Gabrielė Klimaitė
       Bėgančios akys

       Kai pirmą sykį iš motinos išgirdau, kad jai nubėgo akis, pažvelgiau į veidą patikrinti, o ji susirūpinus pasilenkė prie savo kojos. Vėliau sužinojau, kad akys būna gerosios, blogosios, atvirkščios. Taip pat, kad jos gali būti per didelės, per tankios, su užmetimu ir be jo, keistis kas dvi, tris arba gali nutikti taip, kad sakai: pamečiau akį! Netrukdyk man megzti.
       Mezgimas buvo vienas baisesnių dalykų, vaikystėje atskirdavęs mane nuo motinos, drumstęs savęs, kaip moters, įvaizdį. Ji moka megzti, ji yra suaugusi, aš- ne. Motina sėdėdavo rimtyje švytruojančiais virbalais ir trumpu žvilgsniu žiūrėdama į mezginį murmėdavo skaičius. Aš tuo metu užsigeisdavau dėmesio- nes suaugę negali turėti savo žaidimų, į juos jie neturi teisės, žaisti gali tik vaikai, ir žaisti galima tik su vaikais. Supdamasi ant nedažytos tvoros baltomis megztomis kelnėmis jausdavausi vilnos kalinė, nei madinga išpopinta mergaitė. Aš nemokėjau megzti, nenorėjau mokytis, turėti reikalų su kaprizingomis akimis. Ir akies nubėgimas nieko nereiškė. Na ir kas,- pasakiau tada, žiūrėdama į balkšvą takelį ant kojakelnių, kuris vis kilo aukštyn ir atrodė, kad tai ne kojinė, o motinos oda trūkinėja ir atsiveria. Negerai,- pasakė ji. Turiu persirengti. Kaip gaila, jos buvo naujos.
       Kokia žudikiška smulkmenos klasta išduoti kūno vienovę, pranešti, kad nesi atsparus lytėjimui, nuo jo plyšta pėdkelnės, kažkur atsiveria maža skylutė ir plečiasi lyg sprogusi supernova, oda sužeidžia audinį tavo paties ašmenimis- nagu, nuospauda ar staigiu judesiu. Kojakelne gali pasmaugti žmogų, prikimšti į ją svogūnų, pakabinti metams balkone, gali rinkti joje muilo trupinius, sėklas, šlapią ištempti iki begalybės, užsitraukti ant galvos ir plėšti banką. Ir ji neplyš, ta velnio išmonė, bet kai galvojanti apie vakaro pramogas kiši į ją savo depiliuotą koją, įvyks tas pats katastrofiškas suokalbis- kažkuri akis nei iš šio, nei iš to ims bėgti, lyg pamišusi senė per turgų, palikdama išgriautą taką paskui save, griaudama kitas akis ir negalėdama sustoti, kol neužtepsi jos laku, muilu ar neturėdama siūlo, iš bėdos nesusiūsi savo pačios plauku. Tai ne yranti siūlė, ne sulūžusi sagtis ir ne nutrūkusi petneša, o mažas klastingas darinys, oro kilpelė, tuščiavidurė vakuolė kažkokio trapaus augalo. Ne sugedęs automobilis, ne nervų priepuolis ir ne staigi patirtis. Visada išduoda akys, ta nelaiminga sintetikos mikrobų grandinė ant tavo kūno. Dėl to moterys lyginamos su spąstais, tačiau tai tėra jų buvimo vieta, ir jei įsitraukia vyrai- geografijų sutapimas.
       Bėgančių akių aktualumas iškyla vėliau, progoms verčiant tave nerti į moteriškumo spąstus. Choro koncertas- iš tavęs reikalauja baltų pėdkelnių. Karštą vasaros dieną biure basos kojos- tabu. Kokia tikimybė, kad namo pareisiu sveikomis kojinėmis? Kėdžių kojos, stalo briauna, skėčiai troleibuse, kaimynų šuo, noras pasikasyti, bato vidus, sijono užtrauktukas- 12 procentų. Mažai. Kai sykį mokykloj sėdint ant stalo man nutiko motinos bėda, kurią, spėju, ji perėmė iš savo motinos- mano draugė sušuko: žiūrėk, plyšo! Aš pasakiau: na ir kas. Ji pasibaisėjusi tarė: tu turbūt neturi antrų! Neturiu. Žinai, verčiau nešiotis medžioklinį šautuvą, negu milijoną kojinių. Einam į valgę bandelių,- pasakiau, bet ji lyg klinikos atveju man tarė: sėdėk, niekur neik, aš tau nupirksiu bandelę. Koks paslaugumas! Ir tik dėl to, kad su suplyšusia kojine negalima niekur eiti, kaip gėdingas ligonis turi būti izoliuotas ir kuklus. Man pasidarė saldžiai drovu, kokia intymi smulkmena. Aš turiu žaisti pagal moterų taisykles, jos jaučia solidarumą man, niekur nedingsi. Man į rankas duodamas ginklas, nors ir ne medžioklinis šautuvas. Nuo tada bėga akys, paprastos ir atvirkščios, ir tavo pačios akys, niekur nebėgdamos, išduoda kiekvienu truputį klinikiniu atveju. Odisėja į moterų trikotažo ir žavesių pasaulį.
       Tik nereikia kalbėti apie akis kaip sielos langus. Kas matė sisiojančio katino akis, nustoja jas laikyti prasmę perteikiančiais langais (su klapsinčiomis langinėmis). Tada katinas yra aukščiau stratosferos, jo akyse- neprasminga prieštara, fiziologinė ezoterika, gyvulio bukumas sumišęs su evangeliniu palengvėjimu. Ieškodami fundamentalių vyro ir moters skirtumų turime pamiršti moterų bėgančias akis, vyrų stovinčias, ir prisiminti katinus. Vis ieškome atsakymo kūnuose, psichoanalizėje, socialume ir panašiai. Kalbame apie apytakų skirtumus, poligamiją ir monogamiją, aktyvumą ir pasyvumą, agresiją ir nuolankumą, formą ir materiją, jėgą ir švelnumą, testosteroną ir estrogenus, ph, trumpas ir ilgas balso stygas, smegenų masės skirtumus ir panašiai. Ne čia glūdi ašis, siejanti ir skirianti vyrą ir moterį. Netgi ne malonumo patyrimo pobūdis. Mes skiriamės procesu, kuris skelbia gyvybės trapumą, orumą ir priklausomybę. Ne veltui užsiminiau apie katiną, tai šlapinimasis.
       Vaikystėje mano pusbrolis, ligotas, irzlus ir dažnai verkiantis, užsimanė sisioti autobuse. Jo mama pasakė, kad tuoj išlipsime, bet jis, be visų minėtų savybių,- labai ryžtingas,- pranešė, kad jau sisioja. Jo mama tik spėjo atsegti kelnes ir suglaudusi pakišo delnus. Jis pripildė jai pilnas rieškučias. Negalėjau suvokti, kas ką pažemino- ar jis, primyžęs motinai į rankas, ar ji, leidusi jam tapti nesivaldančiu myžnium. Paskui galvojau, kad tai nieko baisaus, vyrų pasaulyje gėda ir šlapimas neturi nieko bendra: jie daro aštuoniukes sniege, švilpauja, priglunda prie pirmo pasitaikiusio medžio. Šlapindamiesi jie mato tualeto sieną, mes matome duris. Kokia neteisybė- jie stovi su perspektyva eiti tolyn, mes tupime atbulos kaip prasikaltęs vaikas, norintis būti išleistas iš sandėlio. Mus vienija tik žvilgsnis, palaima po įtampos. Tokiomis akimirkomis gali patikėti, kad yra kažkokia sfera, kosminis skliautas už laiko ir erdvės, nors sakyti- dangiškas tualetas- vulgaru. Tegu bent lieka fantazijų lova, kurioje mes- šeimininkai.
       Po susitaikymo su pėdkelnėmis lieka paskutinis protestas- protestas poros sindromui.
       "Ir jau niekada nesiskirsim. / Tai nebebus būtina. / Ir jau niekada nesakysiu: brangus Dieve, aš vienas. Ji mane paliko. / Ir jau niekada nesiskirsim. / Įsakymų grandinė sutrūko. / Žiedas užsegtas ant piršto./ Ir jau niekad mano laiškai neprasidės liūdnai, ir neberašysiu jų žiemą." Taip dainuoja Nickas Cave'as, jis verkia į mikrofoną ir įtari, kad nusidainuoja. Jei taip ir yra- tiek to. Jis verkia iš laimės, dėl vedybų. Ginklai sudėti, jis sako. Pritariu draugų nuomonei- vedybas reikia atidėlioti, dažniau mobilizuotis vakarėliams ir saugotis vaikų. (Fredericas Beigbederis knygoje "Meilė trunka trejus metus" apie vedybas kalba, kad meilės jėga vakarietiškai visuomenei turbūt kėlė tokį siaubą, kad pagaliau ji sukūrė sistemą, skirtą jus atgrasyti nuo to, kurį mylite. Trumpai tariant, vedybos yra sugalvotos, kad būtume laimingi, bet ne tam, kad būtume įsimylėję. Ach tas Frederikas.)
       Tačiau užkimbi ant poros sindromo. Kai nebegali be jo/s. Kai sakai: aš be tavęs- kaip be rankų (kojų, galvos, inkstų, pinigų, mobilaus, raktų, vitaminų). Kai tariesi su drauge, ji sako: gerai, mes ateisime. Ar poros institucija nėra tiesiog share your freak with others? Tavęs klausia: "kaip laikosi tavo XX?" vietoj to, kad klaustų apie tave. Tačiau tai maištas žmogaus, įjunkusio į ironijos kokainą. Juk nėra nieko gražiau, kaip šviežių porų bendravimas. Flamingų šokiai. Iš pradžių tos šviežios poros labai diskretiškos: mes vakar kepėm pyragą, kodėl neužėjot? Buvom kine. Rytoj važinėsim dviračiais. O mes eisim pas mano seserį. Rytoj Crazy Penis tūsas, atvarysit? Nežinau. Krūtas tūsas?
       Vėliau susitinkama klubuose ir išgėrus ima aiškėti, kad jis amžinai pritrupina ant grindų, nepatinka seseriai ir panašiai. Galvoji, kad tau nebus taip (blogai), kaip kitoms poroms. Nenusibos, neįkyrės, nepasikeis. Bet, o realybe, manęs nebelaiko tik manimi, lygina ir sprendžia, pranašauja ir apkalba tą "tarp" mudviejų. Poros statusas nukenksmina, padaro tave normalų, įrodo, kad gali turėti. Pats galų gale įsikandi į atskaitos tašką, tą nuostabų kitą, ir kad nueitum kur nors vienas- turi įvykti kažkas nemalonaus.
       Viena pora suskilo po to, kai vaikinas ketvirtą kartą neišlaikė egzamino. Kitos ryšiai sustiprėjo, kai jie nusipirko kompiuterį, ir jei rėkia nepasidalindami juo, jaučiasi kaip tikra šeima. Pasakymas "kai jis susirado merginą, nebeliko apie ką šnekėti" tik parodo nejautrumą žmogui poroje. Juk tampame atlaidūs savo žudikui, savo šeimininkui, nuo kurio nuotaikos priklauso ir mūsų; bėk, kąsk, nebūk Brisius, bet tik mėgaujies, nes tas kitas turi tai, ko tu neturi, ir, deja, tau to reikia. To pėdkelniško nepatvarumo.
       Kartą ginčijausi su švede, kuri teigė, kad vyrai nepadarė nieko, dėl ko reikėtų juos lepinti. Sutinku, - sakau. Bet jie padarė jus feministėmis. "Mes pačios visada buvom savarankiškos, tai nuo vikingų laikų; jie išplaukdavo, mus palikę." Taip ir nesupratau, ar jai feminizmas- bausmė ar padėka vyrams. Štai, Nickas Cave'as vėl liūdnai niūniuoja: "Eikš čia, mažyte, / Nėra taip blogai, / Aš nesistengiu suprasti, kokių nelaimių tu patyrei, / Našta, kurią neši, / Nėra tavo išradimas, / Todėl neraudokime dėl blogio išdaigų, / Bet dėl vaizduotės trūkumo." Ir paskui jis iki begalybės kartoja "Eikš, širdele", labai atkakliai.
       Kaip gali bent kartą gyvenime nesimokyti megzti. Darbų mokytoja žiūrėjo į mano kančias, uždėjo rankas ant pečių ir pradėjo juos spausti žemyn, sakydama- atsipalaiduok, mezgimas turi būti poilsis! Ne, neįmanoma. Politinis korektiškumas, seksualinio nepriekabiavimo įstatymai, mandagūs vyrai, protingai traukiantys per dantį, ir nešvankūs įkaušę bičiuliai- vis tiek ne. Atsipalaiduoji tik to vieno, jaukaus akivaizdoje. Vėliau tas vienas virsta kitu vienu, nors tai, ką suteikia, nepasiduoda copyrightui. Kiekviena moteris yra savo pačios akis, bėganti slidžiu sąmonės stogu. Gera ar bloga, didelė ar kietai sumegzta, įtakojama negailestingai švytruojančių virbalų, apsivijusi kažkieno kūną. Įtikėjusi, kad jos vaidmuo- laviruoti tarp savojo lytiškumo kilpų, neleisti akims išduoti, o kuomet taip nutinka- šypsotis gudraus kūdikio veidu.
       Sykį sutikau baską, kuris peikė ETA, kalbėjo apie politiką, nacionalines pelotos rungtynes, aurresku šokio judesius. Sakė turėjęs lietuvę merginą, išmokęs vienintelį lietuvišką žodį- atsiprašau. Juokinga, matyt jam to žodžio prireikė. Apdairi lietuvaitė. Kalbėdamas apie savo šeimą, pasakė: "Mano motina kvaila, o senelę aš labai myliu." Pasakiau: motinos nebūna kvailos, tik sūnūs jauni. Jis tarė: "Kalbi kaip mano senelė. Ji labai riebi ir gera." Kur gi ne. Kad taptum gera, turi pasiekti būtent šią stadiją.
       Kodėl moterys dažosi akis išsižiodamos?- klausiama interneto juokeliuose. Velnias, kodėl? Lygiai dėl to paties, dėl ko sėsdamiesi vyrai trukteli į viršų kelnes? Mes mirksime dažniau nei vyrai. Mūsų ašaros šiltesnės pusantro laipsnio. Bėgame ir sustojame pasižiūrėti. Okei, laukiame. Sulaukiame laiko, kai ateina riebi ir negailestinga senelė, žinojimu išvaduoja iš mįslių tinklo, suteikia vandens atlaidumo ir galų gale sutaiko su ta daugybe moterų, kurias kažkada norėjosi kaltinti už įtraukimą į karą. Ir tada mezgi arba nemezgi. Akys bėga toliau.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt