TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Judita Vaičiūnaitė

Eilėraščiai iš knygos „DEBESŲ ARKA“

Kadrilis
Madų demonstravimas
Gatvės šviesa
Granito laiptai
Kaip srūva gyvenimo laikas
Dvi violončelės
Laukinės ramunės
Perkūnija
Vaivorykštė
Pilkas žvirbliukas
Tamsūs lietingi šlapdribos debesys
Širdis džiaugsmingai plakė
Pilnatis

Į viršų

Kadrilis

Štai šoka lėlės, spaudžiant speigui,
           sūkuringą sausį
virvutėm tampomos marionetės šoka,
           jausi,
kaip stūgauja pūga
           ir koks orkestras įsišėlęs,
gyvų vaiduoklių teatras –
           pralekia juodais šešėliais
tos puošnios porceliano lėlės,
           šokančios kadrilį,
neploja publika,
           aikštėj minia jau nekantri,
ten renkas lėlės – pirštinės,
           užmaunamos ant plaštakų,
iš apačios jos valdomos ant pagaliukų,
           plasta
pūgoj šviesa,
           juodais drabužiais vilki tie artistai
ir juodas režisierius –
           velnio nutartis.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Madų demonstravimas

Lyg dulkės, pelenai, lyg rūkas
           pilkos
           manekenių suknios,
lyg dūmai virš griuvėsių,
           kur vienintelis akcentas –
           kraujas,
jos lyg vaiduokliai
           slenka aikštėmis,
           kol Žemė apsisuks,
ryški dar lyg vaivorykštė
           prieš Saulės užtemimą,
           kraupūs
sprogimai saliutuoja –
           aušta
           Naujas amžius.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Gatvės šviesa

Naktį šviesa iš bulvaro,
           mėnulio šviesa
           į sutemusį kambarį,
degančią lempų, reklamų šviesa
           net bežvaigždį
           žiauriausią vidurnaktį,
gatvės šviesa su riksmu
           užvaikyto žvėries,
           įvaryto į kampą,
su vakariniais varpais,
           su tarpuvarčių smarve,
           su dūmais į burną,
naktį šviesa iš tamsos gilumų,
           iš jos dugno,
           iš sostinės džiunglių,
gatvės šviesa
           pro naktinį gyvenimą,
           žudantį gniuždantį džiugų.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Granito laiptai

O pasibaigus operai
           mažieji elgetos
tamsoj aptūpia
           apledėjusias pakopas
granito laiptų,
           vedančių žemyn nuo teatro
į gūdžią naktį
           pro užšalusį fontaną,
pro jo kaskadų tylą,
           tarsi lizdas ložė
užgesusiam teatre,
           tamsa, nežinomybė
ir graudūs Vilniaus elgetos
           ant ledo laiptų,
Karmen, jos juodas balsas
           tarsi peilio dūris
į pačią širdį.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Kaip srūva gyvenimo laikas

1

Kaip spindi į širdį
           vakarė žvaigždė,
           kaip ji spindi ir akina,
lyg imtum, pramuštum
           senamiesčio sieną,
           pajuodusią akliną,
kaip plūsta
           ledinė žydrumo banga
           pro belangę užmūrytą
viduramžių miglą –
           lyg tavo dvasia
           iš tų sutemų žiūri.

 
2

Pro langą naktį pamačiau –
           snieguotam bulvare
           įkaušusi porelė šoka,
iš baro grįždama namo –
           jauni, įžūlūs ir linksmi,
           praeivių jau mažoka,
nakties tamsa jau gaubia miestą,
           išsivaikščioja grimuoti personažai,
           kaukės
jau susilieja su naktim,
           o iš snigimo, iš miglos
           girdi tik šuns benamį kaukesį.

 
3

Grįžtu tamsoj namo –
           balta gėlė
           boluoja rankoj sningant,
senamiesčio sniegynai,
           jų bedugnės pusnys,
           gal dėsninga,
kad gildo dar
           pro ašaras
           sidabro atšvaitų sopranas,
kad už tikrovę
           jau vertesnis
           atminimas, sapnas, pramanas.

 
4

Kaip greitai sutirpsta
           sekundės, minutės ir valandos,
           tamsios ledinės savaitės,
trumpam tik suspindusios saulėj,
           kaip sniegas sutirpsta sapnai
           ir kiekvienas savaip
sušvitęs išnyksta atodrėkio ūkanoj,
           pro tūkstantmetę
           akligatvių apdrebą
kaip srūva gyvenimo laikas,
           kaip srūva per naktį,
           per gūdžią viduržiemio audrą,
           palikęs ant dugno
           eilėraščių sunkų sidabrą.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Dvi violončelės

Ir vėl prabyla
           dvi
           pavasario violončelės,
jų violetinis duetas
           vilnija
           prieš aušrą
ano karščiausio mėnesio ritmu,
           ateik,
           prišauk
prisiminimą iš tamsos,
           tą šviesą,
           vėl viliojančią
dangaus nežemiška skaidra,
           ir vėl
           išaušta rytas,
ir vėl kažkas nuščiūva,
           ašaras
           slapčia nurydamas.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Laukinės ramunės

Žydi laukinės ramunės,
           apdulkusios baltos ir smulkios,
           lyg išsiuvinėtos žolėj,
čia, prie šventosios Kotrynos,
           bažnyčios šešėly šaltam,
           jau vaiduokliškam mūsų senamiesty,
čia, kur kadai ant suoliuko sėdėjom,
           kur svaigiai rūkei, –
           smilksta mėlynas dūmas benamis,
žydi laukinės ramunės,
           glaudžiuosi tų bokštų paunksny
           dabar jau tik tavo našlė.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Perkūnija

Lietaus ir fontano vanduo
           susimaišo,
nulūžta
           raudonas rugpjūčio šermukšnis,
toks griausmas –
           bus pilnos liūdnumo ir maišto
primerktos iš nuovargio akys,
           berniūkštis
nubėga nelaukęs,
           kol ženklas bus žalias,
per sankryžą
           vaikiškai žiauriai protingas,
o gatvėj ant kampo
           padėtas krepšelis
gėlių
           ten, kur buvo žmogus susprogdintas.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Vaivorykštė

Važiuoti rūke
           pro vaivorykštės arką,
           apgobusią greitkelį,
sugrįžti į miestą
           pro kosminį spindesį,
           tyliai pareiti
namo,
           kai iš nugaros saulė
           dar žioji aitri lyg žaizda,
kai kinta
           sapnai ir regėjimai –
           tavo likimo vaizdajuostė,
kai visa,
           kas dar realu,
           virs į mirgantį vasaros audinį,
kai tu supranti,
           kad spalvų vaizdiniais
           lyg vaivorykštė jaudini.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Pilkas žvirbliukas

Pilkas granitas
           ir pilkas asfaltas,
           ir pilkas žvirbliukas
šokčioja linksmas
           tarp ryškiai raudonų
           rudens šalaviją,
klomboje saulė,
           šilti spinduliai
           dar žiedynus apviję,
aukštas dangus virš galvos
           toks dar mėlynas,
           toks neišblukęs.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Tamsūs lietingi šlapdribos debesys

Tamsūs lietingi šlapdribos debesys
purviną sniegą į veidą vėl drebia
(pilkosios žąsys lėtai, su kantrybe
krauna lizdus ant ledo nendryne),
žemės ir tirpstančio ledo spalvos
vakaras –
           tavo knyga man galvūgaly.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Širdis džiaugsmingai plakė

Jauna slaptinga moteris,
           jai tupi beždžionėlė ant peties
           rytą triukšmingo miesto turguje,
to išsapnuoto miesto saulėtam triukšme,
           spalvų mirgėjime,
           kaitros apdulkusiame aukse,
kadaise atplaukiau čia buriniu laivu,
           kilau į skardį,
           ir širdis džiaugsmingai svaigiai plakė,
ir karštas vėjas plaikstė
           nuvilnijančią geltoną skraistę,
           tapusius juodais per sapną plaukus.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

Pilnatis

Žiūrėti į ugnį,
           į pilnaties šviesą,
           nešioti sidabro papuošalus,
stebėti,
           kaip skverbias nakties spinduliai
           į nykiausias pakampes ir pašalius,
pajausti –
           po tūkstantmečių slinkties
           priartėja Vandenio era,
Zodiako žvėrių nesustabdomas ratas
           vis sukas nakty,
           nebėra
tavo smėlio pilių,
           tavo sniego žaislų,
           tavo strofų skaidrių ant vandens,
tu grimzti į visatą,
           į tamsą, į kosminį šaltį
           gal pasivaidens
tau ugnies atšvaituos,
           sidabrinių žiedų tuštumoj
           vaizdiniai ateities,
gal nedingsi juodojoj skylėj,
           gal dar plauksi laike –
           juk lyg Mėnuo keities.

Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. – Vilnius : LRS leidykla, 2000.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt