Gabrielė Klimaitė
       Ledinė galva

       Vandenyje sėdi meška ir žiūri į tolumą. Pusė kūno, iškilusio virš vandens, žvilga ir garuoja, akys įdėmios, stiklinės, snukis rimtas. Didelis meškos kūnas nejuda. Aplink - apaugę pelkės krantai, vakaro prieblandoje skraidantys vabalai ir tyla. Meška nuleidžia galvą, panyra ir dingsta raibuliuojančiam vandeny.
       Pabundu vonioje su oru įtraukusi vandens. Iš pradžių daužosi širdis, paskui iškosėtas vanduo ima graužti gerklę ir sapno realumas prapuola. Pirštų oda susiraukšlėjusi, lyg senatvės užuomina. Vanduo ir laikas- banalus duetas, bet pabėk kad gudrus.
       Prisimenu du lokius. Jie gyvena mano galvoje kaip simboliai, užaugę zoosode prieš n metų. Abi meškos narve kartojo po vieną judesį. Pirmoji meška vartėsi ant nugaros ir kartais suriaumodavo. Po pirmo karto iš baimės šoktelėjau atgal ir atsitrenkiau į besijuokiantį tėvą. Kita meška visą laiką siūbavo nuleidusi galvą kaip laikrodžio švytuoklę, plačiai įsirėmusi išskėstomis letenomis į narvo grindis. Vėdino odą, po gerkle nukarusį kailį- į kairę, į dešinę, - kaip įsižaidęs vaikas, didelis plaukuotas debilas.
       Šikart susapnuota meška, nebyli ir dingusi vandenyje, turbūt buvo kažkoks žmogus, likęs nesuprastas, prapuolęs dugne su dumblu ir žuvų kiaušiniais.
       Žinau, kas tie lokiai. Tie iš šiaurės parvilkti belaisviai. Norėčiau juos pamiršti, negalvoti apie laiko nykimą, net jei jo nesiilgi. Nulupti lokių odą. Juo labiau, jei ilgiesi.
       Atsimenu kaip pirmas lokys, sėdintis prieš mane atraitotomis kelnėmis, žaidė žiebtuvėliu. Aš sėdėjau šalia, šnekėti buvo beprasmiška. Šnekėti, lyg nieko neatsitiko- neįmanoma. Tai atsitinka neatšaukiamai, šimtu dešimčia procentų. O šnekėti apie tai dar kvailiau- nei atsiprašinėti, nei dėkoti, nei teisintis- vėlesni komentarai- tai realybės, kuri ką tik tau buvo dosni, begėdiškas prievartavimas. Todėl tylėjom, žiūrėjom vienas į kitą kol tapo juokinga. Juokinga patalpa, rūsio biblioteka, prieblanda, knygos. Kaip iš kandžios dainos- and so I fucked her on the floor between the books of Ancient Law. Juokingos kojos ir aiški mįslės išklotinė. Ir tuštuma, lyg būtum gilzė- kulka nuskriejo, nekliudė nei pergalės, nei nusivylimo, pataikė į palengvėjimą. Juokingas įvykio paprastumas, nieko, tik tai. Žygis dešimčiai minučių, kelionė aplink stiklinę, nešiojamas vandenynas. Toliau kito kūno nėra nieko.
       Čiurlionis būtų puikus simbolistas, jei nebūtų lietuvis,- tarė man lokys. (Visuomet taktiška pradėti apie meną.)
       O Maxas Ernstas? Jis buvo žydas?
       Ne, nors nežinau. Žydu menininku geriau būti nei lietuviu. Sutiną žino daugiau žmonių nei Čiurlionį. Nekalbant apie Ernstą.
       Taip. Bet Čiurlionis niekad negyveno nei su Lorca, nei su Gala.
       Suminėjus tiek pavardžių tapo aišku, kad mudu ir toliau suprantame vienas kitą, beveik kaip partizanai. Žinojau, kas bus- arba kompromisinės kvailo intymumo akimirkos, arba nieko nežadantis laikas. Šitas meno ekspertas nebus mano, bet prisiminsiu kaip mažą ekskursiją į gyvūnijos pasaulį.
       Jis baigė rūkyti ir išėjome į auštantį rytą. Jūros purslai stipriai krito ant veido. Po žolę lakstė į vištas panašūs paukščiai.
       Kitą diena buvo gera. Žodžių nereikėjo, šviesoje skraidė pūkai, grojo gotikinį roką ir vynas pylėsi į plastiko stiklines. Draugai buvo praeiviai, praeiviai virto draugais, sukomės tarpcivilizaciname būryje bičiulių, vykdydami discover your neighbour programą. Buvo linksma ir mes mylėjome vieni kitus. Mūsų konferencija baigėsi keletu tuščių rezoliucijų, pasauliui nieko nesukūrus, tik keletą akimirkų sau, savo biografijai. Būsimam lokio nekrologui. Lokio, kuris yra paradoksalaus gyvenimo simbolis, vienišas elgeta ir karalius, tiesiantis letenas į šilumą, atliekų miške ieškotojas. Laiminga siela netausojamomis kepenimis.
       Jam patiko pasakoti, ką sapnavo. Apie savo šalį, storą senelę, kuri išmokė papjauti triušį ir nulupti odą. Kai jis buvo mažas, ji sakydavo- ateik, užmušk triušį. Aš negaliu, sakydavo jis. Ateik čia, imk peilį. Aš nenoriu. Reikia,- atsakydavo ji. Tada jis pjaudavo, kabindavo triušį už kojų ir traukdavo kailį žemyn kaip kelnes. Jis norėjo būti senas, kai galėtų sėdėti namie ir pjaustyti skardą. Norėjo turėti ypatingą sąmonės paketą, pildė jį įspūdžiais, dailininkų biografijomis ir kelionių nuotykiais. Norėjo sugrįžti į romėnų laikus, turėti savo leidyklą, prašydavo: išgerk ir šok. Žiauriai keikėsi ir buvo įsitikinęs, kad yra burtininkas, nes moka sulėtinti laiką Carlsbergo pagalba.
       Paskui vanduo ėmė dvokti medūzomis, artėjo ruduo, bičiuliai toliau pramogavo ir mes sulaukėme minutės, kai cirkas, sukrovęs dekoracijas ir žvėris, pajudėjo į kitą vietą, ir mano meška, uždaryta vagonėlyje, pradingo už posūkio. Kitaip tariant, kuprinė išnyko lietuje, o po ja- ir mano darlingas, tapęs atsiminimų mėsa.
       Po išsiskyrimo labiausiai norisi sulaukti fatališkos kompensacijos, bet ir toliau moki pats. Toliau nardai pelkėje, tiesos dingsta po vandeniu, žinojimas traukiasi į minkštą kiaušinį. Iš laukinės žvėrių ledi praeitis virsta gerai besitvarkiančiu naminiu žinduoliu, kasosi nugarą į narvo virbus ir nedėkoja už maistą; darlingas blanksta, ir jau galima pamiršti neišbaigtumo, nežadėjimo, nelaukimo mokyklą, tačiau vėl prašai- tęskis, istorija, nesibaik. Neatimk iš manęs šito. O jei sustosi, tai ten, kur man būtų gerai. Juk narve sėdi ir kitas lokys. Dešimtmečiu anksčiau. Infantilioje vystymosi stadijoje. Lokys- jaunuolis.
       Tai buvo 70- ųjų pabaiga ir 80-ųjų pradžia; produktyviausi tėvų metai, kai ėmėme rastis gimdymo namuose ir tapti naujais deficitinio pieno vartotojais.
       Vaikinai juodomis striukėmis, galvos kaip futbolo aikštė neataugusia žole. Graži pradžia padangoje po medžiu, statybose tarp armatūros virbų. Pieno krautuvė, kur pardavėja mėgsta čiupti tau už nosies. Išeini pirkti tingėdamas, po suknele velkies kelnes ir marškinius, ir atrodai kaip mikrorajono radžkapuras. Vakarais laiptinėje sėdime parėmę smakrus ir žiūrime, kaip drąsi paauglė šoka su įsivaizduojamu mikrofonu ir ištaikius progą, kai visi stebi, uždainuoja- boys boys boys, Sabrina prostitutka!
       Laikas, kai pradedi šlaistytis, kai nustojama žaisti kvadratą, sumažėja tikimybė gauti į galvą. Ieškai paslėptų daiktų ir kapeikų, leidies į rūsį, kur kaimynas su žibintuvėliu knisasi po lentynas ir kviečia pažiūrėti žiurkių, bet tu skubi pas naujus draugus, kiemo nepritapėlius, utėlinius, nes jie, pasirodo, yra nebloga publika. Isteriški berniukai ir ujamos mergaitės, ištikimi, jie neverčia dalyvauti Miss Kiemas konkurse, su jais gali nežaisti butelio, jie klusniai atneša irisų ir neatkimba, o jų mamos dėkingos, nes dariukai dar nežino, kad ir čia nepritaps, greit bus pamesti vardan kitos publikos, tos su patronais ir chlapuškėm.
       Vaikystės patvoriuose, varnalėšose, automobilių griaučiuose, po skalbinių virvėmis, mėtant peilį į žemę, žiūrint, kaip kaimynai sklype vidury miesto užveisia kiaules; akmenukai joms į šonus, kol kriuktels miegodamos. Jų šeimininkai girti, nerangiai besimušantys, griūvančiai sugėrovei numovę sijoną ir ji keliasi ropodama, šviečiant sėdynei. Bendrabučio staigmenos, pavyzdžiui, stebuklingas klozetas. Ima kilti ir priartėjusios prie krašto, išmatos tarsi apsigalvoję, vėl nusileidžia. Laiptinės turėklai, ant kurių sėdintys vaikai mato, ką valgai, po to apmėto langus lipnia statybų guma.
       Tai laikas, kai šnekėjome niekučius, norėjome būti svarbūs, nevalgyti ir nemiegoti. Kruvinos alkūnės ir dviračio pompos, kandžiotis, spjaudytis, nerėkti mušamam, verkti tyliai ir neatsiprašyti, padėkojus dingti su dovana, nesigirti, nesiskųsti, pirmam neiti taikytis, klusniai nusirengti prieš seselę, gydytis nuo kirmėlių. Naktis trukdo, skiepijamės, vemiame ir įsikalbam apendicitą. Svajojame apie lakerkas ir veislinius šunis. Rūkyti tada dar nebandėme, bet profesionaliai lukštenome saulėgrąžas, kurias pardavinėjo senis, pravarde Sėmečnik. Laivų remontuoti atvykę vietnamiečiai vaikščiodavo vakarais šūkalodami deti, sabaka, konfeta, o mes juos vadinome negrais. Kai kurie jau turėjo magnetofonus ir maikes su Maiklu Džeksonu. Po King Kongo norėjosi beždžionės, bet terliojomės su žiurkėnais arba iš balkonų kritinėjančiomis katėmis. Tada prasidėjo nauja era, su trispalvėm ir skautais, vietinis iškrypėlis nesiliovė kvietęs pasivažinėti, viešpatavo cukraus vata ir muzika. Istorijos vadovėliai pritvinko naujų datų ir mažąjį Volodią išsūmė Vytautas Didysis.
       Apie dievą kalbėdama tikybos mokytoja įsiaudrindavo ir susiimdavo už pilvo. Visi audrinomės tikėjimu, ėjome su klase melstis ir paliesti naujo varpo, kuris vėliau įkeltas į bokštą tapo niūriu sekmadienio gongu. "Neatsimeskit nuo dievo, dievas yra ugnis, kas atsimeta ir piktžodžiauja, po mirties nešios degantį akmenį burnoje,"- droždavo mokytoja sudrėkusia kakta, besigarbanojanti nuo entuziazmo. Įsakmus dievo šauksmas klupdė mus naujoje bažnyčioje, galvas žemyn, keliame širdis, bet- o taip!- mes ėjome tik dėl tų vaikinų su suknelėmis, kurie- nauji ir drovūs, neišsipildę riteriai, - bandė mylėti savo artimą ir tos pastangos buvo aiškiai matyti sukvadratėjusiose akyse. Kartais jie priminė angelus juodais naktiniais, kartais tebuvo idėja daikto, kurio niekad negausi, nes ne tiek norėtųsi, kiek būtų smalsu. Ir ką gi, jaudinantis momentas, kai po žodžių "Kristaus kūnas" jis pažvelgia man į kaktą, ištiesia komuniją į pražiotą burną ir netyčia nagu užkabina dantis. O dieve, ne tavo kūnas manyje, o kunigo pirštas pusę akimirkos, to užtenka, kad jo išsigandęs žvilgsnis taptų prasmingas- nuo šiol visi sekmadieniai bus paaukoti! Priimtos visos komunijos! Kad tik dar žvilgsnių ir neklusnių pirštų, tai geroji naujiena, pakelta širdis! Jis išsidavė, kad pelnytų mane, tiesa, neilgam, nes po to prasidėjo pasibuvimai jachtklube.
       Vėliau atvėso ir religinė ekstazė, ir nors tuo metu dar rodės, kad Jėzus ant kryžiaus išskėtė rankas apkabinti mane kaip geraširdis sąvadautojas, mane, atėjusios iš iš savo išvadų kanalizacijos pas apsisprendusį, bet sutrinkantį šventiką, mano netyčinį suokalbininką, (ooo... aš amazonė!)- vis labiau tapo aišku, kad nei vieno iš jų- nei Jėzaus, nei kunigo- nuotaka nebūsiu, ir jei įtari, kad tave atstums, greičiausia taip ir bus.
       Vėliau ištvėriau ausies operaciją ir putojančias vandenilio dezinfekcijas. Sukako penkiolika, lemties vardas, Nuobodulys, apėmė tėvų namus ir dailės pamokas, bet ne mokytoją, kuris, palinkęs prie piešinio, mėgdavo mus prisitraukti per liemenį, ir dienos hitas būdavo tai, už kurio molberto jis tai padarydavo. Jau tada aiškėjo, kad viskas priklauso nuo Požiūrio. Jis fermentavosi. Iš laimingai spirgančio į depresyvų, šaltų kojų ir šešetų į mokytojų padėkas ir audiokasetes. Iš košmaro diskotekoje, kur kažkas paleido ašarinių dujų, ir mus išnešė pasigailėjęs ambalas, prispaudęs prie veido savo "gandonkę", - į sėdėjimą ant molo su draugais, nekenčiamais mažvaikiais, besižarstančiais nešvankybėmis, - tai buvo vienintelis kartas, kai gėrėme alų ant valties ir jie mus apkabino be patyčios ir grubumo. Jei dar būtų leidusis saulė, išeitų atvirukas "Laiminga paauglystė- tai įmanoma!". Vėliau vėl koliojomės, išsiskisrtėme poromis, "požiūrių" grupelėmis, ir kai mums sakydavo- vaikai, cirką darote?- niekas nežinojo, kad cirkas yra amžinas, tik įdomu, kas mes jame. Išsižioję snargliai ar veikiantys gimnastai, ar periamos meškos, o gal- būtų gražu- riaumojantys liūtai, dideli, neplaužiami, nors prišerti trankviliantais.
       Atsimenu, mums sakė- nauja karta. Ką jie turėjo omenyje? Cirkas buvo tas pats, pridvisęs ir aklinas, net jei praėjo desperacijos laikas, kai posovietiniam buržua virė pragarai, mes buvom geri, besimokantys, kai kažkur vyko kriminalai ir pratrūko AIDS, kurio tolimas aidas pasiekdavo mūsų švelnias ausis, gėrėme nebaisiai, nevartojom narkotikų ir buvome socialūs, beveik visi.
       Norėčiau sakyt, kad pamiršau savo Pirmąją Aistrą dešimtmečio pabaigoj. Pamiršau berniuką ir jo ausis, dideles ir atlėpusias. Tos ausys buvo ypatingos. Tai buvo atskiras nepriklausomas darinys, gyvis, moliuskas ant uolos, varlių gniutulas žolėje. Tai buvo jo kūno barometras, gyva vėliava, jo papuošalai iš mėsos. Šviečiant saulei ausyse švietė žydros gyslelės ir taškiukai, audinys spindėjo rožine šviesa, tiesiog hemoglobino ir geležies lempos iš abiejų mano išrinktoto galvos šonų, tik kur tu dabar? Istorija pedofilui, jei jį užveda septynmečių simpatijos proveržiai, o tiesa yra tokia, kokia yra- aš mylėjau tas ausis su tokiu tikrumu, kad kritau į jas, gyvenau jose, žinojau jų nuotaiką, niekad neliečiau. Jis nejautė ausų kaip ir dažnas iš mūsų nejaučia nosies, pakaušio, piniginės, gėdos, kaip nejauti laiko, būsimos ligos ir savęs ekstazės akimirką. Kartais jis paliesdavo ausis, palinkęs virš gramatikos antrai klasei, kasydavosi arba timpčiodavo, nežinodamas, ką pasakyti. Kartais sukišdavo pirštą, bet radęs gręžinį, atsargiai ištraukdavo. Buvo akivaizdu, kad ausys gyvena netrikdomos jokios intervencijos- nei higienos, nei smalsumo sumetimais.
       Gal manote, kad tos ausys buvo juokingos? Nė kiek. Iš plonos kraujo tekstūros, jos juda ir virpa, šokčioja jam kramtant, tai viso pasaulio žemėlapis su savo upėmis, molio ir sieros slėniais, jo vėduoklės, mano širdies raukšlėti spąstai, musica brutal. Karmen rožės, suplazdėję ant mažvaikio makaulės.
       Kai mano aistros taikinio tėvas užpykęs čiupo jam už ausies, susirinkime sėdinčios motinos sukilo- nereikia! Nereikia? O dvejetų reikia?! - paklausė tėvas ir pasukęs ausį kaip orkaitės rankenėlę, privertė vaiką suinkšti. Paskui paleido, liepė sėstis ir pasiteisino, kad tai bus į sveikatą.
       Ausis švietė, širdis pylėsi gailesčiu ir nusivylimu, viskas pamažu užsimiršo. Niekas jo neprivertė mokytis, tėvą tapti inteligentu, o motinas mažiau apie viską supratingai gagenti.
       Užsimiršo gebėjimas mėgti ir mylėti ką nors ne už nuopelnus. Užsimiršo teisė į inkštimą, proga ir malonumas jausti nekaltai nubaustam. Užsimiršo priežasčių nesuvokimas. Viskas daugmaž aišku, mano drambly negražuoli, cirko primadona, mano meška, raudonas galvos žibinte. Išnyko vaikų erotikos elementai, kurią terpdamas į rakto skylutę pamatytum tik menką lyrizmo ir įgeidžių pradžią, tariamą šešiemečių autentiką, tuos meilumo ir ydų liliputus. Pamatytum ką ir taip jau matęs, raudonausį verksnį, įsimylėtą ir gailimą, baudžiamą ir išdykusį, kvailai mėgdžiojantį ir išsišokantį, niekada nesupratusį mano laiminančio žvilgsnio, nes- ką gi- mylėdamas kitą labiausiai myli save, naudojies proga pasimėtyti kilnumu ir kvailais įrodymais, kad myli iš tikrųjų.
       Pamiršau ir ilgus spėliojimus, kas buvo ta moteris, atsisėdusi prieš mane vieną rytą autobuse į stotį, ji gali būti viena iš dviejų- arba karalienė, arba kekšė. Karalienė, nes taip sako akys. Kekšė, nes turi būti kažkokia prieštara. Pagal rūbus nesuprasi, balti plaukai, radonas švarkas, akys juodos, ji labai graži. Smakras pakeltas, būtų statula, bet tos akys žybsi. Ji karalienė, taip, greičiausiai. Linguoja, atsidūsta, galva pakreipta ant šono, kaip su karūna. Ir staiga ji prisimerkia ir ima žiovauti, plačiai, garsiai, neužsidengusi burnos, ir toje burnoje trūksta dantų, daug dantų, ji kekšė, vis delto, ji kekšių karalienė.
       O Drambliausis nesusirinko mano įrodymų ir nesidžiaugė jais, jie nebuvo nei būtini, nei pakankami, aš tiesiog jo ausyse mačiau visuotinį atlasą septintai klasei, taigi savo ateitį. O dabar, kai disponuoju užsimiršimu kaip laisvu kapitalu, galiu nebijoti neišsipildžiusių fetišų, ausų šėšėlio, galiu žaisti meilės įrodymais ir paneigimais, net jei mano brangųjį baustų šlykštus bukas tėvas. Ir jei gaila laiko, to tuščio skaitiklio, kur tavo nuopelnai yra smulkmenos, kai manai, kad nei giriamas, nei baramas nesikeiti, ir klaidas lyg keistą kvapą nujauti iš tolo - pamiršk. Laiko gaila, nes kaip jį benaudotum, tai nėra geriausias būdas.
       Kad atsiminimai būtų malonūs, turi su jais susitarti. Vaikystėje (nei gražus, nei nerūpestingas laikotarpis) imi viską, ką tau duoda, instinktu, atviru nervu ir irzliu nepripažinimu. Tavimi žavimasi, tave žemina, baudžia be paaiškinimo, giria už nieką, bjaurus kisielius, girto tėvo juokas ir motinos flirtas su veidrodžiu, draugų sąmokslas ir diržas, pakibęs smūgyje. Laiminga diena, kai likai nesutramdytas, nusegtu pavadėliu, neužsigeidęs to, ko niekad nenupirks. Vis dažniau kartoji sau- užmušk vaiką, kuris trukdo, užmušk vaiką savyje, išsėtinį paauglį, tą proto distrofiką ir jausmų invalidą.
       Kur gi ta teisė į užmarštį, šventas Sklerotike! Lokys tyli. Galva guli nusiridenusi į kambario vidurį, o palengvėjęs kūnas plaukioja prie lubų. Prieš ledui paimant galvą, imi justi ramybę. Panašiai kaip žmogus, pakliuvęs į nemalonumą, bando išsisukti, aiškinasi, prašo ir reikalauja, ir staiga pasirodo kitas žmogus, truputį šiurpus ir galingas, ir sako- sėsk į mašiną. Aš nuvešiu tave kur reikia ir viską sutvarkysim.
       Žmogus sėda į mašiną ir važiuoja, ir ta kelionė yra ledo pradžia; opitimistiniu žvilgsniu žmogus gano horizontą, sėdi atsilošęs. Jis be galo dėkingas, ir nors problema neišspręsta, beveik tikras pergale. Rieda plentu, suka į šalutinį kelią, šokinėja per duobes.
       Tuoj viską sutvarkysim.
       Kūnas turi teisę į užmarštį. Galva verčia kūną prisiminti, odą prisiminti ir rankas taip pat, kūnas trokšta patamsio ir ramybės, išsigelbėjimo progos, kaip to pono, pasisiūliusio padėti.
       Suprantate, tai tikras nesusipratimas,- sakai vairuojančiam ponui.- Aš nepadariau nusikaltimo. Niekad nebuvau Čikagoj, nepakišau Velmos Keli ir nedirbau United Drugs. Niekad nelaikiau rankose beisbolo lazdos.
       Vairuojantis ponas linkteli ir sako:
       Geras daiktas. Ji pagaminta iš Karelijos beržo, su rusiško plieno antgaliu, o kotas apvyniotas švedišku pleistru. Tai geriausias būdas atsikratyti priešų. Pirkdamas lazdą TV parduotuvėje "Be proto", dar gauni dovanų šakes ir vežimėlį mėšlui vežti.
       Bet aš jos niekad neturėjau. Aš niekad nežudžiau, nors progų buvo daug. Aš visiems sakau- gyvenk. Išlaidauk. Do not sophisticate your mind.
       Aš nesuprantu angliškai,- atsako vairuotojas.
       Nesvarbu. Girdėjau tokį posakį: "Kur galėtų būti geriau, jei ne šeimoje? Bet kur." Aš tuo tikiu. Gyvenu čia ir dabar. Užėjau į tą pastatą, ir staiga mane apsotojo keturiese, kiša man popierius, mosikuoja, sako užvedėm bylą, nusvilk paltą ir einam kartu. Nieko nesupratau. Sakau jiems- neturiu kontrabandos kanalo, galite patikrinti sąskaitą. Su niekuo nesisieju, priklausau tik draugijai "Ne alaus skardinėms" ir dirbu reklamos agentūroje. Aš- niekas.
       Vairuotojas užjaučiamai pažiūri per veidrodėlį ir pasako:
       Suprantu.
       Kur mes važiuojame?- klausia žmogus.
       Tuoj pamatysite.
       Jūs juos gerai pažįstate?
       Taip. Jie man skolingi. Skolininkų aš nepamirštu.
       Žmogus nusiramina. Gera būti vežamam tvarkyti reikalų, ypač jei tai bus daroma už tave.
       Aš buvau pavargęs ir nelaimingas. Užėjau į tą pastatą. Argi tai uždrausta? Kiekvienas turi teisę į viešnamį. Mano paskutinis projektas buvo košmaras. Turėjau sukurti reklamą preperatui Klinex. Peristaltiką regeneruojančiam antifekaliniam monoksidui. Žinote, kokį tekstą sugalvojau?
       Vairuotojas pasuka galvą ir lėtai atsako:
       - Aišku, kad ne.
       Žmogus pakyla nuo sėdynės ir pakiliu balsu sako:
       Nuo šiol Jūsų geriausias draugas yra Klinex. Jis išgelbėja tada, kai tuštinatės žaliomis putomis, ir rodos- niekad nesustosite. Klinex privers tai pamiršti. Jūs visam gyvenimui nustosite tuštintis, ir niekuomet to nebeprisiminsite! Žmonės, nenaudojantys Klinex, jums atrodys kaip paskutiniai šikaliai. Pirkite dabar! Pasakykite Štop!
       Vairuotojas tyli. Jo veidas rūstus, ir staiga žmogus prisimena, kokį įspūdį tas buvo padaręs jį apstojusiems šunsnukiams. Jo autoritetą, žodžius- komandas ir ūgį.
       Atsiprašau,- sako. - Po darbo nekalbėkime apie darbą.
       Vairuotojas tyli. Žmogus liūdnai žvelgia pro langą ir galvoja apie nemalonumus. Neturėti jėgų atremti kaltinimus. Jaustis žuvusiam. Vienam prieš kelis, prieš slaptą sistemą, prieš monstrą. Būti bailiam geriau, nei būti bejėgiam.
       Aš labai noriu visa tai kuo greičiau pamiršti,- sako susigraudinęs.- Aš nekaltas. Tikiu, kad jūs galite man padėti.
       Padėsiu,- atsako vairuotojas. Netrukus jie sustoja.
       Ką man sakyti?- klausia žmogus.
       Nieko. Šnekėsiu aš.
       Jie eina link namo, beldžia į duris. Pasirodo kažkokie vyrai.
       Labą vakarą,- sako žmogus.- Atvykau išsiaiškinti.
       Jis pažiūri į jį vežusį poną ir kvailai nusišypso.
       Kur pinigai?- klausia galingasis ponas ir atsisega paltą.
       Čia, - atsako vienas vyras ir paduoda paketą.
       Gerai,- jis paima pinigus.- Eime į kambarį.
       Jie pajuda.
       Ponas yra iš reklamos. Jis sako, kad nieko nežino apie kanalą.
       Vyrai tyli.
       Jis nekaltas,- sako galingasis ponas.
       Aš nekaltas,- patvirtina žmogus, stengdamasis atrodyti rūstus. Po pauzės vienas iš vyrų pasilenkia prie galingojo pono, išklauso ir pasako:
       Pamirškite šitą reikalą, jei galite. Daugiau jums niekas netrukdys.
       Norėčiau,- atsako žmogus ironiškai. - Galiu pabandyti. Atleisti už tai, kad vos nepasigailėjau esąs gyvas.
       Ačiū,- atsako vyras.
       Bet... norėčiau kompensacijos,- taria žmogus staiga ėmęs pasitikėti savimi.- Ar čia vėl padėtų Jūsų žodis?- paklausia galingojo pono.
       Taip,- sako ponas.- Sėskitės.
       Žmogus abejoja, bet pažvelgęs į pinigus, atsisėda.
       Mane ir mūsų bičiulius sudomino jūsų prepartas. Norėčiau nebešikti visą likusį gyvenimą.
       Žmogus nusijuokia, vyrai pasitraukia toliau.
       Taip, jums tereikia nusipirkti Klinex. Juk nešikti įmanoma! - sušunka jis ir peršauta galva krenta nuo kėdės.
       Galingasis ponas įsideda ginklą ir pinigus.
       Į lauką, po liepomis,- sako vyrams.- Jis, galima sakyti, pats to norėjo.
       Paskui išeina, sėda į automobilį ir nuvažiuoja žemyn pakalne.
       Galva tyli, viena akis pramerkta. Išklausė detektyvo abejinga. Aš turiu teisę į užmarštį,- sakai jai. Galvai nesvarbūs tavo argumentai. Jos teisės nejaudina. Tik ji viena žino, ką pamiršti, o ką pasilikti.
       (Nušovus reklamos agentą, Klinex liko tik viena eilutė šviečiančiame skyde. Pasakyk stop!- buvo parašyta. Apačioje nupieštas vyras laikė sugniaužęs kumščius ir šypsojosi.)
       Užmarštis ir miegas, akių nereikalingumas tamsoje, naktis, kurtuma. Sutvarstyta galva. Galva po antklode, suspausti kumščiais, dusinti galvą, sušaldyti ir prislėgti, blokuoti jos judesius, versti ją užstrigti, perkrauti, trėkšti ir suveržti, slopinti galvą, nuraminti preparatais, šviesos terapija arba išdurtomis akimis, nupjauta nosimi, nulupta oda. Užmušti galvą.
       Aš pamiršau meškos snukį, žvelgiantį pro virbus.
       Pamiršau jos svorį ir stuburą, pamiršau vandens dvoką atoslūgio metu. Medūzas Šiaurės jūroje. Kiaules mūsų gatvėje. Pamiršau nuvalkiotą karalienę, jos išdėvėtą žiovulį, pamiršau laiką padangoje po medžiu, pamiršau degančias ausis ir roko paradą, ir suplėšytus marškinėlius, ir girtus rokerius, pusbrolio vestuves, verkiančias nėščiąsias, senstančias motinas, revoliucijas ir namų kooperatyvus, aš pamiršau tave, loky, tu sakei- pamirši mane, bet vis sugrįžti iš savo vaiduoklių pavėsio, tu, kuris žaidei peiliu ir manei, kad kraujas gražu, ir skerdei triušius sekmadieniais savo šeimos pietums, už tūkstančio kilometrų. Visur palikdamas skersvėjį, tingėdamas uždarinėti duris.
       Pamiršau ir tave, loky Nr. 2 su dramblio ausimis, tu nežaidei peiliu ir neskerdei triušių už tūkstančio kilometrų, bet užaugai, važiavai su draugais švęsti, ir įvažiavęs į upę nuskendai kartu su paslydusiais ratais. Pamiršau tvarkingo gyvenimo netvarkingas smulkmenas, didmiesčių žarnynus, amžiną užsieniečių išgąstį, praeivių šuorus, piktas mylimos tėvynės moteris, mylimą tėvynę, piktus pirmadienius ir kavines paryčiais, ir neužsuktą kraną, kuriuo naktimis girdėti istorinės srovelės lašnojimas, istorinės, nes reikia jausti laiką, reikia mąstyti globaliai, iš viršaus žiūrint į savo liūdną polką, garažų stogus, mašinų kėbulus ir baseinus, į tvartus ir paplūdimius su gulinčiais pilvais; reikia justi laiko pulsą, varpo dūžius, nusibodusį apokalipsės šniokštimą, reikia tikėti, kad esi ledinis aštunkojis, apglėbęs savo aukos dalį, užčiuopęs tai, kas tau priklauso, ir to niekas neatims.
       Pamirštu tai, ką prisimenu, noriu sušalti su turtu, užmigti ant aukos, palaidoti ją po savimi, po sukamenėjusiais čiuptuvais. Įšaldyti laiko paskolą. Prašau man tai leisti. Prašau teisės į ledą.
       Istorija toliau lašnoja naktimis. Paaugliai stoviniuoja prie fontano. Kvepia dūmais, kilnojasi alkūnės su stikliukais. Marokas miega, Tunisas budi. Panama kažką veikia. Pasaulis zyzia kaip elektros stulpas, bet jo sukimosi greitis lėtėja ir, nori nenori, liksime jauni.
       Darosi tylu. Vonioje vis dar šilta.
       Grimztame.
       Kažkas pasako labanakt ir žiūrėk, užmetęs už galvos ranką, jau keliauji į neuklininę erdvę be lagamino. Stulpai zyzia, plaučiai kilnojasi. Labanakt,- atsakai.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt