TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Jurga Ivanauskaitė

       Novelės iš knygos „PAKALNUČIŲ METAI“

       In memoria J.L.

       Kada ateis Godo?
       Koncertas Nr. 1
       Atsitiktinis pokalbis birželio naktį
       Dvi pasakos apie savižudžius
              1 Pranas N. (1958–1997)
              2 Danguolė L. (1960–1987)
       Diena, kurios nebuvo

Į viršų

       KADA ATEIS GODO?

       Su Irma susipažinau šį pavasarį kažkokiose beviltiškai nykiose išgertuvėse. Ji sėdėjo ant grindų ištiesusi ilgas, juodomis kojinėmis aptemptas kojas ir rūkė. Irma negėrė, tačiau jos akys blausiai švytėjo, ji lingavo į muzikos taktą, pati sau šypsojosi ir jokio dėmesio nekreipė į aplinkinius. Jos abejingumas ir uždarumas mane erzino. Aš irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šypsotis tolimam žydram augalui, kurio nėra šioje žemėje. Siutau, kad mano vaidmuo jau vaidinamas, ir gana sėkmingai. Dar labiau siutau, kam nenuleidžiu akių nuo Irmos. Ji nebuvo nei graži, nei, ko gero, protinga, tačiau mes pripratę garbinti kenčiančiuosius, o visa Irmos povyza bylote bylojo, kad ji pasimėgaudama neria į neviltį. Mes pašokome kelis šokius, atsainiai pasibučiavome. Irma pareiškė, jog čia pakankamai įsilinksminusių mergaičių, labiau tinkančių meilės reikalams. Nejaugi?
       Kai Irma manęs paprašė palydėti ją namo (pasirodžiau vienintelis blaivus asmuo šioje kompanijoje), nustebau. Tai jau nebebuvo iš jos vaidmens.
       Mes ėjome pėsti tuščiomis gaudžiančio miesto gatvėmis. Dangus buvo aklas ir juodas lyg neperšaunamo stiklo plokštė, sauganti miestą nuo žvaigždžių šviesos.
       Irma ėjo priekyje tylėdama, lengvu, beveik šokio žingsniu. Jokio noro užmegzti kontaktą su manim... Pačiupau ją už rankos, prisitraukiau artyn ir ėmiau bučiuoti. Irma nesipriešino, glostė man plaukus, kaklą. Staiga atšoko ir vėl niūniuodama nuėjo priekyje.
       Priėjome jos namus – daugiaaukštį statinį su begale langų, rodos, sugėrusių į save visą nakties tamsą.
       – Užeik pas mane, namie nieko nėra, tėvai išvažiavę, – staiga tarė Irma.
       Nemačiau jos veido, ji stovėjo nugara į mane. „Mergaitei pagailo, jog naktis praeis tuščiai“, – ciniškai pagalvojau, lipdamas paskui ją į penktą aukštą. Unikaliai tvarkinga laiptinė: vazonėliai su alijošiais, araukarijom, ciklamenais juodo molio puoduose, fikusas medinėje dėžėje lyg grabe, keistos formos lapai, dygsta iš krištolo šukių.
       Irma ilgai rakino duris ir neryžtingai sustojo. Paskui kyštelėjo ranką vidun, uždegė šviesą. Įėjome. Irma dairėsi, lyg ji, o ne aš, čia būtų svečias. Normalus koridorius: tapetuose veši violetiniai subtropikų augalai, ant sienų japoniški paveikslėliai – iš jų žvelgia sveiki rausvi paukščiai ir nuolankiai šypsančios geišos. Veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais su nemaloniai žaliom žvakėm šonuose. Jame atsispindi gretimo kambario langas, juodas dangus, geltona miesto pašvaistė, niūrus kalno siluetas.
       Irma pažvelgė į mane ir kaltai nusišypsojo.
       – Uždek šviesas kituose kambariuose, – tyliai paprašė.
       Įdomu. Tikėjausi prietemos, romantiškos žvakių šviesos, erotiškų Donos Samer dainelių. Na o vėliau...
       – Mergytė, pasirodo, bijo tamsos, – nusišaipiau ir apėjau visus keturis kambarius, degiodamas šviesą. Skoningai apstatyti kambariai dvelkė keista tuštuma.
       Įėjau į Irmos kambarį. Lova, stalas, patefonas, krūva užsieninių „diskų“ ir akinamai raudona grakšti kėdė. Keista, paprastai tokios panelės mėgsta niekučius. Tiesa, Irmos kambario sienos buvo nukabinėtos džiovintomis rožėmis. Jos kabėjo ant plonų rausvų virvučių, liūdnos ir bespalvės, atrodė tarsi kažkokių rojaus paukščių iškamšos. Jų buvo tiek daug, kad net man tai nepasirodė banalu.
       – Aš įjungsiu muziką, – tarė ji tyliai, – Vivaldį, aš jo nebijau.
       Iš stirtos margų blizgančių vokų paėmė vieną, juodą ir apiplyšusį. Netrukus kambaryje pasklido gaivi pavasario muzika.
       – Originalu, – pareiškiau.
       Ji maivėsi labai natūraliai. Tik pamanykit – Vivaldžio ji nebijo!
       Atsisėdau ant lovos. Ko gi tu ilgiesi tarp tų sudžiūvusių rojaus paukščių?
       – Gal tau kavos ar vyno? – staiga tarė ji. – Bet tada eime su manim į virtuvę, aš viena negaliu.
       – Kodėl, mažyte? – atsistojau ir apkabinau ją.
       – Ten gali kažkas būti, man rodos, ten kažkas yra, – pasakė Irma, žvelgdama pro mano petį į uždaras duris.
       – Brangioji, nevaidink, – pasakiau.
       Mes pasibučiavome ilgu iškilmingu bučiniu. Nuėjome virtuvėn. Pažvelgiau pro langą. Matinės miesto pašvaistės apšlakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. Kur aš tai esu matęs? Akimirką pasijutau it sapne. Prisiminiau – veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais, dvi žalios žvakės...
       Irma sumalė kavos pupelių, užkaitė vandens. Aš atsisėdau ir stebėjau ją. Ji kartkartėm sustodavo ir įsitempusi kažko klausydavos. Staiga kažkuriam kambary nuo skersvėjo trinktelėjo durys. Irma krūptelėjo ir šoko prie manęs.
       – Vis dėlto jis čia, o dieve, jis čia, – sušnibždėjo nežiūrėdama į mane.
       – Kas toks, mergaite? – paklausiau.
       Apkabinau ją, ji įsirėmė delnais man į pečius ir žvelgė iš viršaus. Man pasirodė juokinga jos baimė. Norėjau pasisodinti Irmą ant kelių, bet ji atšoko nuo manęs.
       – Jis, Godo, jis atėjo, – pasakė.
       Tai jau buvo nebepakenčiama.
       – Štai taip gimdoma, išsikėtojus ant kapo. Blykstelės diena ir – vėl naktis. Laikas – tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas mūsų vaitojimo... – pacitavau demonstruodamas, jog ne tik ji, bet ir aš žinau šį tą apie Semiuelį Beketą ir absurdo teatrą. – Godo neateis, mergyte. Čia visa mūsų gyvenimo esmė. Mes jo laukiame, o jis – neateina. Viltis, jog jis ateis, yra mūsų gyvenimo variklis, – įsileidau į patetiką.
       – Bet jis jau čia. Arvydai, jis kiekvieną akimirką gali ateiti pas mus.
       Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. Ką gi, dėmesio, publika!
       – Mergyte, o pro kur jis įėjo? Mes juk blaivūs, brangioji. Duris užtrenkėm, aš apžiūrėjau visus kambarius degiodamas šviesas, ten buvo tuščia.
       Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
       – Einu uždarysiu tas skersvėjo varstomas duris, kad netampytų tau nervų, – aš atsistojau.
       Irma puolė prie manęs ir griebė už rankos.
       – Aš čia viena neliksiu!
       Apkabinau ją, ir abu nuėjome uždaryti durų. Kambarys, žinoma, buvo tuščias. Visi kambariai tušti. Mes gerai uždarėme visas duris ir langus Pasiėmėm butelį vermuto, kavą ir nuėjom į Irmos kambarį. Ji užtrenkė duris ir užstūmė raudonąja kėde.
       – Manai, jis neįveiks šios kliūties? – šyptelėjęs paklausiau.
       – Ne, žinoma. Tačiau kai durys tyliai atsiveria ir jis įeina... prie to aš niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos atsidaro su trenksmu, tada žmogus spėji moraliai pasiruošti...
       Taigi moraliai pasiruošti... Pamaniau, ar tik Irma neprisirijus kokių tablečių.
       – Galima paklausyti Pink Floidų, – pasakė ji, pilstydama kavą, – gal dviese nebus baisu.
       Tikriausiai. Man darėsi įdomu. Mėgau bepročius. Dabar, man rodos, susidūriau kaip tik su tokiu egzemplioriumi.
       Mes užsirūkėm, ir Irma atidarė langą. Sudėjom tylėdami, kambary sklandė niūrios ,,Dark Side of the Moon“ dainos, ir man kažkodėl ėmė patikti ši naktis (gal kad nieko panašaus iš jos nebuvo galima tikėtis).
       Staiga kažkas keistai sušnarėjo. Irma aiktelėjo. Bet tai buvo rožės. Pro langą pūstelėjo vėjas, balta it milžiniškas vystyklas užuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotiškų laikrodžių švytuoklės ėmė siūbuoti rožės, mesdamos ant parketo blausius šešėlius ir sudžiūvusius beformius lapelius. Neregimas nakties šuoras įlėkė į mūsų kambarį.
       – Irma, kai tokie nervai, negalima prisikabinėti šitokių dalykų ant sienų, – pasakiau uždarydamas langą.
       Atsklido žingsniai, Irma prišoko prie patefono ir visu garsu paleido muziką, net signalinė lemputė ėmė žybčioti.
       The lunatics are in my head! Lunatikai yra mano galvoje! – sugriaudėjo Pink Floidai.
       – Žingsniai laiptinėj, – tariau, – kažkoks girtuoklis velkasi namo.
       Žingsniai buvo lengvi ir skubūs, jie sklido nežinia iš kur.
       – Čia jis, jis atėjo! – Irmos kalba darėsi isteriška.
       – Tu, žinoma, matei jį kada?
       – Taip. Seniau jis man nesirodė. Žinojau, kažkas yra bute, naktį, per miegus, jausdavau, kad kažkas mane stebi. Ir štai prieš kelias dienas jis pasirodė. Keista, lygiai tokį jį ir įsivaizdavau.
       – Jis, žinoma, baisiai panašus į Polį Makartnį arba Džoną Lenoną.
       – Ne, – ji buvo be galo rimta, sakyčiau, neigi iškilminga, – žinai, yra toks Rene Magrito paveikslas, rodos, vadinasi „Grafų derlius“. Keista, bet jis irgi žinojo Godo. Mane labai jaudina tokie pasąmonės ryšiai. Kartais skirtingus žmones skirtingiausiu metu visiškai izoliuotai apninka tos pačios keisčiausios idėjos...
       – Na, galų gale išsiaiškinsim, – nutraukiau ją imdamasis naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidmens. – Godo – tavo sąmonės ar pasąmonės vaisius. Ir viskas. Tu viena jį ir tematai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis į nervų gydytoją, – niekada nebuvau toks atidus jokiam moteriškosios giminės padarui. – Žinoma, man labai būtų įdomu pamatyti tą jūsų Godo – tavo ir Magrito. – Toks sugretinimas jai turėjo būti itin malonus.
       – Aš tau galiu parodyti paveikslą, bet knyga aname kambaryje, o ten – jis.
       – Aš nebijau Godo! – surikau trankiai atidarydamas duris. – Ei Godo, brangusis, spruk už užuolaidos, Irma norėtų užeiti į svetainę, – jaučiausi lyg vesterno herojus.
       Irma praleido mane pirmą pro duris ir, laikydamasi mano alkūnės, nutipeno į svetainę. Aš atsisėdau ant sofos, o ji pasiėmė didžiulę knygą apie siurrealizmą ir ilgai vartė. Pastebėjau, kad jos rankos dreba.
       – Štai, – galop tarė, duodama man knygą.
       ... Pro langą, iškirstą žydro kambario sienoje, žvelgia būrys vyrų. Visi vienodi it lietaus lašai, be galo šaltais ir be galo kilmingais veidais, su katiliukais ant galvų...
       – Veidas jo kitoks, visai kitoks, – sušnibždėjo ji, sėsdama šalia manęs.
       Kažkas sušlamėjo koridoriuje.
       – O dieve, jis čia! – suriko ji, stvėrė man už rankos, pagriebė knygą ir puolė į balkoną.
       Į mus lyg nuo didžiulio ramaus gyvulio tvokstelėjo nakties kvapas. Irma užtrenkė duris ir prisiglaudė prie sienos. Tai jau buvo visiška kvailystė. Garbinau bepročius, bet tokia moteriška isterija nesižavėjau. Suėmiau ją už pečių ir ėmiau purtyti.
       – Mergaite, gal tave reikės apskaldyti, kad atsipeikėtum? Kartais tokie dalykai padeda. Gal ir Godo nebeateis, įsižeis.
       Irma laikė apkabinus knygą ir kūkčiojo. Po mano žodžių ji pakėlė galvą ir pabučiavo mane. Veikiau tik prisilietė prie mano lūpų.
       – Nepyk, eime į kambarį. Man rodos, jis ten. Kažkas uždėjo bitlų plokštelę.
       Nusprendžiau grįžęs į jos kambarį baigti šią istoriją. Naktį ateitį pas merginą ir blaškytis po butą ir balkonus belaukiant Godo – atleiskite!
       Dabar jau aš tempiau Irmą į kambarį, iš kurio sklido melancholiška bitlų dainelė.
       Irma neryžtingai sustojo prie durų. Aš įžengiau į kambarį ir sustingau. Prie lango, nugara į mane, stovėjo aukštas vyriškis su juodu katiliuku ant galvos, susikišęs rankas į ilgo tamsaus palto kišenes. Masinė haliucinacija, pagalvojau. Irma kyštelėjo galvą, bet pamačius Godo sukliko ir puolė atgal. Jis grįžtelėjo. Išvydau šviesias pašaipias akis, kumpą nosį, plonas ironiškas lūpas, aristokratišką smakrą. Viena ranka jis atidarė langą, antrąja pasirėmė į palangę ir grakščiu šuoliu stryktelėjo laukan. Aš nustėrau.
       Irma įėjo į kambarį ir, atsisėdusi ant grindų, pradėjo verkti. Aš priėjau prie lango. Apačioje, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, juodavo išsikėtojęs kūnas.
       – Irma, kas jis toks? – paklausiau kimiu balsu. – Kur tu jį slėpei ir kas čia per scenos iš bulvarinių romanų?
       Pritūpiau prie jos. Ji užsidengė veidą rankomis.
       – Kad ir kas jis būtų, jo jau nebėra, jis nusižudė.
       – Tai Godo, – pasakė ji taip keistai, kad vos supratau žodžius.
       – Gana šitų kvailysčių! – surikau ir trenkiau jai per veidą. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo raudoti. Priėjo prie lango ir persisvėrusi pažiūrėjo žemyn.
       – Eime, – pasakiau imdamas ją už rankų, – gal dar įmanoma ką padaryti, kol kaimynai nesubėgo. Visa kita paliksim milicijai.
       Ji bejėgiškai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Baisėjausi jos šaltumu. Juk tarp jos ir to tipo, kuris išsikėtojęs gulėjo ant grindinio, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, tikrai kažkas buvo. Taip, nieko sau naktelė... Irmą nutempiau laiptais žemyn. Ji klusniai vilkosi iš paskos. Bet po jos langu nieko nebuvo.
       Gatve tolo aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu paltu. Jis keliskart atsisuko, bet nesugebėjau įžiūrėti jo veido. Norėjau vytis, bet Irma pasakė:
       – Neverta, jis tuoj vėl ateis, – ir atsiduso lyg senučiukė.
       Žvilgtelėjau į laikrodį – pusė keturių. Vaiduoklių metas jau seniai praėjęs. Galėjau, žinoma, pasakyti, jog manęs laukia tėveliai, ir šiaušti namo. Bet Irma taip pat galėjo išeiti pro langą, ir vargu ar jai baigtųsi taip sėkmingai kaip Godo. Nenorėčiau visą gyvenimą jaustis nužudęs žmogų.
       Mes vėl užlipome laiptais, Irma vėl įjungė muziką. Apsikabinome ir glamonėjomės. Irma elgėsi it žmogus, kuris žino, jog tai paskutinė jo naktis. Staiga sučirškė durų skambutis. Buvo galima į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet Irma išsiveržė iš mano glėbio ir pravėrusi burną maldaujamai žvelgė į mane.
       – Šefai? – paklausiau turėdamas galvoje jos tėvus.
       Ji papurtė galvą. Aišku.
       Atidariau duris. Jis. Dabar galėjau geriau apžiūrėti jo veidą, blyškų ir liesą, dideles, šiek tiek išsprogusias ilgesingas akis, erelio nosį, bespalves lūpas su amžinos pašaipos raukšlelėmis kampučiuose.
       Aš praleidau jį pro duris nieko nesakydamas. Ką, po velnių, galėjau sakyti?
       Jis patraukė tiesiai į Irmos kambarį, aš – jam iš paskos, Irma sėdėjo ant lovos kietai užsimerkusi, skausmingu veidu.
       Godo paėmė siurrealizmo knygą, prisidegė cigaretę ir patogiai įsitaisė ant raudonosios kėdės.
       Paėmiau Irmą už rankos ir tariau:
       – Eime iš čia, – reikėjo juk kažką daryti.
       Mes išėjome, užtrenkėme duris. Godo išeis pro langą. Vėl ėjome tylėdami, sutartinai atžygiavome prie Vyto durų, grįžome į išgertuves, paliktas prieš kokias penkias valandas. Balius, žinoma, tebesitęsė. Kaip visuomet. Vyto kompanija buvo tokia ištverminga, kad galėdavo gerti kelias paras be pertraukos, kol pasidarydavo aišku, kad nevilties šitaip nenuvysi. Vytas nieko neklausinėjo. Mudu su Irma žaibiškai nusipylėme ir šiaip taip nusigavome iki Vyto tėvų lovos.
       Kitą rytą visa Godo istorija atrodė it absurdiškas sapnas. Mudu su Irma stengėmės vaidinti, jog taip ir yra. Irma buvo linksma, juokavo, čiauškėjo visokius niekus. Man buvo gera su ja. Žinojome, jog mūsų draugystė greit baigsis, taigi stengėmės naudotis kiekviena akimirka. Buvome visiškai nepriklausomi kits nuo kito, mūsų santykiai neturėjo nei praeities, nei ateities – tai buvo puiku.
       Mes išėjome iš Vyto, bastėmės gatvėmis, landžiojome į visas kavines, dūkome lyg įsimylėję šeštokai.
       Sodelyje prie rotondos atsisėdome parūkyti. Katedros laikrodis išmušė šešias. Irma sudavė delnu sau per kaktą ir šūktelėjo:
       – Juk vakar palikom uždegtas visas šviesas, įjungtą patefoną, atdarą langą. Mirtinai reikia grįžti namo, įvarysiu tėvus į bankrotą.
       Apie Godo – nė žodžio.
       Grįžome pas ją. Visos šviesos užgesintos, patefonas išjungtas. Raudonoji kėdė pristumta prie stalo. Langas praviras, rožės ant sienų siūbuoja, vėjas sklaido siurrealistų reprodukcijas.
       – Jis, – pasakė Irma, uždarydama langą.
       Aš tylėjau.
       Vakaras praėjo puikiai, jis – nepasirodė. Mes atsigulėme anksti, visuose kambariuose buvo tamsu, tyliai grojo Pink Floidai.
       Naktį pabudau nuo tabako dūmų kvapo. Maniau, kad rūko Irma (panelės turi įprotį rūkyti lovoje). Bet Irma miegojo, padėjusį galvą man ant peties. Aš vėl užsimerkiau, dūmai plūstelėjo tiesiai man į nosį. Atsimerkiau. Sutikau skaidrių pilkų akių žvilgsnį. Užsimerkiau, vėl atsimerkiau. Jis atsitiesė, leisdamas dūmų sroveles pro dailias šnerves. Dabar svarbiausia buvo, kad nepabustų Irma. Ji vėl pultų į isteriją, o tai užkrečiamas dalykas.
       – Godo, – tariau, – išeik iš čia, mergaitė miega.
       Jis užsitraukė cigaretę, sučiaupė lūpas, kilstelėjo antakius ir prisiartino prie lango. Užsimerkiau, kad nematyčiau, kaip jis išeina.
       Irma pasimuistė. Ranka uždengiau jai akis ir pats nenorėjau atsimerkti.
       – Aš žinau, jis čia, – pasakė Irma blaiviu balsu. Greičiausiai ji išvis nemiegojo.
       Trinktelėjo atidaromas langas.
       Ji pasisuko ir apkabino mane. Švelniai perbraukė man ranka per akis.
       – Gali atsimerkti, jis jau išėjo.
       Atsimerkiau. Kambary – tuščia. Pažvelgiau į Irmą. Jos akys buvo plačios, blizgančios, kaip žmogaus, praleidusio nemigos naktį. Irma dairėsi po kambarį. Iš to, kaip viename taške sustingo jos žvilgsnis, supratau, jog ji kažką pamatė. Pro matinį durų stiklą juodavo vyriškio siluetas. Jis sujudėjo, ir aš išvydau delną, plonus ilgus pirštus, prispaustus prie stiklo. Priartėjo kita ranka, keistai sugniaužta, joje švietė mažytis cigaretės žiburiukas. Paskui siluetas atsitraukė nuo durų, nutolo lengvi žingsniai, sutraškėjo parketas, trinktelėjo balkono durys ir apačioje sulojo šuo.
       Irma nulenkė galvą.
       – Pasistenk užmigti, – pasakiau.
       Ji, žinoma, nebemiegojo. Kai pabudau, išgirdau jos balsą virtuvėje. Ji garsiai dainavo seną bitlų dainelę. Yesterday, all my troubles seem so far away! Vakar, visi mano rūpesčiai, rodos, taip toli! Šitaip ji tikriausiai saugojosi nuo Godo. Atsikėliau ir nuslinkau virtuvėn. Irma krūptelėjo, man įėjus nutilo ir, matyt, bijojo atsisukti.
       – Čia aš, Arvydas, – tariau.
       Pajutau, jog kažkas žiūri man į pakaušį. Atsigręžiau – tai buvo jis. Stovėjo prie veidrodžio raižytais raudonmedžio rėmais. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Irma atsigręžė tuo pat metu. Aš tai pamačiau veidrodyje. Lieknos žalios žvakės degė.
       – Aš uždegiau žvakes, – pasakė Godo, išsiimdamas cigaretę.
       Bandžiau save įtikinti, jog Godo – paprasčiausias Irmos draugas ir jie vaidina man komediją su siaubo filmo elementais. Norėjau optimistiškai sušukti: na, vaikučiai, metas pusryčiaut, baikim šituos žaidimus. Atsisukau į Irmą... Ji bučiavosi su Godo. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Taigi vienas Godo stovi ir rūko veidrodžio fone, kitas bučiuoja Irmą lango fone, o aš, brangieji, stypsau šaldytuvo fone ir jaučiu, jog ir mano nervai ne geležiniai. Pasitraukiau į šalį ir atsisėdau ant taburetės. Pirmasis Godo taip pat atslinko virtuvėn. Bet, pamatęs antrąjį ir Irmą, matyt, pajuto atėjęs nelaiku, dėbtelėjo į mane, sumurmėjo „atsiprašau“ ir nužingsniavo prie virtuvės lango.
       Aš pašokau, išlėkiau iš virtuvės, drebančiom rankom atsirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais žemyn. Išgirdau žingsnius. Atsirėmiau į sieną. Pro mane praėjo Godo. Viena puse lūpų ironiškai šyptelėjo, nukėlė skrybėlę.
       Išlėkiau gatvėn. Ėjau greitai, nesidairydamas, bet staiga sustojau. Pro šalį praėjo dvi kikenančios panelės. Mano švarkas, batai, diržas liko pas Irmą.
       – Arvydai, Arvydai, kodėl mane palikai? – ūmai išgirdau. Tai buvo Irma su visa mano manta. – Arvydai, – sušnibždėjo ji maldaujamai.
       Aha – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Atsisėdau čia pat ant grindinio ir ėmiau varstytis batus. Ji pritūpė šalimais.
       – Arvydai, aš negaliu ten grįžti! Tu nematei jokio Godo, Arvydai, juk taip, jis neatėjo?
       Vėl – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Žinoma, nemačiau jokio Godo, atsistojau, paėmiau diržą.
       – Kaip jis mane bučiavo, Arvydai! – pasakė ji kažkam į erdvę.
       – Kas? – jaučiausi velniškai pavargęs.
       – Arvydai, kodėl viskas šitaip? Aš mokėjau būti viena. Iš pradžių tą savo vienatvę branginau, bet dabar ji nebepakeliama. Mes žinome, kad esame pasmerkti vienatvei, tačiau... Reikia kažkaip padaryti viskam galą, Arvydai...
       Aš tylėdamas apsivilkau švarką.
       – Arvydai, nepalik manęs! – Bet aš nuėjau.
       Paskui, žinoma, jos ieškojau. Susiradau telefoną, skambinau kone kasdien – niekas neatsiliepdavo.
       Vakar ėjau katedros aikšte. Diena buvo karšta, žmonės jautėsi lyg žuvys verdančiame vandenyje. Keikiau savo nutrintus džinsus ir plonutėlius marškinius, kurie, rodos, sutraukė į save visą vidurdienio šutrą.
       Staiga išvydau aukštą vyriškį ilgu juodu paltu, su katiliuku ant galvos. Mane nukrėtė šiurpas, tačiau ėmiau sekti jam iš paskos. Varpinės bokšto papėdėje pamačiau sėdinčią ir rūkančią Irmą. Vyriškis priėjo prie jos, juodu pasibučiavo, prisiminiau vaizdelį dangaus ir kalno fone...
       Irma pastebėjo mane.
       – Labas, – tarė ji šypsodamasi ir rodydama pirštu į Godo: – čia Mindaugas. O čia, Mindaugai, ponas Godo, – ji paplekšnojo man per petį. – Taigi susipažinkit!
       Loštelėjau atgal lyg nuo stipraus smūgio. Irma mirktelėjo man ir, įsikabinus Godo –ak, atsiprašau, Mindaugui – į parankę, nuėjo. Atsisukus dar pamojavo man. Parodžiau jai liežuvį.
       Atsisėdau varpinės bokšto šešėlyje. Užsirūkiau, leidau dūmus pro nosį. Ponas Godo! Nežinau kiek laiko taip kiūtojau.
       – Arvydai, – staiga kažkas subliuvo man į ausį, – vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su paltu ir dar katiliuku ant galvos?!
       Tai buvo mano bičiulis Algis. Nedrąsiai pakėliau galvą, lyg prasikaltęs vaikas dėbtelėjau į jį.
       – Paltas ir katiliukas, žinoma, pritrenkiantys, lyg iš Magrito paveikslų, kur tu ir išknisai tokius? Vaikeli, nusivilk šituos drabužėlius, kol tavęs nesupakavo ir neuždarė! Eime verčiau išgerti!
       Atsistojau. Mes nuėjome katedros aikšte. Mudviejų siluetai tolo nelyginant sename filme, vis mažėdami ir mažėdami...

       1980

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       KONCERTAS Nr. 1

       Na žinoma, Ji pavėlavo! Atbėgo jau merkiantis šviesoms didžiajame hole. Prietemoje užlėkė marmuriniais laiptais, nė nespėjusi žvilgtelėti į savo atspindį milžiniškame veidrodyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip jūs manote?). O taip svajojo kopti lėtai lėtai, susikaupusi, gal ir truputėlį liūdna, sustoti prie veidrodžio, išvysti save krištolinių sietynų šviesoje rausvo žoržeto suknele, lengva it krintantis aguonos žiedlapis (dabar Ji dėvi džinsais ir juodu aptemptu džemperiu, jokios rausvo žoržeto suknelės, lengvos lyg krintantis aguonos žiedlapis, nė būti negali!). O gal net turėtų rankose arbatinių rožių puokštę, švytinčią nelyginant rugpjūčio dangus saulėlydyje. Gėles įteiktų dirigentui, rūsčiam asketiškam vyriškiui klasikiniu profiliu, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai viduramžių alchemikų piešiniuose. Tačiau – nebuvo nieko panašaus... Ji tik susibarė su budinčiąja, bedante senute, jokiu būdu nenorėjusia leisti salėn prasidėjus koncertui (na ar ne absurdas?).
       Praskleidusi nušiurusią purpurinio aksomo užuolaidą, Ji įsmuko salėn.
       Ūmai į Ją plūstelėjo kažkas mėlyno, gaivaus, kvepiančio ir vėsaus. Atsirėmė į sieną, buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tokia mėlyna mėlyna, gaivi, kvapi ir vėsi banga Ją užplūdo (įsivaizduokite, lyg bristumėt audringon jūron!).
       Pastebėjusi tuščią vietą nuo krašto paskutinėje eilėje, nutipeno ir atsisėdo. Kėdė gryno juodmedžio, apmušta tamsiai žaliu pliušu (taip atrodė tik tamsoje, šiaip gobelenas buvo pilkas, nusitrynęs, o prastame lakuotame medyje išpjaustyti inicialai G.H., tikriausiai kokių prievarta atvarytų mokinukų).
       Taip prasidėjo Jos pirmasis koncertas! Nenustebkite. Staiga Ji nusprendė susidomėti klasika! Lygiai taip jūs nusprendžiate mokytis portugalų ar japonų kalbos, perskaityti dvidešimt tris Emilio Zola tomus, kolekcionuoti pašto ženklus aviacijos tema arba nuvažiuoti autostopu ligi Ulan Udės. Na o Ji kitą rytą po savo aštuonioliktojo gimtadienio sumanė nueiti į rimtosios muzikos koncertą. Savo dienoraštyje Ji užrašė: koncertas Nr. 1.
       Ji niekam nenorėjo prisipažinti pavargusi nuo „savo kartos“ muzikos tonacijų, verčiančių suktis ratu vietoje lyg margaspalviam vilkiukui, trankyti galvą į grindis ar į sieną apsidrabsčius veidą plaukais, kandžiotis pirštus, gesinti cigarečių nuorūkas sau į delnus. Pasiutusios elektroninės muzikos, beviltiškos lyg trokštančioje riksmas tyruose, šiurpios it tuščios švytinčios naktinio didmiesčio gatvės, nykios lyg dulkini fabriko kaminai, įklimpę užtroškusiame danguje. Ir net bitlai, kurių klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktimis, kai Jos kambarį užliedavo pavasarinė mėnesiena ir tamsiame lango kvadrate mirkčiodavo raudonai žalios aklon prarajon neriančiu lėktuvu švieselės, n e b e g e l b ė j o !
       Dabar sėdėjo štai čia net prasižiojusi iš nuostabos! Tik nemanykit, kad Ji pirmąsyk išgirdo simfoninį orkestrą, fortepijoną ar berniukų chorą! Ji net skyrė Bachą nuo Bethoveno, žinojo Bartoką, Malerį, Mesianą, Prokofjevą, Pendereckį, Skriabiną – taip, taip!!! Bet dar niekada jokia kita muzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautėsi tarsi šiltą žvaigždėtą liepos naktį bristų į čiulbančius jūros vandenis, nedrąsiai slystų raibuliuojančiu mėnesienos taku, liguistai grakščiai it somnambulė ištiesusi rankas link akinamai balto disko giliai alsuojančiame danguje. Eitų, eitų, eitų, eitų, kol vanduo susiskleistų virš galvos nelyginant milžiniškas juodosios tulpės žiedas. Tuomet – atsimerktų. Ne, ji nebūtų mirusi, tačiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burną srūtų kažkas – plazdėtų, pleventų, banguotų, tilindžiuotų, gaustų, kuždėtų, skambėtų, šlamėtų, vaitotų, švytėtų, tvinkčiotų, ulbėtų, pulsuotų, blyksėtų... Vanduo? O gal – muzika? Matote, girdite, jaučiate, užuodžiate?
       Jautėsi visiškai besvorė, buvo taip lengva, ramu ir gera! Prisiminė koncertus, kuriuose klykdavo iki užkimimo (rodės, balso stygos plyš, it skaudus metalas smigdamos gomurin drauge su trūkstančiomis elektrinių gitarų stygomis), kratydavo galvą, trypdavo kojom į grindis negirdėdama, nenorėdama girdėti, neapkęsdama muzikos, užsimerkusi, kad nematytų, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salėje, scenoje. Išslinkdavo laukan leisgyvė, it būtų bėgus milijono kilometrų maratoną, bet taip ir nepasiekus finišo, jusdavo spengiantį skausmą ir įtampą visame kūne (garsas panašus į sugedusio mikrofono spiegimą, girdėjote kada nors?). Galva atrodydavo suskeldėjus nelyginant puodynė į šukes, spausdavo gniauždavo ją rankomis, kad galutinai nesubyrėtų (taip daro ką nors sudaužę išsigandę vaikai). Kartais apimdavo nežemiškas ilgesys, jausdavosi ūmai praradusi absoliučiai viską, vaitodavo – galvoje nubusdavo kažkokių melodijų nuotrupos ar iškildavo mėlynai apšviesti, be galo artimi ir reikalingi, amžiams pradingę veidai.
       O, čia buvo visai kas kita! Scenoje degė žvakės, skleisdamos šventyklos, paslaptingų apeigų kvapą, palaimingą ramybę, rimtį, susikaupimą. Ji prisiminė, kad inkai turėjo Nežinomo Dievo šventyklą, kurioje galėjo melstis kiekvienas ir kam tik panorėdavo. Čia žmonės taip pat pamaldžiai susikaupę žvelgė į begalybę.
       Sėdint paskutinėje eilėje smičių nebuvo matyti, atrodė, kad juodarūbiai žmonės keistais, grakščiais, slėpiningais judesiais išgauna garsus, nė neprisiliesdami medinių instrumentų. Ji žiūrėjo į tai pakerėta. Pirmame plane sėdėjo violončelistė tamsiai raudonu drabužiu it vešlus (toks gali būti ne tik krūmas!) angelas iš van Eiko paveikslų. Violončelistė glamonėjo instrumentą lengvais plačiais judesiais, čia atsilošdama, čia palenkdama galvą, siūbuodama į šalis, staigiai atmesdama geltonus raibuliuojančius plaukus. Ji buvo neįprastai graži ir mįslinga, tarsi kokia Karnos šventyklos vaidilutė. O dirigentas, įsivaizduojate, buvo lygiai toks, kaip Ji ir tikėjosi! Rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, žilais plaukais, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai, su skausmo ir netekties ženklu veide (kurį galėjai įžiūrėti net sėdėdamas paskutinėje eilėje!). Berniukų choras priminė žydintį saulėgrąžų lauką! Tikrai, tikrai! Jie buvo juodais drabužiais, su didžiausiomis mezginių apykaklėmis. Berniukų tęsiama melodija buvo skaisti, spiginamai geltona nelyginant saulėgrąžų laukas karštą rugpjūčio vidudienį.
       Rodės, pasibaigus koncertui tie žmonės ne nužengs, o nuskris nuo scenos, didžiuliais baltutėlaičiais sparnais keldami vėsų ūžesį. Kokia viena plunksna gal net nusklęs Jai ant kelių...
       Ji stengėsi suvokti, iš kurgi sklinda muzika – iš susikaupusių įdvasintų veidų, akių, burnų, rankų, pirštų, sielų, instrumentų? Ne, ne! Muzika gaubia mus, pulsuoja aplinkui ir mumyse, tereikia nepastebimo judesio, magiško gesto, mudros jai prižadinti (kam gi tie sudėtingi instrumentai – fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?).
       Apžvelgė sėdinčiųjų aplinkui veidus (paprastai taip žiūrima ne į žmones, o į debesis danguje ar pro šalį srūvančius sūkuringus upės vandenis). Veidai buvo ramūs, susikaupę, tarsi taurūs indai sklidini palaimos. „Ak, dar ne viskas prarasta, kaip tai nuostabu!“ – sukosi galvoje.
       Ją užplūdo begalinis dėkingumas viskam. (Teatleidžia tie, kurie moka draugauti su senais medžiais, išklausyti vargonų aimanų, kalbėtis su patamsėjusiais nuo laiko paveikslais. Jums šie jausmai pažįstami ir nereikalingi jokių paaiškinimų, bet Jai visa tai dėjosi PIRMĄSYK!)
       Tai buvo dėkingumas sėdintiems šalia, susikaupusiems, spinduliuojantiems pamaldžiu susižavėjimu, tiems scenoje, pasinėrusiems į apeiginį ritualą. Atrodė, lyg jie visi draugę dabar skrietų kokiame auksu, palaima, vos girdimu liūdesiu švytinčiame debesyje. Ji dar niekada nesijautė tokia vieniša ir niekada nebuvo šitaip susijusi su kitais! Dar niekuomet nebuvo taip kankinamai graudu, nė karto neteko patirti tokio sopulingo džiaugsmo! Tarsi lietaus, barbenančio paskutinę vasaros naktį į jau pradėjusius gelsti drebulių lapus, vienatvė, delčios, atsispindinčios žydinčiame tvenkinio vandenyje, skaidrus liūdesys, patrakęs džiaugsmas, kurį bloškia į veidus šiltas vėjas kiekvieną pavasarį, sumišai su vyšnių žiedlapiais. (Prisiminkite visa tai ir išgirsite muziką, kurioje skendėjo Ji!)
       Deja, Ji žinojo, kad tai BAIGSIS kaip kiekvienas stebuklas ir vėl viskas bus kaip buvę. Pragariškai sunku išlaikyti nesuteptus, neišblukusius šviesius įspūdžius – lygiai kaip prisiminti šviesius sapnus. (Kažkurioje Afrikos gentyje žmonės, kurie pamena savo sapnus ir gali ką tinkami veikti tuose trapiuose regėjimuose, laikomi šventaisiais!) Kai būdavo baisiai bloga, sunku, liūdna, Ji knaisiodavosi savyje, kankindavosi tarsi klaidžiodama aklinai tamsiais koridoriais ir nuolatos skaudžiai atsitrenkdama į sunkias, amžiams užtrenktas cinko duris. Ir iš niekur nesulaukdavo pagalbos, ir niekas niekas niekas, net ramūs medžiai po Jos langu, nežadėdavo paguodos!
       Ūmai prapliupo ovacijos!!!!! Ji krūptelėjo, tartum kas prie pat ausies būtų susprogdinęs balioną. Sėdėjo užsimerkus, nekrustelėdama, paskui vėl nuvilnijo muzika nelyginant glamonė. Troško amžiams pasilikti šioje muzikoje, įklimpti lyg marmurinė statula Pompėjos lavoje.
       Vėl klioktelėjo ovacijos. Žmonės salėje ėmė stotis, nekantriai bildėjo kėdės, kai kurie metėsi link durų, apklotų raudono pliušo užuolaidomis. Ji žiūrėjo, kaip mažas berniukas baltu megztiniu padavė violončelistei geltonų astrų puokštę. Krūptelėjo staiga prisiminus lygiai tokią puokštę, perrištą oranžiniu kaspinu su užrašu I LOVE YOU, kurią virpėdama teikė akiniuotam estrados žvaigždei (paskui visą savaitę sirgo, ilgėdamasi trumpo, šilto jo rankos prisilietimo).
       Ji vis dar sėdėjo. Ir, pasirodo, ne veltui! Į sceną išėjo moteris labai negražia blizgančia suknele ir pranešė, kad koncertas bus tęsiamas (balsas keistai trūkčiojo, nors Jai šįvakar viskas atrodė keista). Moteris negražia blizgančia suknele kažką pašnibždėjo dirigentui, paskui violončelistei ir pirmajam smuikininkui. Berniukai, nulipę nuo scenos, susėdo salėje laisvose vietose, tamsoje neryškiai bolavo apykaklės.
       Koncertas tęsėsi. Koncertas tęsėsi ir tęsėsi. Violončelistė nebegrojo. Apsisiautusi pilkos vilnos skraiste, stovėjo scenos papėdėje, atsilošusi į sieną. Tolydžio uostydama nekvepiančias astras, stebėjo orkestrantus ir dirigentą. Žvakės geso, tačiau niekas nedegė šviesos. Salėje nervingai, nerimastingai, net truputį maištingai sušnarėjo.
       Dirigentas dabar jau buvo panašus į pamišusį atsiskyrėlį fanatiką, per pamaldas užgrobusį šventyklą. Žili plaukai krito jam ant veido, judesiai tapo kampuoti, staigūs, nervingi, atrodė, kad jis laido prakeiksmus arba pagauna kažką ore, sugniaužia ir įniršęs sviedžia savo muzikantams į veidus. O muzika įgavo nuodingą, žaliai geltoną sieros garų atspalvį. Žvakės geso, ir muzikantai nustodavo groję, nors tai nebuvo „Atsisveikinimo simfonija“! Ilgiausiai jos ruseno prie mažyčio žilo senučiuko, stypsančio tarp milžiniškų litaurų, būgnų, lėkščių. Melodija pasidarė neapsakomai nyki, visus ūmai užplūdo neviltis lyg pabudus tamsią šaltą naktį, kai tolumoje bejėgiškai ūkia traukinys.
       Dirigentas sutrikęs negrabiai skėstelėjo rankom, paėmęs pluoštelį natų, uždegė nuo baigiančios smilkti žvakės. Muzikantai nutilo.
       Kilo juokas, švilpimas, kažkas plojo, trypė kojomis, šaukė iš pasipiktinimo ar nuostabos. Niekas nedegė šviesos nei salėje, nei scenoje.
       Išslinko laikydama žvakę toji pati moteris labai negražia suknele. Iš liepsnos trūkčiojimo buvo galima spręsti, kaip virpa jos ranka.
       – Prašome ramybės ir – nekelti panikos. Prasidėjo karas. PRASIDĖJO KARAS. P r a s i d ė j o    k a r a s , – pasakė ji tris kartus visiškai skirtingomis intonacijomis, tarsi ieškodama tinkamos tokiems žodžiams. – Ant miesto numesta bomba. Prašomebepanikos! – iškošė vienu atsikvėpimu, buvo neįmanoma suprasti, ką tai reiškia. – Visas miestas sunaikintas. Prašomebepanikos! Esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro. Prašomebepanikos! Mūsų pastatas per kažkokį stebuklą, – ji nutilo, o paskui lyg ir pasitaisė: – neišaiškintomis aplinkybėmis išliko. Prašomebepanikos! Pas mus jau skrenda gelbėjimo ekspedicija. Visus prašome pasilikti savo vietose. Prašomebepanikos! Išeiti iš salės, atidarinėti langus ir duris griežtai draudžiama! Prašomebepanikos! Šviesos įjungti, deja, negalime, nutraukta elektros linija. Prašomebepanikos! Tuoj bus surastos ir atneštos žvakės, skirtos naujametinei „Atsisveikinimo simfonijai“. Prašomebepanikos! – užbaigė ji atsikvėpdama taip giliai, kad net žvakė užgeso.
       Tačiau panika kilo. Įsivaizduokite save tokioje situacijoje – tarsi pabudus iš košmariško sapno, kai rankos ir kojos nutirpusios, sukaustytos, o atlošta galva nepajudinama, suparaližuota siaubo. Prašomebepanikos!!! Tačiau jūs puolate prie durų, kurios pasirodo užrakintos, plėšiate raudono pliušo užuolaidas, klebenate rankenas, daužote kumščiais, spardote kojomis, mėginate išlaužti pečiais.
       Ji tebesėdėjo savo vietoje. Matė, kaip mažutėlytė kuprota senukė su šlepetėmis dalina žvakes. Muzikantai degiojo jas drebančiom rankom, daugelis rūkė.
       Dirigentas, atsisukęs į salę, kažkaip maldaujamai įsakmiai, o gal įsakmiai maldaujamai tarė:
       – Ak, sėskite gi visi į savo vietas. Mes jums ką nors pagrosime. Nusiraminkite...
       Keista, bet visi pakluso, lyg darželinukai nuolankiai susėdo verkšlendami, vaitodami, aikčiodami, šniurkščiodami nosimis.
       Ji suprato, kokiomis „neišaiškintomis aplinkybėmis“ išliko jų pastatas vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro. Muzika panardino juos visus drauge į kažkokį palaima ir vos girdimu liūdesiu švytintį debesį. Tai buvo niekieno nenugalimas švytėjimas!
       Bet veikiai Jos galvoje ėmė suktis, tikriau, trūkčioti kaip užsikirtusi plokštelė vienui viena mintis: a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i  a š n e n o r i u m i r t i . . . Ji regėjo, kaip toji mintis it deginantis, iki šnypščiančio raudonio įkaitintas stačiakampis blokas be galo lėtai leidžiasi nuo lubų žemyn, ant galvų, grasindama visus sutraiškyti.
       Dabar jau, be jokios abejonės, vyko apeigos! Taip žmonės, laistydami ašaromis šaltas mozaikines grindis, giedodavo cerkvėse, vildamiesi atstumti totorių antplūdį. Varinis varpų gaudesys drauge su varnų pulkais kildavo į alkaną dangų neužkirsdamas kelio juodiems maro vandenims. Mušdavo būgnus, pūsdavo didžiules rožines kriaukles, kol akys iššokdavo ant kaktų, o smilkiniuose sprogdavo gyslos, tačiau ugnis plėsdavosi, godžiai springdama, žiaukčiodama, žagsėdama rydavo kaimus, miestus, rūmus, miškus.
       Buvo keista, kraupu ir absurdiška. Muzika nebebuvo nei gaivus vanduo, nei glamonė. Ji tapo skvarbi, visa ardanti, ėdėsi į akis, burną, visą kūną, keldama šleikštulį, silpnumą, kaustančią baimę paširdžiuose ir galugerklyje – lygiai kaip radiacijos spinduliai ten, anapus.
       Įtampa augo. Salėje buvo visiškai tamsu, žvakių apšviesti muzikantų veidai panėšėjo į nemaloniai tragiškas ispanų baroko skulptūras.
       Galvoje buvo tuščia kaip niekad. (Seniau ji manė – kol žmogus gyvas, tol jame sūkuriuoja mintys.) O gal ji jau buvo mirusi?
       Į sceną vėl išslinko moteris, nešina žvake. Nusivilkusi negražiąją blizgančią suknelę, dabar buvo su tokiu pat bjauriu žydru lietpalčiu.
       – Atvyksta gelbėjimo ekspedicija! Prašomebepanikos! Malūnsparniai mus paims! Prašomebepanikos! Pirmieji bus sodinami vaikai, paskui moterys ir seneliai. Prašomebepanikos! Orkestrantai išeis paskutiniai. Prašomebepanikos! Prašome griežtai laikytis eilės tvarkos! Piašomebepanikos! Prašome visus lėtai ir tvarkingai eiti link išėjimo!
       L i n k  i š ė j i m o .
       Taigi, kaip duris mes vadiname „įėjimu“ iš lauko ir „išėjimu“ iš vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis, – prisiminė kažkada skaičiusi Tibeto Mirusiųjų Knygoje.
       Vėl kilo panika. Visi laužydami kėdes, stumdydamiesi, virsdami, keikdamiesi, rėkdami grūdosi prie išėjimo. (Ji pasijuto lyg atsidūrusi kokiame pragariškame POP muzikos festivalyje.) Berniukai iš choro veriamai spiegė. Orkestrantai grojo kažką panašaus į žvalų maršą. Spūstis išrovė Ją iš vietos, nubloškė link durų, šveitė į koridorių. Iki kraujo nusibrozdinusi ranką, atsidūrė prie laiptų. Klampioje tamsoje visi plūdo marmuriniais laiptais; vaiduokliškai atsispindėdami veidrodyje. Ji užsimerkė ir išvydo padūmavusį to estrados žvaigždės (prisimenate – geltonos astros, oranžinis kaspinas su užrašu I LOVE YOU) žvilgsnį. Jautė lygiai tokį pat alpulingą silpnumą kaip ir tuomet. Mėgino įsivaizduoti, kad jos kūnas krinta nebūtin pragaištingais kalnų upės verpetais, su maurojančia sniego lavina ar aštrių, krauju aptaškytų akmenų griūtim. Tai pasirodė taip klaiku, taip beprasmiška, taip absurdiška, kad ji ėmė klykti drauge su visais. Jautė, kad tuoj tuoj neteks sąmonės.
       Hole jau vaikštinėjo kareiviai. Tikriausiai kareiviai. Sunkiai apibūdinami padarai, žmonės ne žmonės, panašūs į marsiečius iš primityvių fantastinių filmų (įsivaizduojate?). Ant parketo voliojosi neštuvai, slepiamosios spalvos dėžės su Raudonojo Kryžiaus ženklais, dujokaukės, storos medžiagos apsiaustai.
       Žmonės blaškėsi šlitiniuodami, stumdydamiesi, griūdami ant gerai išvaškuoto parketo. Kareiviai turėjo stiprius žibintus, šviesa smogte smogdavo, rodės, spiria į veidą, paširdžius, pilvą ar pakinklius.
       – Stokite į eilę, stokite į eilę, – šaukė kažkas į megafoną, – tvarkingai, ramiai, be panikos stokite į eilę! Pirma vaikai, moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. Tvarkingai stokite į eilę prie I Š Ė J I M O . Ten jums išduos dujokaukes ir radiacijai nepralaidžius apsiaustus!
       – Nenoriu prie išėjimo!!! Nenoriu prie išėjimo!!! – spiegė Ji, nebeatpažindama savo balso.
       Šalia Jos stovėjo frakuotas vyriškis su kontrabosu (orkestrantas tikriausiai). Ji staiga prisiminė motinos pasakojimą: kai toji buvo dar visai mažytė, okupacijos metais, kartą regėjo iš geto šaudyti varomus žydus. Moterys nešėsi mantą, vaikai – medinius arkliukus išpešiotais ašutiniais karčiais, o vienas senas vyras giliai įdubusiomis akimis, beveik žydra veido oda – kontrabosą. Ar jie žinojo einą mirti? Kiekvienąsyk, kai mama tai pasakodavo, Ji graudžiai raudodavo.
       Dabar Ji raudojo lygiai taip pat graudžiai. Vėl pasijuto kaip ir po kitų koncertų: galva – tarsi ištaškyta į šipulius puodynė. Mėšlungiškai gniaužė ją rankomis, rodėsi, šukės iki pasiutusio skausmo sminga delnuosna.
       Žmonės lyg pamišę veržėsi laukan, nors ten ir tykojo radiacijos pavojus. Tarsi visus ūmai būtų apsėdusi klaustrofobija, rovė nuo langų mėlyno aksomo ir gofruoto šilko užuolaidas, plėšė užkaltus langus, nusidrėksdami rankų odą, laužydami nagus, mėgino kulti stiklus. Galop pavyko atverti vieną langą, žmonės rėkdami, griūdami šoko laukan, bėgo prie malūnsparnių, į kuriuos lipti pasirodė draudžiama.
       Ji taip pat išsprūdo laukan, šokdama parklupo, susimušė koją. Ant Jos užgriuvo dar kažkieno kūnas, pabiro geltonos astros. Pasukus galvą, šalia pamatė išblyškusį putlų veidą – lygiai kaip Van Eiko angelų (atspėjote, tai buvo violončelistė). Jos padėjo viena kitai atsikelti. Van Eiko angelo suknelė buvo keliose vietose perplėšta. Ji žiūrėjo į geltonas, juoduose pelenuose pažirusias astras ir šįsyk kažkodėl prisiminė jo (taip taip, to estrados žvaigždės) praviras lūpas.
       Kur tik pažvelgsi driekėsi juoda, tarpais violetine liepsna rusenanti plynė, lyg milžiniška laužavietė. Oras buvo nepakeliamai tvankus, dvokiantis, smaugiantis, dusinantis, žudantis! Pačia tiesiogine prasme – žudantis oras, užuodžiate?
       Violončelistė, staiga suklikusi, nelyginant pašautas paukštis laviruodama tarp ugnies apimtų plotų, pasileido ton pusėn, kur buvo senamiestis. Ūmai plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plaukus. Įdomu, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nugaros? O gal tai priminė deginantį sparnų šlamesį? Ji ėmė pratisai klykti. Griuvo ant žemės ir pradėjo voliotis, vis taip pat pratisai klykdama. Tai nebebuvo žmogaus balsas, – sumišas mašinos stabdžių ir pervažiuoto šuns spygsmas. Būrys kareivių nubėgo prie jos. Buvo visiškai aišku, kad nebeįmanoma padėti tam kupliam liepsnojančiam angelui (kažkam kažkada pasirodė kuplus liepsnojantis krūmas...). Niekam nebebuvo įmanoma padėti!!!
       Vaikai su dujokaukėmis ir plačiais apsiaustais kniubdami bėgo prie malūnsparnių ir dingdavo juose tarsi pražiotuose drakonų nasruose.
       Dangus pulsavo, nepakenčiamai raudonas, šleikščiai geltonais pakraštėliais (nors buvo naktis ir tamsiai mėlyni žvaigždėti debesys turėjo skleisti gaivią sidabrinę vėsą). Ji pamatė juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. (Tai dirigentas, rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, plevėsuojančiais žilais plaukais, su amžinu skausmo ir netekties ženklu veide.) Ji prisiminė dar vieną mamos pasakojimą: mergytė, praūžus priešo bombonešiams, mėšlungiškai spausdama savo mamos (Jos senelės) ranką išlipo iš paskubomis iškastos slėptuvės, pamatė lygiai tokį juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tėvas Paukštys, meldęsis su jomis toje pat slėptuvėje antskrydžio metu. Dabar jis dėkojo dievui už praūžusią nelaimę, o maža mergytė, skaudžiai gniauždama motinos ranką, žvelgė į dangų – milžinišką, krauju pasruvusią žiauraus pamišėlio, žmogžudžio dievo akį.
       – Ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama.
       Ji susiėmė rankomis galvą. Atrodė – čia kažkokia klaida, Ją užmiršo pažadinti iš klaikaus sapno, jėga bloškė į žiauraus, žmogžudžio dievo pamišėlišką regėjimą.
       – Ne, ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama. Kažkas čiupo ją už pečių, užlaužė rankas, maukšlindami ant galvos dujokaukę.
       – Ne, ne, ne, ne, ne! – švokštė dusdama. Pro aprasojusius dujokaukės stiklus regėjo, kaip į raudoną dangų nyra malūnsparniai nelyginant milžiniškos musės krešančio kraujo vonion.
       Matė, kaip sprogsta pirmasis, kuriame sėdėjo patys mažiausi choro dainininkai, ir tas, baltais drabužėliais, teikęs geltonas astras violončelistei. Ją čiupo už rankų, tempė prie malūnsparnio. Ji muistėsi, rangėsi, klaupėsi, duso, kol neteko sąmonės.
       Atsigavo tik malūnsparniui pakilus, Jai nuėmė dujokaukę ir pakišo amoniako buteliuką panosėn. Kosėdama žiūrėjo pro langą. Iš viršaus baltas Filharmonijos rūmas juodoje rūkstančioje plynėje atrodė lyg nespėjęs sudegti kaulas gęstančiame aukure.
       Dėl neišaiškintų priežasčių sprogo ir tas malūnsparnis, kuriame skrido Ji, taip pat – visi likusieji. Niekam nepavyko išsigelbėti.
       Tik nepaliestas Filharmonijos pastatas bolavo rūkstančiame pamišėlio aukure, vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro...

       1982

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       ATSITIKTINIS POKALBIS BIRŽELIO NAKTĮ

       Visa tai turbūt nuteiks jus nemaloniai. Dabar, užsižiebus ryškiai rožinei NIGHT CLUB reklamai, jūs galite puikiausiai apžiūrėti šio apsakymo heroję: pilki purvais apdrabstyti sportbačiai, per dideli basai pėdai; plonos, neįtikėtinai ilgos kojos, aptemptos juodu treningu; tamsūs medvilniniai marškiniai dar labiau pabrėžia jos berniukiškas kūno formas; milžiniškas juodas vyriškas švarkas, ji tarsi skęsta jame, panėrusi delnus į plačias, ištampytas ir blizgančias nuo riebaus purvo kišenes. Dabar ji pakelia kairę, labai liesą ir blyškią ranką ilgais, keistai dailiais pirštais su smilkstančia cigarete prie mėlynai dažytų lūpų fosforinio baltumo veide. Jūs nustebsite pažvelgę į jos viršugalvį, kur kūpso it egzotiško paukščio skiauterė ryškiai violetinių plaukų gniužulas. Pažiūrėkite, kaip ji žengia, mėgaudamasi kiekvienu liesų kojų žingsniu, kiekvienu savo įstabiai jauno ir liekno kūno judesiu, savo sukniužusia, liguista, beprotiškai liūdna povyza! PUNK – a product of contemporary culture in USA is manifestation with all its noise it denotes hopelessness, frustration and nihilism! It seems like the final loud gasp of an overwrought consumed society bent on its own gluttonous destruction! Pankai – šiuolaikinės JAV kultūros produktas – yra manifestacija, triukšmingai skelbianti beviltiškumą, irimą ir nihilizmą! Tai atrodo lyg garsus priešmirtinis atodūsis išsekusios, vartotojiškos visuomenės, kuri pati save naikina! Pažvelkite į tą mirusio Pjero veidą, į trūkčiojančius raumenis lūpų kampučiuose, it kas varytų įkaitintas adatas jai po žaliai dažytais, išpuoselėtais nagais! Užmerkti vokai virpčioja, ir staiga blyškiame veide it liūdnas augalas ima skleistis kažkas netikėta. Tai ji (pankė!) paleido vaizduotę beprotiškam skrydžiui į didmiesčio tamsą. Ji mėgo žaisti pati su savimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiama viskas. Ji norėjo sukurti save tobulą ir amžiną it Džokonda (ak ne, tik, gerbiamieji, be to sentimentalumo ir „slaptingojo moteriškumo“). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdama, kvailiodama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduoda savo sielos žaidimui, stengdamasi nugalėti pasiutišką didmiesčio tuštumą! Klausykite. Tada jie pamatė alkanos žolės gelmėje didžiulius blizgančius daiktus, kurie siūbavo kimiai skambėdami. Kai aukšti augalai, apkibę smulkiais baltais vaisiais, pučiant silpnam pietryčių vėjui ėmė linguoti, tie didieji blizgantys daiktai pradėjo skleistis it milžiniškos plikai skustos galvos. Juose bematant atsirado siauri juodi plyšiai, pro kuriuos veržėsi slogiai kvepiantis melsvas skystis. Jie priklaupė ant kelių ir ėmė rieškučiomis semti jo vėsą. Jie nepajuto skausmo, tačiau staiga vienas iš jų riktelėjo ir pašokęs leidosi bėgti. Jie pastebėjo, jog – nebeturi delnų! Stop!!!
       Sustabdė save pačioje įdomiausioje vietoje, nes jos kelyje stovėjo beviltiškai atrodąs vyriškis. Jis buvo girtas, pilku puspalčiu, išsibaltinęs į kažkokią tinkuotą sieną, mėlynas šalikas siekė žemę. Vyriškis buvo smarkiai nuplikęs, bet jai patiko jo veidas. Giliose akyse plūduriavo jums visiems gerai pažįstamas liūdesys, o ilga keistos formos nosis panėšėjo į paukščio snapą. Ji priėjo prie pat jo. Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, tatai pankei irgi patiko. Ji žiūrėjo į jį, tiesiai į jo išplėstas akis, ir suvokė jų paslaptį: akys nemokėjo koncentruoti žvilgsnio į vieną objektą.
       – Tau tikriausiai nekaip sekasi? – paklausė ji, muturiuodama jam apie kaklą šaliką.
       – Kaip čia pasakius, – tarė jis, mėgindamas užsidegti cigaretę, tačiau nepasisekė – cigaretė nukrito balon, kur, pasirodo, juodviejų stovėta.
       Ji šyptelėjo ir, pridegus kitą cigaretę, įdėjo jam į burną.
       – Kuo tu vardu? – paklausė ji, vesdama vyriškį iš balos.
       – Matote, panele, aš – psichoanalitikas.
       Ji nusikvatojo.
       – Ką jūs man patartumėt, ponas psichoanalitike, sergu ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai užmiegu – košmarai, dienomis, žinoma, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu polinkį į sadizmą ir, be abejo, į mazochizmą, vaikystėje man įtarė šizofreniją, dabar kaltina alkoholizmu ir narkomanija, pati sau randu Edipo kompleksą, didybės maniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nepilnavertiškumo kompleksą. Stipriai reiškiasi grafomanijos simptomai, kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kad esu lesbietė, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mano, kad esu vištgaidis, – ji kalbėjo lėtai, bereikšmiu negyvu veidu, siūbuodama į savo žodžių ritmą lyg į kokią jai vienai tesuvokiamą svaiginančią muziką.
       – Ak dieve mano, man taip liūdna, – atsakė jis, – man taip liūdna, – kalbėjo laikydamasis jos rankos ir sekdamas iš paskos, – ak dieve mano, kaip man sunku, kaip man sunku ir liūdna, ak, kaip sunku ir liūdna, – jis purtė galvą, nebepajėgdamas sustabdyti šios kunkuliuojančios būsenos.
       Ji gūžtelėjo pečiais. Jie įėjo į seną parką.
       – Man visada liūdna. Aš ir nenorėčiau kitos būsenos, bet, jeigu tau naujiena, sutinku, nuo to galima sprogti. Tačiau tu matai tiek kenčiančių. Pas tave turbūt lyg pas pranašą ėjo mergaitės, kurių nemyli berniukai, ir berniukai, kurių nemyli mergaitės; tie, kurie nerado paguodos net mene; tie, kurie pjovėsi venas, o jiems jas susiuvo; visiems buvo tas pat, visus sprogdino liūdesys, net ne liūdesys, o tai, kas... na, man rodos, tai lyg indas, sklidinas gyvsidabrio. Jeigu jau indas sudūžta, gyvsidabris išsilieja po visą kūną ir sielą, po visą mūsų gyvenimą ir kūrybą. Ir jo surinkti nebeįmanoma, kad ir kaip keistųsi aplinkybės... Kitiems taip neatsitinka. Tu guodi tuos žmones, gali palyginti save su jais, ne viskas juk taip tragiška...
       – Ak viešpatie, aš neištversiu, aš neišlaikysiu, – atsakė jis, – aš nebenoriu, aš jėgų nebeturiu... Na kodėl?..
       Ji atsistojo prieš jį, iš lėto siūbuodama klubais.
       – Man kartą gyvenime štai šiame parke atsitiko toks dalykas, kuris įrodė, kad būtina turėti jėgų! Kartą, labai anksti rytą, aš ėjau parko alėja, buvo ką tik pasnigę, medžiai apšerkšniję, per sniegą, tokį, žinote, akinamai baltą, persišvietė saldžiai žalia žolė, dangus buvo fosforiškai rausvas, aš buvau apsirengusi juodai, ėjau basa per sniegą, o mano rankose – tiesiog skaudžiai raudonas obuolys. Iškėliau jį aukštyn ir žvelgiau, kaip jis liepsnoja mano delnuose, violetinio dangaus ir baltų medžių fone. Jo forma buvo tokia tobula! Paskui aš atsikandau jo, o jis – toks saldus. Aš užsimerkiau, šaltis aštriom adatėlėm badė man padus, ir viskas buvo taip pasiutiškai gražu, taip tobula, aš pajutau kažkokį palaimingą silpnumą, kurio taip ilgėjausi ir kurį buvau patyrusi tik motinos įsčiose. Tokią laimę, tokią pakvaišusią laimę iš šio pasaulio gali pasiimti kiekvienas. Nes...
       Jis nuleido galvą. Ji priėjo, suėmė jo galvą už smilkinių ir pakėlė.
       – Tavo akyse vienatvė, bet kitaip niekada ir nebus. Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Privertei mane kalbėti it Remarko heroję...
       – Ak, aš negaliu, na negaliu, – atsakė jis, nežiūrėdamas į ją, – be to, kartais medžių kamienai būna susipynę... ak ne, viskas tiesiog neįmanoma, aš jėgų nebeturiu...
       – Aš tau turbūt šlykščiai atrodau, – tarė ji, – aš tuoj pasikeisiu.
       Ji priėjo prie gazuoto vandens automato ir trenkė į jį vieną, kitą, trečią kartą kumščiu, spyrė koja. Pasipylė rožinio vandens čiurkšlės. Ji rieškučiomis sėmė kriušoną ir prausė savo nubalintą veidą, mėlynai dažytas lūpas, žydrus nuvytusius augalus, išpieštus aplink akis. Vyriškis stovėjo atsirėmęs į gretimą automatą ir žvelgė į dangų. Ji nusivilko švarką ir nusivalė juo veidą, rankas. Išardė savo paukštišką šukuoseną. Violetiniai plaukai smulkiom sulipusiom garbanėlėm pasipylė ant trapių pečių. Nusimetė marškinius, pro ploną juodą palaidinukę persišvietė nedidelės krūtys. Keista, jos veidas dabar atrodė labiau subrendęs, jai galėjai duoti kokį dvidešimt metų.
       – Svarbiausia – sau suteikti visišką laisvę, – tarė ji, – visišką laisvę.
       Ji prileido stiklinę rausvo kriušono iš neišsenkančios versmės, trykštančios iš mėlyno automato, ir padavė ją psichoanalitikui. Jis, vienu mauku išgėręs iki dugno, trenkė ją žemėn. Stiklinė suskilo į keturias dalis.
       – Na tikrai nebegaliu, – pasakė jis aprimusiu balsu. – Kaip aš viso šito nekenčiu, – pridūrė mostelėdamas kažkur medžių ir fontano pusėn.
       – Nori, aš tau parodysiu, kaip aš visa tai myliu? – paklausė ji keistai šyptelėdama.
       Ji pasilenkė ir paėmė vieną šukę.
       – Žiūrėk štai čia, – pasakė ištiesdama jam delną, kuriame blykčiojo stiklinės nuolauža.
       Ji lėtai sugniaužė pirštus, gniaužė vis stipriau ir stipriau, ranka ėmė drebėti, venos iššoko.
       Psichoanalitikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į jos sugniaužtą kumštį. Pro tarpupirščius lėtai ėmė sunktis kraujas. Ji pakėlė ranką aukštyn, kraujas trim plonytėm srovelėm nuvarvėjo per riešą. Jis apstulbęs žvelgė į palaimos šypseną skausmo perkreiptame jos veide (o ji manė, kad jo akys nesugeba koncentruoti žvilgsnio!). Ir staiga psichoanalitikas išsiblaivė. Puolė prie jos ir jėga atgniaužė pirštus. Pankė visa virpėjo, glausdamasi prie jo. Jis ėmė rinkti stikliukus iš jos kruvino delno. Ji padėjo galvą jam ant peties ir ėmė garsiai kūkčioti.
       – Viešpatie, vaikeli, tau reikia gultis ligoninėn, eime nuvesiu tave į vieną geriausių Niujorko psichiatrinių klinikų, išrašysim tau stiprių trankvilizatorių, gal net elektrošoką. Tu atgausi pusiausvyrą ir pradėsi matyti gyvenimą visai kitomis spalvomis!
       Ji ūmai atšlijo nuo jo, paslėpė už nugaros kruviną kumštį.
       – Giliai geltono ir karštai raudono, taip mano skonis nori, jis kraujo į visus dažus primaišo! Kas savo namus baltai tėplioja, tas man parodo savo sielą baltai nutepliotą. Žinai, kas taip kalbėjo? Taip kalbėjo Zaratustra, – pasakė ji, kandžiodama lūpas. Matyt, jai labai skaudėjo ranką.
       – Vaikeli, na ką gi tu... Tu Ničę skaitai! O tau reikia skaityti romanus su aiškia fabula, tačiau lengvus ir juo labiau be smurto scenų. Gali skaityti Fransuazą Sagan, Rėjų Bredberį, Agatą Kristi. Klausykis Mocarto.
       Ji prisidegė cigaretę.
       – Būtų gerai, jei nerūkytum, nevartotum alkoholio, juo labiau narkotikų.
       – Dykuma auga, vargas tam, kas dykumą savyje slepia! Taip kalbėjo Zaratustra.
       Iš toli atsklido šaižūs roko garsai. Ji ėmė kraipytis į jų taktą.
       – Tau reikėtų klausytis Mocarto. Tai neblogai veikia neurastenikus.
       – Ir tebus žuvusi mums ta diena, kurią nė karto nebuvo šokta! Taip kalbėjo...
       Ji pasilenkė, paėmė nuo žemės savo marškinius, švarką ir apsivilko juos. Ranka persibraukė per veidą, palikdama kruviną pėdsaką.
       – Gal atsisveikinsim, dėdule? – tarė kraipydamasi į muzikos ritmą (Am I sexy? Ar aš seksuali?) ir priėjo prie jo.
       Ji apkabino jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Staiga jis apglėbė ją ir įniko bučiuoti jos akis, kaktą, lūpas. Ji buvo užsimerkusi, ir jai pasidarė baisu, nes nebegalėjo sustabdyti savo patrakusios vaizduotės: jie bučiuojasi tamsaus parko vidury, jie apsikabinę ir jiems gera, tačiau jos rankose neįtikėtinai aštri stiklo šukė, ir ji staigiu judesiu nurėžia jam galvą!
       – Ak, aš nebegaliu, – sušuko ji, išsivaduodama iš jo glėbio, – taip, taip, taip, tu teisus! Būtų gerai! Tu teisus! Aš noriu gulėti baltame kambaryje minkštomis sienomis, klausytis Mocarto ir skaityti Stivensoną, noriu, kad mano pilki plaukai būtų supinti į plonas kasytes, perrištas žydrais kaspinėliais, jūs man leistumėte savo trankvilizatorius ir šertumėte gerą maistą, aš pasidaryčiau stora ir graži. Kasvakar pas mane ateitų dailus berniukas geltonais plaukais ir rudomis akimis, jis dėstytų pradinukams gimtąją kalbą, ir aš žinočiau, jog visos pirmokės jį įsimylėjusios. Jis kasvakar atneštų baltų rožių, įvyniotų į rausvą traškantį popierių, ir bučiuotų mane į kaktą. Ak, kaip man būtų lengva, kaip man būtų gera!
       Ji vėl susegė plaukus į paukštišką kuodą.
       Jie stovėjo vienas priešais kitą.
       – Dabar pasakykite, kad numirė jūsų motina, pasikorė žmona arba išprievartauta jūsų nepilnametė dukrelė. Mūsų pokalbiui reikalingas paskutinis akordas!
       Jie stovėjo vienas priešais kitą, atsitiktinai susitikę kažkurią birželio naktį. Pankė ir psichoanalitikas rausvo kriušono baloje.
       Į dangų kilo žalsva fejerverko raketa. Mes irgi kylame aukštyn, pankės ir psichoanalitiko figūrėlės mažėja, dabar jau regime ne tik juos, bet ir milžiniškus senus medžius, neono šviesose blizgančius pasilinksminimo įtaisus – apžvalgos ratus, skraidančias lėkštes, karuseles su mediniais arkliais ir raudonais plieniniais automobiliais. Mes matome, kaip visi šie įtaisai, beviltiškai tušti, ima judėti ir suktis, tyliai skimbčiodami ir braškėdami. Mes kylame nesulaikomu greičiu, štai jau parkas tik tamsus taškelis švytinčioje didmiesčio pievoje. Mes kylame ir kylame, apšviesti fejerverko raketų, staiga šviesa išnyksta ir viską uždengia mėlyni naktiniai debesys. Pakylame dar aukščiau ir atsiduriame juodoje aklinoje erdvėje.

       1981

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       DVI PASAKOS APIE SAVIŽUDŽIUS

       1

       PRANAS N. (1958 – 1997)

       Pranas N. slinko apsnūdusiomis Upynos pakrantėmis. Tiršta sodri rugpjūčio prieblanda lipo prie veido, painiojosi plaukuose, sunkėsi į akis, nosį, burną. Stangrūs paupio augalai lūžinėjo po Prano N. pėdomis nemaloniai keistai trakšėdami. Ūmai jis sustojo, sustingo pakerėtas akinamai geltono bobramunių krūmo, tarsi nušviesto kokios nepasiekiamos žvaigždės. Prisidegė cigaretę. Taigi. Pranas N. dar turėjo visą naktį. Ryt rytą, o gal po kelių dienų ar savaitės atras jį vešliose Upynos pievose – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje. Pranas N. kėpsos nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų (ak, debesys priartėjo taip staiga!). Pamėlę kumščiai gniauš kruvinos žolės kuokštus, riešuose žiojės tamsios, musių nutūptos (apie tai jis dabar negalvoja) angos, aplinkui, isteriškai klykdami, sūkuriuos vieversiai, kurių lizduosna jis įvirto.
       Žmonės nulenks galvas, pro ašaras žvelgs į vešlias Upynos pievas – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystę, į kruvinas, dūzgiančių musių nutūptas žolės puokštes jo spazmiškai suspaustuose delnuose. Savižudis!!! Ak, taigi nulenkime galvas prieš Praną N., drįsusį atverti žydras ATSARGINIO IŠĖJIMO duris pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Neslėpkime – ne vienas apie tai svajojame, trokštame, geidžiame, naktį virpančiomis šnervėmis uodžiame aitrius nebūties kvapus; prasižioję, užsimerkę, įtempę ausis gaudome begarsį tuštumos čiulbesį! Ir visada sustojame išpilti šalto prakaito, padėrusiomis akimis, iki skausmo delnuosna susmigusiais nagais pajutę – STOVIME ANT SLENKSČIO! Tad nulenkime, broliai ir seserys, galvas prieš Praną N., mūsų pranašą, godų bei troškimų įkūnytoją!
       Pranas N. giliai atsiduso. Metęs paskutinį žvilgsnį į senkančius Upynos vandenis, rasotomis pievomis patraukė kapinių link. (Meldžiamieji, kodėl gi kai kurie iš jūsų ironiškai šypsosi?)
       Ant kalniuko girgždėdami šniokštė senutėliai medžiai. Pranas N. įkvėpė vėsaus nakties oro. Pažvelgė į dangų, mėnulį, debesis – tarsi rūgpienį, palietą ant juodo stalo. Pajuto palaimingą silpnumą – gamta niekada jo neapvylė.
       Pranas N. atvėrė žaliai dažytus, tyliai liūdnai girgžtelėjusius vartelius. Atsargiai tipeno baltu Upynos smėliu nubarstytais takeliais, aplinkui nelyginant atogrąžų augalai ošė šlamėjo kryžiai.
       Dideliausi angelai žydrom drapanom, pasvirę nuo skaisčiai baltos sparnų naštos, sopulingos dievo motinos nusišėrusiais kraujo spalvos apsiaustais, pablyškusiais, kirvarpų išvagotais veidais, orūs juodo, raudono, melsvo marmuro paminklai – viskas nakčia įgavo vienodą giliai pilką atspalvį. Pranas N. mėgo naktį, suliejančią, sulyginančią visa aplinkui. Net žaižaruojančios nasturtos, gailiai rožinės klumpelės, graudžiai išmargintos našlaitės apsitraukė pilka matine plėvele. Pilkumoje dusliai švytėjo baltos keramikinės plokštelės su mirusiųjų fotografijomis (jos upyniečių papročiu buvo įtaisytos kiekviename antkapyje).
       Pranas N., įžiebęs degtuką, pažvelgė į vieną iš jų. Tamsios ilgesingos akys tobulam veido ovale, graudžiai praverta burna, sunki kasa, vainiku gaubianti iškilią kaktą, – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukui užgesus, Pranas N., nejaukiai suglumęs, niurktelėjo tamson. Kostelėjęs priėjo prie kito paminklo: plikai nuskusta galva, pašaipiai primerktos akys, aristokratiška nosis dailiom šnervėm, ironiškas šypsnys siaurose lūpose – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukas vėl užgeso. Praną N. apsėdo karštligiškas nerimas. Virpančiom rankom žiebė degtuką po degtuko, ėjo palydimas mirusių akių žvilgsnių, prislopintų negyvų burnų šypsenų, apsvaigęs, pašiurpęs nuo rūstaus sparnų plastėjimo. Ak, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalyste, kaip gražiai mes plasnojame sparnais tave palikdami! Kaip gražiai mes plasnosime sparnais tave palikdami!
       Pranas N., uždegęs paskutinį degtuką, krūptelėjo. Priešaky buvo galybė paminklų – tiek migla aptrauktų žvilgsnių, tiek gailaus jausmingo kuždesio, tiek kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo!
       Pranas N. valandėlę sustingo, susimąstęs, kandžiodamas lūpas. Staiga išsitraukęs cigarečių pakelį, padegė jį. Skubėjo, nešinas šiuo keistu deglu, nuo antkapio prie antkapio, nuo veido prie veido, nuo vieno vėjo gūsio mostelėjus sparnais – prie kito. Galų gale ,,deglas“ šnypšdamas ėmė svilinti jam pirštus. Pranas N. kimiai klyktelėjęs sviedė jį žemėn ir paniro pulsuojančion tamson. Jis buvo baisiausiai suglumęs ir susirūpinęs. Milžiniškas nerimas smelkėsi širdin! Tie žmonės, tas sparnų plastėjimas... Suprantate? Na žinoma, gūžčiojate pečiais, kur jau jūs suprasit!
       Pranas N. susigūžė jausdamas, kaip užplūsta aitri siaubo banga. Kokią nepataisomą klaidą būtų padaręs! Išvydę jo blyškų abejingą veidą nusitrynusiais bruožais, bereikšmes akis, bejausmes lūpas po retais ūseliais antkapio fotografijoje, žmonės suglumę ir pasipiktinę nusigręš. Savižudis? Ak, savižudis! Argi galima žengti pro atsarginio išėjimo duris nepaliekant didingai liūdno savo atvaizdo, kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo? Kaip jis pirma apie tai nepagalvojo? Dabar, tikiuosi, supratote?
       Pranas N. tekinas puolė iš kapinių. Bet ne!.. Gal čia tik naktis?! Gal dienos šviesoje tie pašėlusiai puikūs veidai neteks savo žavesio?
       Pranas N. grįžo atgalios. Atsisėdęs ant šaltos margų akmenų tvorelės, ėmė laukti aušros. Atsirėmęs drėgno medžio kamieno, apglėbęs rankomis kelius, panarinęs galvą, užsnūdo nelyginant didelis negražus beuodegis paukštis. Jį pažadino aitri saulės šviesa ir varnų kranksėjimas. Pranas N. išsliūkino iš savo nejaukaus prieglobsčio apibiręs rasos lašais, padžiūvusiais lapais, kirmėlaitėmis ir negyvomis skruzdėlėmis. Vėl slinko kapinėmis, sužvarbusiais pirštais braukdamas per aprasojusias akis, šypsenas, plaukus, įklimpusius vėsioje amžinybės masėje.
       Jis kostelėjo ir pasišokinėdamas nubėgo link vartų, negrabiai mojuodamas ilgomis rankomis. Baltais apatiniais sijonais švytuojančios moterėlės, pamaldžiai sulinkusios ties liepsnojančiais nasturtų ir salvijų aukurais tyliam netekties dievui, murmėdamos nulydėjo jį piktais žvilgsniais.
       Pranas N. bėgo Upynos miestelio gatve vargiai atgaudamas kvapą, smaugiamas praregėjimo džiaugsmo ašarų. Ak, kokią klaidą, kokią baisią klaidą būtų padaręs! Juk džiaugiatės kartu su juo?! Įpuolęs į namus, jis čiupo savo piniginę, neatplėštą cigarečių pakelį, alyvinį obuolį; kažką kimiai riktelėjęs senutei motinai, išlėkė laukan. Nukūrė autostrados link. Nelyginant pamišėlis mojavo ranka iššokęs vidurin kelio, staugė iš įniršio, mašinoms prašvilpus pro šalį.
       Galop jį priėmė mažutėlis, liguistai burzgiantis automobilis. „Į Vilnių! Į Vilnių!“ –springdamas išspaudė Pranas N. Po kelių neapsakomai ilgų valandų jis atsidūrė sostinėje.
       Bėgo gatvėmis, stumdydamas ramius, tvarkingus piliečius. Trimis kąsniais prarijo alyvinį Upynos obuolį, kvepiantį senute motina. Pagaliau! Didžiulė vitrina, iš kurios spokso kvailai šypsanti gražuolė. Pagaliau toji stebuklinga vieta, konservuojanti mūsų veidus amžinybei! FOTOATELJĖ!
       Nedrąsiai įslinko vidun. Nuolankiai kentė, kai fotografas sukiojo jam galvą, taršė plaukus, pešė ūsus, tampė burną, kilnojo akių vokus, lankstė rankas, neįmanomu kampu sukdamas viršutinę kūno dalį.
       Iš šios atelje Pranas N. patraukė į kitą, į dar vieną, dar... Visur vitrinos jį pasitikdavo šypsančiom blondinėm, sveikais paniurusiais kūdikiais, žavingai rūsčiais vyriškiais, sutrikusiais jaunavedžiais, idiliškais įsimylėjėliais, neperskiriamai susiglaudusiomis draugėmis, puikiai nugyvenusiomis auksini amžių senukų porelėmis. Praną N. sodindavo į aptrintus žalio pliušo fotelius, ant raudonai dažytų kaladžių, nuplyšusių margų kilimų, juodu aksomu apdengtų dėžių, panašių į katafalkus. Su juo elgėsi ar rūsčiai, ar lipšniai, ar atsainiai, ar visai abejingai: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, ne-mirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Taip Praną N. užklupo vakaras, tačiau rytą jis pradėjo viską iš naujo. Tai virto jo kasdienybe, o naktimis sapnuodavosi viena, vis ta pati frazė: ,,Žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti...“, apšviesta prakaitą varančių prožektorių. Netrukus jo kambarys ėmė pildytis įkyrių stačiakampių paveikslėlių. Jie sulindo po rašomojo stalo stiklu, užplūdo stalčius, įsispraudė lentynoje tarp knygų, užgulė palanges, okupavo drabužių spintą, tvarkingos krūvelės, perrištos žydrais ir rožiniais kaspinais, rikiavosi pasieniais. Kartais, kai Praną N. apnikdavo liūdesys, pikti beformiai jų skuteliai lėkdavo pro langą, tūpdavo ant praeivių galvų, skrybėlių, skėčių, palšo senamiesčio grindinio.
       Taip bėgo metai. Pranas N. primiršo pagarbų, šiurpą keliantį vaizdą: kūną, kėpsantį nedailia milžiniškos žuvies poza ir stiklinėmis akimis spoksantį į dangų.
       Jį pažinojo visi miesto fotografai. Abejingai kišdavo galvas po juodomis skraistėmis: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Tai pasidarė tolygu kasdieniniam kavos puodeliui.
       O Pranas N. nebeužmigdavo naktimis, rūšiuodavo, žiūrinėdavo, tyrinėdavo savo nedailius atvaizdus juodos gelmės, persiško ornamento, butaforinio miško ar išblukusio dangaus fone. Tačiau, o varge, kurgi tas kvapą gniaužiantis, širdį veriantis sparnų plastėjimas? „Ak, kokia gėda, kokia gėda, – mąstė Pranas N., – kaipgi Jie, kaipgi Jūs žiūrėsite į mano, nevykusio savižudžio, atvaizdą juodo marmuro plokštėje?“ Kaip Jie, kaip Jūs slėpsite šypsenas kumščiuose dėdamiesi, kad kostite? „Vargšas vargšas savižudis!“
       Ir kartą Pranas N. sugalvojo! Mintis užplūdo su tokia jėga, kad savižudis net apvertė verdančios arbatos puodelį! Taigi! Jis nubaus Juos, jis nubaus Jus! Naudokitės sau sveiki žydrosiomis atsarginio išėjimo durimis pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Tapkite dėmesio centru ir susižavėjimo objektu! Na o jis gyvens ir nejausdamas giedančio sparnų šnaresio sau už nugaros! Taigi! Jūs galite kikenti, gūžčioti pečiais, raukyti nosį. Tegu kas kitas kėpso nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų vešliose Upynos pievose, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje! Tegu gniaužia pamėlusiais kumščiais kruvinos žolės kuokštus, tegu žiojėja riešuose tamsios, musių nutūptos (pagalvokite ir apie tai) angos, aplinkui isteriškai klykaudami sūkuriuoja vieversiai.
       Pranas N. karštligiškai plėšė savo atvaizdus nuo sienų, traukė rožiniais kaspinais perrištus ryšelius iš palovės, senų medinių lagaminų, apdulkėjusių kartoninių dėžučių nuo batų ir saldainių. Visus savo niūrios vienatvės atspindžius tempė vonion, ir, sukrovęs milžinišką aukurą, padegė! Kiūtojo ant vonios kraštelio stebėdamas, kaip raitydamosi, nejaukiai gausdamos nyksta amžinybėn įstrigusios jo gyvenimo akimirkos. Ir staiga!!! Staiga jis išvydo TATAI! Kažkas sujudėjo, sukeldamas gaivų vėjo šuorą, nuo kurio liepsna sutraškėjo dar plėšriau. Kažkas ugnyje plasnojo sparnais! Pranas N. ištiesė ranką plazdėjimo link. Ak, iš kurgi TATAI, kaip jis nepastebėjo tyrinėdamas savo atvaizdus nesibaigiančiom begalinėm naktim? Ak, iš kur tas svilinantis, beprotiškas rankos skausmas?! Pranas N., dešine ranka stvėręs už liepsnojančios kairiosios, neišlaikęs pusiausvyros kniūpsčias griuvo į šlamančią ugnį.
       Ak, koks pasiutiškas skausmas, kaip beprotiškai gražiai aš plasnoju, liepsnoju šiame giedančiame nevilties aukure! Pranas N. paskutinįsyk pravėrė akis. Daugybė Pranų N., apimtų liepsnos ir begalinės didybės, plasnojo degančiais sparnais, sukeldami stiprų svaigų vėją, nuo kurio ugnis vis plėtėsi
       plėtėsi
       plėtėsi
       plėtėsi

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       2

       DANGUOLĖ L. (1960–1987)

       Visą savaitę persekiojo tas jausmas. Užplūsdavo staiga, gatvėj, troleibuse, darbe, parduotuvėje, šnekantis su draugais, skaitant, per miegus, net sapnuojant ar vos tik pabudus. Tas jausmas pliūptelėdavo ne laike ir ne erdvėje, išplėšęs Danguolę iš ČIA, vėl blokšdavo atgal, kad ji kankinamai mėgintų suprasti, kas gi nutiko. (Danguolė – tai mūsų herojės vardas, neturintis jokios reikšmės aprašytų įvykių eigai, nieko nepridedąs, neatimąs, nepasakąs apie moterį, kuriai yra duotas. Tačiau įprasta žmones vadinti vardais, ir aš nieko nenoriu keisti.)
       Pirmiausia Danguolei atrodydavo, jog ką tik buvo prisiminusi kažką be galo svarbaus. Privalo šitai išplėsti, apibūdinti tiksliu žodžiu, sąvoka, įsprausti į rėmus ar uždaryti dėžutėn, gražiai, tvarkingai padėti šalia visų kitų savo pergyvenimų, realių ir susapnuotų. Paskui suprasdavo mėginanti prisiminti tai, ko dar nebuvo, tačiau neišvengiamai bus. Galiausiai su nenusakomu palengvėjimu Danguolė visa tai pati sau apibūdindavo kaip LAUKIMĄ. Ji po keliasdešimt sykių per dieną bėgiojo prie pašto dėžutės tikėdamasi laiškų (nuo ko, deja, negaliu pasakyti, nes ir ji pati to nežinojo). Krūpčiodavo it nuplikyta nuo kiekvieno telefono skambučio; atsiliepdavo skardžiu pakylėtu balsu, neslėpdama nusivylimo, labai abejingai kalbėdavo su savo bičiuliais; ne ten pataikiusiems blokšdavo ištisą pykčio papliūpą, nepaisydama, ar kas jos klausosi, ar pypsi ragelyje signalas (juk iš pastarųjų buvo daugiausiai tikimasi, Danguolės širdis tiesiog plastelėdavo išgirdus nepažįstamą balsą, o stebuklo nesulaukus kaipgi nepyksi...). Panašiai atsitikdavo ir dzingtelėjus durų skambučiui: Danguolė trūkčiagalviais puldavo atidaryti; jautresnius svečius (sutikite, ne visi gi sugeba pajusti kito sielos virpesius) stačiai užplūsdavo jos nuožmus liūdesys bei desperacija.
       Tą vakarą Danguolė jautėsi visiškai rami, skausmingai dilgčiojantis s t e b u k l o  l a u k i m a s  atlėgo. Ji buvo tikra – jei kas ir įvyks, tai šįvakar. O jei ne, toji keista nuojauta po truputį slūgs slūgs, kol galutinai išseks, palikdama nevilties nuosėdas, kartėlį, o galų gale viskas liks kaip buvę. (Taip, ko gero, pasijunti pirmosiomis naujųjų metų dienomis, kai vėl turi prisipažinti, kad stebuklas neišsipildė, niekas nepasikeitė, viskas plaukia sena vaga.)
       Greitai sutemo. Danguolė stovėjo prie praviro lango, rūkė žiūrėdama, kaip miestas skęsta mėnesienoje. Jis grimzdo it milžiniškas, tūkstančiais žiburių tvieskiantis laivas. Atrodė be galo keista, kad visi kiūto savo kajutėse (atsiprašau, butuose) ar ramiai šmirinėja po denį nė nemėgindami gelbėtis, netgi nenujausdami nelaimės. T u o  m o m e n t u , kai miestas, mirktelėjęs paskutiniu žiburiu aukščiausiame stiebe, pliumptelėjo ir nuskendo mėnesienoje, kai dangun iškilo spiečius mažutėlaičių oro burbuliukų ir nuvilnijo platūs ratilai, p r i e  d u r ų  d z i n g t e l ė j o  s k a m b u t i s .
       Danguolė krūptelėjo, sviedė nesurūkytą cigaretę mėnesienon, užtrenkusi langą nuėjo į koridorių. Nė nedirstelėjusi pro stiklinę akelę, atidarė duris, įleido svečią vidun. Norėjo uždegti šviesą, kad galėtų apžiūrėti jo veidą, tačiau svečias pasakė labai gerai jai pažįstamu, niekuomet negirdėtu balsu:
       – Nedek šviesos nei čia, nei kambaryje. Šiąnakt tokia puiki mėnesiena.
       Danguolė paklusniai linktelėjo galvą. Svečias nusivilko paltą, juodu nuėjo į kambarį. Jis atsistojo prie lango vėlgi lyg tyčia taip, kad negalėtum apžiūrėti jo veido.
       – Tu, jei nori, parūkyk, – pasakė ji, – o aš tuojau atnešiu kavos.
       Danguolė sakė svečiui „tu“, nors matė (veikiau – nematė, jei tai priklauso nuo veido) jį pirmąsyk.
       Ji net nusistebėjo savo ramumu: širdis nesidaužė, rankos nedrebėjo, balsas netrūkčiojo, nevirpėjo kojos, o judesiai buvo lengvi ir grakštūs. Kambario daiktai mėnesienoje tapo kažkokie besvoriai, rodės, gali juos stumdyti mintimi, žvilgsniu, potroškiu.
       Danguolei atnešus kavą, svečias, tebestovėdamas prie lango, rūkė. Matėsi tik jo siluetas, mėnuo buvo tiesiai virš galvos ir atrodė nelyginant aureolė (pastaroji detalė jai pasirodė truputį juokinga).
       Mėnulio šviesa sunkėsi pro nesandariai uždarytą langą tarsi vanduo pro nuskendusio laivo iliuminatorius, tiktai kur kas lėčiau, negirdimai čiurlendama. Danguolė, eidama link stalo, pajuto, kad mėnesiena skalauja jos pėdas, siekia veik gurnelius.
       Ji tylėdama pripylė kavos, vyno sau ir svečiui, atplėšė cigarečių pakelį, atsisėdo, užsirūkė. Na, sakykite, kuri gi iš jūsų taip elgtųsi su nepažįstamuoju, kurio net veido neregėjote, vidurnakty, kai viskas aplinkui nugrimzdę mėnesienoje?
       Tyla visiškai nebuvo slegianti, tačiau svečias ūmai ją pertraukė:
       – Tai kaipgi tu gyveni?
       – Kaip visuomet, – atsakė ji, gūžtelėjusi pečiais.
       Įtemptai mėgindama įžiūrėti svečio veido bruožus, Danguolė staiga suprato, kad jų išvis nėra! Ji neišsigando, neapstulbo, neaiktelėjo, nekrūptelėjo tai išvydusi, veikiau pajuto palengvėjimą. Danguolei buvo puikiausiai pažįstamas šis nepažįstamas veidas (jei įmanoma pavadinti veidu tai, kas neturi bruožų, ir jeigu tai gali būti pažįstama ar nepažįstama). Tas veidas teikė net kažkokio pasitenkinimo kaip kad grynas baltutėlaitis popieriaus lapas, kuriame gali rašyti ką tik sumanysi, ar šviežiai nugruntuota drobė, laukianti pirmojo teptuko prisilietimo, ar neaprėpiama dangaus platybė, kurioje gali skaityti mylimojo laiškus kada tik panorėsi. Beje, tame veide netgi buvo galima kažką įžiūrėti – neryškius šešėlius tarsi mėnulyje, kurie kai kam, ypač vaikystėje, gal ir panėši į veido bruožus.
       Kol studijavome šį veidą (jei jums nemalonu, galite jo taip nevadinti), mėnesiena vis sunkėsi, sunkėsi į kambarį ir sėdinčiai Danguolei jau siekė kelius.
       – Tu mane atpažįsti? – vėl paklausė jis.
       Ji siurbtelėjo kavos prieš atsakydama.
       – Žinau, tu atėjai čia ne tam, kad mane įskaudintum, išprievartautum, apvogtum ar nužudytum, – tardama paskutinius žodžius Danguolė suvokė, kad nei jam, nei jai toks atsakymas nebuvo reikalingas.
       Ji gūžtelėjo pečiais ir, atsisukus į veidrodį, nužvelgė savo blyškiai grakštų atspindį mėnesienoje. Svečio ten nebuvo, tačiau nė tai jos neišgąsdino.
       – Tikiuosi, tau malonu su manim? –pašaipiai paklausė svečias, gurkštelėdamas vyno. – Tau patinka mano balso ironija, mano bruožai, kurių nėra, veidrodyje neatsispindintis atvaizdas, nekrintantis ant grindų šešėlis...
       – Tu juk nesi velnias! – labai tvirtai pasakė Danguolė (nors tai tikriausiai turėjo būti klausimas).
       Svečias linktelėjo galva, ir buvo visiškai neaišku, ką jis tuo patvirtina.
       Danguolė ištraukė iš juodo lako vazelės vieną šlamutį, kotą nulaužusi padėjo ant stalo, o baltą gatvelę sugniaužė saujoje, paskui išbėrė smulkutėlaičius žiedlapius ten, kur nekrito jo šešėlis.
       Beje, visų kitų daiktų šešėliai veikiau priminė atspindžius tyvuliuojančiame vandenyje. Galiu pasakyti net visai tvirtai: daiktai ne tik metė šešėlius, bet ir atsispindėjo kambarį užplūdusioje mėnesienoje, įgaudami kažkokį apčiuopiamą nerealumą, blausų švytėjimą, kurio šiaipjau nebemokame juose pastebėti.
       Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią – tai buvo jos Liūdesys.
       – Tai pirmas ir paskutinis sykis, kai aš pas tave atėjau štai toks. Tu laukei stebuklo, ir jis išsipildė.
       Danguolė, gūžtelėjusi pečiais, nulaužė galvą dar vienam šlamučiui.
       – Aš laukiau ne tavęs, – pasakė gniauždama žiedą saujoje, – ne tokio stebuklo. Tu su manim esi nuolatos. Aš laukiau kažko kito... – nutęsė ji, pažerdama baltus žiedlapius žemėn. Jie plūduriavo mėnesienoje nesiekdami grindų.
       – Ne. Tu laukei kaip tik manęs. Aš žinau, kaip tu kiekvieno sutiktojo veide ieškai mano bruožų. Ieškai ir nerandi. Tu supranti, kad neatsiras toks, kursai galėtų mane atstoti. – Liūdesys loštelėjo atgal, kai Danguolė žėrė jam į veidą saują žiedlapių, ir tęsė: – Niekas nesugebės manęs išstumti iš tavo gyvenimo, užvaldyti tavo minčių, jausmų, sielos taip, kaip tai padariau aš. Jei šiąnakt čia būtų atėjęs kas kitas, kurio tu tareisi laukianti, judu būtumėt pasikalbėję, gal net pasimylėję, tačiau jau rytą, kitą dieną, po savaitės ar po mėnesio jis būtų išvytas iš tavo gyvenimo. Ir tu vėl tekina, klupdama bėgtum atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai.
       Jos akyse tvenkėsi ašaros. Danguolė palenkė galvą, nenorėdama jų rodyti savo Liūdesiui, tačiau skaidrūs lašeliai blykčiodami biro į atgniaužtą, ant kelių besiilsintį jos delną, nenatūraliai baltą mėnesienoje. Liūdesys šyptelėjo. (Jūs teisūs, jo veide nebuvo lūpų, bet kartoju: Liūdesys šyptelėjo.)
       – Tu juk myli mane ir vienintelį tikrą savo jausmą bijai prarasti. Tu tiki savo meile man ir aš tikiu – ko gi daugiau bereikia? Aš užpildžiau tuštumą tavyje, tą gaudžiančią aikčiojančią prarają, kuri vadinama vienatve. Su manim tu niekuomet nesijauti vieniša, bet vos tik kelias dienas, mane pametus, pabūni su kitu, vienatvė darosi nebepakeliama. Tu vėl tekina, klupdama bėgi atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai...
       – Tu jau sakei, toji frazė kvailai skamba t a v o   l ū p o s e , – ūmai ji pajuto pasakiusi absurdą ir atlošusi galvą ėmė kvatotis.
       Vienu ypu, vis dar kvatodamasi, išgėrė taurę vyno ir užsikosėjo.
       – Tau jau dvidešimt septyneri. Tu jau dusyk mirei iš meilės, abu kartus aš tave prikėliau. Tau nevalia bėgti nuo manęs – trečias kartas nemeluoja, tu nebeprisikelsi!
       – Aš nebebėgsiu, – tyliai atsakė ji, gniaužydama iškart kelis šlamučių žiedus.
       Liūdesys prisipylė dar vyno ir, dzingtelėjęs savo stiklu į jos tuščią taurę, toliau kalbėjo:
       – Tu juk perskaitei kažkur ir užsirašei savo dienoraštyje: m e i l ė  i d ė j a i   s t i p r e s n ė  n e i  m e i l ė  ž m o g u i . Prisipažink, anuodviejų tu nemylėjai, nors ir mirei iš meilės, kai tave paliko. Tu mylėjai ne juos, o mane, mano bruožus, kuriuos tareisi reginti jų veiduose, mano intonacijas, kurias girdėjai jų kalboje, mano mintis, kurias manei esant jų galvose. Jie tave paliko supratę, kad esi skirta ne jiems, o man. Dabar viskas atvirkščiai – palieki tu, o iš meilės miršta kiti.
       – Iš meilės niekas nebemiršta, – atsakė ji, vėl sukūkčiodama ir gniaužydama šlamutį, kurio žiedlapiai lipo ašarotoje saujoje.
       – Gal ir nebemiršta, tebūnie. Bet ši frazė sukelia ūmias bangas tavo sieloje. Išgirdusi, jog jau du sykius mirei iš meilės, ėmei gailėtis savęs ir tapai tik dar artimesnė man. Juk taip? – paklausė jis labai labai švelniai, palinkdamas jos pusėn.
       Danguolė kandžiojo lūpas nežinodama, juoktis jai ar verkti. Ranka siekė šlamučių, bet vazelė su aštriai stirksančiais kotais nuo jos lengvo prisilietimo atšoko ir nuplaukė per kambarį. Mėnesiena siekė krūtinę, ir Danguolė atsistojo, nes, sutikite, taip sėdėti buvo nebesmagu. Mėnesiena užliejo stalą, o stovinčią Danguolę apsėmė ligi juosmens. Kėdė, kurioje ji ką tik sėdėjo, pakilo, ėmė plūduriuoti. Porcelianiniai puodeliai, išdabinti žaliomis, ir lėkštelės – pilkšvomis chrizantemomis, sidabriniai šaukšteliai, rožinio stiklo taurės, kavinukas skimbčiodami, vartaliodamiesi nusklendė kambario gilumon, kur jau plūduriavo mėnesienoje kiti daiktai.
       Liūdesys atidarė langą, ir mėnesiena kliokte klioktelėjo vidun.
       Danguolė priėjo prie jo, įsitvėrė palangės, kad plūstantis mėnesienos krioklys nenublokštų šalin.
       – Pabučiuok mane, – sušnibždėjo ji.
       Liūdesys pasilenkė, ir Danguolė išvydo, kad jo veidas anaiptol nebuvo blyški plyna dėmė. Jame buvo tūkstančiai veidų – tie, kuriuos ji matydavo kasdien, prabėgomis, tik sykį, kurių nebuvo regėjusi ir niekuomet nesutiks, kurie gyveno kieno nors paveiksluose, muzikoje, sapnuose, vaizduotėje ir svajonėse, kurie ČIA nepasirodys, kuriuos ji mylėjo, tarėsi mylinti, dėl kurių mirė ar kuriuos galėjo mylėti, kuriems buvo abejinga, kurių nepastebėdavo, nemėgo, neapkentė. Visų jūsų veidai irgi buvo ten!
       Danguolė pajuto vėsų, lengvą savo Liūdesio prisilietimą, pajuto, kad srūva jo tarpupirščiais it pati būtų virtusi ašaromis, vandeniu ar mėnesiena. Išvydo jo atspindį savo čiurlenančiose gelmėse. Jautė, kaip kyla ir teka drauge su Liūdesiu pro atvirą langą, kaip mėnuo atsispindi, švyti, blykčioja, raibuliuoja joje ir tūkstančiuose šio pasaulio žydinčių ir užšalusių tvenkinių, ežerų, upių, jūrų, vandenynų, upeliukų, baseinų, šulinių, balų, rasos lašų, akių, širdžių.
       Kambarys liko tuščias.
       Aš anaiptol nenoriu jums įrodinėti, kad Danguolė ištirpo savo Liūdesyje, susiliejo su juo, nuskendo mėnesienoje, išskrido (ar iššoko) pro langą.
       O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pamėginkite va ką: kokį sykį, m ė n e s i e n o j e , kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant sumišai su pirmąja kruša, degiojant žvakeles ant nelankomų kapų vėjuotą vėlinių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjimo sklidinais paupiais, jazminų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai p a i m k i t e  u ž  r a n k o s  s a v o  L i ū d e s į  i r  p a ž v e l k i t e  j a m  į  v e i d ą. Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti.

       1980, 1983

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

       DIENA, KURIOS NEBUVO

       Pasižiūrėkite į kalendorių ir įsitikinsite – tos dienos nebuvo! Žinoma, ne bet kokį, o 1983 metų kalendorių, įsegtą žurnale „Indija“. Tikra teisybė, jame švytėjo dvylika gražuolių (įkuriasžiūrintapsąlaširdis) stulbinančiais indiškais vestuviniais apdarais. Kalendorių po mano rašomojo stalo stiklu pakišo draugužė, visus aplinkui aprūpinanti smilkalais, indiška literatūra, pseudoindiška literatūra, indiška pseudoliteratūra, pseudoindiška pseudoliteratūra bei atitinkamų kategorijų dailės ir muzikos kūriniais.
       Rytą, vos tik atsikėlęs, skubėjau pasitikrinti, ar iš tiesų šiandien gegužės 25 – sesers gimimo diena. Galite įsivaizduoti, kaip aš nustebau, kai kalendoriuje 25 dienos neradau. Trečiadienis buvo, o 25 dienos – ne! Po 24 sekė 26. Mane apniko teorijos apie laiko sąlygiškumą, apie prarastą, neatrastą, nepanaudotą, dingusį ir t.t. laiką. Didvyriškai nuvijau jas šalin (patys žinote – nuo tokių minčių galima kuoktelėti), bet indų korektūros klaida sumaniau pasinaudoti – neiti į paskaitas.
       Visi šeimos nariai jau buvo išlėkę į savo darbus. Dievinu tokias situacijas. Pirmiausia garsiai paleidžiu muziką – kokį Džimą (Morisoną), Džoną (Koltreiną) ar Polą (Horną). Tingiai ir lėtai slampinėju po visą butą, gurkšteliu ko nors skanaus iš tėvų baro, užsiplikau kavos. Savo kambaryje plačiai atidarau langą – man patinka, kai muzika, pergalingai plevėsuojant geltonai užuolaidai, tirštais pliūpsniais veržiasi laukan. Užsidegu smilkalą, atsinešu kokio valgio, kavos ir taip pusryčiauju skaitydamas (nemanykit, kad skaitau tik pusryčiaudamas). Tokiems atvejams yra ir atitinkama lektūra – naujutėlaičiai laikraščiai (jei netingi parsinešti iš pašto dėžutės), seni detektyvai (būtina skaityti nuo galo), kokių prancūzų ar anglų frazeologizmų žodynai, bitlų biografijos (kurias, žinoma, moki atmintinai), National Geographic žurnalai (jei nebijai paspringti egzotika)...
       Pavalgęs įsigeidžiau parūkyti, tačiau paaiškėjo, kad cigaretės baigėsi. Gavau šliaužti jų nusipirkti. Spaudos kioskas, žinoma, buvo uždarytas, iki artimiausios parduotuvės – gabalas kelio. Taigi nusliūkinau į nediduką, mūsų namo papėdėje susirangiusį skverelį. Čia kas rytą įnirtingai rūkančios mergaitės vedžioja savo taksus. Bet metas buvo jau vėlus – mergaitės mokykloje, rūko per pertraukas palėpėse ar slapčiausiuose kiemų užkaboriuose, jų taksai, pavargę nuo laigymo po tuščius butus, snaudžia susirangę ant senų šlepečių.
       Švilpiniuodamas ėjau keliuku ir pamačiau ją! Ji sėdėjo ant suoliuko, tiesa, be šuns, tačiau – rūkė. Sprendžiant iš visko, turėjo būti bebaigianti mokyklą. Tokios visada stengiasi rengtis baisiai nerūpestingai, ypatingai paprastai, prastai, skurdžiai ir su iššūkiu. Mokyklinė uniforma būna tiek įgrisusi, kad jos neria į apsmukusias pilkas kelnes, ties gurnais parištas pilkais batų raišteliais, trim ar penkiais numeriais per didelius pilkus vyriškus marškinius, pilkus sandalus ar papilkėjusius kedus, užsinarplioja vieną pilką virvelę ant kaklo, kitą – ant riešo, trečią – ant galvos, susipina plaukus į smulkias kasytes, per petį persimeta neįtikėtino dydžio, kone žeme besivelkantį pilką siuvinėtą maišą ir vėl tampa neatskiriamai uniformuotos. Bent jau man jos visos – kaip viena! Priešais mane ir sėdėjo lygiai toks padaras, beje, su tam tikrais skiriamaisiais ženklais: galvą vietoj pilkos juostelės juosė baltų karoliukų vėrinys, ant riešo – koks dešimt margaspalvių plastmasinių apyrankių. Ji rūkė, akis įbedusi knygon oranžiniais viršeliais. Priėjęs paprašiau cigaretės. Mergaitė neapsakomai ilgai rausėsi savo milžiniškame drobiniame (matyt, kažkada buvusiame bulvių) maiše, išsiuvinėtame gėlytėmis, „pacifikais“ ir kažkokiais hieroglifais. Galų gale ištraukusi neįmanomai sulamdytą „Klaipėdos“ pakelį, padavė man. Paėmiau susisukusią, beformę lyg padvėsęs vikšras cigaretę, įsikandau, amžinybę laukiau, kol mergaitė savo gigantiškame maiše knisosi degtukų, kurių taip ir nerado. Prisideginėdamas nuo jos nuorūkos, apsvilau pirštus.
       – Ačiū, – burbtelėjau.
       Ji įsikišo burnon vieną susisukusį baltą vikšrą, prisidegė ir maldaujamai pažvelgė į mane. Atrodė it būtų dešimtmetį vienui viena šaukusi tyruose ar tylėjusi dramblio kaulo bokšte ir aš – pirmoji jos sutikta žmogiška būtybė. Manyje dar tyvuliavo lašelis grynos sąžinės, taigi prisėdau šalia mergaitės.
       – Kodėl gi tamsta ne mokykloje?! – paklausiau iš anksto žinodamas atsakymą: ,,mane vemt verčia nuo tos mokyklos“, „man alergija nuo tos mokyklos“, „aš žmogus laisvas – noriu einu, noriu ne“ ir t.t. Bet ji atsakė:
       – Todėl, kad šios dienos nėra mano kalendoriuj.
       – Mano kalendoriuj taip pat nėra šios dienos, – pasakiau akies krašteliu dirstelėdamas į ją, – aš irgi sugalvojau neit į paskaitas, o pasitrint namuose ir lig soties pasiklausyt muzikos.
       – Gal ir tikrai šios dienos nėra, – sušnibždėjo ji vos girdimai, – ką gali žinoti. Gal todėl mes ir susitikom.
       Ir staiga pasisukusi įsistebeilijo tiesiai man į akis. Nusprendžiau nuramintį tą panelę, kad neturėtų jokių vilčių:
       – Tą kalendorių padovanojo mano būsimoji žmona.
       – Na ir kas, – pasakė mergaitė, vėl įsikniaubdama knygon ir, rodos, visai nebeketindama tęsti pokalbio, nors ką tiktai melste meldė mane pasilikti.
       – Ką skaitinėji?
       – Matematikos vadovėlį – čia pat egzaminai.
       Jaučiausi lyg paskutinis idiotas, tarytum ne jai, o man būtų mirtinai reikalingas šis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Puikiausiai žinojau, kad jau po penkių minučių užmiršiu šį pokalbį, jos veidą, balsą, intonacijas. Tačiau atkakliai klausinėjau kaip koks savaitgaliui paleistas kursantas. Mergaitė atsakinėjo neatsitraukdama nuo vadovėlio, sausai ir lakoniškai, lyg į kokią nuobodžią, beprasmišką, bet būtiną anketą.
       Baigęs rūkyti atsistojau. Mergaitė, triukšmingai užvertusi vadovėlį, įkišo maišan. Ji taip pat atsistojo, buvo mažutė – nesiekė man ligi peties.
       – Eime pas tave pasiklausyti muzikos – šiandien kaip tik tokia diena, – pasakė ji, ramiai žvelgdama į mane šaltai mėlynomis, truputį išsprogusiomis akimis.
       Ji nė nešyptelėjo taip sakydama, nebandė koketuoti ar nors truputėlį man patikti. Pasakė, lyg tai būtų neišvengiama! Apstulbau ir nesumečiau tinkamo „gynybos plano“: kad neturiu jokių muzikos įrašų, mano patefonas ir magnetofonas – sugedę, kad namie – neįtikėtinai irzlūs tėvai, išprotėjusi senelė, miegantis kūdikis ar piktas šuo, kad vis dėlto reikia eiti į paskaitas, kad nesivedžioju namo pirmų pasitaikiusių mergužėlių ir t.t. Bet aš tik klusniai linktelėjęs galva patraukiau namų link. Nebuvo jokios vilties, kad tarp mūsų užsimegztų kokia šneka. Bijojau pagalvoti, kaip tylėdami kiurksosime mano kambarėlyje ir muzika beviltiškai stengsis užpildyti tuštumą tarp mudviejų. Susikūprinau, susigrūdau rankas į džinsų kišenes – manyje augo įtampa. O toji negraži – patikėkit, labai negraži – mergaitė ėjo kažką niūniuodama sau panosėje ir jautėsi puikiai.
       Mano kambaryje tučtuojau klestelėjo į sukamąją kėde po plakatu, milžiniškomis geltonomis raidėmis rėkiančiu: GIVE PEACE A CHANCE. MAKE LOVE, NOT WAR! (Duokite taikai viltį. Mylėkite, o ne kariaukite!) Tada užsirūkė, lyg lankytųsi čia tūkstantį pirmą sykį.
       Aš, klūpodamas prie magnetofono, dėjau juostą.
       – Taip ir bėga visas gyvenimas – ant kelių prieš magnetofoną, – pasakiau, nes negalėjau pakęsti tylos.
       – Aišku... – nutęsė ji, lėtai linguodama galvą it psichiatras, diagnozuojąs paskutinę šizofrenijos stadiją.
       Man net rankos ėmė drebėti iš įtūžio.
       – Kas tu toks?
       – Fizikas, – atsakiau.
       Ji ėmė kvatotis, taip garsiai, taip nuoširdžiai, taip užkrečiamai, kad net aš šyptelėjau (visą laiką jaučiau – tuoj kuoktelėsiu!).
       – Ak, aš visai ne to tavęs klausiu, – išstenėjo krizendama, – aš klausiu: kas tu toks? Na, bet man patinka fizikai, jie visi turi kažką tokio... – ji reikšmingai nutęsė, duodama suprasti, kad savo gyvenime yra turėjusi mažiausiai pusšimtį fizikų, o ką jau kalbėti apie visus kitus. – Kuo tu vardu?
       Pasakiau vardą, ir ji užgiedojo:
       – O, koks nuostabus vardas! Žmonių su tokiais vardais tikriausiai vos keli šiame mieste. Tu labai tinki prie savo vardo, tokiems kaip tu reikia ypatingų vardų!
       Ačiū! Jos vardas nebuvo nuostabus. Taip vadinasi kas trečia jos kartos mergaitė. Ji taip pat labai tiko prie savo vardo.
       – Man patinka tavo kambarys, – tauškė ji sukiodamasi su visa kėde, – man patinka, kad tu miegi ant grindų, – pridūrė įsispoksodama į mano nepaklotą guolį, – man patinka knygos, kurias tu skaitai, – kalbėjo staigiai pasisukdama į lentyną (maniau, kėdė neišlaikys), – ir šis plakatas – tiesiog nuostabus, – ji su kažkokia dievobaiminga šypsena pažvelgė į garsųjį šūkį: GIVE PEACE A CHANCE. MAKE LOVE NOT WAR!
       Aš gūžčiojau pečiais ir niūriai tylėjau. Ne dėl to, kad nesumečiau ką atsakyti. Anaiptol, į kiekvieną jos sapaliojimą mano galvoje susiregzdavo net po kelis atsakymus, bet atrodė beprasmiška ištarti juos garsiai. Man net toptelėjo, kad ta mergaitė – kurčia ar nemokanti mano kalbos. Atsisėdau ant mažytės kėdutės, o mergaitė pasisuko taip, kad mūsų keliai lietėsi. Ji įdėmiai pažvelgė man į akis, tikriausiai manydama, jog baisiai jos geidžiu. Buvau įsitempęs, ėmiau trypčioti koja, net neaprėpiamos Koltreino ,,Love Supreme“ melodijos nepajėgė manęs atpalaiduoti.
       – Tai „Love Supreme“, Aukščiausioji meilė, – leptelėjau ir baisiausiai persigandau, kad būsiu neteisingai suprastas.
       – Išgerkime ta proga guavos sulčių, – staiga pareiškė ji, ištraukdama iš savo maišo skardinę, – aš jas dievinu, tokios tirštos, kvapios, viržių medaus spalvos. Man jos asocijuojasi su Kortasaro proza.
       „O man – su vėmalais“, – norėjau leptelėti (ar dar šlykščiau), bet tylėdamas nusliūkinau virtuvėn atnešti stiklinių.
       Pilstydama sultis ji pareiškė:
       – Išgerkime už šią dieną, kurios nėra mūsų kalendoriuose, už mūsų susitikimą, už LOVE SUPREME.
       Aš dzingtelėjau savo stikline į josios, gurkštelėjau sulčių, kurios tikrai buvo visai neblogos.
       – Net keista, – pareiškė ji, keliais gurkšniais išmaukusi sultis, – kiek nedaug reikia, kad įsimylėtum.
       – Tamsta įsimylėjai? – paklausiau sėsdamas ant stalo, jai už nugaros.
       Ji, klaikiai sugirgždinusi kėdę, pasisuko į mane ir ramiai tarė:
       – Taip. Tave.
       Aš vos nepaspringau sultimis! Tik tokios meilės man ir betrūko! Patys pagalvokite: penkiasdešimt telefono skambučių kas dieną, mažiausiai trisdešimt – kas naktį, tona laiškų kas savaitę ir nesuskaičiuojami apsilankymai bet kuriuo paros metu su mielomis dovanėlėmis – apelsinais, pienėmis, guavos sultimis, leisgyvėmis kanarėlėmis, brošiūromis apie eilinį UFO pasirodymą, sudžiūvusiais drugių lavonais ir t.t., be to, įvairiausiomis dingstimis – ak, tik surūkyti cigaretę, išgerti puodelį arbatos, pasiklausyti Džimo, Džono ar Polo, patylėti drauge, pažiūrėti į akis...
       – Ak vargšeli, kaip tu išsigandai! – sukikeno ji, delnu plekštelėdama man per kelį. – Gali nebijoti, aš tavęs nekankinsiu savo meile. Man visai nesvarbu meilės objektas. Man svarbu meilės kokybė – LOVE SUPREME, supranti?
       Dabar aš jau tikrai neturėjau ką atsakyti, tik bukai spoksojau į savo basų kojų pirštus.
       – Visiškai nesvarbu, kas ką myli, ar mylimasis vertas, leidžiasi, moka, gali būti mylimas. Svarbu – kaip mylėti. Mylėti gali kiekvienas. Bet – nemyli. Tik turškiasi kažkokiose sekliose, drumzlinose jausmų balutėse it žvirbliai pavasarį.
       – Aš jau geriau pasiturkšiu kaip žvirblis pavasarį, – kvailai leptelėjau.
       – Tu neskubėk, – pasakė ji užsirūkydama ir paduodama man pridegtą cigaretę, – tu neskubėk! Žmonių įprasta poruotis. Jei nesiporuoji, tave užbadys pirštais, akmenimis užmėtys. Kad galima tiesiog mylėti, niekam nė į galvą neateina. Bet aš negimusi poruotis. Aš – gimusi mylėti!
       Pagaliau baigėsi juosta ir aš lyg prie kokio išsigelbėjimo puoliau prie magnetofono, tačiau mergaitė nė nemanė nutilti:
       – Svarbu ne tik meilė, o ir kelias į ją: svajonės, sapnai, vienatvės ir ilgesio naktys, klaidžiojimai įdėmiai stebeilijantis kiekvienam sutiktajam į veidą. Tu žinai Oskaro Vaildo pasaką apie Rožę ir Lakštingalą? Lakštingala suokė prispaudusi krutinę prie aštraus dyglio, jos giesmė mėnesienoje pagimdė rožę, o kraujas, dygliui vis giliau, giliau, giliau smingant į širdį, nudažė rožę akinamu raudoniu. Tu supranti? Taip ir gimsta meilė.
       Ne, aš nesupratau. Aš nenorėjau, man nereikėjo suprasti. Uždėjau Polo Horno koncertą Tadž Mahale tikėdamasis, kad tokia muzika privers ją nutilti. Bet mergaitė kalbėjo toliau. Aš susirangiau ant grindų, prie magnetofono, kuo toliau nuo jos.
       – Visiškai nesvarbu, kas tau įžiebė meilę, reikia kiek galima greičiau atsiplėšti nuo to žmogaus, kol tavęs nepririšo. Pakilti ir liepsnoti, liepsnoti, liepsnoti. Juk nesvarbu degtukas, įžiebęs liepsną. Ugnis – štai esmė!
       Jaučiau, kad reikia ją sustabdyti, bet nežinojau kaip. Išjungiau muziką. Iškračiau pro langą nuorūkas, peleninę padėjau ant lentynos. Mergaitė sukosi it koks lokatorius su visa kėde, sekdama kiekvieną mano judesį. Stiklines ir skardinę nuo sulčių nunešiau virtuvėn. Grįžęs tikėjausi rasti ją jau susiruošusią eiti. Normalus žmogus, ką ten – ir idiotas būtų susipratęs, kad metas nešdintis. O ji – tebesėdėjo. Pasisuko į mane blyškiu, kvailai primenančiu žuvį veideliu ir dėstė:
       – Pakentėk dar truputėlį, aš noriu, kad išklausytum viską. Iš pradžių, kai VISA TAI suvokiau, buvo be galo baisu: kuo stipresnė, kuo karštesnė, kuo skaistesnė meilė, tuo didesnei vienatvei ji tave pasmerkia, išdegindama visa aplinkui – ir orą, ir vandenį, ir medžius, ir gyvūnus, ir daiktus, ir žmones. Viską!
       (Ar jūs suprantate, ką ji kalba?)
       – Bet baisu buvo tik iš pradžių. Paskui aš pamačiau, kad meilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja meile, ne, Visata – tai meilė, tai absoliuti meilės melodija. O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar mažiau galimybių, siauresnį ar platesnį diapazoną. Vis kitaip tą pačią melodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, smuikas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės – kiekvienas myli kitaip. Ir žmonės kaip instrumentai, galintys prasčiau ar tobuliau sugroti absoliučią meilės melodiją. Tikriausiai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. Ne. Tai – lyg žaibas, – ji nutilusi ėmė pravira burna gaudyti orą, lyg būtų ilgai bėgusi per kaitrą. – Toji tiesa iš pradžių man buvo lyg nepakeliama našta, kurios negalima su niekuo pasidalinti, it Anderseno Undinėlės skausmas, kiekviename žingsnyje primenantis apie meilę. Jaučiausi, lyg visų nemokančiųjų mylėti neviltis būtų ūmai užversta man ant pečių. Bet sykį pajutau, kad toji našta virto sparnais, o skausmas – palaima skraidyti. Tu supranti?
       Aš nesupratau ir pasakiau jai:
       – Taigi ir skrisk iš čia, langas atdaras, ir duris galiu atidaryti...
       – Kodėl tu toks piktas? – paklausė labai švelniai.
       – Todėl, kad atėjai čia neprašyta, o prašoma neišeini. Aš nesuprantu ir nenoriu suprasti, ko tau iš manęs reikia, – aš siutau.
       – Bet aš juk tau kalbu apie meilę...
       – O aš gesinu nuorūkas tau į širdį! Darome išvadą – visi vyrai niekšai. – Jei mane išprovokuoja, moku būti stulbinamai šlykštus.
       – Ak, ką tu, ką tu! Aš juk atėjau čia siūlydama savo meilę...
       – O aš spjoviau tau į veidą ir parodžiau duris!
       – Na matai, koks tu piktas. Ir visi tokie. Visi. Niekas neįstengia suprasti kito. Vienintelis jūsų visų tikslas – sulaužyti kam nors sparnus!
       – Vaikeli, ko verti sparnai, jei juos taip lengva sulaužyti? – paklausiau. – Pagal tavo teoriją nėra jėgos, stipresnės už meilę, ja pulsuoja Visata, jos sklidina tu, tai kas gi gali tau pakenkti?
       – Na taip, tu lyg ir teisus, bet ne visai... Ak, aš niekada nemaniau, kad taip pragariškai sunku susikalbėti su žmonėmis!
       Aš irgi – nemaniau!
       – Taip, taip, vaikeli, visi žmonės priešai!
       – Ak, na kodėl tu toks žiaurus?! Ir visi – tokie. Tikriausiai anksčiau ar vėliau mane išveš į beprotnamį...
       – Žinai – geriau anksčiau! – sušukau ir išlėkiau į koridorių prie telefono aparato. Taip taip, aš visai rimtai ryžausi kviesti greitąją iš nervų ligoninės – kas daugiau man beliko daryti?
       Ji lyg kamuolinis žaibas išlėkė paskui mane, stvėrė iš rankų telefono ragelį maldaudama:
       – Ak ne, ne, nereikia, prašau tavęs! – jos akys buvo pilnos ašarų. – Viskas viskas, aš išeinu! – kūkčiojo puldama atgal į kambarį.
       Aš nuėjau virtuvėn, nes nebeturėjau jokio noro matyti tos mergaitės. Išeis neatsisveikinus ir nepalydėta! Išskris! Įsitempęs laukiau žingsnių koridoriuje ir durų trinktelėjimo. Tačiau buvo įtartinai tylu. Praradęs bet kokią savitvardą, šokau kambarin ir apstulbęs sustingau tarpduryje: atrodė, lyg mano kambarin būtų nupuolęs Vrubelio Demonas, Markeso Labai Senas Žmogus Dideliausiais Sparnais ar visas pulkas Ikarų. Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė kniūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės. Pirmiausia šovė mintis kiek galima greičiau ir toliau lėkti iš šito kambario, iki tvankaus šleikštumo prikimšto švytinčių plunksnų, pūkų, margaspalvių dulkelyčių (lyg kas būtų sumalęs milžinišką drugių kolekciją) ir kraujo. Taip, kraujo. Nugalėdamas šleikštulį, pritūpiau prie mergaitės. Man prisilietus, ji tyliai suvaitojo. Nutempiau ją savo lovon. Guldoma ant nugaros, ėmė klykti nesavu balsu. Palikau ją kniūpsčią ir ėmiau semti plunksnas. Žinote, tai buvo pragariškas darbas! Prigrūdau mergaitės (kažkada buvusį bulvių) maišą. Atvilkau iš vonios krepšį nešvariems baltiniams, akimoju ir jis buvo pilnas. O kambarys vis dar priminė milžinišką pagalvę, sausakimšą kažkokio gigantiško paukščio plunksnų. Kas galėjo patikėti, kad tas gležnas padaras, graudžiai vaitojantis mano lovoje, turėtų tokius sparnus – šitiek plunksnų! Iškviečiau greitąją (ne iš beprotnamio): „Nelaimingas atsitikimas“, – pasakiau jiems. Prikimšau dar tris lagaminus plunksnų. Smulkios, aitriai švytinčios dulkelytės nusėdo ant daiktų. Kambarys atrodė daugmaž pakenčiamai. Jaučiausi, lyg visos tos žibančios plunksnos, kruvini pūkai ir švytinčios dulkelytės būtų sukimštos į mane.
       (Einant atidaryti durų gydytojui, man toptelėjo, kad jos sparnai buvo visiškai be kaulų!)
       Pati nemaloniausia procedūra prasidėjo kaip tik dabar. Pagyvenęs gydytojas, nė pro duris neįėjęs, paklaikusiu žvilgsniu įsispoksojo į mano rankas. Aš taip pat dirstelėjau ir vos nesusivėmiau – jos buvo kruvinos, aplipusios susivėlusiais pūkais ir vis dar švytinčiom dulkelytėm. Atrodė, lyg būčiau įsisukęs rojaus sodan ir išsmaugęs visus paukščius.
       Mano kambaryje senukas visiškai sutriko. Puldinėjo prie mergaitės, prie manęs, prie lango kviesti sanitarų su neštuvais. Galiausiai (apversdamas krepšį, iš kurio sūkuriu pasipylė plunksnos) vėl šoko prie manęs ir ėmė šaukti, kumščiu daužydamas man į petį:
       – Ką tu su ja padarei, šunsnuki, ką tu su ja padarei?! Sėsi dabar kalėjiman ligi gyvos galvos, gyvuly!
       – Aplaužiau sparnus, – atsakiau, – anksčiau ar vėliau tai būtų padaręs kas nors kitas.
       Gydytojas nuožmiai dėbtelėjo į mane. Jis buvo juokingai mažas. „Prievartautojas, šlykštus prievartautojas“, – šnypštė jis lyg kokį užkeikimą, leisdamas mano aukai raminamųjų, nuskausminamųjų vaistų, apžiūrinėdamas giliausias žaizdas ties mentėmis, guldydamas ant neštuvų. Sanitarai irgi buvo stačiai paklaikę. Niekas neklausė mano aiškinimo apie sparnus.
       Sanitarai išnešė mergaitę. Ji vis dar neatgavo sąmonės. O gydytojas, čiupęs mane už rankos, – net nustebau, iš kur tokiam mažam žmogeliui tiek jėgos, – riaumojo:
       – Pats nuvešiu tave į miliciją, kalėjime supūsi, žvėrie!
       – Gerai, – raminau jį, – gerai, gerai...
       Mečiau atsisveikinimo žvilgsnį į savo kambarį: pasieny stūksojo trys lagaminai, išsipūtęs maišas, išsiuvinėtas gėlytėmis ir hieroglifais, iš apversto krepšio nešvariems baltiniams, mirguliuodamos saulės šviesoje, žiro plunksnos. Kruvini pūkai ir švytinčios dulkelytės sklandė skersvėjyje. Patikėkite – keistas vaizdas!
       Kai mane vežė per miestą, pastebėjau, kad jau žydi vyšnios.

       1983

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]