Aš
atidariau duris. Už durų nieko nebuvo. Nebuvo aikštelės su kaimynų durimis, elektros
skydu, akmeninių lubų, sienų, grindų. Nedvelkė nė menkiausias vėjelis. Ar aš
galėjau pamatyti nieką? Ar galėjau į jį žiūrėti? Ar galėjau stovėti akis į akį
su juo?..
Užtrenkiau duris ir grįžau į kambarį. Kambaryje,
jei neskaitysime sofos, stalo, spintos, vaizdadėžės, kelių dešimčių kilogramų
knygų bei kuklaus šių daiktų vergo, t.y. manęs, nebuvo nieko. Išeiti taip pat nebuvo
kur. Beliko laukti. Laukti, kol kas nors teiksis užsukti pas mane.
Tačiau iš tiesų aš labai mėgstu laiką leisti
vienas. Man net bjauru, kai žmonės įkyriai veržiasi pro duris ir negali niekaip
sustabdyti šio srauto. Niekaip negali jų atsikratyti. Štai, regis, išvarai visus iki
vieno tuščia, ramu, gera ir jėgos išsenka. O tada koks nevėkšla dar ima ir
išlenda iš po lovos. Ir naiviai paklausia: Tikiuosi, netrukdau? Iš įsiūčio net
atima žadą. Tik žiopčioji, orą gaudai ir nieko nebegali pasakyti. Bet ar būtina ką
nors sakyti. Gal ir neverta. Netgi beprasmiška.
Niekas! O ką, jei pabandysiu išeiti? Kur pateksiu?
Į nieką? Hm, įdomu, kaip tai atrodo. Kas ten yra, kas gyvena, ką veikia. Žvilgt pro
akį, o už durų viskas kaip buvę, taigi nieko. Stvėriau rankeną, bet durys
neatsidarė. Matyt, turėjo savo nuomonę... Pamėginau dar sykį atidaryti... tidaryti...
ida(Jei kada nors matysite mano kaimynus, perduokite krūvą linkėjimų ir pasakykite,
kad aš juos labai myliu!)ryti... aryti... ryti... yti... ti... Nieko. Durys nė nemanė
pasiduoti. Spyriau. Nei per stipriai. Nei per silpnai. Vidutiniškai. Rodos, nelabai ir
norėjau kur nors eiti. Juk aš ko nors laukiu. Laukiu, kol kas nors užeis. O juk
laukiant svečių, nedera išeiti. Ypač į nieką. Ar (į) niekur. Kaip tyčia, dabar
durys pačios atsivėrė. Hm... Žengiu durų link. Čia pūsteli skersvėjis ir
užtrenkia duris (po velnių!)... Lyg ir nesiruošiau niekur eiti. Ko man eiti į nieką.
Aš-nie-kur-nė-jau!
Pažvelkite į tą baltaraidį kvailį dešinėje. Jo
širdis medinė. O štai gretimame name prie lango stovi mergina ir nusirenginėja.
Užuolaidos buvo neužtrauktos, todėl ją galėjo stebėti mano namo gyventojai. Kas gali
būti gražiau nei žydinti moteris? Tačiau jos beveik niekas nematė. Aš taip pat.
Aš tuo metu neišvengiamai artėjau prie veidrodžio.
Užmetęs akį veidrodin, nepažinau į mane
žvelgusio žmogėno. Gal tai aš? Aš kartais savęs nepažįstu. O ir kaip pažinsi, jei
veidrodis atspindi tik iliuziją. Ir dar atvirkščią.
Savęs nepažįstu, nes esu kitas žmogus. Tikrąjį
save aš pamečiau. Tiesa, ne iš karto, po trupinėlį. Aš išbarsčiau save po
trupinėlį gyvenimo (marginalijose, pasakytų intelektualai) pakelėse, be jokių
prierašų (remarkų). Nekenčiu senučių. Kiekvieną dieną beviltiškai muistausi,
mėgindamas išsisukti, neužkliudęs bent vienos iš jų. Bet nuo to jos, rodos, dar
labiau įžūlėja, stumdosi, lipa per galvas ar bent jau kaip reikiant numindo kojas.
Nesąmonė, kad nejaučiu pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms. Tiesiog negaliu pakęsti
visų žmogystų nuo vienerių iki šimto vienerių metų, lyg varnos karksinčių,
zujančių, besimurkdančių. Todėl dabar norėčiau būti Charmsas ir mėgautis pro
langą byrančių senučių vaizdu: viena, dvi, trys, septynios su puse... Ir mėgautis.
Bet visi malonumai vieną kartą prasideda.
Laišką gauti irgi malonu. Laiškus aš mėgstu kaip
bambyzas pinigus. Kiekvieną dieną tikrinu pašto dėžutę, tikėdamasis rasti joje
laišką, bet man niekas nerašo. O jei kas ir parašytų, vis vien neatsakyčiau. Žinau,
kad negražu neatsakyti į laiškus, bet nieko negaliu sau padaryti. Matyt, todėl ir
užsiminiau apie senutes.
Ilgokai laukiau dviejų vienodų dienų. (Suprask,
visos mano dienos iki šiol skirdavosi viena nuo kitos.) Ir pagaliau sulaukiau. Dabar
nebetūpčioju isteriškai apie duris, vildamasis, ar kas nors ne... Dabar žinau, kad už
jų nieko... todėl pro duris praeinu išdidžiai pakelta galva. Dar žinau, kad ir
trečioji diena bus lygiai tokia pat: atsibusti, pakilti, užsimiegojusiam nuropoti prie
durų ir prisiminti, kad ten... Tsss. Tegul tai lieka tarp mūsų. Aš, žinoma, nekaltas.
Mane privertė. Privertė jie: negeri draugai, liguistai rūpestingi artimieji, pagaliau
visuomenė. Juk taip, aš esu išgverusios mūsų visuomenės (kad ją kur devynios!)
produktas. Todėl privalu mane išteisinti. Tuojau pat. Ne, piketuotojų su transparantais
nereikia. Jie pravers kitą kartą. O šis veiksmas turi būti atliktas tyliai, bet
tiksliai.
Pagal grafiką mano kambarys dabar turėtų virsti
šilta šalimi, kurioje kiekvieną vakarą blizgučiais pasidabina net ir labiausiai
nususi palmė. Taigi visos palmės pasipuošia. Ir blizga. O ant kiekvienos palmės
kiūkso po vieną repo perdozavusį žmogeliuką. Juk tu nemėgsti repo, dešiniuk? Tu jo
neklausai, ar ne? Labai teisinga nekreipti dėmesio į tai, ko nemėgsti. Pasistengsiu tai
prisiminti.
O aš mėgstu tokias šalis. Ypač stebėti per
televizorių. Bet, deja, čia nėra televizoriaus. Tik monitorius, už kurio tu ir
slepiesi. Ir desperatiškai (šį žodį būtinai turėjau įterpti!) maigai mygtukus.
Būk ramus, nė velnio tau neišdegs.
Vieną dieną ant mano kambario sienos atsirado štai
toks užrašas:
Man kilo šiokių tokių įtarimų, bet galiausiai numojau ranka. Tačiau neužilgo ėmė
dingti daiktai. Ką padarysi. Ir tai manęs nepaskatino imtis kokių nors priemonių. Aš
atidžiau apžiūrėjau sieną ir aptikau, kad ji jau senokai nebuvo dažyta. Visa
aptrupėjusi ir įskilusi. Vietomis net ir visai nukritęs tinkas, todėl matyti nuogos
plytos. Ko čia stebėtis, kad vaikai rašinėja, kas šauna galvon.
Rudeniop mano bute ėmė rinktis pageltę lapai, ir
man kasryt tekdavo juos šluoti. Atvėso oras. Pamaniau, kad gal jau turėtų pradėti
šildyti, bet jie tik įjungė daugiau skersvėjų. Ar brangiai už juos reikės mokėti?
Kai nušalo paskutinė gėlė, man trūko kantrybė.
Aš išėjau iš kambario ir pasukau durų link. Ir išvydau, kad... kad... kad jokių
durų iš viso nėra. Ir gana seniai. Todėl ir renkasi čia visokie pašlemėkai, paišo
ant sienų, mėto lapus, vedžioja šunis. Šunys, žinoma, elgiasi kaip tinkami:
ženklina kampus, siaučia be paliovos, loja. O vienas net mėgino man įkąsti. Iš
paskos šunims atslenka žmonės. Kur žmonės ten bėdos. Štai vienas ožką ant
mano mylimiausio karklo užlaipino. Kitas užsimanė kurti laužą ir vos nesupleškino
būsto. Nebeliko gyvenimo. Ką ten gyvenimo. Nebeliko nė mažiausio kampelio, kur
galėčiau ramiai pabūti. Vietos nebeliko, o išeiti juk nėra kur. Aš čia įkalintas,
lyg nuotraukoje.
Visiškai nesu nusiteikęs prieš žmones. Tik va
bėda. Atsidūrę svetimoje aplinkoje jie pasijunta visiškai bejėgiai. Jie nesugeba
uždaryti durų, lango, kitų angų. Jie visur pridergia ir palieka. Jie sukelia
skersvėjus, dulkes ir triukšmą. Ir apsimeta, tarsi jie čia niekuo dėti. Po to net
sugrįžę piktinasi, kodėl, matote, čia niekas netvarko, kur žiūri valdžia ir
panašiai?! O aš persišaldžiau. Tai man nepatinka. Todėl esu įsitikinęs, kad
žmonės yra blogai. Jie niekam tikę.
Nevykusi pokalbio tema žmogžudystės. Ir dar su
visokiom detalėm. Pavyzdžiui, lavonas rastas be galvos, jo kepenis lavonininkas
nudžiovė (tarakonams nuodyti, velionis, kaip paaiškėjo, buvo girtuoklis), o plaučiais
gąsdina studentus. Tačiau gan retai kas meta rūkyti, išvydęs šį pilką su juodais
taškeliais organą. O vertėtų susimąstyti.
Nevykėliai mėgsta kalbėti apie muštynes.
Žinai, aš jam taip tvojau, kad maža nepasirodė! - giriasi vienas. O kitas
meluoja nė nerausdamas: Na, ką tu... Aš užvakar bent du paguldžiau... Vienu
smūgiu. O po to dar vieną. Tai pavariau! Abu išeina į gatvę ir pridaro į kelnes,
kai jų koks suskis paprašo cigaretės. Su jais, žinoma, būna merginos. Jos ima
blankti, tirpti, po to pasiūlo likti draugais, o galiausiai ir visai išnyksta. Bet
nekreipkime į visai tai dėmesio. Svarbiausia - laiku įsijungti televizorių. Jį
žiūrėti - ne mažiau svarbu. Nėra svarbesnių dalykų. Tik televizoriuje verda
tikrasis gyvenimas, o už durų - vien nesąmonės. |
|
Aš
atidariau duris. Už durų nieko nebuvo. Čia nestovėjo nė bičiulis, nė priešas,
kaimynas ar koks prisisprogęs girtuoklis, nerandantis atskaitos taško. Nestovėjo nė
padauža berniūkštis, valkataujantis šuo ar katinas. Regis, į duris niekas nė
neskambino. Net nekrebždeno. Nė pats nežinau, kodėl jas atidariau.
Nieko nelaukęs, užtrenkiau duris ir grįžau į
kambarį. Kambarys buvo kimšte prikimštas daiktų. Čia buvo didžiulė lova, foteliai,
masyvus stalas, griozdiška sekcija su knygomis ir indais bei daug visokio šlamšto. Visa
čia kuo kruopščiausiai nupiešta. Net ir purvas ant batų, musės, uodas bei dulkių
sluoksniai. Nenuostabu, kad vieną dieną man pačiam nebeliko vietos. Na, ir nereikia.
Ilgai laukti neteko. Pas mane užsuko Vaidilutė.
Mano namų židinys senokai užgesęs, o ji atsinešė ugnies, smilkalų ir šokolado.
Židinį įkūrėm, šokoladą suvalgėm, o smilkalus pro langą išmečiau. Bala jų
nematė!.. Todėl dabar lauke tiek daug dūmų. Ties ketvirtu aukštu dideliausias blynas
tvyro.
Juk šokis dar nieko nereiškia? staiga
paklausė Vaidilutė.
Ką-ą-ą? net išsižiojau; kartais jau,
rodos, įprantu prie tokių klausimėlių, o ji vis tiek įsigudrina mane apkvailinti.
Neprisimenu, ką norėjau jai atsakyti, tik išvydau į kampą lekiančias kelnaites.
Na, šokis... sakau, negi šokis mudviems ką
nors reiškia? čiulbėjo ji.
Baik, ką jis galėtų reikšti? atsainiai
mostelėjau apsimesdamas abejingu.
Ir tai išties buvo šokis. Trumpas greitas šokis.
Man jis patiko, tik Vaidilutė staiga dingo. Bala jos nematė. Tikrai nemanau, kad verta
tikėti viskuo, ką apie mane pliurpia tas kvailas užsienietis.Bet, vadinasi, eidamas
niekur, aš niekur ir neišeisiu. O tai kaip tik, ko man ir reikia. Gal pamėginti. Na,
tik trumpam.
Dabar, manau, vertėtų išvalyti aplinką.
Pašalinti iš jos žmones: vieną patrauktį į kairę, kitą į dešinę, trečią
visai iškirpti, ketvirto atvaizdą nutrinti, na, o penktą, mažutėlį galima
būtų ir palikti, jei prireiktų užšaldyti. Tegu pabūna kurį laiką už
skulptūrą. Nereikalingus daiktus taip pat vertėtų išmesti. Pvz., sekcija, kiauras
kubilas, popierinis lėktuvėlis ar suaugęs malūnsparnis (traktorius) čia visiškai
nereikalingi. Iš erdvės būtina pašalinti ir muses, bites, uodus, kitus nariuotakojus.
Tiesa, vieną kitą vorą galima palikti, bet tai ir viskas. Aplinka turi būti švari,
net sterili. Čia negali būti jokių nereikalingų šypsnių, aiktelėjimų, šūksnių,
žagsėjimo... Kiekvienas objektas, tiksliai pagal scenarijų, tam tikru laiku turi būti
jam skirtoje vietoje. Jokios improvizacijos!
Būtinai turi tvyroti laisvės ir savitarpio
supratimo atmosfera. Kai tik tokia atmosfera nusistovės, į erdvę galima paleisti tris
kranklius, porą kirų, švininius debesis, pagal skonį pridėti lietaus lašų,
saikingai prišiukšlinti, uždegti žvakių... Jei viskas atlikta tinkamai, galima
pradėti. Pats metas slankioti oriai nudelbus galvą ir dėlioti minčių likučius iš
vienos kišenės į kitą. Tą, be abejo, reikia daryti atsargiai.
Taigi spektaklis prasidėjo. Aš einu liepų alėja
vaizdžiai užsirašydamas patiriamus įspūdžius. Einu tvenkinio link, gal ežero, ne...
aš einu jūros link. Kiekviena pastebėta detalė ypač prasminga, todėl negaliu
pažiopsoti nė dulkelės. Einu jūros pakrante pėdomis antspauduodamas smėlį.
Traiškydamas dumblius ir kriauklytes. Kelią man pastoja kormorano lavonas. Žvelgiu į
negyvą paukštį; mano veidas įgauna mąslią išraišką. Ir jokių nuvalkiotų
frazių, jokių stereotipų!.. (Tik nepagalvok, kad noriu būti originalus.)
Svarbiausia ramybė. Ar ne?.. Hm. Ir vėl abejoju. Kodėl aš nuolat abejoju? Kodėl
vis nepasitikiu savo veiksmais ir mintimis. Šie smegenų virpesėliai, galūnių judesiai
man neduoda ramybės, neleidžia imti ir paprasčiausiai pasitikėti savimi. Ir
paprasčiausiai pasakyti: aš pagalvojau *, todėl padariau 0. Ar dar geriau (vėl
abejoju? ne! jokiu būdu! aš tik pasitaisiau): pagalvojau  ir padariau ×. Ir buvo  . Puikumėlis! Patinka man šitokie dalykai. Taip ir užsirašysiu.
Ir toliau elgsiuos tik taip.
Dabar, manau, verta įsitaisyti lovoje ir
žvilgtelti, ką rodo dėžė. Įjungiu. Dėžė išnyksta, o jos vietoje atsiranda durys,
kurios štai pačios ima ir prasiveria. Už durų šviečia saulė. Pieva. Pievoje stovi
Vaidilutė ir moja man.
Ko čia dabar mosikuojies, verčiau užeik,
šūkteliu.
Bet jai nė motais, ji toliau moja man. Gal nori, kad
ateičiau? Nesąmonė. Melas visa tai. Grynakraujis melas. Nieko ten nėra. Ir aš niekur
neisiu.
Tačiau čia yra. Žodžiai. Kiek prisimenu, jų
turėtų būti... turėtų... būt... ... vienas! (tiksliai)... trys... aha!
skaičiavau... o gal du?.. na ne, jau geriau... aštuoni!!! ir dar trys. Cha. Taigi iš
viso septyniolika. Šįkart apsieisime be romėnų, nes aš taip niekada ir neišmokau
skaičiuoti pagaliukais. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Be to, aš nemoku naudotis ir
skaitytuvu. Tuo tarpu, elektroninės skaičiavimo mašinėlės man kelia panieką. Taigi
parduotuvėje aš dažnai susiduriu su eile visokių ten problemų: neturiu ką veikti ir
panašiai, viską mat suskaičiuoju mintyse. Dažniausiai. O kompiuteriais nesinaudoju
iš principo, nors parduotuvėse tam ir sudarytos sąlygos. Ir apskritai esu keistas
žmogus.
Kuo dar galėčiau būti naudingas? Na, taip. Vos
nepamiršau tų septyniolikos žodžių. Štai jie: springsta, pašaipos, okupantas,
sulig, kartojimas, papasakok, santykius, pelė, pakelis, garsas, pasirodymai, dėžėn,
slysta, menas, namop, mirksi, paskutinis. Ir dar viena lietuvių liaudies patarlė. Tiek
to, iš žodžių ką nors sudėliosiu kitą kartą. Gal rytoj? Matysim.
Kiek, sakėte, dabar valandų? Be ketvirčio dvylika?
Ačiū, sūneli! Vis dėlto vienam tūnoti savo bute tokiu metu labai gera ir jauku. Juk
svarbiausia ramybė. Jokio triukšmo, streso, išmetamųjų dujų ir papildomų
priemokų. Reikalingi daiktai po ranka, reikalingos grimasos, raukšlės taip.
Turiu ir drabužių marškinių, kojinių, trumpikių, porą kelnių, švarką ir
striukę. Tiesa, šių man paprastai neprireikia. Svečiai šiuo metų laiku manęs
nelanko. Visi skambučiai atsitiktiniai, todėl prie durų jau seniai nebuvau
priėjęs. Beje, jos nė neatsidaro. Regis, kažkas iš anos pusės jas užrėmė.
Pokštininkas, kad jį kur devynios!
Išduosiu paslaptį. Šiame name jau koks pusmetis,
kaip nėra nė vienos gyvos dvasios. Visi žmoneliai išsinešdino, kai praeitą rudenį
atjungė elektrą ir vandenį. O ką miesčionys gali veikti name be patogumų. Dar kurį
laiką čia gyveno valkatos. Bet ir tie išsinešdino, kai pasklido kalbos, kad šiuose
namuose vaidenasi. Ir ne šiaip sau vaidenasi, bet su pasekmėmis.
O dabar visiškai ramu. Galit ateit ir... Stop!
Geriau neikit. Likite savo vietose. Ir nė žingsnio į šoną.
Tačiau, kaip kažkokie pižonai ėmė spardyti vėjo
atneštus lapus ir šiuksles, o kvaišos mergiotės valyti išmatas ir vėmalus,
rinktis kitus turtus, supratau, kad jau pavasaris. Pižonai kalbėjo, kad čia įrengs
kavinę, ir jau skaičiavo būsimą pelną, mergiotės visaip jiems vaipėsi, mėgino
įtikti, bet tiems pusgalviams jos nelabai rūpėjo. Tik jaunėlis žnaibė joms sėdynes
ir graibė už papų. Nuo to mergšės tik dar baisiau viepėsi. Ką čia, po velnių,
veikiat? neapsikentęs šūktelėjaus tiems kvėšoms. Bet kompanija nekreipė į
mane dėmesio, tokie mat buvo užsiėmę. Jaunėlis tik pasidomėjo, kas aš toks.
Nesikišk! užčiaupė jį drimba. Šį reikalą aš jau sutvarkiau. Ir
pridūrė: Nepamirškit, chebra, visa tai mano biznis!
Ar man reikėjo užsirūkyti, jie tik ką buvau
parūkęs ir numečiau cigaretę? Ne. Bet kaip tik nusičiaudėjau ir atsibudau. Ir
supratau per miegus iškritęs iš lovos. Ką padarysi. So it goes... Bukagalvius,
pasirodo, tik sapnavau. Taigi mano būste ramu. Žvilgt pro rakto skylutę už
durų vis taip nieko.
Pykstu ant savęs. Pykstu, kad negaliu jos pamiršti.
Laukiu. Žvilgčioju į duris. Klausausi, ar nepasigirs koridoriuje žingsniai. Laukiu
dieną ir naktį. Bent skambučio. Nešioju iš vienos vietos į kitą stiklines. Su
vandeniu, be vandens, pustuštes, švarias ir neplautas. Mėgstu senas briaunotas
stiklines. Turiu keliolika. Visas kadaise pasiskolinau iš kavinių. Dabar tokių
nebebūna. Ir stiklinių, ir kavinių. (Stiklinės skaidrios, o moterys ne.) Vieni
vagia stiklines, kiti bokalus, treti gyvenimus. Tebūnie! Galima užrakinti duris. |
