukiasi, kiekvienas medžio lapas pakyla į šviesą.
       Gyventi! Gyventi! Šviesa priklauso gyviesiems!
       Moters veidas! Nežinomos moters. Nuostabus grožis, pagailos šypsena pasmerktajam. Taip. Šitokį veidą jis nori marmure iškalti. Šitokį. Tai turi būti jo kūrybos vainikas.
       Skulptorius užsimerkė; banga suskaldė žiburiuotą veidrodį; tarp skeveldrų pasirodė dvi tamsios akiduobės.
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Sirena. Garlaivis sustoja. Prieplauka.

Grušas, Juozas. Rūstybės šviesa: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969.

Į viršų

TRYS PARADOKSINĖS NOVELĖS APIE ŠVARĄ

       1. Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją
       2. Linksma novelė apie kultūringą burmistrą
       3. Rimta novelė apie keistą architektą

Į viršų

1. Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją

Mūsų nedidelio miesto gyvenimas ilgą laiką sukosi apie vieną keistą, periodiškai besikartojantį įvykį. Žmonės jaudinosi, piktinosi, keikėsi gatvėje, smuklėje, tyliai kalbėjosi bažnyčioje, kūrė legendas, pagaliau pajuto savotišką malonumą, kažką panašaus į laimę, be kurios jau būtų buvę nuobodu. Tas besikartojąs įvykis buvo juokingai kvailas: kažkokia beprotė Kiaulių gatvėje padeginėjo pirtis. Padeginėjo beveik viešai ir tuo pat metu paslaptingai, vaiduokliškai. Prieš kiekvieną padegimą policija gaudavo gana protingą, kaligrafiškai parašytą laišką:

Šią naktį degs pirtis to, kuris praėjusį kartą juokėsi, kad kaimyno pirtis sudegė.

Po tokio laiško policija, kaip sakoma, būdavo pastatyta ant kojų, bet policininkai nežinojo, kurią būtent pirtį saugoti. Be to, turėdami klaidingą garbės supratimą, jie laikė negarbinga per naktį stovėti prie kažkokios pašiepiamos vanojimosi įstaigos. Savininkai taip pat nesiryžo per naktį vaikščioti apie savo pirtis. Jie daugiau stengdavosi slaptai pažvelgti, ar kaimynas nevaikšto apie savąją.
Ir pirtis tą naktį tikrai supleškėdavo, nušviesdama visą miestą jaudinančia pašvaiste, mesdama iš lovų vaikus, gindama iš namų besižegnojančias senes, prikeldama iš anksto įspėtus ugniagesius – piktus, nerangius, galvojančius, kad visa tai daroma pasityčioti iš jų nelengvo darbo.

Miestas turėjo ir savo oficialiai pripažintą beprotę, gražią, nieko neišmanančią ir, galima sakyti, kvailai išmintingą merginą, vardu Konstancija. Jos išprotėjimo priežastį žmonės įvairiai aiškino; vieni kalbėjo, kad, nelaimingai įsimylėjusi, ji šoko po traukiniu, neteko abiejų kojų, bet išliko gyva. Šita versija prieštaravo tikrovei; Konstancija turėjo abi kojas, ir dar gana dailias. Kiti sakė, kad jos, dar paauglės, akyse tėvas numetęs nuo stogo motiną, kur ji buvo užsiropštusi, bėgdama nuo įsiutusio girto vyro. Motina užsimušusi, tėvas patekęs į kalėjimą, o duktė išėjusi iš proto. Treti aiškino, kad tėvas dalgiu užkabinęs bėgančią motiną; ji išgelbėjusi galvą, laiku suspėdama iškelti rankas. „Ir abi rankos taip, žinote, nukrito nuo dalgio, kaip žvangučiai lankos.“ Bet tikriausiai tai buvo tik piktos legendos, nes niekas nežinojo tikrosios išprotėjimo priežasties.

       Konstancija gyveno žemoje, dūmtraukio apšildomoje palėpėje miesto pakraštyje (taip pat Kiaulių gatvėje), vaikščiojo dainuodama po laukus, kalbėjosi su paukščiais, kartais kieno nors sode šokdavo tarp žydinčių jurginų.
       – O Konstancija! Sako, tu supranti paukščių kalbą?
       – O jūs ar suprantate? – klausimu į klausimą atsakydavo Konstancija.
       – Ar tu šiandien valgei pietus, Konstancija?
       – O jūs ar valgėte?
       Ji šoko ir šypsojosi, mandagiai ir juokingai atsakinėjo į klausimus, buvo marga kaip genys ir niekam pikto nedarė. Miestas dėkojo dangui už tai, kad jis atsiuntė tokią padorią beprotę.
       Tačiau, kai Kiaulių gatvėje ėmė degti pirtys, viskas griežtai pasikeitė. Gera sutartis tarp žmonių ir dangaus buvo suplėšyta į skutus. Ir suplėšyta, galima sakyti, dėl niekų, dėl beprotės keisto noro daryti tai, ko ji galėjo visai nedaryti.
       „Dievo teismo vykdytoja!“ – šnibždėjo neišmanančios moterys. „Apsėsta merga, – šaukė įsiutę vyrai, – velnių prisirijusi! Dainuoja su deglu rankoje ir šoka gaisro pašvaistėje.“ (Ne vienas pats matęs.) „Turtą naikina. paniką kelia – pragaro išpera – margais kaspinais apsikarsčiusi – būtinai prilupti!!! Ir juo greičiau, juo geriau.“

Jie buvo rimti, nedidelio miesto vyrai, dirbo kubilus ir pakinktus, nuobodžiavo žaliai dažytose krautuvėse, gėrė arbatą, alų, kartais degtinę, augino triušius, kopūstus ir patys gerai nežinojo, ar jie muša žmonas, ar ne. Pažvelgęs jiems į akis, galėjai pastebėti nepalaužiamą išmintį – kietą ir griežtą išmintį, kaip Senasis Testamentas arba Valstybės Įstatymų knyga, amžiams teisingumo ranka parašyta.

       „Prakeikti laiptai! Tik beprotėms karstytis!“
       „Tėvas pasakoja, raiti gaudę laukuose. Sugauna – ragana!“
       „Valdžia turėtų pasiimti sau žalingus bepročius.“
       „Ar gali ką sušildyti dūmtraukis? Nieko negali.“
       „Žiūrėkite, neturi palto! O kas čia?“
       „Na, paskubėk, lelijėle!“

Bažnyčios varpai skambino „Angelą dievo“; jaudinantys ritmiški dūžiai sklido į pilką ir šaltą dangų. Darbininkai su įrankiais ant strėnų ėjo gatve; jie grįžo sutaisę įlūžusį medinį tiltą. Ruduo skubėjo rinkti nuo medžių paskutinius lapus. Moteris raudona skarele vaikščiojo po griūvantį miestą – per lietų ir vėją – lyg po planetą, kurioje mes gyvename... „Ji išsigelbėjo, iškeldama laiku rankas...“

       Konstancija turėjo stoti prieš teismą, kuris tuo pačiu metu buvo tardymas, sprendimas ir vykdymas – prieš tą teisingumo šviesą, kurią mums paliko pirmasis geraširdis žmogus.
       – Ar tu žinai, kas yra sąžinė? – iš karto paklausė vienas teisėjų, visada vertinęs dorovinį atsakingumą.
       – Ne, – atsakė Konstancija.
       – Ji – velnias, – sušuko kitas. – Ji visai nenori, kad gerai baigtųsi.
       – Velniui gerai baigiasi tada, kai mums blogai baigiasi!
       – Na, sėsk ant dėžės, plumpa!
       – Sėskite jūs.
       – Ar tu žinai, kur dabar esi?
       – O jūs ar žinote?
       – Žiūrėkite, ji atsakinėja taip, kad išeina tardymas atvirkščiai!
       Bet iš tikrųjų, kokioj teismo salėj jie dabar buvo?
       Vyrai apsidairė. Jie buvo griūvančiame mirusio pirklio svirne; pasieniais apsmilkusi skarda, seni krautuvės prekystaliai, vaistinės spintos, milijonai didelių ir mažų tuščių butelių – nesuprantamas turtas, kurį valdė didžiulės žiurkės.
       – Ne, ji ne beprotė!
       – Kodėl ne beprotė?
       – Pradėkim, vyrai. Tinkamesnės vietos nerasim.O laikas brangus.
       – Tu padeginėji pirtis! – suriko vienas vyrų ir trenkė kumščiu į tuščio kubilo dugną.
       Įspūdis buvo didelis. Konstancija nustojo šypsotis, ji net kvėpuoti nustojo; žiūrėjo, akis išplėtusi, į vyrus, į didžiulį kubilą, į grėsmingus, įvairiom spalvom spindinčius butelius.
       Viskas čia buvo nereikalinga, nesuprantama, bet tvirta ir nepajudinama.
       – Tu padeginėji!
       – Tu!
       Ji atsiduso ir paklausė, kas tai yra padeginėti. Vyrai susižvalgė, patylėjo ir ėmė aiškinti. „Beprotė! Nieko nepadarysi, reikia išaiškinti.“ Jie braukė degtukus, darė siaubingus veidus, iškėlę rankas, vaizdavo liepsnas, daužė skardos lapus.
       Konstancijos akys darėsi tai didelės, tai mažos; ji stengėsi suprasti, ko tie žmonės nori, kodėl tokie baisūs jų veidai. Aišku, jie kalba ne apie paprastą ugnį, ne apie degantį medį, kurį ji gerai pažįsta, o apie kažkokią nuodėmę, gyvenimo piktumą, o gal net ir apie pabaigą.
       – Ar padeginėti – tai mirti? – paklausė ji.
       Mirti? Ne! Visa tai tik panašu į mirtį, mirtis praeina šalia, gaisras peršviečia naktį, dingsta žvaigždėtas dangus, bėga nubudę žmonės, kažkas klykia... Jie aiškino gerai, su įkvėpimu, kurdami vaizdus, patys pergyvendami siaubą; jie pajuto kažką panašaus į šventę, netikėtai jų pačių juodoj kasdienybėj surengtą.
       Kai viskas buvo išaiškinta ir suprasta, tada jie vėl paklausė, bet jau gana švelniai.
       – Tu visa tai padarei?
       – Aišku, tu!
       – Kas gi kitas galėtų?
       Ji ilgai galvojo, paskui linktelėjo ir tarė:
       – Aš.
       Dabar turėjo įvykti tai, kas svarbiausia. Konstancija prisipažino, tardymas buvo baigtas – teisėjai pasijuto susėdę ant baltų žirgų. Jie susuko iš telefono vielų rimbus, padarė kilpas, apvyniojo skudurais, kad neveržtų rankų, uždarė palubėje mažus langus, kad garsas nepasiektų gatvės, užkabino duris; tylėdami ir susikaupę jie ruošėsi rūsčiam teisingumo aktui.
       Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad tai, kas turi įvykti, negali įžeisti jų miestietiško orumo. Dangaus angelai nenusileis į žemę išplakti įsisiautėjusios miesto beprotės. Jie patys privalo tai padaryti. Tvirta vyriška širdis tai turi suprasti.
       – Gulkis, – tarė vienas vyrų, – čia, ant dėžės. Kniūbsčia. Gulkis.
       Jis nerėkė ir negrasino: jo veidas buvo ramus ir sutelktas; Konstancija jam nusišypsojo, – bet ji nesigulė; pažvelgė į kitus vyrus ir ėmė kalbėti:
       – Prie ugnies sušildė. Jūs sakote, kad ugnis negerai.O tikrai prie ugnies sušildė.
       – Ką sušildė?
       – Mane. Parnešė ant rankų toks vyras. Tarpuvartėje užkliuvau už kojų. Tą žiemą. Sako, nebejudėjau. Nebejudėti negerai. Kad jis buvo angelas – gerai. Ir ugnis – gerai.
       Visiems įsmigo į galvas „ugnis gerai“, bet jie nieko nebepasakė. Nuvilko Konstancijai paltą (seną kareivišką milinę), paguldė ją ant dėžės, nustebusią ir beveik nesipriešinančią, apspaudė rankomis, patikrindami likusių drabužių storumą, ir ėmė plakti. Dabar turėjo laikyti ją keli vyrai, nes ji buvo tvirta. „Kodėl bepročiai tokie tvirti?“
       Plakė ritmingai, retais, tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne, jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę apeigą.
       Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėjo plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.
       Staiga plakėjų rankos, pakilusios į orą, sustojo. Ant kitos dėžės sėdėjo nematyta moteris, panaši į vaiduoklį, ir ramiai žiūrėjo į rūstų reginį. Ji buvo visa juodai apsirengusi, išbalusio, dar neseno veido, ant kelių laikė didelį baltą siūlų kamuolį.
       – Kaip tu čia patekai?
       Ji nieko neatsakė.
       – Visą laiką čia buvai?
       Ji linktelėjo galvą.
       „Velnias!“ „Seno svirno šmėkla!“ „Išmesi ją lauk, gatvėje ims šaukti.“
       Jie pagrūmojo jai rimbu ir tęsė savo darbą.
       Konstancija staiga nustojo klykti. Nežinoma moteris pašoko nuo dėžės.
       – Mirė! Mirė! Žmogžudžiai!
       Vyrai nuleido rankas, suglumę žiūrėjo vienas į kitą, negalėjo iš karto suprasti, kas atsitiko. Juk bepročiai tokie tvirti.O jie tik plakė ją, bet nedaužė.
       Vyrai vis dar stovėjo gerokai išsigandę. Kas nors turi pasakyti: „Tvarka. Taip reikėjo.“ Bet niekas nepasakė.
       Jie buvo septyni, ir tas juos kiek apramino. Tada jie paslėpė po skvernais rimbus ir išėjo iš svirno; išėjo pasikeitusia eisena ir labai sumažėję.
       „Savo motiną primuštų, – pagalvojo moteris, – primuštų ir pabėgtų!“
       Ji priėjo prie gulinčios Konstancijos, žinovės judesiu patikrino pulsą, pakėlė ant rankų nusvirusią veidu žemyn galvą.
       – Dėkokime dievui! Tu – gyva!
       Konstancija sudejavo. Tada moteris apvertė ją ant nugaros. Bet mergaitė sukliko ir nusirito nuo dėžės. Dabar ji kniūbsčia gulėjo ant grindų – maža, sujaukta, kaulų ir skarmalų gniužulas, kažkieno numestas tarp trūnijančių daiktų. Išeitų nepažįstamoji, užrakintų duris, ir niekas niekada daugiau čia jos nebeieškotų.
       – Aš turiu tvarsčių, – kalbėjo moteris, – aprišiu tau žaizdas.
       Iš tiesų ji turėjo didelį rutulį tvarsčių, kurį sandėlio prietemoje vyrai palaikė nematytais grėsmingais siūlais.
       „Parodyk man tėvą. Parodyk man brolį, – tyliai kalbėjo moteris prisimindama siaubą, kurį vyrai sukėlė, vaizduodami gaisrą ir plakdami merginą. – Reikia visų bijoti. Dideliem ir mažiem – bijoti. Bijoti!“
       Ji norėjo nuvilkti priplaktus marškinius, bet Konstancija ėmė šaukti ir blaškytis. Tada paėmė ją už pažastų, pakėlė nuo žemės, atrėmė į dėžę, taikėsi paimti ant rankų. Mergina staiga pasisuko ir atsiklaupė prieš ją.
       – Tu vėl muši mane?!
       – Aš niekada nemušiau tavęs. Aš – slaugė, dirbu ligoninėje. Gyvenu čia, prie svirno. Eime, aprišiu tau žaizdas.
       – Ne! Ne! Ne! – šaukė mergina.
       – Tau nebeskaudės. Tau bus gera. Tu būsi laiminga.
       – Pasigailėk! Pasigailėk!
       – Aš ir gailiuos tavęs. Matai, gailiuos. Eime. Aprišiu tau žaizdas.
       – Jūs – ten! Visi – ten! Ten!
       Gynėsi rankomis Konstancija lyg nuo šmėklų.
       – Kvailelė. Durys tiesiai iš svirno. Per lauką nereikės. Už tų didžiųjų spintų. Čigonų nebėra. Dėl tų durų juos ir iškraustė. Jie vagia. Dabar aš čia gyvenu... Matai, jau rimsti.
       Bet Konstancija nenurimo. Ji žiūrėjo į milžinišką spalvotų butelių krūvą ir visa drebėjo. Jie kėlė jai nesuprantamą siaubą.
       – Nebijok. Čia sukrauti nereikalingi daiktai. Jau dvidešimt metų stovi. Įpėdiniai dideliame mieste. Eime, duosiu šiltos arbatos. Aprišiu žaizdas.
       Konstancija purtė galvą, niurzgėjo nesuprantamus žodžius, artinantis moteriai, šaukė lyg mušama; ji bijojo net jos žvilgsnio.
       O moteris nieko dabar taip netroško, kaip aprišti žaizdas. Čia ji – gera medicinos sesuo, čia ji – tvirtos valios chirurgė, bet ką ji gali padaryti, jei tame trūnijančiame lauže slypi piktoji dvasia ir trukdo gydyti žaizdas. Daug ką ji buvo numačiusi, bet nebuvo numačiusi šitokio mergaitės pasipriešinimo žmogaus gailestingumui.
       Daiktų kapinėse jos kvėpavo nematomos mirties dulkėmis – kylančiomis nuo atmatų, puvėsių ir šiukšlių, net nuo gyvų upių, apsidengusių ledu, – ir nežinojo, kodėl viskas taip nesuprantama pasaulyje.

Į viršų

2. Linksma novelė apie kultūringą burmistrą

Kiaulių gatvės pavadinimas galėjo atrodyti juokingas ir įžeidžiantis tik pirmą kartą atvykusiems į miestą; vietos gyventojams jis kėlė, galima sakyti, gerą jausmą, lygiai kaip Rezetų ar Tulpių gatvių vardai.
Pavadinimas kilęs nuo paprasčiausių kiaulių, naudingų naminių gyvulių, ramiai gyvenančių savo senamadiškuose tvartuose.

       Šioje gatvėje buvo pačios jaukiausios visame mieste sodybos ir puošniausios vilos; gatvė tokio vardo niekada nebūtų gavusi. Bet viename gale buvo skerdykla, kitame – geležinkelio prekinė stotis. Būdavo dienų, kai po šimtą ir daugiau vagonų kiaulių iškraudavo – dar atsimena senieji žmonės – ir jas pro vilas, sandėlius ir pirtis varydavo į skerdyklą. Vaizdas būdavo įspūdingas. Kiaulės slinko, prisispaudusios viena prie kitos, šonais laužydamos karpytas gyvatvores, visos kartu grėsmingai šniokšdamos ir kriokaudamos – atrodė kažkas panašu į patvinusią, putojančią upę ar slenkančią nuo kalno sniego laviną be pradžios, be pabaigos.
       Kai kurios iš jų, pagautos siaubo ar mums nesuprantamos gyvuliškos vilties, iškrautos iš vagonų, šokdavo bėgti, puldavo ne ten, kur varomos; ir taip jas, besiveržiančias į priešingą pusę, pagaudavo gyva srovė ir atbulas nutempdavo į skerdyklą. Funkcijas, kurių negalėjo atlikti varovai, dabar atlikdavo masė.
       Iš šalies žiūrint, vaizdas gyvulių, atbulom einančių į mirtį, buvo nepataisomai juokingas.
       Šitokia kiaulių eisena jaudino miesto gyventojus, priminė jiems tragišką ir komišką gyvenimo pusę ir kėlė kažką panašaus į grožio pajautimą.
       Miesto valdyba, pagerbdama klestintį žemės ūkį ir geras tradicijas, gatvę ir pavadino Kiaulių gatve.
       Nors gatvėje buvo nemaža žalumynų ir gėlių, o grindinys šluojamas beveik kas dieną, tačiau kiaulių kvapas iš karto pasiekdavo kiekvieną jautresnę nosį; per ilgą laiką jis buvo giliai įsismelkęs į gražiųjų vilų vidų – į sienas, baldus, net į protėvių portretus. Vietos gyventojams tas ne visai tikęs dvelkimas atrodė natūralus ir niekam nekėlė pasipiktinimo.
       Po nedidelių ir kvailų gaisrų gatvės gyvenimas vėl slinko ramiai, mieguistai ir palaimingai.

       Atsitiko taip, kad miesto gyventojai išsirinko burmistru žmogų, gyvenantį kitoje šalyje, bet turintį giminystės ryšių su aukštais asmenimis. (Retas atvejis: tikras pusbrolis prezidentui ir antros eilės pusbrolis arkivyskupui; savo tauriu asmeniu galėjo simbolizuoti valdžios dviprasmiškumą. Tai buvo tiesa, tik kai kurie miesto gyventojai tvirtino, kad čia kažkas paimta iš pasakos.)
       Atvykėlis buvo vidutinio ūgio – nei per ilgas, nei per trumpas – dailių manierų, draugiškas ir sąmojingas. Vidutinio amžiaus, atrodė nevedęs, kėlė susidomėjimą moterims, kurios iš karto pasakė, kiek jis galėjo turėti meilės istorijų. Tiktai keista, nė viena negalėjo nustatyti jo plaukų spalvos: vienoms atrodė rudaplaukis, kitoms juodaplaukis, gal būt, dėl to, kad jis nė karto nebuvo nusiėmęs savo mėlynos kepurės.
       Miesto įžymieji, sutikę jį geležinkelio stotyje ir palydėję į viešbutį, tvirtino, kad naujasis burmistras yra tikrai nuostabus žmogus: niekada nepasiduoda desperacijai, myli principus ir švarą (myli!), blaiviai vertina veidmainystę, kai nėra kito pasirinkimo, ir žino, kaip jis atrodys, būdamas aštuoniasdešimties metų.
       Vietos laikraštyje buvo išspausdinta plati jo biografija, bet atrodė netikra; įskaitos anketoje jau savaime nieko tikro negalėjo būti; apibendrinus ir iššifravus netikrus duomenis, buvo galima nustatyti kai kuriuos tikrus jo gyvenimo faktus. Mokęsis dvasinėje seminarijoje, dėl pašaukimo stokos pasitraukęs, studijavęs teisę, bet dėl kažkokio svetimo nusikaltimo – neteisėtai pašalintas; nieko nebaigęs ir nieko neišsinešęs, turėjo laisvas rankas politinei veiklai.
       Vėliau paaiškėjo, kad naujojo burmistro politiniai ir administraciniai gabumai gana riboti. Pasišovęs miestą valdyti stipria ranka ir stipria galva, pasijuto neturįs stiprios rankos, nes yra aristokratas, ir neturįs stiprios galvos, nes yra fantastas. Parodęs geriausius norus duoti miestui „tvarką ir gerovę“, greitai pats suprato, kad tvarka ir netvarka dažnai visai tas pats, gerovė ir skurdas – taip pat; o duoti vertingus pažadus – tai beveik viską duoti. Kliedėjimo momentais (o tokių pasitaikydavo), kurie būdavo rezultatas įtempto ir nelogiško galvojimo, imdavo tvirtinti, kad ne miestas jį prarijęs, o jis miestą; tada jis netekdavo tikrovės pajautimo ir miglotame pasąmonės kompleksų pasaulyje regėdavo žmones, iškilmingai kopiančius į kažkokią laimę, o kartais regėdavo tik virves, kuriomis kažkas tempė kažką – ir tempė nežinia kur.

Vis dėlto netiesa, kad naujasis burmistras miestui nieko nedavė. Jis davė gana nemažai, reikia būti objektyviems, ir davė tai, ko reikia, tik, deja, ne taip, kaip reikia. Estetas, fantastas, švelnios prigimties – jis negalėjo nieko pakęsti, kas buvo prieš jam ateinant.
Pirmiausia jis išnuomojo iš miesto valdybos senovinę pilį ir iš senovinės rotušės perkėlė ten visą miesto valdybą. (Nuomą įstaiga turėjo mokėti pati sau, kitaip buvo neįmanoma, kol pasaulyje egzistavo buržuazinė buhalterija. Žinoma, mums visa tai nebesuprantama, bet šių dienų buhalteris iš karto supras.) Keturių kolonų salėje įsirengė nuostabų kabinetą, kurio viduryje saulė turėjo tekėti, o sienose šviesti graikų, romėnų ir būsimųjų amžių išmintis. Už durų ant persiško kilimo pasodino gražią sekretorę; šalia, tarsi garbės sargybą, pastatė dvi eiles telefono aparatu – žalių, geltonų, žydrų kaip dangus... Visa tai turėjo iš karto apstulbinti kiekvieną atėjusį ir visam laikui atimti bet kokį norą pykti, kritikuoti ir keiktis. Tai buvo politika, stovinti aukščiau už gyvenimą.

       Svarbiausios reformos vyko Kiaulių gatvėje.
       Pasukęs į tą puikią gatvę, naujasis burmistras staiga sustojo, perskaitė pavadinimą ir pajuto nemalonų kvapą. Iš karto jis net nesuvokė, koks tai kvapas; tai buvo truputį salstelėjęs ramybės dvelkimas, gal dar šiaudų ir dar kai ko... Giliai patraukęs nosimi ir tai pakartojęs keliose vietose, įsitikino, kad šis kvapas dusina visą miestą ir trukdo žmonėms laisvai alsuoti. Sušaukė tada jis miesto valdybos posėdį ir pasiūlė Kiaulių gatvę pakeisti į Arklių gatvę.
       – Arklys visada nešė žmogų į priekį, – kalbėjo jis, – lydėjo visais likimo keliais, dalinosi džiaugsmu ir vargu ir mirė kartu su žmogumi kovos lauke. Pažvelgęs senam darbiniam arkliui į akis, visą žmonijos skausmą matai.O kiaulė buvo ir bus nešvarumo ir išdavystės simbolis. Mieste niekas netaria su pagarba kiaulės vardo; kaime taip pat ją nustojo gerbti po to, kai ji išdavė žemės ūkį.
       Kai visur prikalė dailias lenteles su nauju gatvės pavadinimu, praeiviai sustodami skaitė jas kaip kokius šūkius, šypsojosi, traukė pečiais ir kiekvienas sau galvojo, kad miestas pradeda įsisavinti kitokį kvapą.
       Tačiau naujasis gatvės pavadinimas pasirodė žalingas. Gatvėje buvo dideli sodai ir stambūs bitynai, o bitės, kaip žinoma, nepakenčia arklių kvapo. Greitai ėmė nykti bitynai, o su jais ir sodai. Atsirado rimta priežastis vėl pakeisti gatvės vardą.
       – Technika, ponai! – kalbėjo burmistras posėdyje, o jis mokėjo kalbėti, – technika – istorinis stebuklas. Kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei technika būtų sustojusi urvinio žmogaus lygyje?! Ne tik automobilio ar traktoriaus žmogus neturėtų, – jis neturėtų sielos!O arkliai nyksta, ponai, istoriškai išmiršta, nieko nepadarysi; lieka džiaugtis tik tuo, kad su jais kartu nyksta ir arkliavagiai.
       Po tokios burmistro kalbos miesto valdyba nutarė Arklių gatvę pavadinti Traktorių gatve.
       Traktorių gatvėje nebuvo likę nė vienos pirties; jos visos buvo kvailai ir beprasmiškai sudegintos dar tuo metu, kai gatvė turėjo negarbingą Kiaulių vardą. Dabar, grėsmingai pakelti į dangų, stirksojo rudi pakrypę kaminai, nelyginant milžiniški skęstančios pabaisos pirštai. Tarp sodų, daržų ir gėlynų jie buvo baisiai svetimi ir priminė chaoso, nykimo ir beprotybės pasaulį. Čia pat mėtėsi aptirpę negyvi akmenys – kažkada egzistavusių begalvių milžinų ginklai. Niekas nesistengė pašalinti griūtenų; visiems atrodė, kad jos turi ypatingą teisę čia būti.
       Naujasis burmistras apstulbo, pamatęs nuogus apgargažėjusius kaminus, tamsius suskeldėjusius akmenis; jam pasirodė, kad jis mato jų virpantį trūnijimą, nors tai buvo netrūnijantys daiktai. Ir keisčiausia, kad juos pamatė tik dabar, nors daug kartų buvo vaikščiojęs Traktorių gatve. Pajuto jis, kad tie negyvi akmenys nėra negyvi; jie kalba apie kažką: gal būt, apie liūdną Konstancijos istoriją, kurią jis buvo girdėjęs, absurdiškus pirčių gaisrus, žiaurią, bukaprotišką bausmę, o gal apie tą nereikalingų daiktų sandėlį, saugomą kaip kokią šventovę. Ir tada jis tarė pats sau:
       – Kiek daug žmonėse nešvarumo! Reikia pastatyti naują didelę pirtį.
       Po mėlyna kepure, augte priaugusia prie galvos, visada slypėjo plati vaizduotė ir galimumas gimti dideliems planams. Su įkvėpimu burmistras mąstė, konstravo keletą dienų ir naktų ir sukūrė ištisą sudėtingą svarinimo sistemą. Pirmiausia turėjo būti pastatyta moderniška pirtis su voniomis, įvairiais dušais, poilsio kambariais, manikiūro ir pedikiūro kabinetais; šalia turėjo atsirasti kirpykla, skalbykla, valykla; toliau – muilo ir šepečių fabrikai – visa, kas reikalinga švarai.

       Burmistras buvo sudėtinga asmenybė ir, savo laimei ar nelaimei, vis paklysdavo tarp dviejų prieštaraujančių tiesų. Šį kartą buvo viena tiesa – tai kova su pasipelnymo dvasia, kuri yra nešvarumo motina, antra – tai pelnas, kuris sudaro sąlygas švariai gyventi. Ir dar: turtas – tai dvasios žudikas, neturtas – tai kenksmingiausias dalykas vadovaujančių asmenų veikloje.
       Ir burmistras pasirinko tas tiesas, kurias jau pradžioje buvo pasirinkęs. Savo sistemai realizuoti suorganizavo akcinę bendrovę, apskaičiavo galimą dividendą ir pritraukė kapitalą.
       Ramiose vilose, kuriose iki šiol girdėjai senus paprastus žodžius: miltai, mėsa, arbata, dabar pasigirsdavo nepaprasti: vertė, pridedamoji vertė, antpelnis.

Pirtis buvo pastatyta, ir statytojai įteikė burmistrui raktus. Į atidarymo iškilmes buvo pakviesti įžymieji miesto žmonės; po oficialiosios dalies buvo numatyta visiems išsiprausti maudyklėse, voniose ir po įmantriais dušais. Tačiau atidarymo išvakarėse įvyko kažkas nelaukta: policijos prefektas gavo keistą laišką:

Šią naktį gaus per galvą tas, kas aukštai ją kelia.

Paskaitęs laišką, prefektas nesąmoningai nukreipė akis į budinčiojo policininko galvą ir stengėsi suprasti, ką visa tai reiškia. Didelė policininko galva buvo užvožta aukšta kepure.
„Policija saugo kiekvieną teisingą mintį ir vaduoja žmoniją iš neteisybės pančių“, – prisiminė prefektas spaudoje paskelbtus savo paties žodžius ir, kaip sakoma, sukėlė ant kojų visą policiją: pastatė sargybas prie burmistro, prie savo namų, pasiuntė į gatvę patrulius, iš anksto užsakė greitosios pagalbos mašiną; nežiūrint policijos budrumo, vis dėlto atsitiko kažkas panašaus į tragediją: Traktorių gatvėje sudegė tik pastatyta prabangi pirtis, pirmasis švaros sistemos objektas. Kartu sudegė greta riogsojęs didžiulis nereikalingų daiktų sandėlis. Ugniagesių žodžiais, gaisrą gesinti trukdę benzino garai.

       – Gyvenime daug kas neaišku, – tarė burmistras ir liūdnai pažiūrėjo į policijos prefektą.
       – Aš neturiu teisės, ponas burmistre, užimti tokios pozicijos, iš kurios būtų daug kas neaišku, – atsakė prefektas ir patempė dailiai prigludusio mundieriaus skvernus.
       – Tai kas gi sudegino pastatą, ponas prefekte?
       – Beprotė.
       – Beprotė? Tikra?
       – Argi yra ir netikrų? – nustebo policijos prefektas.
       – Visos netikros. Visos nešioja kaukes. Tikrų sunku rasti.
       – Šitoji tikresnė už visas tikrąsias.
       – Kas ji?
       – Rudaplaukė. Konstancija.
       – Konstancija? Turiu žinių, kad ji prieš daugelį metų pasikorė nereikalingų daiktų sandėlyje.
       – Konstancija gyva, ponas burmistre, vaikšto gatvėmis, užeina į kiekvienus namus.
       – Ar tai tiesa? – paklausė burmistras.
       – O kas tai yra tiesa? – savo ruožtu paklausė policijos prefektas.
       – Hm!.. Kas yra tiesa? – susimąstė miesto galva. – Nežinau, prefekte. Tik žinau, kad visada įklimpsta ta valdžia, kuri ieško tiesos.
       – Manau, kad mums šitos silpnybės negalima prikišti.
       – Pagirtina, – tarė burmistras. – Tiesa – sena kaip pasaulis, sako etiopai. Ir taip pat surūdijusi, kaip pasaulis. Per jėgą kalama nulinksta.
       Nutilo burmistras, nutilo ir prefektas.
       – Viena? – po ilgos pauzės paklausė miesto galva.
       – Tiesa?
       – Konstancija.
       – Žinoma, viena. Bet turiu pasakyti – kartą sapnavau, kad visas miestas jos dvasiniai giminaičiai.
       – Jūsų sapnas jums daro garbės, prefekte. Prašom. Paimkite cigarą.
       – Dėkoju.
       – Visi mes miegam, ir visi sapnuojam. Tik užmirštame, ką sapnavę.O jūs neužmiršote. Policijos budrumas – aukščiausio laipsnio.
       Burmistras nusijuokė, nusijuokė ir prefektas.
       – Pagalvokite, ponas prefekte, gal ta Konstancija kieno nors įrankis?
       – Įrankis pačios beprotybės!
       – Kodėl gi ji sudegino naudingą pastatą? Juk bepročiai taip pat turi savo logiką.
       – Labai neaišku, ponas burmistre. Tai tamsi pasąmonės sritis, kaip sako žurnalistai. Juodoji magija!
       – Negi aš pasakysiu akcininkams: juodoji magija, pasąmonės sritis! Kapitalas žuvo! Suprantate?
       – O jūs pasakykite: kapitalas lieka kapitalu, gaisras – gaisru, burmistras – burmistru. Ir nesileiskite į jokias magijas.O jei dar murmės, nukapokite jiems galvas.
       – Juokais galiu nukapoti ir vėl sudėti į vietas. Bet kapitalas yra dievas, nė vienas dievas juokų nemėgsta; kapitalistai – jo tarnai; dievo tarnai nekenčia net draugiškų šaržų. Išeities nėra. Aš privalau nusišauti.
       – Ką?! Nusišauti?! – pašoko policijos prefektas.
       – Nusišauti, – ramiai atsakė burmistras. – Aš mėgstu humorą, bet šį kartą kalbu rimtai.
       – Jūs dar galite daug ką duoti!
       – Galiu duoti tiktai pažadus. Pažadų bepročiai dar neįstengia sunaikinti.
       – Jūs galite pasistatyti sau paminklą.
       – Malonu būtų pasistatyti, jei žinotum, kas jį nugriaus.
       – Bet, burmistre, jūs turite daug asmeniškų draugų!
       – Turiu – ir ne mažiau, kaip bet koks karalius, nors aš tik burmistras.
       – Bet jūs gi tikite žmonėmis!
       – Tikiu! Tikiu žmonėmis! Tikiu jų teisingumu! Tikiu šventaisiais! Nusišauti! Nusišauti!
       Ir burmistras ėmė šaukti ir kelti sugniaužtus kumščius į jam vienam tematomą dangų.
       – Jūs ligoms, burmistre. Jūsų nervai pakriko. Jūs privalote pailsėti.
       – Kristi! Akmeniu pavirsti! Aa!.. Ateis didysis ir tave – akmenį – užmuš kitu akmeniu. Po to išveš į Rio de Žaneirą arba į Filipinus.
       – Burmistre! Nieko kito nelieka – sunaikinti Konstanciją! Garbės žodis, sunaikinsim!
       Konstancijos sunaikinti policijos prefektui nepavyko. Niekas negalėjo tiksliai nurodyti, kur ji pasislėpė. Vieni sakė – nereikalingų daiktų sandėlyje (deja, šitas jau sudegęs), kiti – pačioje policijoje, o treti tvirtino savo akimis matę ją iš pat ryto įsmunkant į Vyriausiąją biurokratijos valdybą.

Į viršų

3. Rimta novelė apie keistą architektą

Miestas gyveno judrų gyvenimą, vis labiau įsisavindamas žmonių fizinio ir protinio darbo vaisius, kaip rašė laikraščiai, daugiau ar mažiau patenkindamas nekantrių piliečių teisėtus ir neteisėtus poreikius. Tačiau švaros nebuvo. Sudegus puikiajam kombinatui, dar daugiau atsirado visko, kas tepa, juodina ir teršia, kas sukelia „auksinę geltą“, net „ubagų kaltūną“. Buvo reikalinga tobula be priekaištų pirtis arba gera, tam tikrais metodais ir tam tikromis priemonėmis, švarinanti maudyklė.

Vienam įžymiam architektui pasiūlius, buvo nutarta ypatingą sanitarinę pirtį statyti ne pagal tradiciją Traktorių gatvėje (kuri dabar nežinia kodėl pavadinta Buldozerių gatve), bet ant ežero kranto, nuostabaus ežero, kaip sakė patriotas architektas, ežero, kokio pasaulyje nėra: pasakiškais sidabro rėmais, devyniais vėjais ir milžiniškomis bangomis, audringai sūpuojančiomis miesto žiburius ir bokštus.
Reikia pridurti, kad architektas buvo truputį keistas žmogus; jis kalbėjo apie sunkų žmogaus kelią į grožį, apie purvo chemiją, paslaptingą dulkių tvarką, kažkokias fatališkas niekšybių konstrukcijas ir pasipūtusius, išdidžiai karksančius griuvėsius. Žinoma, niekas nesuprato jo žodžių, bet dėl to architekto autoritetas tik padidėjo.

       Naujosios pirties projektas padarė didelį įspūdį visai miesto valdžiai. Projektą svarstė tik dėl to, kad buvo toks paprotys: svarstyti. Architektas kalbėjo, skaičiavo, aiškino, kol visi padarė išvadą, kad projekte, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, yra kažkas neišaiškinama.
       Tik visus slėgė slapta priekaištinga mintis, kodėl sanitarinei įstaigai, nors ir nepaprastai, reikia tiek sudėtingos technikos, tiek erdvės ir giedrumo? Gal dėl to kalta nauja dvasia arba sena dvasia, galvojo miesto valdžios atstovai, nauja gyvenimo esmė arba sena esmė, apie ką nuolat kalbame ir ko niekada kaip reikiant nesuprantame.
       Užbaigdamas burmistras džiaugsmingai tarė:
       – Anekdotas!
       Iš tono atrodė aukščiausias pagyrimas, iš prasmės – papeikimas.
       Sukėlusi daug vilčių, abejonių ir lengvapėdiškų pranašavimų, pikta maudynių dvasia pagaliau virto nuostabiu kūnu; visa miesto valdžia atvažiavo apžiūrėti.
       Statinys tikrai buvo nepaprastas, niekas nebūtų pasakęs, kam jis skirtas. Stovėdamas ant ežero kranto, pasijutai grimztąs į tikrą sapną. Prieš tave buvo atskleista poema – stipriai veikianti jausmus ir protą, ypatinga poema – be pradžios ir be galo. Pradžia buvo, turėjo būti, bet pabaiga, skaidydamasi ir nykdama veidrodinio ežero gelmėse, iš naujo virsdavo pradžia – tik dar švelnesne, dar labiau permatoma, dar pilnesne neregimų burtų. Atrodė, kad iš krištolinio, tik nubudusio vandens, kyla muzika – vienbalsė, dvibalsė ir šimtabalsė.O su ta muzika grakščiausiu judesiu sukasi balti bokštai, ugnimi liepsnoja langai, kurių visai nematyti; skrieja keisti neregėtų formų veidrodžiai, dangaus šviesulių aukščiams matuoti – o tuo pat metu viskas stovi vietoje; šviesos tonai keičiasi, darosi žalsvi, gelsvi, dangiškai žydri, raudoni, kaip žydinčios aguonos – ir tą pačią akimirką virsta baltu lauku. Viskas darėsi panašu į neregėtą apgaulę, į nuostabią išaukštintą nesąmonę – tikrą, realią ir paprastą.
       Žmonės stovėjo ant aukštos uolos, žiūrėjo į užburtą ežerą ir, žado netekę, tylėjo.

       Architektas paaiškino, kad jo kūrinys turi retą ypatybę: jis švarina ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą.
       – Sielą?! – paklausė nustebusi miesto valdžia.
       – Sielą, – atsakė statytojas.
       Po to vėl stojo tyla. Ji truko gal dešimt be galo ilgų sekundžių, ore suvirpėjo nerimas, brendo prieštaraujanti mintis. Veidai pasidarė plokšti, akys – apvalios; atrodė, kad kažkas kėsinosi perkirpti siūlą, skiriantį protą nuo beprotybės.
       – Argi jūs turite vilties nušvarinti žmonių sielas? – pasigirdo protingi žodžiai.
       – Ne, – atsakė keistasis menininkas.
       Kažkas garsiai nusijuokė, ir visiems pasidarė lengviau.
       – Jūs apgaudinėjate save!
       – Ne.
       – Jūs kitus apgaudinėjate!
       – Niekada!
       – Jūs kaltinate žmones!
       – Žmogaus vardu aš atsisakiau bet kokio kaltinimo.
       – Jūs – juokingas!
       – Žinau.
       – Kas verčia jus būti juokingu?
       – Gydytojas gelbsti ligonį ir tada, kai nėra vilties. Ar jis ne juokingas? O gal gydytojas save apgaudinėja?
       – Ar jūsų tas... sanitarinis pastatas turi gydomosios galios?
       – Gydo sielą. Sielos sveikata yra pagrindas kūno sveikatai.
       Visi pajuto, kad dialogas turi prasmę, bet neartina prie tiesos. Žodžiuose nebuvo paprastos logikos, kurią tikrovė suformuoja ir čia pat sugriauna. Kiekvienas mano, kad tik jo pusėje tai, ką vadiname gyvenimu, ir tik jis nieko neapgaudinėja, net savęs; niekada jis nepriims to, kas nesutinka su gyvenimo logika, kurios iš tikrųjų nėra.
       Nuostabus pastatas ant ežero kranto – kas jis? Jį reikia priimti, leisti funkcionuoti. Kas gi iš tikrųjų tas velnio objektas, kurį reikia leisti funkcionuoti? Marmurinės maudyklės, kurios gudriai apvalo ir nušveičia žmogų iš paviršiaus? Pamišėlio svajonė, paversta metafora? Ar kažkokia simbolinė sistema, kelianti į šventumą, į nesvarumo būklę? Į nieką nepanašu arba panašu į viską.
       – Negalėjimas suprasti, ką tu darai, yra dangaus dovana, bet nereikia jąja piktnaudžiauti, – tarė žmogus, kuris nieko daugiau nemokėjo, kaip tik būti išmintingu.
       – Tai smegenų audiny susikaupę nuodingi apykaitos produktai, – tarė žymus miesto gydytojas.
       – Maištingumo dvasia! – pasakė policijos atstovas.
       – Ačiū! – atsakė autorius.
       Komisija atsidūrė prieš sudėtingą neišsprendžiamą klausimą. Kviestieji žiūrovai ir meno kritikai tylėjo, – vieni, bijodami pritarti komisijai, kiti, bijodami nepritarti.
       Kaitino vasaros saulė, dangaus sparnai apglėbė žemę; buvo tvanku, nors amžinai gyvas vanduo bangavo be vėjo ir dvelkė gaivinančiu alsavimu; mirgėjo šviesūs drabužiai; iš tolo atrodė, kad ant ežero kranto nusileido pulkas angelų.
       Išėjo į priekį senas poetas ir pasakė programinę kalbą, kurioje nebuvo jokios programos.
       – Mūsų pakrikęs amžius ieško naujų meno formų, – kalbėjo jis, – formų, stebinančių mintį ir vaizduotę. Visi mes pasigailėtinai naivūs – norime duoti tai, ko anksčiau nebuvo... Kai kam yra pavykę nuostabiai pralaimėti – jie šiandieną nemirtingi. Don Kichotas pralaimėjo prieš malūnus, bet nugalėjo sielas.O štai šitas genialus pamišėlis nori prikelti nugalėtas sielas, nuplauti kraują ir spjaudalus, kuriais žmogus pats save apteršė. Ar jis ne juokingas? Dabar jis nori – per daug pretenzijų – nori panaikinti lemtingąjį plyšį tarp darbų ir žodžių, tarp gyvenimo ir teorijų. Jūs tik paklausykite – užpildyti sielos tuštumą – nežinant kuo! – likviduoti agresiją prieš save ir kitus, padaryti žemės vabalus idealius realybėje. Juk tai viskas! Bet aš nepatarčiau protestuoti prieš šitokius narsius kūrėjo troškimus. Tebūnie jam šlovė! Ponai! Aš siūlau susirinkusiai komisijai pateikti šį originalų meno kūrinį valstybinei premijai.
       Vėl stojo tyla. Kažkas nusijuokė, kažkieno veidas ištįso.
       – Premijai?! – tarė komisijos pirmininkas. – Jokios premijos neišgelbės to kūrėjo, kuris atitrūko nuo gyvojo žmogaus interesų, nusigręžė nuo duonos ir nuo moterų. Vėliau ar anksčiau jam lemta patekti į aklavietę.

       Ypatingas posėdis ant ežero kranto staiga baigėsi, neradęs jokio sprendimo. Statytojas atsirėmė į pakrantės uolą ir ilgai mąstė.
       Prie stebuklingojo pastato ant suolelio sėdėjo žila moteris – sargė. Ji buvo pilkai apsirengusi ir skaitė ant kelių pasidėjusi knygą. Statytojas girdėjo pusbalsiu tariamus žodžius:
       – Nesijuok iš mūsų, viešpatie, ir nežemink mūsų savo pašaipa; duok mums drąsos būti teisingiems ir duok mums truputį meilės; ir mes būsime gyvi teise ir teisybe, ir mūsų sielos atgis nemirštamu gerumu.

       Vis dėlto įvyko tai, ko niekas nelaukė arba ko visi laukė: pastatas ant ežero kranto sudegė.
       – Ar kaltininkas žinomas? – paklausė miesto burmistras.
       – Konstancija, beprotė, rudaplaukė, padegėja! – atsakė policijos prefektas.
       – Ar tai tiesa? – paklausė burmistras.
       – O kas tai yra tiesa? – savo ruožtu paklausė prefektas.

Grušas, Juozas. Rūstybės šviesa: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt