|
<< Atgal
Kazys Jonušas
Prielipas
Tegul išaušta rytas ir tyliai eina sau, nuo
atvirų langų, nuo durų, tolyn per pilkšvą rudenio atolą, neatsigręždamas,
tylus, sužvarbęs nuo miglos ir vėjo, pražilusiais plaukais, nuo liūdesio įdubusiom
akim.
Sapne užnėręs kilpą sau ant kaklo, pabusdamas
kalbi, vis tiek... Tegul išaušta jis ir tyliai sau praeina.
Ilgai miglinėję po vaizdingas apylinkes, baltais
it sniegas keliais mes atėjome čia ir suradome pumpotaukšlių pievą, o toje pievoje
prie ežero šalia trobos, kur gyveno širdinga moteris, noko nepaprastai daili vietinės
reikšmės iliuzija, kuria visi aplinkiniai gyventojai didžiavosi ir mokė didžiuotis
mus.
Štai ji! pasakė Dovydas.- Ar nekalbėjau,
kad rasime ją?
Tuomet širdinga moteris pakilo nuo slenksčio, kur
dienų dienas iš įpročio mąstydavo apie įvairiausias permainas bei greitai bėgantį
laiką, atėjo prie mūsų ir griežtai tarė:
Fūginkit iš čia!
Ir iliuzija sprogo drauge su visais pumpotaukšliais.
Dovydas pavargęs atsisėdo, įmerkė kojas į
ežerą ir stebėjo, kaip iš lėto siūbuoja vandenžolės.
Iliuzijos visada sprogsta, filosofiškai
tarė jis, o mūsų kelias ilgas, pavojų kupinas, ir daug dar prielipų jame slypi.
Bet aš tikiu, draugai, kad ateis...
Jis kalbėjo jaunatviškai, drąsiai, kovingai, o į
mane pro iliuzijos ir pumpotaukšlių dulkes, gainiojamas vėjo, vis plūdo ir plūdo
prisiminimai.
Rapolo žvilgsnis vis dažniau įgaudavo
tuščiavidurės prizmės formą. Nukreipta į begalybę, sustingusi ir bereikšmė ši
geometrinė sielos figūra kybodavo erdvėje, prieš akliną kambario sieną, knygą ar
kitą kokį materialų objektą, nieko nekliudydama, ir smarkiai mane erzindavo. Būdavo,
pasakoju jam apie tokį mįslingą skeltanagį, o jis pasimuistęs teiraujasi:
Aa? Tu sakei ką nors?
Antrą kartą išklausęs tą pačią, labai
pamokančią istoriją, sakydavo:
Cha cha cha. Jau kažką panašaus esu
girdėjęs.
Pamenu, ką jis tuomet kalbėdavo:
Daugelis neigiamų emocijų atsiranda dėl
klaidingų įsitikinimų. Štai posakis Bijai vilko neik į mišką, mano
nuomone, yra atgyvenęs, tai yra - tiesioginė jo prasmė nėra aktuali šių dienų
jaunimui. Vilkai zooparkuose esti paliegę, ir paprastas tarnybinis šuo be antsnukio ir
pavadėlio atrodo žymiai baisiau. Tuo nesuprantamesnė man yra kai kurių moterų
reakcija, išvydus mažą graužiką su ūseliais ir uodega arba amfibijų klasės
gyvūną su ilgomis užpakalinėmis kojomis, pritaikytomis šokinėti. Beje, varlės, kiek
žinau, iš viso negali pakenkti žmogaus sveikatai. Reiškia, priežastis, verčianti
rafinuotas būtybes nekukliai stūgauti, užsilipus ant kėdės, stalo ar dar aukštesnio
daikto, glūdi kitur. Anksčiau manydavau, kad toks išgąstis yra tariamas, būdingas tik
pamaivoms, linkusiems demonstruoti menkas savo ydas. Tačiau neseniai, kai Dovydas
prisipažino užvis labiau šiame pasaulyje bijąs voro, man teko šitokią nuomonę
pakeisti. Dovydą gerbiu. Jis dėl menkniekių nebūgštauja. Be to, sykį juokaudamas
vienai moteriškei į palto kišenę buvau įbrukęs varlę ir įsitikinau: toks radinys
išties nėra malonus. Vargu, ar anos moters nepasitenkinimas buvo dirbtinis, nes po to ji
neteko žado, o atgavusi jį, išėjo ir ištekėjo už jūrininko. Protauju logiškai:
vaizduotė, kelianti baimę, - niekam tikusi. Reikėtų džiaugtis, kad prognozės, neva
žemės fauna sparčiai nyksta - perdėm pesimistinės.
Rapolas retai samprotaudavo, ir ši jo kalba, ko
gera, buvo ilgiausia iš visų, kurias man teko girdėti per anuos kelerius mūsų
pažinties metus. Mudu sėdėjome alinėje, ir tąsyk, klausydamas jo, prisiminiau
kažkada regėtą vaizdą: aklinoje tamsoje ant kelio dribo sniegas, o netoliese, pakelės
sodyboj, įnirtęs lojo šuo. Jo balsas aidėjo lyg iš bedugnės, toks tolimas ir
tuščias, kad vien girdėti jį Man buvo liūdna.
Atlapaširdis vyriškis, drumzlinomis akimis, tuomet
sėdėjęs priešais, kurį laiką spoksojo į vakarėjančios saulės nušviestas
užuolaidas ir tyliai pasakojo:
Liza ta-vo!.. Žžik. Palauk. O jis auksinis
žakt ž-žmogus su žožandenomis... Tu nežinai. Man siūlo mainyti ją į... Stora,
baisi kadkuda kadkuka nervus ėda ir kapeikas skaičiuoja, skaičiuoja... Negerk
prašo. Koks tau skirtumas, durna, sakau, iš ko jis gers. O gers iš principo!..
Duokš leteną.
Rapolas išgėrė šeštą bokalą. Jo akys buvo
pilnos ašarų.
Jurgi, žinok, aš netikiu dievą, nuožmiai
pareiškė. Ir žmonių... na, negaliu perprasti.
Jis labai susijaudino, dantimis įsikibo į švarko
rankovę ir ėmė kūkčioti...
Bet gana apie tai.
Vėliau Rapolas pradėjo vengti draugijos ir į
alines nebeužsukdavo. Pas mus, kaip ir anksčiau, ateidinėdavo kasdien, bet pasidarė
dar labiau nešnekus, o paklaustas, ką jis mano apie naują Ž.S. knygą
Išgyvenimai, ilgai mirksėdavo ir tik prispirtas atsakydavo:
Kas be ko.
Jau tą vakarą, paklausęs jo negudrių
išvedžiojimų, nutariau, jog su Rapolu neverta bendrauti, jo vidinis pasaulis yra
tiek nuskuręs, kad greitai ims dvokti nepriimtinais jautriai mūsų uoslei puvėsiais. Ir
tikrai, praslinkus kuriam laikui, jį apniko smaragdo spalvos muselės, kurias
vaikydamas jis baisiai nusikamavo, bet taip ir neįstengė visų įveikti. Tie keisti
smulkūs vabzdžiai nuolat zujo aplink Rapolo veidą, ropinėjo ant rankų, nekąsdavo,
bet persekiojo jį taip įkyriai, kad galėjo suerzinti bet kurį sfinksą, kentaurą ar
mumiją.
Tuomet Rapolas ėmė musiauti. Iš pradžių jis tai
darydavo rankomis, o paskui neapsikentęs nusipirko keletą flakonų dichlofoso, dešimt
musgaudžių ir dar kažkokio labai dvokiančio skysčio. Užsukęs į kuklų Rapolo
būstą, radau jį, parkritusį ant slenksčio, su respiratorium ant veido ir tuščiu
flakonu rankoje. Jo akys buvo pasruvusios krauju, nuo kaktos žliaugė prakaitas, ir visas
jo kūnas protarpiais trūkčiojo.
Taip joms ir reikia! atsipeikėjęs
piktdžiugiškai tarė. Žinos dabar!..
Mums kėlė nerimą atstumiantis draugo elgesys, bet
niekas nedrįso jam dėl to priekaištauti. Visi tik stebėjosi: kodėl šie keisti gyviai
užpuolė būtent jį, kodėl jie neliečia kitų, ir kaip su jais kovoti?
Be čia išvardintų Rapolo ydų, bene labiausiai mus
piktino jo šuniškas prieraišumas. Kai ateidavo metas išsiskirti ir kas nors,
dirstelėjęs į laikrodį, nedvejodamas pasakydavo: na, kylam, vaikinai, kylam,
jis ūmai prikąsdavo viršutinę lūpą, stipriai įsikibdavo į kito sagą arba
apykaklę ir, naiviai išpūtęs akis, paklausdavo:
O aš?
Ši jo savybė labiausiai atsipyko Sigutei, Dovydo
žmonai, nes dabar jai kas vakarą, geriausiu atveju, tekdavo prisiūti bent vieną sagą.
Vaje Prielipas (taip ji pravardžiuodavo
mūsų draugą) fe, koks nuobodus! Tokia nūnai buvo jos mėgstamiausia frazė ir
pokalbio tema. Vos tik mes drauge su juo išeidavom miestan, Sigutė pasijusdavo taip, lyg
mus rodytų per televiziją: imdavo maivytis, pliaukšti visokius niekus ir visada po to
labai grauždavosi. Ją trikdė praeivių dėmesys, o ekscentriškos Rapolo manieros
tiesiog keldavo siaubą.
Kartais, negavęs dichlofoso, jis nusipirkdavo
butelį, pasigerdavo ir šokdavo pirmam pasitaikiusiam ant kaklo, maldaudamas:
Atleiskite, aš minutėlę įsikniaubsiu į jus,
gerai?
Aplaistęs gailiomis ašaromis sutiktojo
drabužėlį, pasakodavo, koks pasiutusiai sunkus ir nelaimingas yra jo gyvenimas.
Įlendi kur nors, aprimęs sakydavo,
išsiverki, ir kažkaip vis lengviau ant širdies.
Galiausiai jis taip įsisiautėjo, kad nenusigręžti
nuo jo buvo stačiai neįmanoma, atėjęs pas Dovydą, sudaužė unikalią arabeską,
sutrypė keletą populiarių plokštelių ir po viso to, parkritęs ant kilimo, it
sužvėrėjęs ėmė kandžioti jį, draskyti nagais ir spardyti purvinais batais.
Išeik, Prielipe! iškošė pro dantis
Sigutė, nosine šluostydama dichlofosu sudrėkintas blakstienas. Man tokie juokeliai
nepraeina!
Ir man nepraeina... atsigodęs liūdnai
prabilo Rapolas. Ot, kad taip staiga praeitų... Jis atsisėdo, dviem pirštais
svajingai parėmė smakrą, susimąstė.
Iš miesto mes bėgome be atodairos. Rapolas dar
bandė vytis, bet netyčia užkliuvo už spygliuotos vielos, įsivėlė į ginčą,
kokiais žingsniais patogiau skubėti - penkiamyliais ar septynmyliais ir atsiliko.
Už geležinkelio pylimo perbridę sraunų upelį,
išėjome į akimis neaprėpiamą žirnių lauką, ir mūsų pėdos jau buvo ataušusios.
Kokia erdvė! sušukau.
Kokia harmonija! alpėjo Sigutė.
Nakvoti mus priims paprasta, šilta bei širdinga
kolūkietė, pakiliai tarė Dovydas ir ėmė žagsėti.
Ji gyvens vienkiemyje prie miško ar ežero,
mostelėjau ranka į padūmavusias tolumas, ir turės karvę arba ožką.
Karvę! Greičiau karvę! įnoringai
užsiplieskė Dovydo moteris. Aš papuošiu josios galvą pinavijom, apkaišysiu
mėtom...
Ji užsikirto, prikando liežuvį ir gailiai
atsiduso. Patylėjusi tęsė, kapote kapodama kiekvieną žodį:
Ir ilgai nematysime Prielipo. Fe! Jis toks... Jis
mums ne draugas.
Į tavo langą švietė vienatis, ir veidrodis nuo
garo buvo baltas; užteks! sakei, užverdamas duris, išgersim nakčiai indiškos,
juodos arbatos.
Kažkas iš gatvės išrėkė Hosanna, ir tau
pasivaideno, tartum tuštumoj toli toli sena, makabriška pamišėlė kikena. Tada
prisiminei: tenai čiurlena upė - chimera, tokia srauni ir vienaties skaidri šviesa
iliuzijų lauke klajoja. Pajutęs mažą švelnų gyvastį prie kojų, pasilenkei ir
tyliai pasakei:
Tai tu čia, kica? Kica, kica caca...
Jonušas, Kazys. Bitės ugnyje:
Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1981.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|