Julius Keleras

Eilėraščiai iš knygos „SAUJA MEDAUS“

elegija artėjančiam gimtadieniui
farewell
Viduržemio jūra
žingsniai pilni vandens
neįrodoma, nepakartojama, nepasiekiama
„Nieko daugiau. Tik šalnos lakštingala...“
grįžimas namo
anksti ir vėlai
mirties mizanscenos
mergaitės vyšniuotom lūpom

Į viršų

elegija artėjančiam gimtadieniui

Miegas turi ištirpusios žvakės formas, sakau tau, –
bet kaip virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo
procesijoj. Amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą
kartojančias lūpas kaip nuolat mušąs šaltinis. Neverta
raudoti, kuomet kyla didingai viltis, aptemdžiusi priemiesčių

skurdą ir miesto tyliąsias minias rugsėjo sekmadienį
parke. Neverta raudoti, kuomet liūdesys pripila sklidiną
saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus. Neverta
raudoti, kuomet purvini gėrėjai vakarop drumzlinose
akyse namopi parsineša nuovargį, gėlą, ir vyno galia

ilgai dar tuos kambariuos kariauja su bręstančiu miegu.
Sausas išdžiūvęs lietus paliko languos įspaudą šiąnakt, –
tu jį lengvai nugalėsi, bet ar įveiksi fosforu tviskančią
ribą, skiriančią mus nuo vaikystės: atvirų šulinių, į kuriuos
kitados kopetėlėmis leidos padykusi saulė, palaidūnė žolė,

įsiskverbianti į mirusių akmenis, susiraizganti tarp paminklo
raidžių, kurios niekam neatleidžia. Juk meilė – žaizda, aistringa
aitvaro juosta, pramušusi skliautą, išdidžią ir melsvą vienatvę,
virpantis balsas, pavojingai nokinęs žodžius. Ar dar yra
tavyje kalnų ir upelių, kurie niekam nepriklauso? Norėčiau

pereiti slėpiningais apyaušrio slėniais, nuskint nepažįstamą
amžiną uogą ir prietemą pirštams palikt negyvenamoj bičių drevėj.
Miegas primena mirtį, bet dar daugiau meilę, nokstančią
rytui. Kelkis anksti ir tu pamatysi, kaip skalauja šviesėjančią
gamtą raibuliuojanti saulės srovė, kaip nubudę balandžiai

suglaudžia sparnus dar vienai dienai, kaip atsiklaupę purienos
sukalba rožinį vėjui, pakrantėje tykančiam vienišos, tik pakilusios
burės atviram ežere. Atsibusk, ir matysi, kaip silpnutės jūros
smiltys šaukiasi Dievo, kaip priemiesčiuos kyla audra, ir nuplėšti
kalendorių lapeliai sklaidos ir krenta, sklaidos ir krenta,

kaip ir visa, ką galim pajusti čia ir dabar, o tai niekados
nesikeičia. Kelkis anksti, ir tu pamatysi, kaip meilė nugali
mirtį, kaip plėšo pilkas mėnesienų įkapes bręstanti saulė,
kaip žadą atgauna staiga nebylys, nakvojęs ant suolo parke,
tu pamatysi, kaip žvėrių pėdsakais atseka blunkantis mėnuo.

Sakau tau: miegas turi ištirpusios žvakės formas, bet jos
nelauktai atgijusios tampa šviesa, ūmia ir bejėge.

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

farewell

I

išvažiavus iš Jūrmalos lieka kišenėje
smėlis, ir staiga mudu vasaros imam
gailėtis tarsi ji būtų kur pamesta
kaip sidabro šaukštelis ar blunkančios
gėlės, sudžiovintos tomely senam

ar ilgam aš palieku tave? nežinau, tik sakau,
kad būtųjų žemynų šešėlis nepaliaus jau
lydėti manęs, ir už durų, už durų išėjęs
aš tariu: laimė jiems, tiems namams, kur mylėta,
kur krito kometos kaip bitės į sutemų avilį

 
II

nes dainavusios svirtys nueina į miegą, nes
tamsiais labirintais į meilę nubėga, kalvarijų
raudonais šešėliais papuoškit mane, nes svajojimų
upės toli, o jų tobulos gelmės man viską, kaip kaltę
pajuntantis vaikas nesenstančiai motinai, viską pasako

realybė ūmai nusileidžia ant turgaus, ant stingstančio
tilto, ant ledo, ir matau, kaip numoja ranka į gyvenimą
baloj prabudęs keleivis, sugrįžtąs iš senovinės
Bakcho žaidimų pilies, kaip jis viską tuo judesiu,
viską kaip šįryt nuvytęs drugelis, pasako

 
III

aš nedegu kambaryje šviesos, tačiau regiu, kaip kiras
paupy kartoja tavo braižą, kaip lašas liečia baltą,
dar neprirašytą lapą, ir kaip keista, kad lapkritis
toks leisgyvis lyg tu po nemiegotos ir švelnios
nakties, kuri neleido jūros surakinti ledui

pro snieginą ir sunkų ledo luobą sunkiasi peizažas,
juk visa laikina, kas aukšta ir tiesu, kas slepias
pumpure kaip amžina ir nemeluojanti žiedadulkė,
kaip kambario daiktai, nedrįsę atsigrįžti, kai mylintiesiems
jau nėra kitų, kaip uždara tarsi slapyvardis vaikystė

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

Viduržemio jūra

sapnuoju Viduržemio jūrą, tvinstančią ties
mano langais: žuvėdrų miškas, lieknos pusnuogės
paauglės geria raudoną vyną, negailestingas
gyvsidabris vis dar kyla, tačiau tu jau mąstai
apie amžinas oro katedras, kurias mudu statysim

raukšlėtame smėly Psalmių knyga, ją paliko
mažas italas, spėjęs prieš tai nusišlapinti
ant smėlio pilies; vanduo primena subrendusio
vaisiaus minkštimą, ištėkštą į grindinį, –
sako nėščia graikėj, gerdama coca colą

vakaras naikina bėgimo takus, triušiai grįžta
į pajūrio zonas ir mato, kaip mes bandome skrieti
virš citatų, antraščių, kabučių, viso to šlamšto,
kurį paliko blogi regbio žaidėjai, vyriškos moterys,
prieš tai išgliaudę vasaros hedonizmo riešutus

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

žingsniai pilni vandens

Kelionė baigės valčiai prisipildžius sniego.
Mergaitė meta puokštę seniai užmirštų
skersgatvių (vis dar virpa jo žingsniai:
siluetas, paskutinis vieversys, šarmotas ir
gedulingas, neperdalintas surūdijusių ašmenų)

Aklina, viskas aklina. Negyvi
manekenai nejunta kaip nugarom
keliauja voras, kaip ilgakojė žiema
pagauna orą tobulais sniego spąstais.
Prieik arčiau. Tu ne vienintelis

Kambarys sklidinas svetimo įsisenėjusio
peizažo, tačiau jis neįveikiamas, kol
prieangy trypčioja nedrįstantys žingsniai
ir sunkiai, nerangiai bėga keliautojo
rūbais persisunkęs vanduo

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

neįrodoma, nepakartojama, nepasiekiama

bet nevalia; sniegas prakerta jų smilkinius
ir suskirdusias plaštakas; saugioj paunksmėj
valtis laukia Charono, kuris jau seniai sunaikintas

ir už spintos senelių namuos paskutinį kartą
miršta paskutinis liudytojas, gimęs vasario
sniege; tad vėl niekas neįrodoma, nepakartojama
ir nepasiekiama

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

***
       Violetai

Nieko daugiau. Tik šalnos lakštingala
suokianti prisikėlimą, tik laukinė
našlaitė, lūkuriuojanti ryto. Nieko
daugiau, tik šviesa, stebinti veidą
per brėkšmai užtrauktas užuolaidas.

Nieko daugiau. Tik pėdos žemėlapio
kopose, geležinkelio tinklas į rytus.
Nieko daugiau. Ir neverta įžvelgti
skurdo ribų: išblukus vasara lieka
žiemot reklaminiuos greitkelių skyduos.

Nieko daugiau. Bet ar verta tikėtis?
Nevilties procesijos kopia apyaušrio
laiptais: artyn: vis artyn. Nieko daugiau.
Ar tikrai? Pakrantės smėlio pily
virpa tik gimęs, dar nenuplautas rytas.

Nieko daugiau. Valtys nuleidžia rankas
ir pravirksta bitės šarmos apgultuos
aviliuos. Nieko daugiau. Tik taikingas
Miles Davis leidžia trumpam atsikvėpti
ir perversti šąlantį lapą.

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

grįžimas namo

Ir angelas praeis, jo supintais plaukais lašės lietus.
Ir už mus kažkas pasimels, ir bus vėl kitas ruduo,
ir kitais uogienojų šlaitais karvės be garso ateis.
Tie tušti kibirai iškilmingai lėtai taps pilnais, ir
aukštyn melžėjų plaukais boružės eis. Tik aušros
neišleis ežero įsčios rytuos. Ir kitaip, kitaip jau dainuos

paskubom sulaidoti miestai. Bažnyčių varpuos kregždės
lizdus susisuks. Tu užstok tamsą man, ir kiti angelai
suvynios tas kraujuotas bures, ir septynias paras
nežinosiu, ar gyvas esu. Tu sakyk: tau turiu būti aš
kaip druska, kaip pastoliai, kaip draugo ranka, neišdavusi
niekad. Ir jerubės dangų užstos. Ir rytoj pražydės

gedulingai jazmino šaka, ir už tą mudviem lemta palikti
kitais, nepažįstamais, net svetimais. Prisimink, kaip tos
boružės eis, kaip melžėjų aušrotais plaukais jos žolėn
nusileis. Kaip ties miestų vardais ilgainiui pilnatis
pasikeis. O su jais ties pranykstančių kūnų ženklais, ties
kadaise godotais sapnais, neturtingų savaičių tamsoj

uždegtais žiburiais mes girdėsime miestų ribas gelmėse
susiliečiančias savo girgždžiais sąnariais. Ir medinėj
tamsoj mėnesiena su laikrodžiu žais, ir turbūt pasikeis
mieguistų rodyklių kryptis ir mesta moneta netikėtai
prisnūdusią vėlę sužeis, tik mes to nematysim ir
artėjančių valčių garsais, kiek užtrukusiais prietemoj,

grįšim namo ir senoviškos lovos atleis mūsų nuodėmes,
šulinio kibiras kildamas rankų nežeis, ir turbūt įsileis
mūsų pėdas meldynai ir kopos, ir kuomet nežinau, bet
tikrai čia praeis šitas džiaugsmo ir atilsio angelas,
lyjantis savo plaukais, ir tuomet pastoralių ganyklomis
karvės iš lėto paleis ilgesingąją gaidą, ir irklas vandens neapeis.

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

anksti ir vėlai

Dvigubas laikas: parkuos standūs fontanai, aukštakrūtės
skulptūros, tvenkiniuos sidabrą dėvinčios žuvys;
– be rankų, nudaužytom krūtim, išluptais žvilgsniais
išniekinti fontanai, tegalį vien lieti ašaras: kas yra anksti,
kas yra vėlai – kur susitinka linijos, kad viena kitą įveikusios žūtų

Jie prieina tankmę, ir feministė tamsa juos užpusto juodu,
beprasmiu kvėpavimu, kur zuikio pėdos yra priešo pėdos,
kur pamesta minkšta fetrinė skrybėlė yra vyro skrybėlė,
kur takelis į proskyną yra vyriškos rasės: tamsa nepriklausoma,
pavaldi sau pačiai ryta lieka šaltu klaneliu prie girtos
miegančios senės

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

mirties mizanscenos

Paskutinis egzodo mimas nuskustais antakiais ir
pritemdyta šypsena bando žaisti su arklio kaukole
prieš svetimkalbę publiką, nebesuprantančią šilkinių
jo gestų, kategoriškų pastangų suvaidinti
paskutinę ironišką katastrofą.

Sargybiniai, saugantys pasmerktus mirti,
be drovesio žiovauja, ir debiutantė mirtis jau repetuoja
žuvusių sąrašą,
nors suvedžioti dešimtmečiai bando išmelsti
atleidimą ir atgailą žylančioms rankoms.

Ką tu atmeni? Lietų, fiksuojantį parko atspaudą
skeldinčiam marmure? Verksmą netenkančių
ryto? Gotišką šriftą Vilniaus senamiesčio plytose?
Neteisingą žvilgsnį, ieškantį išeities tuščioj, negyvenamoj
salėj? Kas tu esi išdaužytų pasaulių veidrodžiuos?

Sutrikdyti žiūrovai žvelgia, kaip scenoje verias
šaltinis ir mėlstanti saulė paskiria šešėlius mergaičių
krūtims, prislėgtoms tarpukario baimių. Pameni:
taip kadaise spurdėjo išdykusios griežlės, gaudomos
mėnesienos ir svetimi pašto ženklai okupuoti vėjo.

Prožektorių dėmės mėto nuosprendžių nuolaužas
ir pralekia dvylika brolių mėnesių. Pameni: vienstygė diena,
paliesta netyčia. Nuogos jojikės graikų vazose
paragina arklius ir dingsta iš horizonto, kur viskas
nepradėjus tekėti grimui yra taip akla ir laikina.

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

mergaitės vyšniuotom lūpom

Mergaitės vyšniuotom lūpom šoka Pradžią. Neatsargi
menueto ugnis padega kūnus, ir žiūrovai nejučiom
žengia žingsnį atgal, bijodami tapti pelenu. Pavidalai
mainos akimirksniu: prilaikydamos plazdančias jos
virsta pavasario ženklu, lemiančiu taiką, ir istorija
pameta savo didįjį antspaudą.

Mergaitės vyšniuotom lūpom, gležnos kaip karklas,
pameta strėnų raiščius, ir žiūrovai išvysta saulę
slystant jų keliais. Dieviški kūnai, kvepiantys
šiaure, netinka nė vienam anatomijos atlasui,
nė vienai nišai, kur paprastai nuobodžiauja
gipsinės veneros, pasiilgusios pravardžių ir

tabako. Mergaitės tamsėjančiais poakiais šoka
gyvenimą: taures, pilnas praeities, senus natiurmortus,
pelkių, braidytų vaikystėje, kvapą. Angelus, pasenusius
vyšnynus, sambrėškas. Galop lenkiasi publikai. Tačiau
tiksli mėnesienos kopija taip vikriai geba apgauti
mūsų akis, jog mes nebesugebam pajusti pasikeitimo.

Šaltis panaikina visus žaidimus, uždrausdamas
muziką, kūnų spindesį, leisdamas šviesą ir grožį
vartoti mažiausiais kiekiais, kiek to reikalauja
įstatymas. Ir istorija, pasileidėlė išpešiotais
antakiais, tariasi nugalėjusi gamtą:
lūpos nebekvepia vyšniom

Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt