TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
      

Birutė Jonuškaitė

Apsakymai iš knygos „KREGŽDĖLAIŠKIS“

 

KREGŽDĖLAIŠKIS

      Kiekvieną dieną mes atnešame džiaugsmą tūkstančiams žmonių.

                      Bet...

      Draudžiama siųsti gyvus gyvūnus, išskyrus bites, dėles, šilkverpius...

                                                                                                               Lietuvos paštas

     Atsiųsk man šilkverpį. Atsiųsk man šilkverpį ant žalio ginkmedžio lapo. Šilkiniame narvelyje iš sidabru spindinčių siūlelių... Kaip amžinos sandoros ženklą. Atsiųsk man šilkverpį...

     Moteris sėdėjo ant smėlio, basomis kojomis jausdama bangų lekavimą: jos kaišiojo drėgnus liežuvius vis plačiau, vis toliau, stengėsi lyžtelėti pirštų pagalvėles, bet ji sėdėjo vos vos aukštėliau, ir ant įdegusių pėdų, blauzdų retsykiais nukrisdavo tik balti purslai. Galbūt ji net nejuto jų.

     Moteris rašė laišką. Pirmą kartą išdrįso. Pasiryžo. Kruopščiai pasiruošė. Butelis su sandariu kamščiu. Nauja tarpine. Iš tokių vaikystėje, labai retai, gėrė limonadą. Kai motina parveždavo iš miesto.
Atsiųsk man šilkverpį... Juk tuos visus metus... – pradėjo vaar rašyti pajūrio namelyje, kuriame apsistojo ir taikiai gyveno su skruzdėlėmis, o gal ir kitais gyviais, kurie „nelindo jai į akis“, o gal tiesiog jų nepastebėdavo po baldais tūnančiuose šešėliuose, susiliejusiuose su prieblanda, nes, bijodama kaitrios saulės, Moteris jau pirmą dieną pridengė langą stora žalia užuolaida. Ir neatitraukė jos.
Taip buvo įpratusi per visus metus, kuriuos sugebėjo vienaip ar kitaip įvardyti. Būsena, kai nebesuvoki, kur prasideda gyvenimas, buvo Moters oras ir duona, ir vanduo, ir tykus gulėjimas ant nugaros vidurnaktį, kai mėnesiena ropščiasi vidun, apglosto daiktus, tarsi rūpestinga šeimininkė išblizgina grindis, vos matomom pėdutėm perbėga gėlių lapeliais, retsykiais lyg švyturėliais sužybsi jų žiedais (Moters namuose visais metų laikais kas nors kvepėjo, skleidėsi, žydėjo, dygo), begėdiškai lenda į santuokinę lovą, sujaukia patalus ir braunas vis gilyn, gilyn, pro nosies šnerves, pro ausų landas, apsemdama akių obuolius, net panagėse ima švytėti, tarsi Moters rankos būtų fosforinės. Blyškūs mėnulio atšvaitai jau sunkiasi į kraują, jis šviesėja, gęsta jo purpuras, užleisdamas kaskart daugiau erdvės žydram švytėjimui. Tada, sukaupusi visas jėgas, Moteris ima šaukti. Iš tiesų tai tik dejonė, kartais gargaliavimas, kartais šuns inkštimas arba kraupi rauda. Ji stengiasi iš paskutiniųjų apgauti save (?), esanti dar čia. Čia, kur pažįsta daiktų kontūrus, kur supasi už lango ant beržo šakos apsnūdus varna, kur laikrodis virš durų braukia sekundes, minutes, kur miega kiti, ramūs, nes įsitikinę, kad ji yra arti, kad kelsis, eis į vonią, paglostys katę, palaistys gėles, išsivirs arbatos...
– Nubusk! Nešauk! – ir mėnesiena ima trauktis, šliaužia kaip gyvatė atgalios, laukan pro langą, vilkdama paskui save sidabrinį šleifą, traukdama nematomą voratinklį, kurio siūleliais vis dar sudaigstytas išsitempęs Moters kūnas.
Tykus gulėjimas ant nugaros per daug grėsmingas čia, kur nėra kam ištart „Nubusk“, todėl ji sandariai uždangsto langą ir leidžia skruzdėlėms ropoti per pagalvę, per blauzdas, staipytis ant peties ir tyrinėti plaukus. Jos kopia ant kėdžių, ant stalo, lipa į lėkštes, it per žalias bangas karpytais salotų pakraštėliais ritas, nardo tarp raidžių per knygos puslapius.
Skruzdėlių žaidimai žmonių gyvenimuos. Atkaklūs ir įkyrūs. O gal tik nežinojimas yra šių vabalų drąsos šaltinis? Nežinojimas, kada kas nors užmins, prispaus alkūne, priplos knyga, uždusins pagalve, užpakaliu, nužers su trupiniais nuo stalo ar kartu su žemėmis, šapeliais jas nuplaus nuo rankų tiesiai į juodas kanalizacijos ertmes. Rečiau – nusimazgos jas jūroje.
Ar skruzdėlės ištvertų kosmose? Ar bent viena yra jau buvusi erdvėlaivyje? Ar sugebėjo išgyventi ir sugrįžti atgalios į žemę? Galbūt skruzdėlė astronautė ropoja Moters delnu arba nuo vasaros karščių apmirusiu televizoriaus ekranu, galbūt ji prieš dvidešimt metų avėjo baltas kojinaites ir braidžiojo panemuniais, springdama juoku ir smėliu, kuris byrėjo iš jos plaukų, krito nuo blakstienų, ritosi nuo pasmakrės į griovelį tarp krūtų. Tos smėlio smiltys kvepėjo Vyro prakaitu.
Atsiųsk man šilkverpį... Raidės smulkutės, dailios, jų nedaug. Žodžiams, išnešiotiems dvidešimt penkerius metus, reikia ypatingos erdvės. Ir ypatingos formos. Todėl ji vakar išlankstė kregždutę. Jai atrodė, kad kregždėlaiškio Jis negalės neperskaityti.
Vakar ji kantriai į permatomo plastiko kapsulytę viliojo skruzdėles. Jos nenorėjo lįsti vidun. Aplenkdavo ir aplenkdavo piršto storumo vamzdelį.
– Eikit į mano erdvėlaivį. Jūsų kelionė bus nepaprasta. Ji turi tikslą. Galėčiau jus visas sutraiškyti. Įprastai – primynusi batu arba tarp pirštų. Bet jums pasisekė – jūsų laukia išskirtinė misija. Išskirtinė mirtis.
Moteris galėjo įberti į kapsulytę cukraus arba įmesti saldainio trupinėlį. Bet to nepadarė. Jai nereikėjo skruzdžių savanorių. Ji rinkosi pati. Kaip kad dievai renkasi pateptuosius. Kantriai, ramiai vieną po kitos įviliojo vidun, surinko dvidešimt penkias juodas skruzdėlytes ir sandariai užspaudusi kapsulę įmetė ją į butelį šalia kregždėlaiškio.
Šiandien prie jūros išėjo dar neišaušus, lydima vieno kito bundančio paukščio. Net ir kregždės nedrumstė dangaus, bet ausyse skambėjo jų vakarykštis nesuderintas orkestras. Jis, regis, šaipėsi iš ją užplūdusio prisiminimo: pavasarį, kai imdavo apie namus kaltis avižos ir miežiai, burokai ir morkos, motina atlikdavo priverstinį ritualą. Gaudydavo vištas, nešdavo vieną po kitos iš vištinyko ir... pakirpdavo joms sparnus. Čerkšt, čerkšt, čerkšt – didelės, aštrios tėvo žirklės per raibas, juodas, rusvas vištų ir vaivorykštinių spalvų (o dangau!) gaidžio plunksnas. Kad neskraidytų per tvoras ir nekapstytų pasėlių!
Čerkšt! Čerkšt! Čerkšt! Čerkšt! – kregždės per dangų aštriai ir drąsiai. Akrobatiniai lėktuvėliai. Gal tai jų kaltė, kad grįžusi į savo kambarėlį praskleidė užuolaidą ir parašė: atsiųsk man šilkverpį. Ir išlankstė kregždėlaiškį. Dabar prie jūros ji baigia savo ritualą: iškrato iš butelio kapsulytę – juodi susigūžę lavonėliai panašesni į aguonos grūdelius nei į „gyvybingo mirštamo amžiaus“ Viešpaties sugalvotus gyvius, bet Jis supras, Jis turėtų atleisti... Iškrapšto kregždėlaiškį ir ryžtingai ant baltojo paukščio galvutės užrašo savo adresą – mažytėlaitėmis raidelėmis. Jos panašios į gubojų virpėjimą kopose. Tada viską tvarkingai sustumia atgal – kregždėlaiškio sparneliai butelyje prasiskleidžia, ir ji mato, kaip per popieriaus sulenkimus keliauja tvarkinga piligrimų virtinė: atsiųsk man šilkverpį...
Spragteli butelio kamštis. Vokiško. Patikimo.
Paskui nusirengė. Žinojo, kad jos amžius įpareigoja dėvėti geresnius net ir apatinius drabužius. Bet ji nieko neišmanė apie madas, tuo labiau apie liemenėles su ažūrinėmis gėlytėmis, įmantrybėmis nėriniuotus apatinius. Jai atrodė, kad geismas ateina, arba ne, iš giliau, išsinėręs iš odos, nuplėšdamas drauge bet kokį drabužį, pirmykštis, nepridengtas, nesimaivantis lyg šokėja ant kuolo, kvepiantis vėju, ežeru, jūra, o kartais – alkanas kaip pulti pasiruošęs žvėris.
Brido Moteris vis gilyn ir gilyn, negalvodama, kurios kūno linijos jau užlūžusios, kiek rausvų kapiliarų mėnesienos išliejo pavargusiuose jos pakinkliuos ir kodėl dešinysis petys nulinkęs gerokai žemiau.
Jūra dar tik raivėsi murmėdama rytines gelmių mantras, aptingusi pilstė ir pilstė dugne dailias smėlio bangeles, kurios kuteno moters padus, tarsi ji būtų ėjusi medine mamos skalbimo lenta, kvepiančia iki permatomo ažūro suskalbta vaikyste.
Įbridusi iki kaklo, sviedė butelį kiek galėdama toliau. Nuplaukė iki jo ir vėl sviedė. Nuplaukė ir sviedė. Ir dar kartą. Ir dar.
Atsiųsk man šilkverpį...
Tą, kuris išaus dvidešimt penkerių metų ilgio juostą ir apvynios mano kojeles šilkeliais. Kaip anuomet Panemunėje vasarvidžio naktį, kai tiršta rūko puta užpylė upę ir pievas, apsėmė šieno kauges ir, priplaukusi prie pat mūsų kojų, užliejo jas, pasiglemžė, paskui kilo aukštyn ir aukštyn, apsėmė iki pasmakrių, uždengdama mūsų krūtines ir rankas, neleisdama įžvelgti, ką jos daro... Dar vienas kitas oro gurkšnis, ir balta nakties saldybė užpylė lūpas, plaukus, ausis – jos nebegirdėjo šieno čežesio, nes kaugė grimzdo drauge su mumis į rūko zonos laimės kambarius.
Tada nubudo šilkverpis, išskleidė sparnus, ir ratilais pasklido pirmas lašo dūžis.
Baltam zonos paviršiuje it mėnulio žaisliukai plaukiojo kaugių viršūnėlės – kartais viena jų virptelėdavo, išduodama gelmėse bundančią gyvastį. O gal tai virpėjo mirštančio šilkverpio sparneliai...
Ne rūkas, o jūra parplukdo Moterį atgalios. Į krantą išlipa tiesi, grakšti, saulės nuglamonėta, ir jos, jau nyrančios iš po kopų, visai nebijanti. Apsivelka drabužius ir nueina. Laukti.
Smėlyje, kur sėdėjo Moteris, liko du ryškūs dailus pusrutuliai, jų dvi kišenėlės (turbūt džinsų) ir pinto diržo juosta. Net ir apatinių kelnaičių gumelė atsispaudus. Per šitą dailų „sėdynvaizdį“ šiek tiek žemiau diržo it parašas driekėsi „šumerų“ raštas – čia ka tik perbėgo mažutėlaitis paukštelis.
Negi kregždė? Ar kregždės vaikšto paplūdimiais?

     Kai žiogai baigė išgroti paskutinę vasaros partitūrą, pašto dėžutėje Moteris rado atsakymą – mėlyną mėlyną, aptaškytą baltais raidžių purslais:

      Kiekvieną dieną mes atnešame džiaugsmą tūkstančiams žmonių,

                 Bet...

      Draudžiama siųsti gyvus gyvūnus, išskyrus bites, dėles, šilkverpius, parazitus ir kenksmingųjų vabzdžių naikintojus, skirtus tyrimams, oficialiai pripažintoms institucijoms.

                                                                     Lietuvos pašto vardu –
                                                                                                                                    su meile
                                                                                                                          Viešpats

Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

KVAPAS

     Rudenėjant, kai renku paskutines, laiku nesuspėjusias nunokti avietes, o gal tas, kurioms šiltas rugsėjis įkvėpė antrą gyvastį, jaučiu kaip Ji trekšteli po kojomis, kaip Ji stvarsto rankas aštriais beveik sumedėjusios dilgėlės stiebelių čiuptuvėliais, girdžiu, kaip Ji alsuoja čia pat, po pirmus tris obuolius nunokinusia obelaite, užšliaužia it seilėta sraigė man ant kojų, pripėduoja juodų dėmelių trešnės viršūnėje, į šiurkščias tūteles susuka tik ką gelsvai nutepliotas agurkų virkščias. Man nereikia truktelėti į nosį daugiau oro nei įprastai, kad užuosčiau pūvančių žolių krūvoje ar akies krašteliu pastebėčiau kraujuojančią ant raugerškio uogų. Jos kvapas neįvardijamas, būdingas viskam, kas vyksta ant ribos, primenantis gimdyvės vandenų salsvumą, o gal skerdžiamo gyvulio agoniją – tą paskutinį žviegimą, mykimą, mekenimą išlaisvinantį atodūsį.
Lengviausiai, žinoma, atpažįstu iš lelijų. Ne iš chrizantemų, kalijų ar ramunių, o būtent – iš lelijų kvapo, jeigu kartais užmirštu Jos buvimą šalia, net ir per nuotolius vėjo pamėtėtas lelijų aromatas tarsi kokia gera pažįstama sukutena nosį – neužsimiršk, » esu, aš visada su tavimi.
Neveju Jos šalin. Neburnoju. Niekam nesiskundžiu. Būk, sakau, būk, nes Tu geriau žinai, kada ir kaip. Ir Ji neatstoja nuo manęs net ir namuose, šalia vyro ir vaikų, kur erdvė susitraukia, suintymėja, Ji įsitaiso drauge, kai geriu arbatą, žiūriu televizorių, klojuosi lovą, kai lyginu drabužius. Ji yra mano kitiems nematomas šešėlis, mano antroji oda, mano sąmonės atskaitos taškas.
Per visus tuos metus, kurie praėjo nuo mūsų pažinties, svarbiausia man buvo susigyventi su Ja. Ypač rudenį, kai Ji akivaizdžiai kaišiojo man po nosim savo neeilinius sugebėjimus. Nesakau, kad įkyriai. Sakau – lyg tarp kitko, bet nuolatos. Kai labiausiai nesitiki – ima ir baksteli kokiu nors sudžiūvusiu eglės spygliuku į panages.
Taip buvo ir pirmąjį kartą.
Kai žmogų pirmą kartą ištinka kas nors gero, jis įsimena kiekvieną to gerumo detalę. Grįžta prie jos, čiupinėja ją, uostinėja, mėgaujasi ja ir laiko visus su ja susijusius pojūčius pačiame saugiausiame atminties seife. Tokių pirmų kartų net ir alzheimeriai ne visada sugeba ištrinti ar pavogti.
Kai pirmą kartą žmogus susiduria su kančia...
Draiskalai. Lieka draiskalai, sukrešėjusio kraujo žymės ant surūdijusių atminties atplaišų. Tarsi koks uraganas būtų nukėlęs įmonės stogą ir ją, kaip skardos gabalus, susukęs į keisčiausių formų tūtas arba su pasiutusia jėga suplėšęs ir išmėtęs po visas pasaulio ar biografijos palaukes.
Man baisiai reikėjo gauti tų ypatingų tyrimų rezultatus. Kažin ar tikėjausi, kad jie pakeis diagnozę. Bet daktaras prisakė, todėl lėkiau iš vieno miesto į kitą, beldžiausi į vienas, kitas duris, maldavau, daviau vokelius su pinigais. Lyg apdujusi beprotė, lyg prisukta lėlė, o gal tik nevilties genama. Nes suvokimas, kad taip gali atsitikti man, dar nebuvo nė priartėjęs per tuos šimtus kilometrų, skiriančius vieną miestą nuo kito, tarp kurių blaškiausi, į kuriuos eilės tvarka buvo anksčiau vežiojama motina. Kai tyrimų išvados galų gale atsirado mano rankose, puoliau tarsi su pergalinga vėliava atgalios, į tą galutinę motinos pobūvio vietą, iš kurios išlėkiau ieškoti šitų visa lemiančių popierėlių.
Bet Ji aplenkė mane. Aš važiavau autobusais, stabdžiau pakeleivines mašinas, ėjau pėsčiomis, o Ji tiesiai. Ji visada tiesiai. Be jokio blaškymosi. Jokių vingių. Jokių vokelių. Maldavimų. Įrodinėjimų.
Stovėjau su svarbiaisiais tyrimais kieme, šalia tėvo, panašaus į kormoraną, aplamdytais sparnais, stovėjau niekaip negalėdama sudėlioti labai paprastų domino kauliukų – niekas niekur netiko. Aš nuo ryto visus maldavau tyrimų išvadų žmogui, kuris išėjo dar saulei nepatekėjus...
Tie tyrimai taip ir guli smegenyse. Nesudūlėja. Neišsitrina diagnozės, nenublunka ligoninių pavadinimai ir gydytojų parašai.
Lemtingi tyrimai mano rankose, o aš kieme, šalia kažką kliedinčio tėvo, kad jis ligotas, o ji jauna ir sveika, tai kaip galėjo šitaip su juo pasielgti, išeiti anksčiau... Inkštė nelyg Szymborskos katinas, su kuriuo taip nesielgiama.
Visom įmanomom spalvom darželyje plaškėjo astros. Kaip kokia Adrijos akis teliūskavo žydrūnų klomba. Dar nebuvo nušalę ir šalavijai. O patvoriais žygiavo jurginai: mažuliukai, rausvom, gelsvom, purpurinėm garbanotom galvelėm skambantys, ir tie didieji – vos kepures nuo žiedlapių ir spalvų nulaikantys.
Atsimenu, kaip po laidotuvių visi kartojo, kad tokio gražaus rugsėjo seniai nebūta. Žydinčio. Saulėto. Šilto šilto.
Atsimenu liesąją kaimo siuvėją ir geros kokybės gražaus sodraus rudumo medžiagą. Kažkas ją surado, įkišo man į rankas. Vežiau ją dviračiu į ežero gale baltais pastatais šviečiančią sodybą. Siuvėja daug neklausinėjo. Pasiuvo greitai ir gerai. Ji visada siuvo greitai ir gerai. Net ir gyviesiems. Man buvo pasiuvus žydrus marškinukus su kišenėlėmis ant krūtų ir trumpą, tais laikais labai madingo kirpimo sijoną. Šitaip išsipusčiusi eidavau į mokyklos šokius. Buvau netgi sau šiek tiek gražesnė nei paprastai.
Neatsimenu, nei kas, nei kaip parvežė motiną, kas ir kur nupirko karstą, kas jį įnešė vidun.
Kur aš tada buvau? Ką veikiau?
Motina karste gulėjo įsupta į rausvą chalatą. Tą, kurį nusivežė į ligoninę. Kažkokia išdarkyta, perpjauta išilgai ir baisiai grubiai užsiūta. Be protezų, įdubusiais skruostais – kaip šimtametė bobutė.
Atsimenu įsiūtį – jis užvirto kaip milžiniškas luitas: šitaip su mano motina nieks neturėjo pasielgti. Šitaip – neleistina. Kas ir kodėl išėmė jos protezus? Kodėl neįdėjo atgalios? Koks nususęs šmikis pavogė motinos šypseną?
Kalti šalia nestovėjo. Neprisipažino. Jų negalima buvo nei pasmaugti, nei iškeikti paskutiniais žodžiais.
O motiną reikėjo nuprausti ir aprengti. Jos kūno šaltis netrikdė. Nekėlė baugulio sustingusios bejėgės galūnės. Baisiausia buvo tai, kad ji prarado kvapą. Tą, kuris man buvo daug saugesnis už jos lopšines, saldesnis už bučinius, kurio pasigedusi neužmigdavau ir negalėdavau vietos sau rasti, jeigu juo bent trumpam nekvepėjo visi namai.
Motinos kvapą lig šiol atpažinčiau tarp tūkstančio kitų kvapų – jis įaugęs į smegenų rieveles, saugančias visa, kas geriausio nutiko gyvenime. O geriausia ir buvo nutikę iki tos dienos, kai ji nustojo kvepėjus.
Kai namai nekvepia motina, nelieka ir namų.
Tada suvokiau, kad viskas dingsta. Kad šitai atsitiko man. Kad tai yra pabaigos pradžia. Kad Toji, apie kurią tiek daug kalbėjo tėvas ir niekada neprasitarė motina, yra reali, kad tikrai egzistuoja, kad atėjo ir padarė savo tvarką.
Pirmiausia sustumdė savaip baldus. Paskui iš viso išnešė iš kambario lovą ir spintą. Kažką kalė, meistravo, kėlė prislopintą šurmulį. Juoda motinos austa lovatiese uždengė langą. Baltai apklojo paskubom sukaltą griozdą. Ant jo užkėlė karstą. Pristatė žvakių.
Vakarop prisikvietė begalinę daugybę žmonių. Neatsimenu jų nė vieno, tik žinau, kad buvo tvanku ir negalėjo vieni pro kitus prasibrauti į lauką. Kažkas turbūt reguliavo tą jų judėjimą, kažkas karpė suanglėjusias žvakių dagtis, kažkas sukvietė giedorius. Nežinau, kas kokių kantičkų prisinešė, ką ir kaip ilgai giedojo. Nežinau, kas ir ką kažkur virė, kepė, kas vis ragino žmones sėsti prie stalo, kas šmirinėjo su lėkštėmis, kas jas plovė... Tik vėliau girdėjau kalbant, kad netgi kiaulę pjovė, kad visus gausiai vaišino. Nežinau, kieno ta kiaulė, nežinau, kas tas dienas melžė tėvo karvę, šėrė šunį. Aš nieko nežinau.
Ir ne todėl, kad jau praėjo daugiau kaip dvidešimt metų.
Aš nieko nežinojau ir tada, praėjus savaitei po laidotuvių ar mėnesiui.
Nežinojau, nes tai jau buvo ne mano namai.
Bet labai gerai atsimenu, kad Ji savo tvarką padarė ir mamos darželyje: beveik visi jurginai liko be galvų – tik bigės styrojo patvoryje, Ji nušienavo ir astras, ir chrizantemas, apsikaišiojo kaip kokia Vilniaus Roželė ir staipėsi šalia ramiai gulinčios motinos.
Baisiai viskas nederėjo prie motinos įdubusių skruostų, prie subjauroto, juodais siūlais susiūto pagurklio, prie baltos skarelės, kuria, norėdamos tuos siūlus nuslėpti, moterys ją aprišo.
Bet juk motina nemėgo skarelių.
Regis, šį vienintelį dalyką mėginau garsiai pasakyti, bet nieks manęs nesiklausė.
     Ji tai jau tikrai.
     Ji ir naktį visus ėmė komanduoti, kas turi eiti miegot ant aukšto, kas į kluoną, kas pas kaimynus. Išvarė visus, užgesino žvakes, išjungė elektrą ir... ėmė siautėti.
Tai ir buvo pirmas kartas, kai artimiau susipažinom.
Buvau nuvaryta į kluoną. Mačiau, kaip Ji karstėsi pakraigėje, kaip virto kūliais šalinėse, kaip strakaliojo aplipusi šiaudais visai čia pat, prie vienas šalia kito suguldytų čiužinių. Nieko negalėjau padaryti, nei rankų, nei kojų pajudinti, o Ji, mėgaudamasi mano neįgalumu, darėsi vis atkaklesnė, įkyresnė, čia nulįsdavo į vieną kluono kertę, čia išlįsdavo pro kitą, tai užmesdavo kokį nors voratinklį man ant akių, tai staiga baksteldavo šiaudu į kojų tarpupirščius. Paskui, paryčiais, kai akys pavargo ir jau nesugebėjau Jos sekti, Ji ėmė tūtuoti, švilpauti, spygčioti visokiausio storumo šiaudais – šito grojimo neįmanoma užmiršti. Sukaupusi jėgas užsidengiau patalu galvą, užsispaudžiau ausis – Ji ėmė čežėti po pagalve, ropoti per viršų, raustis kažkur po mentėmis ir galų gale tampyti už kojų pirštų.
Šitas Jos žaidimas pats baisiausias. Kai matai – atvinguriuoja tamsi ir šlykšti, kaip ir visi tamsybių gyviai, iš pradžių tik per nuotolį jauti jos šaltą gyvatišką pasalūnišką šliaužimą, o paskui Ji braukia per padus, apsivynioja apie vieną, kitą pirštą ir tempia, tempia su savimi...
Viešpatie, kada patekės saulė? Ar apskritai ji man dar patekės?
Tai buvo vienintelė tos nakties mintis. Troškimas, kurio stiprumą iki šiol atsimenu.
Saulė patekėjo.
Motinos karstą Ji išstūmė pro langą, nes taip greičiau ir patogiau, o pati stovėjo likusioje kiaurymėje su glėbiu jurginų ir prisimerkusi stebėjo, kaip kieme visi fotografuojasi.
Aš dabar čia lieku, – toks buvo Jos nuosprendis.
Karstas padėtas ant dviejų suolų, atidengtas, gėlėmis apstatytas, o prie jo eina ir eina vis kiti, stabteli, trekšteli fotoaparato mygtukas (kas tas fotografas, velniai rautų, negi Ji pati ir fotografavo?), nieks neskuba, nes šitaip šilta, šitaip saulėta, šitaip gražu paskutinį kartą savam kieme pabūti...
Neatsimenu, ar į bažnyčią Ji ėjo. Ir į kapus. Gal ir manęs ten nebuvo. Aš bent savęs neatsimenu. O jeigu ir buvau, tai tik kūnu. Siela liko kieme, dar vis turėdama vilties, kad įveiks nelauktą viešnią ir viskas bus kaip buvę.
Juk galėjo tai būti tik sapnas. Nevykęs. Šiek tiek per ilgai užsitęsęs.
Atsimenu tik kažkokį giedantį važiavimą per gimtąjį motinos kaimą. Pakelėse stovėjo saulės nutvieksti žmonės. Darželiuose žydėjo jurginai. Per juodą mano megztinio rankovę ramiai ropojo boružė. Slinko kaip skaidrus kraujo lašelis, nepalikdama jokių pėdsakų. Buvo šilta.
Ir dar atsimenu raudoną garbanotą gvazdiką. Tarp daugybės baltų žiedų, gaubiančių karstą (turbūt bažnyčioje?), prigludo vienas raudonas. Keistas išsišokėlis. Mačiau, jį padėjo vaikinas. Ar aš jį pažinojau?
Turbūt taip, tik ne tą dieną.
Tą dieną aš mačiau tik Ją.
Tą ir kiekvieną po jos, visada tik Ją.
Tėvas Ja piktinosi tik tiek, kiek galima piktintis laiškanešiu, kuris tau priklausantį svarbų laišką nuneša ir atiduoda visai kitam žmogui.
– Tai aš turėjau gulėti jos vietoje, – jis kartojo kiekvieną dieną kaip užstrigusi plokštelė. – Aš vyresnis, ligotas, man jau seniai laikas pas Tėvą... Ką ji sau sumanė?
Tai ne motina sumanė, tėve, o Ji. Ji mėgsta tyčia supainioti adresatus. Tai vienas iš Jos mylimiausių žaidimų. Jai nusispjaut, kad tu šitiek metų laukei, kad kiekvieną dieną Jos tikėjaisi. Tu vaikštai apstulbęs, vis dar nesusivokiantis, kas įvyko, o Ji žvengia iš smagumo. Negi tu Jos negirdi? Ar tik apsimeti, kad negirdi? O gal tu manei, kad Ji gali išgirsti tavo maldavimus? Apsidairyk, tėve, kiek aplinkui maldaujančių, ir nė vieno Ji neišklauso tada, kai jie nori.
     Ji skiria laiką. Tik Ji.
Taigi tu šitiek metų juokinai, kartodamas kaip koks apsėstasis: viskas, dabar jau mirsiu... Tavo dabar – tai ne Jos dabar. Kartosi šitą savo dabar dar dešimtį metų, o Ji šaipysis, Ji siųs tau vieną ligą po kitos, Ji skausmingai laužys tau kaulus, neleis užmigti nei dieną, nei naktį, Ji atims regėjimą, klausą, galimybę nuryti maistą ir vis tiek tavo vapėjimo dabar jau dabar nesiklausys...
Dabar aš užmiegu su Ja kartu ant vienos pagalvės. Mudvi nesistumdom, nesigrumiam, nesipykstam. Dabar jau viskas taip, kaip turi būti.
Bet tada, kai tėvas bėgdavo kiekvieną vakarą iš namų pas kaimynus (einu pakortuot), aš dar nebuvau Jos prisijaukinusi, o gal greičiau – Ji manęs.
Sandariai uždarydavau visus langus. Užsirakindavau duris. Visuose kambariuose uždegdavau šviesas.
Bet kertėse likdavo šešėliai. Jos šešėliai.
Kertėmis Ji leidosi kaip voras ir kiekvieną vakarą čiulpė iš manęs gyvastį. Mano sielos gyvastį. Mano šviesą. Mano tikėjimą.
Taip man atrodė.
     Ji eksperimentavo su manimi, tarsi būčiau keistas, niekaip Jos dėsniams nenorintis paklusti padaras. Aš užsispyrusiai (kaip ir dauguma žmonių) nenorėjau pripažinti Jos buvimo manyje.
Aš kovojau su Ja, kaip su ta, kuri ateina iš išorės. Iš kertės. Iš lapkričio nakties. Išlenda iš po palangės, prasiskverbia pro durų plyšį, pro pakeltą antklodės kampą, dauginasi kaip kokie kosminiai fantastiški gyviai, kai tik namus apgaubia tamsa. Namus, kuriuose jau nėra saugaus motinos kvapo.
O kai stovi kieme, Ji nukrenta ant kojų išskrendančių paukščių plunksnomis. Sminga žemėn, pasivertusi ryškiausia dangaus žvaigžde. Ūkteli vakarinio traukinio gerklėje, groja paskutines vasaros melodijas žiogų smuikeliais.
     Ji visur aplink mane kaip koks mašalų debesis, kaip uodų spiečius, nuolatos laikantis įtampoje, kad vėl puls. Įgels. Įsmeigs naują dozę nuodų.
Reikia budėti. Reikia gintis. Reikia apsisaugoti. Ištverti.
Kiek metų grūmiausi su Ja?
Kiek metų Ji smaginosi mano nuolatiniu budėjimu, zuikio miegu? Košmarų pliūpsniais, kurių buvo pritvinkęs kiekvienas mano trumpas snustelėjimas?
Kiek metų buvau Jos neklusnia mokine?
Kol vėl į namus sugrįžo motinos kvapas.
Tik dabar jį jaučiau ne aš, o mano vaikas.
Atsimenu, kaip Ji treškėjo mano raumenų skaidulose, jam gimstant. Kaip akimirkai išjungė mano smegenis – tarsi kibirkštis šoko į kitą kūną. Supratau: viena Jos dalis nuskilo ir įsikūrė mano kūdikyje.
Ir tada mane apėmė ramybė: Ji manyje, o to, kas manyje, aš negaliu išvaryti, išprašyti, sunaikinti. Su tuo privalau susigyventi, atrasti dermę, pasirašyti sandoros sutartį. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vaiko.
Kad kuo ilgiau jam namai kvepėtų manimi.
Kad suspėčiau išaiškinti jam, jog Jos negalima erzinti, negalima iš Jos šaipytis, negalima su Ja žaisti. Reikia tiesiog Ja pasitikėti. Gyventi, žinant, kad Ji tokia pat kasdienė ir reali kaip oras, kuriuo kvėpuoji. Tada visi pasaulio dalykai susidėlioja į harmoningą domino takelį: kiekvienas gabalėlis atranda kitą – sau tinkantį.

     Taigi sakau: būk manyje taip, kaip esi mano kūdikyje ir kiekviename mūsų. Būk tiek, kiek tau reikia. Aš jau nemaištauju. Neneigiu Tavęs. Todėl ir Tu nesiautėk be reikalo. Nesismagink. Ir... neeksperimentuok su mano vaiku, kaip kad su manimi. Aš pati išmokysiu jį Tave pažinti.

     Šiandien žinau, – Ji yra tai, kuo kiekvienas žmogus užsikrečia gimdamas, tik ne kiekvienas tuo pačiu laiku aptinka savyje. Kai kurie tokią paprastą – visiems be išimties vienodą – diagnozę išgirsta tik sulaukę gilios senatvės. Kiti, suvokę, kas tūno jų kūne, baisiai susigėsta ir slepia šį žinojimą tarsi kokį sifilį ar aids. Treti pašėlusiai trokšta apgauti save bei aplinkinius ir iš paskutiniųjų stengiasi įrodyti, kad yra IŠIMTYS, kad jiems PASISEKĖ išvengti visiems priklausančio užkrato. Bet jis yra. Realesnis net už bambą, dvylikapirštę ar inkstus. Juk galima gyventi be plaučių gabalo, be kelių metrų žarnų, be kojos ar rankos, be akių ar nosies, be plaukų ar inksto, o štai be, Jos – niekaip. Jeigu gyveni, vadinasi, turi. Ir nėra ko spurdėti. Spardytis. Rautis plaukų. Kramtyti nagus. Statytis tvirtoves su kelių metrų tvoromis arba plieno slėptuvėmis.
     Ji niekada neateina iš išorės. Ji kaip šveicariškas laikrodukas nebyliai tiksi mumyse, skaičiuodama mūsų minutes, valandas ar metus tik pagal Jai vienai būdingą sistemą. Dar niekas Jos neperprato. Niekas neapgavo. Niekas neišvengė. Visa, ką žmogus nuo savo evoliucijos pradžios iki šiol išsiaiškino Jos tema (bent jau mano, kad išsiaiškino), yra tik Jos pačios (gal iš nuobodumo?) sukurti žaidimai. Žmonės yra Jai tarsi šachmatų figūrėlės, kurias Ji gali gražiai, su meile stumdyti po Visatos lentą arba įmesti į šiukšlyną arba nusukti joms galvas, sukurti iš jų laužą, arba pasodinus prabangiai išpuoštuose sostuose leisti pasijusti karaliais. Visiems, pagal jų nuopelnus, o gal pagal Jos mums nesuvokiamą logiką.
Tai Ji mus valdo. Nes mes Jos bijome. Nesugebame Jos suvokti kaip elementarios tam tikro Žemėje vykstančio proceso grandies. Mums atrodo, kad galim būti stipresni, galingesni, išmintingesni už Amžinąjį Vyksmą. Už Begalybės upę. Didieji protai nuolatos kuria priešnuodį užkratui, kuris tūno jų smegenyse, kuris tas smegenis gali bet kurią minutę išjungti. Beveik vaikiškas žaidimas.
O iš tikrųjų tai tik amžinas troškimas nugalėti baimę, kurią Ji mumyse sukelia. Ta baimė dažnai sukuria žmogaus elgesio modelius. Ta baimė kartais sustabdo nuo beprotybių, kurias esame linkę iškrėsti. Ta baimė dar vis primena, kad būta Mozės ir dviejų plokščių su Viešpaties įsakymais.
     Ji yra vienintelis realus Dievo valios apsireiškimas mumyse, kurio nesugebame paneigti.

Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

RAGANA IR...

     Ji buvo daili, aukšta juodaplaukė. Tokios galėtų vaikščioti podiumais, plačiai ir grakščiai atmesdamos naujai sukurto apsiausto skvernus, aštrias prožektorių šviesas pasitikdamos ne mažiau aštriais įkypų akių žvilgsniais. Jos pirštai ilgi, ploni, kojos tiesios, lieknos – „iki pažastų“. Plaukai tiesūs, pečius užklojantys kaip blizgantys arklio karčiai. Dailus griovelis tarp stambių, aukštai sukeltų krūtų viliojo vyrų žvilgsnius – sučiulpdavo juos tarsi koks magiškas siurbliukas ir paleisdavo žemėliau, kad apsivytų liekną, juodu megztiniu aptemptą liemenį.
Ji daug rūkė, gėrė tekilą ir užvertusi galvą smagiai kvatojo. Bet tai buvo kraupokas juokas. Juo prisidengdavo kaip skydu nuo intervencijos į jos zoną.
Festivalio organizatoriai mus apgyvendino viename kambaryje.
– Dėjau skersą ant jų programos. Atvažiavau ne eilėraštukų skaityti. Atvažiavau pasimatyti su JUO.
Ėjo dienos. Skvarbus juodaplaukės žvilgsnis pjovė kaip skustuvu kiekvieną durų virstelėjimą, ji iki išnaktų sėdėjo kavinėje prie baro, nuo kurio galėjo stebėti visus, įeinančius į viešbutuką. Ji rūkė, gėrė, gėrė, rūkė, ir, nors nieko man nepasakojo, supratau, kad vis dar viliasi, jog jos užjūrių princas ims galų gale ir pasirodys. Juk rudens dangus kaip reta vaiskus – skrydžiai neatidedami.
Paskutinį rytą kėliausi anksti – reikėjo krautis daiktus ir trenktis į stotį. Juodaplaukės lova buvo tuščia. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas su mano vardu. Po juo pluoštas kitų, kreivai šleivai ranka prirašytų. Įsimečiau juos į lagaminą – paskaitysiu traukinyje pakeliui į namus.
Skaitau jau bene šimtąjį kartą. Skaitau ir skaitau neišmanydama, ką su tokiu laišku daryti.
     Mieloji!
     Parašyk tam šūdžiui, parašyk, kai manęs jau nebus, parašyk, jog aš linkėjau:
     Kad TAI užpultų lyg viesulas, lyg plėšrus žvėris, lyg netikėtas peilio smūgis į paširdžius. Kad šalia profesionaliai prajodinėta miegotų žmona, savo kambariuose sūnūs, o jis sėdėtų pliką galvą susiėmęs lyg nusikaltėlis, nuolat laukiantis ant jo kaklo nusileidžiančio kalavijo. Kad imtų duonos riekę, tos sintetinės, kokią gali tik sintetiniai žmogai anapus Atlanto iškepti, kurią galima suspausti į špygą ir ištempti kaip „kramtoškę“, kad imtų ir neišlaikytų permatomos riekelės savo didžiuliame delne, kad ji taptų tokia pat sunki kaip šešios darbingos Viešpaties dienos. Kad net neatsikandęs springtų nuo akių rainelėse užsilikusio vaizdo: JO MOTERIS valgo ir valgo šalia pusryčius, pietus, vakarienę, pusryčius, vakarienę, pusryčius, pietus, vakarienę... JO MOTERIS kelia ir kelia šaukštą prie lūpų, tarsi skanautų ne paprastą burokėlių sriubą, o pačią slapčiausią mylimojo burnos esenciją.
     Kad tas lopinėlis krūtinės su dviem apčiuopiamom karputėm niekad nenusiplautų nuo jo pirštų pagalvėlių – net ir brangiausios ano kranto priemonės jų nenuėsdins, nebent numautų su visa oda.
     Kad pirštai būtų lyg atviros žaizdos, kurios gali pranykti tik visam delnui nusileidus ant Moters kūno.
     Tegul jaučia iš troškulio mirštančiojo kančią, kai vandens pilnas ąsotis visai čia pat, ranka pasiekiamas.
     Tegul žiūri į kiekvieną geltoną beržą ir mato tik jo begalinį liūdesį.
     Tegul šarkos šokinėja po jo namų langais kaip milžiniški klaustukai, ką pasakyt atsisukus į vaiką, į žmoną. Tokius pat ir jau kitokius.
     Parašyk, kad atsitiktinai sutiktos moters neapkraunama pasakojimais apie savo klystkelius, apie orgazmų skaičių juose, apie kruviną žmonos gimdymą ir aistringą dulkinimąsi tuojau pat po to gimdymo su geriausia žmonos drauge.
     Parašyk, kad nusinešiu visa, kas buvo švelniausia, kas sidabro srovelėm tekėjo tarp mūsų delnų, kas leido man manyti, jog esu tarsi perlas didelėje kriauklėje: saugi, graži, visų geidžiama, o iš tikrųjų priklausau tik JAM.
     Parašyk, kad linkiu: nuo šiol, klausydamasis Leonardo Coheno dainų, tegul girdi ne pačius gražiausius vyro moteriai ištartus žodžius, o veriantį skausmą jaučia ausyse. Nuo jo nebus vaistų. Jis anksčiau ar vėliau nuves iki beprotybės. Jokie kamštukai nepadės.
      „Aš tavo vyriškis“, – jis kartojo kiekvienu rankos prisilietimu kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu žodžiu. Švelnumas buvo šio žmogaus alfa ir omega.
     Todėl patikėjau.
     Pirmą ir paskutinį kartą.
     Žaidimas baigtas.
     Parašyk jam, kad pasirinko netinkamą žaidėją. Raganas reikią deginti ant laužo, kad neliktų net atskiros pelenų krūvelės. Net susvilusio puspadžio.
     Nėra žvėries, pavojingesnio už sužeistą žvėrį.
     Raganos myli tik kartą. Tik vieną kartą neapsimeta. Tik kartą, nes meilės pradžia joms reiškia mirties pradžią.
     Parašyk jam: raganos sugrįžta. Švelnios, rafinuotos geišos duoda taurę, pilną kraujo ir demoniškos jėgos tos, kuri buvo tik atsitiktinai į žaidimą pakliuvusi plaštakė.
     Gerk, žmogau, į sveikatą. Gerk ir žiūrėk į miegančią žmoną, tarsi būtum tik ką nusiplėšęs žalčio išnarą, į kurią įsispraudęs mėginai patenkinti tavęs pasiilgusią tavo namų židinio kurstytoją. Judu puiki pora, juk tavo šeimos, sakei, nieks negali sugriauti, ir vis kaišiojai visiems po panose laptopą su amerikoniškai laimingais sūnų, žmonos ir tos, tavo dulkinamos žmonos draugės, veideliais. Aleliuja. Tu vėl su savo oda, su savastim, bet kam ji reikalinga? Kur ją dėsi? Kokia nakties šmėkla ateis ir prisiglaus taip, kaip aš glaudžiausi tą naktį? Tą septintą Kūrėjo dieną, kai Jis buvo baisiai pavargęs ir leido dėtis nenumatytiems dalykams.
     Parašyk visa tai tam šūdžiui.
     Parašyk, kad net seilių nuryti negaliu jo neregėdama. Kad užmirštu, ką veikiu ant klozeto, kad nesuvokiu skirtumo tarp šilto ir šalto, tarp darganos ir saulėto dangaus, tarp vyro ir moters, neskiriu tekilos nuo vyno... Lyg pasaulis būtų tapęs Monet paveikslais: daug išsiliejusių spalvotų dėmelių ir tik vienas vienintelis konkretus veidas, balsas, žingsniai, rankos mostai, kepuraitė, stirksanti ant pakaušio, ryškus baltas barzdos plaukų šiurkštumas.
     Parašyk, kaip šluosčiau Magdalenos plaukais Kristui kojas ir meldžiau iki paskutinės minutės: atvažiuok!!!. Visi visus laimingus žmones skraidantys lėktuvai, į pasimatymus vežantys autobusai aplenkė šią savaitę miestą, kuriame buvau. Joks traukinys neįstengė man tavęs atgabenti. Nė vienos durys nepriėmė barbenimo. Nė vieni laiptai neišsirikiavo tavęs pasitikti. Net elektrinis viešbučio batų šepetys nenorėjo matyti tavo nuklypusių batų. Gal todėl, kad nešioji skirtingų porų kojines? Gal kad tau visa tai nerūpi?
     Muilas, rankšluostis, jaukiai ant gyvatuko džiūstančios mano kelnaitės atsisakė tavo pirštų. Liemenėlė atsisegdavo pati, užbėgdama tau už akių. Net vanduo užspringo dušo kabinoje, išgirdęs tavo vardą, džiovintuvas išsijungė išdžiovinęs vos pusę plaukų, akių tušas slydo ir slydo ne per blakstienas, o per skruostus. Nė viena kojinės akis nenubėgo, nors aš taip stengiausi, kad išvystum gyvą eilėraštį apie tai (tu buvai jį tik skaitęs), šviežiai nuskusti plaukeliai ant kojų stojosi piestu prieš tave ir tavo niekaip nepriglundantį prie jų delną, lūpdažiai keitė vienas kitą ir kaip ryškios prostitutės vis vaipėsi, kraipėsi, tikėdamiesi paerzinti tave, netyčia juos išvydusį, net kavinukės šveicorius nustebo paskutinį vakarą pamatęs raudoniu užsiplieskusias mano kelnes, kurios šaukte šaukė tave, privalantį laikytis duoto žodžio.
     Parašyk apie mano klausymąsi ir negirdėjimą, apie mano atodūsius nekvėpuojant, apie mano sapnus nemiegant, apie mano žingsnius niekur nepajudant. Parašyk, kaip rytais nupiepę šuneliai glaustėsi apie jo nesamas kojas, kaip aplojo mūsų neišsipildžiusią naktį, kaip raktas girgždėjo duryse kiekvieną vakarą, saugiai užrakindamas mūsų nepadarytą nuodėmę.
     Parašyk apie pirštines ir šaliką, dėl kurių pusę miesto išmaklinėjau, nes norėjau, kad tiktų prie mėlyno rentgeno mano akyse, prie jo žieminės kepuraitės, prie baltos barzdos.
     Parašyk jam apie mano delnus, kurių nudegimo laipsnio nė pats Viešpats nenusakytų, nes jis kūrė saugią, šiltą vyro plaštaką ir nesitikėjo, kad šitokius švelnumo pėdsakus ji gali palikti. Medicina nežino, kaip numalšinti šį skausmą.
     Juk jis kartojo: tavo rankos lyg alkani laukiniai žvėreliai. Ir penėjo jas švelnumu. Atsargiai ir aistringai. Ilgai ir kantriai. Kol prisijaukino. Kol jos apčiuopė vyriškuose delnuose saugiausius Visatos slėnius, kol susirangė kaip katės sočiai jaukumo palaimai. Kraujas, regis, ėmė sukti ratus, nepaisydamas, kur baigiasi moters pirštų pagalvėlės, o kur prasideda vyro... Toks tikras vientisas – bendras – apytakos pulsavimas.
     Parašyk jam, kad, slėniams prasmegus, kritimas buvo beprotiškai ilgas. Bet ne tada labiausiai skaudėjo, nors pulsavimo aidą dar ilgai atkartojo visi Visatos kalnai. Po to delnuose atsivėrė stigmos – amžinas ištroškusios žuvies žiopčiojimas, amžinas lytėjimo ilgesys.
     Parašyk tam šūdžiui, kad Dangaus budeliai nukapos jam plaštakas – už nedorai panaudotas Dievo dovanas, už instrumento išniekinimą: Šitaip nevalia juo groti – bet kada ir bet kam.
     Parašyk visas evangelijas, visų septynių dienų, vis apie meilę, vien tik meilę, kaip tulžį ant trokštančių lūpų.
     Parašyk, kad šventyklos prarado prasmę, net ir paskutinę dieną, net ir paskutinę valandą kalbėdamos apie viltį.
     Vilties nėra. Viltis vyriškų genų pasaulyje neturi stuburo.

     Paskutinio lapo kampelyje – elektroninio pašto adresas.
Juo siunčiami laiškai sugrįžta neskaityti.
Juodaplaukės adreso aš neturiu. Nežinau net jos pavardės. Ji prisistatė Elžbieta. Mes beveik nebendravome. Festivalio organizatoriai, kaip ir aš, nieko daugiau apie ją negirdėjo. Ji dingo.
Bet girtos eilutės bėga ir bėga kaip koks apsėdimas pro mano akis. Kaip man išpildyti paskutinį raganos norą? Kur tu esi ir kas tu esi, šūdžiau?

Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]