|
<< Atgal
Judita Vaičiūnaitė
Eilėraščiai iš knygos DEBESŲ ARKA
Į viršų
Kadrilis
Štai šoka lėlės, spaudžiant speigui,
sūkuringą sausį
virvutėm tampomos marionetės šoka,
jausi,
kaip stūgauja pūga
ir koks orkestras
įsišėlęs,
gyvų vaiduoklių teatras
pralekia juodais šešėliais
tos puošnios porceliano lėlės,
šokančios kadrilį,
neploja publika,
aikštėj minia jau nekantri,
ten renkas lėlės pirštinės,
užmaunamos ant plaštakų,
iš apačios jos valdomos ant pagaliukų,
plasta
pūgoj šviesa,
juodais drabužiais vilki tie
artistai
ir juodas režisierius
velnio nutartis.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Madų demonstravimas
Lyg dulkės, pelenai, lyg rūkas
pilkos
manekenių suknios,
lyg dūmai virš griuvėsių,
kur vienintelis akcentas
kraujas,
jos lyg vaiduokliai
slenka aikštėmis,
kol Žemė apsisuks,
ryški dar lyg vaivorykštė
prieš Saulės užtemimą,
kraupūs
sprogimai saliutuoja
aušta
Naujas amžius.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Gatvės šviesa
Naktį šviesa iš bulvaro,
mėnulio šviesa
į sutemusį kambarį,
degančią lempų, reklamų šviesa
net bežvaigždį
žiauriausią vidurnaktį,
gatvės šviesa su riksmu
užvaikyto žvėries,
įvaryto į kampą,
su vakariniais varpais,
su tarpuvarčių smarve,
su dūmais į burną,
naktį šviesa iš tamsos gilumų,
iš jos dugno,
iš sostinės džiunglių,
gatvės šviesa
pro naktinį gyvenimą,
žudantį gniuždantį
džiugų.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Granito laiptai
O pasibaigus operai
mažieji elgetos
tamsoj aptūpia
apledėjusias pakopas
granito laiptų,
vedančių žemyn nuo teatro
į gūdžią naktį
pro užšalusį fontaną,
pro jo kaskadų tylą,
tarsi lizdas ložė
užgesusiam teatre,
tamsa, nežinomybė
ir graudūs Vilniaus elgetos
ant ledo laiptų,
Karmen, jos juodas balsas
tarsi peilio dūris
į pačią širdį.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Kaip srūva gyvenimo laikas
1
Kaip spindi į širdį
vakarė žvaigždė,
kaip ji spindi ir akina,
lyg imtum, pramuštum
senamiesčio sieną,
pajuodusią akliną,
kaip plūsta
ledinė žydrumo banga
pro belangę užmūrytą
viduramžių miglą
lyg tavo dvasia
iš tų sutemų žiūri.
2
Pro langą naktį pamačiau
snieguotam bulvare
įkaušusi porelė šoka,
iš baro grįždama namo
jauni, įžūlūs ir linksmi,
praeivių jau mažoka,
nakties tamsa jau gaubia miestą,
išsivaikščioja grimuoti
personažai,
kaukės
jau susilieja su naktim,
o iš snigimo, iš miglos
girdi tik šuns benamį
kaukesį.
3
Grįžtu tamsoj namo
balta gėlė
boluoja rankoj sningant,
senamiesčio sniegynai,
jų bedugnės pusnys,
gal dėsninga,
kad gildo dar
pro ašaras
sidabro atšvaitų sopranas,
kad už tikrovę
jau vertesnis
atminimas, sapnas, pramanas.
4
Kaip greitai sutirpsta
sekundės, minutės ir
valandos,
tamsios ledinės savaitės,
trumpam tik suspindusios saulėj,
kaip sniegas sutirpsta sapnai
ir kiekvienas savaip
sušvitęs išnyksta atodrėkio ūkanoj,
pro tūkstantmetę
akligatvių apdrebą
kaip srūva gyvenimo laikas,
kaip srūva per naktį,
per gūdžią viduržiemio
audrą,
palikęs ant dugno
eilėraščių sunkų
sidabrą.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Dvi violončelės
Ir vėl prabyla
dvi
pavasario violončelės,
jų violetinis duetas
vilnija
prieš aušrą
ano karščiausio mėnesio ritmu,
ateik,
prišauk
prisiminimą iš tamsos,
tą šviesą,
vėl viliojančią
dangaus nežemiška skaidra,
ir vėl
išaušta rytas,
ir vėl kažkas nuščiūva,
ašaras
slapčia nurydamas.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Laukinės ramunės
Žydi laukinės ramunės,
apdulkusios baltos ir
smulkios,
lyg išsiuvinėtos žolėj,
čia, prie šventosios Kotrynos,
bažnyčios šešėly
šaltam,
jau vaiduokliškam mūsų
senamiesty,
čia, kur kadai ant suoliuko sėdėjom,
kur svaigiai rūkei,
smilksta mėlynas dūmas
benamis,
žydi laukinės ramunės,
glaudžiuosi tų bokštų
paunksny
dabar jau tik tavo našlė.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Perkūnija
Lietaus ir fontano vanduo
susimaišo,
nulūžta
raudonas rugpjūčio
šermukšnis,
toks griausmas
bus pilnos liūdnumo ir
maišto
primerktos iš nuovargio akys,
berniūkštis
nubėga nelaukęs,
kol ženklas bus žalias,
per sankryžą
vaikiškai žiauriai
protingas,
o gatvėj ant kampo
padėtas krepšelis
gėlių
ten, kur buvo žmogus
susprogdintas.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Vaivorykštė
Važiuoti rūke
pro vaivorykštės arką,
apgobusią greitkelį,
sugrįžti į miestą
pro kosminį spindesį,
tyliai pareiti
namo,
kai iš nugaros saulė
dar žioji aitri lyg žaizda,
kai kinta
sapnai ir regėjimai
tavo likimo vaizdajuostė,
kai visa,
kas dar realu,
virs į mirgantį vasaros
audinį,
kai tu supranti,
kad spalvų vaizdiniais
lyg vaivorykštė jaudini.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Pilkas žvirbliukas
Pilkas granitas
ir pilkas asfaltas,
ir pilkas žvirbliukas
šokčioja linksmas
tarp ryškiai raudonų
rudens šalaviją,
klomboje saulė,
šilti spinduliai
dar žiedynus apviję,
aukštas dangus virš galvos
toks dar mėlynas,
toks neišblukęs.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Tamsūs lietingi šlapdribos debesys
Tamsūs lietingi šlapdribos debesys
purviną sniegą į veidą vėl drebia
(pilkosios žąsys lėtai, su kantrybe
krauna lizdus ant ledo nendryne),
žemės ir tirpstančio ledo spalvos
vakaras
tavo knyga man galvūgaly.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Širdis džiaugsmingai plakė
Jauna slaptinga moteris,
jai tupi beždžionėlė ant
peties
rytą triukšmingo miesto
turguje,
to išsapnuoto miesto saulėtam triukšme,
spalvų mirgėjime,
kaitros apdulkusiame aukse,
kadaise atplaukiau čia buriniu laivu,
kilau į skardį,
ir širdis džiaugsmingai
svaigiai plakė,
ir karštas vėjas plaikstė
nuvilnijančią geltoną
skraistę,
tapusius juodais per sapną
plaukus.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
Pilnatis
Žiūrėti į ugnį,
į pilnaties šviesą,
nešioti sidabro papuošalus,
stebėti,
kaip skverbias nakties
spinduliai
į nykiausias pakampes ir
pašalius,
pajausti
po tūkstantmečių slinkties
priartėja Vandenio era,
Zodiako žvėrių nesustabdomas ratas
vis sukas nakty,
nebėra
tavo smėlio pilių,
tavo sniego žaislų,
tavo strofų skaidrių ant
vandens,
tu grimzti į visatą,
į tamsą, į kosminį
šaltį
gal pasivaidens
tau ugnies atšvaituos,
sidabrinių žiedų tuštumoj
vaizdiniai ateities,
gal nedingsi juodojoj skylėj,
gal dar plauksi laike
juk lyg Mėnuo keities.
Vaičiūnaitė, Judita. Debesų arka: Eilėraščiai. Vilnius :
LRS leidykla, 2000.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|