TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Judita Vaičiūnaitė

Eilėraščiai iš knygos „NEUŽMIRŠTUOLIŲ MĖNESĮ“

Juodas ąsotis
Pro smėlio klodus
Trylika strofų

Į viršų

JUODAS ĄSOTIS

1

Griausmo ir saulės griova.
Svaigsta nuo vėjo galva.
Virš praviros pragarmės –
virš prarastos garbės,
po ąžuolų vainiku
verksiu iš laimės. Tvanku,
drėgna, – ir blizga žalia
lapų spalva. O žole
slysta skaudus spindulys.
Perveria delną spyglys.
Iščiulptu šviežiu krauju
sutepu burną. Kraupu,
karšta ir silpna. Įvyks
tai, ko tu trokšti...
       Kaip klyksmas.

 
2

Tedužta juodas ąsotis,
per darganą girdęs mus
       tamsiai raudonu vynu,
tebūnie tai klajoklių vestuvės,
tebūnie tai juoda debesuota laimė,
       nes tu
iškruvini šukėmis burną,
nes tavo glėby
       po juoda nakties gūnia gyvenu,
nes niekas aštrios ir aitrios gėlos
       nebegali atstoti...

 
3

Kerojantį juodą papartį
auginam ūkų kambary.
Jaučiu mirtinai jau artimą
šešėlį ir pulsą. Kantri

tebūna ranka, kuri žiebia
žvakidę tamsoj. Iš liepsnų
nakčia išsiskleidusi žiedą
drėgnom tavo lūpom liečiu.

Tą juodą aksomą – tas samanas
patamsinu kūno šviesa.
Apyrankė lyg talismanas
į prieblandą nusviesta...

 
4

...Nes iš aplytų pakalnučių kvapo,
iš marmurinio debesų baltumo,
iš nuorūkų kartaus ir šilto dūmo,
iš numesto nerūpestingo apavo
       susiformuoja laimė,
       absurdiška jos sąvoka.
       Užgniauždami alsavimą,
       viens kito galvas laikome,
nes iš lietaus ši vasara – tos dienos
lyg gėlas požemio vanduo, lyg mūzų
prisilytejimas, nes liks tarp mūsų
sužeidęs mus beširdis meilės dievas.

 
5

Kaip skrenda tuopų ir pienių pūkai
       ir pulkai baltų peteliškių
pro ryto pravertą balkoną,
       kaip aptupia mano supamą krėslą!..
Kaip sukasi žemė!..
       Kad tartum romanse širdis man iš džiaugsmo neplyštų,
aukštai įsiūbuok mane virš namų,
       saldžia beprotybe užkrėsdamas...
Ką veikti dabar?
       Gal tuopų, gal pienių pūkų tau prikimšt į pagalvę,
gal tavo šėtoniškus juodus plaukus sklaidyti ant debesies,
bučiuoti blakstienas ir antakius piešti ant sniego,
       kol vėjai pagavę
nutrenks mus į purvą už rojaus kalvų...
       Bet ranka tavęs tebesieks.

 
6

...Ir praeidamas gatvėm, kas nors dar pravirks už mus.
Bet apglėbsim viens kitą –
ir joks akmuo neužmuš.

 
7

Erškėčiais – eilėraščiais
apraizgysiu tau širdį –
težeidžia dygus laukinis vainikas.
Raudoni drėgni jų vaisiai –
       nunokę ir nykūs,
bet jų pynė nebegali iširti...

Lyg paukščio klyksmą – naktinį, nelygų, plėšrų –
išgirsiu aš tavo širdį
       tankmėj tų erškėčių – eilėraščių...

 
8

Į juodą skersgatvių ratą
       (kaskart vis tamsesnės naktys)
atklydusią baltą stirną
sugauk (juk žinai, kas jai skirta,
juk šitas virvės metimas – vienatinis).
Laikyk ją tvirtai – tegu įsitempia
       sausgyslės.
(Laikyk. Tavo rankos nužertos saulės,
žaros raudonis – kaip kraujas lipnus...)
O duok jai skabyti gyvus ugnies lapus.

 
9

...Šalia, visai šalia per akmeninę metų dykumą,
per pradarytas prieblandų
              senovines tuščias sales
(lyg šoky įsikibus į tave),
              per begalinį blizgesį, per nykią
vienatvės anfiladą vis gilyn
              (tarsi iš rūbų išsinėrus iš savęs),
kas dieną vis arčiau,
              nušvitus dangui durų arkose,
tam mėlynam palaimintų ir kankinių,
       tam neapsakomam danguj
užmetus tau rankas ant kaklo neišardomai
(tik nepaleisk manęs, tik neatstumk),
       tampu tau akmeniu, tampu
tau skaudančiais sparnais ...............
..........Per akmeninę metų dykumą.

 
10

...Ir juodu triko apsitraukęs šokėjas
(gal būt, tai pavargęs ir šlubas žokėjus,
atklydęs iš tuščio nakties hipodromo)
mums temstančių skersgatvių erdvę parodo
ir veda į aikštę
       (gal būt, jo širdy
dabar prasivėrė užžėlę žirgynai),
ir žaibo pavadžiai traukos neišlaiko,
ir veržias iš nišų juodi eržilai,
ir dunda miestu
       lyg audra nepavargstantys,
ir juodas jų griausmas
       neša pavasarį...

 
11

... O tuopų sniegas, šiltas tuopų sniegas
dabar užpusto subraukytus rankraščius.
Per ilgą naktį rankom galvą ramsčius,
išgirsiu – skamba sakiniai lyg giesmės,
suprasiu – tai, ko amžinai ilgėsimės,
ką viesulas nupūs, liks gyva raidėse
lyg tas lakus, tarp mūsų lūpų skraidęs
toks šiltas tuopų sniegas, tuopų sniegas...

Vaičiūnaitė, Judita. Neužmirštuolių mėnesį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

PRO SMĖLIO KLODUS

O jeigu aš pasišalinsiu ir tu liksi vienas,
ar bus kas nors su tavim?..
(Iš ,,M i r u s i ų j ų   k n y g o s“)

1. CHORAS

Irkluotojai, metas...
       Nakties vandeny jau skleidžias papirusas –
jis slepia mirties ir meilės žodžius,
       pražūtingai paprastus.
Pro dumblo bedugnę jau šviečia gelmė,
       jau metas rašyti
mums nendriniu pagaliuku,
       jau dykumos dvelkia į širdį...
Išskleiskime dulkių sūkurį –
       sausą senovini ritinį,
nė vieno vergo pėdos
       jame nebegalim ištrinti.

 
2. ANCHESENAMONA,
APRAUDANTI TUTANCHAMONO MUMIJĄ

... Balzamuotojau,
       aš noriu tapt bejausmė.
Man taip baisu. Aš visiškai netrokštu amžinybės.
O, kokios kraugeriškos,
       kokios neregėtai nykios
skerdyklų apeigos!..
       Nemirtingumas – lyg už bausmę.
... Balzamuotojau,
       aš trokštu jį užmiršti.
Skrodiko peilis išlupa man širdį.
       Sarkofago
beribė kosminė vienatvė,
       kai žvaigždė dar kabo
kvapių aliejų ir žolių tvaike,
       kraupiau už mirtį.

...Balzamuotojau,
       kasdien didės tarp mudviejų
neperbrendama dykuma,
       išsiskyrimo smėlis...
Užbalzamuos jo veidą atmintis.
       Auksinis – slėnis,
bet kaip jo karštas nekantrias rankas
       atrast tarp mumijų?

 
3. CHORAS

Kokia tamsa!
       Nutilus laidotuvių fleitai,
              šventnamių šokėjos,
nuplaukit nuo veidų žemes ir išsiskirstykit...
              Jau išaiškėjęs
mažos našlės šešėlis dykumoj – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – Dabar čia liks budėt šikšnosparniai
ir juodos tylios statulos, ir amžini šalti smėlynai.
              Nuostabiai,
jau nemirtingai mirtimi jaunystei nusilenkim...
              Nebeklauskim –
mums nieks neatsakys...
              Pro smėlio klodus žvelgia tik auksinė kaukė.

 
4. ANCHESENAMONA,
APRAUDANTI TUTANCHAMONO MUMIJĄ

Tris tūkstantmečius aš skinu gėles
       kviečių šviesiam lauke
nuoga po saule,
       pro auksinių dulkių ūkaną
išsaugojus įdegusi ir lankstų kūną,
ir šypsnį sarkofago raižiniuos –
       sustojusiam laike...

Tris tūkstantmečius skleidžiasi
       ant mumijos tuščios širdies
karčiųjų rugiagėlių gelstantis vainikas...
O neišnyk! O būk!
       Tu – saulės dievo vaikas,
pirma šviesa ant lūpų ir akių...
       Mirties išsižadėk!

Tris tūkstantmečius parblokšta raudos
       kviečių šviesiam lauke
guliu –
       o prisikeik, atgimk, jei tu iš saulės...
Tegu atgyja kaulai, raumenys ir sausgyslės
nuo mano pabučiavimų
       nebeišnykstančiam laike...

 
5. CHORAS

O juodas vėjau – stručio plunksnų vėstanti vėduokle
virš mirusiojo veido!..
       Duok, naktie, jo vėlei duok
sparnus!..
       Jo sostas laikosi ant smėlio. Ir panertos
į tylą lūpos.
       Tūkstantmečiais ant juodos panteros
jis išstovės,
       jis – lyg gėlė iš gelsvo alebastro...
Ak, kaip ilgėsimės jo niekad negirdėto balso,
jo įkypų, jo įstabių tamsių gilių akių
(kaip jos žiūrės muziejuose, o viešpatie, nykiu
žvilgsniu į tuos, kurie ateis po tūkstantmečių didmiesčiuos,
kurių nėra, o viešpatie, reikės pralaukt ledynmečius,
kol susirinks minia,
       ir kai sustings ji, atskubėjus,
ims plakti jo krūtinėj akmeninis skarabėjus)...

Vaičiūnaitė, Judita. Neužmirštuolių mėnesį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

TRYLIKA STROFŲ

(Pagal M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimą“)

...Sutverk mane – man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys.

*

...Lediniuos ūkanų kalnuos
sutverk mane – aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj...

*

...Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai – tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka...

*

...Aš gaivalas dar tebesu –
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas...

*

...Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai...

*

...Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas – kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt...

*

...Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą...

*

...Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies –
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu...

*

Sutverk mane – ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis...

*

...Kol liūne liepsnos neužduso,
sutverk – aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną...

*

...Sutverk mane. O jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę...

*

...Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos.

*

...Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį...

Vaičiūnaitė, Judita. Neužmirštuolių mėnesį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]