<< Atgal Benediktas Januševičius Galėjo būti taip. Aš priėjau prie lango. Pro langą matėsi ežeras.
Vėjo nebuvo. Ežeras nerūpestingai tyvuliavo, o atskiri jo lopiniai buvo
visiškai ramūs, todėl vandens telkinys iš dalies galėjo apsimesti
veidrodžiu, atspindinčiu kitame krante stūksančius medžius, gal net visą
mišką, - nežinau, iš toli sunku suprasti. O galėjo būti šitaip. Į kambarį įskrido vapsva. Didumo sulig pirštu.
Gyvenime tokios nesu regėjęs. (Gal motinėlė? Ne, Dainius1
sako, kad tai tokia rūšis.) Tačiau kambarys, matyt, jos kėslams netiko,
ir ji velniuodamasi ėmė plaktis į lango stiklą. Tačiau galėjo būti taip. Iki atsivelkant traukiniui, stoviniavau prie stoties ir žioplinėjau. Ir pastebėjau drugelį, kaži kodėl nusprendusį pasitikti cisternų virtinę. Jis pleveno, artėdamas prie sąstato, pleveno, pleveno, vis arčiau, arčiau ir staiga dingo Visiškai nepagalvoju apie tūkstančius ar net milijonus klumpelių ir euglenų, ciklopų ir dafnijų, kurias nužudau kasdien prausdamasis ežero vandeniu, o štai vieno drugelio pagailo. (Gal paskambint Balbieriui? Bet nėra iš kur ) Še tau kad nori. O juk galėjo būti ir taip. Rytą, išpylęs kibirą, sutikau kaimyną. Paprašė cigaretės. Daviau. Tuomet paklausė, ar aš visiškai negeriu? Pasakiau, kad išgeriu, kartais, štai ir praeitą penktadienį su chebra Tada jis ėmė guostis, pernakt nemiegojęs, nes erkė bambon įsitaisė. Bet galiausiai su pincetu ją ištraukę Va. O po to dar paklausė, koks šiandien bus oras. Atsakiau, jog žadėję, kaip visad, nuo 20 iki 25 laipsnių šilumos. Ir pridūriau, jog gyvenam kaip Afrikoj, popiet vis palyja. Tada jis vėl paklausė, ar aš tikrai tikrai negeriu. Ką darysi, - atsakiau. O ką dar galėjau pasakyti? Nors galėjo būti ir taip. Abra kadabra. Ir atsirado puslitris. Abra
kadabra. Ir atsirado kompanija. Gal trise, gal keturiese, nesvarbu. Abra
kadabra. Ir nebėra butelio. Tačiau kompanija liko. Abra kadabra. Kompanija
nė nesiruošia skirstytis. Abra kadabra? Kompanijai nė motais, jie
viltingai žvilgčioja į mane, kai kas net bando apeliuoti į mano sąžinę.
O man sąžinės nereikia, man reikia ramybės. Abra kadabra! Numoju ranka
į burtus ir užsidarau savo kambary. Duris užrakinu, o raktą pro langą išmetu.
Baigta, - pamanau sau ir guluosi į lovą, galvą kišdamas giliai po
antklode. Dabar bus ramu. Abra kadab... Žinoma, galėjo būti ir dar kaip nors. Diena buvo siaubingai karšta, o po to pusę nakties žaibavo. Neleido miegoti. Niekai, užtai koks įspūdis! Žaibai vienas po kito, lyg iš kulkosvaidžio. Tiesa, tolokai. Bet iš kur galėjau žinoti, kad kitądien permirksiu kiaurai, o krepšyje išsipils kefyras ir sulies visus daiktus, dėl ko aš labai supyksiu ant kefyro ir dar ant ko nors, o poryt išvysiu bukutį, įsitaisiusį ant tupyklos durų ir kad priėjus artyn jis tik purptels, tiek jį ir tematysiu? iandien ypatinga diena. Popiet nelijo. Todėl gerai džiūvo
skalbiniai. Valtis, dūzgė ežero paviršiumi, dangus vis negalėjo apsispręsti,
vaikėzai erzino kiemsargį, o karpažolės inde įsitaisė grybai. Aikiai
perlaisčiau, po galais. Tačiau aplinka keičiasi, ir dabar regiu aklinai užkaltą
langą, siuvinėtą paveikslą, pakibusį ant sienos, purvinas grindis ir
atverstą knygą. O gal tai net ne kambarys, tik tuščia stiklinė su
prikepusiais prie dugno alaus lašais. Kaimynas po langais parišo karvę.
Ir, matyt, pamiršo. Dabar ji keikias ir nepadoriai elgiasi. O jeigu
Kuzietis klydo, manydamas, jog didėjant apskritimo skersmeniui, mažėja jo
išlinkis
? Kas tada? Priglaudžiau prie ausies kriauklę. Kriauklėje
pasigirdo šuns lojimas. Šuo lojo piktai, springdamas, tarsi pasiryžęs išloti
visus vidurius. Šunkeliu nubildėjo automobilis, sukeldamas dulkes. Iš
grotuvo veržias Australija. Kiek šansų, kad kitame gyvenime būsiu kengūra?
Sutemus ėmė badyti ausį uodo zirzimas, o lauke palaimingai giedojo
svirpliai. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |