Rasa Juknaitė

Gerokai apipaišytas politinis Pasakų šalies žemėlapis...
„Rašalo dėmę ant popieriaus, rašalo dėmę...“
Eiliuota istorija apie kapitalo paslaptis
Religiniai-kofeininiai autorės pastebėjimai
Biblia Pauperi puslapis, perpieštas siurrealiuoju būdu
Smulkmeniški prisižadėjimai
Rauda
Himnas Meilei

Į viršų

Gerokai apipaišytas politinis Pasakų šalies žemėlapis
su siurrealiosios biblistikos interliudijomis

Prisišliedamas prie sienos.
Medyje tupi inkilas, jo nematantis.
Keturios pasakų šalys, o trečias – ne jis – per vidurį.
Apspangusi, pravira – taipogi ne jis – Veronika
gena drobę tarpupirščiais,
blakstienomis drobę degina,
virš lūpų baltais gyvaplaukiais
drobę svilina.
Ten ne tu.
Pasitrauk į pašalę, –
ten ne tu, –
įsisprausk į prietemą,
o pralaukęs mane – į sutemą,
į saulėlydžio dygų laikmetį.

Veronika, pasilaidosi,
iki išnakčių prabudėjusi,
savo lovoje, susisupusi
į sukepusius veido bruožus.

Ką sapnuosi, Veronika?

Nieko nebesapnuojame:
išsipildymas; visa sukasi,
bet nieko nėra netikro.
Šešios šalys, viena pakėlusi
juodą Dagilio skeptrą,
kita – santūrioji – dangstosi
violetine Diplomatija.
Inkilėli, tu persprogai,
tu trečiosios Sinodo rūmai,
ketvirtoji tave suskaldė finansinėmis injekcijomis.
Penktosios pasienio ruožus ženklinantis Dagilis
galvą užsiaugino ir užtvankas pasistatė.

Pasitraukęs į pašalę,
tu atneši vandens Veronikai,
tu atneši vandens
nuo Dagilio šalies pasienio,
paskutinio vandens,
ir dailus lyg kaštono lapas
nuo tolimo miesto sienų
kopėčiomis nusileis
Karas.

Veronika krūptelėjo; pabudo.
Dabar prisišliek prie sienos,
dabar
prisišliek prie sienos,
ir nieko nebus,
ir nieko nebus

kambary.

Į viršų

***
Rašalo dėmę ant popieriaus, rašalo dėmę,
ant popieriaus greitai plintančiąją, kariuomenę,
besiartinančią prie miestų, apsimetančių, kad miega,
užgesinusiųjų šviesas, užgesinusiųjų šviesas.

Didelę rašalo dėmę ant drėgno popieriaus.
Su sraigtasparnių besiartinančiu šiugždėjimu tamsoje.
Su prožektorių pasivaikščiojimu per apmirusį ryžių lauką.
Su dėliojimu skrupulingu bombardavimų aplikacijų.

Su nesprogusiais miestais, jų tiksėjimu monotonišku.
Su tuo, kas užspaudė stemplę prieš išsisakant,
su tuo, ką norėjau tau papasakoti, bičiule,
man rašalo dėmę praliejus per visą atmintį,

paklausyk: aš norėčiau būti tau vienu teptuko antgaliu
tūkstančiuose teptukų gotiškais rašmenim
susivienyti tau į vientisą neapykantos monologą,
kad plakatuose futuristiniuose lyg repo gabalo priedainiu

išrėkusi savo ilgesį lyg karo naujienų puslapį,
dreifuočiau per lipnų nuovargį, mieguistumo platumose,
kol paviršiuje plūduriuodama – inkrustuota nuodų dėžutė –
išsiliečiau per jūrą tavo rankų nervingu drebuliu.

Į viršų

Eiliuota istorija apie kapitalo paslaptis

Kristuje žmogų žinau;
nepaprastą – žurnalistą.

Pats pasirinko suktis po ekonomiką.
Kryžiuočio pasišventimas, fanatiko gražbylystė.
Manieros – meškos manieros, nors liūtams simpatizavo.
Sudarė lyg niekur nieko man asmeninį horoskopą.
Pačiam paskutiniam kurse metė universitetą.

Kas jį apsėdo, nežinoma. (Dievas žino.)
Įsikalė sau suprasti kapitalizmo dvasią.
Kalbėdavo: biržos makleryje – nė lašo naudos siekimo,
nė lašo materializmo ar dvasinės impotencijos.
Gi priešingai, sako, Rasa; maklerio arogancija –
šachmatininko, ne turčiaus, arogancija; rafinuotos
išpuoselėtos manieros; ledinis susikaupimas –
šventiko susikaupimas, o skaičiai – šventieji skaitmenys.
Gadameris, sako, čia tinka, žaidimo principas.
Akcijų kursas, sako, tekantys pinigai,
žėrintis, grynas veiksmas, suprantamas tik atliekančiam,
prisiartinančiam per vyksmą tą prie tikslo paties savaime,
nejudinamo ko kito, bet judančio savyje,
prie Pirmojo Judintojo, o žmoniškai tariant – Dievo.

Su kūnu, kaip mes, ar be kūno, kaip biržos makleriai,
kartą buvo pakilęs prie trečiosios Dangaus pakopos,
ir žiūrėdamas į sinchroniškai atliekančius ekonomiką,
matė, kaip juda savy, ar vienas į kitą srūva
skaitmenys visuose, ir sinchroniškai važinėja
metro traukiniai. Jų preciziškos trajektorijos,
Rasa, nesusitinka: tai Dievo neklystamumas.

Į viršų

Religiniai-kofeininiai autorės pastebėjimai

Po vieną neskaidrų simbolį
tegul būna duota
kiekvienai bažnyčios nišai,
tebūna duona
kiekvienam atėjūnui,
nepažįstamam kiekvienam,
ir lyg šukė tebūna
pro vitražinį stiklą
man
vienas žvilgsnis,
vienas siaurėjantis
drumzlinas spindulys,
tegul gatvėm mane sekioja,
pakaušį svilina,
ir tebūna kiekvienas –
dalis, ir dalies dalis,
kad atlaikiusi žvilgsnį
pati suardyčiau visumą

atsigręžusi.

Į viršų

Biblia Pauperi puslapis, perpieštas siurrealiuoju būdu

Nė neamtelėdavo šuo;
jis tik kilstelėdamas galvą
nuvizgindavo ateinančius
ir išeinančius; iš tiesų
sutemdavo įdienojus,
o trečią ketvirtą valandą
žiburius užsidegdavo
žmonės.

In illo tempore:

Buvo gotiškas šriftas;
tie lapeliai mėnesių mėnesius
gulėdavo ant šaligatvių,
matyt, kol visai išblukdavo.
Tapybiškai marširuodavo
po dienotvarkę nesulaužomą
groteskiškai pasitempę
kareiviai.

Visą vasarą lijo; mūsų miesto medžių lapijos
visai praretėjo; pašaldavo naktimis; luošas
iš ryto įsmukdavo į bažnyčią, o pratūnodavo
iki vakaro, kartais ir pernakvodavo
ant klauptų, po to
buvo šabo diena, rusva
prieblanda kvepėjo vašku iš civilinių sandėlių, giedojimas
moters, kuri vargu ar galėjo turėti sūnų,
kurį būtų radus užkištą už durų, užantspauduotam
voke; ta moteris neturėjo užsiėmimo,
tad ėmėsi būt eikona paradeigma
apie mus.

Gi po to dar buvo anas pamokslininkas,
gi tik šiaip. Gi jo veidas prieblandoje pritemdytas, masyvūs
sudiržusios odos jo pirštai; purpuriniu rūbu
įsibrovėlis, dar scholastai šeši, per klauptus
persisvėrę, dar klausimas,
dar klausimas ir atsakymas,
dar klausimas ir atsakymas, kad
nieko
po to nebuvo,
nebuvo išgydymo, išgydymas buvo, būdavo
vis pergalingasis frontas, besislenkantis žemėlapiuose,
prožektoriai, komendanto nesilaikantys valandos,
dar mes savo laisvei nespėję susibrandinti,
mums alyvų ir vaško iš civilinių sandėlių,
kad apšviestumėm tik bažnyčią ir karo administraciją,
o už likusius trečią ketvirtą val.
savo žiburius teužsidega
žmonės.

Į viršų

Smulkmeniški prisižadėjimai

Pasakysiu redaktorei, kad galiu iškapstyti pasakojimą
ir įvilkti į deramą, bet viską keičiančią formą.
Neįvykęs išžaginimas. Jaunimas komunistuojantis.
Aš sąžininga nebūsiu. Tik žudančiai nuosekli.
Mano nuotrauka žiūrisi. Man galvojasi pseudonimai.

Nesisaistysiu su Kalbos komisijos patarimais.
Apie vidų nebegalvosiu; bet sergėsiu savo išorę.
Nupiešiu tušinuku kažką panašaus į freską,
su skirtingomis figūrėlėmis, trim keturiais šimtais,
su senatoriais ir sinedrijomis, tą vientisą neapykantą.

Parašysiu žinutę seniai nematytai draugei.
Bandysiu įkirsti kvepalų flakonėlio paslaptį.
Sudaužysiu netyčia: gi tobulas buvo; išbaigtas.
Mėgdžiodama Patacką, veidrodyje paliksiu
savo bruožus prieš išvažiuodama. Nupeckiosiu autoportretą.

O Veronika susisups į skarą pavakary;
o su pagarba atsisveikinusiems bus nemigos ir gyvybės;
bus upių tekėjimas ir sargybų pasikeitimas;
bus pasakojimas, be kurio tikriausiai nieko nėra,
ir redaktorė, be kurios gerklėje prisikauptų nuobodulio.

Į viršų

Rauda

Alė žliebia žlumboji šliūpstamo
Lė nušluopia žlibiu paliekalu
Bliūbiabala pala kalakiliu
Labadlūbia galė kumalibu
Žliebia sūtai guliu pažalgiliu
Sūta sūdžą guli paliekalė
Maža balbio kaliam balnakiliui
Myra moro kelinka plaktupio

Aš mažapio mažapiu mingaliu
Maša mišas mažupis meižalu
Mesimiestamas malka žemalas
Kasipiestas pelėką danguliu
Masisiek manamiestę genduliu
Manaboktę žaliuopiu auskeliu
Lę kūnangis paraišo bėkilį
Lę megelnės palėdžia pląktus

Mūsasuopio masiekio męsakio
Mašmažypio žaluopio šalstama
Męrų morio dungin palabinta
Męža sūpį šiliu karakiliu
Gęlą gelna giluopio sungurio
Žaba žluopio pelėką angio

Musimerstama mąna milima
Mąna milima mūsakierstamą

Į viršų

Himnas Meilei

Skarda ir vėtrungės. Krakmolyta apykaklė,
paskubomis, kaire ranka atsegama saga.
Dulksna ir oras, atrakinamas skaičiavimo per ruporą.
Išaukštinamas skurdas; vario veidrodis,
regėjimų žalzganumu užlietas vaizdas, gi po to
paliovę kalbos, pranašystės išsisėmę, pasibaigęs pažinimas.

Išaukštinamas skurdas; pakylėtieji; gi moterys už pertvaros
nulydi nuvedamus, sekamos sargybinių šnairavimo; po to
slapti susibūrimai naktimis, tuberkulioziniai bendrabučiai,
kava, kurios likučiai kruopščiai panaikinami, išplautos
tos kriauklės išsiduoda gal tik tuo, kad trigubai švaresnės,
nei įprasta. Iš įpročio neatidaromi langai,
jie mėnesiams išsaugos aitrų cigarečių tvaiką – bet ir juo
kai kas mielai pasinaudotų kaip įrodymu, nors pogrindžio buvimui
daugiau įrodymų – nereikia: eikite, suimkite ir vėtrunges,
ir skardą, ir krakmolytą apykaklę, kurios saga
paskubomis prasegama, kada per ruporą išaukštinamas skurdas.

Tu skiautinį beveik nunėrusi, tu pirštą įsidūrusi surik
lyg kūną pamatytumei, sukritusį per patį kiemo vidurį;
gi neria skiautinėlį tavo, neria mūsų vasaros lietingos,
kol veidas išsiryškina, kol veidas išsiryškina ant kriauklės
sienelių virsdamas dėme nenumazgojama, nežinomos kilmės,
kol veidas išsiryškina ant sienos, užmozotas grafitonas,
ir veidas išsiryškina ant grindinio –
ant grindinio, Veronika, –
nurodydamas vietą: va nuo čia pradėsime statyti barikadą.

Aš būsiu varis, būsiu žvangantys cimbolai,
būsiu skurdo skiautinėlį
nunėrusi, Veronika,
ištiesusi nugarkaulį –
apšaudomąją liniją, dalinančią ir griaunančią,
ištiesusi
neturto skiautinėlį tą, apdujusi
žiūrėdama
į Veidą.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt