Rasa Kalinauskaitė

Eilėraščiai iš knygos „ĮKALČIAI“

Į viršų

***
dievas yra
bebras vandens
pro kurį toks beginklis
apleistos valties dugnas su tęžtančia
     skiautele debesies jis
yra bebras ugnies kurioje
žydi senas vokiškas laikrodis
ir tu pamiršti
nukarusias savo rankas o jos
pamiršta tuščią kibirą
     ir tėvas mano
yra bebras kai klausia
ką neštum iš ugnies: kūdikį
ar rembrandtą
ir trejų metų aš supranta
kad tai jis
laiko tėvą už rankos laiko
     už rankos ir
bebras yra šitas
eilėraštis paliekantis
šlapių letenėlių pėdsakus
man dabar rašant: gudrus
ir nekaltas žvėrelis aštrūs
vyzdžio dantukai tik aš
     vis tiek nežinau
kodėl
     dievas yra bebras

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
oras yra
tešmuo
didžiulis romus gyvulys

oras mane
kvėpuoja
nebesančių plaučiais
dar nebuvusių
buvimu aš
kvėpuoju pati save

darbuojuosi
būgno oda
aptempiančia šonkaulius

oda ankšta
o dangus didelis
jis gali uždust po širdim

liko nepasakyta tik iškvėpta
netapo daiktais
meile (lengvas
     uodo sparnui
     mudviejų atspindys
     kuriame prasilenkėm)

išprakaituoti egzaminai
paauglystės sapnuos
baisi ateitis
virtusi
puodeliu pelynų arbatos
     (ją liečiantys pirštai
nebemoka stebėtis)
     arba istorija
visuotine
diafragmos mechanika

bet mano oda ankšta
o dangus didelis
uodo sparne didelis
kada dūsta
     (ir galvijo
     romi akis
     ir ant spenio
          pakibęs
               neištartas
vienatinis)

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

praregėjimas balėjoj

šiandien ant kalno maudžiausi
prisipylus senelės balėją: visai jau
sukiužusi buvo todėl ir įkėlė
į medį

o nuo kalno toli matyti
o nuo kalno matosi karas
iš kiaušinių ritasi bitės ir virš jų
vaivorykštė noksta

žilas pusbrolis eina per bulves nešasi
rėtį žaisliukų: mano mamytė
tėvelis mano žalia papūgėlė taip toli
nuo kalno matyti: bulvienojum
ropoja bitė

iš debesio ūsas karo
saulėj verda korys raudonas
ir nuo ūso
raudonai laša

prilašėjo pilna balėja
to raudonai auksinio vitražo ir iš jo
mano veidas šypso tiktai gal
jau ne mano

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

giesmė juodaplaukiams pagal strazdą

gimiau: saulela
geltona! dėmė
ant paklodės
ėmiausi smirdėt
vai rūta! sunkus
gyvenimas bus
pagrasino
užsiėmę nosis

odą keičiau
kas dešimtį metų
mėčiau dantis ir plaukus:
stengiausi

dalinosi
mano kūną
rūbeliai meilužiai
vai pėdos! pabėgdavo
atsigręžt nesuspėjus

tegu išauga
smirdinti rūta
man patupėti
pasižiūrėsiu
sau į akis
saulele geltona! o paskui
pro jas ir išskrisiu!

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

juodaplaukiai moko savo vaikus

Saulė geltona – dieną ir raudona –
vakare ir ryte, kai kyla
iš už vištidės stogo.
Žolė bei medžiai žali
(sodriai, skaisčiai, blankiai).
Šitaip reikia matyti pasaulį.
Pavasarį siaučia hormonai.
Žiemą jie miega, užtat smagu
čiūžinėti slidėm sekmadienį.
Taip reikia pasaulį jausti.
           Iš už upės
                pro laukinių kmynų tankmę
                      slysdamas nuo molingo kriaušio
atbėga žvilgsnis
ir skelbia savo pergalę
po mūsų baltom obelim
mūsų smėly raudonos molio žvaigždės
ir saulė virš vištidės žalia
kaip kiparisas arba kadugys.
Šuo ją aploja, pabrukęs uodegą.
Nežiūrėk ten, vaike.

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
saliutas
     inau
guracija re
voliucija
skers
     tuvės ir
stiklinė japo
     pono akis
žiūri į mudu

danguj
darbštus motinėlės pilvas
                      švirkščia
savo vidurius
į pamaldžias burnas
                      pilnas bet
hohoveno

           judu, piliečiai
per daug kvėpuojat
sako raudona pelar
gonija prisisprogusi
mudviejų oro

(rodos
pati sodinau?)

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
sukriošus bobutė
stebi pro tvorą
pomidorus
didmiesčio daržely
apsidairo

liesutė gyslota
tikra bobutė su lazda
jai nė motais
nepagalvoja
kad mano akis
visai čia pat
ketvirto aukšto
aukštybėse

skubėdama
pasikaišo vilnonį sijoną
be jokios gėdos
kelia gyslotą koją
ir pakimba
tarp dangaus ir
pomidorų

įkliuvai
nei pirmyn nei atgal
kas dabar?
penkios minutės
pusė cigaretės kelios
suanglėjusios ląstelės
ir jau aišku – ne
nepasieks bobutė
žemės su pomidorais
ne tokia šokli jau

nepasiduoda bobutė
urbina su lazda
suragėjusią žemę
bando pasiekti
gyvybės šaknį pamiršus
ant vielos padžiautą koją
koks įniršis kokia
metamorfozė (man spoksant
į tvorą
kelis pomidorus ir
gal šiek tiek
į pasaulį) beje

bobute
ar žinai ar nujauti
kaip malonu po kontoros
klimaksinei jau damai
pilka skrybėlaite
laikyti antkelių
kerą dekoratyvinių
pomidorų
dangstyti juos
rankom
nuo plebėjų
grūsties troleibuse?

atsirėmus alkūnėm į balkono kraštą
ketvirtam aukšte
gal šiek tiek į pasaulį
ir baltą
nuorūkos vikšrą po žaliu
pomidoro keru (ir kodėl bobute
jis man turėtų
rūpėti?

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
juozaps bobutės bičiulis
dievagojasi smuklėj
kad vandens
vis dar kartoja savo
baltą stebuklą:
andai prie upelio
pasislėpęs žiūrėjo kaip skalbia
pasikaišius padurkus ak!
menkumas žmogaus ak!
amžinatilsį čepteli kam
mane nuskriaudei
mano menkybe?

bėga Juozaps pasižiūrėti
balto šlaunų stebuklo patikrinti
spąstų: po karklais
pro traiškanas
aksominė srovė vis dar plauna
atspindį viešpatie
      šitoks
menkumas žmogaus
      bet argi
tai nėra amžinybė?

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
medžiai ir žmonės
žvėryne
                slystantys
pasivaikščiojimas
                stiklo paviršiumi
                imsiu
cirkas
ir nusimyšiu
ant ratukų
šitam parke
po šitom vyšniom
užuot rašius
eilinį eilėraštį kas
užmovė man
šitą plėškę

bėgiai
                mėlyna
čekiško stiklo uoga
                rašalinės
eilutės ir vandenys
ne fontanėlis
                čiurkšlė

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

dykumos dievo dainelė

      ar matai
kaip kas dieną po vieną
      nutrinu eilutę kaip
susitraukia vyzdžiai ir vyšnios
      apie kauliuką
nebijok neskaudės
tiktai nekrutėk
aš užkalsiu tave
žaliam inkile
kad nebeišlįstum
kad nesisapnuotum

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

šventės liekana: liepos ketvirtoji

      pora
sukibus į tašką
po jachtos kryžium:
tai lieka
mielasis
po kiekvienos
revoliucijos
išsiskirsčius miniai

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

***
peiliukas skutimosi
vyriškas
atributas

           kitos –
auginasi
mano –
peliukas

nenori pienelio
benkartas iš sapno
aštrus
snukelis

           o buvom –
kūnai
liko –
po tavęs
po mūsų
peliukas

           tikiu
reinkarnacija
šventųjų
bendravimu:
buvom
pagimdėm

reikmenį
kurio moteriai lyg ir nereikia nebent
– altorėlin
šventąjį mikimauzą bet kodėl
           man –
reikia

tegu lieka
kas liko
pasodinsiu
tavo kauliuką
laistysiu
putom

bitės neš rododendrų
medų nuodingą
širdies
mano sterblėn
           o aš –
sėdėsiu
rododendro pavėsy
ir mirkysiu
pritrintas papades:

           švariai
reikia nuskusti
           gražiai
tegu nugraužia

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

šventojo mikimauzo aukojimas

turi žmones
turėti –
      mėsos

vadinas reikia
ir šventojo –
juk pašvinktų
      be šventumo
            be ritmo
                  be kadagio dūmo:

negalima
per ilgai užsibūt
šitoj žemėj

turi
kas nors nulesti
gyvybės perteklių

tau, mama, nevegetarinį
paaukosiu anūką
šventą peiliuką
      vienatinį
mikimauzą

o mudu mielasis šventudu
pilką po sidabriniais
šalpusniais pagimdėm
peliuką
globėją meilės
kokios nebūna –
      buvusios

Kalinauskaitė, Rasa. Įkalčiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt