<< Atgal
Judita Vaičiūnaitė
Eilėraščiai iš knygos ŽIEMOS LIETUS
Į viršų
MANO SENELIŲ PORTRETAI
PILIAKALNIUOSE
Žiemos užmaršty, užpustytos trobos
nekūrentoj seklyčioj
tik mano senelių portretai,
sugrįžę į tuščią
sodybą
tarytum sapne prie užšalusio šulinio
naktį užklysčiau,
o ten šimtametės viduržiemio liepos
į dangų išstybę,
o ten tamsoje ant išbaltintos
lyg apšarmojusios sienos
tokie vieniši, po mirties nutapyti,
viduržiemy liūdi
kaimiečių senelių portretai,
kasdien savesni jie, kasdien
labiau panašėju į juos,
savimi jų buvimą
paliudijus.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
AZALIJOS
Vėl į pūgą tau durys atdaros
iš ankštos krautuvėlės prie katedros,
ji tamsoj lyg didžiulė vaza,
sklidina ugniažiedžių azalijų,
azijietiškos saulės raudonio
lyg vaivorykštė šviestų raudoj,
lyg prie upės nueitum ir plūstų
tau liepsna iš jau tirpstančių luistų,
lyg apmirtum, žiedyną delnu
liesdama, ir nejustum kodėl.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
ŽYDI LAUKINĖ SLYVA
Gėlių paviljonas užtemsta,
jau skveras šešėliuose,
tik žydi laukinė slyva
prie taksi sustojimo,
tik kryžgatviu skuba minia,
pasipylus iš įmonių,
tik plaka širdis,
nuo kaitros pernelyg
įsišėlusi.
O virš telefonų, suoliukų,
virš blunkančio stendo
raudona pakibusi saulė
gailėk to akimojo:
dar žydi laukinė slyva
prie taksi sustojimo,
dar debesys plaukia per širdį,
bet jos neužtemdo.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
ŠVIESIAM KAMBARY
Viena šviesiam kambary
lyg viršūnėj tylaus
vulkano
dar laistai vazonų gėles
ir nuvalius gal dulkes, gal
pelenus
nuo stalo, nuo rankraščių šūsnies,
juoda skara suplevenus,
dabar negali jau pasotinti žvilgsnio,
beviltiškai alkano.
Viena šviesiam kambary
tu jauti per daug
prisikaups čia
miglynų garsėjantis griausmas
priverčia tave išblykšti,
lange ugnimi prasiskleidžia tau saulė
jos sėklą į plynaukštė
tau atnešė vėjai
ir klykiantys plėšrūs
apyaušrio paukščiai.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
SKVERAS
Ji sėdi per kaitrą skvere
žieminiu apiplyšusiu paltu
ant tuščio suoliuko
viena po senamiesčio liepom
ir siuva suknelę
iš balto vilnijančio šilko
kaip žybsi šviesos ir šešėlių žaisme
sidabrinė jos adata,
akina saulė
tarytum po bombos sprogimo,
nė ženklo
anų prieškarinių stovėjusių šičia namų,
o ji krutina lūpas niūniuodama,
ir virpina vėjas iš tolo senatvišką balsą:
Pamiętaj, co bylo...
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
ŽIEMOS LIETUS
Hiacintais kvepia man sniegas,
hiacintais žiemos lietus,
neatims man tavęs jau niekas,
vėl jaučiu tuos žvilgsnius šiltus,
vėl jaučiu tavo lūpas ant pirštų,
jų švelnumo jau nieks neatims
tarsi neganda mudu supirštų,
tarsi tapčiau tavo lemtim,
tarsi žvakė neužgesintas
nebylus dialogas nakčia
kvepia nemiga hiacintais,
hiacintais kvepia kančia.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
TRAUKINYS
Tas apšerkšnijęs tuščias traukinys
į šiaurę,
kas valanda vis nuo tavęs
tolyn, šaltyn,
dar nepatirtą karštą kliedesį
nutylint
jį ant šarmojančių langų
teišrašiau,
nes, ugnį goždamas gerklėj,
tu sniegą valgai,
nes knygos puslapiais
iš tolo sušlamėjau
padėklas iš šviesos sidabro
tavo galvai,
nenukirstai glėby,
nes aš ne Salomėja,
nes mes pašiurpstame,
patyrę pjesės eigą,
nes, stirnoms graužiant drebules,
geismu aš soti,
nes vėtrų vagone
viena per speigą
aš dar viliuosi
tavo galvą ištausoti.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
RAUDONA TULPĖ
Kiaurus audrotus metus
žvelgsi taurės vidun
burna pajusi vidurnaktį,
tamsų lyg tulpių medus.
Plaukus pajusi plaukais,
oda pajusi odą,
vėl nuo glamonių rasota
skleisis naktis ir kais.
Žaismą šviesos ant pečių
tarsi voratinklio audinį
delnu pajusi
įaudrini
lūkesčiu tuo pačiu.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
SNIEGASPALVĖ TA PRIEBLANDA
Sniegaspalvė ta prieblanda
lyg iš sulydyto seno
sidabro,
sniegaspalvė migla apie skersgatvio tuopas,
būk mano dabar
į tą miglą nugrimzdusiuos miestuose,
naktį keliai apledėję
vairuotojai, būkit atsargūs
žiemos sutemoj didelėj,
sniegaspalvėj migloj be šviesų,
kur pasaulis į rytą
erdvėja,
kur skulptūros iš ledo sutirpsta,
kur speigas pavirsta į
vėją.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
SIDABRINIAI DEBESYS
Tik sidabriniai debesys,
tik sidabriniai skaidrūs
debesys,
aukščiausi iš visų, virš žemės sklandančių,
padovanoję
vidurvasario tylą
sielvarto ir džiugesio
dienojimą,
liepsnos eilėraštį, rimavimą krauju,
tik skaidrūs debesys,
spindėję virš galvos,
kai tu tokia viena tamsoj
atrodei,
kai audei
šviesą vėjinio malūno
sparnui, burių drobei,
tik sidabriniai debesys virš atloštos galvos,
tik
debesys.........................
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
ŠOKIS
Devynios juodos vėduoklės
devynios juodos plaštakės
po tuščią kambarį blaškės,
ir augo tamsa
išvaduok:
būk man spindulys ar kardas,
būk saulės aukštas staccato,
į dangų bokštas jau statomas
devynios pakopos iškart.
Kraupus žavus tavo šokis:
devynios juodos vėduoklės
devynios burės vėjuotos
išnyksta nakties mūšoj...
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
NAKTIS. ŽIDINIO LAIKRODIS
Žiuri naktis į senovinį židinio laikrodį,
mušantį dvyliktą,
į apšarmojusią bronzą,
kur valandos žėri ant
mėlyno lako,
dega jos numestas deglas
bijai to liepsnojimo, aukšto
ir aklo,
žemės parų palaimingos kaitos,
kai paskliautė šalta ir
erdvi.
Sukasi dangiškos sferos
ir vėl naujametė sena
kanconetė,
vaiko balsu pakylėta aukštyn,
vėl regėsi tamsos
begalybėj
mylimą veidą šviesos ratile,
vėl žinosi pasiekt
negali,
žiūri naktis į atvertas akis,
ir jos žvilgsnį turi
iškentėti.
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
LAUKINĖ OBELIS ATLYDY
O laukinė nuoga obelis
atlydy tarsi veidrody
išryškėja iš tolo
sniegynų bekraštėj erdvėj
ar šarmos besikraunantis žiedas
virs deimanto obuoliu,
ar prinoks saldžiarūgštė gėla,
ar tebus man tik nuopuoliu
tam šviesos ovale,
vandeny prie pažliugusio
vieškelio,
kai tokia vieniša,
nors tavęs ligi svaigulio
ieško,
nors skurdžiam peizaže
nesuvokiamu žavesiu užburi,
kai šarmotą dar saulę
laikai ant šakų tarsi
žiburį...
Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1987.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|