Gabrielė Klimaitė
       Gobelenas

       "Karmen" yra razinos rome. Vieniems žmonėms patinka razinos rome, kitiems- ne. Vieniems patinka razinos, kitiems- ne, ir romas vieniems patinka, kitiems- ne. Paslapčių paslaptis yra subjektyvumas. Kas nutaiso subjektyvumo aparatą? Kodėl man patinka razinos rome, o mano kaimynui slyvos šokolade? Mūsų liežuviai skirti toms pačioms funkcijoms atlikti, bet kažkas ėmė ir pastatė mus skirtingose barikadų pusėse.
       Man, pavyzdžiui, gražu klausyti apie Kamčiatką, kur kažkas rado geležies rūdą ir gyvenimo meilę, kinkomus šunis ir jonizuotą dangų. Ir kažkas mėgsta rusišką roką ir svajoja šokti su guma nuo tilto.
       Kai kurioms moterims patinka raudoni batai, raudona rankinė ir raudonos lūpos. Kitiems labiausiai norisi į Ameriką. Man patinka geriamas jogurtas, nes pripildo skrandį gerų bakterijų, jos ten burbuliuoja ir tvarko teroristinius mikrobus. Ir man nevienaprasmius jausmus sukelia narkomanė, ant suolelio besileidžianti heroiną ir mandagiai paklausianti, kiek valandų.
       Aš niekad nepatiriu pagirių, nes iškvėpuoju visą alkoholį garsiai juokdamasi. Tačiau man gaila vaikinų, kurie išgėrę tampa irzlūs, o paskui ir apsiverkia.
       Viena mano draugė mano, kad gražios vyro rankos turi būti gyslotos, aš jai pritariu. Įsivaizduokite tobulą vyrą- jam tinka kostiumai, jis tiesus kaip kolona, nesikabinėja prie sekretorių, šypsosi Hollywood smile ir po darbo skuba namo, per vakarėlius nebendrauja su žemesnio rango kolegomis, šlapinasi neuždarydamas tualeto durų ir geria žaliąją arbatą, iš nieko nesišaipo, vertina moteris už protą ir gavęs netikėtą elektroninį laišką, sako: vat ze fak iz zis? Ir tada visas tobulumas užsibaigia kulminacija, kuomet ant virtualaus proto mašinos klavišų ji uždeda gyslotas Prometėjo (o iš tikrųjų Narcizo, bet to jis niekada nepripažins) rankas su trumpai nugraužtais nagais, nes yra jautrus ir griežtas sau, o juo labiau kitiems. Mane tokie žmonės užveda, man patinka jų protingas laisvalaikis alternatyviuose kurortuose ir jų įsitikinimas, kad jie tebėra jauni, gali dainuoti vairuodami savo auto ir ateiti į studentų alaus šventę apsirengę kaip baikerio, hipio, tenisininko ir vadybininko hibridas.
       Man kartais nejauku savo simpatijų, jos iracionalios. Pavyzdžiui, kai atsipalaidavęs vaikas, iškeltas iš lovos po pietų miego, paleidžia tau ant kelių šiltą srovę. Arba susigarbanoti po lietaus, nusikrapštyti nuo pado nuospaudą ir mintyse kartoti Roberto Zucco stogų monologą. Arba kuomet žmogus, kurį seniai išmetei iš svarbių žmonių sąrašo, atsiunčia tau savo portretinę nuotrauką ir linki sėkmės.
       Arba visą savaitę nesusiplėšyti kojakelnių ir žiūrėti su bičiuliu siaubo filmą užsiklojus striuke galvą. Arba radikaliai išsiaiškinti santykius ir pasakyt žmogui, kad jis tau nelabai patinka, o paskui liūdnai šypsotis supratus, kad įsižeidęs ir susiprotėjęs jis visai nieko. Arba iki susipykimo ginčytis, kad geriau mylėtis ryte, nei vakare. Ką tu vargšas žmogau padarysi, subjektyvumas yra šio pasaulio alfa ir omega, o mūsų "patinka, noriu, bijau, svajoju" kaip deltos, gamos ir epsilonai išsibarstę kas kaip, bet dermėj ir harmonijoj su visu chaosu, nes kitokios tvarkos niekas nerado.
       Žinau vieną matematiką. Jo vardas Pafnutijus Čebyševas, gyveno 19 amžiuj. Tai ir visos mano žinios apie jį, bet patikėkit, kai pagalvoju, kaip jo motina šaukdavo jį namo arba studentai sakydavo "profesorius Pafnutijus"- mane suriečia iš juoko. Įdomu, ką jis nuveikė su tokiu vardu. Gal suprato skirtumą tarp rutulio nuopjovos, išpjovos ir perpjovos. Ir vaikui aišku, kuo jie skiriasi. Niekuo, praktiškai, juk tai tas pats rutulys, nors ir išpreparuotas.
       Vieną kartą kitas matematikas, rimtas ir šaunus vaikinas, mokantis skaniai gaminti, pats sau sumeistravęs kompiuterį ir ilgai ilgai žiūrintis į merginas, pasakė : aš negaliu be jausmų. Seksas man patinka, tačiau bejausmis- niekada. Merginų medžioklė man tik kelia juoką.
       Aš sutikau ir rimtai linksėjau.
       Mano tėvas labai griežtas, todėl mes su seseria laikomės kartu. Jeigu mano tėvas pradeda rėkt, atrodo, kad viskas griūva. Su motina aš beveik nepalaikau santykių, nes ji mano, kad aš vis dar vaikelis ir mane tai nervina.
       Aš vėl pritariamai sulinksėjau.
       Jeigu man pavyks šią vasarą tapti profesorium, būčiau priimtas dėstyti į universitetą. Šiaip aš svajoju išrasti trikampį tetraedrą.
       Aš pasakiau "oho" ir pritarimai sulingavau. Ir staiga tas vaikinas ištiesė į mane pirštą ir pradėjo juoktis kaip beprotis.
       Kas yra?!- susierzinau aš.
       Trikampis tetraedras neįmanomas!- sušuko jis, jausdamas tikrą smagumą.
       Taip, todėl tu ir nori jį išrasti,- atšoviau.
       Nepyk,- pasakė jis,- bet man labai juokinga. Kaip tu įsivaizduoji trikampį tetraedrą?
       O kaip tu įsivaizduoji mus kartu?
       Tada jis sustingo, pasakė, kad aš jį pritrenkiau tokia naujiena, kad dabar jam bus sunku išlaikyti egzaminus, ir kad labai, labai skaudu. "Kodėl leidai man tikėtis ir kentėti? Aš ateistas, man nereikia krikščioniškų vertybių". Tada jis nuėjo iš nustebimo pakreipęs galvą. Klaikiai nemėgo, kai kas nors jam paliečia ausis.
       Mano močiutė labiausiai bijo, jei kas nors iš jos anūkų susidėtų su negrais. Ji nėra rasistė, nieko nežino apie Kukluksklaną, nepropaguoja diskriminacijos, tiesiog negras jai yra kaip marsietis, su kuriuo, neduok Dieve, tektų sueiti į kontaktą.
       Vienas mano draugas sako, kad daugiausia, ko jis nori iš gyvenimo, yra vaikai. Kita mano draugė sako, kad niekada į savo biurą, kuriame dirba, nekyla liftu, o sparčiai užlipa į tryliktą aukštą. Ji nemėgsta krevečių, krabų ir žuvies. "Aš iš proto einu dėl pieniškų dešrelių. Man nusispjaut, kai sakoma, kad ten vien krakmolas, soja ir tualetinis popierius, ir jei jie sumala įkritusias žiurkes, man "dzin". Aš jas galėčiau valgyt tris kartus dienoj." "Taip yra todėl, kad žiurkių naguose yra vitaminų, kurių tau trūksta". Ji neužpyko, linksmai susiraukė ir pasakė: "Dabar, kai man pakėlė algą, galėčiau valgyt visokias jūros gėrybes, bet aš negaliu be dešrelių". "Aaaa, tau pakėlė algą! Sveikinu. Nuo to ir reikėjo pradėt".
       Dar aš pažįstu vieną vaikiną, kuris svajoja turėt savą kampą, visada ledų šaldytuve ir taip gyventi su mergina, bet sako, kad visko galėtų atsisakyti dėl savo brolio. "Dėl manęs gali viskas patvinti, tikrai, man nei motina, nei tėvas nėra taip, kaip jis, man nesinori, kad jam kas nors atsitiktų. Nors žmogus tėra klozetų pakrovėjas, dėl bratano man nieko negaila". "Tu dėl jo aukotum, pavyzdžiui, visas babkes?" "Laisvai." Ir kad išblaškytų pernelyg dramatišką savo toną, jis priduria: "Čia tau ne mamai pelę rodyt".
       Viena mano draugė verkia, kai sugenda mobilusis telefonas.
       Aš labai nemėgstu žmonių, kurie, kai paklausi, sako: Ką? Tu žiojiesi kartot, tada jie nutraukia tave savo "nežinau".
       Arba kai klausia tavo patarimo, o paskui už jį tave ima kritikuoti.
       Arba kai papasakoji anekdotą, o žmogus jo nesupranta ir ant tavęs užpyksta. Arba kai tu pats nesupranti anekdoto, ir pasakotojas už tai irgi užpyksta. Ir šiaip, aš galvoju, jei vietoj visų komplimentų man mokėtų pinigus, būtų daug geriau.
       Aš bijau su savim kalbančių žmonių, bet reikia prisipažinti, mintyse varau nemažus monologus. Neturiu pozicijos dėl mirties bausmės. Dėl eutanazijos ir klonavimo irgi. Tai tas pats, lyg žinoti, ar Dievas yra, ar ne. Agnostiku būt gerai vien todėl, kad gali judėt abiejomis kryptimis. Manęs nesukrėtė tragedija Niujorke, kol nepamačiau "Focus" žurnale kažkokio akiniuoto žmogelio su kruvina skyle galvoje.
       Ir šiaip, žmones visada gali suskirstyt į dvi kategorijas, nusispjovęs ant šūkio "velniop binarines opozicijas". Yra tie, kurie mėgsta pomidorų sultis ir ne, bijo/ nebijo tamsos, knarkia ir ne, derasi ir ne, nuomoja filmus ir ne, užmiega greit ir ne, čepsi ir ne. Ir t.t.
       Du pensininkai kiekvieną vakarą užremia grėbliu duris, jie man tuo irgi patinka.
       Vieną kartą vyko susitikimas su švedų rašytoju. Jis pasakojo apie savo knygą, kurioje pagrindiniai veikėjai yra velnias ir rusas alkoholikas. Pasakojo apie tai, kaip du metus gyveno ta knyga, jo žmona susirado naujų draugų, o jis tik rašė, rašė kol įtikėjo, kad pat yra velnias. Ir paskui visą laiką jis kalbėjo apie savo velniškumo požymius, apie tai, kaip jam sapnuojasi keisti dalykai, parausta akys ir cigaretės dūmuose jis mato pragaro ratus, ir negali pakilt prie skambančio telefono, nes būna kažkuriam rate. Pasibaigus jo pasakojimui, žmonės paplojo ir konferencija baigėsi. Tada jis susirinko savo popierius, rankinę, švarką, pakabą ir tušinukus, ir lipdamas laiptais vožėsi su visais daiktais kaip apsvaigęs Liuciferis. Paskui droviai paaiškino, kad labai pavargo. Būti velniu turbūt.
       Turėjau tolimą tetą, kuri buvo laikoma silpnaprote ir todėl ją visi nuolat drausmino. Ji pradėdavo dainuot gatvėj, kalbindavo girtuoklius ir žaidžiančius vaikus, o paskui, sulaukus daugiau nei 50- ties metų, sugalvojo ištekėt ir tapt ūkininke. Iki tol buvo pagimdžiusi 3 vaikus ir niekas nežinojo, nuo ko jie. Jos vestuvėse mes su kitais paaugliais prisigėrėm ir voliojomės apleistam sode išsitepę suodžiais ir krakmoliniais saldainiais. Per puotos įkarštį senas jaunikis sugalvojo suvaryt visus viščiukus į trobą ir užkurt krosnį. Po kelių valandų visi, sėdintys lauke, išgirdom klyksmą- jaunoji atidarė duris ir pro dūmus pamatė jūrą geltonų viščiukų, užtroškusių ir nuklojusių grindis savo plonais kūnais. Ji verkė ir nešė juos į lauką, ir mes gavom nemažą pramogą juos apžiūrėti ir palaidoti. Nesu lietus nieko labiau nuvytusio ir glebaus nei nudvėsęs viščiukas.
       Paskui tas senis apkaltino ją nemokšiškumu, primušė ir ji grįžo į miestą, visiems choru šaipantis iš ūkiškų jaunamartės svajonių.
       Dar vėliau ji nustojo kalbėt, gulėjo išvertus šimtakilograminį pilvą ir išgąsdinta žiopsojo į lubas. Paskutinį kartą ją gyvą mačiau kai aplankėm ir atnešėm šokolado, ji kando jį per popierių su žvėrišku miklumu, kramtė ir rijo, o giminaičiai barėsi: sustok, sustok, niekas neatims!
       Kartą mums dviese einant iš parduotuvės, jai paleido vidurius, aš nežinojau, kaip padėt, ji atsisėdo ant žemės, apsikabino mane ir pravirko, paskui nusiramino ir mes grįžom namo besijuokdamos, kad ji eina kraudama į kelnes ir negali sustot. Labiausiai jai patikdavo paskambint telefonu ir klausyt, kaip automatas sako valandas. Ji išmokė mane ir mano draugelius visokių ženklų iš pirštų, negražių eilėraščių ir dainą "Raskinulas' more široka, mariakai per tvorų peršoka!"
       Ir kaip dabar paaiškint tas keistas preferencijas, kurias jaučiu skiesto mėšlo kvapui, primenančiam medų, lėbavimui ant žolės, kuomet nuo senovės graikų tave skiria tik tai, kad nevemsi į kibirėlį, ir jau tas pats, su kuo šokti, tik sugebi atsigint kibių kaimiečio rankų ir klausimo "Ar pabučiuosi mane?" Ir užmiegi nesuvokiamu paros laiku, su išbaigtumo jausmu kaip mamutas, kaip Babilono bokštas, susijungęs su dangum ir žeme tobulam vertikalume, net neįtardamas, kad kelsies ryte, trauksi šiaudus iš plaukų, sėsi į pagirioto dėdės mašiną, apsiverksi skirdamasis su savo pusbrolynu ir pusseserynu, ta mase žmonių, su kuriais sugėrus sieja tirštas kraujas, grįši ir švęsi gimtadienius pseudo- retro klubuose, sieksi akademinės karjeros ir siųsi savo CV turtingoms kompanijoms, taisysi laikrodį, anteną, bato kulną, rašto darbą, mėgausies vaizdu nuo kitų šalių tiltų, pažindinsies ir sveikinsies keliomis kalbomis, ir simpatijų krūmas žels, žydės, vys, ir neužsidegs, nors galėtų, ypač tą minutę, kai norėtųsi kokio nors ženklo, kuris nebūtų tik tavo vaizduotė.
       Ir tie neišnarpliojami kriterijai, pagal kuriuos renkiesi žmones, paskui stebiesi, kodėl jie nutolsta ir pamiršta, keisti nuopelnai, kurių gėda ir už kuriuos tau dėkojama, tas norų ir baimių rinkinys, apie kurį galvodamas tegali pasakyti "kurių velnių", arba apsimest, kad didžiuojiesi, kaip tas matematikas, kuris sako mėgstantis save už tai, kad neskiria jausmų nuo sekso, tačiau kažkodėl žiopso į kiekvieną mergą šuns akimis,- visas margumynas tavo normalių keistenybių, kurios tik dar labiau kelia įtarimą, kad esi socialinis robotas, kaip ir vienas mano draugų, kiekvieną laišką užbaigiantis šūkiu: Saugokis normalumo!- tačiau pats prieš keliones milijoną kartų apsidraudžiantis, skambinantis ir perkantis medikamentus, ir klausiantis: "Ar tikrai galiu atvažiuot?" Tu jam sakai: "Be abejo, man bus malonu tave matyt, kaip visada", o tada jis: "Bet jei yra nors viena problema, tai nevažiuosiu." "Ne,- tikini jį-, jokios problemos nėra". Ir jis vėl: "Ar tikrai nori, kad atvažiuočiau?" Tada neištveri ir rėki į ragelį: "Nežinau!" ir išgirsti jo griausminą juoką: "Na štai, galų gale normalus atsakymas! Bet vis dėl to... galbūt?!"
       Ne ne, teisingiausia yra mano draugė, kuri amžinai blogos nuotaikos, ir kai siunčiu jai žinutę "Ką veiki?", nuolat atsakanti "Einu nx". Ir dar kartą įsitikini, kaip nedaug žmogui reikia. Pasakai "užbėk pas mane, turiu (vyno- ledų- šokolado- lydyto sūrio- naują soundtrack'ą- nuotraukų- hašo- starkos, etc.)" ir žmogus jau čia. Su visu savo preferencijų rinkiniu, razinomis akyse, asmeniniu monologu, velnio ilgesiu, nauja šukuosena, skubėjimu ir buto mokesčiais. Su savo "gerai, sutinku, "man patinka", "nekenčiu, kai", "turiu atsiprašyti", "eik šikti" ir taip toliau įvairiomis variacijomis.
       Ir dar kažkas teigia, kad žmonės gali sutarti, nes dalykų prasmės yra tarpsubjektyvios, jos išeina iš kiekvieno individualiai ir susitinka objektyvioj plotmėj, ir du žmonės, pasakę "laisvė", susivienija bent šiuo žodžiu, nors įsivaizduoja tai skirtingai. Kažin, ar taip. Man visai nesvarbu, kur įsikuria reikšmė- tavo subjektyvioj duobėj ar ant objektyvaus pjedestalo. Man ne tas pats, kas sumalama į dešreles, bet jau beveik tas pats, kuriuo būdu leistis į santykius ir užsidirbti pinigų. O posakiai: didžiuokis savo subjektyvumu, neieškok absoliuto, viskas tėra tavo paties autoprojekcija - irgi nulis. Teisingiausia būti abiejose barikadų pusėse iš karto, o dar geriau- stovėt vidury kovos lauko, stebėt susišaudymą ir pamažu virsti krūmu, vėjui išnešiojant tavo "taip ir ne", kraut žiedus, sproginėt pumpurais ir nykti, maloniai apsigaudinėjant mintim, kad kartais visai netyčia gali tapti objektyviu atskaitos tašku šitoj jūrų jūroj su šokančiais jūreiviais, vestuvėmis sode ir proto užtemimais, šitam audiny iš veidų, metų laikų ir įpročių, šitam fundamentaliam gobelene iš visko, ko niekada neturėsi ir nenorėsi turėti. Ir tavo preferencijos, ta keista chaotiška abėcėlė liks amžinai neiššifruojama mįsle, nes ją suformavmo kažkoks išvadų ledynas, verčiantis vienus dalykus atmesti vardan kitų, arba neatmesti, tačiau suvokti, kad negali turėti visko, netgi dešimtosios visko dalies- ir tai negali. Tik kažkodėl maloniau bendrauti su žmogum, kuris sako "man taip viskas patinka, aš taip visko noriu", nei su tuo, kuris sako "man niekas nepatinka ir aš nieko nenoriu", nors šis arčiau tiesos nei pirmasis. Kokios tiesos, vėl klausimas, gal arčiau laisvės tiesos, skelbiančios tuštumos ir bevertiškumo šedevrus, kurių nenori pripažinti kolekcininkai. Ačiū dievui, yra rinka, tik ji viena žino, kas tau patinka, ir neklausia įkyriai, kodėl. Kodėl tau patinka šitas paveikslas iš tavo paties kažkur surankiotų dalelių, be abejo, nesiderinančių vienų su kitomis, bet tai ir yra avangardas.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt