|
<< Atgal Andrius Jakučiūnas
Medūza
Ir liko skylė nuo jo piršto, Deivo piršto,
ir liko žaizdų mano smegenyse, kur buvo
įsmigęs jo pirštas...
Kai šventojo Kristoforo mieste pasibaigia žiemos liūtys ir spįsteli
saulė, kiek apdžiūvęs nuo gyvenamojo namo sienos ima byrėti tinkas ir
po kelių dienų jau nė ženklo nelieka, kad čia jo būta. Tuo pačiu metu
mieste įsisiautėja ir akinių nuo saulės pirkimo karštligė - visi, kas
dar nebuvo jų įsitaisę ligi tol, tiek vaikai, tiek suaugusieji, susispiečia
prie parduotuvių ir veikiai aplink nelieka nei vieno žmogaus neužtemdytom
akim. Be to, šioje ir keliose gretimose gatvėse prapuola elektra, dėl to
paukščiai ramiai sau tupi ten, kur anksčiau žūdavo, o ant laidų ties
Atpirkėjo, to valkatos, langu, gyventojai padžiauna skalbinius. Tiesa,
elektrą gana greitai įjungia, užtat niekas nebesiryžta nuimti skalbinių.
Vaikai džiūgauja, svaidosi tinko nuobiromis, o jų tėveliai neša skundą
namų valdybon. O jau kitą rytą kieme pasirodę plepūs statybininkai iškerta
vijoklius po langu ir pakabina keltuvą. Nuo tada Tykiajam nebereikia žadintuvo
- lygiai aštuntą valandą ryto keltuvas pradeda zyzti, o langai - drebėti.
Prie tokio žadinimo Tykusis pamažu įprato, bet pirmosiomis dienomis labai
išsigąsdavo, užtat dabar nebemiega - pusę nakties ramdo geismus, o kitą
pusę laukia, kol pradės zyzti keltuvas - nebe su baime kaip anksčiau, o
su maloniu, užtęstu lūkesčiu. Tik šitaip kartais pavyksta bent truputėlį
nusnūsti. Neretai būna ir taip, kad atsikelia dar nepradėjus zyzti
keltuvui, o paskutinę naktį, tiksliau, didesniąją jos dalį, jis
praleido net neatsigulęs, žinojo - vis tiek neužmigs; tiesa, paryčiui
vis dėlto prigulė, bet tik šiaip, iš įpročio, ir pasivartęs nuo šono
ant šono tuoj vėl atsikėlė, stovi štai balkone, rūko... Kaip tik tuo
metu po gatvę pradeda zuiti elgetų sūnūs ir dukros. Jie nuolat grasina ištepsią
praeivių rūbus dumblu ir reikalauja išpirkos. Kokius keturis kartus jų
nemalonėn buvo pakliuvęs ir Tykusis, užtat dabar visuomet nešiojasi
smulkių monetų, nors pastaruoju metu jam vis rečiau pavyksta kur nors išeiti.
Dievas mane čia įspriegė ir pamiršo, jau visas mėnuo, kai pamiršo,
galvoja Tykusis, užsidegęs antrą cigaretę iš eilės. Nuo ryškios saulės
akys paraudusios, kaimynas susirūpinęs klausia, ar tik jis neverkęs. Ne,
atsako Tykusis ir kaip įrodymą parodo jam vaistų buteliuką. Gal jūs žinote,
kodėl aš nenusipirkau akinių nuo saulės, pasiteirauja. Oi ne, ne, aš
nebegeriu, sumurma kaimynas ir smunka į kambarį. Jo žmona penkiolika metų
dirbo blaivykloje, dėl to neleidžia savo vyrui gerti, įtarinėja ir
sergsti nuo kitų namo pensininkų draugijos. Tiesa, pastaruoju metu ji kiek
atlyžo, mat vyras susidomėjo tikimybių teorija ir kiekvieną kartą, kai
ji išeina į parduotuvę, įnirtingai pluša beskaičiuodamas, kokius
produktus ji parneš.
Tuo tarpu virpindamas langus pro šalį praslenka keltuvas - begalę kartų
per dieną jis slankioja tai iš viršaus į apačią, tai iš apačios į
viršų, tačiau darba juda lėtai, taip lėtai, kad jokių pokyčių beveik
nematyti. Atrodo, remontas užtruks iki kitos žiemos, gal net iki
pavasario, juolab kad statybininkai kasdien tyčia užmaišo vis mažiau
tinko. Pirmame aukšte gyvenanti vieniša senutė paprastai išverda tiems
avigalviams pietus, o kartais ir pusryčius, be to, vadina sūneliais ir
prieš mirtį žada užrašyti jiems savo turtą. Antrą aukštą žirniene
ar barščiais apsilaistę statybininkai paprastai aplenkia, nes vienintelės
jo gyventojos - jauna našlė su dukrele - taip ir nesurado būdo kaip nors
jiems įtikti, dėl to labai kremtasi. Dar vienas rūpestis joms prisidėjo,
kai laiptinėn įsimetė vagis, kasnakt išsukinėjantis elektros lemputes.
Kiti gyventojai seniai jau nebesirūpina vietoj pavogtųjų įsukti naujas,
žino - vis tiek pavogs, ir našlė žino, bet lemputes tebeperka, o andai
pastatė ir kėdę - kad vagiui patogiau būtų užlipti. Neseniai ji
pasakojo dukrelei, esą lemputėje gyvenąs šviesos angelas. Ir, matyt, ji
pati tiki tuo, ką sako, bent jau tvirčiau nei dukrelė - iš jos akių
matau, kad tiki, galvoja Tykusis. Ir jeigu jis iš tikrųjų ten gyventų,
tai būtų panašus į ketvirtame aukšte įsikūrusį poetą, tasai
angelas. Visus kaimynus, įskaitant ir Atpirkėją, jis niekinamai vadina
krevetėm, gi save patį laiko genijum, ir kartais iš reikalo, kartais -
savo malonumui apšlapina kieme išrikiuotus cemento maišus. Kartu su juo
gyvena liesas, išsekęs posūnis šunelio akimis. Visas jo kambarys ir ypač
palovė užversta prišnerkštomis nosinėmis, į kurias, globėjui
nematant, jis lieja savo vaikišką sėklą, tačiau gydytojai tvirtina, kad
jam - chroniška sloga. Penktadieniais ir valstybinių švenčių dienomis
statybininkai nuo pietų paprastai lėbauja poeto namuose, o vakare visi
trys sugriūva į keltuvą ir kyla pas senmergę. Atrodo, kad jie susimokę,
nes tuo metu jos balkono durys būna šiek tiek praviros, o lange anksčiau
nei paprastai užgęsta šviesa. Po vieno tokio penktadienio poetas pareiškė,
esą ji, ta senmergė, vienintelė tikrai aistringa moteris jo gyvenime. Ir
iš tiesų pamylėta ji greitai atkuto, netgi rengėsi mesti darbą vaikiškų
drabužėlių parduotuvėje - taip ji pati sakė Tykiajam, kai šis vienąsyk
padėjo nutempti pilnutėlį šiukšlių kibirą iki mašinos. Pats Tykusis
irgi nelieka užmirštas - statybininkai jį lanko netgi dažniau nei
senmergę ar poetą; daugybę kartų per dieną jie įžūliausiu būdu vaišinasi
Tykiojo cigaretėmis, dėl to pastaruoju metu jam tenka pirkti beveik
dvigubai daugiau nei ligi tol. Užvakar kaip tik buvo išėjęs papildyti
savo atsargų, bet pakeliui užsuko į kirpyklą ir nusikirpo - dėl to
labai pagerėjo nuotaika. Deja, namuose ji greitai praėjo, ir Tykusis netgi
pradėjo šiek tiek gailėtis savo poelgio - ir dabar dar tebesigaili. Pirmą
kartą šiandien ties jo balkonu stabteli keltuvas, tiesa, neilgam -
statybininkai tik pasiima keletą cigarečių ir savo blerbiančia mašina vėl
pakyla į viršų. O Tykiajam staiga pradeda niežtėti akys - jis ilgai jas
trina ir tik tada, kai visi aplinkiniai daiktai susilieja ir ima
ribuoliuoti, įsilašina vaistų. Dabar jau iš tikrųjų gailisi, kad laiku
neįsigijo akinių nuo saulės - juk galėjau, galvoja jisai. Ir kvailasis
poetas, ir jo posūnis, ir senmergė, ir našlė su dukrele, ir vienišoji
senutė, ir statybininkai - visi su akiniais, o jis - ne. Tiesa, per tuos
akinius visi jie supanašėjo, keletą kartų Tykusis netgi sumaišė
senmergę su senute iš pirmo aukšto, o poetą - su kažkokiu visai nepažįstamu
valkata. Net poeto posūnis su akiniais pasirodė augesnis nei iš tikrųjų.
O dabar jų išvis nepažinčiau, net jeigu prieitų visai arti, nepažinčiau;
iš tiesų, kodėl gi aš neįsigijau akinių, su neslepiamu kartėliu
pagalvoja Tykusis. Laimei, pamažu regėjimas grįžta, ir jis pastebi vaistų
buteliuke spurdantį uodą. Drėgnais sparneliais plakdamas stiklines
sieneles, vabzdys skęsta klampiame skystyje, o kai miruolį pradeda tampyti
agonija, Tykusis atkemša buteliuką ir stebi, kaip paskutinį sykį angos
link trūktelėjęs gyvis nurimsta ir tuoj nugrimzta į dugną. Tuomet jau
pasidaro truputį jo gaila, ir savęs - taip pat gaila, ir šiaip...
Visai nelauktai kieme pasirodo nuo galvos iki kojų paišinas Atpirkėjas,
tasai valkata. Jo vieno Tykusis niekada su niekuo nebuvo supainiojęs vien
jau dėl to, kad Atpirkėjas beveik niekuomet nebūna blaivus. Tiesa, šiandien
jis labai išsimurzinęs (panašu, kad elgetų atžalos pasistengė), be to,
su naujutėliais akiniais, tačiau girtas ir plepus kaip visuomet. Netrukus
jis išsitaria ryte ėjęs aukštesniąja gatve, svaidydamas iš rankos į
ranką tokį dailų apelsiną, kurį rengėsi padovanoti kokiai nors gražiai
merginai. Iš tikrųjų sakau tau - tas apelsinas buvo labai juokingas, sakė
jisai, jis taip skaisčiai spindėjo saulėj, kad dėmės ant mano drabužių
ir ant veido matėsi dar geriau. Vėliau, nusprendęs, kad šitoj gatvėj
nieko nebesutiksiu, išsukau iš jos, ėjau kiemais ir skersgatviais, klaidžiojau
akligatviais (vieną sykį pats grasinau, dukart man buvo grasinama), ir jau
buvau nutaręs pats jį sudoroti, kai tokioj prišnerkštoj vietoj užtikau
Aureliją, adančią suplyšusią kojinę. (O tu, žmogau, nesiraukyk, juk
žinau, kaip tau Tai nemalonu.) Jaučiau, kad ji apsidžiaugė mane pamačiusi,
iš akių mačiau, kad apsidžiaugė ir netgi leido man paieškoti, ar nėra
kojinėse daugiau skylių; iš tikrųjų džiaugiausi, galėdamas pačiupinėti
jos kojas. O tada mudu smukome į artimiausią kiemą, tokį pat prišnerkštą,
kaip ir visa gatvė, suprask, juk reikėjo kur nors pasislėpti nuo visokių
krevečių ir, pagaliau, aš juk turėjau apelsiną. Ech, kad tu žinotum,
kaip man buvo gaila jį lupti, tikrai nebūčiau to daręs, jeigu Aurelija
nebūtų turėjusi peilio, tartum pasiteisina Atpirkėjas. Ir kai mudu,
sudoroję po savąją apelsino dalį, rengėmės eiti, Aurelija netikėtai
paslydo ant žievelės ir griuvo tiesiai į mano rankas. Tu neįsivaizduoji,
kaip dailiai, kaip grakščiai ji slydo, dėl to visą kelią namų link
temačiau tiktai ją, ir dabar tiktai ją slystančią tematau, užbaigia
jisai. Bet tu, brolau, atrodai nusikirpęs, priduria. Dabar jau matau, kad
nusikirpau per trumpai, atsako Tykusis su neslepiamu kartėliu, nes jaučiu,
kad kažkas galvoje tvinkčioja, kažkas skverbiasi į smegenis - jos vėl
auga, Atpirkėjau, vėl auga, ir tuoj tuoj ataugs. Po šių žodžių Atpirkėjas
pasijunta kažkaip nesmagiai, pasimuisto ir apsižvalgęs po kiemą taria -
juk neseniai anas langas buvo praviras, ar ne? Taip, pritaria Tykusis, bet jį
ką tik uždarė. Pro šalį nesustodamas praslenka keltuvas - vadinasi,
statybininkai dar turi cigarečių; šiandien jie labai kuklūs, taigi gal
kaip nors pavyks keletą išsaugoti iki vakaro, dingteli Tykiajam. O Atpirkėjas
staiga pareiškia, kad jam laikas eiti, nes trečią valandą turįs reikalų;
žinau, ką tu galvoji, seni, sako, esi nuovokus, bet šįsyk klysti - su
Papirkėju seniai viskas baigta - jis serga, sunkiai serga. Tai nejaugi vėl
su ja - su Aurelija, pagalvoja Tykusis, ir tuoj akyse išskysta daiktų kontūrai.
Kai regėjimas grįžta, Atpirkėjo kieme nebematyti. Dabar Tykusis jau šiek
tiek gailisi, kad leidosi su juo į šnekas ir netgi parodė savo sumišimą
- o juk galėjo nutylėti ar kitaip išsisukti - tegu supranta tas plepys,
kad jis jam ne draugas ir net beveik ne kaimynas. Iš tiesų, kas man
darosi, kodėl tie plaukai taip drasko galvą - ji, rodos, tuoj sutrūks į
tūkstančius smulkių gabaliukų, beveik balsu pagalvoja Tykusis. Jo dėmesį
vėl patraukia buteliuko dugne plūduriuojantis uodas. Būdamas skystyje jis
tapo keistai mėlynas - tik vieną sykį anksčiau Tykiajam teko regėti
tokią keistą spalvą. Daug dienų iš eilės jis tąsyk praleido
bibliotekoje, sklaidydamas trejų metų senumo laikraščius. Greta sėdėjo
nukriošę profesoriai ir mokslų daktarai, karštligiškai verčią puslapį
po puslapio. (Kai šią biblioteką uždaro, jie skuba į greta esančią,
nors toji tedirba vos pusvalandžiu ilgiau.) Gan keistai šalia jų atrodė
Aurelija, oriai vartanti madų žurnalus; nuo pat pirmojo savo pasirodymo ji
tapo visų mokslavyrių numylėtine, jai nebereikėjo net raustis
kataloguose - viską sutvarkydavo senukai. O toks garsus filologas netgi
pasiūlė jai paviešėti kaime, pas savo tėvus. Toks visų paslaugumas
Tykujį šiek tiek erzino, dėl to vis sunkiau begalėjo įsijausti į
skaitomą dalyką, o vieną vasaros vakarą, prieš pat bibliotekos uždarymą,
kai paluby įsižiebė lempos, Tykusis pastebėjo, kaip pro pravirą langą
į vidų įlėkė mėlynas uodų būrys. Tąsyk norėjo tikėt, kad tai
lempos, kurios paluby šviečia, juos priviliojo. O uodai (tikri arba
netikri) bemat apspito mokslavyrius ir ėmė juos gelti, šie gi
besikasydami toliau šlamino knygų puslapius, lyg nieko nebūtų atsitikę.
O Tykiajam atsitiko - jis pasijuto esąs uodas, toks pat mėlynas kaip ir
anie, pakilo nuo stalo ir perskridęs salę nutūpė ant Aurelijos skruosto.
O vėliau, kai keistasis regėjimas pranyko, Tykusis, vedamas kažkokio
instinkto, priėjo prie jos ir pasiūlė išeiti į lauką parūkyti.
Tuo tarpu prie balkono prisišvartuoja keltuvas; barščiais apsilaistę
statybininkai pasiima iš Tykiojo po cigaretę, čia pat jas prisidega, ir,
kaip visada nepadėkoję, vėl pakyla į viršų... Keltuvui nurimus, kieme
pasidaro neįprastai tylu - net mašinų dundesio nebegirdėti. Našlės
balkono durys, matyt, truputį praviros, nes Tykusis puikiai girdi, kas
dedasi kambary. Mama, aš noriu pamatyti vagį, kūkčioja dukrelė, kodėl
jis visada ateina taip vėlai, kai aš jau miegu, lyg Kalėdų senelis? Jis
turbūt gyvena labai labai toli, kur nors kitame miesto gale, atsako jai našlė,
iš pradžių jis ilgai ilgai eina plačiomis gatvėmis, paskui taip pat
ilgai laukia troleibuso, o kai šis atvažiuoja, mažyte, jis kartu su
kitais žmonėmis įlipa, būtinai pažymi bilietą (kaip ir visi geri
vaikai), ir važiuoja, važiuoja, važiuoja, beveik pašnabždom sako jinai.
Čia ją pertraukia dukrelė: mama, mamyte, ar tu labai jį myli, klausia. O
tuoj po to pasigirsta našlės rauda - tokia garsi ir verianti, kad net
poetas (kaip visada girtas) išbėga į balkoną pažiūrėti, kas gi čia
vyksta. Tykusis sulaiko kvėpavimą, mat nenori būti pastebėtas; vos našlei
pradėjus sekti savo pasakėlę, jis prisiminė kažkada Atpirkėjo
pasakytus žodžius. Pasak jo, tobuliausias dalykas pasaulyje yra
troleibusas vasaros karščių metu - tuomet, kai draugėn susispiečia iš
bažnyčios grįžtančių pensininkų gvardijos, sodininkai, apsikrovę
krepšiais ir vaikučiais, apsipešioję paaugliai, solidūs ponai, vyriškiai,
iš mažyčių radijo imtuvėlių klausantys žinių - visi prakaituoti,
nuvargę, svaido prakeiksmus. Įnirtęs kontrolierius spraudžiasi pro žmones,
plėšydamas visuotiniame prakaite ištežusius talonus, čeksi įkaitę
komposteriai, kažką ištinka šilumos smūgis. Tokiomis minutėmis aš
juos labai myliu, tuos žmones, taip myliu, kad galėčiau už juos numirti,
sakė jisai, nors paprastai tvirtindavo, kad jam skirta trejopa mirtis: arba
žūti nuo kulkos paklydėlės ir būti paskelbtam tėvynės didvyriu, arba
tapti fanatiko musulmono auka - kai nesi katalikas, tai išties beprotiška,
ar ne, sakydavo jisai - arba grąžinti bibliotekon visas perskaitytas bei
neperskaitytas knygas ir baigti gyvenimą savo noru. Beveik tikra, kad savo
mirtim jis nemirs, o ir numiręs - prisikels, kaip įpareigoja jo vardas,
prisikels vien tam, kad gardžiai iš mūsų pasijuoktų. Dėl to ir nekenčiu
tavęs, Atpirkėjau, ir troleibusų taip pat nekenčiu, galvoja Tykusis. Tik
vieną vienintelį sykį, kai drauge su Aurelija važiavo iš bibliotekos
namo, jam patiko spūstis, jam patiko troleibusas, nes maišaty jiegu visai
netyčia susiglaudė krūtinėmis, ir Tykusis turėjo pripažinti, kad ji ne
tokia jau bloga, toji kekšė. O greta stovėjęs girtas senukas tąsyk
padovanojo jiems tokį dailų vaikų žaislelį su stikline akute - sukdamas
rankenėlę, joje galėjai matyti mažyčius paveikslėlius. O kas juose
buvo vaizduojama, kiekvienas matė savaip, ir Aurelija kažką matė, tik
Tykusis - ne, mat jo dėmesį nuolat traukė gili Aurelijos iškirptė -
stiklinėje akutėje jis regėjo geidulingai prasiskleidusias jos odos
poras, sklidinas prakaito lašų - jau tada jos išvaizdoje buvo kažkas medūziška.
Tykusis pasičiupėja galvą: ne, plaukai nepaaugę nė per centimetrą, bet
iš kur tada šitokia iliuzija? Jeigu taip bus ir toliau, aš netrukus išeisiu
iš proto, ir Atpirkėjas taip kvatosis, kad net apsiašaros - taip gardžiai
jis juoksis, galvoja Tykusis. O tuo tarpu viršuje pasigirsta gerai pažįstamas
garsus blerbimas, ir priešais akis išnyra keltuvo kraštelis ir
statybininkų kojos. Juos išvydęs, Tykusis tuoj pat pasislepia viduj, nes
cigarečių atsargos jau baigiasi, o kai pasidairę avigalviai nublerbia
savo keliu, išlenda vėl. Tai Papirkėjas serga? Anąsyk, kai buvo sutikęs,
irgi taip pagalvojo, bet paskui nubaidė tą mintį šalin - manė, pokštauja.
Tada lietaus užkluptas jis slėpėsi bažnyčios prieangy, bet vėliau įėjo
į vidų, mat jį truputį suerzino vienas prekijas, ties bažnyčios
durimis pardavinėjęs prisukamą Kristų - garsiai čirkšdama lėlė
judino tartum maldai sudėtas rankas, o paguldyta ant nugaros sakė
"amen". Štai dabar, Dieve, pažaiskime tokį žaidimą - aš
sakysiu, kad Tavęs nėra, o Tu pamėginki man įrodyti, jog klystu, sušnabždėjo
jisai, apimtas bažnyčioje tvyrančios nuotaikos. Bet tuo tarpu iš už
kolonos išlindo įtūžęs Papirkėjas ir kibo jam į atlapus; dink man iš
akių, prakeiktas šnipe, šaukė jisai, ir pasakyk savo sėbrui Atpirkėjui,
kad nekenčiu ir jo paties, ir tokių jam parsidavusių, kaip tu. Nejaugi
manai, kad aš pamišęs, tu, suski, galvoji, taip lengva su manimi
susidoroti, net apsiputojęs šaukė Papirkėjas. O kai Tykusis pabandė jam
paaiškinti, kad neturėjo tokios minties - kėsintis į jį ir kad Atpirkėjas
jam veikiau priešas, o ne draugas, dar labiau įtūžęs Papirkėjas iš kišenės
išsitraukė mažytį, iš konservų dėžutės skardos išrėžtą aštriabriaunį
žaibuką ir kelis kartus kryžmai perrėžė Tykiojo paltą. O kad jus
visus trenktų žaibas, Dievo žaibas, šaukė jis pavymui. Atpirkėjas
Tykiajam tikrai ne draugas, nors visi kaimynai galvoja kitaip - nuolat
ketino tai pasakyti, bet taip ir nepasakė. Dabar tai padaryti jau per vėlu
- Atpirkėjui tai būtų dar juokingiau, nei matyti mane išprotėjusį.
Niekšas, praėjusią savaitę jis pareiškė, kad Dievo nebebus, kai visi
kunigai užkims, prisimena Tykusis, ir tuoj pat jam vėl užtemsta akys. Gal
jau trenkė į mane Papirkėjo žadėtasis žaibas, kad taip liūdna, kai
dar įsčiose buvau, jis trenkė, įsivarvinęs lašų pagalvoja Tykusis.
Tuo tarpu parūkyti į balkoną išlenda kvailasis poetas. Atrodo, jis
nekaip nusitekęs, dėl to Tykiajam tenka išklausyti tiradą keiksmų bei
įžeidinėjimų, o kai jis suglumęs išsitaria apie uodą buteliuke,
poetas prapliumpa garsiai juoktis ir patikinęs, kad jo, Tykiojo, laukia tas
pats, sako krevete tu ir nušlepsena į vidų. Kažkur viršuje girdėti
statybininkų balsai, senmergės dūsavimas, lėkščių skambėjimas.
Antrame aukšte tylu - našlė su dukrele gal jau miega, gal išėjo į
parduotuvę ar pasivaikščioti. O jeigu negrįžtų, išeitų ir negrįžtų,
išvažiuotų kur nors? Juk ir Atpirkėjas viduržiemy išėjo ir negrįžo
tris vakarus iš eilės - kaip vėliau paaiškėjo, jis su savo drauge šokėja
buvo išvykęs į pamarį. Pirmąsyk mačiau jūrą tokią (turiu galvoj
spalvą), sakė jis, nepatikėsi - žalią, o ant bangų suposi didelės
riebios žuvys, raudonos tartum kraujo krešuliai. Be to, jis sakėsi matęs
ką tik parplaukusius žvejus, jų luotus, prikrautus tų pačių raudonųjų
žuvų, matė, kaip žvejai neskubėdami ėmė jas ir dėjo ant pakrantės
sniego, ėmė ir dėjo. Ir jos ištepė raudonai, ištepė po savim sniegą,
ir žvejų rankas, ir mane, įsivaizduoji - mane, ištepė, šaukė tąsyk
Atpirkėjas - kokios tat buvo juokingos žuvys! Be to, sakė parsivežęs
vieną su savim, ir iš tikrųjų tuoj iš kišenės ištraukė žuvį, kuri
anaiptol nebuvo nei tokia didelė, nei raudona, kaip apsakytosios. Tada
supratau, kad ir mane jis laiko žuvimi ir daugiau niekuo - tik žuvimi,
pagalvoja Tykusis, ir, aišku, tebelaiko ja iki šiol.
Pamažu kiemą apgaubia sutemos; ne, saulė dar nenusileidusi - ji tiesiog
pasislėpė kažkur tarp namų. Ne be gailesčio Tykusis užgesina paskutiniąją
cigaretę, tiesa, kambaryje yra dar keletas nuorūkų, taigi viskas ne taip
jau blogai. Bet nejaugi iš tiesų aš panašus į žuvį, galvoja, nejaugi
iš tiesų? Tai, aišku, pokštas - Atpirkėjas kaip visada pajuokavo, bet
vis dėlto? Bent jau tada, kai jiedu su Aurelija susitiko pajūrio kurorte
(o tai buvo praėjusią vasarą), žuvimi jis dar nebuvo. Visą laiką
Aurelija elgėsi kažkaip keistai, jos buvimas Tykųjį vargino ir slėgė,
o paskutiniąją dieną, kai nebeliko dėl ko kivirčytis, Tykusis tarė,
kad laikas pagaliau viską užmiršti ir kaip reikiant išgerti; gal nebus
taip šlykštu, kalbėjo jisai. Aurelija tam nesipriešino - ji klusniai
nutipeno paskui Tykųjį į artimiausią užeigą. Stalai čia buvo
apdangstyti širdėtomis staltiesėlėmis, kurios labai nederėjo prie išimtinai
vyriškos publikos, be to, daug kur širdutės buvo iškarpytos ir likę tik
tokios pat formos skylės. Aurelija alaus negėrė, užtat nuolat tyčiojosi
iš Tykiojo, svaidydama gašlius žvilgsnius į greta sėdinčius vyrus. Šis
niršo ant jos už tokį pažeminimą, ir Aurelijai trumpam nusisukus,
nuliedavo ant jos suknelės alaus - toks kerštas atrodė labai rimtas.
Iš užeigos jie nuėjo į paplūdimį, mat Aurelija užsigeidė išsimaudyti.
Ir nors jūroje tą dieną buvo kaip niekad daug medūzų, Aurelija savo
ketinimo neatsisakė. Ji tyčia rengėsi ilgai, taip ilgai, kad Tykusis
beveik prarado laiko nuovoką - jo akyse šmėkšojo ant staltiesių
matytosios širdutės, kurios dažnai užplaukdavo ant Aurelijos kūno, o
tada Tykiajam atrodė, kad visa ji išberta mažyčiais raudonais spuogučiais.
Kekšė, vandenyje ji niekuo nesiskyrė nuo kitų medūzų: balta, beformė
masė, manęs siekiantys čiuptuvai... Būčiau tapęs auka - ši beprotė būtų
suvirškinusi mane savo medūziškam skrandy; ne, ne, žuvimi tuomet dar
nebuvau...........
Kieme tuo tarpu nepaprastai tylu - poetas su statybininkais, matyt, vieši
pas senmergę, jo posūnis maigo savo penį, senutė gal jau nuėjusi
miegot, o našlė su dukrele (jos ką tik grįžo) laukia vagies ir, aišku,
nesulauks - juk niekada jo nesulaukė. Staiga tarpuvartėj pasirodo deus ex
machina - girtutėlis Atpirkėjas su vaiku ant rankų. O rankoj tas vaikas
laiko kažko prikimštą medžiaginį maišelį, dėl to Atpirkėjui sunku išlaikyti
lygsvarą; įdomu, kur jis nutvėrė tą vaiką, jis, regis, ne iš tų,
kurie teplioja praeivius dumblu. Be to, dar ir muistosi, nenori būti nešamas,
tas berniūkštis. Ir kai pavojingai susvyravęs Atpirkėjas griebiasi
artimiausio stulpo, mažasis vikriai liuokteli nuo jo sprando ir pasileidžia
bėgti. Deja, teperbėgęs pusę kiemo, jis išsitiesia ant žemės, o iš
įtartinojo maišelio bei švarko kišenių pasipila lemputės ir, aišku,
sudūžta. Berniukas garsiai apsižliumbia ir niekur nebėga, iš jo nosies
varva kraujo lašai. Štai tada Atpirkėją apima gailestis, jis pakelia
vagišių nuo žemės, nosine apšluosto žaizdą, bet nepaleidžia, tu,
vaikeli, nepyk - haec mea culpa est, aš tik norėjau įkrėsti jai bent
kiek proto, akimis parodęs balkone stovinčią našlę. Kaip manai, ar
nenumirs ji ir jos dukrelė iš liūdesio - numirs ar nenumirs? O tu,
kre-ve-te, staiga kreipiasi jis į Tykųjį, nejaugi vis dar manai, kad
Aurelija - medūza? Klysti, medūza - štai, štai šitie du a-vi-gal-viai
su savo keltuvu sako ir pažada kitą dieną pakviesti statybos bendrovės
viršininką. O tada padeda vaikiščiui nuo žemės surinkti nesudužusias
lemputes, sudeda jas į maišelį, paskui ir iš savo kišenės ištraukia
vieną didžiulę šimto vatų lemputę; imk, sako, ir bėk, tik niekuomet
daugiau nepakliūk man į rankas. Kvailys, proverksmiais sušunka berniūkštis
ir pabėgėjęs keletą metrų į šalį, sviedžia dovaną Atpirkėjui į
veidą................
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
