Jurga Ivanauskaitė

       Apsakymai iš knygos „KAIP UŽSIAUGINTI BAIMĘ“

       Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta
       Paskutinis traukinys
       Kas atsitiko Monikai

Į viršų

       Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta

       – Pro ašaras stebėjau, kaip Van Li, pusnuogis, tik su baltu šlauniaraiščiu, ruošia man opijų, kurio pats, beje, niekada nevartojo ir net atpratino nuo šitos velniavos mano brolį. Vos prisiminiau brolį, mane supurtė rauda. Juk tik prieš savaitę šioje iš blizgintoje it operacinė virtuvėje jis atsuko dujas, duonriekiu peiliu susipjaustė venas, prarijo galybę iš manęs pavogtų migdomųjų ir, niekaip neįstengdamas numirti, taškydamasis kraujais, plūsdamas dejonėmis, keiksmais, prakeiksmais, putomis, raitėsi štai ant šitų grindų, išklotų skaisčiai žydromis, sakytum iš mečetės sienos išluptomis plytelėmis. Dabar Robis uždarytas prašmatnioje Guru Kešavos psichiatrinėje klinikoje, kažkodėl vadinamoje ašramu, ir tas šimtametis indas, pajuodęs ir perkaręs it Osvencimo kalinys, bet akinamai šypsąs, tarsi reklamuotų dantų eliksyrą „Diamond Glaze“, mėgino hipnoze, mantromis, homeopatija ir akupunktūra išmušti iš vargšės Robio galvos, esą jis sergąs AIDS. Padarius visus įmanomus tyrimus, ir mano brolis, ir Van Li pasirodė esą švarūs kaip angelai – taip pasakė negrė seselė, nusikvatodama kaip operinis Mefistofelis. Taigi, švarūs kaip angelai, juodu rengėsi tik baltais ir pačiais brangiausiais drabužiais, gyveno pedantiškai sutvarkytame butuke, visiškai neatitinkančiame kvaišinančios Kinų kvartalo dvasios. Jei ne duslūs gongo garsai – nė nepasakytum, kad pirmame aukšte įsikūręs Šešėlių teatras, kuriame kartais praleisdavau ištisas dienas ir naktis, nes tie du „angelai“ nieku gyvu manęs neįsileisdavo. Atseit – buvo užsiėmę tai kaligrafija, tai kulinarija, tai filosofija, tai joga, kunfu, arbatos ceremonijomis, meditacijomis ir kitokiais dalykais, į kuriuos man nederėjo kišti nosies. O, aš taip velnioniškai pasiilgdavau savo brolio... Robis... O, aš labiau už viską pasaulyje mylėjau mįslingąjį, melancholiškąjį, pašaipųjį Van Li... Gražuolį Van Li... Milžiną Van Li... Van Li, kuris, švytėdamas savo gelsvu raumeningu kūnu, pasilenkė prie manęs ir, drąsinamai šypsodamasis, dailiais it pianisto pirštais pamaigė mano veną. Naujasis jo draugelis – ilgaplaukis garbanius dažytomis blakstienomis, gražus it blondinė mano vaikystės lėlė Virdžinija arba Džojis Tempestas iš ansamblio „Europa“, – irgi pasiraitojo savo rožinių marškinėlių rankovę, krestelėjo galvą, ir jo auskaras akinamai blykstelėjo. Van Li išsyk pataikė į mano beveik nesurandamą veną. Aš užsimerkiau ir kaip mat supratau, kad dozė gerokai padauginta. Atrodė, kad milžiniškas, dygliuotas kaip ežys kumštis pastvėrė mane ir spaudžia tarytum citriną ant salotų su krevetėmis. Aš nukritau ant grindų ir trumpam netekau sąmonės. Atsipeikėjau, kai tas lėliškas tipas, suėmęs mane už pažastų, nuvilko į tualetą ir paklupdė prie unitazo. Mane nežmoniškai tampė, vaitodama vėmiau skrandžio sultimis, nes nuo vakar vakaro nebuvau prarijusi nė kąsnio. Mano plaukai sukrito į unitazą, o tas dažytas kretinas vis nuleidinėjo ir nuleidinėjo vandenį. Mano galva buvo šlaputėlė, ir akimirką pasijutau it nardyčiau Majami Biče. Pabandžiau atsistoti, bet tuojau pat susmukau ant grindų. Suskambo telefonas. Gražuoliukas švilptelėjo ir išėjo – tik spėjau pamatyti, kad jo aukštakulnių batų nosys apkaustytos variu. Telefonas skambėjo ir skambėjo. Staiga aš supratau, kad skambina iš klinikos, norėdami pranešti apie mano brolio mirtį. Suvokimas buvo toks ryškus, lyg į akis man būtų nukreipę spiginantį prožektorių. Paskui visi garsai išnyko. Išsitiesiau aukštielninka. Jaučiausi lyg ant grindų palietas pienas – balta, švari, tyra, sklindanti į visas puses. Kvėpavimas visiškai sulėtėjo. Jutau, kaip stoja širdis. Žinojau, kad tuoj nugrimsiu į palaimingą snaudulį ir – nebepabusiu. Supratau, kad – mirštu. Aš – mirštu...
       – Na, ir tu numirei? – pašaipiai paklausė Robis, degtuku rakinėdamas dantis.
       Elvyra triukšmingai užvertė sąsiuvinį žaliais kolenkoro viršeliais, iš kurio ką tik skaitė.
       – Ne aš, o Džeinė, – atsakė ji, visiškai nepajutusi pašaipos, – ji miršta...
       – Na, Džeinė... Bene svarbu... Klausyk, tai visai nelogiška! Jei visas tavo skiedalas parašytas pirmuoju asmeniu, tai tas asmuo negali numirti...
       – Vaikystėj guosdavausi, kad visi tie superherojai „aš“ nepražus nė klaikiausiose situacijose, nes kaipgi jie mirę tęs savo gyvenimų aprašymus... Bet suprask, moderniajai literatūrai visai nesvarbu, ar aš mirštu, ar tu miršti, ar jis, ji miršta...
       – Tas tavo skiedalas nė nekvepia moderniąja literatūra! – brolis žvilgtelėjo į seserį ir gaižiai nusijuokė, it būtų asmeniškai įžeistas. – Rašytum sau kuklias noveliukes, spausdintum kukliuose žurnaliukuose ir dar gautum kuklius pinigėlius. O dabar! Vienas penkių šimtų puslapių romanas apie Harlemą, kitas –apie Nepalą, šįkart „Kinų kvartalas“! Nei kas kada nors juos spausdins, nei skaitys... Tai beprasmiška, visai beprasmiška! – kalbėdamas jis gūžčiojo pečiais lyg šokantis čigonas.
       – Epitetą „beprasmiška“ galima taikyti viskam šiame pasaulyje. Tavo hermeneutikai – irgi! O mano teisei – ypač...– prisiminus, kad rytoj vėl teks vilktis į paskaitas, jai net balsas užlūžo.
       Robis užsirūkė, o Elvyra, atsiriekusi milžinišką gabalą biskvito, storai apsitepė jį sviestu ir ėmė godžiai, beveik nekramtydama, valgyti. Brolis dirstelėjo į seserį, ir, pajutusi jo trumpame žvilgsnyje pasibjaurėjimą, Elvyra puolė kimšti dar godžiau.
       Tas pasidygėjimas, it kibirkštėlė blykstelėjęs brolio akyse, sesers viduj seniai liepsnojo kaip neaprėpiamas, nebeužgesinamas gaisras. Tai buvo net ne pasidygėjimas, o grasus šlykštėjimasis pačia savimi, neapykanta savo milžiniškam, išpliurusiam, beformiam kūnui strazdanota, amžinai pleiskanojančia oda. Tą nelaimingąjį kūną Elvyra kas vakarą nuogai išsirengusi apžiūrinėdavo prieš veidrodį, jusdama veik mazochistinį pasitenkinimą ir kartu – šlykštėdamasi bei neapkęsdama savęs. Ji dažnai vartydavo Bremo „Gyvulių gyvenimą“, dirginama keisčiausių jutimų samplaikos – pasibjaurėjimo, gailesčio sau ir gyvūnams, sutvertiems kaip ir ji – lyg piktai tyčiojantis arba ciniškai abejingai: jūros drambliams, hipopotamams, raganosiams, vėpliams ir net – paprasčiausioms kiaulėms. Puikaus sudėjimo, pakankamai gražus jos brolis (tokio fotografijas bei fizinius duomenis galima siųsti į kosmosą kitų civilizacijų atstovams kaip tipiško homo sapiens pavyzdį), puikiausiai žinodamas visus sesers kompleksus, nuoširdžiai ir net švelniai sakydavo:
       – Ele, žinai, tu baisiai panaši į tą indišką sėkmės dievuką Ganešą...
       Elvyra prisiversdavo nusišypsoti ir tiesiog refleksiškai imdavo čiupinėti savo ilgą, mėsingą, išties į dramblio straublį panašią nosį.
       Savas kūnas Elvyrai buvo virtęs mirtinu priešu, nes savąją sielą ji laikė verta visai kitokio: liekno, grakštaus, įdegusia glotnia oda, kaip tų ilgakojų gražuolių niekam nereikalinguose jos romanuose.
       Kartais, apsėsta aklo įtūžio, Elvyra puldavo pati save daužyti kumščiais, inkšdama raitytis ant grindų, marintis badu, po valgio kišti galugerklėn pirštą, kad išsivemtų – tačiau jos milžiniškas kūnas buvo neįveikiamas kaip tvirtovė. Tada ji, apimta tulžingos, veik savižudiškos palaimos, šlamšdavo bandeles, plikytus pyragaičius, kremais tykštančius tortus, kimšdavo sklindžius, cepelinus, kugelius, rydavo visokį sotų ir riebų maistą nė nepajusdama skonio, žiaumodavo kiauras dienas kaip karvė arba triušis, keldavosi naktimis, sunkiomis basomis kojomis šlepsėdavo į virtuvę ir vėl valgydavo, valgydavo, valgydavo, su kiekvienu kąsniu darydamasi vis nelaimingesnė, vis atgrasesnė pati sau. Po eilinių naktipiečių grįžusi į savo kambarį, Elvyra, girgždindama spyruokles, ilgai vartydavosi lovoje, aimanuodavo, nepajėgdama nei užmigti, nei pravirkti, prisirydavo migdomųjų, ir galų gale užgriūdavo miegas – toks pat sunkus, nemalonus, nesveikas kaip jos pačios kūnas.
       Elvyra gyveno tarsi du gyvenimus. Vieną – lepindama . savo kaprizingą it gražutis, bet paliegęs vaikelis sielą. Ašarodavo klausydamasi Bacho, Šopeno, Berliozo, Vagneris jai sukeldavo tikrą ekstazę, bet – žavėjosi ir Ala Pugačiova. Lėtai, gurmaniškai skaitė Čechovą, Bulgakovą, Folknerį, išsirašinėdama ypatingai ją sujaudinusias frazes į tam skirtus sąsiuvinius, aplenktus gėlėtu popieriumi. Skaitydama poezija pradėdavo giliai alsuoti, tarsi kvėpdama pievos aromatus, pajūrio ozoną ar sakingą pušyno orą. Dievino Maironį, Jeseniną ir Vitmeną. Pirkosi brangiausius reprodukcijų albumus, galėdavo valandų valandas gėrėtis kokiu nors Šagalo paveikslu ar Rodeno skulptūra ir nepraleisdavo nė vienos parodos. Ruošiantis į teatrą, ją apimdavo tiesiog šventas virpulys, lyg eitų pas orakulą. Ypač mėgo kiną, nes neįžvelgiamoje salės tamsoje jos šlykštuolis kūnas tarsi išnykdavo. Tačiau pats didžiausias džiaugsmas Elvyros gyvenime buvo rašymas. Galima sakyti – rašymas ir buvo tikrasis jos gyvenimas, TEN ji galėjo daryti viską, sąmoningai rinkdamasi netikėčiausias veiksmo vietas, į kurias žinojo niekada nepakliūsianti. Sugrąžinta iš TEN, ji jausdavosi nejaukiai, it pažadintas lunatikas. TEN buvo jos pasaulis, jos vienos ir niekieno daugiau, todėl brolio pasvarstymai spausdintis ar gauti už tai pinigus atrodė juokingai tušti. Be to – Elvyra buvo tvirtai tuo įsitikinusi – skaitytojai, anksčiau ar vėliau išvydę šitaip baisiai prie jos žodžių nederantį kūną, apšauktų ją šarlatane.
       Antrasis gyvenimas buvo paskirtas savo pačios kūnui, sakytum kokiam neišvengiamai šalia egzistuojančiam monstrui. Dažną vakarą Elvyra užsirakindavo savo prišnerkštame kambariūkštyje ir, ne degdama šviesos, žagsėdama, gerdavo kokį rūgštų vyną, maišytą su degtine ar romu, nesvarbu – kad tik būtų šlykščiau. O pasigėrusi išsidrėbdavo ant grindų ir žliumbdavo, mėgaudamasi, kad yra panaši į dvesiančią dramblę, kokią sykį buvo mačiusi zoologijos sode. Tuo tarpu jos siela, virtusi kokia nors Pege ar Mege, medituodavo su gražuoliu lama pipalo medžio, po kuriuo, pasak legendos, praregėjo Buda, paunksmėje. Arba mylėdavosi su vėlgi gražuoliu saksofonistu negru aistringame Harlemo nakties kvaituly. Pati Elvyra atsidavusi vyrams tebuvo du kartus, vien iš neapykantos savo išpliurusiam ir, pasirodo, gašliam kūnui. Abu tie vyrai buvo visiškai girti. Su pirmuoju ji važiavo dvivietėje minkštojo vagono kupė, nuolankiai iš stiklinės gerdama Rygos balzamą. Kitas ją, paryčiui grįžtančią iš kažkokio „ploto“, įsitempė į katėmis dvokiančią laiptinę.
       „Drimbla, drimbla, drimbla...“ – kartojo jis, spyruokliuodamas ant jos lyg ant pripučiamo guminio čiužinio.
       O vos prieš pusmetį Elvyra surado dar vieną naikinimosi priemonę – narkotikus. Tai buvo garantuota lėtinė savižudybė – taip vienu balsu tvirtino visa spauda, radijas ir televizija. Žadėtosios euforijos Elvyra nepatyrė nė sykio, išskyrus malonų žinojimą, kad po kiekvienos injekcijos ji slenka mažyčiais žingsneliais vis arčiau, arčiau ir arčiau išsvajotojo tikslo – savo šlykštuolio kūno sunaikinimo. Nors kūnas, kaip ir dera, priešinosi: tereikėjo šiek tiek padidinti dozę, ir prasidėdavo baisus vėmimas.
       – Žiūrėk, Marce, tik nepraryk žydrojo unitazo, nes gimdytojai man sprandą nusuks, – kikendamas sakydavo Aivaras, kažkodėl pakrikštijęs ją Marce.
       Nuo to Aivaro viskas ir prasidėjo. Vieną vakarą pačiame gatvės viduryje jis lyg pakirstas šlumštelėjo tiesiai Elvyrai po kojom. Akimirką ji stūksojo nežinodama ko griebtis, spoksodama į Aivarą kaip į kokį nežinia iš kur nukritusį pterodaktilį. Bet kaip mat iš telefono būdelės iššoko jaunutė, nuostabiai graži mergaičiukė ir kūkčiodama puolė maldauti, kad Elvyra padėtų parnešti sąmonės netekusį Aivarą į namus. Paaiškėjo, kad jo namas stovi tiesiai priešais Elvyros. Ji pakėlė lengvą it žaislinį berniūkštį ant rankų ir, jausdamasi didinga kaip paminklas, nunešė namo. Vaikiščias atitoko jau laiptinėje ir atsidėkodamas pasiūlė Elvyrai nemažą „džefo“ dozę.
       Pradžioje ji užsukdavo pas Aivarą tik kartą per mėnesį, paskui – kiekvieną sekmadienį, ir štai jau kuris laikas badėsi kasdien. Už injekciją Aivaras imdavo penkis rublius.
       – Tai grynai simbolinė kaina, – prodainiais sakydavo Aivaras, rikiuodamas buteliukus su rudu skysčiu, – aš jus vaišinu, bėduliai mano mieli, vaišinu...
       Tie bėduliai buvo Aivaro mergaitė Vega, „Marcė“, jaudinamai įsimylėję penkiolikmečiai Viktis su Diana – gražūs, tarsi nužengę iš Elvyros romanų. Po injekcijų gražučių jauniklių ketveriukė suvirsdavo ant plačios, raudonu pliušu apmuštos lovos. Elvyra jausdavosi kaip šiukšlių krūva, pūpsanti ant grindų šalia jų, nepaprastai švelniais, it vasarvidžio naktis balsais šnibždančių apie meilę, aguonas ir... Ameriką, kuri buvo tarsi rojaus sinonimas... Elvyra niekaip negalėjo suprasti, kam jiems, tokiems jauniems, sveikiems, gražiems, mylintiems ir mylimiems, reikalingas tas siaubingas kvaišalas, sutvertas tik tokiems kaip ji, kunkuliuojantiems neapykanta sau ir visam pasauliui. Pasauliui, iš kurio Elvyra nebesitikėjo sulaukti nei meilės, nei paprasčiausio gerumo, nes jos putliame, raudonžandžiame, strazdanomis nubertame veide buvo neįmanoma įžvelgti kančios, nedidukėse akutėse bespalvėmis blakstienomis – liūdesio, o lūpų kampučiai atrodė nusvirę ne nuo kartėlio, bet nuo sotaus pasitenkinimo.
       Net ir brolis, vienintelis, kuriam ji skaitydavo savo romanus, vadinasi, patikėdavo savo sielą, išpažindavo savo godas, nerimastį, baimes, dėdavosi jos negirdįs, nesuprantąs, nors gal jam darydavosi gėda būti nuodėmklausiu.
       Štai ir dabar Robis nusižiovavo, prunkštelėdamas tartum šuo, ir tingiai iškošė:
       – Ir kada tu žadi baigti tą „Kinų Kvartalą“? Tempi kaip kokią gumą...
       – Aš nežinau... Aš nežinau, ką man daryti... – staiga pakilo sesuo, subanguodama kaip milžiniškas vandens pripiltas balionas, bet brolis neleido jai baigti:
       – Na, numarink tą apsinarkašinusią kurvą, vemiančią homikų landynėj, ir finita la comedia...
       Kai Elvyra laukdavo iš jo kokio rimto patarimo, brolis, tai pajutęs, sušnekdavo kaip gatvės vaikėzas.
       – Tu suprask, – pasakė sesuo ir staiga susigūžė, susigūžė savo siela, nes jos gigantiškas kūnas to padaryti neįstengė, – kai tik aš parašysiu paskutinį sakinį, senolis mirs!
       – Pusprotė, – ištarė brolis tokiu tonu, lyg sakytų svariausią argumentą.
       – Rašyti aš pradėjau, kai senolį atvežė į mūsų namus. O ta nuojauta mane apniko, kai jis... visai susirgo, – Elvyra nedrįso ištarti „išprotėjo“, – ir jį išvežė į ligoninę. Kai aš rašau, rašau, rašau, man atrodo, kad pratęsiu jo dienas.
       Kalbėdama Elvyra gliaudė it saulėgrąžas „Asorti“ saldainius – nukąsdavo viršų, įdėmiai žvilgtelėdavo vidun, išlaižydavo įdarą ir, gailiai atsidususi, prarydavo tai, kas liko.
       – Labai jam reikia to dienų pratęsimo... juk kiekviena valanda jam – klaikiausia kankynė, – sumurmėjo brolis ir, staiga susigriebęs, kad lyg ir pritaria sesers teorijai, įsiplieskė: – Paistalai! Paistalai, kaip ir visa tavo rašliava! – Jis užsirūkė, išpūtė durnų kamuolį ir reikšmingai įsistebeilijo į jį kaip į akivaizdžiausią savo žodžių iliustraciją: – Tavo stilius. Metafizika! Parapsichologija!
       – Nesišaipyk! – Elvyra baisiausiai norėjo užsirūkyti, bet prie namiškių ji šito nedarydavo. – Aš įsivaizduoju, kaip TAI atsitiks. Aš parašysiu paskutinį sakinį. Suskambės telefonas. Aš atsiliepsiu. Skambins mama iš ligoninės. Ji pasakys: „Viskas. Gali uždegti žvakutę...“ Aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau savo rankose žudymo įnagį – tą paskutinį sakinį... – ji spragsėjo pirštais, niekaip nerasdama tinkamo palyginimo. – Supranti, lyg tas paskutinis sakinys būtų kokia mirtina morfijaus dozė...
       Ištarusi žodį „morfijus“, Elvyra tarsi išvydo save iš šalies, kažkodėl virtusią stikliniu indu, į kurį pilamas nepakenčiamai raudonas, garuojantis ir tirštas skystis. Pajutusi, jog pasiutiškai trokšta morfijaus, ji neištvėrė, čiupo cigaretę ir užsirūkė. Brolis nustebęs žvilgtelėjo į ją, bet nieko nepasakė. O Elvyros sąmonėje aštriai, nepakenčiamai it danties skausmas tvinkčiojo vienintelė siaubą kelianti mintis: susileisti ampulę, susileisti ampulę, susileisti ampulę... Dabar ji jautėsi kaip iki raudonumo įkaitęs metalo gabalas.
       – Uždek žvakę, temsta, – sumurmėjo Robis. Jis mėgo žvakių šviesą, o žmona, namuose sukaupusi didžiulę margaspalvių, į žvakes nebepanašių vaško ir parafino liedinių kolekciją, neleisdavo uždegti nė vieno.
       – Tu pernelyg gerai viską įsivaizduoji, Ele, ir vien dėl to nebus taip, kaip sakai. Tai juk tavo pačios teorija, prisimink: viskas, kas išgyventa vaizduotėje iki galo, nebegali pasikartoti realybėje. Tu neseniai įrodinėjai, kad, nepajėgdama sutramdyti savo vaizduotės, atimi iš savęs visą realybę... Tu kartojai ir kartojai, kad palaiminti tie, kurie neturi vaizduotės, nes jų realybė nepalyginti turtingesnė, – kalbėdamas Robis iš degtukų dėliojo nieko nereiškiančius ženklus.
       Sesuo, jo klausydamasi, sulig kiekvienu žodžiu linkčiojo galvą tarytum žaislinis buldogas prie užpakalinio mašinos stiklo.
       – Tai, ką tau sakiau apie senolį – ne vaizduotė, Robi. Tai – nuojauta. O gal – intuicija. Intuicija.
       Elvyra uždegė į vašku apvarvėjusį butelį įstatytą žvakę ir atidarė langą. Įsispoksojo į priešais stovintį Aivaro namą. Mintis apie morfijų kiek atlėgo, ir dabar Elvyra jautėsi kaip milžiniškas, vis dar raudonuojantis nuodėgulys juodoje pelenų krūvoje. Pamačiusi Aivaro lange įsižiebiančią šviesą, ji greit šoko prie šaldytuvo ir ištraukė didelį, liumpsintį želė tortą. Pradėjo valgyti tiesiog rankomis, smeigdama putlius pirštus į skaidrią drebutieną, taškydama geltonus it gintaras gabalėlius ant stalo, čepėdama ir laižydamasi.
       Brolis žvilgtelėjo į seserį, ir jam pasidarė ne smagu, pikta, nyku, nykiausiai liūdna. Ūmai jis prisiminė senolio ligą, paklaikusį jo pūliuojančių akių žvilgsnį, sukepusį kraują bedantės burnos kampučiuose, pamėlynavusias, prie lovos pririštas rankas mėšlungiškai suspaustais kumščiais, žiojėjantį pragulomis kankinio kūną, amžinai nepatogios avalynės išdarkytas pėdas, šiurpius atodūsius, dejones, šnabždesius, riksmus, slogų palatos tvaiką, nešvarias paklodes, „basonus“, neišvengiamas būsimųjų laidotuvių išlaidas, rūpesčius, nuovargį, erzinančias, kažkokias paukštiškas mamos isterijas, nepramušamą, kietą it akmuo, priekaištaujantį tėvo sielvartą... Paveiktas šitų minčių, o ypač – jų savotiško nedorumo, nešvarumo, Robertas pasijuto kaip dažnai jį kamuojančiame sapne: tarsi jis guli dusinamai ankštame urve, nuogas nuogutėlis, susirietęs embriono poza, o per jį ropoja begalė tarakonų, didumo sulig prinokusiu kaštonu. Robis staiga atsistojo ir nusipurtė.
       – Aš jau eisiu, Ele... – jis pažvelgė į seserį, iškėlusią drebučiais aplipusias rankas, blizgančia burna, žvakės šviesoje panašią į kažin kokią matriarchato laikų dievybę. – Man reikia. Aš juk turiu žmoną ir mažą vaiką. Aš turiu savo šeimą... – brolis šnekėjo taip, lyg įtikinėtų pats save.
       – Tavo tikroji šeima čia. Ypač dabar, kai mus ištiko nelaimė, – sesuo prabilo tokia intonacija, lyg sakytų absoliučią, nenuginčijamą tiesą. – Paskambink savo žmonai. Pasakyk, kad pasilieki su manimi. Pasakyk, kad man baisu vienai šiuose namuose. Ji laiko mane pusprote. Ji tavim patikės.
       – Aš jau visą praėjusią savaitę nebuvau namuose – budėjau prie senolio... – ištarė Robertas ir užsikirto, nes staiga jį užgriuvo siaubas – ne abstraktus, metafizinis, matyt, kamavęs seserį, o reali, gyvuliška mirties baimė.
       Mirtis tvyrojo senolio palatoje it pilkšvas debesis, kas valandą vis tirštesnis, vis grėsmingesnis, mirtis neregimomis lipniomis dulkėmis gulė ant palangių, stalo, kėdžių, spintelės, nikeliuotų ir blizgančių lovos rėmų, mirtis gličia plėvele aptraukdavo kiekvieno čia įėjusio kūną. Kas rytą, grįžęs namo po budėjimo, Robertas ištisas valandas mirkdavo vonioje, kempine, šepečiu, pemza, nagais gremždamas su erzintą įraudusią odą, pats sau atrodydavo pamišėlis, manikiūriniu žmonos peiliuku valydamas iš panagių pilkšvas mirties nuosėdas (laimė, to niekas nežinojo: žmona būdavo išėjusi į repeticijas, o dukra – darželyje).
       Robis vėl nusipurtė ir lyg užhipnotizuotas atsisėdo, spoksodamas, kaip įskridęs pro langą drugys puola tiesiai į žvakės liepsną, apsvyla sparnus, krenta ant stalo, tampomas konvulsijų. O Elvyra monotoniškai kalbėjo:
       – Mama su tėvu pakaitomis eidavo budėti į ligoninę. Šie milžiniški namai likdavo tušti arba – beveik tušti... Įsivaizduok, staiga aš pradėjau bijoti. Bijodavau nulipti į pirmą aukštą. Bijodavau atidaryti duris į virtuve. Bijodavau įeiti į tualetą ar vonią. Bijojau išeiti iš savo kambario. Bet ir būti jame bijojau. Tu nė įsivaizduoti negali, kiek kraupiausių garsų yra tuščiuose namuose. Šiurpiausiai bijojau, pati nežinodama ko. Vis maniau, kad tai nuo tų Hičkoko ir Kubriko filmų, kuriuos žiūrėjom pas Liną, pameni? – brolis niekaip nesureagavo, ir ji tęsė toliau:– Aš ir dabar bijau. Bet supratau, ko bijau. Aš bijau senolio mirties. Ji jau kelios savaitės yra čia, nors apie ją niekas nešneka. Aš bijau mirties, jo mirties. Robi, jos pilni namai, kaip radiacijos, kaip nematomų, neužuodžiamų, bet nuodingų dujų...
       – Ko gi tau bijoti svetimos mirties? Tai senolio mirtis, o ne tavo... kam tau jos bijoti, – tarstelėjo Robis tebespoksodamas į žvakę. Jis dar norėjo pridurti, kad toji senolio mirtis yra ten, palatoje, kam gi jai būti šiuose tuščiuose namuose, bet tylėjo kandžiodamas viršutinę lūpą.
       – Neišeik. Aš labai bijau tos mirties. Patikėk, ji čia, – rypavo Elvyra pilnu isteriškų gaidelių balsu, tik staiga ištarė labai ramiai, tvirtai, it stropi mokinė gerai iškaltą teoremą: – Aš bijau mirties.
       Elvyra nutilo ir pajuto, kaip šitiek laiko ją kankinusi neapčiuopiama baimė staiga pakyla, tvyksteli lyg gigantiškas ugnies stulpas, švilpdama lekia per dykuma virtusią jos sąmonę. Ir, tarsi apšviesta, ji akimirksniu suvokė, kad paniškai bijojo to, kas jau įvyko: fizinės priklausomybės nuo narkotikų. Elvyra juto, kaip jos milžiniškas kūnas maudžia, vaitoja, trūkčioja, atkakliai reikalaudamas injekcijos ir kartu skleisdamas aitrią it šeško dvokas baimę. Elvyrai net dingtelėjo, kad toji milžiniška baimė gal kiek perdėta, atitinkanti jos galingo kūno gabaritus, grynai kūniška baimė, ne visai deranti jos sielai. Ji sunkiai atsistojo, svirduliuodama prišlepsėjo prie lango ir drebančiomis rankomis užtraukė užuolaidą, kad nebematytų Aivaro namo.
       – Tik pasižiūrėk, – riktelėjo brolis taip netikėtai, kad sesuo net krūptelėjo, – kaip šitie durniai skrenda į ugnį!
       Ant stalo plakėsi jau koks šešetas rusvai pilkšvų pūkuotų naktinių drugių. Visų jų sparnai buvo apsvilę ir dar aplipę blizgančiomis drebučių kruopelytėmis.
       – Durniai, durniai, – it kiniško porceliano žaislas kinkavo galva Robis, įmesdamas vieną leisgyvį drugį į paauksuotą šaukštelį ir prisikišdamas sau prie akių: – durniai, darniai... Lekia kaip patrakę į tą liepsną... sparnus nusvyla... bumpt ant stalo... Skristų dar kartą, ir dar – kol galų gale sudegtų... Viskas taip romantiška... O čia staiga ta kvaila želė. Šlykštu! Fui! Toks svaigus skrydis į mirtį, ir staiga tau sparnus aplimpa kažkokia saldi, gliti drebutiena! Fui! Štai kaip būna gyvenime... Fui! Dieve, dieve, kokia romantika, kokia simbolika, kokia banalybė, koks kičas... – jis šnekėjo, rodos, niekaip nerasdamas savo žodžiams tinkamos intonacijos – tai pernelyg graudžiai, tai pernelyg pašaipiai.
       – Nekankink jų, – cyptelėjo Elvyra, – nekankink! – Ir lėtai, tarsi vatą, ėmė žiaumoti bandelę.
       – Aš ir nekankinu. Jie patys kankinasi. Žmonėms tokiu atveju suleidžiama morfijaus. O, šituos derėtų pribaigti...
       – Nekankink jų! – suaimanavo Elvyra, užsidengdama veidą žaliuoju sąsiuviniu. – Tai nuodėmė.
       – Nuodėmė yra leisti gyvam padarui kankintis. Šią nuodėmę mes jau prisiėmėm sau, neduodami numirti senoliui. Nuodėmė yra gelbėti savižudį. Nuodėmė nesuleisti pragariškai besikankinančiam mirtininkui žudančios morfijaus dozės, – ūmai šis pompastiškas pamokslavimas Robiui pasirodė nebepakenčiamai koktus, idiotiškas, juokingas.
       Jis sukikeno laibu moterišku balsu, kaip sykį jau buvo juokęsis per savo geriausio draugo laidotuves.
       O Elvyra tame isteriškame juoke įžvelgė pavojų. „Kodėl jis taip dažnai kartoja žodį „morfijus“? – mąstė ji. – Nejaugi ką nors įtaria? Morfijus, morfijus ir morfijus...“ Jos mintį nutraukė staiga sušnypštusi ugnis ir salsvas degėsių kvapas.
       – Sadistas, – cyptelėjo ji, neatitraukdama nuo akių sąsiuvinio, bet puikiausiai supratusi, kas atsitiko.
       – Už tai man bus atlyginta! Pamatysi – koks nors drugių dievas suteiks man malonę! Tokia garbinga mirtis jo valdiniui – ugnyje, ir dar ant paauksuoto šaukštelio! Herojiška mirtis! Taip miršta vienas iš milijono! Apie šią mirtį bus kuriamos legendos! Ištisos drugių kartos norės jam prilygti, veršis pasekti jo pavyzdžiu – mirti ugnyje, ant paauksuoto šaukštelio.
       Elvyra pasižiūrėjo į brolį. Jis sėdėjo įspyręs keistai blizgančias akis į visiškai pajuodusį šaukštelį, kurį drebančia ranka laikė virš žvakės liepsnos.
       – Keista... Šitie šlykštūs pūkuoti drugeliūkščiai visada man primena kažką nepadoraus, nešvankaus... bet niekaip negaliu prisiminti, ką gi...– jis sukike no... – Nežmoniškai nepadoraus, gal mes to nė nežinom... tik nujaučiam... fui!
       Gašli, atsaini šypsena visiškai sudarkė jo vyrišką veidą. Elvyra pasijuto stovinti prieš beprotį.
       Ji drebėdama išplėšė iš savo sąsiuvinio du lapus, vienu sustūmę į kitą ant stalo spurdėjusius drugius ir, išmetusi laukan, skubiai užtrenkė langą.
       – Be reikalo taip darai, be reikalo, visai be reikalo, – it maniakas kartojo Robis.
       Elvyra prišoko prie jungiklio ir uždegė šviesą.
       – Robi! – riktelėjo ji nesavu balsu.
       Jis perbraukė ranka sau per veidą, keistai mostelėjo, tarsi nusviesdamas šalin ką tik nusiplėštą kaukę, ir ištarė visai kitu tonu:
       – Pamažėle mes visi virstame bepročiais... Lašas po lašo... Atleisk, bet aš jau eisiu, – jis nusipurtė – jau trečią kartą šį vakarą (Elvyra užlenkė tris pirštus), – aš einu.
       Robertas, stabtelėdamas kas keli žingsniai, tarsi šokdamas kokį įmantrų šokį ir, matyt, laukdamas sesers įkalbinėjimų neišeiti, patraukė link durų. Sustojo uždėjęs pirštus ant blizgančios rankenos ir reikšmingai kostelėjo. Tačiau Elvyra tylėjo. Dabar ji galvojo tik viena: kai tik brolis išeis, tučtuojau puls skambinti Aivarui ir... Robertas gūžtelėjo pečiais ir, pabrėžtinai nebeištaręs nė žodžio, nė neatsisveikinęs, išėjo. Sesuo girdėjo, kaip brolis su palengvėjimu uždainavo koridoriuje „Santa Liučija!..“ ir energingai trinktelėjo laukujėmis durimis.
       Elvyra pažvelgė į miniatiūrinį laikroduką, stipriai suveržusį jos putnų it rytiečių dievybių riešą, ir nustėro: buvo penkiolika minučių po vidurnakčio – skambinti Aivarui jau iš tikro per vėlu...
       Kažkodėl ji pasijuto taip, lyg pati save, visą savo šimtadvidešimtkilograminį kūną mėgintų sukimšti, tarkim, į degtukų dėžutę – grūstų, spraustų, bruktų, veltui tūžmingai darbuodamasi kumščiais, alkūnėmis, keliais, pėdomis, apsipylusi devyniais prakaitais, niršdama, keikdamasi. Elvyra atsistojo ir sustingo keistai užlaužusi galvą, įsitempusi it pavojų jaučiantis gyvulys. Išgąstis ir bukas skausmas it įšvirkštas į kraują skystis pasklido po visą kūną. Elvyra bejėgiškai apsidairė, sakytum tarp paprastų virtuvės rakandų ieškodama to, kuris galėtų ją išgelbėti, ir galiausiai griebėsi žaliojo sąsiuvinio. Giliai atsidususi pasikišo jį po pažastimi, nusičiupo dar nepraplėštą maišelį traškučių, ištraukė iš šaldytuvo lydyto sūrio dėželę ir lėtai, sunkiai iššlepseno iš virtuvės. Koridoriuje sustojo prie raudono telefono, kažkodėl apsidairė – nervingai, įtariai, kaip nusikaltėliai kino filmuose, ir, čiupusi ragelį, surinko Aivaro numerį. Pasigirdus pirmiesiems signalams, kaipmat numetė ragelį ir sudejavo. Kiek padelsusi, vėlgi kaip to paties detektyvinio filmo personažas įtariai apsidairė ir staigiu nervingu judesiu, lyg atlikdama itin rizikingą manevrą, išjungė telefoną iš rozetės.
       – Saaantaa Liučijaa, – nejučia užtraukė sunkiai kopdama laiptais ir net stabtelėjo, staiga sumojusi, kad jau turbūt pasenęs italų berniukas, kažkada angelišku balsu giedojęs šią dainą, yra jos brolio bendravardis: Robertino...
       Elvyra užrakino savo kambario duris, uždegė šviesą, sudribo į įdubusį fotelį ir dantimis atplėšė traškučių maišelį. Stipriomis rankomis pradėjo traiškyti riestainiukus, kabinti jais sūrį ir paskubomis, it kas grasintųsi iš jos atimti, valgyti. Visą tą laiką ji nenuleido akių nuo savo atspindžio veidrodyje, šlykščiai jam nusiviepė ir prisiminė pamišėlišką šypseną, visą vakarą darkiusią harmoningą Roberto veidą.
       – Visi daromės bepročiai... Lašas po lašo... Lašas po lašo... lašas po lašo... – perdėm garsiai ir raiškiai, lyg persistengęs darželinukas eilėraštį, Elvyra padeklamavo brolio žodžius ir užsimerkė.
       Staiga ji išvydo visus savo šeimos narius, net brolio žmoną Inesą ir dukrelę Mariją, sėdinčius aplink stalą, prie kurio jie paprastai valgydavo šventinius pusryčius, pietus, vakarienes. Stalas kaip visada buvo užtiestas lipnia klijuote, išmarginta ne maloniai ryškiais obuoliais, persikais, serbentais ir slyvomis. O ant tos mirguliuojančios klijuotės gulėjo jų senolis – visiškai nuogas, sunykęs, pamėlęs, žaizdotas ir, atrodo, nebegyvas.
       Elvyra atsimerkė prisiminusi, kaip kartą, keičiant senoliui paklodę, tėvas ant jos užriko:
       – Ko tu taip begėdiškai žiūri? Na ko gi tu taip šlykščiai ir smalsiai spoksai į šį seną nelaimingą kūną?! Begėde tu...
       Elvyra tada pravirko taip staigiai ir smarkiai, tarytum iš jos akių būtų prasiveržęs šaltinis, nuo kurio tėvas savo žodžiais nuritino akmenį. Paskutinį syk Elvyra taip nenumaldomai raudojo prieš kokius dvidešimt metų, kai ją, riebuilę pirmokėlę, sučiupo savitarnos parduotuvėje su pavogtu irisų maišeliu, užsikištu už kelnaičių.
       Po to incidento su tėvu Elvyra liovėsi vaikščiojus į ligoninę slaugyti senolio. Beje, iš jos tebuvo labai maža naudos. Ji sunkiai įsisprausdavo į tarpą tarp lovų, triukšmingai kliūdavo už kėdžių, vartydavo lašelines ir spjaudykles, į aštrius spintelių ar stalo kampus iki mėlynių susidaužydavo šonus, klubus, šlaunis, jausdavosi toje ankštoje palatoje lyg į pilną stiklinių, taurelių, bokalų bufetą įkištas taksas. O kai senolį perkėlė į vienvietę palatą, Elvyra ne pajėgdavo snausti prie jo naktimis dirgliu pavargusio žmogaus miegu ant dviejų sustumtų kėdžių kaip jos motina, knarkti susirietusi kietam fotely kaip tėvas arba užmigti paukštiška poza, kiurksant ant taburetės lyg ant laktos, kaip sugebėdavo Robis. Toje troškioje palatoje ji dažniausiai tūnodavo prie lango, godžiai kvėpdama pro plyšį orą, kuris atrodė ypatingai gaivus, ir skausmingai perkreipusi burną ką nors kramsnodavo.
       Elvyra vėl užsimerkė, ir vėl jai prieš akis iškilo tas pats stalas, senolis tebegulėjo ant jo, bet jau pridengtas raudonu skuduru. Geriau įsižiūrėjusi, Elvyra atpažino, kad tai bobulės chalatėlis, sudilęs, skylėtas, išgeltusiomis pažastimis, lygintuvu pradegintu palanku, senolio parsivežtas iš Sibiro ir ligi šiol saugomas kaip švenčiausia relikvija. ,,Bobule“ Elvyra su Robiu vadino senolio žmoną Angelę, kurią tebuvo matę nostalgija dvelkiančiose, retro filmus primenančiose jaunystės fotografijose arba nedidukėse, rūsčiose it kaltinamasis dokumentas nuotraukose, darytose Sibire, kur, beje, ji ir mirė... O valgomajame tvyrojo nepaprastai drėgnas rūkas, žalsvi debesėliai tvenkėsi virš sėdinčiųjų galvų, ir dideli blizgantys lašai kapsėjo kiekvienam ant pakaušio: kapt, kapt, kapt, kapt, kapt...
       – Lašas po lašo... – sumurmėjo Elvyra, – lašas po lašo...
       Ji kažkodėl prisiminė, kaip šią vasarą nuo jų namo stogo lašantis vanduo pratašė cemento plytelėje tokią skylę, kad galėjai įkišti pirštą. Elvyra net susimąstė, per kiek laiko štai šitaip pratašomas žmogaus kiaušas, ir netikėtai prisiminė, kaip vaikystėje jos brolis žaisdavo kinų imperatorių. Robis turėjo susimeistravęs specialų lašantį įrengimą, po kuriuo sodindavo prasikaltusias sesers lėles. Galų gale Elvyros akyse iškilo gyvenvietės Kija Ju vaizdas, ne ryškus ir pageltęs, kaip tose potvynio metu sulietose nuotraukose rūpestingai iškarpytais krašteliais, kurios, suvyniotos į raudonąjį bobulės chalatėlį, gulėjo palaikiame mediniame senolio lagamine. Anksčiau, kai Elvyra ir Robis, dar vaikai, nuvažiuodavo pas senolį į kaimą, jis dažnai pasakodavo apie kinus, nežinia kokiu būdu atsidūrusius toje tremtinių gyvenvietėje, pavadintoje it žaislas: Kija Ju. Senolis spėjo, kad tie kinai buvo kontrabandininkai, gabenę per sieną auksą, arba jų palikuonys. Elvyra su Robiu leipdavo iš juoko, įsivaizduodami, kaip tie gudrūs kinai, tarsi nužengę iš Anderseno ,,Lakštingalos“ iliustracijų, tykindavo per sieną, įsikišę į užpakalius šilkinius maišelius su auksu, ir kaip apgailėtinai jie atrodydavo sučiupti, suvaryti į pirtį ir išrengti. Bet dar didesnį įspūdį nei tie kontrabandininkai Elvyrai darydavo dvi kinų moterys, kaladėlių sudarkytomis mažutėlėmis it kūdikio pėdukėmis, baisiausiai išsiklaipiusiais blauzdikauliais, šliaužte šliaužiančios rauti dilgynių. Pačią pirmą žiemą jos mirė iš bado, ir niekas jų nepalaidojo, kaip, beje, ir kitų kinų. Kaip tik kinų mirtis prisiminė Elvyros ir Robio tėvas. Jis, tada dar visiškas vaikigalis, drauge su kitais lėkdavo prie kinų barakų, ir visi, vienas kitą kumščiuodami, spygaudami, smaugte smaugiami smalsumo, pro uždarytų langinių plyšius dirsčiodavo vidun. Galop jie įsidrąsindavo ir, nejaukiai kikendami, pirštais spausdami pamėlusias nuo šalčio, amžinai varvančias nosis, įslinkdavo į klaikaus smarso pritvinkusius tamsius kambariūkščius, traukdavo iš kišenių akmenukus, kankorėžius, grumstus ir švilpdami mėtydavo į vangias, nusipenėjusias, tankiai lavonus apspitusias žiurkes. Dar tėvas įsiminė dvimetrinį kuprių Ženj Tu, skaldžiusį malkas kepyklos kieme. Apie jį vaikiščiai, vienas su kitu lenktyniaudami, kurdavo bjauriausias, nešvankiausias dainuškas, kurias išrėkdavo springdami iš pasitenkinimo, cypdami ir kikendami, baisiausiai vaipydamiesi, it vabalai šmižinėdami milžinui kupriui prie kojų. Kartais rambusis Ženj Tu įdūkdavo, čiupdavo kirvį į vieną ranką, pūdinę pliauską – į kitą ir, klaikiu šniaukrojančiu balsu kliokdamas kiniškus prakeiksmus, vydavosi vaikigalius per visą gyvenvietę, per laukus, ligi pat miško, kol kartą vienam iš jų kirvapente sutraiškė galvą... Laikui bėgant, senolis apie kinus pasakodavo vis mažiau ir mažiau. Ilgainiui ėmė atrodyti, kad jis tiesiog pamiršo savo tremtį, it senas palaikis laivas grimzdamas į gilius tylėjimo vandenis. O vienintelis su Kija Ju susijęs sakinys, beveik visada pasakomas ne laiku, ne vietoje ir todėl sukeliantis aplinkinių juoką, buvo:
       – O Angelė, mano Angelė, turėjo vienintelį gėlių darželį visam Komių krašte, taigi...
       Sunku pasakyti, kodėl visiems tai keldavo juoką, nors, kaip vėliau Elvyra suvokė, kaip tik tokiu nenuoširdžiu, piktdžiugišku kikenimu žmonės ginasi nuo sunkių, nesuprantamų dalykų, kurių nenori į save įsileisti, arba, priešingai, jaučia juos jau esant savyje, bet paniškai bijo parodyti kitiems, net – patys sau. Tokiu pačiu, tik jau visai desperatišku juoksmu nesitvėrė Robis atėjus žiniai, kad senolis, užsidaręs visas langines, užsirakinęs ir užrėmęs duris, padegė savo namelį, bobulės garbei apsodintą bajorėmis, jurginais, medetkomis, nasturtomis. Namelis supleškėjo ligi pamatų, o senolį, visiškai sveiką, net sąmonės nepraradusį, kaimynams pavyko išgelbėti, Namelis supleškėjo ligi pamatų, tačiau senolis, rodos, to nė nepastebėjo, lyg niekada jokio namelio nė būti nebuvo, tik vis vaitojo ir vaitojo:
       – Sudegė, sudegė vienintelis gėlių darželis visam Komių krašte, mano Angelės darželis sudegė...
       Tėvas parsivežė senolį į miestą. Pavasarį ir vasaros pradžioje jis jautėsi kuo puikiausiai – nebuvo regėti jokių beprotystės ženklų. Tik sykį, lyg tyčia prie kažkokių garbių svečių, besidalijančių įspūdžiais iš Jemeno, senolis staiga prakalbo:
       – O mano Angelės gėlių darželis buvo vienintelis visam Komių krašte, taigi...
       Svečiai klausiamai nutilo, nejaukioje tyloje pasigirdo tramdomas Elvyros kikenimas, Robio prunkštimas, mamos veidą iškreipė gaižus šypsnys, tik tėvas skausmingai įsitempė kandžiodamas lupas, o senelis lyg niekur nieko tęsė:
       – Jie, svolačiai, vėl buvo atėję manęs pasiimti. Bet aš gi jau per senas. Tame Komių krašte žiemos pasiutusiai šaltos, oi kaip šaltos. Numirčiau kaip tie kinai, kaip šunpalaikis kojas pakratyčiau. Nebūtų nė kas palaidoja. Žiurkės suėstų. Tai, pamislijau, jau geriau čia mirt, savo kaime, savo namuos... Taigi Paliepiuose... Ugnelė šventa, oi kokia šventa... Tik va gaila, kad tas darželis, Angelinos darželis, sakau, vienintelis visam Komių krašte, sudegė...
       Tąsyk senolio kalba nesibaigė juoko griūtimi, kurios jis jau laukė įtraukęs į pečius galvą, susigūžęs, niūriai suraukęs antakius ir sučiaupęs bedantę burną, skaudžiai panašus į dažnai mušamą šunį. Visi, pagarbiai patylėję, sušneko apie „Arbato vaikus“, ,,Atgailą“ ir kitus lyg ir tinkančius senolio ,,temai“ dalykus. Senolis, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į aplinkinių šnekas, puolė valgyti, kaip visada – godžiai, tarsi norėdamas atsigriebti už keturiolika metų kęstą nepriteklių, pusbadį, o kartais ir tikrą badą. Jis šliurpė, springo, užsirijinėjo, maisto kruopelės lipo jam prie lūpų, vėlėsi į žilą dygią barzdžiukę, padažas varvėjo per smakrą, liejosi liesu, pamėlusiu it nupešto gaidžio kaklu, sunkėsi po languotos flanelės marškiniais, daržovės, iškart paskleisdamos dėmes, krito ant baltos staltiesės, dukslių senolio kelnių, ant vaškuoto parketo, tiesiai po ne paliaujamai trypčiojančiomis jo kojomis. Ir šį kartą visi namiškiai, tarsi pataikaudami garbingiems svečiams, vietoj įprastinių patyčių, pagiežingų juokų ir atvirai prasiveržiančios, pasišlykštėjimu atmieštos neapykantos stebėjo senolį su nesmagia pagarba. Elvyra šį sykį tik nulenkė galvą, nejaukiai, lyg per tylos minutę, nors besaikio senolio rajumo nekentė labiau negu savojo, nes kaip tik iš jo tarėsi paveldėjusi nesutramdomą alkį ir negalėjo atleisti išdžiūvusiam, pilkam, tamsiam it ilgus metus smilčių šlifuotas medgalis jo kūnui, be jokio pėdsako sudeginančiam tokią daugybę maisto. Anūkė pikčiausiai tyčiodavosi iš kiekvieno papildomo sriubos samčio drebančioje senolio rankoje, iš rėkiant atkosėto kiekvieno jo kąsnio, pataikiusio ne į tą gerklę, triumfuodavo, kai jis kruopščiai lyg varnėnas lesdavo augusius prie namo serbentėlius, tokius raudonus, sudžiūvusius, apdulkėjusius, arba ligi kraujų susibraižydavo venų mazgais mėlynuojančias blauzdas, godžiai braudamasis į nusususį avietyną, o naktimis užtikusi jį kramsnojantį virtuvėje, negalėdavo susilaikyti bjauriausiai nesikeikus. Senolis į ją žiūrėdavo padėrusiomis, beviltiškomis akimis, lyg išbadėjęs šuo, net apmėtomas akmenimis nepaleidžiantis nusitverto kaulo.
       Tačiau kita diena būdavo kaip ir ankstesnė. Susėdę prie stalo visi, išskyrus spazmiškai tylintį tėvą, sužiurdavo į bedantę godulingą senolio burną, patys stebėdamiesi, iš kurgi juose tiek nepaaiškinamo pavydo, pagiežos, žiauraus nepakantumo, prasiveržiančio vis ryškesniais, vis didesniais pliūpsniais. Suaugusiųjų nedraudžiama, o suokalbiškais žvilgsniais net skatinama, penkiametė Robio duktė irgi nukreipdavo į savo prosenelį visą jos amžiui būdingą žiaurumą – gaivališką, nepažįstantį sąžinės priekaištų, primityvų, laukinį. Ji greitakalbe berdavo be galo išradingus ir įžeidžiančius „apsivardžiavimus“, tabaluodavo po stalu kojomis, taikydamasi kuo skaudžiau įspirti senoliui, kiek tik turėdama jėgų kumštukais daužydavo per nugarą jam užspringus. Net kai Robis, gavęs butą, su visa šeima išsikėlė, mažoji Marija skambindavo kasdien po kelis kartus ir klausdavo angelišku balseliu:
       – Ar mūsų senolis vis dar ėda kaip paršas?
       Visi juokdavosi – neva iš nekalto vaiko naivumo, juokdavosi isteriškai, garsiai, veltui tikėdamiesi užgožti vis stipresnį, vis atkaklesnį kamuojamos sąžinės šauksmą. Sulig kiekviena diena atsirasdavo vis daugiau ir daugiau sąžinę graužiančių žymių – tai ir kankinio grimasa, beveik nebe nuslenkanti nuo senolio veido, ir gūdi tėvo neviltis, jo maldaujantis tylėjimas vietoj ankstesnių pykčio prieš žmoną bei vaikus proveržų, ir net spengianti tuštuma, lyg nuolatiniai agresijos šuorai būtų išdeginę visų sielas. Taip, lašas po lašo... Namus apėmė nejauki, veik prietaringa baimė. Ji plykstelėjo vieną sekmadienio popietę, kai Elvyra aptiko senolį šliaužte šliaužiantį grindimis iš savo kambariuko į virtuvę. Paklaustas, kodėl taip daro, jis su šiurpia ramybe atsakė, esą namas apsuptas norinčių jį išvežti „svolačių“, taigi, kad jo nepamatytų pro langus, belieka šliaužti. Visi įkalbinėjimai, įrodinėjimai, argumentai, savaime suprantama, pasirodė bejėgiai, ir nuo tos dienos senolis po namus nebe vaikščiojo, o šliaužiojo. Negana to, netekęs jėgų ar nepajėgdamas atsidaryti savo kambarėlio durų, jis pradėdavo šaukti keistu, lyg tyčia, kažkokiu vaiduoklišku balsu ir rėkdavo tol, kol kas nors ateidavo jam pagelbėti. Kartę, kai visi namiškiai buvo išėję, senolis rėkė visą dieną – apie tai su siaubu pasakojo kaimynai,– kol visiškai pertempė balso stygas. Galų gale tėvas nusprendė senolį užrakinti, prieš tai atnešęs į jo kambarį daugybę maisto ir visa, ko tik gali prireikti. Tačiau senolis šiame poelgyje kaipmat įžvelgė klastą ir, nusprendęs užsibarikaduoti nuo negailestingai puolančio pasaulio, pamėgino užstumti duris spinta. Taip jis gavo trūkį ir atsidūrė ligoninėje. Ir priešingai, nei buvo tikėtasi, neįsivyravo tyla ir ramybė. Išvežus senolį, nervingoje namų atmosferoje atsirado lyg ir kokia kiaurymė, tuštuma, tarsi pradeginta skylė standžiame, tankiai suaustame audekle. O netrukus tą tuštumą užpildė nuojauta, mirties nuojauta, senolio mirties nuojauta, nors nė vienas nesiryžo balsiai jos ištarti, lygiai kaip ir žodžio „beprotybė“, pakeičiamo kiek abstraktesniu ,,liga“. Liga ir nuojauta... Lašas po lašo... Taip, lašas po lašo jų širdys prisipildė prieštaringiausių jausmų, kankinančio pojūčių konglomerato. Visi tapo įsukti lyg į užburtą ratą, pavaldūs senolio ligai it kokiam tironui, priversti keisti savo gyvenimų ritmus, įpročius, poreikius, norus. Jie užjautė senolį ir neapkentė jo, tikriau, to, kas iš jo liko – skausmo, įtūžio ir beprotybės traukulių tampomo, nebeatpažįstamai išsekinto kūno, instinktyviai bijojo jo mirties ir slapčia, sąžinės priekaištų kamuojami, jos geidė, dažnai ašarodavo, gailesčio sau apimti... Liga ir ta nuojauta panaikino tarp jų daugybę tabu: isterijos tapo nebetramdomos, pykčio protrūkiai – nebedangstomi, kasdienė neviltis – nebemaskuojama, nebeslepiama, net nebesiejama su senolio negalia. Visi pasidarė vienas kitam atviri kaip niekad, slapčia tikėdamiesi, kad senolio mirties šešėlyje tas neįprastas atvirumas ne taip badys akis ir užsimirš po laidotuvių kaip slogus palatos oras, kaip pūlingos vatos ir kruvinų tvarsčių pilnos spjaudyklės, kaip šiurpios, nesuvokiamos žodžių nuobiros, prasiveržiančios pro sukepusias ligonio lūpas: ,,krt... burg... aalll...“ Juos, susitikusius palatos ar namų tarpduryje, stačiomis skubiai ryjančius sumuštinius, sriūbčiojančius termosu atsiduodančią juodą it degutas kavą, perbalusius, paraudusiomis nuo chroniškos nemigos akimis, apimdavo verksmingos egzaltacijos ar ekscentriškos atlapaširdystės priepuoliai. Visi dosniai dalijosi tarpusavyje savo kompleksais, nusivylimais, depresijomis, slogučiais, baimėmis. Namiškiai staiga tapo tokie, kokie buvo iš tikrųjų, ir Elvyrai nuo jų apnuogintų sielų vis norėjosi nusukti akis lyg nuo kokių išrengtų defektyvių kūnų. Ji vis prisimindavo tą gniuždantį sutrikimą, kai prieš kelerius metus namiškiai, susidomėję psichologiniu Liušero testu, patikliai dėliojo į eilę nekaltučius spalvotus kvadratėlius. O pradėjusi garsiai, juokaujamu tonu skaityti atsakymus, Elvyra nebepajėgė baigti, nes staiga atsivėrė tokie nejaukūs jos artimųjų sielų užkaboriai, apie kuriuos žmogus net pats sau tyliai nedrįsta prisipažinti.
       Sykį pratrūko ir pati Elvyra:
       – Aš neapkenčiu šito pasaulio ir šito gyvenimo, davusio man šitą šlykštų kūną, aš neapkenčiu šito šlykštaus kūno, atėmusio iš manęs viską, viską, viską, kas tik yra geriausio, gražiausio, laimingiausio šitam pasauly ir šitam gyvenime! – šaukė ji, blaškydamasi po savo kambarį, mostaguodama rankomis, kresčiodama galva, vartydama akis – taip darydavo nevilties apimtos jos herojės, bet pati Elvyra atrodė lyg banderilėmis subadytas bulius.– Ir tu, mama, ir jūs visi, bet ypač tu, mama, nemylit manęs, vengiat manęs, išduodat mane, lyg aš būčiau kokia šlykšti kerpė ant jūsų padoraus gyvenimo medžio. Nesakyk nieko, nereikalinga aš tau, atgrasi,– ir ji sustingo, nukreipusi į motiną kaltinamai ištiestą putlų pirštą.
       Elvyra išvydo, kad motinos veidą kreipia grimasa, lygiai kaip senolio, užpulto nežinia iš kur atplūstančio skausmo priepuolių. Motina prasižiojo, ketindama kažką sakyti, ir Elvyra, norėdama užbėgti jai už akių ir suduoti paskutinį smūgį, suriko:
       – Ir dar, paklausyk, mama, jūs savo baisiu negailestingumu, abejingumu, abuojumu privarėt mane iki narkomanijos! Taip, iki narkomanijos! Aš – narkomanė: žinok, mama. Ir galų gale aš mirsiu, greit mirsiu, gal net greičiau už senolį! Štai kaip, mama!
       Ji nutilo, kvailai išskėtusi rankas, lyg pristatomąją kalbą atpylęs konferansjė.
       – Beširdė,–staiga išlemeno motina, nebeatpažįstama, išsiplėtusiomis, ašarų sklidinomis akimis,– begėdė, egoistė, pabaisa,– ir raudodama išbėgo iš kambario.
       Elvyra pasijuto lyg nuplikyta verdančiu aliejumi. Nusivijo motiną, mėgino jos atsiprašyti, ją, tokią smulkią it kieliukė, apkabinti, paglostyti, pabučiuoti, vis kartodama:
       – Mamyte, mamyte, aš sakiau netiesą, aš melavau, pati nežinau, kodėl prasimaniau tuos narkotikus, aš melavau, tu tik nepyk, tik tu nepyk, tu tik atleisk, aš atsiprašau, aš maldauju... Nežinau, kas gi čia man buvo užėję... Ta senolio liga – mums visiems sunku. Ir man sunku, suprask, mamyte. Nervai ima ir neišlaiko. Ir viską, viską melavau! Tu tik atleisk, tu tik nepyk, tu tik užmiršk...
       Ir motina, kaip visi nervingi, akimirksniu įsiplieskiantys žmonės, greitai atlyžo. Ji tikrai atleido, nebepyko, užmiršo... O duktė anaiptol neužmiršo tos popietės, ją net sapnuodavo, vėl ir vėl prisimindavo, suvokdama, kad net ir ši namiškių privilegija – atvirumas– jai užginta.
       Štai ir dabar Elvyra net suvaitojo prisiminusi ana savo neišrištą išpažintį. Tarsi gelbėdamasi ji puolė prie stalo ir sūpuodamasi, girgždindama kėdę, pabandė rašyti:
       „Aš dar jutau ir girdėjau, kaip Van Li, išpuoselėtais vėsiais pirštais braukdamas man per veidą, šnibžda:
       – O viešpatie, jie pasakė, kad Robis mirė. Ir aš negaliu šito pasakyti Džeinei, nes ji irgi miršta... O viešpatie, viešpatie, vis daugiau ir daugiau mirties šioje nelaimingoje žemėje...“
       Elvyra nustojo rašiusi ir, kramsnodama baisiausiai nugraužtą šratinuko kotelį, prisiminė, kaip sykį apie mirtį kalbėjo gražioji Aivaro mergaitė Vega:
       Tu jauti, Aivi,– šnabždėjo ji, atsigulusi aukštielninka, iškeltomis rankomis vedžiodama lyg dirigentas nematomam orkestrui,–ar visi jaučiate, kad šiam pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirties? Pagalvokit – mirusiųjų šioj žemėj – nepalyginamai daugiau nei gyvųjų. Jūs tik pagalvokit, pagalvokit – šitiek amžių žmonės vis mirė, mirė ir mirė! Ir aš žinau, kodėl dabar pasauly gyvena taip neįmanomai daug žmonių – net kyla pavojus, kad greit jiems nebeužteks nei maisto, nei vandens, nei oro... Net žemės pritrūks! Jų taip grėsmingai daug todėl, kad gyvieji bijo mirusiųjų. Gyvieji instinktyviai nujaučia, kaip žiurkės laivo žūtį, kad pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirusiųjų. Ir panikos apimti gyvieji dauginasi, dauginasi, dauginasi, kad tik kaip nors atsilaikytų prieš visur esančius mirusius. Ar tu jauti, Aivi, ar visi jaučiat, kaip šiam pasauly vis daugiau ir daugiau, ir daugiau mirties? Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau! Ar jauti, Aivi? Tu tik paklausyk, Aivi, jūs visi paklausykit,– Vega nutilo, giliai įkvėpdama balsiai iškvėpdama, ritmingai mosikuodama rankomis,– jūs tik paklausykit: ach-chaa, ach-chaa, ach-chaa, ar jūs girdit, kaip ach – mes įkvepiam gyvenimą, ir cha – iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą ir iškvepiam mirtį, ach-chaa, ach-chaa, ar girdit? Aivi, įsiklausyk į save, jūs visi įsiklausykit!
       Kuris laikas visi penki alsavo ritmingai įkvėpdami ir iškvėpdami, su siaubu jausdami, kaip kambarys pildosi kažko gniuždančio.
       Tą patį vakarą ligoninėje Elvyra įsiklausė į trūksmingą, nelygų senolio alsavimą. Senolis įkvėpdavo greitai, godžiai, tarsi drebančiomis rankomis plėšdamas paskutinius varganus trupinius nuo milžiniško gyvenimo kepalo, ir iškvėpdavo su aiškiu palengvėjimu, rodėsi, su neslepiama tūžmastimi, aiškiai mėgaudamasis, kad iškvepia, iškvepia, iškvepia karštą, švilpiančią mirtį. Elvyra lyg užhipnotizuota klausėsi senolio alsavimo: ach-chaa, ach-chaa, ach-chaa – ir pajuto, kaip palata, ligoninės pastatas, miestas, visas pasaulis sūpuojasi šiuo ritmu, tarsi laivas per štormą: aach-chaa, aach-chaa, aach-chaa... Elvyra pripuolė prie lango, įrėmė karščiuojančią kaktą į vėsų stiklą ir apstulbo, kad tamsiai mėlyni medžiai, tiesiog nesąžiningai jaukumu švytintys priešais stovinčio namo langai, aplink sausakimšus šiukšlių konteinerius šurmuliuojančios varnos nejuda, nebanguoja, nesisupa tuo visa apimančiu ritmu: aach-chaa, aach-chaa, aach-chaa... Ji giliai atsiduso, palikdama ant stiklo balkšvą, rasotą mirties nuosėdą.
       Pajutusi, kad ir vėl alsuoja šiuo trūksmingu mirštančiojo ritmu, Elvyra krūptelėjo. Ji atidarė stalčių, pribertą cukruotų arachisų, ir ritmingai – aach-chaa, aach-chaa – puolė juos krimsti. Šlemšdama saldainius, pamėgino vėl susikaupti, vartydama rankose tušinuką, prisiminė Vegą – savo herojės Džeinės prototipą, jos mielą veidelį, vaiskias akis, keistas, paukščių lizdus primenančias šukuosenas, vis pažyrančias ant pečių šviesiomis garbanomis, jos rožiniais ir žydrais drabužėliais puošiamą smulkutę figūrėlę, kurią Van Li pakėlė ant rankų ir, nunešęs į kambarį, paguldė ant baltos odinės sofos.
       „– Aš mirštu,– suvaitojo Džeinė atsimerkdama.
       – Tu miršti,– it aidas atkartojo Van Li, žvelgdamas į ją neperprantamomis it Budos statulos akimis.
       – Ji miršta,– tarstelėjo Gražuoliukas, braukdamas per Robio gitaros stygas ir murkiančiu balsu uždainuodamas: – Ooo, opioo, sweet sweet, opiooo...“
       Elvyra rašė ir rašė paskutinę frazę lygiomis gulsčiomis raidėmis, eilutė po eilutės, lyg per dailyraščio pamoką. Staiga sustojo, atsilošė, giliai įkvėpė, neišskaitomu raštu plačiai brūkštelėjo: „Aš numiriau“ ir suvaitojusi iškvėpė. Ji užvertė sąsiuvinį, įmetė jį į stalčių ir tarsi vejama nurisnojo laiptais žemyn, įjungė telefoną ir drebančiais pirštais surinko Aivaro numerį. Ilgai ilgai aidėjo tolygūs py py py, kurių Elvyra klausėsi ritmingai linguodama ir bliūkšdama, tarsi kiekvienas py joje it vinis padangoje pradūrinėtų skylutę. Bet kai jau ruošėsi mesti ragelį, atsiliepė Aivaras, vietoj „alio“ surentęs daugiaaukštį keiksmažodį.
       – Tai aš,– suvapėjo Elvyra,– man labai labai reikia...– ji reikšmingai nutilo, jau primokyta, kad telefonu nevalia sakyti – ko gi...
       – Nu, bliat, Marce, tu ką, jau visai tiū tiū,– Elvyra puikiai įsivaizdavo, kaip Aivaras sukinėja pirštą prie madingai išskusto smilkinio,– kvanktelėjai?! Tetulyte, ar žinai, kelinta dabar valanda, ar jau visai išpendėjai?!
       – Kokia antra, aš manau, bus,– atgailaujančiu balsu sulemeno Elvyra.
       – Kokia antra, aš manau...– mėgdžiodamas suinkštė Aivaras.– Kalakutas irgi manė... Dabar, gerbiamoji ponia, dvi valandos keturiasdešimt penkios minutės – lyg ir per vėlu skambinti jauniems berniukams! Kaip manai?!
       – Bet man labai reikia...– nepasidavė Elvyra.
       – O aš čia kuo dėtas?
       – Na, daugiau niekas man negali padėt. Tik tu...
       – Tetulyte, aš ne greitoji ir ne reanimacinė! Sako, yra pagalba narkomanams telefonu, cha cha cha...
       – Aš šiandien gavau stipkę. Padidintą – 80 rublių!
       – 80 frankų, sakai?! Tai tu dar, pasirodo, ir protinga, Marce? Pirmūnė?! – Aivaras smagiai nusikvatojo.– O man kas iš tos tavo stipkės? – ir jo balse galų gale suskambėjo nekantrus smalsumas.
       – Ji – tavo, tik tu ateik. Dabar ateik, aš nebegaliu, aš nebeištversiu,– Elvyra košė sukandusi dantis, kumščiu daužydama į sieną.
       – Negi breikas?!
       Elvyra tylėjo, ne visai suprasdama, ko Aivaras klausia. Ji tik prisiminė neseniai matytą per televizorių labai ją užgavusį ir suerzinusį storulių breiko festivalį, suruoštą Amerikoje.
       – Na, ar skauda ką nors? Skauda, Marce? – Aivaro balse netikėtai suskambo užuojautos gaidelės, sujaudinusios Elvyrą ligi ašarų.– Bet tu pagalvok, mano tėvukai miega, jeigu jie mane užčiups – šakės!
       – Bet, Aivarai...– suvaitojo Elvyra.
       – Na, okei, kaip nors išsmuksiu! Lauk ir mankštink leteną! Čiau! – jis metė ragelį.
       Elvyra tuoj pat atsiraitojo rankovę, pamaigė sukietėjusią veną ir pradėjo gniaužyti kumštį. Ji tiesiog netilpo savyje iš susijaudinimo, kunkuliuote kunkuliavo kaip puodas su verdančia uogiene. Pripuolė prie lango ir pro (užuolaidos plyšį dirstelėjo į visiškai tamsų Aivaro namą. Skubiai, vis gniaužydama kumštį, užkopė į savo kambarį, vėl puolė prie lango – Aivaro name nebuvo regėti jokių gyvybės ženklų. Elvyra pradėjo beatodairiškai, it kilus gaisrui, duotis po prišnerkštą kambarį ir kažkodėl nusikabino nuo sienos gitarą su užrištu ant grifo milžinišku raudonu kaspinu. Kelis kartus barkštelėjo per stygas ir vėl šoko žvalgytis. Kaip tik tuo momentu Aivaras lengvai it katinas liuoktelėjo pro vos pravertą pirmojo aukšto langelį. Elvyra, vis nepaleisdama iš rankų gitaros, nulapsėjo žemyn ir atvėrė duris, Aivarui nespėjus nė paspausti skambučio.
       Jis vikriai šmurkštelėjo vidun, o pažvelgęs į Elvyrą, net spygtelėjęs nusikvatojo:
       – Tai fain, Marce, nusprendei mane sutikti su fanfarom, tai yra – gitarom?!–jis atsitūpė ir pabarbeno per stygas.
       Elvyra kaltai šyptelėjo ir, niekaip nesugalvodama, ką atsakyti, kad pataikytų į jo toną, tarstelėjo:
       – Atrodai kaip iš geriausio videoklipo... Aivaras švilptelėjo, pašoko ir ilgai apžiūrinėjo save veidrodyje. Elvyra prislinko prie to vaikiščio, ir tada jis, leipdamas iš juoko, tiesiog negalėdamas suvaldyti žodžio, sukrizeno:
       – Mes abu kaip iš geriausio videoklipo, tu irgi, Marce, tu tik pasižiūrėk į save, ot fain, negaliu, mirsiu...– ir jis springte užspringo juoku.
       Elvyra, pasižiūrėjusi į veidrodį, nusprendė, kad jųdviejų atspindys panašus į absurdišką fotomontažą, kuriame specialiai ar netyčia supainiotos proporcijos. Aivaras – apsitempęs žydrutėle pižama su rožiniu užrašu „darling“ ant krūtinės, basnirčia įsispyręs į juodus aulinukus, užsimetęs ilgą odinį leopardo kailį imituojantį lietpaltį su milžiniškomis kišenėmis, įsivėręs į ausį juokingą auskariuką, susišiaušęs, užsimiegojęs ir dėl to tik dar žavesnis – tesiekė Elvyrai ligi peties. Elvyra, įsispraudusi į nelabai švarią, rudomis gėlėmis margintos gelsvos flanelės suknelę, skystus plaukus susisegusi į kuodelį, liūdnai primenantį buldogo stimburį, nepaleisdama iš rankų gitaros stūksojo už Aivaro kaip groteskiška vaškinė statula. Nutraukdamas šitą kiek per ilgai užsitęsusį apsižiūrėjimą, jis dalykiškai paklausė:
       – Kur frankai?
       – Einam,– suliumpsėjo subangavo Elvyra, kuo sparčiau žengdama link savo kambario.
       Aivaras švilpaudamas sekė jai iš paskos.
       – Kaip čia smirda,– pareiškė vos įžengęs į jos apjauktą kambarėlį.
       Elvyra kažką numykė ir padavė Aivarui krūvelę penkrublinių.
       Aivaras paspjaudė pirštus, čiupo pinigus ir pradėjo kruopščiai skaičiuoti, švilpaudamas, mušdamas kojomis kažkokį smagų ritmą. Suskaičiavęs pinigus, jis riktelėjo:
       – Money – it's a crime...– ir, padaręs keletą breiko figūrų, įsikišo pinigus į vieną lietpalčio kišenę, iš kitos tuo pat metu ištraukdamas raudoname skudurėlyje įvyniotą švirkštą: – Fokus mokus,– tarė nusišypsodamas kaip tikras fokusininkas, galantiškai ir mįslingai.– Na, paciente, sit down, please,– šnekėjo jis, įgaudamas pasiutusios linksmybės ir išvyniodamas švirkštą.– Ar matai, į ką suvyniotas?
       Švirkštas buvo suvyniotas į pionierišką kaklaraištį.
       – Taip, taip,– sulinksėjo galva Elvyra, negirdėdama Aivaro klausimo ir nenuleisdama akių nuo pilnutėlio švirkšto.
       – Arklio dozė, Marce, žinok! Bet aš juk turiu sąžinę ir negaliu už tokius frankus stumti tau kaip kokiam nykštukui kelis varganus lašelius. Čia dešimt kubų, Marce, aš pats tiek atlaikau! Su savo kompleksija ir tu turėtum atlaikyti.
       Elvyra sunkiai nurijo seilę, atsiduso, nes taip ir neišmoko nereaguoti į pastabas, liečiančias jos kompleksiją.
       – Tu kada nors mokeisi groti pianinu? – staiga paklausė ji, norėdama nukreipti kalbą kiek galima labiau į priešingą pusę ir įsistebeilydama į Aivaro pirštus.
       – O ką? Ir dabar mokausi! Močia verčia. Ot sušiktas kliapas... – nutęsė jis žiovaudamas, o paskui pareiškė gyvai ir linksmai: – Žinai ką, Marce, aš girdėjau, kad kosmetologinėj gydykloj net pas mus galima apsipjaustyti lašinius.
       – Ką? – kankinamai susiraukė ji.
       – Apsipjaustyt lašinius,– Aivaras persibraukė per ryškiai pižamos aptemptus šonkaulius ir įdubusį pilvą.– Sako, nueini, suploji krūvą frankų, jie tave šlept – guldo ant stalo,– jis rankomis parodė, kaip tai daroma,– čikšt – suvaro kaifą, užmigdo,– jis paėmė švirkštą ir patikrino, ar jame nėra oro,– ir apipjausto, apipjausto, apipjausto...– jis kaip karatistas padaužė delnu per stalą...– Ir, ot fain, žinok, atsikeli jau kaip seks bomba iš firminio žurnaliuko! Mano močios draugė apsipjaustė – ot šizikė, ar ne? – Aivaras pasukiojo adatą sau prie smilkinio.– Nebijok, Marce, aš nesergu AIDS,– sukikeno pagavęs į adatą nukreiptą Elvyros žvilgsnį.
       Ji kreivai šyptelėjo, gūžtelėjo pečiais ir šnopuodama pratarė:
       – Besk greičiau, jei gali!
       – Okei, važiuojam,– šūktelėjo Aivaras, timpa suverždamas jai ranką,– suspausk kumštį, Marce. Ak, jau tavo venos – tik badyti ir badyti, vienas malonumas! Ne taip kaip Vegos – melsvi siūleliai...
       Elvyra užsimerkė ir nusisuko, bet Aivaras kaip visada pataikė meistriškai.
       – Liuks, Marce, matai, iš pirmo karto pataikiau į dešimtuką! Važiuojam! Atgniaužk kumštį, paleisk timpą! Py py,– jis šūkčiojo kaip smagiai įsišėlęs vaikas.– Aha, stop, atvažiavom, sulenk ranką, okei! Na kaip, geras „ežys“ nuo tokio „doziako“?
       „Ežys“ buvo košmariškas. Elvyra, nuslysdama nuo kėdės ir bliumtelėdama ant grindų, suvokė, kad dozė – tikrai „arkliška“.
       – Laikykis, Marce,– išgirdo Aivarą, lyg jis šauktų už storiausios sienos,– ei, tu ką, visai atsijungei? Sakiau, kad „prichodas“ bus liuks! Na, kaifuok, kaifuok...
       Aivaras priėjo prie veidrodžio ir dar kartą su pasitenkinimu nužvelgė save. Paskui jam į akis krito lako dėžutė, pro kurios nesandariai uždarytą dangtelį veržte veržėsi auksinė grandinėlė ir karoliai. Aivaras dviem pirštais suėmė grandinėlę, ištraukė, pakėlė sau prie akių ir, apžiūrėjęs kaip kokį neregėtą vabzdį, įsimetė į kišenę. Staiga, pagautas azarto, išpylė iš dėžutės visus papuošalus ant staliuko, panaršė po juos pirštais ir, neatskirdamas brangenybių nuo niekalo, viską susigrobė sau į kišenę. Mirktelėjo savo atspindžiui ir, išslinkęs į koridorių, uždainavo:
       – Let' dance... tam, tararam...
       Aivaras, staiga apimtas patrakusio džiaugsmo, šokinėdamas lyg pirmą kartą į pavasarinę pievą išleistas veršelis, laigė po kambarius. Valgomajame jis ištraukė stalo stalčius ir, radęs auksinių šaukštelių komplektą, nedvejodamas susikišo sau į kišenę. Šokdamas pribėgo prie bufeto ir uždainavo:
       – High society, high society girl,– čiupdamas kiniškos emalės pipirinę, sidabrinį kamščiatraukį ir augaliniu ornamentu graviruotas žnypliukes cukrui,– pam, paryraram.
       Nepaliaudamas šokti, Aivaras įskriejo į Elvyros motinos kambarį, uždegė šviesą ir ėmė naršyti po visas spintas, stalčius, kol galų gale pastebėjo ant etažerės stovinį didelį varinį dubenį su papuošalais. Švilpaudamas pradėjo saujomis juos krautis į kišenes. Staiga suskambo telefonas. Aivaras krūptelėjo, skubiai ištraukė krūvą papuošalų ir nušveitė ant grindų. Valandėlę stovėjo pašėlusiai plakančia širdimi, užgniaužęs alsavimą, visas tirtėdamas. Telefonas tebeskambėjo. Aivaras nusikvatojo ir skubiai susirinko nutėkštus ant grindų karolius, auskarus ir žiedus. Telefonas tebeskambėjo.
       – My telephone is ringing, my mother is on the phone,– vėl uždainavo Aivaras, susižerdamas iš dubens dar vienas rieškučias brangenybių ir šokio žingsneliu liuoksėdamas prie durų: – pam-para-para-upam...
       Staiga vienu šuoliu sugrįžo atgal, išvertė dubenį į patiestą po juo išsiuvinėtą staltiesėlę, surišo ją mazgeliu ir nusikvatojo.
       Telefonas nutilo. Eidamas pro atdarą spintą, Aivaras stabtelėjo ir pažvelgė į sidabrinės lapės kailį, tysantį ant lentynos.
       – You are my heart, you are my soul,– uždainavo Aivaras, elegantiškai apsivyniodamas lapę aplink kaklą,– tara-ryra-ram.
       Telefonas vėl suskambo. Aivaras dviem šuoliais užskriejo į antrą aukštą ir, purtomas iki šiol nepatirto svilinančio džiugesio, pabarbeno į Elvyros duris.
       – Marce, aūūū! Marce, get up, podjom, marš marš tratata,– jis lyg viesulas įsiveržė į kambarį ir sustingo veblendamas: – Marce, telefonas, atsiliepk...
       Elvyra aukštielninka, pilkšva kaip suodžiais nusėstas sniegas, pūpsojo ant grindų.
       – Na, Marce, nekrėsk juokų! Ei! – riktelėjo Aivaras taip garsiai, lyg būtų pasiklydęs miške.– Ei!!!
       Telefonas nutilo. Elvyra tebegulėjo užsimerkusi, nejudėdama, o Aivaras nedrįso pasilenkti prie jos ir patikrinti, ar kvėpuoja.
       – Marce,– sušnibždėjo jis lyg grasindamas ir, atgalia ranka pastvėręs nuo stalo vazą, šliūkštelėjo ant Elvyros sudvisusį vandenį, nė neišėmęs apvytusių gėlių.
       Žalsvas vanduo nutekėjo Elvyros veidu, sušlapino plaukus, pajuodę beformiai lapeliai prilipo jai prie kaktos, nosies, skruostų ir smakro, o parudavusios gėlės pasklido ant grindų. Telefonas vėl suskambo, ir tada Elvyra atsimerkė.
       – Marce,– prakalbo Aivaras,– tau skambina, Marce,– sušnibždėjo jis maldaujamai, matydamas visai bereikšmį, stiklinį Elvyros akių žvilgsnį,– atsipeikėk, tau skambina, Marce! – suklykė net pritūpdamas ir sugniauždamas abu kumščius: vieną it mikrofoną priglausdamas prie burnos, kitu ore kažkam grūmodamas – kaip gospelo giedotojas.–Marce! Telefonas!
       Elvyra sujudėjo, bet, nepajėgusi net galvos pakelti, vos girdimai suvebleno:
       – Jis mirė...
       – Kas mirė, Marce, ką čia dabar kliedi? – su palengvėjimu atsiduso Aivaras, atatupstas traukdamasis prie durų.– Viskas okei, Marce, o aš jau maniau, kad kojas pakratysi. Visai peršiurpau...
       – Aš mirštu...– suvapėjo Elvyra...
       – Na, čiau, Marce! – riktelėjo Aivaras, ir garsiai trenkęs durimis, išsmuko į koridorių.– Arivederči.
       Akimirką stovėjo nejudėdamas, mėšlungiškai įsitvėręs rankenos, iš visų jėgų traukdamas duris į save, tarsi bijodamas, kad pro jas gali išsiveržti gaivalinga jėga.
       – God, save the queen,– uždainavo, nuliuoksėjo laiptais ir pasišokinėdamas nukūrė namo,– tam tam taram...
       Telefonas tebeskambėjo.
       Elvyra kankinamai mėgino prisiminti, kur dar matė tokius kaip Aivaro aukštakulnius batus variu apkaustytomis nosimis.
       Telefonas tebeskambėjo.
       Elvyra jautė, kaip, susiliejusi su tuo skambesiu, susigeria į tamsią apyaušrio tylą.
       Telefonas tebeskambėjo.

       1987

       Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Paskutinis traukinys

       Martynas ėjo mirgančiomis svetimo miesto gatvėmis “Vis sparčiau, sparčiau, sparčiau, kol galiausiai pasileido bėgti tekinas, verksmingai mėgaudamasis savo žingsniais, kurių tamsiai mėlynas aidas smigo į slogią naktį. Gailestis sau ginė jį kaip botagas, bet Martynui vis rodės, jog stovi vietoje, o namai plaukia pro šalį kaip milžiniški laivai, didingai nepastebintys ant vargano plausto besiblaškančio vienišiaus. Martynas, apimtas graudulio, žiūrėjo į užuolaidas, margintas žirneliais, gėlytėmis, kvadratėliais, juostelėmis, žvaigždutėmis, drugeliais, ir prisiminė, kaip vaikystėje vakarais vaikščiodavo su mama violetinėmis savo miesto gatvelėmis, iš užuolaidų spėliodami, koks gi už jų slypi gyvenimas. O tas gyvenimas visada atrodydavo toks pat margas, džiugus, jaukus kaip kartūno užuolaidėlės, kvepiantis ką tik iškeptais pyragais, minkštas it pūkų patalai, murkiantis lyg katinas. Ir dabar Martynas pasijuto kaip vaikystėj. Pro užtrauktas užuolaidas – spėjamas, pro jų plyšius – byrantis nuotrupomis, pro atitrauktas – regimas kaip ant delno, svetimas gyvenimas Martynui rodės nepasiekiamas, gražus ir palaimingai liūdnas – it senovinis nebylus filmas. Viskas įgavo neapsakomą svarbą ir neginčijamą prasmę – rodės, pasaulis ims ir subyrės, jei kas nors išnyks: ar molinis indas su pelargonija, išsišakojusiu alijošiumi, nužydėjusių amariliu, kurio žiedas teprimena sprogusį balioną, ar narvelis su nebylia kanarėle, ar cukruotuose rojaus obuoliukuose įklimpusi musė, snaudžiantis senas katinas, raudonos taškuotos dėželės su užrašais – cukrus, miltai, pipirai, druska ir t. t., krištolinis sietynas, apstulbusiomis akimis spoksanti lėlė, laikrodžiai, lygintuvai ir veidai, veidai, veidai... Tačiau kuo ilgiau, kuo įdėmiau Martynas stebeilijosi į įtartina palaima spinduliuojančius langus, tuo labiau jie darėsi grasinamai svetimi. Staiga jis pasijuto it plaukas, kartu su gardžiu kąsniu pakliuvęs kam į burną. Martynas užsimerkė ir išvydo pasišlykštėjimo iškreiptą neapsakomai didelį veidą. Pasijuto išspjautas. Tada pradėjo bėgti dar greičiau. Tolumoje išniro geležinkelio stotis, žadėdama jei ne visišką, tai bent laikiną išsigelbėjimą. Įsmukęs pro griozdiškas, sunkias kaip kryžius duris, jis giliai įkvėpė prakaitu, chlorkalkėmis ir šlapimu dvokiantį orą, prisiminė nekenčiamiausias fizinio lavinimo pamokas ir atsiduso. Martynas kaip visada gerokai nustebo, kad naktį stoty šurmuliuote šurmuliuoja žmonės, it jiems neegzistuotų joks laiko ritmas. Jis užvertė galvą į elektroninį laikrodį, ir kaip tik tuomet juodame tablo sužibo žali skaičiai 00.00. Persmelkė baisi nuojauta, panašesnė į garsą nei į mintį, kurią jis stengėsi nuvyti šalin, išguiti, to sau neprisipažindamas. Tačiau toji įstrigo it dideliausia neprisimenamo sapno rakštis. Martynas pasielgė kaip ir daugybė kitų baisiose, neišsprendžiamose situacijose atsidūrusių žmonių – guodė save, kad tik sapnuoja. Jis dairėsi, kaip skęstantis šiaudo ieškodamas kokių nors žymių, liudijančių, kad visa aplinkui – ir pats Martynas – tėra vien sapnas.
       Atsistojo į eilę prie bilietų ir bejėgiškai nunarino galvą, prisipažindamas, kad nesapnuoja. Žiūrėdamas į nubalnotas savo batų nosis, dulkinas bespalves grindis, saulėgrąžų lukštelius, išspjautą kramtomą gumą, primenančią sumindytas nykštuko smegenis, Martynas pabūgo, ar tai, ko sau pačiam nedrįsta nė prisipažinti, nėra kuo puikiausiai matoma kitų. Jis iš padilbų nužvelgė greta stovinčius žmones. Nė vienas į jį nežiūrėjo. Bet tai nei paneigė, nei patvirtino Martyno įtarimą. Žmonių abejingumas būna įvairiopas. Ūmai jis pagavo mažos strazdanotos mergytės žvilgsnį. Mergytė jį tyrinėjo užsispyrusi, su piktu smalsumu. Martynui pasirodė, kad ji viską supranta. Jis nuolankiai ir kvailai išsišiepė pridususiam žiurkėnui, kurį mergytė laikė patupdžiusi litriniame stiklainyje. Martyno šypsena staiga padvelkė piktdžiuga, nes mergytė pasirodė siaubingai panaši į homunkulą. Jis įsivaizdavo ją stikliniame inde. Nusipirkęs bilietą, skubiai nuėjo nuo kasos, nugara jausdamas niršų mergytės žvilgsnį. Atsitrenkė į moterį, nešiną laidotuvių vainiku. Ji spigiai aiktelėjo, sakytum Martynas būtų sudavęs jai per veidą.
       Išėjęs į lauką, nepajuto jokio palengvėjimo. Naktis buvo šilta ir alsi, kaip pietuose. Atrodė, kad dvokiantis tirštas oras gličiomis plėvėmis veliasi aplink rankas, limpa prie veido, dusindamas užkemša nosį ir gerklę. Martynas kelissyk atsikrenkštė ir nusispjovė, tiesiog stebėdamasis, kodėl seilės nepakimba tamsiame ore, o tekšteli ant garuojančio asfalto.
       Traukiniai visada stūmė Martyną į sunkiai paaiškinamą neviltį. Pirmiausia jis lyg laukinis nudžiugdavo, kad žmonės yra sugalvoję tiek visokiausių patogių mašinų – tarp jų ir traukinius. Paskui – susigraudindavo it vaikas, raminamas ne tais žaislais, kurių norėjo, nes traukinys, kad ir koks puikus būtų, niekuo negalėjo padėti liūdinčiai Martyno sielai. Ir dar – pamačius naktinį traukinį, Martynui kažkodėl kildavo klausimai – kiek žmonių tą akimirką gimsta, kiek mylisi, kiek miršta,“ kiek džiaugiasi, kiek mušasi ir kiek yra apimtų nevilties? Jis visada pats sau atsakydavo, kad pastarųjų yra daugiausia, nors beveik su nuostaba prisimindavo, kad yra ir tokių, kurie joja per dykumas ant kupranugarių, aukoja romiai šypsantiems dievams oranžines gėles ar medžioja krokodilus (...o ką jau kalbėti apie vidurnakčiais nežinia iš kur atsklindantį ilgesingą traukinio ūktelėjimą....).
       Martynas ėjo palei traukinį, o toji nuojauta brinko galugerkly kaip šleikštulys ar tramdomas verksmas. Jis įlipo į antrą vagoną ir atsisėdo ant dviviečio suolo, vildamasis, kad šalia niekas neįsitaisys. Dėl tos pačios priežasties susikėlė kojas ant suolo, esančio priešais. Martynas giliai atsiduso, mėgaudamasis tamsia vienatve, bet kaip tik tuomet visuose vagonuose, lydima šaižaus garso, įsižiebė šviesa. Pasijuto, lyg būtų milžinišku metaliniu daiktu gavęs per galvą ir iš akių butų ištryškusi gigantiška, visa apšviečianti, negęstanti žiežirba. Martynas užsidėjo tamsius akinius, kurie jo vaikiškam veidui suteikdavo atsainaus brutalumo, ir gūžėsi, kūprinosi, šviesos įvarytas į patį vagono kampą. Nepakenčiama buvo ir tai, kad į traukinį pradėjo lipti žmonės. Nė vienas nežiūrėjo į Martyną, juo labiau – nebandė šalia sėstis. Tai ir džiugino, ir kėlė įtarimą, kad jie visi kuo puikiausiai žino tai, ką jis tik nujaučia, bet dar vengia sau prisipažinti. (Žmonių abejingumas būna įvairiopas.) Tarp naktinių keleivių Martynas nustebęs atpažino vieno teatro aktorius – Karalių ir Karalienę, matyt, grįžtančius po spektaklio. Karaliaus akyse tyvuliavo didingas nuovargis, o veidas atrodė rūsčiai ironiškas, bet patenkintas. Karalienė Martynui priminė durklą – brangakmeniais nusagstytą, gėlėmis ir paukščiais iškalinėtą, dviašmenį, klaikiai aštrų, nešantį mirtį. Baisiai gražų. Jos veidas buvo melsvai baltas, kaip ir lietpaltis, o šypsena sustingus ir ekstaziška. Karališkajai porai iš paskos sekė džinsuoti ilgakinkliai dvariškiai – labai jauni, labai įžūlūs, labai įsimylėję save ir niekinantys visa aplinkui. Jų griausmingas kvatojimas Martynui pasirodė tiesiog bauginamai sveikas. Martynui smarkiai palengvėjo, kai tie, prikvatoję ir prispjaudę vieną vagoną, nudrožė į kitą. O žmonės ėjo ir ėjo, keldami nuostabą, kad yra šitiek naktimis nemiegančių, važinėjančių iš vieno miesto į kitą, ir – be jokių nuovylio žymių veiduose. Jam atrodė, kad paskutiniu traukiniu gelbstisi tik visiškos nevilties genami. Kitame vagono gale įsitaisė pagyvenusi porelė ir tuoj pat ėmė bučiuotis. Martynui pasidarė šleikštu, – anaiptol ne todėl, kad būtų buvęs koks doruolis. Ir pats šiame traukinyje dar ne tokius dalykus išdarinėdavo, bet jis buvo gražus, o jo mergaitės – nepaprastos. Martyną apėmė nemalonus jausmas, lyg tų dviejų veidus tyrinėtų per smarkiai didinantį lęšį – matė išsiplėtusias poras, gyvaplaukius, raukšles. Nusisuko į langą, nes nuo jųdviejų sklindantis prakaito kvapas ėmė jį vimdyti. Bet jis sau melavo – tie žmonės buvo niekuo dėti... Martyną sprogdinte sprogdino baisioji nuojauta. Atsitiko ir dar vienas nemalonus dalykas: piktoji mergytė su leisgyviu žiurkėnu stiklainyje nuo bulgariško kompoto įsitaisė visai netoliese. Jos nesiskutęs, aitriai žaliu treningu apsivilkęs tėvas užknarkė vos užpakaliu palietęs suolą. Mergytė įsikišo į nosį pirštuką ir, mįslingai šypsodama, nenuleido nuo Martyno viską suprantančių akių. Jį stingdė siaubas, kad tuoj tuoj turės sau prisipažinti tai, ką jau žino mergytė. Moteris ir laidotuvių vainikas taip pat atsirado šitame vagone. Ant dar vieno, kompanijos nemėgstantiems skirto suolo įsitaisė į buldogą panaši senutė su pernokusių braškių krepšiu. Jos puvo beregint ir skleidė rūgštų liūdną kvapą. Didingai it karališkoji pora vagono gale išniro mažas storas žmogelis duksliomis kelnėmis ir per dideliu megztiniu akį rėžiančiais violetiniais, geltonais, juodais langeliais. Plačiai išskėstose rankose jis nešė stiklą, prie kurio buvo priglaudės ir veidą. Jis lėtai, iškilmingai prasliūkino vagonu ir sustojo prie Martyno. Martynui net paširdžius nudiegė– tas žmogėnas gali įsitaisyti šalia. Jis skubiai šoko atidaryti durų. Apstulbęs pamatė, kad tas rankose nelaiko jokio stiklo. Žmogučio veidas buvo plokščias, akys siauros, suknežinta nosis ir plačiai išsiliejus beprasmė šypsena. Mažos, putlios it naujagimio rankutės – sugniaužtos į rausvus kumštelius. Kažką šnarpštelėjęs, žmogelis nusliūkino toliau, o Martyno akyse ėmė plaukioti violetiniai ir geltoni kvadratėliai. Staiga, tarsi persekiojama, į vagoną įpuolė mergaitė dirginamai raudona suknele. Ji klestelėjo priešais Martyną, nė menkiausio dėmesio ne kreipdama į jo ištiestas kojas. Šalia savęs ant suolo nušveitė purviną skėtį, nutrintos odos rankinuką, Tomo A. Rudoko eilėraščių knygutę ir juodai pilkų kraujažolių, tikriausiai rinktų tarp bėgių, puokštelę. Ji garsiai šnopavo ir neįtikimai perkreipusi galvą žiūrėjo pro langą, ar jos kas nesiveja. Tačiau peronas buvo tuštut tuštutėlis. Tada mergaitė atsisuko ir atkakliai įsistebeilijo Martynui į akis. Jam pasidarė klaikiai nejauku, bet kaipmat suvokė, kad ji žiūri į veidrodinius akinių stiklus. Mergaitė nebesidairo pro langą, pamanė Martynas, mėgina nuo savęs nuslėpti, jog laukia kažko ją atsivejančio. Tai Martyną net pradžiugino. Ūmai prabilo garsiakalbis. Griausmingas it milžino bežodis šniokštavimas pranešė, kad traukinys išvyksta. Visiškoje tyloje, kuri paprastai užplūsta prieš pat išvykimą, pasigirdo trumpas sausas trekštelėjimas, tarsi kas pusiau laužtų obuolį. Mergaitė atsiplėšė pati nuo savęs, pašėlusiai trenkė duris, paknopstom iššoko iš vagono, vos nepargriuvo ir nubėgo peronu, kaukšėdama aukštakulniais bateliais. Jai tolstant, žingsnių aidas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, kurtinantis, nebepakenčiamas. Mergaitė užsikimšo virpančiais pirštais ausis ir stebėjo Martyno akinių stikluose save pačią, nesugrąžinamai tolstančią dumsiu peronu, mažėjančią, dar plykstelinčią it raudona žarija ir išnykstančią. Traukinys vis labiau didino greitį. Mergaitė paskubomis atsivertė knygą ir įsikirto akimis į kažkurią raidę. Martynas žiūrėjo pro langą. Mėnulis buvo absurdiškas, kreivas, panašus į plaušinę, o ne į teniso kamuoliuką. Neoninės lempos liejo negailestingą šaltą šviesą, Martynui toptelėjo, kad užuodžia jos kvapą – bjaurų it formalino. Jis įrėmė galvą į vėsų stiklą ir pamatė plėšriai švytinčius bėgius, kurie, staiga išdaužę akinių stiklus, įsmigo į jo akis, kiaurai pervėrė galvą. Martynas pakibo juodumoje tarp dangaus ir žemės, ant dviejų, niekur neprasidedančių ir niekur nesibaigiančių, mėnesienoje spindinčių metalo strypų. Toji kankynė liovėsi traukiniui įnėrus į tunelį. Klausydamasis, kaip aidžiai, lyg milžiniška nesveika širdis, dunksi traukinio ratai, Martynas buvo priverstas prisipažinti. Tai, ką slėpė, buvo jau nebe nuojauta, o jo esmė. Martynas buvo miręs. Jis buvo miręs. Miręs. Tai neatsitiko staiga. Jis merdėjo ilgai. Galimas dalykas, jau kadais buvo miręs. Galbūt tai įvyko vos išaugus iš vaikystės, čiulbančio, žaliai geltono, raudonais žemuogių taškeliais nusėto meto, tūkstantakėmis paslaptimis spoksojusio iš visų kampų, naktinėmis baimėmis šnarėjusio aplink galvą, nuostabiausiais pažadais plevenusio danguje. Praėjus vaikystei, Martynas pasijuto lyg vanduo ąsotyje, iš kurio išėmė nužydėjusias gėles. Jis prarado skaidrumą, drumstėsi, švinko. Martynui atrodė, kad aplinkiniai užuodžia iš jo sklindantį užsistovėjusio, pūvančio vandens dvoką ir suka nuo jo veidus, traukiasi, bėga. Gal tai ir buvo mirties kvapas, daręs jį svetimą žmonėms, nors pats savo vienatvę laikė savanoriška ir verta pasigėrėjimo. Jis prisiminė, kaip linksmuose, liūdnuose ar nuobodžiuose pobūviuose stebėdavo žmones visai iš šalies, – it pro padidinamąjį stiklą tyrinėdavo jų akis, lūpas, rankas, kojas, kūnus, virtuoziškais patanatomo judesiais skrosdavo jų sielas. Martynas kolekcionavo savo įspūdžius fanatiškai kruopščiai, slėpė juos metalinėse dėželėse, klijavo į storus albumus ornamentuotos odos viršeliais, smeigtukais segė prie kartono ir slėgė po stiklu. Bet, nepaisant visų pastangų, gyvenimas ėjo pro šalį jo nė nepaliesdamas, tesukeldamas amžiną praradimo liūdesį. Martynas jautė, kad kažkur visai čia pat yra draugiškumas, net – meilė, tereikėjo žengti vienui vieną žingsnelį, bet jis nežinojo, į kurią pusę. Be to, ir negalėjo – buvo miręs. Mirusiojo akimis Martynas stebėjo, kaip priešais sėdinti mergaitė išsitraukė iš kišenės efedrino pakelį, praplėšė, išbėrė ant delno visas tabletes. Kiek padvejojusi, užvertė galvą ir susižėrė jas į burną. Nukramtytas lūpas iškreipė pasišlykštėjimo grimasa. Martynas puikiausiai žinojo, kokios šleikščiai gaižios tos tabletės, kurias pats saujomis rydavo mokyklos tualete (veikiai atsirado rimtesnių žaislų, jis net nešiojosi švirkštą istorijos vadovėlio nugarėlėje, bet žaidimai su mirtimi jam, mirusiajam, neteikė malonumo). Mergaitė, suraukusi išpešiotus, plonus it vijoklio ūseliai antakius, konvulsyviai rijo seiles. Ji užsidengė ranka burną, ir atrodė, kad nenori išleisti paukščiuko, mėšlungiškai besiblaškančio galugerkly, po plona kaklo oda. Nuo plaukų pašaknų mergaitę pradėjo pilti tirštas ir lipnus it gervuogių sirupas raudonis. Jos ausys su auskarams pradurtomis skylutėmis Martynui atrodė panašios į konservuotus kalmarus. Jis pasišlykštėjęs nusisuko į mažylę su žiurkėnu, kuris gulėjo ant šono ištiesęs visas keturias letenėles ir nerodė jokių gyvybės ženklų.
       – Vargšas Mukas, jis taip nori miego, taip nori miego, man baisiai jo gaila, jis taip nori miego, – irzliai kartojo mergytė, trūkčiodama knarkiantį tėvą už rankovės, tįstančios it žalias balionas.
       Nepažadinusi tėvo, mergaitė pati įkišo ranką į stiklainį, atsargiai lietė žvėriūkščio akis, baksnojo nosį, krapštė paausius, badė minkštą pilvą, gnaibė šonus. Žiurkėnas nereagavo – buvo nebegyvas. Mergytė pastatė stiklainį ant suolo ir pati atsiklaupė šalia, rankomis parėmus smakrą. Ji buvo negraži, bet kažkaip nevykusiai, nelinksmai žavinga, it vargana zoologijos sodo beždžionėlė. Mergytė glaudė veidą prie stiklainio, buka strazdanota nosim uodė orą, paskui papūtus lūpas alsavo vidun, tarsi tikėdamasi įkvėpti žiurkėnui gyvybę. Ją džiugino aidus švilpesys ir rasojančios stiklainio sienelės. Martynui akimirką dingtelėjo, kad toji menkutė, į išaugtinę, nuskalbto satino suknelę įsprausta mergytė prikels ne žiurkėną, o jį patį iš numirusiųjų – toks TIKRAS buvo jos negražus veidas (netrukus jai pačiai tapsiąs nepakenčiamas). Martynas beviltiškai išsiilgo to tikrumo, virpančio siaurų mergytės lupų kampučiuose, pilkuojančio akyse, tepridengto šviesiomis striukomis blakstienomis. Staiga mergytė cyptelėjo, neįtikimai sumažėjo ir įkrito į stiklainį. Užgniaužęs žadą, Martynas sekė, kaip mergytė išgąstingai dairosi, purtoma begarsės raudos ropinėja indo dugnu, mažyčiais kaip prieskoniniai gvazdikėliai kumštukais daužo aprasojusias sienas, pripuola prie milžiniško žiurkėno ir verkia, įrėmus kaktą į jo užmerktą akį. Martynas pašoko ir pasilenkė prie stiklainio. Jis įkišo pirštą, norėdamas ištraukti verkiančią mergytę, bet kaip tik tuomet pabudo jos tėvas, nusižiovavo inkšdamas, žybčiodamas metaliniais dantimis, ir nužvelgė Martyną dar nesuprantančiomis, bet jau piktokomis akimis. Mirusysis apsisuko, ketindamas sprukti į kitą vagoną, su kažkuo susidūrė ir užsimerkė, išgirdęs dūžtančio stiklo garsą. Kai atsimerkė, išvydo violetinius, geltonus, juodus kvadratėlius, ištižusią šypseną, skubiai nuleido galvą ir suprato stovįs kraujo klane. Mažasis žmogelis, kažką suvogravęs, atsisėdo į Martyno vietą, priešais mergaitę, milžiniškais išsiplėtusiais it juodosios skylės vyzdžiais spoksančią kažkur. Kraujo klanas klampino, traukė Martyną nelyginant pelkė, jis jautė, kad tuoj prasmegs, bet staiga pamatė, kad raudonasis skystis sunkiasi iš krepšio su braškėmis. Jis giliai atsiduso ir, sprukęs į tambūrą, užsirūkė. Martynui tikrai palengvėjo, susitaikius su mirtimi. Traukinys artėjo prie miesto, kuriame Martynas gyveno. Vagonuose prigeso šviesos. Pro durų langus jis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą vagoną; jie atrodė it ligoninės palatos, kuriose žmonės, atplėšti nuo savo aplinkos, daiktų, įpročių, artimųjų, praranda patys save, apvilkti vienodomis pižamomis (dabar toks visus sulyginantis rūbas buvo prieblanda), visiškai netenka formos. Traukinys sustojo, ir keleiviai klegėdami pasipylė laukan, it išsikankinę paukščiai atšovus narvo groteles. Nutaisę žūtbūtinai ryžtingus veidus, jie lėkė požeminiu perėjimu, tylėdami, šnopuodami, stumdydamiesi, įpykę, tarsi šios lenktynės nulemtų jų likimus. Bet eilėje prie taksi mirusysis buvo pirmas. Už nugaros kažkas susimušė, kažkas virto balon, skambiai stuktelėjęs pakaušiu į šiukšlių dėžę, godžiai sukleketavo įspūdžių išalkusios moterys. Martynas įšoko į mašiną ir palaimingai išsidrėbė ant užpakalinės sėdynės. Pro priekines dureles mašinon įsėdo moteris su laidotuvių vainiku, teikiančiu jai privilegijų. O gal ji tiesiog pasinaudojo muštynių sukelta sumaištimi. Mirusiajam jau niekas neberūpėjo. Na o laidotuvių vainikas pasirodė pernelyg lėkštas simbolis, kad vertėtų kreipti į jį dėmesį. Moteris sėdėjo pasisukus į vairuotoją ir šypsodamasi kažką kalbėjo. Martynas žiūrėjo į jos kumpanosį profilį, pravažiuojant pro kiekvieną žibintą ritmingai blykčiojantį auksinį dantį. Ji kažką pasakė ir padėjo vainiką šalia Martyno. Iš abiejų ant palangės sustatytų garsintuvų griaudėjo laidotuvių maršas – saldžiais balsais suokė „Modern Talking“. Mirusiajam nedavė ramybės mintis, ar jam pavyks susimokėti, už taksi, užlipti į penktą aukštą ir atsirakinti duris. Bet visa tai jis atliko kuo puikiausiai. Koridoriuje uždegė šviesą ir pamatė, kaip stambus tarakonas, dusdamas nuo mirties kvapo, bėga raudonu kilimu. Sutraiškęs gyvį, jis nuėjo į mamos kambarį ir pasakė:
       – Mama, aš miręs.
       Jos atsakymas buvo mieguistas ir kvepėjo sapnais:
       – Labanakt...
       Martynas suprato, kad iš numirusiųjų nebeprisikels...

       1986

       Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Kas atsitiko Monikai

       Kad yra mirusi, tikrai mirusi, Monika susivokė tik pasirodžius toms dviem vaiku vedinoms moteriškėms. Prisiartinusios prie jos kapo, moterys užsirūkė „Primą“ ir įdėmiai apsidairė. Kokių penkerių metų mergytė, apvilkta dukslia, suglamžyta taškuotos flanelės suknele, švilpaudama gliaudė saulėgrąžas ir susikaupusi it snaiperis spjaudė lukštus ant metalinės žvakidės, įkastos Monos kapo galvūgalyje.
       – Nu, bliamba, – prašvokštė viena moteris, traukdama iš purios žemės stambias gvazdikų galvas, – visus kotus, choleros, nulaužė...
       Ji avėjo baltus sudėvėtus batus storais aukštais apsilupinėjusiais kulnais, dar bandytais restauruoti kažkokia blyškia tyre, matyt, vandeniu skiesta dantų pasta. Moteriai pasilenkus, ankštas violetinis krempleno sijonas it dumplės susimetė raukšlėmis ant plačių klubų, atidengdamas suplyšusias, gumų prilaikomas kojines, mėlynėmis nusėtas blauzdas ir purvinas rožines kelnaites.
       – Anava – kalijos pusiau su bėda, – kimiai suburbėjo antroji, traukdama iš krepšelio lelijas. – Po tris rublius už štuką! Šaltu veidu prakalsim...
       Jos papilkėjęs deformuotas veidas su pusiau nusitrynusiu makijažu – žaliomis dėmėmis aplink akis, oranžinėmis – ant skruostų, vyšnine – burnos vietoje– priminė lietaus nuplautą vaikišką piešinį ant gatvės asfalto.
       – Kalijas mažai perka, choleros, nebent tik nabašninkams...
       – Myte, – staiga šaižiai suklykė mergytė, lyg jai kas būtų skaudžiausiai įžnybęs, – sysiu noliu, sysiu noliu, sysiu!!!..
       – Bliamba, kaip išgąsdinai, pusdurne! Ko spiegi kaip skerdžiama?! – nusispjovė moteris baltais batais.
       – Noliu sysiu, noliu sysiu, nooliuuu!!! – graudžiai iškreipusi burną cypė mergytė, tampydama mamą už sijono.
       – Tūpk ir myžk nežviegus, kas tau neduoda, prietranka tu, – atšovė motina, plėšdama iš vainiko baltas ir geltonas frezijas.
       Mergytė atsitūpė ten pat, kur stovėjo. Ji, matyt, buvo visai be kelnaičių. Siauras upeliukas nutekėjo per sutryptą aplink kapą žemę, akimirką susitvenkė ties baltais batų kulnais, bet, kaipmat įveikęs šią suklypusią užtvarą, nuvingiavo toliau. Batų savininkė staiga pasisuko ir atsivedėjusi trenkė kumščiu mergytei per galvą, o toji, stūgtelėjusi lyg pergąsdintas šuo, klestelėjo ant žemės. Ji trumpam neteko žado, paskui išleido kažkokį duslų gargesį, ėjusį vis garsyn, garsyn, garsyn ir pagaliau virtusį kurtinančiu bliovimu. Tada moteris violetiniu sijonu stvėrė mergytę už nosies ir įniršusi ėmė sukioti jos galvą kairėn dešinėn, kairėn dešinėn, ritmingai kartodama:
       – Užtilsi, žliumba, ar neužtilsi? Užtilsi ar neužtilsi? Va paliksiu tave čia kur pakastą, tai žinosi man žliumbti, gluše...
       Mergytė nutilo, lyg jos riksmas būtų staiga atsitrenkęs į neįveikiamą kliūtį.
       Kurį laiką moterys šnopuodamos, niršdamos, keikdamosi draskė vainikus, plėšė krepšelius ir niokojo puokštes, rinkdamosi parduoti tinkamas gėles. Mergytė, plačiai pražergusi nubalnotas kojas, sėdėjo ant žemės ir čiulpė pirštą.
       – Myte, – staiga sušnibždėjo ji pataikaujama intonacija, – ziūlėk, zibutės... zibutės su koteliais... As plie ligoninės palduosiu...
       – Aš tau, bliamba, kai parduosiu... – ramiai pasakė motina, traukdama iš skardinės Enrikos atneštą puokštę. – Byra, choleros, šviežių pagailėjo padėt, – papurčiusi gėles, niekinamai nušveitė šalin.
       – Varom toliau... Zbignevas sakė, kad šiandien dar du pakasė, – tarė antroji moteriškė ir, iš geltono kriaušės formos lakinio rankinuko išsitraukusi pomadą, energingai persibraukė per lūpas.
       – Dar čia aš, bliamba, klausysiu, ką Zbignius skiedžia... – numojo ranka pirmoji.
       Bet tuoj pat jodvi suskato grūsti gėles, žiedais į apačią, juodo polietileno maišan. Kotus rūpestingai apkamšė ir užmaskavo laikraščiu.
       – Myte, uždekim žvakutes, nu uždekim žvakutes, myte... – tyliai inkštė mergytė.
       – Nutilk, kvaiša, – sausai atšovė motina ir, kiek padvejojusi, čiupo žvakidę, įbruko savo draugei į rankinuką.
       Moterys nuėjo neatsisukdamos, o mergytė kurį laiką dar sėdėjo kaip sėdėjusi.
       – Mikliai čiuožk šen, – riktelėjo moteris violetiniu sijonu ir užsikosėjo. – Tuoj milicininkas ateis ir bus tau, bliamba, žioplinėt! Kam sakau, Andželika!
       Andželika pašoko, stenėdama nurišo nuo pakalnučių juodą šilkinį kaspiną ir nubėgo pasišokinėdama, dainuodama laibu virpančiu balseliu, visiškai nepagaudama melodijos: „Zalias paukštis į dangų pakilo, nusisuk, as tavęs nebemyliu, nebemyyliuuuu!..“
       Tai buvo tavo daina. Jai tolstant Monika (kurios nebėra ir nebebus, suprask, nebėra ir nebebus) ėmė neapkęsti savo mirties.
       Išdarkytos gėlės ant jos kapo buvo dar gyvos, o Mona – mirusi. Kai nejaukioje sumaištyje mes dėjome tas gėles ant ką tik supilto kauburio, ji netikėjo, kad tai – galas. Netikėjo klausydamasi duslaus žemės grumstų bildesio į medinį savo karsto dangtį. Netikėjo, kai tą karstą, jos karstą, leido duobėn griaudėjant nepakenčiamai iškraipytam, vulgariausią džiazo improvizaciją primenančiam gedulingajam Šopeno maršui. Rodės, tų pabrėžtinai ramių, viskam abejingų žaliūkų orkestrėlis buvo nusamdytas tik tam, kad savo deformuota muzika baigte pribaigtų ir taip jau sugniuždytas mūsų sielas. Plačiažandis vaikis budriai sekė susirinkusiuosius ir, pastebėjęs, kad mūsų verksmas, kūkčiojimas ir atodūsiai palengva slūgsta, iššiepęs dantis pliekdavo varinėmis lėkštėmis, it vergvaldys botagu skatindamas naujus mūsų skausmo pliūpsnius.
       Panašiai atsitiko ir su Mocarto „Rekviem“. Mums atrodė, kad muzika, kurią gyva būdama taip mėgo Mona, turėtų supti ją ir mirusią, apvilktą žydrų mezginių suknele, vualiu uždengtu sudarkytu veidu, paguldytą tarp vazonėlių su baltais ciklamenais, it iš vaško nulipdytų gvazdikų ar kalijų puokščių, eglišakėmis apkaišytų krepšelių, vainikų, pedantiškai vardijančių, kuris iš mūsų ir kaip jos gedi. Tai buvo puikiai rinktinių atlikėjų sugroto ir sugiedoto „Rekviem“ įrašas, o ne vangus muzikavimas, išnuomotas ritualinių paslaugų biure drauge su šarvojimo sale, katafalku, prastomis apdaužytomis vazomis ir įžūliu fotografu, muzikavimas, smigęs į mūsų širdis ir smegenis su nirčia jėga it atšipęs, surūdijęs konservų atidarytuvas. Bet skausmo, nervingo liūdesio ir isteriškos nevilties pritvinkusioje atmosferoje, kurioje skendėjo miręs Monos kūnas, netgi ši, paties absoliuto alsavimui prilygstanti muzika ėmė keistis. Galingi, tyri, neaprėpiami „Rekviem“ vandenys staiga pradėjo drumstis, trauktis nuodingai blizgančia žibalo plėve, krešėti glitaus dumblo gumuliukais, sūkuriuoti pavojingais verpetais, skilti į siauras, purvo grumstais piktai gurguliuojančias vagiūkštes, sekti ir nykti, apnuogindami liulantį, puvėsiais bei maita nuklotą dugną... Toji tobula muzika, tekėdama per Monos mirties akivaizdoje atsivėrusius mūsų sielų peizažus, sudarkytus skubėjimo ir įtampos, išraustus baimės sprogimų, vienatvės ir nevilties subjaurotus, užterštus nepasitikėjimo, virto savo pačios priešybe.
       Monikai buvo nejauku regėti mūsų veidus, iškreiptus skausmo tarsi sferinio stiklo. Ji suprato, kad šis ,,Rekviem“ buvo skirtas kitokioms mirtims ir mes juo nebemokame, nebegalime, net neturime teisės naudotis. Toji ideali muzika nebetiko mūsų paprastutėms mirtims, lygiai kaip ir kadaise buvę prašmatnūs daiktai, fantasmagoriški drabužiai, ištaigingi baldai tapo išstumti iš mūsų padrikų gyvenimų. Mūsų mirtis reikėtų sutikti ir išlydėti tokia muzika, kokie yra mūsų gyvenimai, kokią groji tu – trūksminga, agresyvia, ciniška.
       Beje, Monika pirmąsyk tave išvydo beveik panašiomis aplinkybėmis, nors niekada tau apie tai nepasakojo, nes sakeisi nepakenčiąs jos sentimentalumo, egzaltacijos ir visa ko hiperbolizavimo. Tą vakarą, kai mirė Monos tėvas, gydytojai, užkloję balta marška vis dar mėšlungio sutrauktą jo kūną, liepė dukrai išeiti. Monika klusniai ištipeno koridoriun, drebėdama atsirėmė į sieną ir pro ašaras tiesiai prieš save išvydo pižamuotų ligonių nugarų apsuptą tavo veidą mirkčiojančiame televizoriaus ekrane. Ji sukūkčiojo negailestingu tavo muzikos ritmu, o jos pavargusioje sąmonėje visiems laikams it sprogmens skeveldra įstrigo makabriškai išgrimuotas tavo veidas klastingai blizgančiomis akimis.
       Monai, išdirgintai tris paras trukusios tėvo agonijos, persisunkusiai mirtininko palatos kvapais, ką tik žiūrėjusiai į pražiotą negyvėlio burną ir stiklines akis, tu, apsistatęs savo mėgstamu anturažu – irstančių negyvėlių muliažais, iš kapų prisikėlusiais griaučiais, vampyrais, ciniškai besityčiojantis iš visko, kas liečia mirtį, atrodei visuotinio nesupratingumo, priešiškumo, nuožmaus nejautrumo įkūnytojas. Moną apstulbino disonansas tarp jos kančios ir visiško pasaulio abejingumo. Tas pasaulis buvai tu. Tu juo ir likai, o tavo kurtumas, nenoras, nesugebėjimas įsiklausyti į kito jausmus, mintis, nuotaikas tapo norma. Mona nusprendė, kad bendraudama su pasauliu daro esminę klaidą arba apskritai yra jam visiškai nereikalinga...
       Diametraliai pasikeitus mūsų gyvenimo papročiams, apeigoms, normoms, ritmams, spalvoms – viskam, viskam, viskam, kam tik nori, – laidojimo ritualas liko tas pats, tik įgavo sunkumo, nepaslankumo, it velkamas prieš srovę daiktas. Mona vylėsi, kad taip atsitiko tik su jos mirtimi, veikiau – su jos gyvenimo neatitinkančiu palaidojimu, nes prieš mėnesį buvo regėjusi visai kitokias apeigas, tobulas kaip vidurvasario saulėlydis, pripildžiusias jos sielą ramybės ir harmonijos tarsi švytintis priešvakario dangus.
       Gegužės pradžioje mirė Monos auklė Kotryna, auginusi ją ligi septynerių metų ir, matyt, todėl tapusi vienu dažniausiai jos sunarpliotuose sapnuose pasirodančių personažų. Monika nebuvo regėjusi savo auklės jau keletą metų, nes pats žinai, kaip sunku ištrūkti į kaimelį, esantį keli šimtai kilometrų už Vilniaus. Telegramą ji gavo laidotuvių dieną ir, suerzinta laikraštinės frazės ,,...eidama devyniasdešimt
       antruosius metus...“, nusipirkusi krepšelį baltų gvazdikų, ištranzavo į Alsėdžius.
       Toji mirtis nebuvo netikėta, netgi – daugybę sykių susapnuota, tačiau su ja baigėsi sunkiai nusakomas Monos gyvenimo tarpsnis, ir kaip tik dėl to ji jautė maudžiantį graudulį.
       Varstoma smalsių žvilgsnių, ji žengė eglišakėmis nubarstytu keliuku link geltonai dažyto, žydinčiose vyšniose skendinčio namo. Įėjusi į pritemdytą verandą, kurioje buvo pašarvotas sunykęs auklės Kotrynos kūnas, Mona net loštelėjo nuo šleikščiai saldaus daugybės tulpių aromato ir jų agresyvių, prie mirties taip nederančių spalvų. Tulpės, sumerktos į molinius indus, supo karstą, suspaustos krištolo vazoje, vainikavo galvūgalį, paskleistos metaliniame dubenyje, lipo prie auklės kojų, visos grindys buvo nustatytos stiklainiais su net nenuplėštomis etiketėmis, juose raudoni ir geltoni pumpurai skleidėsi beregint, žiojosi juodai švytinčiomis paslaptingomis gelmėmis ir, bumpsėdami stambiais žiedlapiais, biro žemėn. Degė žvakės, senas magnetofonas girgždėdamas suko bažnytinę giesmę, o išsipusčiusios orios moterėlės kirste įsikirto į Moną paraudusiomis nuo budynių akimis. Monika skubom padėjo savo krepšį, tuoj pat parvirtusį jai po kojom, ir įsistebeilijo į auklę Kotryną, – visiškai sunykusią, teužimančią ne daugiau kaip du trečdalius ilgo karsto, įsigyto prieš dvidešimt metų. Mona gūžėsi, kramtė lūpas ir, įsitikinusi, jog, kaip visada, į akis krenta kaip tik tai, ko derėtų nepastebėti – marle surištos suakmenėjusios numirėlės rankos, pražiota, vatos prikimšta burna, duobė pilvo vietoje, kandžių sukapota suknelė, – pasitaisė juodą skarelę ir atsisėdo nuošalyje. Monika nemėgo žmonių susibūrimų, nepažįstamų žmonių susibūrimų, prievartinių nepažįstamų žmonių susibūrimų per kieno nors laidotuves ir, pamačiusi priešais sėdinčių moterėlių akyse nuolankų susikaupimą, net romią palaimą, – tokius priešingus josios jausmams, kitokius, nei ji pratusi buvo regėti panašiose situacijose, – pasijuto visiškas svetimkūnis. Ir nė nesistengė įveikti to ledinio atsiribojimo jausmelio, priešingai, norėjo, kad jis atsispindėtų veide ir taptų aiškiai matomas tiems pašnibždom ją aptarinėjantiems žmoneliams. Žmoneliams, apspistiems milžiniškų musių, su kuriomis, įkyriai zujančiomis po kambarį, ropojančiomis mirusiosios kūnu, tupiančiomis ant gyvųjų, jie elgėsi atsainiai, lyg su įsišėlusiais vaikais ar žaidžiančiais katyčiais. Mona atsistojo ir išėjo parūkyti, mat ją staiga pradėjo pykinti, supratus, kad tai, ką palaikė kokčiu vystančių tulpių aromatu, buvo mirusios kūno kvapas. Kieme ryškiai švietė saulė, it olandiškuose kalendoriuose žydėjo tulpės, kudakavo vištos, nusitvėrę šakočio gabalus ar užsikišę už žandų ledinukus, klykaudami laigė vaikiščiai; tikriausiai jau išmetę po burnelę bosijo rūkantys vyrai – nuotaika priminė krikštynas ar vestuves, tik ne laidotuves. Šie žmonės į mirtį žvelgė kaip į žydintį sodą, liūtį ar audringą jūrą – pagarbiai, dievobaimingai, su pasigėrėjimu, kiek atmieštu liūdesio.
       Kai Mona išsitraukė cigaretę, visi atsigręžė ir įdėmiai į ją sužiuro. Moniką apstulbino vyriškų veidų grožis – tokio jau niekada nebepamatysi mieste, nebent – liaudies meno muziejuje, tarp drožinėtų Rūpintojėlių, Nepomukų, Šventų Jurgių, Jonų ar Rapolų. Tačiau nė vienas nepriėjo prie jos, neužkalbino, net – nepasisiūlė pridegti cigaretės. Mona suprato nusižengusi ritualui, tai ją suerzino, paskui sudomino, ir ji, įsimetusi cigaretę į rankinuką, paklusniai sugrįžo atgal.
       Verandoje dabar sukiojosi fotografas, pusamžis impozantiškos išvaizdos vyriškis juodo veliūro kostiumu, primenantis klasikinio vesterno šerifą. Mona, paklususi jo energingai komandai, nusifotografavo prie Kotrynos karsto, iš pradžių viena, su kažkieno spėtu į rankas įbrukti baltųjų gvazdikų krepšiu, vėliau – apspista paukštiškai suglaudusių gaivas moterėlių.
       – Prašau visus žiūrėti į velionę, į velionę, – skandavo fotografas griausmingu balsu.
       Tuo metu atėjo kunigas, ir Mona, moterėlių vedama, išėjo į priebutį, kur jau buvo susirinkę vyrai. Visi pasikumščiuodami sustojo pusračiu ir, išsitraukę giesmynus, apšiurusias užrašų knygeles, sulamdytus sąsiuvinius, kuriuose mokiniška rašysena buvo išvedžioti tekstai, sutartinai įkvėpę oro, pradėjo giedoti. Seilindami pirštus, jie vertė puslapius nė nedirstelėdami, nes giedojo užvertę akis į dangų, susikaupę ir atsidėję, pasilinguodami, artikuliuodami stropiai, it darželinukai, rimtais, graudžiais ar komiškais veidais. Kurį laiką Mona stebėjo juos tik kaip egzotišką reginį, tačiau netrukus pajuto, kad monotoniška rauda įsuka ją į savo užburtą ratą. Moniką užplūdo dar niekad nepatirta ramybė, kurios apimta, ji sekė paskui žaliais berželiais apkaišytą sunkvežimį, vežusį karstą, stebėjo, kaip dvi juodos vėliavos plazda ir plakasi nelyginant mirties sparnai, skambant varpams įžengė į šventorių, drėgnoje bažnyčios prieblandoje prisėdo ant klaupto. Išplėtusi akis, sekė bažnytines laidojimo apeigas, dėl kurių, tiesą sakant, smalsumo genama ir atvažiavo. Švytintis, tulpėse ir bijūnuose skendintis altorius, ritualiniai kunigo judesiai bei žodžiai, prie klausyklos susispietusių išpažinties einančių vaikiukų eilė, komunijai suklaupusios moterėlės pamažu niro į dulksvą rūką, o Moną, užliūliuotą dusulingo vargonų gaudesio, tęvais senatviškais balsais traukiamų giesmės žodžių, paprastučių it paupio akmenukai, apėmė lyg ir koks letargas. Beveik nebejausdama savęs, ji išplaukė iš bažnyčios, įsėdo į palaikį autobusiuką tarp godžiai plepančių moteriškių, išpuoštų vaikų, vos matomų per milžiniškus gėlių glėbius, ir mąslių senių. Vyrai susėdo į sunkvežimį aplinkui karstą, nekreipdami nė mažiausio dėmesio, kad jų tobulai išdrožtus rūpintojėlių veidus plaka juodos mirties vėliavos. Kuklutis kortežas lėtai važiavo link senųjų kapinių, kuriose buvo palaidoti, auklės Kotrynos tėvai, perkirto geležinkelį, čia dirbę vyrai sustojo ir nusivožė kepures, sugraudindami Moniką. Netrukus pasirodė ir akmenine tvora apjuostos kapinės, link kurių visi patraukė pėsti per ūksmingą, ievomis ir maumedžiais apsodintą alėją. Žmonės vėl užtraukė savo graudžiai monotoniškas giesmes, kurių žodžių Monika niekaip negalėjo prisiminti ir persakyti man. Bet tos iš amžių glūdumos atplaukusios dermės svaigino ją, ramino ir gydė, tarsi priešnuodžiai tirpdė irzlų nepasitenkinimą, jau seniai ardantį visą Monikos esybę. Ji juto, kad tampa vientisa, nedaloma, neatskiriama nuo šalia glaudžiai slenkančių, naftalinu ir senomis spintomis atsiduodančių moterėlių, nuo melancholiškai į tolumas stebeilijančių vyrų, nuo išalkusių, pradedančių nuobodžiauti vaikų, nuo nešienautos pievos ir joje besiganančių ėriukų, nuo spinduliuojančios medžių žalumos ir ievų kvapo, nuo aukšto dangaus, liejančio žemėn salsvą popietės šviesą ir netrikdomą ramybę. Tie it gydomosios žolelės šimtmečių išbandyti paguodos žodžiai, skirti tiek mirusiajai, tiek gyviesiems, užgavo Monikos širdy stygą, taip ilgai tylėjusią ir staiga suskambusią švelniu, romiu džiugesiu. Tada ji manė, kad tyli, dėkingumo sklidina palaima, numalšinusi draskančias nuovargio, nepakantumo ir pagiežos tonacijas, taps jos gyvenimo melodija. Bet tą pačią naktį paskambinai tu. Tu visada skambindavai tik naktimis ir išplėšdavai Moną iš miegų, taigi ji niekada nebudėdavo laukdama tavo skambučių, nesiblaškydavo po kambarį, negrąžydavo rankų, nerūkydavo cigaretės po cigaretės klaikiausiai neapkęsdama atkakliai tylinčio telefono, to bejausmio monstro, kaip daro kitos moterys, pavyzdžiui, aš. Vakarais ji baisiausiai skubėdavo atsigulti, pasidėdavo telefoną į lovą, šalia pagalvės, kaip mylimiausią žaislą ir stengdavosi užsnūsti, nes buvo įsitikinusi – juo anksčiau ji užmigs, juo greičiau paskambinsi tu. Taip, laukdama tavo skambučio, ji pramiegodavo ištisas naktis, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio. Nemiga užpuldavo tik tau paskambinus. Mona atsiliepdavo mieguistu murkiančiu balsu, it glostoma katė rąžydamasi ir dūsaudama klausydavosi tavo įkalbėjimo, atsisėsdavo lovoje, užsirūkydavo ir galiausiai pradėdavo vaikštinėti po kambarį, nešiodamasi su savimi telefoną, o atsisveikindavo susirietusi į kamuoliuką ir kūkčiodama kampe prie lango, nes savo ilgas kalbas visada užbaigdavai kokia nors diktatoriška, nusižeminimo reikalaujančia fraze. Taigi Monai grįžus iš laidotuvių, paskambinai tu, jau atvažiavęs gastroliuoti į mūsų miestą. Tu neleidai jai daug pasakoti, nes nemėgai, kai jos nuotaikos nederėdavo prie tavųjų ir, kaip visada, norėjai šnekėti pats.
       – Na, ką gi, linkėčiau, kad taip jaustumeis kuo ilgiau... – tavo balsas buvo visai abejingas ir tik iš pareigos atmieštas tomis budraus optimizmo gaidelėmis, lyg kalbėtų apie pagerėjusią mirtininko sveikatą.
       Kaipmat viskas sugrįžo į senas vėžes, ir Mona jau žinojo, kad rytoj neapkęsdama savęs rėks ant savo sūnaus ir savo motinos, kad isteriško skubėjimo nepripažįstantys daiktai slys jai iš rankų, tyčiodamiesi duš, kad genama to, ko nėra ir kas niekada neįvyks, lėks pavargusiomis miesto gatvėmis, draugų vengs it priešų ir, traukdama kartų cigaretės dūmą, galvos apie pražūtingus malonumus, tik dar labiau sudarkysiančius ir taip jau sueižėjusį jos gyvenimą. Tačiau Mona iš pykčio nieku gyvu neleido sau jaustis nelaiminga. Ji išmoko užmiršti savo neviltį dieną, prisiversdavo apie ją negalvoti prieš užmigdama ir net rytais, tik pabudusi, sugebėdavo nuginti juodžiausių minčių spiečių, bet sapnai ją išduodavo. Sapnai ją išduodavo ir išgąsdindavo. Monika kaip nusikaltėlis įkalčius mėgindavo nuslėpti lyg tyčia ryškias jų nuotrupas. Ir galbūt ta įsakmi jėga, tarsi krioklys ar sniego lavina bloškusi Moną po mašinos ratais, ir buvo iš pačių gelmių prasiveržę, skrupulingai slėpti jos slogių sapnų prisiminimai.
       Judu dažnai šnekėdavotės apie savo sapnus, rungtyniaudavote, kurio slogučiai šiurpesni, košmarai patologiškesni, kliedesiai absurdiškesni. Kartais tie žaidimai, kuriems tu atsiduodavai visas, patikliai ir azartiškai, it vaikas, pasakojantis apie Juodąją Ranką, Raudonąją Dėmę ar Žaliąją Akį, Monikai pasidarydavo juokingi, kaip ir kai kurios kitos tavo pretenzijos į demonišką personažą. Bet tu, suprantama, niekada nepastebėdavai jos ironijos, o ir ji pati, vydavo tą velniūkštį šalin, nes norėjo tave dievinti, o ne pašiepti. Ir, net žinodama tavo potraukį siaubo filmams, Arto teorijoms ir Kantoro teatrui, Mona nebūtų norėjusi, kad smulkiai pasakočiau, kaip ji, jau nuprausta, nuogut nuogutėlė, gulėjo morgo šaldytuve su pririštu prie čiurnos kartono gabalėliu, nurodančiu jos numerį ir pavardę.
       Tačiau turi žinoti, kad Monai buvo beviltiškai baisu vežamai per miegantį miestą žviegiančioje geltonai raudonoje reanimacinėje mašinoje, ir ji bejėgiškai pavydėjo iš sapnų išplėštiems gyviesiems tos saldžios palaimos, su kuria jie vėl grimzdo į snaudūlį, patyrę, kad tai mėlynu viesulu praūžė pro šalį.
       Mašinoje esantys žmonės veltui čiuopė jos sustojusį pulsą ir mėgino jungti šlykščiai suniokotą Monikos kūną prie raudonomis, žaliomis, geltonomis akimis mirkčiojančių aparatų.
       Monika buvo mirusi.
       Tu matei, kaip toji milžiniška mašina nužudė ją žaibiškai it elektros kėdė, na ar koks kitas įrengimas. Tu, smalsiai išstudijavęs videofilmą apie mirties bausmių istoriją, geriau žinai...
       Pati Mona nesuvokė, kaip ir kodėl tai atsitiko. Ji puikiausiai matė ir girdėjo privažiuojantį gremėzdišką refrižeratorių – tvieskiančio visais prožektoriais, isteriškai signalizuojančio, jo buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Ji šoktelėjo kelis žingsnius link šaligatvio, žvilgtelėjo į prasikalusius tarp plytelių dulkinus žolės kuokštus ir raudoną, subliuškusį, kažkieno smegenis primenantį balioną... Staiga, tarytum jos ilgus plaukus ir geltoną apsiaustą būtų įsukę kokie galingi dantračiai, Monika atatupsta puolė atgal, išgąsdinta smūgio, perverta skausmo dešiniame šone, apkurtinta nebepakenčiamai žviegiančių stabdžių, virto tiesiai po mašinos ratais, kurie godžiai sutriuškino jos rankas ir kojas. Sąmoningai Mona nebūtų pasirinkusi tokios mirties. Manau, kad ji, ypač gimus tavo sūnui, mažai galvojo apie mirtį, nors ir buvo pamąsčiusi, pro kurias atsargines dureles lengviausiai išeiti, tarkim, susirgus nepagydoma liga. Jai tereikėtų nuslinkti pas Enriką, Tomį ar kurį kitą ,,adatų terapija“ užsiiminėjantį draugelį, kaip reikiant padauginti morfijaus dozę ir, liūliuojamai kokio nors tavo šlagerio, palaimingai išsitiesus ant purvino demblio, snausti, kol visiškai nustos kvėpavusi. Taigi manydamas, kad ši brutali, atsitiktinė mirtis buvo tau skirta savižudybė, ko gero, klysti.
       Be abejo, tau turėjo patikti Monos mirtis.
       Tu tikriausiai atšokai nuo lango, prisiglaudei prie sienos, tarsi ten, apačioje, būtų vykęs susišaudymas, skubiai nuleidai žaliuzę ir užgesinai į delną cigaretę – taip visada darydavai tik ypatingai susijaudinęs. Tave ėmė krėsti drebulys ir ūmai pagavo dusinantis įniršis? Atgalia ranka nušlavei nuo stalo visus gerbėjų sudovanotus niekniekius – žaislus, lūpines armonikėles, blizgių komplektą (matyt, buvai kada prasitaręs, kad mėgsti žvejoti), paspyrei ant grindų nusiritusį pliušinį šunį ir kniūbsčias kritai lovon? Turbūt mąstei, kaip visiems pasakosi apie Monos mirtį, nė neabejodamas, kad ji bus puošnus atributas tavo prabangioje operos choristo, šaute iššovusio į estrados žvaigždes, biografijoje? Paskui apsivertei ant nugaros ir užsirūkei, apimtas netikėtai stipraus troškimo kuo greičiau grįžti į ištaigingus namus, pas žmoną, kurią mylėjai, jūsų namuose tarnaite buvusią jos jaunėlę seserį, kurios sakeisi geidžias, sūnus, kurie tave dievino. Ir nė neprisiminei dar vieno, tavo ir Monos vaiko, taip paversdamas jį visišku našlaičiu. O gal tave išsyk įveikė miegas, nes jau išeidama Mona pastebėjo, kaip merkiasi tavo akys, ir su kokiu azartu tu permėtei visą patalynę nuo grindų atgal ant lovos?
       Tu nė nemėginai Monikos stabdyti, tik suėmei už plaukų jos galvą ir, skaudžiai timptelėjęs, atlošei atgal.
       – Kada dabar pasimatysim, – ištarei neklausdamas ir jai bejėgiškai užmerkus akis atsakei: – tikriausiai vėl po kokių metų...
       – Na, tai aš einu... – dar sykį nutęsė Mona, jau nebelaukdama sulaikančios frazės, nes prieš tai buvai pasakęs:
       – Juk naktis, matai, kaip tamsu, galėtum dar pasilikti... – tokiu tonu, jog neliko abejonių, kad Monika privalo tučtuojau išeiti.
       – Na, tai aš einu...
       Ji norėjo išeiti nepastebėta, tau nepabudus, kaip paprastai daro melodramų herojės, demonstruodamos savo nepriklausomybę. Staiga ir pati Mona virto tarsi kino kamera, iš viršaus į apačią nužvelgė savo įdegusį kūną, pasigėrėjo ryškiai nulakuotais kojų nagais, nusišėrusiu kilimu nuslydo iki tavęs, sustojo ties susivėlusią tavo galva, įvertino lyg specialiai sudrapiruotas paklodes, užfiksavo nutėkštus ant lovos estrados žvaigždės atributus – juodą odinį švarką, juodus akinius metaliniais rėmeliais ir ilgėliausią raudoną škotiškos vilnos šaliką – užfiksavo abejingai, kaip tik ir gali kino kamera, nes pačia Moniką šie aksesuarai varydavo į pasiutimą. Kamera, šokinėdama apiplyšusiais sienų apmušalais, sugrįžo prie stalo, ėmė naršyti tarp tavo trofėjų, ilgai gėrėjosi japoniškų blizgių komplektu, bet čia Monika vėl virto savimi, lįsdama į džinsus, neteko pusiausvyros ir apvertė kėdę. Tu pabudai.
       – Jau išeini, vaikyti, – nutęsei žiovaudamas ir rąžydamasis.
       Paskui užsirūkei – jau galėjai rūkyti, kiek tik širdis geidžia, nebijodamas pakenkti savo operiniam balsui, nes koncertai buvo pasibaigę. Apsivertei ant pilvo ir ėmeisi stebėti besirengiančią Moniką.
       O kino kamera „Mona“ kruopščiai ir, reikia pasakyti, labai neišradingai fiksavo jųdviejų atsisveikinimą. Ji vis gaudė tavo žvilgsnį, ieškodama jame nors krislo liūdesio. Tačiau tavo akys buvo kaip visada – įžūlios, ir tiek, jas beliko pakeisti stambia maldaujamai žvelgiančios apyverksnės Monikos planu. O gal ir po mašinos ratais Mona atsidūrė tiesiog paklusdama melodramos dėsniams – juk jos skrydis į refrižeratoriaus formas įgavusią mirtį, žinoma, nufilmuotas rapidu, atrodė nors banaliai, bet – taip įspūdingai!
       Dar sykį pažvelgusi į tave, Mona nusikvatojo, – taip pat isteriškai kaip ir vakare, prisimeni? Ji įėjo į kambarį, o tu, visą patalynę nuo siaurutės viešbučio lovos permetęs ant grindų, jau gulėjai išsirengęs ir rūkydamas klauseisi „Karmen siuitos“, neatskiriamos visų tavo koncertinių kelionių palydovės. Mona sustingo tarpduryje, staiga įsisąmoninusi, kad vėl turės tave prarasti nežinia kuriam laikui, ir nuo šios minties pasijuto tarsi išskrosta. Jos akys tikriausiai sustiklėjo, o gal – pritvinko siaubo, nes pasakei:
       – Na, ko spoksai į mane kaip į kokią rupūžę? Eikš šen, pasiklausysim muzikos... – ir ištiesei Monai ranką.
       Monika prapliupo kvatotis. Ji kniūbsčia parpuolė šalia tavęs, trūkčiojo juoko tampoma, nebepažindama savo balso, tokio užkimusio, žemo, laukinio, tarsi joje staiga būtų nubudęs koks svetimas, konvulsyviai besistengiąs ištrūkti, keisčiausiai riaumojantis sutvėrimas. Rodės, ji uždus nuo šito pikto, negera lemiančio juoko, kuris, godus it ugnis, nusitverdamas kiekvieno prisiminimo, žodelyčio, judesio, daikto, ėjo vis smarkyn ir smarkyn. Tu stebėjai ją su kantriu nepasitenkinimu, tačiau kai po tavo kaip visada išraiškingo ir šokiruojančio pasakojimo apie siaubą, kurį vaikystėje sukėlė iš Australijos atvežtas Juokų Maišelis, spazmų tampomu Monos veidu pasruvo ašaros, sugriebei ją už rankų ir pradėjai skaudžiai sukti. Jos rankos pasirodė šlapios ir šaltos, nes gerą pusvalandį ji prasėdėjo ant gėlių pilnos vonios krašto, pakišusi pirštus po vandens srove. Žiūrėdama į tas tavo gėles, Mona vėl virto kino kamera ir puikiausiai regėjo tarp jų plūduriuojantį savo negyvą kūną – sutik, puikus kadras, būtinai turintis asocijuotis su J. E. Milais'o Ofelija – paveikslu, kurį pirmąsyk pas mane pamačiusi, ji susižavėjo ligi ašarų ir baisiausiai pamėgo. Stop! Bet juk tai buvo mintis apie savižudybę! Aš pradedu įtarti, kad visą tą vakarą Mona, it sapnuodama savo išdavikiškus sapnus, mąstė vien apie mirtį.
       Net važiuodama autobusu iš stadiono į viešbutį, Mona galvojo vien apie pritrenkiančią katastrofą, – juk lijo, kelias buvo slidus, apgirtęs vairuotojas skraidino mus nutrūktgalvišku greičiu.
       Ties kiekvienu posūkiu Mona stverdavo mane už alkūnės, šnibždėdama:
       – Oi, tuoj apsiversim, ir niekam nepavyks išlįsti, mes juk čia supresuoti kaip šprotai konservų dėžutėj...
       Tikrai, autobuso salone buvo klaiki kamšalynė, nes kiekvieną iš vienuolikos tavo muzikantų buvo apspitę dešimt tokių kaip Mona, aš ar Enrika, – orių jausmingų būtybių, kurias pašiepdamas vadinai „jos ėjo paskui kareivius“... O kur dar visas techninis ir aptarnaujantis personalas (išties – baisūs terminai, bet nematau prasmės smulkintis) arba tos laimingosios, kurioms laikinai, bet oficialiai pavyko įsidarbinti jūsų kostiumininkėmis ar grimuotojomis. O kur dar begalė palubėse sukabintų, it arnotai plevėsuojančių kostiumų ir kitokios butaforijos, suteikiančios tavo koncertui operinio pompastiško blizgesio. Jos niekaip nepatikėdavai krovinių furgonui.
       O važiuojant per tiltus Mona prisiplodavo prie lango, šūkčiodama:
       – Cha, kokiais zigzagais jis varo, mes tuoj nusiversim į upę! Įsivaizduoji, kaip mes skęsim?!!
       Aš įsivaizdavau tą mūsų skendimą taip, kaip godžiai išplėstomis akimis jį regėjo Monika, surikusi, kai nuo lentynų pradėjo kristi gitaros, saksofonai, smuikai, fleitos, nutilusi, pasigirdus piktdžiugiškam daugybės dūžtančių butelių skambesiui, netekusi žado, kai, šokant vandens sulėtintą mirties šokį, nebeatpažįstamai persimainė tavo, tavo apaštalų, tavo mokytinių veidai...
       Autobusui grėsmingai pasvirus virš skardžio, Mona pašoko ir veriamai sukliko, net tu atsisukai:
       – O viešpatie, mes krentam, viskas!!!
       Mes kritome ilgai ilgai, it sulėtintame filme, kad Mona galėtų mėgautis, regėdama, kaip tavo veide nuostaba virsta siaubu, kaip reikiamu momentu įsijungia portatyvinis magnetofonas, kuriame lyg tyčia įrašyta Bethoveno „Odė džiaugsmui“, kaip plastiškai vartaliojasi mergaičių kūnai, it jos visos ligi vienos būtų meninės gimnastikos čempionės, kaip efektingai dūžta stiklai, smigdami į akimirksniu kraujais pasrūvančius muzikantų veidus, kaip pratisai „Mama, mamyte!!!“ spiegia kažkieno dukrelė, kaip vartaliodamasis it žaislinis rieda raudonas autobusas, mirgėdamas juodomis gotiškomis raidėmis „Bedugnė“... Be... gnė... Be... ugnė... edug... Bedugnė, sakytumei, rinkdamas savo ansambliui pavadinimą, būtumei numatęs ir jo sensacingą žūtį. Galų gale, išvaikydamas užsimiegojusius žvirblius, vieversius, zylutes, kurie puolė į dangų it pilki, šaižiai cypiantys grumsteliai, autobusas šlumštelėjo į skardžio apačioje vešėjusius alyvų, – taip – žydinčių, kvepiančių alyvų – krūmus ir, sprogus benzino bakui, užsiliepsnojo pragariškai gražia liepsna. Pastebėjusi, kad liepsna anaiptol nėra bežadė, o skleidžianti šiurpų ir didingą lyg sakralinis tibetiečių giedojimas gaudesį, Mona staiga pašoko ir apimta tiesiog laukinio siaubo, kniubdama, kliūdama už krėslų, ranktūrių ar praėjimą užgriozdinusių daiktų, aikčiodama nusibrovė prie durų. Ji greitakalbe verksmingai kažką sušnibždėjo vairuotojui, tas švilpaudamas sustabdė autobusą, ir, kai Mona jau buvo beišlipanti, vienu šuoliu, tarsi plėšrus medžioklis žvėris, šalia atsiradai tu ir, skaudžiai suspaudęs jos petį, įsakei:
       – Pasilik, šiąnakt norėčiau su tavim pasišnekėti...
       Mona, jausdama, kaip daužosi širdis, nuolankiai atsisėdo ant laiptelių. O tu apgraibomis grįžai į savo vietą. Geltonplaukė mergiščia, tabaluodama rožiniais kedais apautomis, per kėdės ranktūrį permestomis kojomis, kaipmat apkabino tavo kaklą ir ilgais oranžiniais nagučiais ėmė šiaušti tavo plaukus. Bejausmiu veidu, nieko nematydamas, tu spoksojai pro aplytą langą. Autobusas vėl pajudėjo, salone buvo tamsu, vieni miegojo, kiti kažką niūniavo, dar kiti – bučiavosi, taigi tvyrojo ta tingios ramybės atmosfera, kurioje norisi plūduriuoti kad ir amžinybę, bet Mona pasijuto iš jos tarsi išstumta.
       Lygiai taip Monika jautėsi ir per tą improvizuotą banketą estradoje, kai nepratarei jai nė žodžio, tik atsistojai šalia ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, linguodamas pirmyn atgal, užvertęs galvą stebėjai, kaip nuo vandens dumba spalvoto polietileno stogas.
       Raibuliuojančia, šnarančia vandens siena atitverti ne tik nuo tuštutėlio stadiono, bet, rodės, ir nuo viso pasaulio, mes susispietėme ant estrados, aplinkui geltoną stalą, ant kurio per koncertą stovėjo stiprintuvai, o dabar – nė nenugerti trilitriniai obuolių sulčių stiklainiai, skirti specialiai tai juodu kombinezonu apsitempusiai moteriškaitei, tikriau – videokamerai, tupinčiai ant jos peties lyg koks žaliom akim žybčiojantis, tyliai murkiantis žvėris. O mes gėrėme raudoną vyną, kurį kažkas, pasislėpęs nuo to budraus videožvėries, pilstė į nekaltutes baltos plastmasės stiklinaites. Visa buvo kaip sapnas: ir milžiniška, tuščia stadiono erdvė, pulsuojanti įtampa it laukas po praūžusio mūšio, ir kažkoks vienišius, užsimaukšlinęs vaiduoklišką polietileno kapišoną, juokingai straksintis nuo suolelio ant suolelio, ir balose besivoliojantys balionai, kamuoliai, plastmasiniai žaislai, plūduriuojantys serpantinai, popieriniai lėktuvėliai, ir toji tyla, į kurią atsimušdavo kelissyk bandytos užtraukti dainos it paukščiai į storą stiklą, ir, žinoma, lietus, lietus, lietus, suteikęs viskam savotišką sakralinę prasmę.
       Mona pavydžiai įsižiuro į ką tik praūžusio triumfo paliestus, kiek pavargusius tavo muzikantų veidus, į mergaites, palaimingai šypsančias, besimėgaujančias išskirtiniu tos nakties žavesiu, bet, įsitikinusi, kad čia jos nėra, jau nebėra ir niekada nebebus, mintimis grįžo į tą vakarą, kai pirmąsyk pamatė tave jau ne TV, o „natūroje“.
       Tame koncerte, kuriame kažkodėl dalyvavai kaip žiūrovas, mudvi su Enrika tave ir parodėme Monai. Tu stovėjai savo mėgstama poza, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, stumdomas pankų, puspankių, metalistų, visos tos margos, taip neseniai dar autsaideriais buvusių, staiga herojais tapusių (koks save gerbiąs laikraštis ar žurnalas išeis be juos liečiančių publikacijų?) vaikiščių minios, iš pogrindžio išlindusių išdidžiai liūdnų paskutinių hipijos mohikanų, na, ir visai atsitiktinai čia užklydusių, gerokai sutrikusių žmonelių. Į visa tu žvelgei iš aukšto, bet jau išmokęs žvaigždei privalomo šalto geranoriškumo. Tu nuvylei Moniką, nes be savo garsiojo grimo atrodei visiška priešingybė tam dekadentiškam antiherojui, niūriam ir sarkastiškam pop pranašui, kuriuo virsdavai pakilęs į estradą. Taigi buvai toks puikiai nuaugęs, santūrus ir žavingas idiliškos šeimynos tėvas, kokiame nors „Vogue“ puslapyje skanaujantis kalėdinį obuolių pyragą ar besigėrintis naujausios markės automobiliu. Tu pakėlei ant rankų savo sūnų, reklaminį garbanių, apvilktą zomšiniu kostiumėliu, ir nusišypsojai reklaminei žmonai, žaidžiančiai ilgėliausiu, tikėsimės, dirbtinių perlų vėriniu.
       – Oho ho, koks vyriškis... – pašaipiai tarstelėjo Mona ir pridūrė – lyg rimtai, lyg tyčiodamasi: – reikėtų su juo susipažinti...
       – Su ta savo aistra estrados žvaigždėms ir visokiems Bežaro šokėjų stiliaus tipams tu galų gale susigriebsi AIDS, – abejingai ištarė Enrika.
       – Lažinamės, aš su juo dar ir pergulėsiu, – plykstelėjo Mona.
       Ir, nespėjus mums ištarti nė žodžio, negailestingai alkūnėmis stumdydama žmones, ji nusiyrė link tavęs. Po kelių minučių Monika grįžo su tavo autografu, kurį pakeverzojai jos užrašų knygutėje nė neišleisdamas iš rankų vaiko, bet užtat nutaisęs tokiems atvejams būtiną kankinio miną. Per du puslapius išsidriekęs tavo autografas pasirodė visiškai neiššifruojamas, tačiau net be eksperto grafologo pagalbos jame buvo galima išskaityti tavo temperamentą ir išsikerojusią didybės maniją.
       – Nuo kuklumo vyrukas nenumirs, – pasakė Enrika.
       O Mona išplėšė tuos lapukus, tris kartus pabučiavo ir įsikišo sau už liemenėlio. Aš žinojau, kad ji žaidžia, žaidžia gerai išmanydama žaidimo „Mergaitė ir estrados žvaigždė“ taisykles, perprastas tyrinėjant Preslio, Lenono, Džagerio biografijas, žaidžia virtuoziškai, pasitikėdama savimi, su triuškinančia ironija ir abejingumu tau. Tačiau nei aš, veikiausiai – nei ji pati nepastebėjome, kaip žaidimas virto rimta ir pavojinga liga, taigi – liga, nes sakyti, kad tai buvo meilė, man kažkodėl neapsiverčia liežuvis. Nežinau, kaip ir kada Monika su tavimi susipažino, – ne todėl, kad ji nebūtų man apie tave pasakojusi. Priešingai, ji kalbėdavo ir kalbėdavo apie judu, tačiau tie pasakojimai neretai prieštaraudavo vienas kitam, paneigdavo vienas kitą, buvo neįmanoma atskirti, kur tiesa, kur pusiau tiesa, o kur – žaižaruojanti Monos fantazija, kėlusi tau tokį nepasitikėjimą. Antra vertus, sunku ją įtarti viską prasimanant, nes pats žinai, kokių neįtikimų dalykų buvo pilna Monos kasdienybė, kaip glaudžiai, it pačios nutapytame paveiksle, pynėsi jos gyvenimas ir jos fantazija. Taigi aš nežinau, kaip judu susipažinote: ar gatvėje atpažinęs žaliaakę autografų mėgėją nusivedei ją gerti kavos, ar, rizikuodamas būti suplėšytas į gabalus įsisiautėjusių gerbėjų, per koncertą nušokęs nuo scenos ir pakišęs Monai mikrofoną, mėgavaisi, kaip ji virpančiu balseliu traukia tavo dainele, ar pati Monika, patykojusi tavęs prie tarnybinio Sporto rūmų įėjimo, padovanojo savo paveikslą, ir beliko tai aplaistyti šampanu. Viskas jau buvo įvykę, kai vieną vakarą mes trise sėdėjome raudonajame Monos kambaryje ir, išsiuntęs ją užplikyti tau arbatos, kaip tik – tau, tai ypatingai pabrėžei, žaisdamas sidabriniu kamščiatraukiu, pašnibždomis manęs paklausei:
       – Kaip tu manai, ji mergaitė ar moteris?
       Tu paklausei taip naiviai ir atviraširdiškai, lyg mokinukas, kad aš nebežinojau, kaip man elgtis – nustebti, juoktis ar – supykti. Vėliau Mona šį klausimą priskyrė tai tavo pusei, kurią vadindavo „kaliguliškąja“... Į tai tu, kukliai numojęs ranka, nutęsdavai:
       – Na ką tu, vaikyti, tu mane pervertini...
       Mano manymu, nors mirk iš juoko. Bet Mona buvo tvirtai įsitikinusi, kad susidvejinimas – tavo esmė ir tavo gyvenimas eina dviem lygiagrečiomis, švytinčiomis, niekada nesusikertančiomis linijomis – tarsi geležinkelio bėgiai. Monikai kaip tik toks tu ir buvai reikalingas, ji mylėjo abudu tavo veidus, abi tavo sielos puses, abi tavo gyvenimo linijas.
       Tu žinai, Mona išaugo be tėvo, jis tik trumpam šmėstelėjo jos gyvenimo pradžioje, lygiai kaip ji – jo gyvenimo pabaigoje, mirtininkų palatoje. Monika buvo išsiilgusi santūrios vyriškos globos, kurios, net labai norėdami, negalėjo suteikti jos bendraamžiai, ir, kiek įmanoma išplėtusi judu skiriančius dešimt metų, banaliausius (nesakau, kad visi buvo tokie) tavo pamokymus bei patarimus, priimdavo juos su džiugiu dėkingumu. Mona, visada tokia atžari kiekvienam, norinčiam pagelbėti, pasišiaušianti it ežys, įtarusi ką nors norint jai patarti, nepakenčianti net savo motinos, jei ši mėgindavo kištis į tokį išdidų ir savarankišką dukters gyvenimą, tavo paauklėjimų, pamokymų, patarimų geidė lyg blyškus rūsio augalas dienos šviesos. Pajutęs Monikos klusnumą, tu kaipmat tapdavai Mokytoju, Meisteriu, Guru, postringaudavai lėtai, iš aukšto, su baisiausiu aplombu, nutaisęs reikšmingą ir mąslų veidą, vėlgi, kaip iš „Vogue“ reklamos, nė nepastebėdamas savo mokinės viduje kartkartėm plūstelinčių ironijos gūsių, kuriuos ji pati stengdavosi kuo greičiau numalšinti. Monika tirpte tirpdavo nuo tavo tėviško supratingumo, atidos, oraus gerumo, kurių, galų gale, tu ir pats išsigąsdavai, nes troškai, kad ji tave matytų kitokį, tą piktąjį, ciniškąjį, žiaurųjį, besižavintį Kaligula ir net savo sūnų jo garbei pavadinusį Gajumi; tą ištvirkusį ir nuodėmingąjį, kurio nuotykiai buvo tučtuojau apipinami legendomis, taigi tokį estradinį Kazanovą, į kurį tareisi esąs panašus, kai per koncertus savo šviesius plaukus susirisdavai į kaselę. Bet ir tas antrasis tu buvai jai reikalingas. Ji leidosi užgaunama, žeminama, išduodama, skaudinama tiek siela, tiek kūnu, kartais tiesiog stebėdamasi savimi kaip kokia šuniškai nuolankia ir ištverminga melodramų heroje, kuriai anksčiau jausdavo vien panieką. Kartais, kai tu sulaužydavai jos orumą, nepriklausomybę, išdidumą it degtukus, tą panieką ji pajusdavo net pačiai sau. Bet ir už tai buvo tau dėkinga.
       O dar tu būdavai joks. Šitos tavo būsenos Mona negalėdavo pakęsti, toks tu jai, ir ne tik jai, keldavai siaubą, kaip tos neįmenamos oro ir vandens srovės bei garsai Bermudų trikampyje, verčiantys žmones šokti iš laivų. Tu tikriausiai nė pats nežinai, kad kartais, nors ir retai, būni joks, ir tie, kurie tvirtina esą tu siaubingas žmogus, turi omenyje kaip tik šią, tau pačiam nepavaldžią, kitiems nesuvokiamą, niekaip neapibūdinamą būseną, o ne tą, „kaliguliškąją“, kurią grožėdamasis kuri it vaikas kaladėlių pilį. Bet laimė, joks tu būdavai retai, vos kelissyk per trejus judviejų su Monika bendravimo metus.
       Tačiau tą vakarą, siurbčiodamas raudoną plastmase atsiduodantį vyną, tu staiga tapai joks, ir tai kaipmat pastebėjo visi, ne tik Mona.
       Beje, kaip tik tada aš ir suvokiau, kodėl toji tavo būsena kėlė Monai tokį siaubą: iš tavęs buvo nebeįmanoma pasityčioti, pasijuokti, net švelniai pasišaipyti. Šiaip jau pagrindinis Monikos skydas apsisaugoti nuo tavęs buvo juokas. Ji šaukdavo, atlaidžiai kvatodama ir plodama rankomis:
       – Na, bet jis – juokingas, stačiai juokingas, juokingas, ir tiek.
       Taip, tu buvai juokingas, stačiai juokingas, juokingas ir tiek, kai peržengdavai leistinas ribas auklėdamas, moralizuodamas, užmiršdamas ar kankindamas Moniką. Žinoma, ir juokiantis Monai reikėjo būti atsargiai, kad, gink Dieve, savo ironija nesugriautų tos triumfo kolonos, ant kurios pati tave užkėlė! Bet tą sulytą naktį, kai Monikai užvis labiausiai reikėjo iš tavęs pasijuokti, buvai joks. Lygiai kaip ir prieš dvejus metus, liepos 3-ąją, prisimeni? Monika grįžo iš gimdymo namų, ir, glausdama prie krūtinės sūnų, paskambino tau. Automatas ilgai nejungė, buvo sunku girdėti vienas kitą, ir Monika rėkte išrėkė naujieną, tikėdamasi, jog nudžiugsi. Staiga ji nutilo, paklusniai linkčiodama galva, nepratardama nė žodžio išklausė, ką jai kalbėjai, ir kaltai sulemenusi:
       – Aš atsiprašau. Labanakt, – padėjo ragelį ir pradėjo visa trūkčioti, niekaip negalėdama pravirkti.
       Jos sūnus užtat tuoj pat pravirko, o aš ėmiau šaukti, norėdama jį perrėkti:
       – Na, Mona, baik tu! Spjauk tu į tą tipą! Bet jis – juokingas, stačiai juokingas, juokingas, ir tiek!!! Lažinamės, kad vietoje „alio“ ar „klausau“ jis atsiliepė tuo savo idiotišku „kalbėkit“...
       – Ne. Ne, – sausai atsakė Mona, nusisukusi nuo sūnaus, nusigręžusi veidu į sieną, taip ir nepravirkusi. – Jis visai ne juokingas. Baisiausia, kad jis – joks.
       Lygiai tą patį ramiai ir beviltiškai Mona konstatavo po koncerto, kai, beveik apimta ekstazės, Enrika spiegė:
       – Dieve mano, bet jis – stulbinantis! Fantastika! Toks triumfas! Kas per žmogus!!!
       – Jis joks.
       Taip, tu – gal ir buvai joks, bet tavo triumfas išties buvo stulbinantis. Įdomu, ką tu jautei, kai keliatūkstantinė minia staiga nuslydo nuo tribūnų, akimirksniu pralaužė grandine susikibusių milicininkų kordoną, vienu galingu balsu šaukdama tavo vardą nuūžė per aikštę ir apgulė estradą. Apimti ekstazės, kiaurai lietaus permerkti paaugliai tiesė į tave rankas rituališkai styrančiais plėšriais pirštais – smiliumi ir mažyliu, badė jais orą, it visa erdvė knibždėte knibždėtų priešiškų akių, kurias žūt būt reikia išdurti, skanduodami drauge su tavimi:
       – Niekas nepakeis mano pasaulio! Niekas! Niekas!!! Niekas!!!
       Tu atkišai jiems mikrofoną, norėdamas bent sekundę leisti pailsėti savo jau kimstančiam balsui, nes kažkodėl nepripažinai fonogramų. Muzikantai irgi nutilo, o minia, sutartinai banguodama, griausmingai lyg jūra per štormą ošė:
       – Niekas nepakeis mano pasaulio! Niekas! Niekas!! Niekaaas!!!
       Ką tu jautei, kai staiga visos tos jaunos sielos, kurių grasinantys nebeprasiskleisti pumpurai buvo panašūs į akmenis, sprogo, išsiskleidė priešais tave kaip fantastiški kaktusų žiedai, atsivėrė kiekvienam tavo judesiui bei žodžiui? Jauni žmonės, kuriems vienatvė ir susvetimėjimas buvo jų kasdiena, jauni žmonės, nebepažįstantys motinų, tėvų, mylimųjų ir patys nei jiems, nei sau nebepažinūs, jauni žmonės, kurių negailestingos pramogos virto lėtine savižudybe, jauni žmonės, kurių neviltis ir abejingumas tapo chroniški, jauni žmonės, apmeluoti, apgauti, nepatiklūs, baugštus, kupini užslėpto įniršio, lyg žiauriai muštruoti žvėriūkščiai staiga pakluso ir atsidavė tau, nes, pakerėti neaprašomos kaip ir visos kitos roko koncerto magijos, jie įžvelgė tavyje Mokytoją, Pranašą, Dievą.
       O Monika visa tai stebėjo abejingai, tarsi Amazonės potvynį, ugnikalnio prasiveržimą, taifūną ar dar kokią tolimą, niekada jos nepasieksiančią ir nepaliesiančią stichiją, kas dieną siautėjančią kiekvienoje informacinėje televizijos programoje. Tik kelissyk ji pratarė:
       – Niekas nepakeis mano pasaulio... niekas...
       Kartojo tą frazę automatiškai, vos judindama lūpas, primerkusi akis, kaip užkalbėjimą, kurio žodžiai ne visada turi prasmę, kaip mantrą, kur svarbiausia ne reikšmė, o raidžių išsidėstymas:
       – nepak eisma nop asauli onieka snepa keisma nopa sau lion ieka snepa keisma nopasa ulio...
       Bet toji mantra staiga ėmė veikti, ir Mona suprato, kad jos uždarą it perregimas stiklo rutulys pasaulį galima pakeisti. Galima pakeisti jo atsisakant, jį sunaikinant. Mona prisiminė vaikystėje turėjusi krabą stikliniame rutulyje, jai nepaprastai knietėję ištraukti tą sudžiūvusį gyvį laukan, pačiupinėti, pauostyti. Ir kartą, užsidariusį, kad niekas nematytų, vonioje ji sudaužė rutulį. Stiklai, rudo šarvo šukės, subyrėję čiuptuvai, sueižėjusios žnyplės plačiai pažiro ant žalio linoleumo. Krabas ir stiklinis rutulys pasirodė neatskiriami. Pati Monika, nesugebanti būti tarp žmonių, nemokanti įsiterpti į jokį didesnės kompanijos pokalbį (ji galėdavo bendrauti tik dviese, akis į akį), vien stebinti pasaulį liūdnom, įdėmiom akim, su kalta šypsena, jautėsi it tas krabas stiklo rutulyje. Retkarčiais į tą savo rutulį ji įsileisdavo mane. Visados – tave, nors šią privilegiją tu priimdavai kaip savaime suprantamą dalyką, tiesiog – nė nepastebėdavai. Bet iš savo stiklinio rutulio pati Mona neišeidavo niekada. Jį buvo galima tik sukulti, sudužtant pačiai.
       Monika stovėjo priešais tą įsikaifavusią, azartišką minią tavo pusėje, ant estrados, tarp mojuojančių ekstravagantiškais megztiniais įsišėlusių muzikantų mergaičių, truputį išsigandusių vaikų, automatiškai kinkuojančių senukų, matyt, kažkieno tėvų, stumdoma dviejų berniūkščių, šaukiančių vienas kitam lūžtančiais balsais:
       – Žiūrėk, seni, žiūrėk, mūsų pusė – tai Švedija, o jų – Tarybų Sąjunga! Iš mūsų pas juos bėgti galima, o iš jų pas mus – ne, iškart semia – ot kaifas!
       – Aha! O ta aikštė su balom – tai jūra! Abudu leipo juokais, pliaukšėjo viens kitam per petį, švilpė ir vis kartojo, kartojo, kartojo, niekaip negalėdami atsidžiaugti savo atradimu, dairydamiesi, ar aplinkiniai juos girdi, ar deramai įvertina. Mona tik gaižiai šypsojo, žiūrėdama, kaip atitvertos gyva milicininkų siena siautėja tribūnos ir kiekvienas, bandantis pavieniui ar grupele prasiveržti link estrados, yra tučtuojau sulaikomas, čiumpamas už pakarpos, plaukų, rankų ar kojų, negailestingai velkamas per šlapią asfaltą ir bloškiamas atgal į minią, sutinkančią jį kaip didvyrį. Na o tiems, gudriesiems, budriesiems, apsukriesiems, patekusiems po estrados stogu, niekas netrukdė perbėgti ir prisijungti prie skėčiais mirguliuojančių tribūnų...
       Taigi Mona skrupulingai ir preciziškai it patanatomas analizavo viską, kas dėjosi aplinkui, niekaip, nei kūnu, nei siela, negalėdama prie to prisidėti. Tai buvo keista, juo labiau kad Monika visada dievino tokių milžiniškų roko koncertų nuotaiką, dievino dar tada, kai ši mums tebuvo pažįstama vien iš pasakojimų, nusitrynusių Vudstoko festivalio fotografijų, pašaipių, piktų žinučių kokiame „Įvairenybių kampelyje“ ar iš pirmųjų vogčia prasiskverbusių videofilmų, kuriuos žiūrint kūnas savaime imdavo trūkčioti, rankos kildavo į viršų, o iš burnos verždavosi šūksnis. Aš puikiai prisimenu, kaip seniai seniai, per kažkokį lyg ir „Lokomotyvo GT“ koncertą, mudvi su Mona, jau prisižiūrėjusios filmų, ryžomės atsistoti, iškelti rankas ir kažką surikti. Bet tuomet toks elgesys dar buvo uždraustas vaisius, ir, dviejų milicininkių labai nešvelniai sugriebtos už parankių, mes buvome išvestos iš salės, nugabentos į skyrių ir kokį pusmetį svarstomos per kiekvieną klasės valandėlę.
       Tiesa, iš pradžių Mona dar bandė įsijausti į laukimo pritvinkusią, artėjančios audros ir tuoj prasidėsiančio koncerto įelektrintą atmosferą, gėrėjosi į tribūnas plūstančia marga minia, tyčiojosi iš visaip tave ir tavo „Bedugnę“ liaupsinančio elektrotablo, leipo juokais, kai, prapliupus liūčiai, tarsi žinodamos tavo pomėgį absurdui ir nonsensams, į aikštę įvairavo trys gaisrinės mašinos, pasiruošusios vandens čiurkšlėmis gesinti įkaitusią minią. Džiugiai klykdama plojo katučių, kai, grūmojant perkūnijai, minia vienu metu išskleidė skėčius, sakytum visi būtų ilgai repetavę, ar – kas mostelėjęs burtų lazdele. Monika tebeplojo ir tebešaukė, kai į estradą išbėgę tavo muzikantai griausmingais akordais sveikino publiką, bet staiga nutilo ir sustingo, kai įskriejai tu. Ji tylėjo, kai miniai kurtinamai klykiant nusviedei į šalį savo nepakeičiamąjį cilindrą, ilgą juodą, raudonu šilku pamuštą apsiaustą ir laimindamas pakėlei rankas. Ji tylėjo, nors matė tik juodu triko aptemptą tavo nugarą ir kaspinėliu surištą kaselę, o ne kvailokos nuostabos kupiną veidą, su kuria žmonės paprastai stebi tai, kuo niekaip negali patikėti. Ji nematė, kaip tą nuostabą staiga pakeitė išdidus akiplėšiškas džiaugsmas, kaip fanatiškai suspindo tavo akys, kai pasviręs, tarsi eidamas prieš vėtrą, patraukei link minios, godžiai geriančios kiekvieną tavo žvilgsnį, judesį, žodį, nelyginant dykumos smėlis vandenį. Žinau, kad tokiais momentais Mona jausdavosi tave prarandanti ir su akla neapykanta pavyduliaudavo daugiatūkstantinei miniai, kuriai atnašaudavai visiškai savęs netausodamas. Šį sykį, publikos it milžiniško magneto traukiamas, tu išnėrei iš po stogo, sustingai ant pakylos kraštelio, nekreipdamas dėmesio, o gal – nė nepastebėdamas, kad vandens srovės plauna kruopščiai, pagal geriausio Kabukio teatro albumo pavyzdžius padarytą grimą, kad be tos kaukės tu lieki nuogas, kaip ir dera pranašui, prieš lietaus krikštijamą minią. Kaip tik tuomet Enrika įsikibo man į rankovę, šaukdama:
       – Kas atsitiko Monikai?! Tu pažiūrėk, kas gi atsitiko Monikai!?
       Aš pasižiurėjau į Moną, į blyškų, visiškai bejausmį jos veidą ir persmelkta baimės suvokiau, kad nieko nebegalėsiu jai nei pasakyti, nei padėti, nes jos jau čia nebėra. Nebėra ir nebus, nebėra ir nebus.
       O Enrika, nuolatos „apsinešusi“ Enrika, visų savo kvaišalų išradėja ir kartu bandomoji pelė, šaukė pagal tavo dainos ritmą, pasilinguodama ir rankomis spausdama smilkinius:
       – Kas atsitiko Monikai?! Kas atsitiko Monikai?! Kas atsitiko...

       1987

       Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt