Juozas Žlabis

       Autobiografija

       Esu gimęs 1899 m. Lietuvos teritorijoje. Dar vaikykščiu būdamas palinkau prie studijų. Pirmiausia gal studijavau oro reiškinius. Toliau – karklus, gluosnius, alksnius (taip pat juodalksnius) ir ypač jų pritaikomąją techniką – kaip sukti birbynes. Gyvuliai taip pat patiko: kumelės, arkliai, drigantai, karvės, jaučiai bei buliai, o ypač tie iš jų, kurie turi dideles ir skaisčias gražias akis. Paukščių moksle labiausiai sudomino gaidys: iš jo daug kuo esu susidominęs. Be to, šiame savo studijų semestre esu susidūręs ir su kiaulių gražiąja paderme...
       Kitų gyvulių bei gyvių nestudijavau ir ypačiai reiškiau ir tebereiškiu didelio nusistebėjimo ir pasibiaurėjimo reptilijoms: rupūžėms, gyvatėms, driežams ir kitiems šliužams. Ir čia aš visai nesistebiu, kaip daugelis mano kritikų, kodėl taip pilna jų mano poezijoje. Bent kiek geriau žiūriu žiltin, bet čia ne mano nuopelnas, o, tur būt, mano protėvių, kurie ir man, matyt, šitą žalčio pagarbos bei kulto jausmą yra perdavę...
       Nuo fizkultūros nesu atsilikęs. Iš mažens esu gavęs galvon (ir kitiems davęs) lietuviškų akmenų bei Lietuvoj degtų plytgalių. Pavasariais esu ant lyčių plaukiojęs ir tais laikais bent porą kartų skendęs (vieną kartą kitų ištrauktas ir atgaivintas). Esu ir uosio lazdų turėjęs ir šiaip jau visako fizkultūroje matęs... Be to, yra mane traukusi astronomiškoji romantika nuo kurios perėjau reliatyviškojon realumon ir čia, kaip skaistus ir taurus berniškas ritieris, mylėjau ir myliu sskaisčias ir gražias Lietuvos mergiškas bei damas. Ir jei aš tai čia nepažymėčiau, tai mano autobiografija būtų perdėm nepilna...
       Pagaliau dabar, būdamas grakščių literatūrinių manierų, negalių nutylėti dėl kūrinių: nei eilėraščių, nei poemų niekur atskirais leidiniais nesu leidęs – vien pasitenkinau mūsų periodine spauda. Bet tai nė kiek, mano supratimu, nekliudo būti poetu...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt