|
<< Atgal
Juozapas Albinas Herbačiauskas
XIII KAPINYNŲ SIMPONIJA
Espanioliska INTRODUKCIJA-UVERTIŪRA
INTERMEZZO
PIRMA NAKTIS (ANDANTE)
ANTRA NAKTIS (ALLEGRO)
INTERMEZZO
TREČIA NAKTIS (ADAGIO)
FUGA
Į viršų
Espanioliska
INTRODUKCIJA-UVERTIŪRA
Žmogus kaip gėlė iš kapinyno išauga ir
kapinynan nuvytęs krinta. Labai retai gėrisi juo ir džiaugiasi skaisčios Madonos
rankelės. Jam tik tiek laimės gyvenime, kiek jis gali žydėti. Nepražydęs žmogus
negeras, nedoras žmogus. Kapų idėja žydi žmogaus siela šioj ašarų pakalnėj. Tik
kapai nemeluoja...
Įsišaknėjęs kapuose žmogus kvatoja saulės
spinduliavimu ir ašaroja ūkanų bei debesynų rauda: šit jo gyvenimo prasmė. Kiek
raudos, tiek džiaugsmo.
Ką saulė išverkia, tą žemė išgeria: kapai
dangaus ašaromis minta. Žemė taurė-kaukuolė: iš jos Mirtis geria neišraudotas
ašaras.
Saulė bučiuoja kapus spinduliais, ir gema naujų
žmonių naujos kartos. Taip nuolatos: naujų žmonių lūpomis kalba numirėlių
neišdainuoti, neišraudoti, neiškentėti, neiškankinti skausmai ir ilgesiai.
Gyvas žmogus tai mirusių
žmonių balso aidas. Gyvenimo balsas visados Mirties aidu skamba: evoe vita
memento mori! 1
Kapuose nuolatinė praeitis gyva tradicija.
Gyvenime nuolatinė dabartis kapų aidavimas. Kas gimdo ateitį? Nemirybės ilgesys,
heroizmo magija drąsos alchemija! Vergai tik dabartimi gyvena: jie kapų nešvari
svajonė. Didvyryje kapų amžiai gyvena: tai mirusios Teisybės iš kapų
prisikėlimas...
Kapuose gyvenimo Teisybė; gyvenime mirties melas.
Mirties melu pragyvenę skaisčiai jaunas dienas trokštam gyvenimo Teisybės ir ieškom
jos kapinynuos! Gyvenimo Jaunatvė - tai mirties senatvė; gyvenimo senatvė tai
mirties jaunuma. Kūdikiu gimei, kūdikiu miršti!
Gyvenimas tai kapų, numirėlių, svajonių,
iliuzija, haliucinacija, ilgesių sabbatas Mirties teatras commedia dell'arte!
Gyvi vaidina numirėlių testamentum.
Kapai taip pat knyga stebuklinga knyga; bet kas
moka skaityti tos knygos Teisybę? Tik drąsuolis mirti.
Pilotams paklausus: Kas teisybė? Kur Teisybė?
atsakymas: Ten, kur yra drąsos mirti Dėl Teisybės! Heroizmo idėjoj.
Tas tiktai žino, dėl ko gyvena, kas tikrai žino,
dėl ko jis būtinai privalo mirti.
Tai Aukos-Golgotos slaptinga problema. Pasaulis jos
dar nesuprato. Dėl to ir mylėti dar nemoka. Neapykanta gyvena.
Tik dėka herojingai drąsai mirti dėl Teisybės
pasaulyje dar gyvena Gerovė, Grožis-Menas; dar Piktas netriumfuoja, džiaugsmu
netrimituoja: jis dar labiau siunta.
Be drąsos mirti nėra drąsos mylėti: tikra Meilė
tai šventos aukos misterija.
Kas myli, tas pasišvenčia, tas savimi aukauna. O
kas pasišvenčia, tas nesibijo dėl Meilės mirti.
Lyčių meilė, patino ir patelės žaislai,
tai pragariška neapykanta. Patinas graužia patelę, patelė ėda patiną: iš jų
liekanų gema nuodėmė vaikų baisi karma.
Pabučiuokit tikros Meilės lūpomis šių dienų
gražuolės veidą: ir ką regėsit? Ogi kaukuolę jūsų rankose! Tikra Meilė gyva kaip
Perkūnas.
Tikra Meilė iš dviejų daro vieną: Androgino
alchemija gimdo Žmogų! Dviejuose kūnuose privalo būti viena kūrybos Dvasia.
Kas bijo mirti dėl Teisybės, dėl Meilės, dėl
Grožio, dėl Meno, tas jau miręs žmogus, tas tikrai pabaltintas karstas. Jam
kapinynas gyvenimo teismas: ir kriminalas taip pat, kapų keršto neprovokuokit!
Drįsti mirti reiškia drįsti gyventi. Be drąsos
mirti nėra drąsos gyventi: yra tik vegetavimas kirmėlių perėjimas lavono pilve!
Tas tiktai gyvena garbingai, kas drįsta būti
prakeiktu miręs. Kas nevaikščiojo Dantės pėdsakais, tas nesupranta gyvenimo
garbės. Tas veltui svajoja apie žemės dausas, mirties būdamas nuteistas kriminalan.
Kas žvaigžde nespindėjo prakeiktųjų
pragare, to vardo veltui ieškos gyvenimo astronomai šio pasaulio danguje: ką gyvenimas
išaukština, tą mirtis pasmerkia.
Amžina garbe šviečia prakeiktieji: tie,
kurie reikalauna panaikinti pirmapradę nuodėmę ir velnią nori Meile
išganyti.
Rojus, sukurtas ant prakeiktųjų skausmų,
koks bjaurus! Jo angelai žiovauna iš nuobodumo ir su nuodėmės nimfomis jau nori
flirtuoti.
Paprastai žmonės, išaugę iš kapų, kaip gėlės
žydi saulės spinduliuos: tai normalūs žmonės. Jie auga, žydi galva aukštyn,
į dangų.
Bet yra žmonių-gėlių, išaugusių iš
žvaigždynų ūkanų-kapinynų, galva-žiedu žemyn, kojomis-šaknimis aukštyn. Jie
kojomis vaikšto Paukščių Taku, o galvomis it žagrėmis aria žemės kapinynus ir
baisios aukos ašaromis-sėklomis maitina numirėlius, kad nenumirtų iš ilgesio bado.
Tai nenormalūs žmonės. Tai ištremtieji galva žemyn iš dangaus pikti
angelai. Tai prakeiktieji prometėjininkai, liuciferininkai. Tai Meno dievai. Jie
dieviška inteligencija aria žemę ir apsėja jos ūkį Grožio beprotišku ilgesiu...
Bet jie drauge ir dangaus pasiuntiniai
nekviesti svečiai.
Juos gundo nekaltai Dievo ar Liuciferio suvedžiotos
Madonos, išsižadėjusios vyro.
Jie prakeikti pranašai. Jie Dievo nemirybe nori
užnuodyti mūsų pasaulį.
Jie, kančios kryžiumi apkabinę pasaulį, amžinai
gyvi pasaulio ilgesiu Dievo sūnum tapti: eritis sicut dii!
Tai nelaimingiausi, tragingiausi žmonės tikrai
žmonės: Jonai Krikštytojai. Jie dabar skelbia ugnies krikštą ir griežtai
reikalauna, kad pasaulis mirtų ant kryžiaus dėl Kristaus išganymo!
Tai tikras ir protingas, pasaulio galas: išganytas
privalo mirti dėl Išganytojo!
Garbė žemybėse, Golgota aukštybėse!
Kryžius pervėrė Dievo širdį: gana kryžiavimo!
Dievas pats save jau nukryžiavo!
O Salomėja, prakeiktos Lilith nekaltai
pradėta duktė, sėdi vienų viena pasaulio Herodo rūmų salėje, maurų svajonių
arabeskomis braižytoj, prie fontano, kvepiančiu vandenim trykštančio, ir laukia Svečio
tragingu savo širdies ilgesiu... Arfos stygomis skambina baltos alebastrinės Iholibos
rankelės ilgesio psalmę, o Salomėjos lūpos tyliai šnabžda: Ateik, mylimasis,
ateik! Aš tavęs jau du tūkstančius metų laukiu! Ateik, amžinas bastuoli, pailsėk!
Mano kūnas kaip gėlė pražydo, medum kvepia... Aš alpstu, aš vystu be
tavęs!.. Ateik, bitute, ir iščiulpk mano meilės medų! Ateik, mylimasis, ateik,
ateik!.. Apsaugok mane, kad mano žiedo nenuskintų purvina vergo ranka! Aš vystu:
aplaistyk mane savo akių astraliniu yzopu!.. Ateik, mylimasis, ateik! Jau du tūkstančiu
metų aš tavęs laukiu! Atlėk, bitute, atskrajok kaip sapno svajonė!.. Aš tavęs
veltui laukiu! Aš tave myliu, myliu, myliu! Ateik, ach, ateik!.. Mano akyse jau
išsimaudė Kometa: jos seledinuotai tyros ir žaibingai aistrios!.. Mano krūtys nunoko
kaip persikai, o liemuo mano gražesnis, meilesnis ir minkštesnis už Žalčio Gundytojo
visas sanpinas!.. Mano aukso plaukai akacija kvepia, o lūpos mano saldesnės už Hepos
medų... Mano širdies mauzoliejuje guli palaidotas tavo likimas, o meile pašėlusios
mano rankos glamoni tavo astralinę šmėklą!.. Ateik, ateik, ateik! Aš tave myliu, aš
tavęs laukiu! Aš vystu iš meilės bado... Aš alkana... aš baisiai alkana!..
Cit! Tyla! Salomėja klauso, ar neatsilieps toliuos
erdvė bent jos šauksmo aidais.
Klauso. Ir netrukus ji išgirsta bitutės balsą:
Jis jau ateina, jau eina! Nusiramink! Jis tave
pabučiuos, kad tavo galva jau niekad nebūtų Medūzos galva! Tu pagimdysi tikrą
Mesiją!..
Salomėja guli apalpusi iš džiaugsmo: Jis
ateina!
Baltos alebastrinės Iholibos rankelės skambina ant
arfos stygų advento psalmę: Jis ateina!
Žvaigždė nukrito dangaus rytuosna! Jis ateina!
Žaibais pasirašė septyni meteorai Nudininkai: Jis tikrai ateina!
Aušrinė užtekėjo Jono Krykštytojo galva...
Salomėjos krūtys sudrebėjo... akys atsivėrė...
Į viršų
INTERMEZZO
Rudens vakarais, kada Saulė mirties misteriją
sapnuoja ir Žydų tautai Naujus metus skelbia, nuolat aplanko mane
numirėliai-nabašninkai, svečiai iš šio pasaulio kapinynų... Aplanko mane ir vyrai,
ir moterys; kartais ir vaikai keistų tragedijų liudininkai...
Kiekvieną vakarą viešiu naują svečią. Ateina
dažnai 1 val. ir klebena į duris taip švelniai, taip poniškai, kaip nė vienas
aktorių dar neišmoko... Tuberozos kvapas - tai vizitinis bilietas...
Kas?
Draugas!
Ko geidžia?
Pasikalbėti!
Aš užimtas darbu!
Aš duosiu tavo darbui naujos medžiagos!
Aš nuvargęs!
Aš tave sustiprinsiu žiniomis!
Kokiu pavidalu ateini?
Gražiu!
Tai kviečiu, įeik!
Įeina svečias ir vieši pas mane ilgai, kaip kada
iki Aušrinės...
Iš savo svečių aš sužinojau daug gyvenimo
paslapčių tokių, kokių nė vienoj pasaulio knygoj nieks negali rasti. Bet man
draudžiama tas paslaptis žmonėms sakyti... Nesupras ir nusinuodins, visi
svečiai mane įspėjo...
Su savo svečiais man
neapsakomai ramu! Ypač su menininkais... Tūlas menininkas paišytojas kinematografiniais
paveikslais nupiešė man carų šeimynos visą tragediją (tada vos iš proto
neišėjau), o kitas, muzikas, fortepijonu išskambino man anglų poeto Oskaro Wilde'o
gyvenimo tragediją (sonatos formos laidotuvių maršas taip mane sužavėjo, kad tris
dienas sirgau taedium vitae 2 liga). Bet apie tai man
draudžiama daug kalbėti... O mano svečių autobiografijos kokios puikios, kokios
gražios! Šimtą tomų apysakų galėčiau išleisti, jeigu man nebūtų draudžiama...
Tu tik vienu vienas privalai žinoti ir ta iš tarpo moterų, kuri gyvens tavyje, o tu
joje, taip visi mano svečiai mane įspėjo...
Ilgiau negu kiti (keletą vakarų) pas mane viešėjo
tūlas jaunikaitis gražuolis, skaistuolis, tartum pats Liuciferis, Grožio
Archangelas (mano sąraše jis XIII mano svečias). Iš veido jis atrodė 20 metų
jaunumo, bet jo ilgi garbinuoti plaukai buvo balti kaip pirmas sniegas... Jo akys
liepsnojo opalais, o lūpose slapstėsi baisaus skausmo ironija... Nešiojo jis XVI a.
rūbus (iš juodo barchato) ir apsiausta. Jo dešinioji ranka (tokių gražių rankų aš
dar niekad nemačiau!) buvo papuošta gyvo žaltyčio brasletu, o ant jo kairiosios rankos
saturninio piršto buvo užmautas žiedas su gyva moteries akimi vietoj brangaus akmens
(tikrai taip!). Jis visas kvepėjo verbena...
Tasai jaunikaitis pasakojo man baisią savo gyvenimo
tragediją. Didžiausia žmogaus fantazija negali sumanyti tai, ką tas žmogus per 33
metus (jis tik tiek metų gyveno) iškentėjo.
Dieve mano, kiek ekstazės aš pergyvenau
beklausydamas tos jo apysakos-baladės! Ir skausmo, ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir
ilgesio ekstazės!.. Aš klausiau jo baritoninio balso, aiškiai ir ryškiai
skanduojančio minčių mintis, o kažkoks slaptai erdvingas orkestras grojo tolimu
simfonijos aidu... Muzika aiškino jo žodžius gaidomis... Susidarė minčių melodijos
ir žodžius tikrino...
Vergiškos ramybės patale pripratęs snausti ir apie
tuštybę svajoti tu, apsileidęs tinginy, nubaugintasai verge, tu, šių laikų
skaitytojau, perskaitęs šią baisią išpažintį, susiprask, kas tu esi ir kuo dar gali
būti!.. Tiki visokiems niekams, plepalams, tikėk ir šios apysakos žodžiams...
Jeigu viskas svajonių svajonė, tai tik tragingas svajonių prakilnumas, kosmingumas
yra pateisintas ir pamatuotas. Žinok apie tai, tinginy skaitytojau, pripratęs svajoti
apie realiai suterštas, purvinas, melagingai išgalvotas ir dar melagingiau pergyventas
realias svajones!.. Išspjauto iš burnos (dantis išplovus) vandens švarus žmogus
negeria; taip pat šunų apkandžiotos mėsos ir katė neėda!.. Ta prasme kūrybos jau
galas paskutinis... Tiesa, šiandien jau ir žmogieną valgo... Bet išspjauto iš
gyvenimo burnos literato ir šuo neuostys...
Kūrėjas gyvenimą kuria! Garbė jam už jo
prometėjišką drąsą būti gyvenimui dievu!.. Garbė kūrybai!..
Į viršų
PIRMA NAKTIS (ANDANTE)
Gimiau Ispanijoj, Kordobos mieste, 1463 metais
spalių mėn. 12 d. 12 val. nakties. Mano motina, aukštų grandų (de Carranza) giminės,
vardu Salomea, skaisti ir graži kaip Madona (žmonės taip pasakoja), buvo vienuolė,
visų mylima ir gerbiama, bet ją kažin kokiais magijos burtais suviliojo ir iš
vienuolyno gudriai išvogė tais laikais garsus don Miguelis de Borgija, Ispanijos
karaliaus giminaitis, eksvienuolis, vienas gražiausių ir drąsiausių Kastilijos vyrų.
Neilgai jis džiaugėsi vienuolės Salomėjos meile: žuvo dvikovoj nuo rankos mano
motinos brolio, narsaus don Juano, pašėlusio keršto aistrumu...
Kada mane pagimdė, vienuolė Salomėja jau buvo
meilės našlė (turėjo vos 17 metų).
Vos gimiau, tuojau mane apkrikštijo vienuolyno praepositus,
žinoma, inkvizitorius. Mat visi bijojo, kad velnias manyje neapsigyventų. Davė man tris
vardus, bet motina mane vadino Johannes Baptistu... Žmonės pasakoja, kad mano
gimimo valandą nukrito meteoras Toledo apylinkėj ir sugriovė tyrlaukio kapinyno
koplytėlę...
Šventas Inkvizicijos teismas atleido mano motinai
jos baisią kaltę (Karalienei užtariant ir grandams reikalaujant) ir uždarė ją
vienuolyne-kalėjime. Mane, kūdikį, leido jai auklėti, kol man sukaks 5 metai. Vėliau
man buvo lemta būti Šventos Inkvizicijos nuosavybe (žmonės pasakoja, kad aš būčiau
buvęs kardinolu, Didžiuoju Inkvizitorium).
Mano motina nuolat verkė ir mane bučiavo. Tas mane
baisiai erzino, ir aš rėkiau, cypiau tarytum viščiukas virėjos rankose.
Dar mažas vaikelis vos 3 metų aš baisiai
buvau piktas, kad aš gyvenu. Aš taip protavau intuicijos protu. Dažnai savo motinai
sakydavau: Užmušk mane, aš nenoriu gyventi!.. Nukryžiuok mane, aš taip noriu
mirti!.. Mano motina tylėjo ir ašarodama bučiavo mane... Ir ką ji man galėjo
pasakyti? Juk ji gerai jautė, kad mano lūpomis kalba kažin kokia fatališkai bausminga
dvasia!.. Mane baisiai kankino intuityviškas jausmas, kad aš kažin kokio atpirkimo
auka, kad aš privalau už nesuprantamą man dalyką pasišvęsti... Tas jausmas taip mane
erzino, kad vieną kartą aš apspjoviau krucifiksą ir sulaužiau jį, ir man lengviau
pasidarė... Žmonės sako, kad tai puikybės dvasia mane iš mažens apsėdo. Tas
netiesa. Aš nenorėjau gyventi, aš norėjau gyventi, aš norėjau mirti kovoje
dėl kažin kokio didelio dalyko kaipo nugalėtojas, triumfatorius, o ne kaipo vergų
auka!..
Tu tuos jausmus privalai suprasti. Heroizmo, ne
puikybės dvasia iš mažens manyje gyveno!..
Augau vienuolyne-kalėjime kaipo
enfant terrible 3 (jūs dabar taip vadinat sau
žmoniškus vaikus) visiems... Visi manęs bijojo, o kartu ir baisiai mylėjo... Buvau
nuolatinė audra ir drumsčiau supuvusį vienuolyno orą.. Visi jautė, kad tai gerai...
Tyrą orą alchemiškai dariau...
Savo motinos, baigdamas penktus metus, pradėjau taip
baisiai neapkęsti, kad ji nežinojo, ką su manim daryti... Vaikščiojo visa apsvaigusi
arba meldėsi raudodama... Aš juokavau iš jos... Vieną kartą, pamenu, kada ji verkdama
norėjo mane pabučiuoti ir prie savo širdies priglausti, aš ją atstūmiau nuo savęs
ir tarytum pašėlęs pradėjau kojomis trepsėti ir nevaikišku balsu rėkti: Eik
šalin, tu visa purvina, tu visa smirdi... eik šalin, nekenčiu tavęs!.. Motina
apalpo... Gulėjo ji apalpusi ilgą laiką, o aš sau vaikštinėjau
tarytum suaugęs vyrukas, laikydamas rankas užpakalyje, ir giedojau sau egzekvijas,
kurias girdėjau giedant vienuolyno koplyčioje (Responde mihi, De profundis 4)...
Po to įvykio mano motina taip nusiminė, kad bijojo
į mane ir pažvelgti. Vos iš proto neišėjo... Nuolat laužė rankas, rovė plaukus iš
galvos, aimanavo, raudojo, keikė net ir Dievą... O aš, žinoma, vaikštinėjau sau ir
giedojau egzekvijas, dažnai kartodamas memento mori!... Savo motiną tyčia iš
proto variau... Baisu, baisu! Tu drebi, girdėdamas mano išpažinties žodžius... Aš
tave suprantu... Mano motinai buvo lemta tapti vienuole, vaidilute, o ji vaiką
pagimdė!.. Baisu, baisu! Jau niekas jos negalėjo nuraminti; net ir inkvizitoriaus
egzorcizmai... Ji ėjo iš proto...
Atsimenu paskutinę naktį vienuolyne piktą,
žiaurią, baisią, o draug ir stebuklingą naktį! Aš žinojau, kad už valandos,
vidunaktį, sukaks man penkeri metai, kad rytojaus dieną prievarta būsiu atskirtas nuo
savo motinos ir nežinia kur išgabentas. Buvo man liūdna, bet dar labiau linksma...
Vėjas, glausdamasis prie vienuolyno sienos, graudžiai raudojo ir švelniai klebeno
langą. Įsileisk mane, aš nelaimingas vargšas, priglausk mane,- šnabždėjo,
šlamėjo...
Sėdėjau susimąstęs prie lango ir visai
nesidomėjau, kas mano motinai darosi. Staiga krūptelėjau... Mano motina skaudžiai
nutvėrė mane už rankos ir kažkokiu rūsčiu balsu tarė: Eiva! Žvilgterėjau į
jos veidą ir antrukart krūptelėjau: jos akyse buvo žaibai, jos veidas buvo baisus,
nežmoniškai išbalęs, su paslėpta lūpose žiauria šypsena... Buvo apsirėdžiusi
baltais rūbais... Kvepėjo tuberoza... Skaudžiai nutvėrus už rankos, nusivedė ji mane
vienuolyno bažnyčios koplyčion... Atsiklaupė (mane irgi privertė atsiklaupti) prie
šv. Mykolo Archangelo altoriaus ir garsiai tais žodžiais meldėsi (aš viską menu
paskutinių jos žodžių amžinai neužmiršiu):
Šventasai Mykolai Archangele, atsiimk šį
kūdikį! Jis tavo!.. Jeigu leidai man nusidėti, jeigu manęs nenorėjai saugoti, tai
turbūt tu pats mano nusidėjimo, mano nuodėmės norėjai... Atsiimk šį kūdikį
mano baisios nuodėmės saldų vaisių!.. Jis nuodėmingiausios meilės gėlė:
apsivainikuok jos skaistumu, jos nekaltu aušringumu!.. (Vėjas pradėjo staugti, ir
žaibai pabudo iš miego nakties piktoj širdyje.) Tu tyli, šventasai Mykole,
švenčiausias Archangele!? Tu man nieko nesakai... nekreipi į mane savo galingo
dėmesio?! Tu tyčiojiesi iš manęs?!. (Sudundeno tolimas griaustinis, žaibas erzino
vėją, o vėjas žaibą abudu siuto, bažnyčios sienos drebėjo...) Jeigu tu
neatsiliepsi į mano sopulių šauksmą, į mano de profundis balsą, jeigu tu mane
paniekinsi ir šiuo kūdikiu-gėle neapsivainikuosi, tai aš žinok tai tai aš...
maldausiu Liuciferio, kurį tu savo kojomis mindai... aš... aš... Čia pradėjo
baisiai kvatoti: Cha cha cha cha!.. Liuciferi, Laisvės spindulių nešiotojau,
nuskriaustųjų ir pavergtųjų dieve, tikros meilės Aušrine, aš tavęs... cha cha cha
cha!.. aš tavęs maldaunu... cha cha cha cha!.. Imk sau šį mano kūdikį mano
garbės vaisių!.. Staiga suriko nemoterišku balsu: Jėzus Marija!.. Ir krito
negyva...
Pasidarė tyla baisi mirties tyla... Tik vargonai
staiga kažką sumurmėjo ir staiga nutilo; tik žaibai tartum žalčiai graužė vienas
kitą, už vitražinių langų susikamuoliavę, susiraitę; vėjas klastingai tylėjo...
Aš per visą laiką, kada mano motina maldavo,
nustebęs ir visas sužavėtas žiūrėjau į Liuciferio veidą (po šv. Mykolo Archangelo
kojų paveiksle, ant altoriaus pakabintame, atvaizduotą), į jo žaliai spindančias
akis, o jis, Liuciferis, taip pat į mane žiūrėjo ir labai meiliai šypsojosi... Taip
buvau tuo sužavėtas, kad į savo motiną dėmesio visai nekreipiau...
Staiga didelis raudonas žaibas apsiautė mane visa
ir trenkė baisiausias perkūnas... Aš išsigandęs ėmiau verkti ir savo motiną
žadinti, draskyti... Bet ji gulėjo ant marmuro plytų negyva skaisti, graži kaip
nuskinta balta rožė... Vėjas staugė pasiutimu, viskas drebėjo... Aš dar labiau
rėkiau, verkiau, norėjau išbėgti, bet - pažvelgęs į altoriaus paveikslą staiga
nustebau išvydęs, kaip Liuciferis, nuvertęs šv. Mykolą, keliasi iš po jo kojų,
išeina iš paveikslo ir, ištiesęs rankas, eina prie manęs... Aš tos valandos niekad
neužmiršiu... Apalpau...
Atsipeikėjęs aš save patį išvydau gulintį
lovoje labai vargingoj grytelėj... Aušrinė tekėjo... Skambino varpas Ave
Maria... Prie manęs sėdėjo labai malonus senelis; glostė mane, ramino ir ragino
užmigti... Jis man pasisakė duobkasys esąs... Kažkoks nežinomas jam labai gražus,
juodai apsirėdęs jaunikaitis pat vidunaktį, atnešė mane pas jį, davė jam aukso
mašną ir liepė jam mane laisvai auginti tik ant kapinyno, už kapinyno vartų
manęs neišleidžiant... Prižadėjo ateiti ir atsiimti mane, kada man sukaks 13 metų...
Aš saldžiai užmigau ir sapnavau savo motiną...
Jos galva buvo tikrai mano motinos galva, bet jos kūnas buvo žalio žalčio kūnu... Ji
pabučiavo įkando mano lūpas, nusišypsojo ir tarė: Aš dabar vėl Lilith...
Aš surikau ir pabudau... Aplink mano galvą skrajojo juodas drugelis su auksinėmis
žvaigždelėmis ant sparnelių... Saulutė linksmai švietė...
Į viršų
ANTRA NAKTIS (ALLEGRO)
Tik suaugęs sužinojau iš žmonių kalbų, kad
mano motina, šv. Bažnyčios prakeikta, staiga mirė iš gailesčio vienuolyno
bažnyčios koplyčioje, kad perkūnas trenkė į šv. Mykolo Archangelo paveikslą, prie
kurio ji meldėsi, ir jį visai sunaikino, o apie save patį išgirdau, kad mane
mažą vaikelį velnias pagrobė ir pragaran nusinešė už mano motinos baisią,
prakeiktą nuodėmę... Aš labai širdingai juokiausi iš tokių žmonių kalbų ir
džiaugiausi, kad ne nuo dangaus, bet nuo pragaro pradėjau savo gyvenimo
mitą-legendą...
Tu jau žinai, kaip ir kokiu būdu aš atsiradau
senelio duobkasio namely ant kapų... Du metu aš gulėjau lovoj ir miegojau, sapnavau
(tokį apsireiškimą jūs, XX a. žmonės, vadinat miego liga)... Kiekvieną
trečią dieną, vidurnaktyje, pabusdavau ir tada senelis mane penėjo labai skania sula
ir kažkokių kvepiančių gėlių (turbūt verbenos) virintais žiedais... Per tuos du
metu aš persapnavau 33 amžių visą istoriją ir suaugęs jau neturėjau reikalo iš
knygų istorijos mokintis... Tu stebiesi išgirdęs tokios prasmės mano žodžius?.. Tavo
nusistebėjimas mane stebina... Jūs, labai civilizuoti žmonės, gėritės kinematografo
išradimu, o nieko nežinot apie tai, kad žmogaus siela tai amžių kinematografas...
Taigi supratai mane, aš džiaugiuosi...
Po dvejų metų auklėjimo sapnų sapnais aš pabudau
siela subrendęs, atsikėliau ir nakties laiku mėnuliui šviečiant pirmą kartą
išėjau po kapinyną pasivaikščioti... Vos tik pasirodžiau tarp kapų, tuojau mane iš
visų pusių apspito nabašninkų vėlės (jūsų okultistai vadina jas astraliniais
kūnais)... Surengė man jos iškilmingą ovaciją, apvainikavo mane erškėčių
vainiku ir skaisčiausiomis gėlėmis, jos visos mane išbučiavo, nusivedė į kapinyno
koplytėlę, ir ten vėlių vyskupas, senelis, apkrikštijo mane visų kapinynų Jono
Krikštytojo vardu... Senelis vyskupas pasakė labai gražų pamokslą apie mano
pašaukimą-misiją... Kapai, kalbėjo senelis su ašaromis akyse, laukia savo
išganytojo... Vėlės skausmingai vargsta Mėnulio nelaisvėje ir veltui Saulės
spindulį maldauna susimylėti... Jos suvaržytos astraliniais kūnais ir kenčia daugiau
negu materializuoti žmonės... Jos visų dabar apleistos, nes jų likimo žmonės jau
nesupranta... Tu, šventasai vaikeli, žmonių pasiuntinys... Tu ateini pas mus tikrai
kaipo Jonas Krikštytojas... Tu ateini mums pasakyti, kad mūsų Išganytojas tikrai
ateis... Jis jau ateina... Iš mūsų skausmo ir ilgesio gilumos švenčiausio džiaugsmo
balsu sveikinam tave, pranaše: Salve, salve, salve!.. Visos vėlės choru
pakartojo senelio prakilnų pasveikinimą... Paskui senelis padavė man žibintuvą ir
liepė man liepsna pakrapinti visus susirinkusius... Aš tai ir padariau, tardamas tuos
žodžius: Aš jus, vėlės, krikštiju liepsna ir skelbiu jums, kad jūsų
išganytojas, Aušrinės nešiotojas, jau ateina! Nelaimė jums, jeigu jūs jo nepažinsit
ir nesuprasit, jeigu jūs jį nukryžiuosit! Tada jūs būsit prakeiktųjų nugalėtos ir
žemės vidurin nutremtos... Aušrinė patekėjo, ir visos vėlės išsiblaškė,
išnyko...
Aš likau vienas ir ilgai stovėjau koplytėlėj
susimąstęs... Senelis duobkasys, suradęs mane tokioj vietoj, nudžiugo, pabučiavo mane
ir tarė: Aš maniau, kad tave vampyrai suėdė... Kaip aš džiaugiuos tave
suradęs!..
Augau ant kapinyno, senelio duobkasio priegloboj.
Nors jis mane laikė nesveiko proto (anormaliu) vaiku, tačiau jis mane labai mylėjo...
Maitinausi ožkos pienu ir kapinyno vaisiais (figomis, apelsinais) bei žolėmis, kurias
aš pats rankiojau... Dienomis aš miegojau ir sapnuodamas savo eskteriorizuotu astraliniu
kūnu (aš ir dabar juo esu apsivilkęs) vaikštinėjau po pasaulį ir tokiu būdu geriau
negu jūs iš knygų išmokau geografijos ir kraštotyros... Ispaniją geriau pažinau
negu Jo Aukštybės Karaliaus sosto patentuotas geografas... Mane, vaiką, matydavo
įvairiuose Ispanijos miestuose, grandų rūmuose per iškilmes, vienuolyne (vyrų ir
moterų) per pamaldas ir rekolekcijas, viešose aikštėse per pasilinksminimus ir
šokius, ir visi išsigandę sakydavo, kad kažkokio žydų nukankinto vaikelio
šmėkla vaidinasi ir neduoda ramybės... Toji legenda apie vaikelio kankinio šmėklą
tais laikais pasklido po visa Ispaniją, o čigonės šokėjos savo malagenose to vaikelio
baisų mistinį likimą apdainavo... Nemiegojau į sąmoningai (sensuališkai,
jūsų tarme) gyvenau aš tik naktimis (iki Aušrinės) tarpe numirėlių su
vėlėmis, su nabašninkais susidraugavęs... Žmonių aš niekad nemačiau (be senelio
duobkasio, kurį laikiau viršžmogiu) ir matyti jų nenorėjau stačiai jų
bijojausi. Žmones aš laikiau nusidėjėliais, išdavikais, trumpai banditais. Mano
išmanymu, jų kūnai - tai kraujų purvai, priaugę prie jų prakeiktų sielų, o jie
patys tai amžinasties kirmėlės!.. Jų lavonai man geriau kvepėjo negu jų vadinami
gyvi kūnai... Matau iš tavo veido, tu pasipiktinęs tais mano žodžiais. Tau dar
neaišku, kad materializacija - tai baisiausia iš baisiausių nuodėmių, o materializmo
vad. mokslas tai kirminas kruvinoj žaizdoj, nuolat pašėlusio. žmogaus
pirštų nagais draskomoj!.. Įsivaizduok sau realų pasaulį kaipo didelę kruviną
žaizdą, o suprasi, kas tai yra žmogaus realus gyvenimas... Ligų ligos, sopulių
sopuliai, raudų raudos, keiksmų keiksmai žaizdos kirminų! (Tuos žodžius mano
svečias tarė su tokia pasibjaurėjimo ritmika, kad šiurpuliai mane visą sukratė,
iškratė.)
Taigi dėl to aš ir susigyvenau, susibroliavau su
numirėliais, su nabašninkais... Mirtis juos visus išmaudė žemės ašaryne-šaltinyje,
ir jie man kvepėjo taip, kaip tau kvepia gėlės... Žinok ir suprask, kad kapinynas yra
aukščiausio Mokslo akademija; tik dėka intuicijai jūs bent diletantiškai galit to
mokslo nors truputį paragauti! Ir tai dar žinok, kad be to mokslo žinojimo nėra
pranašo, nėra mesijo! Tiesa, tau tas jau ne naujiena, bet ir tu dažnai užmiršti, kad
kapuose tavo minčių šaknys...
Numirėliai mane auklėjo 5 metus (nuo 7-tų iki 12
metų) prakilniausios dvasios ir prakilniausios išmintybės numirėliai! Per sapną
aš tave galiu nuvesti Sevillos kapinynan (ten aš auklėjausi) ir parodyti tau dar
gyvas akmens plytas, ant kurių užrašyti vardai mano garbingų auklėtojų,
mirusių XI-XIII amžiuose. Tarp jų garsus garsaus Abduramano astrologas, maurų
Saliamonas (taip jį vadino), ir dar garsesnis Žydas kabalistas, Zochar
paslapčių aiškintojas... Meilės visų paslapčių mokė mane Don Juanas (ne
tas, kurio vardą ir garbę sudraskė jūsų Moljerai ir Zorillės; tas, apie kurį aš
kalbu, kuris mane išauklėjo, jums dar nesuprantamas, dar per baisus savo tragingumu)...
Per sapną, jei norėsi, jei išdrįsi, aš tau viską parodysiu, išpasakosiu... Kaipo
svečias, aš privalau būti atsargus diplomatas, nors aš tave, tiesą pasakius, myliu...
Tu dar žmogus, o žmogus silpnas savo siauru smegenų protu, varžančiu amžių inteligenciją...
Per sapną toji tavo inteligencija laisva, ir tada tu gali viską žinoti, būdamas
numirėlių sferoje... Aš skaitau iš tavo akių, kad tu nori mane įtarti, būk aš tave
šėtoniškai vilioju, apgaudinėju ir nebūtus daiktus tau įkalbinėju!.. Kaip tau ne
gėda taip mąstyti? (Jis atspėjo; aš visas paraudonavau iš gėdos; keletą minučių
tyliai sėdėjom.)
Taigi numirėliai mane auklėjo,
mane mokė visokių mokslų, apie kuriuos jūs gyvi, jūs pasišiaušę (kaip
kalakutai) puikuoliai homines sapientes 5 nė
jokio išmanymo neturit. Šiek tiek palaižę tų mokslų dažalo jūsų okultistai,
bet ir juos puikybė apkvailino... Aš, baigdamas vienuoliktus metus, jau žinojau be
jūsų Koperniko išradėjo, kad ne Saulė aplink Žemę, bet Žemė aplink Saulę
sukinėjasi, kad mūsų Saulės sistema skaito 10 planetų (dar vieną planetą greitu
laiku jūsų astronomai atidengs)... Iš religijos aš jau tada žinojau tai, kas
dabar jūsų teologus ir mistikus iš proto varo, būtent pirmapradės nuodėmės
paslaptį ir Žemės prakeikimo priežastį... Ir tikrai aš žinojau, kas buvo Kristus...
Bet per sunki našta tavo protui tų paslapčių žinojimas... Aš nutylėsiu iš
meilės... Dvyliktus metus baigdamas, aš jau išmokau senos Egipto kalbos (22
žvaigždžių ir žvaigždynų rašto ir kalbos ženklų arkanų, t. y.
paslapčių) ir sėkmingai ginčijausi su garsiausiais astrologais ir kabalistais
numirėliais dėl metodo pranašauti iš žvaigždžių... Be to, aš išmokau dar 12
kalbų (sanskrito, hebrajų, graikų, lotynų, italų, ispanų, germanų, slavų ir t. t.)
praktiškai dažnai susitikdamas su svečiais, kurie kasmet iš visų kraštų
atvykdavo pas mus ilgesniam laikui atsilsėti... Išmintingi nabašninkai išmokė mane gyvenimo
magijos ir aš vaikėzas mokėjau savo valia taip veikti į gyvų žmonių
gyvenimą, kad gyvi žmonės man veikiant virsdavo mano valios marionetėmis...
Mes (t.y. aš ir nabašninkai), norėdami sužinoti, kas darosi žmonių pasauly,
uždegdavom astralinės šviesos fluidus ir kinematografiškai to pasaulio visą
gyvenimą regėdavom... Kiek tada būdavo juokų iš to realaus pasaulio!.. Gyvų
žmonių gyvenimas buvo tai mūsų teatras, o tą teatrą mes iššaukdavom (taip, kaip
jūsų spiritistai dabar iššaukinėja dvasias) penktadieniais, saulei
nusileidus... Daug tau pasakiau. Suprask, kaip moki ir gali... Be to, aš dar išmokau
dematerializuotis ir pereiti per storiausias rūmų sienas arba vienu kartu būti matomas
keliose vietose. Gyvų žmonių moterys mėgsta verkti ir raudoti ant kapų ir aš
savo magija įkvėpiau toms moterims kapų baisų demonizmą kapų raganiją...
Per gyvas moteris aš viliojau gyvus vyrus mirti, nusižudyti iš meilės ir
džiaugiausi tai padaręs... Tai buvo visų mylimiausias mano žaislas... Ko drebi, ko
bijaisi? Nejau taip brangini gyvenimą tų, kuriuos moteris pagimdė? Žinok, kad meilė
tai mirtis! Kas myli moterį, tas privalo mirti...
Papasakok man ką nors iš vėlių gyvenimo,
tariau kažkokiu balso šnabždėjimu. - Kaip žmogus miršta, kaip jo siela vėle
virsta...
Daug nori žinoti. Bet tas žinojimas dar per
sunki našta tavo neišbandytam ugny protui. Nepakelsi, suklupsi... Aš tave myliu, tu
mums, numirėliams, gyvas reikalingas. Savo laiku, po truputį gyvo vandens lašeliais,
viską sužinosi. Būk kantrus. Pasitikėk mumis... Šią naktį bus gana. Tu nuvargęs.
Lik sveikas! Rytoj naktį 1 val. lauk manęs... Aš ateisiu... (Taręs tuos žodžius,
atsistojo, paglostė ranka mano veidą, meiliai man tartum vaikui nusišypsojo ir tyliai
išėjo. Aš užmigau kėdėj besėdėdamas ir sapnavau, sapnavau ką? Šitai
klausykit!)
Į viršų
INTERMEZZO
Sapnuoju sapną. Sapnuoju baisų sapną.
Tamsi naktis. Tamsi erdvė. Ūkanijų pasaulis.
Net žvaigždutės nematyt. Nė meteoras krisdamas
nesužaibuoja. Tamsu. Baisiai tamsu...
Aš lekiu sparnuotas dideliausiais šikšnosparnio
sparnais... Lekiu aukštybėse - aukštai, labai aukštai rankas sukryžiavęs ant
krūtinės išdidus, puikus... Mano akys reflektoriais spindi... Vėjas ūžia,
staugia, švilpia, kvatoja mano ausyse taip sparčiai aš lekiu... Vėjo rykštės
kapoja, plaka mano veidą...
Gana ilgai aš taip lėkiau erdvės tamsybėse...
Galop nusileidžiu žemyn... Apačioj regiu, matau didoką miestą... Jis visas baltuoja
kaip numirėlio savanas, kaip maurų mauzoliejus... Tarp apniaukusių jį nakties
šešėlių blizga gatvių akys elektros lempos... Upė kaip žalias žaltys
vingiuoja, raitosi tarp baltų namų tartum baltų baravykų... Gėriuosi sužavėtas to
miesto panorama... Leidžiuosi vis žemyn ir žemyn... Štai Giralda (kaip graži!), štai
Alkazaras (koks puikus!), štai sumišėlių architektų pastatyta katedra... Sevilla,
Sevilla Andalūzijos rožė! Salve, Salve!.. Leidžiuosi žemyn... Štai kapinyno
kiparisai štai koplytėlių kryžiai štai mauzoliejai puikūs!..
Aš nusileidau žemėn prie pat kapinyno
vartų... Sutinka mane vienuolis juodai apsirėdęs, balta virve persijuosęs... Jo
veidas baisus... Akimis jis kandžioja, o jo lūpų šypsena galanda peilį. Nosis apuoko,
kakta šimpanzės, o plaukai ant kaktos pinasi į du ragu... Jis basas... Jo kūno oda
rausvai geltona, kaip suvytęs lapas... Jis daug kartų prieš mane nusilenkdamas
nužemintai mane sveikina, atidaro vartus ir rankos gestu kviečia eiti, sekti jį... Aš
einu kiparisų alėja. Vėjas šluoja suvytusius medžių lapus iš po mano kojų ir
švilpia ir staugia, rasit tyčiojas iš manęs... Baisus vienuolis veda mane, aš jį
seku... Prieina prie maurų stiliaus mauzoliejaus, atidaro dureles ir kviečia įeiti jo
vidun... Aš be pasipriešinimo, be baimės įeinu ir staiga atsistoju tartum
suparaližuotas... Matau, regiu trijų laiptų katafalką, o ant katafalko krištolo
karstą atdarą... Karste guli jauna panelė tokia skaisti, tokia graži, kad savo
sužavėjimą tik dejavimais galiu išreikšti... Septynios juodos žvakės dega aplinkui
katafalko sustatytos (po tris iš abiejų šonų, o viena priegalvyje)... Jauna panelė
miega, ji ne lavonas... Stoviu visas sužavėtas, visas įsimylėjęs ir akių negaliu
atitraukti nuo jos tikrai dieviško grožio veido... Staiga panelė atveria akis ir
žiūri į mane... Aš jaučiuosi tartum musė, adata prie sienos prikalta... Aš jau
užkerėtas... Panelės akys hipnotizuoja mane... Girdžiu balsą: Tu privalai ją
pavaduoti šią naktį: ji turi atlikti herojišką uždavinį, pavaduok ją gulk į
karstą jos vieton trims valandoms; ji jau keliasi - žiūrėk!... Panelė keliasi iš
karsto... ji jau stovi prie manęs... ji visa kvepia Kordobos rožėmis... Aš jau pats
savęs nejaučiu... viską darau automatiškai... Gulk į karstą! girdžiu
balsą... Pildau įsakymą, jau guliu karste, rankas maldingai sudėjęs ant krūtinės...
Panelė prieina prie manęs - ištiesia savo alebastrines rankeles ilgai glosto mano
galvą, mano veidą galop piršteliais spaudžia mano blakstienas mano akis man
užmerkia... Guliu karste tamsu tuščia baisiausios tylos valandėlė...
Baisus vienuolis ožio balsu gieda egzekvijas, o paskui, pritariant kažkokių esybių
balsams, skaito turbūt prakeiktųjų litaniją... Aš visas drebu širdimi, kūno jau
nevaldau...
Madonna tenebrarum, ora
pro nobis!
Madonna peccatorum, ora pro nobis!
Madonna occisiorum, ora pro nobis!
Madonna satanorum, ora pro nobis! 6
Aš alpstu... Nieko nežinau, nieko negirdžiu...
Tuštybių tuštybė vanitas vanitatum...
Staiga šiurpulys mane krato. Bundu, bet akių
negaliu atverti... Jaučiu prie manęs stovinčią panelę (vėl rožės pakvipo)... Jos
rankos vėl glosto mano veidą... Po valandėlės atsiveria man akys... Matau, regiu
Viešpatie, Viešpatie! Plaukai man ant galvos pasišiaušė, o visą mano kūną kažkas
ylomis bado... Atsisėdęs karste žiūriu matau... Panelė stovi šalia karsto ir
triumfuojančiomis akimis žiūri į mane... Jos dešinėje kruvinas kardas, o kairiojoj
nukirsta galva Viešpatie! - nukirsta galva mano XIII svečio, Johanneso Baptisto,
vienuolės sūnaus...
Jėzau, Marija! rėkiu pasiutusios baimės
balsu...
Krintu žemyn, žemyn į tamsų pragarą...
Liepsnos žalčiai apraito mano kūną, smaugia mane... Aš rėkiu bepročio balsu ir
krintu vis žemyn, žemyn...
Staiga bundu... Guliu ant grindų ir raitausi kaip
žaltys...
Kažkas klebena į duris... Saulė šviečia...
Rytas... Kažkas klebena į duris...
Atsikėlęs atidarau duris. Matau baisiai
išsigandusį tarnaitės veidą... Tarnaitė, išvydusi mane, staiga nežmonišku balsu
rėkia ir bėga nuo manęs šalin...
Aš bėgu prie veidrodžio, žiūriu į savo
veidą... Plaukus mano mirtis pelenais pabarstė, o veidą mano išarinėjo skausmo
žagrė, išakėjo pergyventų minčių akėčios...
Bažnyčios varpas suskambino... Verkdamas kritau ant
grindų...
Ave Maria, ave Maria! Skambino varpas, skambino
varpas...
Į viršų
TREČIA NAKTIS (ADAGIO)
(Apie savo baisų sapną aš savo svečiui, jam
trečiąnakt atėjus, nieko, ničnieko nesakiau nei žodžiu, nei veido, nei akių
išraiška. Jaučiau kažkokią gėdą ir - baimę... Jis turbūt apie tai žinojo, nes
atėjęs įstabiai į mane pažvelgė ir diplomatiškai nusišypsojo... Atsisėdo ir
tęsė toliau savo gyvenimo rapsodiją.)
Šiąnakt papasakosiu tau apie vėlių gyvenimą. Juk
tu manęs prašei!.. Klausyk! Neaiškumais nesistebėk! Tiek gali žinoti ir suprasti,
kiek turi drąsos ir jėgos. Daugiau ne!..
Mirusiųjų žmonių lavonų aš niekad nemačiau ir
matyti nenorėjau. Numirėlių lavonus gyvi laidodavo dienos metu arba pavakariais
su žibintais, kada aš, kaip tau jau žinoma, saldžiai miegodavau ir vaikštinėdavau po
pasaulį... Aš tik žinodavau numirėlių metrikas, t.y. kas dienos, o kas nakties
metu miręs, ir iš to aš spręsdavau apie nabašninko būdą (charakterį). Ramaus,
linksmo būdo (pas jus optimistai) visi mirusieji dieną, o naktį mirusieji
visi melancholikai (pesimistai). Laimingi tie, kuriems saulė akis užmerkė! (Tuos
žodžius mano svečias tarė labai liūdnu tyliu balsu, nuleidęs galvą ir akis.)
Aš tau nepasakosiu, kiek ir kaip baisiai privalo
kentėti vėlė savo atsiskyrimo nuo kūno, nuo lavono valandą labai ilgą valandą!
Žemė apie tai žino; ji tomis kančiomis derlinga! Prisiglausk širdimi prie žemės, o
dasižinosi daug, ko tau dar reikia... Tik žinok tai, kad labiausia, išties
pragariškai, kentėjo tos vėlės, kurias sudegino... Užkastos žemėje (net ir gyvai)
mažiau kentėjo negu sudegintos... Žemė motina moka savo kūdikėlius užmigdinti (dar
liūdniau tuos žodžius tarė)! Bet aš nefilosofuosiu. Aš tau papasakosiu tik tai, ką
aš mačiau...
Tik septintą dieną po laidotuvių išeidavo iš
savo kapo numirėlis (t.y. dvasia astraliniame kūne), žemėje naujai gimęs, ir nuo to
laiko prasidėdavo jo amžinas (ne jūsų laikinas) gyvenimas. Tik septynių
planetų septynias kvotimo valandas išlaikiusios vėlės yra vertos amžino gyvenimo!
Suprask, kaip sau nori, arba pasiteirauk pas teosofus (tarė pašaipos tonu), tik
žinok, kad daug vėlių suėda karstuose, žemėje užkastuose, kirminai; tik
neužmiršk, kad ne visos vėlės nemirtingos amžinai gyvos... Yra tokių, kurie
vėlėmis maitinasi taip kaip jūs, gyvieji, misdami keptais viščiukais arba
austrėmis!.. Ko drebi? Juk žinai, kad žemėje taip, kaip ir danguje... Nemanyk,
kad tik jūs gyvi turit banditizmo ir vampyrizmo monopoliją! Jūsų genijai
turi teisės užkandžiui suėsti, praryti milijoną vargšų, ypač nekaltų vaikelių ir
mergelių; kodėl gi mūsų egregorai negali turėti tokios pat teisės suėsti jūsų
visus genijus?! Jūsų apetitas aštrina mūsų apetitą! (Tie jo
žodžiai baisios ironijos gyliu badė mano smegenis, man bloga pradėjo darytis...) Na,
ir vėl drebi kaip studentėlis! Tiesa, aš kaltas. Prižadėjau nefilosofuoti, o tačiau
filosofuoju... Malonėk man atleisti... Klausyk!..
Kiekvienas numirėlis, tokiu būdu, kaip aš tau
išaiškinau, atsiradusis kapinyne, išpažindavo visiems kapinyno piliečiams (ir man,
žinoma, taip pat) visas savo žmoniško gyvenimo paslaptis; po to mes visi jį
krikštydavom 7 spalvų amžinos ugnies liepsna tos ugnies, kuri dega kiekvienos
koplytėlės altoriuje-aukure; duodavom jam naują, tikrą vardą (panašiai kaip pas jus
vienuolynuose)... Tos visos išpažinties ir krikštynų ceremonijos aš tau neaiškinsiu;
nenoriu tavęs gąsdinti filosofavimu!.. Po krikštynų kiekvienas numirėlis tapdavo
tikru kapinyno piliečiu ir eidavo į aukštesnę negu jūsų mokslo akademiją išmokti
tikra, gryna dvasia būti!..
Garbingai mirusių žmonių vėlių krikštynos
tęsdavosi tris dienas ir virsdavo šventomis atsisveikinimo, išleistuvių iškilmėmis.
Privalai žinoti, kad visi garbingai mirusieji laikomi tik kapinyno svečiais (bet ne visi
jūsų didvyriai laikomi garbingai mirusiais)! Po trijų dienų iškilmingo
viešėjimo, svečiavimo jie antru kartu mūsų liūdnoj akivaizdoj mirdavo, t.y.
prieš saulei tekant, jie tartum sparnuoti kildavo aukštyn ir susiliedavo su Aušrinės
spinduliais!.. Jų tėvynė ne šiame skausmo ir liūdesio kapinynų pasaulyje! Kurgi?
Apie tai tau dar per anksti žinoti... Pirmiau išdrįsk garbingai mirti, o paskiau
teiraukis, kur tavo tėvynė!..
Tos atsisveikinimo iškilmės būdavo tokios
praktiškai graudžios, tokios skausmingais ilgesiais ekstatingos, kad aš nors ir
kietos širdies esybė garsiai raudodavau, prisiglaudęs prie kapo... Daugelis mūsų
(ypač iš buvusių moterų tarpo) pavirsdavo vyturiukais ir lydėdavo svečius iki
septintų žemės atmosferos vartų, bet krisdavo kapuosna ir gulėdavo be dvasios gyvio 9
dienas... Kai kurie iš ilgesio ir gailesčio žudydavos jūsų gyvenimo nuodais, ir
mes juos laidojom žemėje, atskirose vietose (jie vėl pasirodydavo, pas mus grįždavo,
tik 49 dienas, t. y. 7 savaites, išgulėję, atsipeikėję žemėje)...
Mūsų kapinyno kiekvienas numirėlis turėjo savo
spalvą (jūsų teosofai vadina ją aura). Daugiausia buvo pilkos spalvos
numirėlių, pakankamai žalsvos, juodos ir raudonos, labai mažai gelsvos ir
baltos, o mažiausia mėlynos. Kiekvienos bendros spalvos numirėliai pas mus
sudarydavo atskira korporaciją arba kongregaciją. Tarp tų korporacijų dažnai
įvykdavo aštri kova, bet ją tuojau likviduodavo numirėlių vyskupas (senelis, apie
kurį aš jau tau kalbėjau pereitą naktį). Jis švietė septyniomis vaivorykštės
spalvomis ir rankoje laikė visoms vėlėms baisų Merkurijaus kaducėjų iš dviejų
žalčių (balto ir juodo). Pakakdavo jam tik pakelti kaducėjų, ir visi įsikarščiavę
numirėliai nurimdavo... Mėlynos spalvos numirėliai sudarė dvasios aristokratiją; jie
tik laikinai geru noru kapinyne gyvavo ir aukštesnį slaptą uždavinį pildė...
Visi artistai menininkai buvo arba žalios, arba raudonos, arba maišytos spalvos... Jie
man labiausia patiko, ir su jais aš susibičiuliavau arčiausia...
Kai kurie numirėliai taip pasiutusiai norėjo
gyventi, t. y. materializuotis žmonėmis, kad virsdavo banditais ir užpuldinėdavo ypač
moteris, kurios ateidavo kapuosna savo artimų apraudoti. Mat jie svajodavo, kad per
moterį, moteryje, jie gali naujai užgimti kūdikiu ir gyventi ant žemės (jie taip pat
svajodavo, kaip dabar svajoja jūsų metapsichistai)... Čia aš tau pastebėsiu genezę
tos baisios raganijos, kurios prasmę jūsų mokslininkai veltui stengiasi suprasti...
Astralinių banditų apsėstos moterys virsdavo raganomis, bet nė viena ragana lig šiol
dar nepagimdė antrukart to paties kūdikio... Žinok apie tai ir nesvajok tuščiai!..
Daug numirėlių (ypač buvusių moterų) virsdavo vampyrais ir čiulpdavo gyvų žmonių
kraują, sultis... Mes, žinoma, tuos visus ištvirkusius, sudekadentėjusius numirėlius
iškeikdavom (baisus ceremonialas!) ir ištremdavom iš kapinyno valstybės. Tada
pakildavo tokia baisi viesula, kad visa ispanų žemė drebėjo iš baimės...
Ištremtieji iš kapinyno, apsigyvenę tarp gyvų žmonių, kaip blusos prilipę prie
žmonių kūno, ligi šiai dienai jūsų žmoniją (ypač moteris) kankina. Jūs vadinate
juos velniais, ir jie jums tikri velniai! Kito velnio nėra! Juokingi jūsų
spėliojimai apie Liuciferį... Jis tik kvailiams velnias!..
Tu negali sau įsivaizduoti, kaip man ramu, kaip man
linksma, kaip man gerai buvo gyventi su nabašninkais! Bet tu nemanyk, kad aš skausmų
nekentėjau, kad manęs ilgesių ilgesys nekankino, nevargino... Dažnai aš būdavau
susirūpinęs Dievo rūpesniu... Kaip Jo galvoj gali tilpti tie pasaulių pasauliai, kaip
Jis gali juos visus aprūpint visu, ko jie labai gašliai reikalauna... Bemąstydamas taip
aš dažnai girdėdavau, kaip Dievo galva braška, ir tada vos iš proto neišeidavau...
Jūsų mokslininkams toks mano susirūpinimas, žinoma, atrodo juokingas žinau. Bet
aš tau nepatariu kada nors taip susirūpinti...
Labiausiai mane kankindavo ilgesys į aną
aukštesnį pasaulį, kur gyvena garbės numirėliai!.. Ach, kaip baisiai aš tada
kentėdavau! Tokiomis begalinio, kosminio liūdesio valandomis aš ieškodavau
nusiraminimo muzikoje sferų muzikoje... Aš tau jokiu būdu negaliu
išaiškinti, kas tai yra sferų muzika. Kaip norint aš tau aiškinsiu, tu vis tiek
tos muzikos protu nesuprasi... Mano mintys kaip pirštai skambino, grojo ant vaivorykštės,
t. y. ant septynių sferų stygų, septynių planetų spinduliavimo tonais (spalva ir
tonas tas pats). Pakakdavo man tik mąstyti, mintimis ritmuoti, poetizuoti, ir aš tuojau
muziką girdėdavau!.. Tą muziką girdėti tai rojaus ekstazė! Ne veltui tie
muzikai, kurie ją girdėjo, iš proto išėjo (Šumanas, Šubertas) arba apkurto
(Beethovenas, Dvoržakas). Tos sferų muzikos toną tik vienas Beethovenas
pagavo (Šopenas tik truputį)... Suprask tai, kaip sau nori... Aš nemoku tau
išaiškinti... Aš būdavau ir kompozitorius, ir mano minčių orkestro dirigentas...
Ateities žmonės gal tokie bus ir nereikalaus jau jūsų šiandieninių koncertų tų
muzikos parodijų!
Antradieniais ir šeštadieniais visiems numirėliams
surengdavau aš tokius sferų muzikos koncertus ir džiaugiausi sužavėtų
klausytojų džiaugsmu ir ekstaze...
Beje, taip pat žmonių teatre (mūsų kino teatre)
kas penktadienį aš rasdavau nusiraminimą ir linksmumą, regėdamas, kaip jūs, gyvi
žmonės, vaidinat mums jūsų gyvenimo komedijas, dramas, tragedijas, misterijas... Tas
mūsų kino teatras buvo įrengtas ir sukurtas taip, kaip miražas susidaro Sacharoje...
Migla, ūkana arba mėnulio šviesa tai ekranas... Miražo vaizdai tai jūsų
realus gyvenimas... Tau turbūt tas jau ne naujiena!.. Regėdamas, kaip gyvi
žmonės (cha cha cha! gyvi žmonės!) vaidina gyvenimo parodijas arba kaip jie
nabašninkais viens kitą gąsdina, arba kaip jie iš karštos meilės (cha cha cha
cha!) miršta ant scenos ir mirdami dar vis dainuoja, sonetus komponuoja, arba kaip jie
pešasi dėl žmogaus garbės (cha cha cha cha!), aš kvatojau tartum pamišęs,
o tas mano kvatojimas dažnai virsdavo visų numirėlių kvatojimo liga ir tada visas
Sevillos miestas drebėjo iš baimės ir išgąsties!..
Šventadieniais po iškilmingų pamaldų (nuo 12 iki
1 val. nakties) koplytėlėje visi numirėliai dainuodavo ir šokdavo (baliavojo,
uliavojo, kaip jūs dabar sakot)... Jūs, gyvi žmonės, neturit jokio (net ir
vaikiško) išmanymo apie tai, kas tai yra tikra daina ir tikras šokis!.. Kaip
numirėliai linksminasi, dainuoja ir šoka, tik audros viesula gali jiems pavydėti, tik
jūros bangos gali iš gėdos nurimti, o žaibas nustebęs išdilti!..
Tai ne jūsų kvailių kompozitorių danse macabre'ai 7
ir kitos rūšies dirbtini misticizmai! Numirėlių dainų ir šokių melodiją ir
ritmiką kartais mokėjo intuicija atjausti ir sukomponuoti tik Šopenas, Šumanas,
Šubertas (jo Nebaigtoji simfonija), Listas, Berliozas (apie Beethovena jau
kalbėjau), o vien tik Ispanijos čigonės moka numirėlių šokį gražiai mėgdžioti!..
Šokdavau, žinoma, ir aš iki dervišo pasiutimo ir ekstazėj apalpęs gulėdavau ne
kartą per ištisą saulės dieną ant kapų... Atsilsėdami mes visi gerdavom
Saturno-Dioniso spindulių vyną, sukoncentruotą akacijos ir verbenos žieduose... Jūsų
mokslininkai vadina tuos mūsų balius sabbatais, bet aš tau sakau, kad
jie nieko bendro su raganijos sabbatais neturi... Apie sabbatus aš tau
vėliau papasakosiu, o dabar tu kvatok kartu su manim iš mokslininkų išminties
(cha cha cha cha!..). Vieną tik kartą mano gyvenime (kapinėse) man buvo duota laimės
asmeniškai susipažinti ir susikalbėti su elementų dvasiomis, t.y. su Salamandru
(ugnies dvasia), Silfu (oro dvasia), Undine (vandens dvasia) ir Gnomu
(žemės dvasia). Visai netikėtai tos dvasios atvyko į mūsų balių apsilankyti
ir pasveikinti mūsų senelį Vyskupą... Aš tų svečių niekad neužmiršiu! Salamandras,
gražiausių gražiausias jaunikaitis, išdidus, puikus, spalvotais žaibais vainikuotas,
kobra apsijuosęs, pasirodė geniališkiausiu šposininku ir taip mus visus marino
juokais, kad aš vos neplyšau... Pavyzdžiui, jis tik mostelėjo ranka ir jo ranka tuojau
laikė pinigų maišelį, kurį kaip tik tą valandą apturėjo Toledo Arkivyskupas už
labai keistą patarnavimą! Mes kvatojom, girdėdami kardinolo balsą: Gaudykit vagį,
ieškokit! Aš nelaimingas!.. Arba jis pakėlė du dešinės pirštu ir tuojau ant jų
užsimovė du dideliu žiedu su briliantais (buvo tai ispanų karaliaus ir karalienės
jungtuvių žiedai!..). Girdėdami, kaip karalius keikia, kaip jis bara karalienę, kaip
jis liepia nuplakti mažordamą, kvatojam taip garsiai, kad net Sevillos vienuolyno varpai
pradėjo skambinti... Undinė, dievobaimingai skaisti viliotoja-suvedžiotoja (pas
jus koketė), greitu laiku suviliojo daug vėlių ir pasislėpė Gvadalkviviro
vandeny romansuoti! Su jąja man neteko kalbėti... Silfas kaipo Zefyras (su
sparneliais), kaipo Erosas, kaipo Amūras, pasirodė mums tikrai dangišku šokėju (pas
jus baletmeisteriu) ir.išmokė mus naujų šokių (tų, kuriuos šoka Venus-Urania
pačiam Dievui).
Daug numirėlių (ypač buvusių pas jus moterų) jį
įsimylėjo, bet jis pasisakė asketas esąs ir meilės vaisių ragauti nenorįs!.. Jis
malonėjo man širdingai suspausti ranką ir tarti tuos žodžius: Kada tik reikalausi
mano pagalbos, švilptelk, ir tuojau mane išvysi! Aš tave tikrai myliu, tu mano
brangusai vaikeli! Susijaudinęs tais jo žodžiais, aš net apsiverkiau... Išdidus,
puikus Salamandras, prisiartinęs prie manęs, patraukė mane už ausies, už
nosies, apžiūrėjo mano dantis, suskaitė mano blakstienas, velniškai nusišypsojo ir
tarė: Na, jeigu tu Viešpačiui duosi antausį, tai būsi mano draugas!.. Visas
kapinynas kvatojo iš tų jo žodžių ir mane vadino Viešpaties antausiu... Gnomas
kaipo Faunas, Satyras arba kaipo kuprotas karaliaus bloznas (jūsų Rigoletų
tėvas) savo skaudžiomis satyromis ir savo necenzūruota pornografija taip mus visus
sugėdino, kad senelis Vyskupas priverstas buvo jį išprašyti iš kapinyno laukan!..
Pasidarė, žinoma, baisus skandalas; Salamandras ir Silfas supyko, su
trenksmu abudu išlėkė, pakilo pragariška audra, žemė sudrebėjo, daug kapų
paminklų sugriuvo, žaibai mus visus išplakė, liepsnoj išmaudė... Taip liūdnai
pasibaigė elementalinių dvasių pas mus apsilankymas... lygiai po to dejavom ir
vaitojom... Aš sirgau 13 naktų...
(Svečiui taip bekalbant, aš pajutau, kad aš
kažkur lekiu, kad aš jau ne savo kambary sėdžiu, o kažkur tarp medžių, kažin
kokiam parke... Kas čia su manim darosi?! Juk aš nemiegu! Aš tikrai nemiegu! Keisti
burtai!.. Esmi visas sužavėtas ir negaliu pasipriešinti. Atidžiai klausau svečio
apysakos. Aš juk jį nuolat matau prieš mane sėdintį, į mane kalbantį...)
Į viršų
FUGA
Jūs, žmonės, neturit išmanymo nei nujautimo,
kaip puikiai, kaip iškilmingai numirėliai moka šventas dienas švęsti! Tokių šventų
misterijų negali išsvajoti didžiausi jūsų, žmonių, genijai (tik Pitagoras žinojo
tų misterijų paslaptį, kadangi jis buvo miręs ir jūsų gyveniman grįžo kaipo
vėlių atstovas-pasiuntinys!). Rarotos, Kalėdų ir Velykų naktys, vėlių naktis
(lapkričio 1 d.), šv. Jono Krikštytojo naktis, skaisčiausios Miriam šventė ir t. t.
ir t. t. Viešpatie, kokios iškilmės, kokios šventės... Kaip aš, ekstazės pagautas,
iš proto neišėjau, aš pats nežinojau... Nėra žmoniškų žodžių toms misterijoms
išpasakyti, aprašyti! Tu pats mokėk sau jas įsivaizduoti! juk tu poetas,
intuicijos ir kuriamosios vaidinties žmogus! Aš tau apie tai nepasakosiu: man uždrausta
formos paslaptį išpažinti profanams... Leista man šią naktį tik tiek tau
papasakoti, kiek tavo galva gali sutalpinti, o širdis tavo sumalti... Vėlių
naktimis kasmet aš visiems numirėliams skelbiau, kad gyvi žmonės piktai išnaudojo
jų šventas aukas, paniekino juos, apšmeižė, išjuokė... Aiškinau, kad gyvi žmonės
tai kapų vampyrai, kad jie minta kapų nuopelnais ir garbe, ir raginau, ir
žadinau, kad visi numirėliai sukeltų maištą prieš gyvų žmonių valią ir drąsiai
reikalautų iš Viešpaties Dievo gyvus žmones nubausti už jų visą piktadarystę!..
Giedojau aš numirėliams mano širdy sukurtas Suplikacijas, ir visas kapinynas
kartu su manim giedojo:
Šventas Dieve, šventas tvirtas, šventas
amžinasis,
susimilk ant mūsų!
Iš gyvų žmonių valios pragaro
išgelbėk mus, Viešpatie!
Nuo gyvų žmonių minties-džumos (maro)
apsaugok mus, Viešpatie!
Nuo gyvų žmonių širdies-kalėjimo
apsaugok mus, Viešpatie!
Nubausk gyvų žmonių realų pasaulį!
Nubausk jų tuščią puikybę ir kraugerišką
didenybę!
Nubausk juos už jų piktadarystę!
Tavęs meldžiame, išklausyk mus, Viešpatie!
Vėliau tik, jau suaugęs, iš kapinyno ištremtas
bastuolis, aš sužinojau, kad Dievas tikrai išklausė mūsų maldavimą ir labai
teisingai nubaudė visą Ispanijos realų pasaulį už jo puikybę, už vėlių
garbės paniekinimą!..
Rarotų naktimis aš per 3 metus (nuo 11 iki
13 metų) skelbiau numirėliams naują šv. Jono Krikštytojo idėją! Žadinau
numirėlių vėlėse dvasią ir mokiau prisirengti keliauti ten, kur garbingai
mirusieji mums juos lydint jau iškeliavo į Aušrinės Karaliją!
Skelbiau, kad jau ateina visų kapinynų išganytojas, žadėtas numirėliams Mesijas! Jis
duosis nukryžiuoti save už prakeikto realaus pasaulio galą, už Dvasios
viešpatavimą!.. Visus mano išpažintojus aš krikštijau ugnies liepsna.
Numirėlių choras giedojo psalmes (mano kompozicijos) dar gražesnes negu Dovydo
Karaliaus...
Kalėdų naktį kasmet visi ministeriai,
susispietę vienam būry tartum bitės arba skruzdėlės, giedodavo švento ilgesio himnus
ir darydavo dangaus viliojimo misteriją, viliodami dangaus, Aušrinės angelą, kad
jis nukristų kapinynan mažos žvaigždelės pavidalu (N. B. Jūsų spiritistai dabar
begėdiškai ir beprotiškai mėgdžioja tą numirėlių misteriją ir provokuoja vėlių
kerštą!). Buvusios (jūsų gyvenime) nekaltos panelės, ištiesusios rankas, iki pat
Aušrinės laukdavo tos žvaigždelės nukrintant, kad ją nukritusią paėmusios
suastralintų savo skaisčia meile ir aprėdytų mažo kūdikėlio kūnu! Aš tau
neaiškinsiu tos misterijos prasmės. Tu vis tiek jos nesuprasi net ir su pagalba jūsų
psichoanalitikų... Ne kasmet toji žvaigždė iš dangaus nukrisdavo. Tas stebuklas
įvykdavo vieną kartą per 33 metus, bet niekas nežinojo, kurį kapinyną toji
žvaigždelė palaimins. Nuo Kristaus mirimo Sevillos kapinynan tik vieną kartą nukrito
dangaus žvaigždelė, bet ją norėjo išauklėti netikrai nekaltos panelės ir ji virto
baisiausio maro epidemija!..
Man buvo lemta pasveikinti Kalėdų naktį vieną
tokią nukritusią žvaigždelę (archangelą) ir regėti, kaip toji žvaigždelė
nekaltų panelių meilėje astralizavosi ir galop mano akyse virto kūdikėliu. Man tada
kaip tik sukako 12 metų... Tokio stebuklo kaip kūdikėlio ir žvaigždelės gimimas jūs
mūsų teatro menki aktoriai, menki juokdariai nė įsivaizduoti negalit, nors
jūsų ginekologinėse klinikose dabar irgi stebuklai darosi! Ir žinoti apie tai
jums draudžiama. Tik iš meilės aš tau pasakoju daug ko nereikia...
Kūdikėlį numirėliai auklėjo širdžių
spinduliavimu iki Didžiojo Penktadienio nakties. Kiekviena kūdikėlio gyvenimo naktis
skaitėsi mėnesiu taigi jam tada buvo 144 mėnesiai, t. y. 12 metų!.. Tą naktį
numirėlių senjorija nutarė vienbalsiai kūdikėlį nukryžiuoti, pareikšdama, kad
Viešpats jo aukos būtinai reikalauna... Dėka jo aukai kapinynas taps išganytas ir visi
numirėliai bus rojuje!.. Susirinkusi numirėlių minia neprieštaravo, neprotestavo. Ji
tylėjo... Tik aš vienų vienas, tragingu skausmu susijaudinęs, veltui protestavau,
veltui ginčijausi ir karščiavausi! Veltui aiškinau aš visiems, kad jau gana kruvinos
aukos, kad Viešpats Meilės Dvasia, o ne budelis, ne bankininkas, kuriam
reikės mokėti kraujo nuošimčiais už jo mums paskolintą meilės kapitalą! Veltui,
veltui! Minia prieš mane nusistatė ir grasinimu murmėjo... Kapinyno. atmosferoj
jaučiau magnetinės audros embrionavimą...
Iš vyro (stačiai) ir moteries (skersai) griaučių
dailidės sudarė kryžių ir pastatė jį pat aikštelės viduje prieš pat koplytėlės
vartelius... Išrinktieji numirėliai (atkaklaus būdo) baisiai nukankino kūdikėlį:
Išplakė jį gyvatėmis, apspjaudė jį visą, subadė, rupūžės urve 3 valandas
išlaikė!.. Nedrebėk! Aš nutylėsiu... Man baugu, man graudu, man gėda apie
kūdikėlio kančias pasakoti ir tave kankinti... Aš nutylėsiu... Jos taip baisios, kad
net jūsų egoistai iš proto išeitų, vien tik jas sau įsivaizdavę!.. Aš kniūpsčias
gulėjau ant kapo ir verkiau, ir raudojau... Visi, juokavo iš manęs ir laikė mane
pamišėliu, bepročiu... Aš negalėjau suprasti, kas staiga pasidarė su numirėliais,
kodėl jie taip ūmai pasiuto!..
Galop kūdikėlį apvilko raudonais rūbais Avino
(Marso ženklas) ir atvedę pastatė prie kryžiaus. Senelis Vyskupas (kaip aš jo tada
nekenčiau!) pasakė ilgą pamokslą apie kruvinos aukos būtinumą (to pamokslo bjaurios
prasmės aš tau nekartosiu), pabučiavo kūdikėlį ašarodamas, palaimino magijos
ženklais ir liepė močiakoms jį apnuoginti ir nukryžiuoti, gintaro vinimis prie
griaučių prikalti!.. Aš tai regėdamas jaučiau, kad pradedu iš proto eiti...
Pragariško keršto ugnis degino mano smegenis, o širdis mano stačiai kaukė, staugė!..
Jaučiau, kad ilgiau negalėsiu savęs valdyti ir baisiai prasikalsiu...
Didžiausia numirėlių minia (o joje buvo daug
svečių iš visos Ispanijos kapinynų ir delegatų iš svetimų kraštų kapų),
išvydusi kūdikėlį jau nukryžiuotą, tartum pašėlus šoko, linksminosi, dainavo,
gėrė rupūžės prakaitą, paleistuvavo... Ir štai, kada aš išgirdau jau mirštančio
kūdikėlio balselį: Viešpatie, nors tu mane apleidai, bet aš tavęs maldaunu:
atleisk, nes jie nežino, ką daro! kada aš tuos žodžius išgirdau, jau suvis
savęs negalėjau valdyti, kaip tigras šokau krūman, nulaužiau riešuto šakelę (ji
mano rankoj virto mago lazdele), pribėgau prie Vyskupo ir sušukau baisiu perkūnišku
balsu:
Banditai! Vampyrai! Sielėdžiai! Velniai!
Šalin! Laukan! Mano valia čia viešpatauna!..
Staiga išgirdau aš tikrai pragarišką
šauksmą-dejavimą: aaaaaa, uuuuuu!
Ir išvydau aš iš kairės pusės prisiartinančią
tamsiai raudonų šešėlių minią su ištiestomis dangun rankomis, ginkluotomis
ugninėmis pentagramomis... Aš visas nustebau ir laukiau įvykio...
Baisi ateivių minia prisiartino prie pat kryžiaus
ir sušuko vienu balsu-choru: Kūdikėli, šventasai kūdikėli! Išganyk mus
prakeiktuosius! Išgelbėk mus iš pragaro bausmės! Duok mums žadėtą dangaus
karaliją! Duok mums žadėtą dievišką laisvę! Padaryk mus sūnumis Dievo! Nubausk
mūsų tironus ir jų sostus perkūnais suskaldink! Juk tu mums jau seniai prižadėjai
išganymą! Jau atėjo laikas! Mes reikalaunam!..
Aš stovėjau apsvaigęs to šauksmo žodžiais...
Negalėjau nė žodžio tarti...
Kryžiuotojų minia (ji buvo daug didesnė už
atėjūnų minią) kaip avys veikiai susispietė aplink savo senelį Vyskupą ir su
pasitikėjimu laukė iš jo stebuklo...
Aš įsidrąsinau ir griežtai paklausiau Vyskupo,
kas toji baisių šešėlių minia.
Savažudžiai! Nusidėjėliai! Kriminalistai!
Bedieviai! Paleistuviai! Juodo darbo žmonės! Vergai! Tarnai! atsakė man senelis
neramiu, jau suerzintu balsu ir tonu.
Na, o jūs kas? Kas jūs, kurie mane laikote savo
pranašu?! Kas jūs? Aš noriu žinoti! griežtu tonu paklausiau.
Mes, atsiliepė išdidžiai Vyskupas, mes
išrinktieji, nors nubaustieji! Mes - čysčiaus vėlės! Mes išrinkti kandidatai
į Dievo sūnus! Mes su atlaidais! Mes atpirkti kūdikėlio auka!..
Išgirdęs tuos žodžius, aš viską supratau.
Žaibas, išsiveržęs iš mano širdies tabernaculum, staiga apšvietė mano
protą. Aš supratau visą gyvenimo paslaptį. Kaip danguj, taip ir žemėje! Ir
numirėlių pasaulyje yra ponų ir vergų (buržujų ir proletarų kaip jūs juos
vadinat), yra aristokratija ir demokratija, yra išrinktųjų ir pavergtųjų, yra
palaimintų ir prakeiktųjų!.. Sudrebėjau. Plaukai man ant galvos žaibais
pasišiaušė. Aš visas virtau žaibu!..
Trokštu! prabilo mirštantis kūdikėlis...
Kapinyno Vyskupas, staiga pakėlęs dviejų žalčių kaducėjų, griaustingu balsu
prabilo į atėjūnų minią:
Šalin, piktadariai! Šalin, amžinai
prakeiktieji! Šalin, visi šalin! Aš liepiu, aš įsakau! Čia ne jūsų karalija! Čia
ne jums išganymas! Čia jums prakeikimas! Šalin, visi šalin! Į gyvačių urvą, į
hienų rūsį! Šalin! Aš jus prakeikiu!
Ir, taręs tuos žodžius, metė į atėjūnų minią
kaducėjų...
Lai suėda jus ugnies gyvatės! keikė.
Ir štai ugninių gyvačių legionai nukrito ant
atėjūnų minios galvų...
Prasidėjo baisi kova... Liepsnos rūkai apsiautė
kovojančius. Nieko nemačiau. Tik pragarišką kaukimą girdėjau...
Mirštu! paskutinį žodį tarė
kūdikėlis...
To jau man buvo gana. Virtau perkūnu! Kaip žaibas
puoliau prie Vyskupo, atstūmiau jį, užšokau ant angelo statulos sparnų ir
mojuodamas savo lazdele šaukiau, rėkiau ne savo, bet turbūt pragaro balsu:
Šalin! Aš myliu prakeiktuosius! Aš jų
pranašas! Aš noriu už juos mirti! Šalin! Aš prakeiktuosius savo meile išganysiu!
Hei! Pas mane, prie manęs, visi prakeiktieji, visi nuskriaustieji, visi užmuštieji,
visi kankiniai, už idėją, dėl idėjos! Aš - jūsų pranašas, aš jūsų
mesijas! Mane nukryžiuokit, o tikrai būsit išganyti! Man lemta dėl jūsų laisvės
mirti! Aš jūsų garbingo išganymo nekalta auka! Aš - pragaro mesijas! Aš skelbiu
kapų karalijai revoliuciją! Aš pradedu naują erą!..
Ir įsidrąsino prakeiktųjų minia, ir pradėjo
mušti, pradėjo kapoti ugninėmis pentagramomis išrinktąsias dvasias...
Pirmutinis žuvo Vyskupas, į šmotelius sukapotas, sumindžiotas, sudraskytas... Daugumas
išrinktųjų tokiu būdu žuvo... Likusios vėlės išnyko. Tartum jas visas žemė
prarijo arba jos visos ore išsiblaškė!..
Prakeiktieji laimėjo, triumfavo!
Mane išrinko kapinyno valdovu ir priesaika
pasižadėjo manęs klausyti ir pildyti viską, ką aš jiems įsakysiu. Aš pasiskelbiau
visų numirėlių diktatorium (aš - dvylikos metų vyrukas!).
Man įsakius, garbingiausi iš prakeiktųjų minios,
iš laimėtojų tarpo, nuėmė kūdikėlio kūną nuo kryžiaus ir paguldė jį gėlėmis
išklotame lopšelyje... Visa minia atsiklaupusi ant kairio kelio liūdnai tylėjo.
Viešpatavo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip mėnulis poteriauna!.. Aš prisiartinau
prie lopšelio, prie kūdikėlio ir mano magijos ženklais liepiau jam būti gyvam!
(Magijos, kaip jau aš tau pasakojau, išmokė mane magas Maimonidesas)... Staiga ir mano,
ir visos nustebusios minios akivaizdoj kūdikėlis sukrutėjo, pradėjo keistis ir galop
virto balandėliu!.. Ir paėmiau aš tą balandėlį į rankas, ir prikabinau aš
jam prie kaktos pentagraminę žvaigždutę, ir, laikydamas jį rankose tarytum
monstranciją, iškilmingu balsu tariau:
Lėk, dvasia Balandėli, pas Dievą Tėvą ir
pasakyk jam, pranešk Jam, kad aš Jo sūnus, Jonas iš Kordobos, prakeiktų kapų
pranašas ir karalius, nuskriaustųjų ir pavergtųjų vardan aš skelbiu Jam
maištą ir griežtai reikalaunu panaikinti pasaulio verguvės įsakymus ir įstatymus!
Drąsiai pasakyk Dievui Tėvui, kad kapai nenori būti vergų kalėjimu! Gana verguvės!
Aš atmetu, niekinu atpirkimo auką! Gana kryžiavimo, gana kruvinų aukų! Aš tariau
žodį!.. Tu, Balandėli, pakartok jį Dievui!
Balandėlis išspruko iš mano rankų ir pasikėlęs
nulėkė aukštyn, pirmo Aušrinės spindulėlio taku tiesiai į dangų, pas Dievą
Tėvą!..
Aušrinė vos tik pradėjo tekėti iš rytų
ūkanijos. Liūdesiu kvepėjo oras. Baime krutėjo, dūsavo žemė...
Prakeiktųjų minia entuziastiškai manifestavo man
.savo džiaugsmą, savo laimę:
Hosanna mūsų pranašui! Hosanna mūsų
valdovui! Hosanna mūsų išganytojui! Hosanna, Hosanna, Hosanna!..
Ir aš tais žodžiais į mane sveikinančią minią
prabilau:
Jūs nugalėtojai! Jūs laimėtojai! Jūs
triumfatoriai! Jūs jau visi laisvi sau viešpačiai! Jūs laisvės pirmas kruvinai
raudonas spindulys! Visas pasaulis ir juodas, ir baltas jau jūsų viešpatija,
karalija! Eikit pasaulin ir valdykit jį! Aš jums įsakau! Atsikeršink gyvosios
žmonijos tironams, visus sostus nuverskit, visas sienas babilonijos sugriaukit,
sudeginkit! Ant griuvėsių statykit naują Laisvės gyvenimą!.. Eikit, lėkit saulę
pasikinkę į savo ridvonus. Apsėskit, suvedžiokit, suviliokit visas gyvos žmonijos
moteris! O per moteris visus vyrus! Viešpataukit! Visas senas pasaulis privalo mirti
ir po 3 dienų naujas susikurti, griuvėsiuos užgimti iš tėvo Kometos ir motinos
Mėnulio! Jau gana to filosofinio kvailių teatro! Jau gana tų dieninių juokų! Atėjo
jau seno pasaulio galas! Aš dėl jo prakeiktos galvos mirsiu!.. Eikit visi, lėkit
viesula. ciklonu, žaibais, kibirkštimis! Darykit pasaulio galą! Aš jums įsakau!
Manyje jau susikūrė naujas pasaulis! Geresnis, gražesnis negu Dievo Tėvo rojus,
saugus! Lygus jo garbei!.. Įsakau aš jums: eikit, lėkit, dūkit, kurkit! Aš jus
laiminu savo gyvatos krauju! Jūs tikrai nugalėsit seną žmoniją! Užgims tikras
Žmogus!..
Hosanna mūsų pranašui! Hosanna mūsų dievui
sūnui! Hosanna! sušuko choru prakeiktųjų minia ir staiga išsiblaškė, kaip
ūkana prieš saulės spindulį!..
Ir štai pasiuto gyvosios žmonijos moterys. Pasiuto
visa žmonija. Vienuolynuose prasidėjo toji pasiutimo liga!.. Velniai apsėdo žmoniją!
Pragaro meilė naikino skaisčiausius ir nekalčiausius gyvus žmones! Visoj Europoj
prasidėjo raganija - sabbatas! Prasidėjo prakeiktųjų viešpatavimas. Seksuso genijaus
triumfas - kvatojimas...
Tu drebi! Ir ko? Juk tu nemanai būti mano Judošium!
Tu mane tikrai myli, aš žinau!.. Nedrebėk, nebijok! Aš tavo sargas ištikimas...
Klausyk!..
Likau vienų vienas ant kapinyno aš,
triumfatorius, aš, prakeiktųjų karalius!
Sėdėjau ant sudaužyto angelo statulos galvos ir
įstabiai dairiaus aplinkui. Visas kapinynas virto griuvėsiais! Visi kapų paminklai
tartum kūjais sudaužyti, visi kapai išardyti, iškasinėti! Koplytėlė visiškai
sugriauta nė ženklo neliko!..
Sėdėjau ir dairiausi. Šalia manęs gulėjo
užmušto senelio duobkasio, mano nelaimingo globėjo ir geradėjo lavonas visas
apdraskytas; pusiau prislėgtas sudaužyto angelo statulos sparnu... Regėdamas tai,
ironiškai nusišypsojau... Mat ir angelo statula (tariau sau) mirdama taip pat kruvinos
aukos reikalavo! Man gėda už tokią Viešpaties valią!..
Visas kapinynas virto baisiais griuvėsiais. Taip
baisi kova buvo. Tokia žiauri, nemielaširdinga! Aš tos kovos baisenybės nejaučiau,
nors dalyvavau joje, bet man paskui pasakojo žmonės, kad tą naktį Sevillos miestą
užpuolė tokia pragariška viesula, jog visi gyventojai laukė pasaulio galo... Daug
namų viesula sugriovė ir daug aukų prarijo...
Sėdėjau vienų vienas. Nė gyvos vėlės, dvasios!
Tuščia! Tylu! Nė paukštelio balselio nebuvo girdėt!.. Tik žemė sunkiai dūsavo ir
mane neapsakomai jaudino...
Aušrinė jau patekėjo. Pirmu spinduliu pabučiavo
ji mano nuvargusią galvelę...
Puoliau kniūpsčias prie žemės, prisiglaudžiau
prie jos, kaip kūdikėlis prie motinos krūtinės, ir verkiau, ir raudojau aš
prakeiktųjų karalius!..
Aušrine mano, Aušryte! Aš pirmą kartą tave
šiandien regėjau! Aš myliu tave, myliu, myliu! Žemės širdin aš įverkiu tą mano
meilę! Lai žemė perduoda ją tau, Aušryte mano, Aušryte!..
Verkiau, ašarojau...
O žemė dūsavo sunkiai kažkokiu man dar
nesuprantamu sopuliu-skundu...
Aš taip pat, giliai susijaudinęs, ėmiau graudžiai
verkti, ašaroti... Tik staiga pajutau labai saldų, karštai meilų, nekaltai sumanytą
pabučiavimą... Aš visas sudrebėjau, rankomis pratryniau mano akis... Kur aš? Kas su
manim?.. Medžiai -daug medžių geltoni lapai kapai lapais apkloti paminklai
statulos vėjas šlama - tekanti saulė šviečia kur aš? Kas su manim?..
Kapinynas?! Koks?.. Greta, manęs sėdi moteriškė balta, baltais rūbais kaip
mėnulio spindulys, žiūri į mane liūdnų akių meilumu... Nepažįstu kas ji?
Kas tu? Viešpatie!
Aš tavo seselė, Konstancija!
Tu, tu?! ta vėlė!
Aš gyva!
Kur aš? Kur tu? Kur mes?
Tu pas mane atvykai!
Varšuvos kapinynan?! Iš Krokuvos?! Viešpatie,
kas su manim?
Nurimk, brolyti, nurimk!
Kodėl aš tave matau saulės šviesoj? Juk tu
vėlė, tu saulės bijai!
Aš numiriau saulės spindulyje! Aš saulės
dukrelė!..
Tu saulės dukrelė, sesytė mano! O aš?
Tu skausmo, tu ilgesio spindulėlis!
Myliu aš tave, sesyte, myliu! Ar tai nuodėmė?
Ir taip, ir ne, brolyti mano!
Priglausk mane, užmigdyk mane, sesyte mano! Aš
baisiai nuvargęs, aš baisiai nuilsęs.
Glaudžiu aš tave prie savo širdelės, brolyti
mano! Bučiuoju aš tave, migdau aš tave, brolyti mano! Čiučiu liuliu, brolyti mano!
Ach! Kaip man linksma, kaip man ramu, kaip man
saldu, kaip man malonu, sesyte mano, sesyte mano, sesyte!..
Lekiu, lekiu, lekiu!..
Klausau, girdžiu. Varpas skambina. Vienas du
penki devyni!.. Heinalas-giesmė!..
Bundu? Ne, aš nebundu... Aš nežinau, kaip ta
naują sielos jausmą pavadinti...
Sėdžiu kėdėje prie savo rašomojo stalo. Marijos
bažnyčios bokštas heinalu skamba... Saulė, pravėrus mano langą, įkišo spindulio
galvelę ir flirtuoja:
A kukū, trubadūre! A kukū! Ką sapnavai? Ką
mylėjai?..
Ant mano stalo žydi tuberozų vazonėlis.
Matau.
1 Tegyvuoja gyvenimas
atsimink, kad mirsi! (lot.) (Atgal>>>)
2 Pasibjaurėjimas
gyvenimu, nuobodulys (lot.) (Atgal>>>)
3 Padūkęs vaikas (pranc.)
(Atgal>>>)
4 Atsakyk man, Iš
gilybių (lot.) (Atgal>>>)
5 Išminčiai (lot.)
(Atgal>>>)
6 Motina tamsybių, melskis
už mus! Motina nuodėmių, melskis už mus! Motina žudynių, melskis už mus! Motina
šėtonų, melskis už mus! (lot.) (Atgal>>>)
7 Mirties šokiai
(pranc.) (Atgal>>>)
Herbačiauskas, Juozapas
Albinas. Erškėčių vainikas: Rinktinė. Vilnius: Vaga , 1992
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
