|
<< Atgal
Kazys Jonušas
TELEŽMOGUČIO VILTIS
Sigute, mes tikriausiai pagaliau išeisime iš
šitos Studijos, kurioje imituojamas gyvenimas, galbūt atsiras koks plyšelis, gal
nugrius baltojo paviljono stogas, ir kam nors iš mūsų pavyks išlikti, maketų stogais
užlipti iki viršaus ir išlįsti pro ventiliatoriaus angą, arba, tarkim, vienas iš
mūsų perplauks dekoracijų vandenis, persismelks per ekrano stiklą ir pateks pas tuos,
kurie stebi mus... Jeigu jam pavyks papasakoti apie tai, apie ką mes svajojame rytais,
per pertraukėlę susėdę gerti arbatos, apie ką sapnuojame naktimis, kai esame
išjungti, tikiu, Jie atsipeikės, ir nebevers mūsų nuolat vaidinti įgrisusių
filmų, spektaklių, idiotiškai lakstyti, šokinėti ir klykauti vis tame pačiame, tik
kitaip sumaketuotame ir nuspalvintame stadione, nebenorės nė girdėti apie mūsiškai
įsivaizduojamo pasaulio reikalus, nebelieps kraupiai kvailai bendrauti, dainuoti ir
šokti tada, kai Jie šito nori, ir kartoti triukus, kurių Jie padaryti nesugeba. Ne,
Sigute, mes nepražūsime kineskopų sąvartyne, jei ieškosime kelio iš Studijos, nes
juk turi būti toks kelias, tik tu nepalik manęs ir neįtikėk tuo, ką mes kalbame
Ekrane. Dienomis, kai skaitomi pranešimai apie gėlių žydėjimo intensyvinimą, apie
optimaliausius medžių pumpurų pavasarinio sprogimo terminus ir paukščių čiulbėjimo
koordinavimo problemas, kai diskutuojama, kaip efektyviau įsisavinti saulėlydžius ir
jūros peizažą mūsų kineskopo sąlygomis, kai nagrinėjamos ataskaitos, kaip diegiami
racionalizatorių pasiūlymai eksploatuojant vėjo ir saulės energiją sniego
džiovinimui laukuose, kai analizuojama, ar tvarkingai Studijoje vykdomi alsuojančiųjų
aprūpinimo oru planai, man kaži kodėl pasidaro liūdna ir nyku. Svarstau, ar tie, kurie
išties užsiima šiais reikalais, neišsiverstų be mūsų, ar mintys, išsakomos per
tokius pasitarimus, būtinos, ar ta kalba mes kreipiamės į Juos, o ar mes patys tikime,
kad Režisieriaus ir jo asistentų sprendimai ir mūsų vaidyba yra išmintingi. O jeigu
ne? Ar galime mudu, Sigute, ką nors pakeisti? Tada pabandžiau įsivaizduoti, kaip yra
ten, kur dar nė vienas iš mūsų nebuvo ir ne kiekvienas pabuvos, už ekrano.
Įspūdis toks, lyg būčiau stovėjęs prie pat veidrodžio apšviestas žvakės ir
bandęs įžvelgti jame savo atspindį, deja, visiškai išblankusį, ir tik po to
suvokiau, kad kaltas ne veidrodis ir net ne aš, tiesiog tie, kurie stebi mus,
nesidomi mūsų sapnais ir troškimais ir nenori matyti to, ko nėra Ekrane. Jie
paprasčiausiai perjungia aparatus, mes patenkame į juodąjį paviljoną, ten, kur
nėra telekamerų, tik giliai rūsiuose tyliai spragsi displėjų ekranai. Kai atsidūriau
čia pirmąkart, dvokė siera ir puvėsiais, sienos buvo nukabinėtos mobilizuojančiais
grafikais ir piešiniais, kuriuose figūravo žaliai apvilktų žmonių ir pabūklų
siluetai, ugnis ir dūmų kamuoliai. Patekęs į naują aplinką ir dėl to nepaliaujamai
kosėdamas, įsidėmėjau tik vieną lozungą: ,,Laiku nualinta siela visų
laimėjimų tešla. Žemiau buvo nupieštas kampuotas, į sprandą suaugęs vyrukas,
rankose suspaudęs žvilgantį kūjį. Jo akys ryžtingai, su pasitikėjimu žvelgė į
priekį.
Mus pasitiko paviljono vyr. dvasinis bendradarbis
Jergus. Būsiu atviras, santūriai pasakė jis, ištraukdamas stalčių su
perlamutiniais klavišais, atėjo metas sutelkti visas jėgas, nes auga įtampa, ir
jeigu šeštojo bloko sistemoje perdegs varža, mes visi drauge su kineskopu išlėksime
į orą.
Jau kuris laikas bendrame šurmulyje girdėjau
žmonių (?) balsus, bet iš kur jie skambėjo ir ką bylojo, nesuvokiau. Mes,
tęsė Jergus, turime puikų alibi: TEGU PERDEGA SAUGIKLIAI, BET NE MES. Ir net
jeigu teks visiems neilgam pradingti iš Ekrano, mes neleisime perdegti visam aparatui.
Mūsų schema teisinga. Ji neapvils. Jūs nepradingsite, tyliai pasakiau,
nes turite atsarginį maitinimo bloką. O kitų paviljonų darbuotojai jo neturi.
,,Be panikos! piktai metė Jergus. Čia
niekas niekur nedingsta, tik kai kas pakeičia egzistavimo formą.
Mane užliejo akinančiai baltas spindulių
pluoštas... Tą naktį, atmeni, Sigute, aš pasakojau tau, tą naktį per sapną ir vėl
regėjau baltąjį paviljoną, bet jis jau buvo sugriautas. O mes vėlų vakarą drauge su
tais, kurių esame stebimi, atėjome jo apžiūrėti. Su mumis, dainuodami populiarius
romansus iš anuomet rodytų filmų, plevėsuodami raudonais šilkais, ėjo man neregėti,
niekuo neįsidėmėtini čigonai, būrelis prekiautojų portfeliais, garbe ir sąžine,
kiti atsakingi už Išeitį draugai. Tačiau į vidų jie nedrįso užeiti, ir mudu likome
vieni. Ėjome ilgu, plytgaliais ir senais baldais užverstu koridoriumi, dekoracijų durys
jau buvo išlaužytos, langai išdaužyti, ir nors lauke buvo tamsu, koridoriaus gale, kur
yra centrinis kupolas, iš kaži kur švietė mūsų imituojamojo gyvenimo saulė. Kupolas
tuščias, tik ant dešinės sienos prieblandoje kabojo neišvaizdus, nutapytas gana
niūriomis spalvomis paveikslas. Kai priėjęs perskaičiau jo pavadinimą, pamaniau, jog
parašo autorius suklydo, nes drobėje išvydau tik vieno iškankinto ir pavargusio
žmogaus portretą, nors apačioje pasidabruotomis raidėmis buvo parašyta
PORTRETAI. Tik antrąsyk pažvelgęs į nutapytąją galvą pastebėjau, kad ji iš
trijų skirtingų veidų; ir keista kuo ilgiau ir atidžiau žiūrėjau, tuo daugiau
vis smulkesnių ir nutolusių veidų mačiau. Bežiūrint veidai tarsi atgydavo, imdavo
artėti į mane iš begalybės, akimirksniu išryškėdavo ir suskildavo, o iš kiekvieno
akių, atrodo, visiškai skirtingų, į mane smelkėsi jose slypėjusi tyli, gelte
gelianti kančia ir užuojauta.
Kai atplėšiau akis nuo drobės ir apsidairiau, tu,
Sigute, jau buvai išėjusi. Radau tave kieme sėdinčią ant akmens prie kalkėmis
aptepliotos sienos. Sklaidei kaži kokią apdriskusią ar apdegintą knygą, vieną iš
krūvomis suverstų palei langus. Ir aš paėmiau plonesnę, nuplėštais viršeliais, bet
tuomet apspito mus tie prekiautojai, čigonai ir jų vaikai, lūkuriavę po
rudenėjančiais medžiais. Jie šypsojosi, bučiavosi, stumdėsi, sveikino mus ir vienas
kitą, kad surasta Išeitis ir kad pavyko to meto sulaukti, jie nenustygo, ragino eiti,
keitėsi laikrodžiais, komplimentais ir moterimis, siūlė dovanai garbę ir šlovę,
brangius papuošalus, liaupsino sąžinės laisvę kaip vienintelę laimės sąlygą, o
toji, atrodė, laukia jų išsižiojusi čia pat už kampo. Panūdau tuojau sugrįžti ir
parodyti tau tai, ką mačiau tuose griuvėsiuose, ką ne iš karto pastebi akys ir ne
kiekviena širdis pajaučia, bet nuėję Portretų vietoje radome tokio pat dydžio
veidrodį. Tu numetei knygą, atatupsta išėjai pro duris, pasimuistei ir stvėrei man
nematytą juodbruvą vaikiną už parankės prašydama, kad pavaišintų ledinukais.
Tai ne išeitis, pasakiau, tai klaida.
Aš pavargau svajoti apie tai, Dovydai,
atsakei stabtelėjusi. Leisk man išeiti...
Kodėl? reikšmingai paklausiau, bet vaikinas
padavė tau tris saldainius su mediniais koteliais, švelniai apkabino per pečius ir
nusivedė kreivais laiptais žemyn į juodąjį paviljoną. Žinojau: dabar atvažiuos
šiukšlių mašina, minia su kibirais, šunimis ir balandžiais, tarsi griuvus
užtvankai, plūstelės iš visų tarpuvarčių ir nublokš mane atgal į koridoriaus
gilumą, paskui užsitrenks laukujės durys, aš tuščiai brausiuos į priekį,
įnirtingai stumdydamas apkūnias prakaituotas moteris, jų paliegusius sustabarėjusius
vyrus ir ambicingus, isteriškus vaikus; rėkaudami kimiais balsais, jie lieps nelįsti
prie durų be eilės, drebėdamas iš apmaudo, turėsiu stovėti beviltiškai ilgose
eilėse prie daugybės to koridoriaus durų, ir ant kiekvienų bus užrašytos skirtingos
darbo valandos; už jų, kabinetuose, sėdintys anemiški praplikę vyrai arba apvytusios
merginos reikalaus kaži kokių pažymų, liudijimų, pareiškimų, parašų ir leidimų;
jeigu man vis dėlto bus leista išeiti, minios svetimų žmonių nekreipdamos dėmesio į
mūsų valią, stumdys mus pilko miesto trotuarais, sausakimši autobusai vežios to
miesto gatvėmis ir vis pro šalį, pro šalį; kartais matysiu tave jų languose arba su
kuo nors iš lėto einančią stotelės link, bet niekada nespėsiu prasibrauti prie durų
laiku ir išlipti; ieškosiu tavęs, bet visada matysimės tik priešingose gatvės
pusėse, o ja tuo metu lėks ilgos mašinų kolonos; jeigu imsiu vytis tave, visuomet
šalia atsiras koks nors atkakėlis be laikrodžio, be degtukų ar miesto plano, ir tavo
telefonas nuolat kartos: ,,Labas, čia tokia negyvena, ir parduotuvėse, kai eisi pro
šalį, amžinai stovėsiu prie durų, ant kurių raudonai parašyta: Išėjimo
nėra; žinojau dabar, nepriklausomai nuo būsimų poelgių ir norų, mudviejų
būtis pateko į uždarą erdvinę figūrą, kurią brolių Strugackių romano Piknikas
šalikelėje vertėjas įvardino žodžiu tuštinę, žinojau ir troškau
nubusti, viską pakeisti, bet sapnas diktavo savo ėjimus.
Po arkomis radau numestus tuos tris saldainių
kotelius, kurie dabar atrodė tarsi raktai konservų dėžutėms atsukti, ir juos
apžiūrinėdamas skaudžiai suvokiau, jog praradau tave, o visa, ką dabar tavęs
ieškodamas rasiu, bus tik sena, tuščia ledinukų dėžutė. Kairėje paviljono pusėje
buvo masyvios ąžuolinės durys. Patraukęs jas, atsidūriau prieš kitas tokias pat
duris; tik šios buvo tamsesnės, apkaustytos surūdijusio metalo plokštėmis. Kol
atstūmiau jas, pirmosios girgždėdamos užsitrenkė... Pikčiausia, Sigute, kad ir
mūsų sapnai pilni šablonų. Nubėgau siaura, senamiestį vaizduojančia gatvele.
Šoninės nedidelių namukų dekoracijos skendo dūmuose ir migloje, lijo dideliais
nedūžtančiais lašais, nors po kai kurių lietaus technologijos patobulinimų jie gana
skaudžiai kapojo pakaušį. Netrukus atsidūriau prieš skliautinę, kažkuriame
spektaklyje matytą kaimelio panoramą. Kieme, prie aplūžusio medinio namelio, turbūt
kultūros namų, buvo įkasta į žemę plačiašakė nudžiūvusi obelis, po ja
stovėjo baltas rojalis su pakeltu dangčiu, o į instrumentą buvo atremtas dviratis.
Prie galinės namelio sienos, kur gulėjo dvi, matyt, nebenaudojamos valtys, ant stulpo
kybojo man kaži kur matytas languotas švarkas. Nukabinęs jį nutariau patikrinti, gal
kas yra kišenėse, tačiau iš prieangio išlindęs nuogas vyriškis nužvelgė mane
įtariai ir paklausė, ko man reikia. Sutrikęs paaiškinau, kad ieškau tavęs, Sigute, o
Kotaureikia pasiteiravo, ar visada slapstaisi svetimose kišenėse. Paraudęs iš gėdos
ėmiau teisintis (bet juk anas sumautas egzibicionistas teisus, ieškodami mylimųjų
esame daug kuo panašūs į kišenvagius), pamelavau, kad tu irgi vilkėjai panašiu
švarku, o jis tik bjauriai šyptelėjo ir pasakė matęs tave su įdomia kompanija 3
ioje audiovizualinėje laboratorijoje. Ten, regis, vyksta amžinoji paskaita Kuo mes
tapsime užaugę. Kotaureikia dar kartą šyptelėjo, užsimetė švarką ant peties ir
nuėjo prie valčių, lyg ruošdamasis kaži kur išplaukti. Pamojavau jam klevo lapeliu.
Iš ryto, kai mane įjungė, stovėjau apsiverkęs,
nors privalėjau skaityti rytines naujienas, o vėliau su kitais daryti mankštą.
Režisierius pyko. Paklausė, ar aš apskritai moku skaityti be popierėlio, ir liepė
dešimt kartų garsiai pakartoti: ,,Kas skaito, rašo duonos neprašo. Pakartojau
ir ištiesęs ranką droviai paprašiau kriaukšlelės. Jis pasiuntė mane į vieną
telefilmą, kuriame stotingas herojus pusryčiavo ir mielai pavaišino mane riebiu
oberkotu, o gal antrekotu neatmenu. Numarinęs kirminą, pasakiau jam, kad noriu
viską mesti ir išeiti, o herojus parodė man, kur tualeto durys. Už jų, atsirėmusi į
palangę, siūbavo išblyškusi, susitaršiusi moteris. Ji koketiškai nugriuvo,
išsišiepė ir paklausė savotiškai:
Quo vadis, aa-mice?
O sužinojusi apie mano užmačias patarė, kad
išeiti už ekrano nebūtina, nes viską galima atlikti čia pat.
Bet mes, Sigute, vis tiek pabėgsime iš šitos
Studijos, jeigu atsiras bent mažytis plyšelis. Tik tu neišeik į juodąjį paviljoną
ir netikėk tuo, ką matai ekrane, net jeigu visi kiti šventai tikės, kad toks ir yra
gyvenimas.
Novelės Metai 88. Vilnius:
Vaga, 1989.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|