|
<< Atgal
Marius Ivaškevičius
Novelės iš knygos KAM VAIKŲ
Keiksme. Voras
Rojaus kampelis
Mindučio lietpaltis
Moteris, kuri maudosi
Į viršų
KEIKSME. VORAS
Kai bėgdamas jis paspirdavo lagaminą ar
didžiulį krepšį, jų viduje skambtelėdavo mėšlas, ir savininkas įnikdavo plūsti,
keikti lietuvį. Lagaminai, krepšiai, kuprinės ir pajuodę, nušiurę maišai liejosi į
vieną junginį su žmonėmis, kurį tegalėjai įvardyti pačiu negrabiausiu, dar
neištartu keiksmu. Tas keiksmas buvo užpildęs stotį, pasaulį, kuris gyveno stotyje,
ir pats lietuvis tilpo tame keiksme. Tik jis pasiryžo rasti skylę ir išlįsti iš
keiksmo.
Išvydęs tarpmiestinį telefoną lietuvis
prasibrovė pro lagaminų spūstį ir paskambino.
Kaip mažytė? sušuko jis į ragelį
jaunutei žmonai, pagimdžiusiai jam dukrą.
Ji daug didesnė. Kur tau, tada pro gimdymo namų
langą matei tik pusę savo mažytės.
Ak, taip, lietuvis jaudinosi, nes traukinys
neketino užsibūti mažoje miestelio stotyje.
Jam magėjo apsakyti daugybę naujų dalykų, kuriuos
sumanė kelionėje, o laiko trūko. Jis ryžosi išlįsti iš keiksmo. Pabėgti. Vardan
mažytės.
Aš keliauju namo! Girdi? Sumokėsim skolas. Man
pavyko.
Blogas sapnas! šaukė jam žmona iš toli.
Mes mylėjomės, ir mums įkando voras. Tau, o paskui ir man. Būk atsargus.
Vorai nekanda, švelniai atsakė lietuvis,
pamiršęs, kad stočių telefonai išspjauna švelnų kalbėjimą. Vorai nekanda!
šūktelėjo jis į ragelį ir pro dvokiančią lagaminų krūvą pažvelgė į langą. Jo
traukinys judėjo.
Lietuvis pakabino ragelį ir išskuodė pro duris,
neišdavęs savo sprendimo palikti keiksmą, pribėgęs prie bildančio traukinio jis
šoko ant antro laiptelio ir įsikibo į laiptų turėklus. Kairė koja slystelėjo, o
paskui ją žemyn nudardėjo ir dešinė. Traukinio ratas vienu sūkiu nukirto lietuvio
pėdas.
Pajutęs aštrų žudantį skausmą lietuvis
susirietė ir būtų galėjęs atsiremti į laiptelius, tik nebuvo kuo remtis: du
mėsgaliai, kabantys vietoje kojų, nelaikė kūno.
Iš nukirstų blauzdų tiško kraujas, ir temo
protas. Lietuvis nebejuto skausmo ir ėmė suprasti, kad neteko kanopų, ne kokių ten
pėdų, o tikrų tikriausių kanopų: mažų kanopėlių ir didelių didžiausių kanopų,
kaip traukinys, kaip pasaulis ir Mažytės nosis...
Jo nukirstos blauzdos braukė peroną ir prie
apnuogintų mėsų lipo nuorūkos, saulėgrąžų lukštai, seilėtos, snarglėtos
nosinės...
Lietuvis galėjo paleisti turėklus, bet be kanopų
paliktų skuduru, besiplaikstančiu perone. Be kanopų negalėjai išlikti keiksme, tad
jis laikėsi įsitvėręs turėklų ir jautė, kaip menksta jo kūnas, traukiasi ir lenda
pro mažytę mažiausią skylę iš keiksmo.
Ilga raudona juosta tiesėsi stoties peronu, ir balo
lietuvio kūnas. Kai kraujo teliko pirštų galuose, jis prisiminė vorą.
Ivaškevičius, Marius. Kam
vaikų: Novelės. Vilnius, LRS leidykla, 1996.
Į viršų
ROJAUS KAMPELIS
Buvo prietema, ir aš žingsniavau upės krantu,
gerai pramintu taku palei vandenį. Krantas buvo išparduotas, ir bulvių, svogūnų
daržai leidosi tiesiai į upę. Ėjau tyliai, vengdamas gąsdinti ir piktinti kranto
žemės turėtojus. Tyliai svajojau apie paprastą mažo žmogaus laimę. Mačiau ramią
pamiškę, kuklų nameliūkštį ir meilią, švelnią moterį. Šitaip tikėjau
gyvensiąs: nenorėjau kam kliudyti ir būti kieno nors trukdomas.
Taip man pėdinant pro vištidę, stirksančią
šalia tako, išlėkė juoda kaip žemė višta ir plakdama sparnais pasileido prie
manęs. Aš sustojau laukdamas, kada visa tai mane aplenks. Bet višta pasišokėjo ir
kirto snapu man į šlaunį. Tada aš atsitraukiau ir apsidairiau, ar niekas nestebi
mūsų kovos. Bet buvo beveik tamsu, ir niekas nestebėjo. Atsigręžęs į vištą
sulaukiau naujos atakos, ji kirto man į pėdą. Dar porą žingsnių atitolau nuo jos ir
nežinojau, ko griebtis, buvau gerokai sumišęs. Nemaniau esant gėdinga stoti į kovą
su tokiu padaru kaip višta. Bet ir nelaikiau to garbės reikalu. Buvau visa kuo
pranašesnis už ją ir jau vien tai sulaikė mane nuo atviro mūšio. Pasiutimo vištai,
be abejo, galėjai tik pavydėti, bet juk net mažiausios mano pastangos grumtis būtų
ją pražudžiusios. Todėl aš traukiausi.
Pasiutusi višta ramiausiai sėlino prie manęs.
Mažomis, paraudusiomis vištos akimis ji sekė mano atsitraukimą ir visai pasikliovė
savo snapu. Aštriu ir nesukalbamu snapu, kuris triuškino kuklų mane. Kai ji taikėsi
kirsti į blauzdą, atkišau jai delną, ir ta perkirto jį kiaurai. Kraujas,
plūstelėjęs per mano odą, išgąsdino, ir aš ėmiau trauktis su dar didesniu uolumu.
Višta plakė sparnais, pyko ir sekė mane. Pasišokėjusi bandė sužaloti žarnyną, bet
tada jau iškėliau savo didelę sunkią koją ir nuspyriau ją į upę.
Višta nepaskendo. Sušlapo, bet išsikapstė iš
vandens ir pasileido vytis mane. Aš nudūmiau namo.
Mane sulaikė girtuoklis kaimynas, klausdamas, kur
aš lekiu. Parodžiau vištą. Jis tik pakraipė galvą, pakraipė ir tarė:
Tai ne višta. Aš manyčiau, kad tai ne višta.
Ir aš numojau ranka, nes juk tai buvo tikrų
tikriausia višta, aštriu ir nesukalbamu snapu kankinanti mane. Aš pasidaviau kančiai.
Ėjau atbulas, kai ji įžnybo man į kelį. Niekada
nemaniau, kad vištos moka taip skaudžiai žnaibytis. Juodos vištos, pasikliaunančios
vien tik savo snapais, žnaibė mane tai gąsdino.
Mano tėvų namelis švietė kitoje ežero pusėje ir
aš bėgau jo link, nes vištos išpuoliai tapo nebepakenčiami.
Višta pripuolė prie manęs ir dantimis įsikibo į
petį. Palenkęs galvą žvelgiau jai į akis ir supratau, jog tai jokia višta. Į mane
žiūrėjo avinas. Juodas raguotas avinas krauju pasruvusiomis akimis dėbčiojo į mane.
Jis įsikando mano petį ir tabalavo ore, laukdamas, kol jį nusimesiu.
Kirtau tam avinui į tarpuragį, ir jis paleido
petį, nusirito žemėn.
Aš vėl dėjau į kojas. Bėgau kiek įkabindamas,
bet mano priešininkas dabar jau buvo daug vikresnis. Neatsiliko nė per žingsnį, vijosi
ir stengėsi pasiekti mano skruostą.
Aš vėl sutikau savo girtuoklį kaimyną. Jis
klausė, kurgi lekiu. Parodžiau jam aviną.
Argi tai avinas? paklausė tas. Ne, ne,
nemanyčiau, jog tai avinas.
Ir aš liepiau jam eiti namo, nes girtuoklių
paistaliojimai man mažiausiai rūpėjo.
Kai avinas vis dėlto grybštelėjo man skruostą ir
aš, ištempęs žando odą pamačiau mažų vaikiškų dantukų žymes tada jau
tikrai nebežinojau, su kuo turiu reikalą. Vienintele mano viltimi liko šuo Rojus. Tai
mano galiūnas, niufaundlendas, nepaprastai mylintis žmones, tačiau nepakenčiantis
jokio kito gyvio ir juos naikinantis.
Skuodžiau tiesiai prie Rojaus būdos. Ir kai tas
meškinas išlindo manęs pasitikti, sprukau pro angą į jo slėptuvę.
Mano elgesys nustebino šunį, bet dar labiau jį
stulbino padaras, atsivijęs mane. Avinas (tebevadinsiu jį šitaip) artinosi prie būdos,
ir aš laukiau, kada gi Rojus perkrims jam stuburą ar perkąs kaukolę pasielgs
lygiai taip, kaip tūkstantį kartų darė vištoms, šunims ir avinams. Tačiau Rojus tik
vizgino uodegą ir džiaugsmingai kaukė. Jis elgėsi nelyg pasitikdamas žmogų.
Avinas puolė Rojų. Dantimis įsikibo į ausį, ir
Rojus graudžiai užbaubė. Pakilęs ant savo masyvių užpakalinių kojų, priekinėmis
letenomis suspaudė juodą raguotą šmėklą.
Vėlesni įvykiai vos nepribaigė manęs ir
nubloškė į patį Rojaus būdos kamputį. Apleipęs iš baimės mačiau, kaip šlykšti
beždžionės ranka, apvilkta balta žmogiška odele, ėmė smaugti mano šunį.
Tyli kova tęsėsi visą tūkstantį metų, kol avino
ranka nusidažė tamsiu kraujo raudoniu. Rojus paleido gyvį ir šis, drėbtelėjęs
žemėn, ėmė trauktis, nykti. Liko tik galva.
Aš išlindau iš būdos ir apžiūrėjau galvą. Tai
buvo jauna vaiko galvelė, tyromis žaliomis akimis, su dviem kaktoje smygsančiais avino
ragais.
Rojus liepė man suėsti tą galvą.
Ivaškevičius, Marius. Kam
vaikų: Novelės. Vilnius, LRS leidykla, 1996.
Į viršų
MINDUČIO LIETPALTIS
Aš galbūt niekada daugiau nebegrįšiu,
tarė Mindutis.
Taip, taip, atsakėme mes ir įkniubome į
savo raštus.
Išeinu, pakartojo Mindutis.
Tik nepamiršk skėčio, priminėm mes.
Nepamiršk.
Aš turbūt negrįšiu niekada, pabrėžė
jis.
O vis tiek skėtis pravers, aiškinome mes.
Nežinia, kada lis. Gal tik po dvejų metų. Bet lis būtinai. Kaip tada be skėčio.
Mindutis trenkė durimis, o mes įnikome skaityti
savo raštus.
Kurį laiką gyvenome ramiai, niekieno netrukdomi
tyrėme tai, ką jau buvome parašę.
Kartą naktį sudrebėjo Mindučio spinta. Mes
pašokome ir prilipę prie spintos klausėmės. Ten kažkas judėjo. Uždegę šviesą
pravėrėme spintos duris, norėdami išleisti į laisvę nenuoramą. Išlėkė Mindučio
lietpaltis ir ėmė blaškytis po kambarį.
Tai neįmanoma, tarėme mes. Šitaip
nebūna.
Mindučio lietpaltis apvilko vieną iš mūsų ir
pakėlęs kelias pėdas nuo grindų ėmė krėsti. Po to pasiguldė ant žemės ir
nurideno kūlversčiais per visą kambarėlį. Mes stovėjom apstulbę. Paskui puolėm
gelbėti bendro.
Išlaisvinę draugą nesutramdėm Mindučio
lietpalčio, tas tik dar labiau šėlo, pasigriebė kitą, gal net mane (nežinau), ir
ėmė trankyti į sieną.
Kažkuris iš mūsų (turbūt aš) buvo nusviestas į
kampą prie šiukšlių dėžės, ir lietpaltis griebė trečią (greičiausiai mane).
Šitaip jis iškankino mus visus, ir, palikę savo neperžvelgtus raštus, apleidome
kambarį.
Mindučio lietpaltis išginė mus naktį, tad
vienomis glaudėmis išėjome ieškoti Mindučio. Netekome savo kampo ir raštų.
Keliaujant per pasaulį, glaudės greitai nušiuro ir
visai suplyšo. Likome nuogi.
Kurį laiką bastėmės visi kartu, nuogi ir
susikibę rankomis, bet Mindučio niekur neradome. Tada išsiskirstėme kas kur, ir aš
išėjau į šiaurę. Ieškodamas Mindučio, ten praleidau keletą metų. Nieko nepešęs
grįžau namo. Prie savo kambario durų radau bendrus. Jie buvo tokie pat basi ir nuogi
kaip aš.
Kiekvienas po kartą bilstelėjome į duris. Niekas
nepakvietė. Tada atsargiai pravėrėme jas. Kambaryje radome Mindutį.
Jis dėvėjo lietpaltį ir rašė.
Ivaškevičius, Marius. Kam
vaikų: Novelės. Vilnius, LRS leidykla, 1996.
Į viršų
MOTERIS, KURI MAUDOSI
Tai moteris, kuri maudosi. Tai moteris, kuri
negimė, todėl ji maudosi. Virš jos pakibusi banga, milžiniška žuvies uodega. Bet ji
nekrenta, nedūžta, nes ten maudosi moteris.
Ji prausiasi dideliame juodame purve, purvas aplipęs
jos kūną, ji trina savo šlaunis, kišasi purvo tarp kojų, labai rūpestingai išvalo
tarpupirščius ir kai lenkiasi, krūtys elegantiškai pliaukši į purvą, kelia
svaiginantį triukšmą ir mažytį purvo virpėjimą. Banga pakibus virš jos, žuvies
uodega, ją užpiltų ir moteris liktų nuoga, bet moteris to neleis, jai gėda.
Ten, kur moteris, kuri maudosi, banga turi pirštus,
penkis ilgus, kiek sulenktus ir iš tų pirštų pro nagų stiklą žvelgia penki jos
vyrai. Jų veidai įsirėžę į nagą, kiek nustebę, meilūs. Bet tai tik veidai žiūri
į moterį bangos akimis. Patys vyrai toli, pirštų gilumoje, kuri toliau ir už bangą,
ir už patį vandenį gerokai gerokai toliau, iš ten nesimato net kranto. Ten gyvena
penki jos negimusios vyrai, valgo pusryčius, vakarienę ir eina gult su savo
gyvom žmonom.
O ji čia, po palinkusia plaštaka, žuvies uodega,
ir gal net nemato šitos bangos, nes šitiek dar reikia nuprausti, paliesti purvu,
švelniai švelniai pamaigyti, iščiupinėti, lyžtelėti, pastumti į save, šitiek dar
tvarkymo, kuopimo, dėliojimo į vietas, nes ji tokia, purvina, pasinėrusi į labai
judrų, nerimstantį purvą, begalybė mažų plaukelių dygsta ant kojų, raitytų kasų
ir ji nežino, gal tai senatvė, šitaip ji sensta ir reikia slaugyti mažus plaukučius,
dygias špygeles, jas reikia glostyti, nes senatvė tai mėgsta, senatvė gera, storais
spygliais ji slenka per kojas, ją reikia maudyti, trinti purvu, juk gal tai ne ji, net ne
senatvė, pamatys, kai nupraus, išmaudys, iššveis, gal tik plaukeliai, juodos kasos,
aplipusios kojas, ir visai ne bėda, mažytė permaina, daug didelio juoko, didžiausio
juoko, linksmybės, kaip ta banga, šlapia žuvies uodega virš galvos, moteris, kuri
maudosi, juokiasi, ji laiminga, laimingesnė už visą graudų pasaulį, ji gali taškytis
purve, krūtimis daužyti į minkštą žemę, kartkartėmis įleisdama ten žanduotą
spenelį, o paskui ir antrą, kaip gera, malonu gyventi šitam rūpesčių rojuj, nes tai
moteris, kuri maudosi, ji visai negyvenama, ji tokia, moteris, kuri maudosi, ji visai
negyvenama, ji tokia, moteris, kuri maudosi, ir tik kartais, labai retai užverčia galvą
ir pro nago stiklą šypsosi vyrų veidams, nustebusiems ir sustingusiems, aš
tokia, kalba jiems, bet kalba ne jiems, savo purvui, kuris tada plečiasi, tinsta
ir glosto jos rūpestingą odą. Juk tiek dar liūdesio, nepastumto į ją, nepaliestų
vietų, labai labai tolimų kampelių, užkampių, gali sakyti, kurie laukia savo eilės,
neprilygstamų permainų, visa keičiasi, auga ir geidžia švelnumo, lengvo svaiginančio
judesio, pagaliau triukšmo, nerimastingo pliaukšėjimo, čiaukšėjimo, tvarkymo.
Tai moteris, kuri maudosi. Virš jos pakibus banga,
milžiniška žuvies uodega, nekris ir neduš, nes ten, apačioje, maudosi moteris.
Ivaškevičius, Marius. Kam
vaikų: Novelės. Vilnius, LRS leidykla, 1996.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|