|
<< Atgal
Saulius T. Kondrotas
ESKIZAS
Nonai Marijai
Vaikas buvo negražus. Nė pėdsako fantazijos ar
linksmo gudrumo veide. Aplamai, žinoma, koks skirtumas. Vaikas kaip vaikas. Kaip visi
vaikai, jeigu ne fantazijos trūkumas. Matyt tądien slogavo, nes šnervės raudonos, o ir
iš akių kažkas tartum ištryškę. Žodžiu, niekas, žiūrėdamas į jį, negalvojo,
kaip gera būti vaiku.
Vardas jam buvo parinktas nei šioks, nei toks.
Kornelijus. Skambėjo dekadentiškai ir nė kiek nesiderino su vaiko išvaizda. Anais
laikais buvo įmantrus ir pretenzingas, šiais senamadiškas ir neskoningas. Net ir
tėvai suprato su vardu prašovę pro šalį, todėl nedažnai Kornelijų šaukė, buvo
kažkaip nepatogu, nes žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, tikėdamiesi išvysti kažin
ką, bet nusigręždavo apvilti.
Laidotuvės užsitęsė ir įkyrėjo Kornelijui iki
gyvo kaulo. Rudas karstas stovėjo prie duobės, paruoštas nuleisti, bet praėjo jau
beveik valanda, o niekas nevyko. Kažkas pavėlavo atvažiuoti, ir dabar laidotuvininkai
laukė kaip tik šio, svarbiausio, asmens. Be jo karsto užkasti nebuvo galima.
Saulė kepino negailestingai, dangus buvo it stiklas,
nežmoniškai kando uodai. Dalis laidotuvininkų dar stengės išlaikyti orumą ir
rūstokai žiūrėjo į tuos, kurie numojo ranka į sąlygiškumus ir susėdo ant
aplinkinių antkapių, dangstydamiesi nuo saulės laikraščiais ir nosinėmis.
Žiovaudamas vaikas pastovėjo, pažiūrėjo į
duobkasius. Jis nejuto smalsumo mirčiai, laidotuvių apeigoms ir nieko įdomaus
nesitikėjo. Kai važiavo čia, vylėsi, kad gal kartu su karstu per skubotą
neapsižiūrėjimą užkas ir duobkasį, bet dabar suprato, kad ne.
Kornelijus netgi gerai nežinojo, ką laidoja. Manė,
kad jauną šviesiaplaukę moterį, kuri išmokė jį susivarstyti ir užsirišti batus.
Jis prisiminė: moteris pritūpusi, jos pirštai vikriai manipuliuoja Kornelijaus batų
raišteliais, ji žiūri į Kornelijų, o jis į ją. Bet dabar pamatė moterį tarp tų,
kurie iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti orūs. Vadinasi, ne ji tenai, karste.
Vėliau, po daug metų, Kornelijus sužinojo, kad tą
dieną laidojo išvis ne moterį, o vyrą, kuris numirė kažkaip neįtikėtinai, net
literatūriškai. Jį pervėrė žaibas, bet savaime tai dar nieko nereiškia. Tas žmogus
ėjo per kiemą link gyvatvorės. Jis laukė parvažiuojant savo žmonos, o kaip tik
prieš valandėlę išgirdo, kaip prie namų sustojo mašina. Iš jos vis dar niekas
neišlipo. Perkūnas trenkė, kai iki gyvatvorės tebuvo likę kokie penki žingsniai, ne
daugiau. Gyvenime taip nebūna. Gyvenime visi nueina ir pamato, ką reikia ir ko nereikia.
Taip, po daug metų Kornelijus prisiminė, kad
tądien buvo laukiama velionio elegantiškos žmonos ir jo draugo, kurie vis neatvyko ir
neatvyko. Minutės slinko nepaprastai pamažu, saulė vis tvoskė iš baltai įkaitusio
dangaus. Kornelijus du kartus apėjo visas kapines, apžiūrėjo antkapius, paskui
pasilypėjo ant tvoros ir kurį laiką dairėsi po nuobodžias apylinkes, klausydamasis
kaip žolėj migdančiai dūzgia vabzdžiai. Tik suarti laukai ir mėlynas miškas
tolumoj. Nuo vienodumo vaikui ėmė suktis galva. Jis nulipo nuo tvoros ir nusliūkino
prie laidotuvininkų. Niekas nepasikeitė. Laidotuvės įstrigo kaip reikiant.
Kornelijus pritūpė prie žemių krūvos, rado
kaulą ir ėmė juo žaisti. Kapstė žemes ir tiek. Kaulas buvo žmogaus, jis puikiai tą
žinojo, tačiau nė kiek dėl to nesijaudino. Kaip sakyta, vaikas buvo be fantazijos,
paprastas, prie jo nelipo visokios makabriškos gyvenimo smulkmenos.
Vienas suaugusiųjų pasilenkė, paėmė vaiką už
peties ir stumtelėjo prie duobes.
Žiūrėk, pasakė pusbalsiu, beje
neturėdamas piktos minties, tik norėdamas vaiką kuo nors sudominti, kad jis
nenuobodžiautų. Pažiūrėk į tą duobę, kada nors ir tave taip užkas.
Kornelijus priėjo prie krašto ir pasižiūrėjo
žemyn, kaip jam buvo liepta. Duobė gili. Iš pradžių jis pamatė tik juodumą ir
daugiau nieko. Pamažu jo žvilgsnis prasiskverbė pro vėsią tamsą, ir jis pamatė
duobės dugną. Bet ne. Jam tik pasirodė, kad ten dugnas. Iš tiesų žvilgsnis nerado
kur atsiremti. Tebeskrodė šaltą tamsą, skverbėsi vis gilyn į bedugnę, vis greičiau
ir greičiau, į begalybę; paskui juoduma prasiskyrė, akimirksniu plyšo į skutus, ir
Kornelijų apakino ugnis: milijardai žvaigždžių liepsnojo tamsiame danguje, ten,
duobėj. Žvaigždės traukė, viliojo, negalima buvo joms atsispirti, begalybė svaigino.
Nesvyruodamas Kornelijus žengė į ją.
Kažkas šūktelėjo, kažkas įšoko į duobę,
ištraukė vaiką iš jos. Visi atkuto, sujudo, įvykis davė peno kalboms, išblaškė
nuobodulį ir mieguistumą.
Kornelijus kiek pastovėjo, nuleidęs galvą,
laukdamas pylos, bet niekas nekreipė į jį dėmesio, jis pakėlė akis ir apsidairė.
Pasaulis buvo ne tas, kuriame jis gyveno prieš valandėlę. Net ir po daug metų
Kornelijus prisiminė, kad stiklinis įkaitęs dangus dabar vienoj vietoj buvo truputėlį
įskilęs: baisu, kad subyrės, suduš ir milijonais aštrių šukių nukris žemyn.
Miško kraštelis peizažo kairėj kiek atsilupęs, ir nepaliaujamai knietėjo užkabint
jį nagu, atplėšt daugiau ir pasižiūrėt, kas gi ten, už dekoracijų. Galop ir jis
pats, Kornelijus, buvo kitoks, negu prieš keletą akimirkų. Staiga jau nebe vaikas.
Suprato esąs senesnis už suaugusius, kurie stovėjo šalia, aplink, tarp butaforinių
antkapių, ant kartoninės žemės, su šilkinėm gėlėm rankose. Suprato esąs kitoks,
nes šį tą žinojo apie Pabaigą, o jie ne.
Tai buvo pirmas suvokimas. Galima sakyti, tik bendras
planas, eskizas be detalių. Keli pieštuko štrichai, iš kurių gali nujaust visumą.
Paskui dar ne sykį gyvenime sąmonė atsisakinėjo
tikėti, kad reikės mirt, išeit, ištirpt nebūty, išnykt amžiams, nebebūt niekados
daugiau. Bet tada, aną tolimą dieną vaikas jautė: mano pėdos ir delnai suirs.
Subyrės kaulai. Kraujas susigers į žemę. Mano kaukolę užpildys smėlis. Mano
akiduobėse susirangys kirminai, o mano krūtinę pervers gumbuotos medžių šaknys.
Vėliau, jau suaugęs, Kornelijus, suprantama,
žinojo, jog kada nors mirs. Matė mirštant kitus ir žinojo, kad jo laukia tas pats
galas, kad jam nebus padaryta išimtis. Bet jautėsi taip, tarsi gyvens visados. Gal
senas, gal paliegęs, tačiau gyvens ir gyvens.
Tačiau ana vaikystės diena niekad niekur nedingo.
Diena, kai Kornelijus suprato: jauni vyrai šoks su gražiom merginom šiltais vakarais, o
manęs jau nebebus; raudonskruosčiai vaikai puoš egles jaukiuos kambariuos, ūkaujant
vėtrai už lango, o manęs nebebus; tyliai šokčios žuvys nakty, suoks lakštingala,
virš pievų draikysis migla, o manęs nebebus; kažkas bučiuos moterų akis, kažkas
glostys krūtis, minkštoj drėgnoj tamsoj kažkas girdės negarsius žingsnius ir
ilgesingą juoką, dviračių padangų šiugždesį, lietaus šnarėjimą medžių lapuose
ir žolėj, tolumoj skambės pianinas, o manęs nebebus; šiltas, stebuklingas pasaulis
alsuos, virpės, vaitos, spindės, kibirkščiuos, gyvens, tik manęs niekada jame
nebebus. Kaip nėra ir tų, kurie gyveno iki manęs.
Štai kaip.
Vilnius, 1986
Kondrotas, Saulius Tomas.
Metmenys, Nr.56, 1989.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|