<< Atgal Benediktas Januševičius * * * * * * melsvas lietus tyliai dulkia į veidą aš stoviu pačiam dienos pakrašty man į nosį laša mėlynas kraujas o gal tai tik rūkas ar likeris kur dienos bedugnės dugne šaukiuosi paukštį žvelgdamas į parketą kuris man atstoja gražiausias pasaulyje lubas rytojaus sąskaita aš gyvenau vakar o kas bus šiandien? vieną žinau noriu valgyt bet gal tai tik prisiminimas miesto kurį kadaise stačiau... aš stoviu pačiam dienos pakrašty ieškodamas tilto kurį būtų galima sudegint ar susprogdint kad niekas neitų paskui mane kad nerasčiau kelio namo kad man išoperuotų skrandį kad nebūtų rytojaus nes šaknys supuvę kad kas nors prasidėtų vardan pabaigos kad miestas sugriūtų nebaigtas statyti kad nebūtų pradžios ar galo kad... aš prisimenu... aš prisimenu miestą rytojų pasaulį pabaigą skrandį ir anginą kurią man padovanojo 1991 rugsėjo 18 Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 * * * kaip dumblas užlipdo akis aš stoviu prie sienos kuri vadinas Negyvenimas jis dažo langus pilkai aš jau senokai gyvenu šaly kur niekas nekolekcionuoja veidrodžių šukių atspindinčių laimės šešė- lius ar jų rožines išmatas aš norėčiau sugrįžt namo bet ten manęs nebelaukia net veidrodis 1991 rugsėjo 25 Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 VIENAKOJO DALTONIKO SAPNAS daltoniko naktis vakarui slenkant sutrūniję daltoniko jausmai daltoniko gimtadienis * * * žmogėtisparnuočiai kruvinaisdantim lesasėklas pamirštaatmintim taipaukščiai beplunksnų taikryžiuskraujuotas sutrenktaišmintim miręskaimas gimęmiškai gelžbetoninėsmedienos prisikirstatėjai krentantžodžiams antžemėsgirtos narkomanoraudos nekaltybėsrastos galpirktos skrendantmedžiams nuopaukščių arpaukščiams nuomedžiųnaštos degalaužas juodaibaltomliepsnom Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 * * * po ko tavo suskilinėjęs sausas veidas tapo panašus į išleisto tvenkinio dugną kuriuo ropoja išdvėsusi varlė bet tai kur kas geriau nei kristi iš devinto aukšto šėtonas pasivertęs juodu katinu pernelyg rėžia sparną apie mano nuotaką šį vakarą jis labai įžūlus (pavogs paskutinius mano degtukus) negana to juodis išleis iš radiatoriaus visą kraują o gal iš kraujagyslių vandenį klaikiai tuomet atrodė gitara nutrauktom stygom pakabinta virš mano lovos (rodės kad tai tu vietoj jos) ji visą naktį taikės pabučiuot mano nuotakai į kaktą niekaip negalėjau suprast kur tada pradingo katinas-šėtonas o gal šėtonas-katinas iškabinęs nuotakos šuniukui akis o man nuleidęs litrą vandens ar kraujo iš vamzdžių katino pasigedau kai šis sukišo į pypkę visą mano gyvenimą ir surūkė prie mano akių šėtonas surūkęs visą mano likusį gyvenimą kurio nesugebėjo ištirpint potvynis nuotakos akyse pasislėpė kraujagyslių vandeny o tu išeidama nepasiėmei visko tu pamiršai žodį nepasakytą žodį kuris primins man tą laiką kai dar kažką turėjau tikrą Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 * * * bet ne tai baisu baisiau kai kūnas tampa svetimu ir apsigaubęs netyla išeina gal tai pradžia?.. o tu įsivaizduok kad esi keturkampis popieriaus lapas arba lapas ąžuolo ar beržo arba pienės pūkas arba nepūkas ir nelapas tavo chaotiškas mintis sujungs į viena turinį nematoma ranka ji greit išnyks bet tai įvyks pamestame laike jo greityje rytojaus nebėra jis išvaržytas tik ta pati nematoma ranka kuri taip apgaulingai glostė tavo plaukus paėmus šluotą šluos pinigus įsivaizduok kad nesi žmogus bet nesi ir taburetė nes turi tik dvi kojas bet tu neturi straublio kad galėtum apsimetinėt drambliu o jei ir turėtum straublį tau nieko kito neliktų kaip pasikart ant jo nusišluostyk ašaras ir iškraustyk šito pakaruoklio kišenes gal rasi ką neradus nesustok dar keletas lavonų laukia tik paskubėk tu privalai apgauti ranką šįkart pasisekė regis ranka sudrebėjo ir ji ne visagalė gal pagaliau ir tau nors kartą pasiseks prisiviliot Fortūną į savo olą tik atsargiai! neišpuik! ranka vis dar budri bet tau liko tik kelios valandos iki neskubėjimo įsivaizduok kad esi katedra balta ir šventa bet tuomet tavęs nieks neglamonėtų tik perdažytų arba nugriautų arba lauktų kol pati nugriūtum eik tiesiai ir nesidairyk nes nuo praeivio kaktos atšokęs spindulys bandys apvogti tavo sielą (tik nežiūrėk jam į akis pamesi žvilgsnį) ne tu geriau įsivaizduok kad esi kvaila kaip mėnulis ir kvailesnio daikto už tave nėra eik toliau ir netikėk savim geriau paklausk pas seną elgetą patarimo (jei gražiai prašysi jis tau pasakys kodėl dangus kartais būna popierinis) arba įsivaizduok kad vandenį geri paspringsti numiršti ir nieko nebegali įsivaizduot o gal geriau nieko neįsivaizduok? net manęs... padovanok man pilnatį tarei palikdama vienatvę man negi ir tu manai kad aš idiotas? bet ne tai baisu baisiau kad nuo manęs uoslė pabėgo gal sugrįš?.. 1991 liepos 31 rugpjūčio 17 Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 * * * vakar mirė paskutinis žmogus kuris buvo vertas mirties žuvusio pasaulio vaizdai vėl aplanko mane aš esu žmogysta paklaikusiom akim savo kūną iškeičiau į šimtą gramų degtinės sušildžiusios sielą mano egzistencijos scenarijų parašė kažkoks nevykęs matematikas šiuo metu jis nagrinėja gerokai aptrintą žemėlapį kuriame visi taškai pažymėti violetiniais kryželiais viskas atitinka pasaulio pabaigą spalva nuotaika Moters kvapas įrėmintas jautis užsimovęs kibirą ant galvos meldžiasi naujam stabui ar jūs turite bilietą į kiemą prisodintą akacijų ranka paskutinįkart pakilusi krenta į bedugnę 1991 rugsėjo 18 spalio 15 Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 * * * aš einu kažkaip kažkur spjaudydamas į savo šešėlį... Niekada nešokite per akmenį, nepasakę prieš tai op! aš einu kažkaip kažkur spjaudydamas į savo šešėlį pakeliu nuo žemės nuorūką ir suteikiu jai galimybę gyvent... Peršokę, liepkite pirmam sutiktam pabučiuoti jums ranką. aš einu kažkaip kažkur spjaudydamas į savo šešėlį pakeliu nuo žemės nuorūką ir suteikiu jai galimybę gyvent o kai buvau mažas labai mėgdavau arklius... Po to paimkite visą duoną, kurią turite ar žadat turėt, ir išmeskite į šiukšlių dėžę. aš einu kažkaip kažkur spjaudydamas į savo šešėlį pakeliu nuo žemės nuorūką ir suteikiu jai galimybę gyvent o kai buvau mažas labai mėgdavau arklius bet šįkart jau priėjau NERIBANEPAŽYMĖTANESUPUVUSIUNEKRYŽIUM Jeigu viską atlikote pagal instrukciją, linkiu labos nakties! 1991 kovo 7 Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |