TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Rima Juškūnė

EILĖRAŠČIAI

Ų
gėlelei
kasdieninis
romiai tauškiu
Imam ir skaitom
jėzulėliop
mano krūtys
Asilėliai
Tyras
XX
istoriškas
saugus
Švelnus trikampis tavo burnoj
išsiskalbėm
pavasarinis
O Išrinktoji nepastoja po kaštanais

Į viršų

Ų

mano kūnas ir kraujas
laša pro įsčias putoja
lesu žiedlapių kaulelius prisidenk
žiūrėdamas į saulėlydį kai maži
vabaliukai klimpsta į plaukus neranda
murzinų pirštų tik krešulius
smėlio burna smėlio ir smėlio
pilnas dubuo nepanešu

Į viršų

gėlelei

Raudonoji dramblio
kaulo gėlele perla-
mutrine atplaiša ka-
piliaro druskos valktie
smilkale krūminiu narveliu
čiurlenantis augalėlio raumuo
romiai ryjanti murkuliuojanti
pėdelės įspauda pilvo
geometrinio švystelėjimo
– – – – – – – – – apanglėję
geltonieji čiulpų vitražai
vėrinėliai dantukų įdubų
odos smilkalų gyvatėlių
apsivijusių metalo lydinius
švytinčių nuostabiai įdegusių medžių
alebastruos žaidžiantys
g (i) e (i) smingiausių lėliukių trikampiai – – – –

Į viršų

kasdieninis

būk mano moteris, sakai, žuvie
didžiaake kiaune, tu, kurs esi
vienatinis mano lovoj, plaukų patalai
vyniojasi raudonom sruogom po tavimi kulkšnys
spragsi įsiremdamos į šlauni
kaulius. Gyveni vienas tik pirštai
kartkartėm išlenda pasižmonėti. Grįžta taikiai
prilipdami prie delnų. Išvirkščiomis plaštakomis naktimis kaiti kavą, tirštai lyžteli juodus blakstienų antgalius prieš išeidamas

Į viršų

romiai tauškiu

Romiai tauškiu pasiniūniuodama
Pasiplazdėdama žandenomis
Žandikaulių plėvės kietėja, o bliūkšta
Sensta tarpukojis. Sakau tau. Taip.
Pasilenk ir pamesk man kamuolį. Numegsiu
Kepurę ir šaliką senu įpročiu įsijungsiu radiją.
Dėde karoli, pasek man: toli toli gyveno karalius...

Į viršų

Imam ir skaitom

Imam ir skaitom: pajodžarga debesėlis pursluoja kur tavo Akis pas
merkta išlaižau stiklines liežuviu čiupdama plonytę linzių odelę, nekaltumas skanus tavo burnon ją perdedu, nešiokis ir vesk, kai sensi, kai stiklinis mano dubuo išskaidrės tai regėsi gyvenančius mažus driežliukus tavo veidu, plonyte odele užsikloja sapnuodami sensorinius puslapius dirgiklius kuriuos atverti ir išdulkini užverti o dulka ilgai teberitmiškai vilna vyniojasi aplinkui dubenį

Į viršų

jėzulėliop

naktys ištiestais baltais nugarkauliais
violetinėm akim išvaiko žiovulį
raudonų ir trupančių bažnyčių
nučiulpsėtais jėzulėlio kojų pirštais

langas plyšta voro pėdų krebždesiu
netalpinantis miegojimo putlybės
nusamdysiu savo odai raštvedį
išraros man ant kaktos po atlydį...

Į viršų

mano krūtys

mano krūtys – minkštučiai voro kiaušiniai; jie bėga
ir bėga iš po pirštų, kai raviu daržą.
motinos darže auga pilnaviduriai
kopūstai, mažos jaukios galvutės
didelėmis akimis. mažų pirštelių šprotai prie
pieno upių. Kas
sujauks mano ravėjimą?

Į viršų

Asilėliai

penki pilkaausiai asilėliai
veblenantys skabo
tavo plaukų saulėgrąžas:
balti apsipūkavę
debesėliai
grimzdinėja po geltonais vokais
išplėsdami vyzdžių
properšas
apraizgytas
šaknų
pasistiebus nuo pačio pačio
tavo riešo kalnelio
užkraunu druskos maišus
asilėlių šonus nukabinu
sunkiais medvilnės gabalais – – –
karavanas visai ne dramblio
kaulo pilvu (penki)
učkudū
išdžiūvę – – –

Į viršų

Tyras

toli esi mano siela ieškai ir
ieškai kur praslys tavo kvapas
manotavo spalva skruostas kuriuo
ropšis maža moterėlė cukraus rūbeliu prisi
dengusi gal tu ir esi?

Į viršų

XX

pasikišus galvą po pagalve knarkiu minkštai ir sočiai
pasimurkdama sapnuoju tavo šlaunies išlakumą:
xx, seniai matėmės, ar gali patylėti
lėtai nustebti kavinėj atpigo sidras būtum
dabar įžymus. niekas
taip neaitrina moters kaip ji. arbata. pati
sako būsianti nešina mažais rūpesčiais ir
tapusi įtakinga. svinguojanti talija
riečiasi į pyrago rietimus, kugelio
ritinius, likerio padažo mėlynumą
apatinėj lūpoj žymu mano dantis
po pusmečio išnyksiantis su besikeičiančia oda. tavo
vaikas neras jokio pėdsako, mano gleivės nebe
kvepia po tavo oda, nespurdu pažasty įsiritus
naktį pamiršti mūsų nuotrupas suvalgai
lėtai su dešra ant stalo jos rankos tep
liojasi sviestu ir be perstojo kvepia

Į viršų

istoriškas

angelėlio drovume litle
rožiniu sparneliu braukai spene
lius tauški paraitytomis lūp
utėmis apie kaimyną, kurį matei išsisk
ėtusį garaže. kas karpė gyvatvores gyvomis žirklėmis, kas
skutosi ešerio peiliuku, retais geltonais dantukais, atlapaširdėmis dandytenomis perlu: pa, sako, heterotopiški sinkretiški sinonimai užkariavo galiją antru kartu galų kariuomenės smogė moterys šaukė seilėdamos pistoletų vamzdžius paimk mūsų kūnus į spermos debesį kur tu esi išganytojau? miestas patvino jų įsčios geltoni vėžliai kepurnėjas į krantą kur tu tututu sako arbatinukas, kai leidžiu vandenį kai skuti savo rūdijančius šerelius, kas naktį jie vis giliau surūdija, vien skaudesio kiek gramdau cukrinę, tepu ant žaizdų, tepuosi, peiliuko ašmenimis prakvipęs varstai man burną, išlaižai dantenas, išsuki liežuviu sūrio meduolį. bliaubiu apie kas tada bus ir kam aš tau, mano meileee, kaip einu, na, vėl išsitepu visą bėgiojančią palieki į darbą pasislenka vakarai iki rytdienos nieko nebuvo

Į viršų

saugus

15 baltučių tarpeklių jo skruoste
negraži nosis ir ausų kriaukšlės, į kurias
naktimis įkišu po liežuvį: seku seku:
kvėpuoja. Tada apsiverčiu
nuoga geležis mano snapas ir net
ne pūkinės antklodės saugoja

Į viršų

Švelnus trikampis tavo burnoj

garuoja liaukos skleisdamosi kur
Sodai granatų žemaūgės abrikosų giraitės
tirpstanti limfos alyva
įglobusi tavo liemenį pulsuoju
dideli vandenys gresia man
gusto akelė spynoje švyyst
sakai, lik. Siūlau tau didelį
Pasiilgimą. Ligonis ang
las tyrinėja degėsius kavoj
e. siaura lova siaura ji
šlaunys sėdmenys ir krūtis tri
nasi prasiverdamos ir išsiskleisdamos kas kartą labiau. Grožybė
tiesiog miegoti. už
miršus takius ir tiksinčius dalykus. pa
sikišus citrina po liežuviu nusausinu
vėl ir vėl tavo galvą
padus ir stuomenį strėnom matuoju, kojom
atpjaunu. Ištikimai nutilusi purpuro
uogelė su koteliu
ausyje

Į viršų

išsiskalbėm

išsiskalbėm plaukus – ir tylim.
„vandeny blankios šypsenos blėsta.“
sėdi viešpats, laupydamas kivį
lyg mergelės odelę neliestą.

„ak kokia pilnatis?“ – nusižiovauja
paliktoji baltoji ištryškusi.
Ir atrodo, kad vėlei sapnuojasi
mano motinai – jos peteliškė.

Į viršų

pavasarinis

Kartais tu palendi po manimi ir čiulpi
Paskutines lytis. Pavasaris, sakai,
Galingesnis už mūsų
pasisėdėjimus lietuje,
Kai pernykštės lazdynų rykštės taikosi nuplakti
debesis, atspindinčius melsvomis siūlėmis
mūsų skruostuos. kupini
Batai smėlio-o-bateliai – vandens. čiurkšlėmis
Spjaudome į kits kitą vėją. čiuopiu tik baikštų
tipenimą liežuviu,
po suvelta apykakle –

Į viršų

O Išrinktoji nepastoja po kaštanais

…O Išrinktoji nepastoja po kaštanais;
„Ing viečnosti“ gandelių plunksnos sklinda;
Įsimetė purkštys į mano bandą
Ir baltakriaunėmis ožkyčių nosim žinda.

Į karštuvus sugriūva sapno žuvys,
Praslysdamos irklus minkštai sulanksto.
Prastrykauja ant balto vėjo lanksto
Praviromis piestelėm paleistuvės.

Spragsėdami dievukų stuomens stena
Po rudažiedes abrikosų kapines;
Vašku bitelės gyvastį iškrapina;
Mieloji nepastoja po kaštanais…

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt