Judita Vaičiūnaitė

Eilėraščiai iš knygos „PAVASARIO AKVARELĖS“

„Pavasaris... Staigiai nušvinta tinkas...“
„Per visą vakarą ant lango stiklo žaidė...“
„Tegu teka eilučių laidais įelektrintas oras...“
Prie Vrubelio „Alyvų“
Kaip žvaigždė
Rudens šviesa
Vagonai bilda

Į viršų

***
Pavasaris... Staigiai nušvinta tinkas
Ir gluosnio šakelė pilkšva.
Pašėlęs raketų ritmas...
                                  Patinka
Man šitokia laiko spalva.
Antroji dalis dvidešimto amžiaus...
Ką reiškia eilutė menka?
Išraižytą popieriaus lapą suglamžė
Ne kartą nervinga ranka...
Tik viena žinau – ji tikrai nusikalstų,
Jei trokštų išlikti švelnia,
Jei norintiems Žemę paverst į karstą
Ir ji nerašytų – ne.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

***
Per visą vakarą ant lango stiklo žaidė
Mėnulio atspindžiai tarytum ant ekrano...
Plačiai atidarau duris... Ir kurčiai aidi
Ant žemės rutulio mažyčiai žingsniai mano.

Žvaigždynai sutviska ant grindimo po kojom –
Pasaulių tolimų liepsnojantys šešėliai...
Naktis, vaiski naktis... Apmirusi sustoju,
Lyg polėkiui rankas – sparnus aukštai iškėlus.

Atmerkt akis ir šaukt į naktį begalinę!
Naktis... Ji privertė palikti tvankų namą...
Naktis. .. Visatos dvelkimu teapkabina
Ji dvidešimto amžiaus kūdikį neramų.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

***
Tegu teka eilučių laidais įelektrintas oras,
Tegu padvelkia gimstantys žodžiai aitra ir karščiu.
Mums reikės atlaikyti planetos dvigubą svorį
Ant nugairintų vėjo stangrių pečių.

Teko gimti tada, kai nustebinti nieks nebegali,
Ir bedugniais pavirto mums pasakų šuliniai.
Kaip pavasario potvyniai niekad neturi galo,
Taip gyvens mumyse tie, kur mirė už mus seniai.

Tegu sukasi mūs planeta apie Saulės ašį,
Tartum aukso ir dūzgesio sklidinas avilys.
Te kiekvienas į korį džiaugsmo dalelę neša,
Te kiekvienas nušvinta kaip šiltas, skaidrus spindulys.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

PRIE VRUBELIO „ALYVŲ“

Alyvos tik... Žiūrėsi ir žiūrėsi...
Didžiuliai violetiniai žiedai.
Ir moteris tyliam šakų pavėsy,
Trapius pečius apgaubusi juodai...
Alyvos tik... Prasiskleidė alyvos.
Žydra šviesa ištryško pro šakas...
Pavasario vaiduoklis tartum gyvas
Nuo drobės ištiesė blyškias rankas...
Ir pažinau – didžiulės, tamsios akys,
Kažkas be galo artima jose...
Alyvos tik... Pavasarinės kekės –
Ir gedulas, sutirpęs žieduose...

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

KAIP ŽVAIGŽDĖ

Tiktai ištiesk rankas!..
Kaip spindintis lietus į tavo saują
Byrės rugpjūčio žvaigždės iš dangaus!
Pajusi džiaugsmą, tokį keistą, naują,
Ir aštrų gailesį kažko brangaus.

Kaip viskas nuostabu!..
Mane tik šiąnakt mato akys tavo
Ir niekad jau kitokios nematys...
Minėsi tik, kad žvaigždės žiburiavo
Ir buvo vasaros šilta naktis.

Tu pamatei mane,
Kai vakarų skaisti aušra užgeso.
Išnyksiu aš, kai žvaigždės blankt pradės...
Manęs ieškosi tu, bet nesurasi. ..
Geriau užmiršk! Aš dingsiu kaip žvaigždė.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

RUDENS ŠVIESA

Ruduo. Pilka šviesa... Ir metaliniai lapai.
Ruduo. Lengva, prigesus šiluma...
Aš laimę rankose laikau, nedrąsią, trapią,
Prie virpančios krūtinės glausdama...
Ją taip ilgai šiauriniai vėjai pūtė!
Bijau, prarasiu ją tuojau, tuojau...
Aš dar bijau perdaug laiminga būti,
Tavim aš patikėti dar bijau.
Kad niekad nuo tavęs atplėšti nereikėtų
Man rankų, skruostų, lūpų nedrąsių...
Kad ta pilka šviesa padangėj išsilietų,
Neapsiniaukus rūpesčiu tamsiu!..
Tegu ilgiau, ilgiau ji krūpčiodama šviečia –
Palaiminta rudenė šiluma, –
Kad tyrą laimę tau išsaugoti galėčiau,
Per šaltą gatvių lietų brisdama.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

VAGONAI BILDA

              Jūriui

– Aš tavęs niekada neužmiršiu.
Niekada, niekada, niekada. – –

Vagonai bilda, ir kupė tvanku be galo.
Aš tavo veidą delnuose laikau. Žiūriu žiūriu...
Ir brangūs bruožai atminty paliks išbalę
Nuo prašliaužiančių per vagono langą žiburių...

Išauš, ir palydovė šūktels tavo stotį.
Išauš... Už poros valandų... Bet mes kartu dabar...
Aš noriu tau kaip niekuomet nusišypsoti –
Kryžiuojas bėgių geležis – mes susitiksim dar.

Mus ilgesys pašauks tartum kalnynų vėjas,
Lyg nuskambėjusi nuo irklo mėlyna rasa...
Pravirkčiau, galvą ant krūtinės tau padėjus,
Bet nustelbia mane vagonų virtinė visa:

– Aš tavęs niekada neužmiršiu.
Niekada, niekada, niekada. – –

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt