|
<< Atgal
Judita Vaičiūnaitė
PAVASARIO FLEITA
Kam gi tu veltui bandai apgaulingą paveikslą pagauti?
To, ko geidi, juk nėra, nusigręžki nuo to, ką tu myli.
Tas reginys, į kurį tu žvelgi atsispindintis vaizdas:
Nieko juk tikra jame, kartu su tavim atsiranda,
Su tavimi ir išnyks, jei pajėgsi nuo jo atsitraukti...(Iš
Ovidijaus Metamorfozių) |
VEIKĖJAI
NARCIZAS
ECHO
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA, arba ŠVIESIAPLAUKĖ
FLEITISTAS, arba SUVARGĘS ŽMOGELIS
GRIMUOTOJA, arba NEGRAŽI MERGAITĖ
REŽISIERIUS, arba SAVIM PASITIKINTIS PONAS
DU MODERNŪS JAUNUOLIAI |
I
Plokštelių parduotuvė. Publikai šypsosi
grakšti P l o k š t e l i ų
p a r d a v ė j a ryškiai geltona
suknele. Už jos nugaros mirga reklamos. Groja plokštelė. Girdėti vylinga, graudžiai
žavi fleitos tema. S u v a r g ę s
p 1 i k a s
ž m o g e l i s žvalgosi į reklamas.
N e g r a ž i
m e r g a i t ė , parimusi ant prekystalio, nieko
aplink nematydama, klausosi muzikos
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Sukasi mano plokštelės.
Kaip pati žemė...
NEGRAŽI MERGAITĖ. Kaip geltona lakuota saulė,
deganti reklamoj, kaip netikri šviesuliai planetariume...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Užsimirškit! Nors
akimirką. Nebijokit būti savim...
NEGRAŽI MERGAITĖ. O gal aš kaip tik nenoriu būti
savim? Gal aš bijau būti savim?
SUVARGĘS ŽMOGELIS (murma pats sau). Nereikia
apie tai kalbėti, nereikia...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tik nieko negalvokit. Čia
negalvojama. (Muzika vis labiau skaidrėja) Girdit?
NEGRAŽI MERGAITĖ. Tas telefono skambutis toks
keistas. Lyg ne man. Aš kalbėjau ir klausiausi savo balso, ir jutau, kad tai
neišvengiama. Bet mus pertraukė, ir į mane ūžtelėjo miesto triukšmas... (Patylėjusi)
Mane dusina svetimas juokas, man karšta nuo kvėpavimo į nugarą. Lyg perpildytam vagone
sukčiausi tramvajų žiedu ir negalėčiau ištrūkti...
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Kokia jūs vis dėlto
netaktiška. Ir egoistė. Kam jūs garsiai pasakojat tai, ką jaučiat?
NEGRAŽI MERGAITĖ (labai sumišusi). Aš jums
trukdau?
SUVARGĘS ŽMOGELIS (taip pat sumišęs).
Kažkada aš buvau fleitistas. O čia groja fleita. Atleiskit.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kokie jūs abu juokingi! Bet
su jumis ne taip nuobodu sėdėti už prekystalio. Palaukit, tuoj išgirsit dar niekuomet
negirdėtą plokštelę...
Fleita nutyla. Pasigirsta moters balsas. Moters
balsui suskambus, į plokštelių parduotuvę įžengia
N a r c i z a s pačiame savo gražume.
Paskui jį įeina d u
m o d e r n ū s
j a u n u o l i a i ir
S a v i m
p a s i t i k i n t i s
p o n a s. Narcizas apsimeta abejingai apžiūrinėjąs plokštelių
etiketes, o iš tikrųjų įsitempęs klausosi moters dainavimo
ECHO (balsas iš plokštelės).
Šie žodžiai tebus apie skaidrų šaltinį.
Klausykit!
Nuo
troškulio lūpos ištinę...
Sukandžiotos lūpos raudonos kaip kraujas.
Išdegintos gatvės tuščios ir kraupios.
O stovintis blizgantis šaltas vanduo!
O perregimas sopuly! Išvaduok...
O tavo paveiksle, nugrimzdęs į dugną!..
Dabar grindiniai kaip griaustinis dunda.
Dabar tik sausra.
Surūdiję fontanai...
Vanduo po voratinkliais.
Laša...
Fantastiškai
sudūžtantis aidas skeveldromis žeidžia.
Vandens tarp uolų aš geidžiu
lyg veidrodžio...
NARCIZAS (labai tyliai). Kas čia dainavo?
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Patiko? Tai ką tik mirusi
dainininkė.
NARCIZAS (krūpteli). Mirusi?
PIRMAS JAUNUOLIS. Taip. Niekas nežino, nuo ko.
Visaip kalbama. Liko tik balsas...
ANTRAS JAUNUOLIS. Tai dabar pati madingiausia
dainininkė. Dėl jos visi be galvos.
PIRMAS JAUNUOLIS. Keista, kad čia dar yra jos
plokštelių juk jos tiesiog grobstomos.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ar aš nesakiau? Pirkite!
Tuoj neliks. (Žiūri į Narcizą) Kas jums?
NARCIZAS.. Aš nežinojau, kad ji mirė.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (gyvai). Jūs ją
pažinojot?
PIRMAS JAUNUOLIS. Negali būti. Jos niekas nėra
matęs. Ji buvo gana keista dainininkė.
ANTRAS JAUNUOLIS. Gal tai savotiška reklama, bet
niekas nežino, koks jos veidas. Nebuvo išspausdinta nė viena jos nuotrauka.
NARCIZAS (jų negirdėdamas). Ji mirė. Jos
nebėra.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Žinot, man tai nepatinka.
Tai kvepia mistika.
NEGRAŽI MERGAITĖ. Meilė visuomet mistiška.
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Mane jaudina jos balsas. Jis man
kažką primena. Tai skausmingas balsas, bet vis dėlto tai laimės metų balsas.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Balsas! Ką reiškia
žmogaus balsas? Nemėgstu jo, ypač moteriško. Aš baigiu apkursti nuo begalės balsų,
nuo grubaus šaižaus riksmo ir glitaus kuždesio. Balsas juk neišreiškia esmės. Jis
tik atgarsis.
NARCIZAS. Tik atgarsiu tampanti Echo...
II
Scena užtemsta. Reklamos susilieja su miesto
sutemom. G r u p ė ž m o n i ų iš gatvės, atsitiktinai susirinkę
plokštelių parduotuvėj, kartu su P l o k š t e l i ų p a r d a v ė j a
susispiečia apie S a v i m p a s i t i k i n t į p o n ą
režisierių
REŽISIERIUS. Kur fleitistas? Fleitistas!
S u v a r g ę s p l i k a s ž m o
g e l i s ima fleitą
FLEITISTAS. Aš čia.
Pasigirsta vylinga, graudžiai žavi fleitos
tema
REŽISIERIUS. Ryt pradedam repetuoti. Svarbiausia
įsigilinti ir viską teisingai suprasti. (Iškilmingai skaito)
..................paklaustas, ar teks pastarajam
ilgus senatvės metus nugyvent, nesuvokiamą lemtį
skelbiantis pranašas tiek: jei savęs
nepažins
teatsakė.
VISI (pakartoja keliais balsais). ,,Jei savęs
nepažins...
REŽISIERIUS. Ar jums viskas aišku? Narcizas bus
laimingas, jei nepažins pats savęs.
PIRMAS JAUNUOLIS (įžūliai). Galite būti
ramus jis niekad savęs nepažins.
ANTRAS JAUNUOLIS. Ir kiekvienas jį matys savaip.
ŠVIESIAPLAUKĖ. O kas nors jį pažins ir vis tiek
mylės. (Atsidūsta) Nusibodo. Gal baigtumėm?
PIRMAS JAUNUOLIS. Iš tikrųjų. Šiandien ir taip
ilgai užtrukom.
ANTRAS JAUNUOLIS. Gatvėje jau tamsu, ir
žiburiai kvepia pavasariu.
REŽISIERIUS. Palaukit! Mes dar neišsirinkom
Narcizo...
NARCIZAS (jį išskiria iš kitų šviesos
pluoštas). Jūs mane šaukėt?
REŽISIERIUS. Taip. O tau reikės pakartoti tą seną
istoriją.
NARCIZAS. Aš nieko nekartosiu. Aš būsiu savim.
ECHO. Aš taip pat.
Šviesa krinta ant tos, kuri prašneko. Niekas
nepastebėjo, kaip ji čia atsirado. Ji klūpo pasieny užsikniaubus, paslėpus veidą
delnuose
NARCIZAS (prieina prie jos). Echo? Kodėl
tu slapstais? Atsistok. Parodyk man savo veidą. Aš noriu matyti tavo akis. (Atsistoja
priešais ją)
ECHO (užsisukusi). Tau nebus įdomus mano
veidas. Tau nėra ko žiūrėti man į akis jos atspindi tik tave.
NARCIZAS. Tu neteisi. Aš noriu tave matyti ir tave
suprasti.
ECHO. Aš tikiu. Bet visų akių gelmėse tu matysi
tik save.
NARCIZAS. Atsisuk į publiką. Parodyk jiems savo
veidą.
ECHO. Jie neišvys mano veido. Jie girdės tik mano
balsą.
REŽISIERIUS. Klausykit, jau per daug. Čia juk
pantomima. Kam man reikalingas jūsų balsas?
ECHO. Bet mano balsas tai aš. Tai mano esmė.
Aš kartoju tai, kas skamba aplink jus, bet ko jūs nesugebat išgirsti. Kas pakeis mano
balsą?
REŽISIERIUS. O! Štai kas jus jaudina! Jus pakeis
bet koks subtilus instrumentas, sakysim, fleita.
ECHO. Bet mano balsas tai mano balsas. Aš
nenoriu, kad jį kas nors pakeistų.
REŽISIERIUS. Klausykit, jūs užmiršot, kur esat.
Čia pantomima. Be to, jūs tik priimta bandymui.
Echo tylėdama išeina, paslėpusi veidą
delnuose
NARCIZAS. Echo! (Likusiems) Palaukit!
Neišsiskirstykit! Būtina ją sugrąžinti!
Bet scenoje jau marga maišatis skirstosi
atsitiktiniai, iš gatvės suėję žmonės
III
Plokštelių parduotuvė. P l o k š t e
l i ų p a r d a v ė j a nuobodžiauja. Jos rankose saulės apšviestas
narcizo žiedas ant ilgo koto, su kuriuo ji žaidžia
NARCIZAS (jis ką tik įėjo). Atleiskite!
Aš čia neseniai klausiausi vienos plokštelės...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paslaugiai). Tos
neseniai mirusios dainininkės?
NARCIZAS. Ji dainavo apie vandenį, skaidrų
vandenį...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Yra. Ta plokštelė yra.
NARCIZAS (sumišęs). Jos niekur negalima
gauti. Aš ieškojau...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Nebijokit. Čia jūs visados
rasit jos plokštelių. Tai taip pat tikra, kaip šis narcizo žiedas mano rankose. (Pakelia
narcizo žiedą prie lūpų)
NARCIZAS. O gal... galima jos pasiklausyti?
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (švelniai). Jūs taip
nesijaudinkit. Man viskas aišku. Jos balsas tikrai žavus. Dėl jo visi dabar be galvos.
Į parduotuvę įeina S u v a r g ę s
ž m o g e l i s
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Lauke tokia kaitra. Vos
galima ištverti. Moteris čia dainavo kažką apie šaltinį...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (šypsodama uosto narcizo
žiedą). Viešpatie, kokie jūs visi panašūs...
SUVARGĘS ŽMOGELIS (žiūri į ją, išplėtęs
akis). Gėlė! Banaloka, bet taip žavu. (Pasisuka į Narcizą) Ar tai jums
nieko neprimena?
NARCIZAS (šiurkščiai). Ne. Aš nemėgstu
gėlių.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Argi? O gal jūs mėgstat
žiūrėti į nesudrumstą gelmę? Persisverti per tilto turėklus karštą vasaros
dieną, pažvelgti į kanalo vandenį ir apstulbti...
NARCIZAS (vos girdimai). Užtenka.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Gerai. Klausykitės.
ECHO (balsas iš plokštelės).
Aš virtau netekties balsu.
Negi tau nė kiek ne baisu,
kad daugiau iš tamsos neišnirsiu?
Aš bekūnė dabar. Tarp mirusių.
Nebėra to, ko tu geidi,
ta fleita keista ir graudi,
jau prisirpo juodi vynuogynai
po išnykuisia saule...
Lyg vyną
gerk svaiginančius mano žodžius,
kai gerklė nuo kartėlio išdžius...
Narcizas niūriai klauso. Suvargęs žmogelis
aiškiai nerimauja
SUVARGĘS ŽMOGELIS (kužda pats sau). Tai
labai panašu. Vieną akimirką man buvo pasirodę, kad tai tas pats. Deja, tai ne tas
pats.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kas ne tas pats? Jums
nepatiko jos balsas?
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Kartą aš per sapną girdėjau
muziką kelių taktų motyvą, bet niekaip negaliu jo atkurti. Jau daug metų.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš nežinau, ką jūs
sapnavot. Bet galiu priversti jus sapnuoti.
SUVARGĘS ŽMOGELIS (pats sau). Ne tai. Vis
dėlto ne tai.
NARCIZAS. Duok dieve jums vėl susapnuoti.
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Tai buvo fleita.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O! Tos moters balsas dar
švelnesnis, liūdnesnis ir žavesnis už fleitą. Negi jis jums nepatiko?
SUVARGĘS ŽMOGELIS. Panašu, bet ne tai. Be to,
moteris dainavo apie meilę, o aš jos niekada nesu patyręs.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Niekada nesat patyręs
meilės? Tokie į mano parduotuvę retai teužklysta...
NARCIZAS. Į jūsų parduotuvę gali užklysti bet
kas. Gatvė judri ir triukšminga. O jūsų durys plačiai atvertos...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (atsisuka į Narcizą).
O jūs? Ar jūs žinot, kas yna meilė?
NARCIZAS. Aš? Nežinau... Aš nieko nežinau. Mus
skiria kažkas perregima, lyg vanduo. Mes tiesiam vienas į kitą rankas. Vanduo sujuda
atvaizdas dingsta. Ir taip visuomet.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Gal tai tebuvo jūsų
atspindys?
NARCIZAS. Galbūt.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jūs mylit tik save. (Žaidžia
su gėlės žiedu) Jūs Narcizas.
NARCIZAS (niūriai). Jūs mane pažinot?
IV
Plokštelių parduotuvės prekystalis virsta
baru. Už jo didžiuliai veidrodžiai. Veidrodžiuose atsispindi buteliai ir vazos su
geltonais ir oranžiniais vaisiais. Ant aukštos kėdės nugara į publiką sėdi E
c h o
NARCIZAS (įėjęs atsistoja už jos). Čia
aš.
ECHO (neatsisukdama). Čia aš.
NARCIZAS. Atsisuk.
ECHO. Atsisuk.
NARCIZAS. Pažvelk į mane!
ECHO. Pažvelk į mane!
NARCIZAS (sėdasi šalia jos ant kėdės, profiliu
į publiką). Kodėl tu kartoji mano žodžius?
ECHO (karštu kuždesiu). Todėl, kad aš tik
tavo aidas, trokštamas aidas, pilnas meilės ir širdgėlos, tik tavo dvynys, tik
veidrodis, atspindintis tave.
NARCIZAS (švelniai). Ką čia dabar kalbi? (Paliečia
jos petį) Kokia nepakeliama kaitra! Tarytum pats būtum įkaitintas ligi baltumo...
Kalkės. Kreida. Balta baisi saulė, išdeginanti gatvę. Tik tu kvepi mišku. Taip
ištroškau vandens, drėgno vėjo, pavėsio...
ECHO (tyliai). Tau pavojingas vanduo. Ypač
stovintis...
NARCIZAS. Kodėl?
ECHO. Nejaugi užmiršai?
,,Kūnas dar buvo tada, o ne balsas Echo...
NARCIZAS. Tave sunku suprasti.
ECHO. Tai vaidmuo, kurio aš atsisakiau.
NARCIZAS. Gaila. Tas vaidmuo tau nepatinka?
ECHO. Nepatinka? Man skirta mirti iš skausmo, tavo
atstumtai. Slėptis miesto triukšme, vienišai nykiame kambary ir prirūkytose kavinėse,
iš gėdos užsidengus veidą plaukais ir geltonais lapais iš tuščių rudens skverų.
Sunykti nuo laukimo, ilgesio ir nevilties...
NARCIZAS. Baisus vaidmuo. Ir baisi mano kaltė. Gal
ir gerai, kad tu atsisakei to vaidmens.
ECHO. Bet aš neatsisakiau savo meilės tau. Aš vis
tiek pražūsiu.
NARCIZAS (glosto jos ranką). Kokia tu
prietaringa. Tu tikrai išeini iš pantomimos? ECHO. Tikrai.
NARCIZAS. Ką tu veiksi?
ECHO. Nežinau.
Prie jų prieina tipiška Š v i e s i a
p l a u k ė. Rankose ji laiko narcizo žiedą ant ilgo koto
ŠVIESIAPLAUKĖ. Ar jūs nebijot pavėluoti į
repeticiją?
NARCIZAS. Mes su tavim tuoj eisim ir nepavėluosim. O
štai ji (rodo į Echo) nebijo pavėluoti ji išeina iš pantomimos.
ŠVIESIAPLAUKĖ (prisėda šalia jo ant aukštos
kėdės, profiliu į publiką). Echo? Tu tikrai išeini? Ką gi tu veiksi?
ECHO. Nežinau.
ŠVIESIAPLAUKĖ. O aš žinau. Tu dainuosi.
ECHO. Turbūt ne. Aš kur nors dirbsiu. Gal būsiu
telefonistė, gal gidė. Aš netinku prie jūsų.
NARCIZAS. Ji netinka. Aišku? (Žiūri į
Šviesiaplaukę, žaidžiančią su narcizo žiedu) Užtat ši gėlė tau tobulai
tinka. Tu dabar panaši į širdžių damą iš senų nublukusių kortų.
ŠVIESIAPLAUKĖ (šypsosi su ilgo koto gėle prie
lūpų) Aš ir esu širdžių dama.
ECHO. O gal narcizų dama?
NARCIZAS. Tu pavyduliauji?
ŠVIESIAPLAUKĖ (žaismingai). Juk tu
atsisakei savo vaidmens, Echo.
ECHO. Mums sunku suvaidinti savo vaidmenį. Mes visi
truputį silpni.
ŠVIESIAPLAUKĖ. Bet mes bandysim vaidinti. Tiesa,
mano ir vaidmuo kitas. Aš tik nežinoma nimfa. Kalnų, miškų, o gal šaltinio...
NARCIZAS (Šviesiaplaukei). Eime. Mes iš
tikrųjų pavėluosim į repeticiją. (Atsigręžia į Echo) Sudie!
ECHO (tyliai atkartoja). Sudie...
NARCIZAS. Aš vis tiek tavo.
ECHO. Tavo...
NARCIZAS (išeidamas atsigręžia). Aš tavęs
lauksiu.
ECHO. Lauksiu... (Lieka sėdėti viena prie baro,
nugara į publiką)
V
Plokštelių parduotuvė. Kaip visuomet, čia
groja muzika. S a v i m p a s i t i k i n t i s p o n a s, vienintelis
iš atsilankiusių, kartu su P l o k š t e l i ų p a r d a v ė j a
varto prie prekystalio plokšteles. Įeina N a r c i z a s
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O, tai jūs! Aš jums
turiu kai ką įdomaus.
NARCIZAS (krūptelėjęs). Iš kur jūs
žinot, kas man įdomu?
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Įdomu yra tai, kas įdomu,
nors tai ne visados gali patikti.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš vėl turiu jos
plokštelę.
NARCIZAS (apsimeta abejingu). Naują? Iš
tikrųjų įdomu.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Sakysim, aš nemėgstu jos
balso, bet jos klausytis man įdomu.
NARCIZAS. Kodėl?
SAVIM PASITIKINTIS PONAS (sumišęs). Pats
nežinau. Jos balsas man kažką primena. Kažką... Galvoju, kankinuos, bet niekaip
negaliu prisiminti.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (švelniai). Muzika
visuomet ką nors primena. (Uždeda plokštelę)
ECHO (balsas iš plokštelės).
Veidrodis šiąnakt lyg ledo luitas,
nuo begalybės atskeltas. Plutos,
nuorūkos, žievės ant stalo. Pelės
šiąnakt apleido namus. Į pelenus
paneriu plaukus. Lietus nenutyla.
Griausmas. Lyg šaltą negyvą stiklą
perskeliu atvaizdą. Dink. Autobusų
šviesos lange.
Gal dabar
atsibusiu?
Narcizas ir Savim pasitikintis ponas tylėdami
klauso
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Man nejauku. Keistas
nepatirtas jausmas. Lyg būčiau pradėjęs iš vidaus rudyti...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ruduo. Dabar be perstojo
lyja.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Man visuomet atrodė, kad
daiktai ir žmonės pasauly turi savo vietas. O dabar viskas mano sąmonėj liejasi, lyg
žiūrėčiau pro aplytą stiklą. Slogus jausmas.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ruduo. Jis visuomet
nostalgiškas.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Ką jūs kalbat. Kokia čia
gali būti nostalgija aš nieko nesu palikęs ir nieko nesiilgiu. Aš nesikankinu,
kaip štai jūs. (Kreipiasi į Narcizą)
NARCIZAS (šaltai). Atleiskite, aš jūsų
nepažįstu.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Užtat aš jus pažįstu,
aš jus tiesiog kiaurai regiu. Matot, gyvenime man teko susidurti su daugeliu žmonių ir
juos tiesiog rūšiuoti. Tai mano savotiškas hobis.
NARCIZAS. Įdomu. Į ką, jūsų nuomone, aš
panašus?
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Į karį, kuris,
užmiršęs priešą, išvydo savo atvaizdą blizgančiam skyde ir apstulbo...
NARCIZAS. Gal ne taip iškilmingai?
SAVIM PASITIKINTIS PONAS (šypteli). Gerai.
Pabandysiu. Jūs gyvenat dulkėtame tvankiame mieste tarp abejingų ir skubančių. Bet
jums reikia šviesos, erdvės ir vandens, kuriame jūs galėtumėt atsispindėti. Jūs
gyvenat lyg prieš veidrodį. Jums reikia, kad jumis gėrėtųsi.
NARCIZAS. Aš aktorius.
SAVIM PASITIKINTIS PONAS (nusilenkia). Aš tai
žinau. Aš jumis žaviuosi.
NARCIZAS. Atleiskite, kas jūs?
SAVIM PASITIKINTIS PONAS. Tai nesvarbu. Aš praeivis,
užklydęs į šią parduotuvę pasislėpti nuo lietaus.
Narcizas jo nebesiklauso. Jis tyli, pasirėmęs
ant prekystalio
O vis dėlto jos balsas visai neįdomus. Tiesiog
bejėgiškas liūdnas balsas, reikalaujantis sau dėmesio. Nemėgstu moterų. Visos jos
isterikės. (Išeina iš parduotuvės)
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paliečia Narcizo
petį). Mes vieni. Jis išėjo.
NARCIZAS (tyliai). Džiaugiuosi.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Aš viską supratau.
NARCIZAS. Taip.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji tuomet ir išvažiavo?
NARCIZAS. Taip.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kodėl jūs jos nesulaikėt?
NARCIZAS. Nežinau. (Pakelia galvą) O gal ji
nebūtų taip dainavus?
VI
Matyti klūpančios E c h o
nugara. Ji kraunasi lagaminą. Greta džiūsta išskleistas skėtis, aplipęs rudens
lapais
ECHO. Kad tik neužmirščiau... Mamos nuotrauka
sako, mes panašios keli laiškai, geriausia būtų paskui juos sudraskyti.
Nereikia, kad kas nors jį primintų.
Jos nepastebėtas, įeina N a r c i z a s
NARCIZAS (kurį laiką tylėdamas ją stebi).
Ką tai reiškia?
ECHO (neatsisukdama). Kaip matai.
NARCIZAS. Pažvelk į mane!
ECHO (ji nė karto neatsisuka). Nenoriu.
NARCIZAS. Tu ant manęs pyksti?
ECHO. Ne. Tu esi tu.
NARCIZAS. Bet kodėl, Echo?
ECHO. Kam aiškinti tai, kas seniai aišku. Mes abu
nepasikeisim.
NARCIZAS (padeda ranką jai ant peties).
Neišeik. Kur tu eisi? Koks tuščias bus tas kambarys be tavęs...
ECHO. Jame būsi tu.
NARCIZAS. Pasilik. Atleisk man. Aš daugiau taip
nedarysiu. (Atsiklaupia šalia jos)
ECHO (verkia, jo apkabinta). Nestovėk prie
stovinčio vandens. Jį apšviečia saulė, jis atrodo skaidrus, bet žolės jo dugne
pūva...
NARCIZAS. Nekalbėk taip, Echo. Parodyk man savo
akis.
ECHO (karštligiškai kužda). Ieškok
krioklių. Jie sukrės tavo prigimtį, suskaldys tavo pavidalą, nuplaus nuo širdies
purvą. Koks svaigus jų ūžesys, ir kiekvienas paprasčiausias akmuo skamba, pakliuvęs
į jų krytį. Jie turi aidą, kurio tu neužmirši. Ieškok krioklių...
Įeina d u m o d e r n ū s
j a u n u o l i a i
PIRMAS JAUNUOLIS. Echo, tu pasiruošusi?
ECHO (užsideda skrybėlaitę, ima lagaminą).
Taip.
ANTRAS JAUNUOLIS (Narcizui). Ji važiuoja
dainuoti.
PIRMAS JAUNUOLIS. Vargu ar jūs kada nors ją
besutiksit.
ANTRAS JAUNUOLIS. Ji vyksta į didelį svetimą
miestą. Jame ji gali pražūti.
PIRMAS JAUNUOLIS. Nežinia, kokia bus jos scena
gal purvina gatvė, gal girto naktinio baro prietema, gal akinanti, nuo plojimų
gaudžianti erdvė. O gal jos balsas prasiverš tik rauda tarp keturių mūro sienų, o
gergždžiantis naktinio miesto gausmas migloj bus džiazas, kuris ją lydės...
ANTRAS JAUNUOLIS. Jai teks patirti daug kančių,
vienatvės ir pažeminimo. Svetimos glamonės nutrins jūsų pirštų žymes nuo jos
kūno.
NARCIZAS (stovi priešais ją). Echo!
Nežiūrėk taip į mane. Tu juk kenti. Tu neturi išeiti.
PIRMAS JAUNUOLIS (pajuokiamai). Žiūrėk į
jos akis, žiūrėk, kol tai jos akys. Jos pasikeis nuo svetimų žvilgsnių, jos kitaip
spindės, kitaip šypsosis... Tu jų nepažinsi. Jos taps tokios pat neįžvelgiamos, kaip
svetimo žmogaus akys.
ANTRAS JAUNUOLIS. Bet ji dainuos. Nyks ir tols nuo
tavęs jos kūnas, bet vis artimesnis bus tau jos balsas. Jums bus sunku išsiskirti. O
dabar lik. Tu pats ją prarandi.
ECHO (Narcizui). Aš nenoriu tau kliudyti.
NARCIZAS (neryžtingai). Tu manai, kad man
geriau bus vienam?
ECHO. Aš bijau tau įkyrėti. Aš atsiliepiu į
kiekvieną tavo atodūsį.
PIRMAS JAUNUOLIS. Paskubėkit. Atsisveikinimo laikas
jau baigėsi.
ANTRAS JAUNUOLIS. Jūs abu perdaug sentimentalūs.
Du modernūs jaunuoliai atsistoja šalia Echo
iš abiejų pusių. Jų grupė po truputį užtemdoma
NARCIZAS. Aš tave surasiu!
ECHO (tolstančiu balsu). Tave surasiu...
NARCIZAS. Man bus nyku be tavęs.
ECHO (jos balsas vis labiau tolsta). Nyku be
tavęs...
NARCIZAS. Mes vienas kitam nedingsim!
ECHO (balsas iš tamsos). Nedingsim...
VII
Plokštelių parduotuvė. Vakaras. P l o
k š t e l i ų p a r d a v ė j a rymo ant prekystalio. Ji pavargus ir labai
vieniša tarp išmėtytų plokštelių. Visa aplink nuauksinta besileidžiančios saulės
spindulių. Įeina N a r c i z a s
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (nepakeitusi pozos).
Jūs visai mane užmiršot. Taip seniai jūsų nemačiau. Maniau, kad nebeateisi!
NARCIZAS. Jūs gerai žinojot, kad ateisiu. Anksčiau
ar vėliau.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Niekada dėl nieko negali
būti tikras.
NARCIZAS. O ne. Jūs lyg kerėtoja, grąžinanti iš
tamsos užmirštą kuždesį kiekvienam jūs randat tai, ko jis slapta geidžia.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Rasiu ir jums, jeigu jau
atėjot.
NARCIZAS (nekantriai). Greičiau.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Palaukit. (Ieško
plokštelės) Jos balsas apsvaigins lyg senas auksinis vynas miglotoj bobų vasaros
saulėj. Ji mirus, bet jos balsas skleidžia šilumą ir šviesą kaip geltoni sudžiūvę
lapai, apkritę niūrią jūsų gatvę...
NARCIZAS. Kodėl mane turi persekioti jos balsas? Juk
aš ne jaunuolis, apimtas aistros ir azarto. Aš negaudau jos plokštelių kaip
pakvaišęs...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jų niekas jau nebegaudo.
NARCIZAS (jos neišgirdęs). Bet aš ją radau
ir nebegaliu prarasti... Uždėkit gi pagaliau!
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (neryžtingai). Gal...
šitą? (Uždeda plokštelę)
ECHO (balsas iš plokštelės).
Vėl drėgnos vidurnakčio žvaigždės.
Vėl gatvės keistai ir senoviškai
iškreivintos, tuščios ir vaiskios
išnyra ūke lyg scenovaizdžiai.
Vėl nuojauta skaudžiai susieja
tave su manim. Vėl pro lapkritį,
pro miglą jauti mano sielą
lyg tamsų kanalą...
Apakti
vėl teks mums prieš aušrą.
Prologas
jau baigtas.
Sutemo
konfliktų
naktis, kad vienintelę progą
lyg nerastą kiemą paliktume...
NARCIZAS (pusbalsiu). Ji norėjo nuo manęs
pabėgti. Aš norėjau ją užmiršti. Bet aš jos neužmiršau, o ji niekur nuo manęs
nepabėgo.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. O kodėl norite užmiršti
tai, kas jūsų gyvenime buvo gražiausia? O ji? Ar ji buvo graži?
NARCIZAS. Nežinau. Pakelti antakiai, tokie ryškūs
iš po baltos vasariškos skrybėlaitės... Jos veidas nutaškytas strazdanų, saulės
šviesos ir lengvo lapų mirgesio. Jai būdavo liūdna, bet ji šypsodavos, ir jos širdis
visados būdavo pilna meilės man...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji tartum iš kokio
impresionisto portreto.
NARCIZAS. Ne. Ji nebuvo panaši į paveikslą. Ji
nemėgdavo, kad į ją žiūrėtų. Aš net nežinau, kokia buvo jos akių spalva. Jos
veido išraiška visą laiką keisdavosi, ir aš saugau ją atminty lyg seną
sutrūkinėjusį filmą...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Ji jus mylėjo. Šito jūs
ir neužmirštat.
NARCIZAS. Nežinau. Ji norėjo išvengti savo
vaidmens. Bet jai nepavyko.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Dar niekas nėra pabėgęs
pats nuo savęs.
NARCIZAS. Ji turėjo pavirsti į balsą ir ji
pavirto į balsą.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Jį nenustojo jus mylėjus.
Ją sudegino tai, ką ji giliai užgniaužė.
NARCIZAS. Bet mes daugiau nebesusitikom.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (prisimerkia nuo
apgaulingos rudens šviesos). Jūs susitikot čia. Nuo savęs sunku pabėgti.
NARCIZAS. Nuo manęs ji pabėgo.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tam, kad vėl ją
surastumėt. Tam, kad jos meilė pavirstų į jos balsą, kuris vienintelis išliko gyvas.
Jos kūnas suakmenėjo nuo svetimų rankų ir žvilgsnių. Jis tapo negyvas. Jai buvo
viskas vis tiek.
NARCIZAS. Nejaugi aš čia ateinu, jos meilės
šaukiamas?
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Nežinau. Bet tai pavojingas
balsas. Kaip pati meilė. Net atstumta. Net mirusios. Niekad nežinai, kada ji plykstels
iš pelenų ir nudegins tau širdį, ir ar tai atlaikysi.
NARCIZAS (laimingas). Nejaugi aš buvau taip
mylimas?
VIII
Dabar plokštelių parduotuvė grimavimosi
kambarys. Blizga didžiuliai veidrodžiai. Keletas išmėtytų perukų, ryškių
absurdiškų rūbų. N a r c i z a s, labai išbalęs, pavargęs, bet vis dar
gražus, sėdi priešais veidrodį ir apžiūrinėja save. Veidrodžiuose atsispindi
daugybė įvairiausių jo išraiškų. Šalia jo, padėjusi galvą jam ant kelių, klūpo
G r i m u o t o j a Negraži
mergaitė nublukusia suknele
GRIMUOTOJA. Ir jūs jį suvaidinot? Narcizą?
NARCIZAS. Taip. Aš jį ir dabar tebevaidinu. Tik
tada aš buvau jaunas ir gražus.
GRIMUOTOJA. Jūs ir dabar gražus. O, koks jūs
gražus!
NARCIZAS. Tai tik tavo dėka. Tai tu man taip
nudažei veidą tavo grimas pakeitė jo išraišką. Dabar aš įdomus.
GRIMUOTOJA. O ne. Jūs vis dar toks pat gražus, kaip
tada. Ne, jūs dabar daug gražesnis. Metai suteikė jums išminties, ironijos, jūsų
liūdesys ir nuovargis skleidžia žavesį. Žilumais taip tinka prie jūsų jaunų
akių...
NARCIZAS (apžiūrinėja save veidrody).
Sakai, mano akys jaunos?
GRIMUOTOJA (karštai). Jos mane jaudina labiau
negu visų jaunuolių akys.
NARCIZAS. Tu nori man įsiteikti.
GRIMUOTOJA. Aš noriu, kad jūs mane mylėtumėt. Aš
buvau dar vaikas, ateidavau į teatrą ir gėrėdavausi jumis.
NARCIZAS (beveik nesiklausydamas). O taip. Tu
labai maloni mergaitė. Beveik kaip...
GRIMUOTOJA. Kaip kas?
NARCIZAS (krūpteli). Nieko. Iš kur čia
fleita? (Ima nuo kėdės fleitą. Nušvinta auksiniu aksomu išmuštas pradaryto
futliaro vidus. Bando groti. Pasigirsta nedarnus garsai)
FLEITISTAS (ką tik įėjęs S u v a r g ę
s p l i k a s ž m o g e l i s). Atleiskite... Čia mano. (Ima fleitą)
NARCIZAS. Iš kur tu?
FLEITISTAS. Aš iš apačios, iš orkestro.
NARCIZAS. Pagrok.
FLEITISTAS. Negaliu. Aš ne visada groju.
NARCIZAS. Palauk! Aš tave prisimenu. Mes jau buvom
susitikę.
FLEITISTAS. Jūs tada vaidinot Narcizą. Buvo
pavasaris. Nuostabus pavasaris. Jūsų šlovės pradžia.
NARCIZAS (žiūrėdamas į veidrodį, derinasi
peruką). Sakai? Tu tuomet puikiai grojai.
FLFITISTAS. Grojau kaip mokėjau. Ir jūs tuomet
buvot kitoks. Jaunas. Gražus...
NARCIZAS (atsidūsta). Aš pavargau. O, kaip
aš pavargau, bevaidindamas pats save. Kaip man viskas nusibodo!
GRIMUOTOJA. Kaip gali nusibosti scena? Žmonių
aistros meilė, mirtis?
NARCIZAS (jam patinka perukas, kurį jis
prisiderino). Kartoji ir kartoji, kol visai atbunki.
GRIMUOTOJA. Ne. Tai įstabi profesija.
NARCIZAS. Ir tu lyg upelio vanduo. Ir tu
atspindi.
FLEITISTAS. Ji gera mergaitė. Beveik kaip...
GRIMUOTOJA. Kaip kas? (Fleitistui) Atsimenat,
kaip jūs mane pirmąkart atsivedėt į teatrą, kai dar buvau maža?
FLEITISTAS. Ji buvo kaimynų mergaitė. Ji tuomet
išsigando užkulisių ir pravirko...
GRIMUOTOJA. Ten buvo taip tvanku. Per pertrauką
šokėjos godžiai valgė sumuštinius, jų veidai buvo prakaituoti ir murzini nuo dažų,
o tarytum rūkas jų sijonai buvo pasiūti iš purvino pigaus tiulio...
NARCIZAS (juokiasi). O sakai, teatras tave
žavi.
GRIMUOTOJA. Bet kai grįžau namo, kai užmigau, aš
krūpčiojau per sapną, aš šokau ir šokau didžiulėj saulėtoj pievoj... Paskui
prabudau ir gulėjau tamsoj pašiurpus, ir jutau dekoracijų kvapą ir scenos vėsą.
FLEITISTAS. O paskui pati pakliuvai į teatrą...
GRIMUOTOJA. Bet aš tik grimuotoja.
NARCIZAS. Na ir kas? Taip gal dar įdomiau. (Dar
syki žvilgteli į veidrodį) Ar man ne laikas į sceną?
GRIMUOTOJA (liūdnai). Laikas. Jums visuomet
laikas.
IX
Plokštelių parduotuvė. P l o k š t e
l i ų p a r d a v ė j a niūniuoja į grojamos muzikos taktą. Saulė
žaidžia jos šviesiais plaukais ir gelsvos suknelės klostėmis. Prie prekystalio stovi
N a r c i z a s . Nesunku pastebėti, koks jis pasenęs
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Uždėti?
NARCIZAS (tyliai linkteli). Taip.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Kurią?
NARCIZAS. Kuria norit.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Tiesiog nežinau... Tiek
metų klausotės, ir jums vis neatsibosta. Viskas jau seniai išgrota.
NARCIZAS. Tai visai nesvarbu.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖ JA (rodo Narcizui
plokštelę). Šitą? Bus gerai?
NARCIZAS. Gerai.
ECHO (balsas iš plokštelės).
Groja tuščioj parduotuvėj fleitos ir smuikai.
Dega reklamoje saulė.
Bergždžiai taip ir smulkiai
laikas subyra ir skamba, nevertas skatiko.
Pigios išgrotos plokštelės.
Bet mes susitikom.
Groja tave.
Į
pasąmonės sujauktą žaliavą
vėl nueini.
Bet kartoju
tą liūdną ir žavią
temą, tą švilpesį...
Vėjas
širdy ir kišenėj.
Viskas išgrota.
Bet tu
man gyva ir šiandien.
Jai bedainuojant, į parduotuvę įžengia
N e g r a ž i m e r g a i t ė ir d u
m o d e r n ū s j a u n u o l i a i
NEGRAŽI MERGAITĖ. Kokia keista daina!
PIRMAS JAUNUOLIS (apkabinęs ją per pečius).
Prieštvaninė.
NEGRAŽI MERGAITĖ. Ar ji nemadinga?
ANTRAS JAUNUOLIS. Pažiūrėk, kas jos klauso, (Rodo
į Narcizą)
NEGRAŽI MERGAITĖ. Aš nelabai suprantu muziką. Bet
šitos moters balsas man patinka. Man staiga pasidarė taip liūdna, kad širdis apmirė.
PIRMAS JAUNUOLIS (glausdamas ją prie savęs).
Tau neturėtų būti liūdna, kai aš su tavim.
NEGRAŽI MERGAITĖ (šypsodamasi jam). Tas
liūdesys toks šviesus ir saldus.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (įsimylėjusiems).
Klausykitės mano plokštelių! Klausykitės! Jums bus dar šviesiau ir saldžiau.
ANTRAS JAUNUOLIS. Man jau nusibodo. Ar negalima ko
nors linksmesnio?
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (paslaugiai pasisuka į
jį). Prašom. Rinkitės.
Jai uždėjus naują plokštelę, pasigirsta
linksma tranki muzika. Į parduotuvę renkasi žmonės įeina S u v a r g ę s
ž m o g e l i s ir S a v i m p a s i t i k i n t i s p o n
a s. Plokštelių pardavėja pažeria jiems plokšteles. Mirga lakuotos blizgančios
etiketės rusvi, auksiniai, geltoni piešti smuikai, pieštos violončelės ir
gitaros, netikras klarnetų ir saksofonų auksas. Visi puola rinktis plokštelių. Muzika
keičia muziką. Narcizas teberymo senas, vienišos ir užmirštas
NARCIZAS (tarytum pats sau). Ko aš čia
ateinu?
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (gūžteli pečiais).
Jūs pats geriau žinot.
NARCIZAS. Jeigu jus manot, kad aš ją mylėjau ir
negaliu jos užmiršti klystat. Aš jos nemylėjau.
NEGRAŽI MERGAITĖ (staigiai atsisuka į jį,
užmiršusi plokšteles, kurias ką tik smalsiai vartė). Argi tai svarbu? Svarbu pati
meilė, tas aitrus narcizų kvapas lietingą tvankų birželio vakarą...
NARCIZAS. Ne, aš jos nemylėjau. Bet aš vis
grįžtu čia, lyg būčiau visą laiką ėjęs ratu.
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA (papurto savo šviesius
plaukus). Jūs visi čia ateinat sapnų. Jūs ateinat čia prisiminimų. Jūs ateinat
tarytum pažvelgti į seną apskritą padūmavusį veidrodį dulsvo aukso rėmais. Jis
nedūžta, bet kurią akimirką jis vėl gali tapti skaidrus kaip upelio vanduo...
NARCIZAS. Vanduo. Atspindys. Aidas... (Tyliai
užsikniaubia ant prekystalio)
NEGRAŽI MERGAITĖ (užsisvajojusi).
Plokštelių pardavėja. Sapnų pardavėja...
PLOKŠTELIŲ PARDAVĖJA. Sukasi mano plokštelės.
Sukas. Kaip pati žemė...
1972
Vaičiūnaitė, Judita.
Pavasario fleita: Pjesės. Vilnius: Vaga, 1980.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|