|
<< Atgal
Saulius T. Kondrotas
KORNELIJAUS JEDERMANO RŪPESČIAI
Iš provincijų ateina blogos žinios. Centrinėse
Imperijos dalyse neramumai. Kažkur tenai, neregimuose taškuose, gaminami paslaptingi
nuodai, kurie upėm ir kanalais pasklinda po visą Imperiją ir pamažu ją ardo. Ypač
blogai naktimis. Sostinė negali ilsėtis, ji nubunda, pajutus stingdantį šaltį,
bangomis atplūstantį iš atkampiausių sričių. Kanalai senka, jų krantai irsta, upės
siaurėja, ir provincijos ima trokšti, nes nebegauna kiek reikia drėgmės, tegu ir
užnuodytos. Ir iš išorės Imperija jau nebeatrodo puiki, kupina jėgų, energinga.
Praeina žydėjimo metas, praeina vaisinga branda. Niekas nei išorėje, nei viduje
neišgelbės Imperijos. Jokie įkalbinėjimai, jokie dekretai ir įsakymai, jokie
paklusnumo ir lojalumo reikalavimai, perduodami iš Sostinės, neturi absoliučiai jokios
galios. Imperija irsta, apmiršta.
Sostinė neužmiršo maišto Apatinėj Kairiojoj.
Atrodė, ten kuriasi autonomiška respublika, nepripažįstanti Imperijos įstatymų,
nenorinti nė girdėt apie Sostinės tironiją. Blogos žinios. Iki šiol ne visai aišku,
kas ten dedasi. Sostinė suvokia, kad bent vienos provincijos žūtis bus pragaištinga
visai Imperijai.
O pati Sostinė? Ką begali pakeist jos pastangos
gyvent džiugiai ir prasmingai, kaip anksčiau, nuduot, kad viskas tebėra po senovei.
Čia dar vyksta prašmatnus idėjų turnyrai, alinančios vizijų orgijos, jausmų paradai
ir puotos. Bet naktimis ištuštėjusiom gatvėm jau klaidžioja ištvirkę sargybiniai
Nusivylimas, Abejingumas, Praeities Ilgesys, o su jais pusprotė kekšė Vienatvė,
nebeturinti ankstesnio žavesio, magnetizmo, tyrumo, kuris leisdavo mėgautis ja kaip
geliančiu šaltinio vandeniu, atsiduodančiu alksnio žieve. Naktinių žingsnių aidas
pasiekia atkampiausias Imperijos vietas.
... Tai nuojautų pritvinkęs sapnas, kurį
Kornelijus ėmė dažnai sapnuoti. Jis Imperija. Rankos ir kojos provincijos.
Galva Sostinė.
Žiemą ant apledėjusio tako jis nusilaužė kairės
kojos kulkšnį. Chirurgas baltom nuo gipso rankom kažkaip linksmai pavertė nulaužtą
koją šilkaverpio kokonu, ir nuo tada ėmė atrodyt, kad koja gyvena savarankišką
gyvenimą, baugiai nežinomą, nepažįstamą, paslaptingą. Kornelijus gulėdavo,
stengdamasis nekvėpuot kuo ilgiau, ir įtemptai klausydavos, gal išgirs baltam kokone
šnaresį, spragsėjimą. Jam reikėjo įrodymų, kad tenai pamažiukais formuojasi ir
auga, ir tvirtėja chitininis vabzdžio kūnas, kieti, traškantys sparnai. Ir dievaži
jis išgirsdavo tuos garsus.
Paskui atėjo laikas išleisti vabzdį į laisve.
Kornelijus žiūrėjo chirurgui į veidą ir matė profesinį mėgavimąsi paciento baime.
Bet kai replės gipsui laužti priartėjo prie kojos, jis jau nebegalvojo apie chirurgą.
Kakta išrasojo nuo minties, kad prieš jį suregztas suokalbis: kažkas norėjo panaudoti
jį, Kornelijų, kaip dirvą, kaip maistingą terpę naujoms būtybėms gimti. Panašiai
vapsva paraližuoja vorą, kad paskui sudėtų į jo kūną kiaušinius.
Jis užsimerkė ir jau visiškai patikėjo, kad
tuojau išgirs, kaip spragsi išsitiesiantys ir džiūstantys milžiniško drugio sparnai.
Gipso luobas dusliai atsimušė į žaliai dažytas
grindis, ir Kornelijus išvydo savo koją. Ji buvo dramblio kaulo spalvos, dvigubai
plonesnė už kitą, tik kulkšnis neproporcingai stora, valstietiška.
Koja sugijo, bet, įpratusi gyventi savarankiškai,
ir paskui nenorėjo atsisakyt savo laisvės. Kartkartėm ji mausdavo. Arba staiga
pašiurpdavo, kažko išsigandusi. Arba pasidarydavo nejautri, nutirpdavo, sustingdavo ir
tol neatlyždavo, glostyk ją neglostęs, kol jai pačiai nepraeidavo blogas ūpas,
kaprizinga nuotaika.
...Nebūdamas itin išradingas žmogus, Kornelijus ir
atostogaudavo daugmaž kaip visi, bent jau kaip dauguma. Nepasakytum, jog jis taip jau
mėgo jūrą, kad negalėtų be jos įsivaizduoti savo atostogų. Bet, laikui bėgant,
priprato prie sūraus oro, prie bangų riaumojimo ir šlapimu atsiduodančio įkaitusio
smėlio, ir jeigu viso to nepamilo, tai ir nepasitenkinimo taip pat nejuto. Nėra reikalo
aptarinėti dienotvarkės. Gyveno kaip visi. Tingiai, maloniai, nuobodžiai. Mėnuo,
žavingas ne tuo, kad patenkinami kokie nors norai, bet tuo, kad liaujamasi norėjus,
pailsima nuo norų.
Kiekvieną rytą, jei nelijo, Kornelijus išeidavo
iš namų ir pasiramsčiuodamas lazda eidavo į pliažą. Čia praleisdavo visą
pusdienį, daugiausia vaikščiodamas, nes gydytojas, tas pats chirurgas, kurį Kornelijus
įtarinėjo esant sąmokslininku, patarė jam kuo daugiau vaikščioti basam minkštu
smėliu. Koja greičiau atgysianti.
Vieną dieną jis žingsniavo, kaip paprastai,
nuleidęs akis, kažką palengva mąstydamas. Stabtelėjo apsidairyti, ar dar nepraėjo
vietos, kur buvo palikęs savo drabužius. Pakėlė akis ir pamatė prie jo einančią
jauną moterį baltu maudymosi kostiumu. Bangų mūša neleido išgirsti, ką moteris
sakė, ir Kornelijus luktelėjo, kol ji priartės. Paaiškėjo, kad tai, ką Kornelijus
palaikė baltu bikini, buvo neįdegusios kūno vietos. Lig šiol jis nebuvo pastebėjęs
pliaže nuogų moterų, todėl dabar truputį nustebęs pagalvojo, koks jis atsilikęs nuo
laiko vėjų. Tuo metu moteris priėjo, ir Kornelijus išgirdo, ką ji norėjo jam
pasakyti:
Jūs beprotis! Čia moterų pliažas!
Tada Kornelijus suprato, kodėl moteris nuoga,
išsigando, apsigręžė ir leidosi bėgti, bet jo kojai tas labai nepatiko, ir jis
nugriuvo. Neoriai, veidu į smėlį. Jis gulėjo, nedrįsdamas pakelti galvos ir
pasižiūrėt, ką daro moteris, tik girdėjo ją juokiantis. Paskui ji pasakė:
Neatsimerkit. Atsiprašau, kad išgąsdinau jus.
Aš pažiūrėsiu, kas nutiko jūsų kojai. Tik neatmerkit akių.
Kornelijus jautė, kaip jos pirštai maigo kulkšnį.
Jam knietėjo atsimerkti ir dar sykį pažvelgti į moterį, bet jis taip ir neišdrįso.
Jūsų koja neseniai buvo sulaužyta, ar ne? Man
atrodo, kad nieko baisaus nėra. Dar sykį prašau man atleisti.
Jis girdėjo, kaip smėlis gurgžda moteriai
nueinant. Tada atsistojo.
...Kvailas įvykis sujaukė Kornelijaus ramybę,
pažadino kažkokį nuodėmės centrą smegenyse, užmigdytą kurortiško gyvenimo
monotonijos. Kornelijui ūmai ėmė atrodyti, kad jis turi susirasti merginą. Jis norėjo
suktis apie ją, šnekėti, juokauti, pasakoti apie save, apie savo gyvenimą, apie
vaikystę. Nupieštų jai kokį nors savo paveikslą, sukurtų fikciją, tuščią
žaižaruojantį lukštą. O paskui užpildytų tą kiaukutą, sutekėtų į jį lyg
vaškas ir iš tiesų taptų kitu žmogum.
Kažkaip karštligiškai, godžiai jis ėmė dairytis
aplink, matė daugybę merginų, kurių lig tol nepastebėjo, ir beveik visos jos atrodė
jam gražios, jaunos, įdegusios saulėj, lieknos ir lengvakojės. Tačiau jis nedrįso
jų prakalbinti, todėl tik žiūrėjo ir laukė progos, kuri, jam norėjos tikėti,
būtinai pasitaikys. Aplamai jis nepažino pats savęs. Niekada anksčiau jis nesidrovėjo
ir jam nebūdavo sunku užmegzti pažintis. Bet dabar vis atrodė, kad visi mato jį
kiaurai, suvokia jo motyvus, žino, ką reiškia įdėmūs jo žvilgsniai. Kai girdėdavo
juokiantis, jam rodės, kad juokiasi iš jo.
...Laiko liko nebedaug, trys ar keturios dienos, o
jis vis tebevaikštinėjo dairydamasis. Galop pliaže vėl pliažas! jis atkreipė
dėmesį į viena šeimą. Tėvas, motina ir duktė. Duktė Kornelijui patiko. Motina
neturėjo jokių įsimenančių bruožų. O tėvui Kornelijus iškart pajuto antipatiją,
nežinia kodėl, gal dėl to, kad tėvas be perstojo meiliai glostė savo dukrą ir
kažką kuždėjo jai į ausį, iš ko juodu abu vis juokėsi, o jeigu tėvas skaitė ar
snaudė, tai jo ranka vistiek nesąmoningai, automatiškai glamonėjo dukrą, žaidė jos
plaukais, pirštai lietė lūpas, nosį, kaktą, akių vokus.
Kornelijui pasisekė. Pavakare jis vėl pamatė
merginą. Viena ji sėdėjo terasoj už staliuko, rūkė ir skaitė žurnalą. Kornelijus
jau buvo atsisėdęs prie kito staliuko ir užsisakęs vyno, bet dabar pakilo ir persėdo.
Dėkui dievui, jam pakako drąsos.
Kalba užsimezgė nesunkiai, kur kas lengviau, negu
Kornelijus tikėjosi. Merginos laikysena buvo paprasta. Ji nesimaivė be reikalo,
nesistengė patikt, bet taip pat nerodė jokių ženklų, iš ko Kornelijus būtų
galėjęs suprast, kad jam geriau atsisveikint ir nueit. Ji sėdėjo laisvai, netgi kiek
atsainiai, nesivaržydama, pražergusi kojas, ir šypsojosi Kornelijui, o jis negalėjo
atplėšti žvilgsnio nuo švelnios rusvos jos šlaunų odos, nuo jaudinančių secesinių
kojų linijų, kurios susiėjo ten, jos balto trumpo sijono šešėly. Jis įtemptai
žvelgė į tą šiltą prieblandą, ir jo žvilgsnis pamažu apsiprato su tamsa, siekė
vis giliau, linijos artėjo į magišką susikirtimo tašką. Kornelijus juto, kad
blykšta ir ima virpėt. Tada sumurmėjo atsiprašau ir vienu mauku išgėrė vyną.
Tik tuomet suprato, kad tai buvo ne jo stiklas. Visai sumišo. Prašau atleisti. Bet
mergina nusišypsojo migdolinėm akim ir papurtė galvą: nieko tokio, girdi. Kojų ji
nesuglaudė, ir jos ranka nepakilo timptelt žemyn sijono kraštą. Ne, ranka pakilo. Ji
paėmė Kornelijaus vyną ir taip pat išgėrė. Prieš gerdama atmetė plaukus, kad
netrukdytų. Gėrė užsimerkusi, gurkšnis po gurkšnio (Kornelijus nenuleido akių nuo
balto jos kaklo), atlošusi galvą. Šitokioj padėty jos veidas buvo gerai apšviestas,
ir Kornelijus matė, kad ji jauna. Kokia dešimčia metų jaunesnė už jį. Vadinasi, jai
apie dvidešimt.
Kornelijus pagalvojo, koks sugedęs buvo jos
amžiaus. Anuomet buvo madingas tam tikras dorovinis sugedimas. Nusivylimas gyvenimu buvo
privaloma dvidešimtmečių dvasios laisvės sąlyga, ir Kornelijus buvo sugedęs iki
kaulų smegenų, kaip pats manė. Šiaip ar taip, jis buvo sugedęs daugiau už kitus, nes
visuomet troško pirmauti. Vėliau jis išgijo nuo tos ligos, kaip ir visa jo karta, bet
jaunystės sugedimas paliko savo pėdsaką jis jau nebegalėjo mąstyti ir jausti taip
kaip tą darė kiti, kaip dauguma. Tatai buvo viena jo vienišumo priežasčių. Šis
vienišumas buvo neregimas aplinkiniams, vidinis, slaptas, bet jį įstengė pajusti tie,
kurie jį mylėjo, jo artimieji.
...Taip, faktiškai dabar jau galima pasakyti, jog po
daug metų Kornelijus Jedermanas suvoks, kad šis susitikimas vasaros popiete, terasoj,
atviroj kavinėj, į kurią iš visų pusių lyg krioklys virste virsta žaluma, buvo
didžiausia klaida, kvailas nesusipratimas. Tada jis dar nežinojo, kad yra moterys,
sutvertos vien tik tam, kad į jas žiūrėtų. Jos negali būti mylimos; tikra beprotybė
įsimylėti jas. Jos negali tapti žmonom, būti kieno nors nuosavybe. Jos yra pernelyg
gražios ir privalo priklausyti visiems. Ne tik vyrams, ne tik jų akims, bet ir gyvulių,
paukščių ir vabzdžių akims, o taip pat medžiams, vėjui, upėms, lietui,
žvaigždėms. Taip pat jis nežinojo, kad yra vyrai, kurių paskirtis, esmė ir likimas
yra žiūrėti. Matyti ir klausytis, lytėti ir užuosti. Daugiau niekam jie netinka. Jie
negali mylėti, jie negali būti geri žmonų vyrai, geri vaikų tėvai. Jie tam
nesutverti.
Viso to Kornelijus nežinojo, bet ir nebūtų
patikėjęs, jeigu kavinėj prie jo būtų priėjęs žmogus ir pasakęs jam visa tai. Jo
tik neapleido jausmas, kad jis gyvena kažkokioj raudonoj tamsoj, nelyginant
fotolaboratorijoj.
...Po trijų dienų Kornelijus išvažiavo namo, į
miestą.
Jis vairavo mašiną tuščiu lygiu keliu. Mašina
tyliai urzgė iš pasitenkinimo, kad gali netrukdoma ryti ir ryti drėgna tamsią kelio
gyvatę.
Kas žino, galbūt kaip tik šiuo metu prieš jį
atsiveria kažkoks naujas gyvenimo etapas, galvojo Kornelijus. Naujas, švarus,
nesuteptas.
Jis nesiliovė galvoti apie merginą. Jam kėlė
nuostabą jos akys, gilios, pilnos amžių išminties, ir tas neatitikimas tarp linksmo,
švytinčio veido ir rimtų akių, tarsi mačiusių viską, baugino, kėlė lengvą
šiurpą. Ji buvo ragana.
Jau ir anksčiau Kornelijus natūraliai tikėjo, kad
kiekvienoj merginoj, kiekvienoj motery slypi keletas gyvenimų, ar gyvenimo variantų.
Įmanomų variantų. Ir jau dabar, šiandien, moters žvilgsny ir judesiuose galima
įžiūrėt vagies ir herojaus, ir paprasto vyro žmonos žvilgsnį ir judesius. Reikia
tik mokėti žiūrėt.
Tai štai. Mergina, jo mergina... Žvilgsnis ir
gestai apstulbino Kornelijų ir šia prasme. Jam pasirodė, kad joje slypi neribotas,
begalinis gyvenimų kiekis. Visi gyvenimų variantai, kokie kada nors buvo, yra ir bus.
Visi. Tarsi ant žmogaus griūtų smėlio lavina, o jis matytų kiekvieną smiltį.
Maždaug taip. Tam žvilgsny Kornelijus jautė vergų ir imperatorių žmonų žvilgsnius,
pakartų maištininkų ir senstančių valkatų žmonų žvilgsnius.
Kaip galia, kad anuomet Kornelijus nemokėjo padaryti
paprastos išvados: jeigu joje gali slypėti gyvenimai tų, kurie jau kadais virto
dulkėm, ir tuo pačiu ji tebėra čia ir dabar, tokia pat žadanti, pilna neišnaudotų
galimybių, neįvykusių gyvenimų, vadinasi jai lemta ir po tūkstančio metų likti
tokiai pat. Tai yra, ji nepriklausys niekam. Priklausyti visiems, vadinasi nepriklausyti
niekam konkrečiai.
...Toje kelionėje į miestą jis turėjo dar vieną
kvailą nuotykį, tarsi ir nesusijusį su ankstesniais ir paskesniais. Bet kas žino.
Pakelėje stovėjo du girtuokliai. Vienas jų buvo
įstrižai pakėlęs ranką. Du girtuokliai, kurių tuščiose akiduobėse telkšojo
dideli šalto skaidraus vandens lašai, atstojantys akis. Girtuokliai pakelėj, vėjy,
rudenėjančiam peizaže. Raudono saulėlydžio fone. Vėjas taršė jų plaukus, jų
suglamžytų švarkų skvernus, suko kelnių kiškas apie blauzdas. Bet jie, atrodė,
nejaučia žvarbaus vėjo, o saulėlydžio spalvos atsispindėjo jų akyse kaip
apsiblaususiam veidrody. Jie kažkokiu stebuklingu būdu neturėjo nieko bendro nei su
saulėlydžiu, nei su vėju, nei su pasauliu aplamai. Jie patys savaime, vieniši, su
savo skausminga, tylia gėrimo aistra širdy ir su žiupsniu suaižėjusios praeities
atminty. Vėjas šiureno jų plaukus ir drabužius lyg negyvą parudavusią žolę.
Panašiai vėjas plazdina ataušusių numirėlių plaukus ir drabužius.
Žiūrėdamas į du girtuoklius pakelėj vienas
storas, geltonai želatininis, prišlapintom kelnėm, kitas išdžiūvęs ir vos
besilaikantis ant kojų Kornelijus pagalvojo, kuris iš jų panašesnis į dievą,
jeigu iš tiesų patikėtume, kad dievas kūrė žmogų panašų į save.
Jis paspaudė stabdį ir žiūrėjo, kaip abu vyrai
pakniopstom bėga prie mašinos. Rodės, jie negalėjo patikėti, kad kažkas vis dėlto
pasigailėjo jų ir sutiko pavėžėti. Jie plėšte atplėšė dureles ir suvirto ant
užpakalinės sėdynės, sunkiai šnopuodami, gaudydami orą.
Keleiviai pasakė, kur jiems reikia nuvažiuoti, ir
Kornelijus nusišypsojo: jie kalbėjo grubiai ir įsakmiai, bet jis pagavo tuose balsuose
maldavimą: grubumu jie tenorėjo nuslėpt nusižeminimą. Taip. Kornelijus pajuto
pagarbą girtuokliams. Suprato: jų gyvenime esama kažko tokio, dėl ko galima net
nusižeminti.
Pamažėle dangų užtraukė debesys. Ruošėsi lyti.
Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir
niekad nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose veiklos srityse, taip jis
yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė,
kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero,
reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis
kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską
daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio
kantrybės.
Tiedu žmonės ant užpakalinės sėdynės nebuvo
diletantai. Jie buvo girtuokliai. Bet, galima sakyti, jie buvo šios srities specialistai.
Jie išmanė apie girtuoklystę viską. Patys išgyveno, patyrė. Jų žvilgsniai ir jų
balsai, jų agresyvi laikysena ir jų drabužiai viskas liudijo, kad jie nėra
paprasti mėgėjai. Jie buvo Kornelijui nesuprantamo, neįkandamo gyvenimo meistrai.
Nevilties meistrai. Ir Kornelijus pajuto jiems pavydą. Tuo metu jis pamiršo, kad ir pats
šiaip ar taip buvo vienos srities meistras. Ta sritis vienatvė.
Tuo metu prasidėjo lietus. Saulė ir vėjas
išgairino vasaros dekoracijas, dažnai išbluko ir ėmė trupėti. Dabar, prasidėjus
lietui, juosvažalis peizažas visai išskydo, sumirko, papilkėjo. Nežinia kodėl
Kornelijus panoro užtęsti kelionę, atidėti bent kiek grįžimą namo. Paklusdamas
iracionaliam savo norui, jis inscenizavo mašinos gedimą ir sustojo šalikelėj.
Teisindamasis lietumi, sėdėjo mašinoje. Laukė, kol lietus praeis. Tada bus galima
išlipti ir dėl įtaigumo kiek pakrapštyti motorą. Tačiau jo keleiviai sukruto, ėmė
nerimauti. Ar čia rimtas gedimas? Ką Kornelijus manąs daryti? Ko jis sėdi, po
perkūnais? O jei lietus nenustos? Ir t.t. Kornelijus atsakinėjo jiems kaip galėdamas
ramiau ir įtikinamiau. Bet jų susijaudinimas vis augo, stiprėjo. Jie darėsi vis
piktesni, agresyvesni. Balsai vis šiurkštėjo. Galop išdžiūvėlis prarado bet kokią
savitvardą. (Nors kaip tik jis Kornelijui atrodė panašesnis į demiurgą.) Jis sučiupo
Kornelijų už plaukų: Važiuosi ar ne, velniai tave rautų! Daryk ką nors!
Kornelijus išsigando. Pastūmė dureles, iššoko iš mašinos ir leidos bėgti.
Nučiuožė nuo pylimo ir nukūrė lauku, taškydamas ūmai pažliugusį purvą. Po kiek
laiko stabtelėjo ir atsigręžė. Niekas jo nesivijo. Pasijuto kvailai. O jeigu jie ims
ir nuvažiuos be jo? Gal kuris nors moka vairuoti? Ką tada jis darys, likęs vienas
tuščiam kely, kuriame per visą pusdienį nesutiko nė vienos mašinos? Ne, reikėjo
grįžti. Galų gale ir taip gudravimas užtruko per ilgai. Naktis jau čia pat. Lietus
nesiliovė. Kornelijus nuklampojo atgal. Kaip galėjo jiems atsispirti? Ką galėjo
priešpastatyti jų jėgai, jų pykčiui, jų smurtui? Savo minkštą baltą kūną ir
minkštą inteligentišką dvasią, kupiną abejonių? Jautėsi kaip vėžys, keičiantis
kiautą. Silpnas ir bejėgis.
Kai atidarė dureles ir įsispraudė už vairo,
keleiviai nieko jam nepasakė. Net nepasižiūrėjo į jį. Per veidrodėlį Kornelijus
matė, kaip išdžiūvėlis, atkraginęs galvą ir užsimerkęs, spaudžia prie nosies
nešvarią nosinę. Jo veidas buvo išblyškęs. Kornelijus nežinojo, ar čia jis sudavė
alkūne į nosį, kai šoko iš mašinos, ar jau paskui užvažiavo bičiulis, norėdamas
atvest į protą.
Spustelėjo starterį, motoras užsivedė, ir jie
nuvažiavo toliau. Kornelijui buvo gėda dėl savo elgesio. Norėjosi atsiprašyti, bet
trūko ryžto.
Išdžiūvėlis snūstelėjo keletą minučių.
Kornelijus matė, kaip jis knapsi. Nubudo jis staiga, keistai pasižiūrėjo į Kornelijų
ir atsisuko į draugą: O jis? Juk negalim jo ten vežtis. Bet šis buvo
protingesnis. Jis švelniai paglostė išdžiūvėliui plaukus ir paaiškino, kad veža
juos Kornelijus, o ne atvirkščiai.
Vis tebepurškiant lietui, jie pravažiavo
susigūžusią lentpjūvę, nudardėjo duobėtu šunkeliu išilgai geležinkelio,
sukiodamiesi tarp kaugėm sukrautų pabėgių, šlapių ir dervuotų, ir sustojo po
medžiais. Priešais riogsojo aplūžus tvora, malkinė, tvartas. Nedidelis pažliugęs
kiemelis buvo pridergtas vištų. Toli gražu ne naujas medinis namas. Viskas,
pasakė storulis, ir Kornelijus pagalvojo, kad šis žodis gali turėti kiek nori daug
prasmių.
Vieta buvo labai proziška. Sunku ir įsivaizduot
proziškesne. Kornelijus, nors nematė, bet buvo tikras, kad kur nors už malkinės stovi
medinė išvietė, apžėlusi dilgėlėm, o čia pat bulvių laukas. Tiktai dabar,
atsidūręs čia, Kornelijus įsisąmonino, kad per visą kelione kažko tikėjosi.
Nežinojo ko. Bet tikėjos. O dabar buvo apmaudu. Apmaudu ir pikta. Kodėl jis čia,
šitoj skylėj? Jam reikėjo į miestą. Ten, kur veidrodžiai, muzika, gražios,
svaiginančiai kvepiančios moterys. Reikėjo juoko ir besišypsančių veidų aplink.
Vietoj viso to buvo sulyti medžiai, purvas, prietema, pajuodę nuo drėgmės ir laiko
pastatai, bulvienojų kvapas, krakmolo skonis burnoj ir pora surūgusių, pagiežingų
girtuoklių už nugaros. Beje, girtuoklių nebuvo. Kornelijus nepamatė, kada jie išlipo
iš mašinos. Neatsisveikinę. Dingo ir tiek.
Temti ėmė sparčiai, bet Kornelijus vis dar
nevažiavo. Dievas žino, kas jį laikė. Lietus nustojo, o jis tebesėdėjo, kaip
sėdėjęs. Nuo geležinkelio pusės atsklido skardus šunų lojimas ir žmonių juokas.
Garsai pamažu artėjo, Kornelijus pamatė, kaip už kokio šimto metrų iš už medžių
išniro penki paaugliai ir trys šunys. Būrelis išėjo į išmaltą keliuką. Paaugliai
nešėsi lazdas. Vienas jų sviedė lazdą, ir šunys skalydami puolė jos atnešti.
Paprasti sarginiai šunys, be jokios veislės, nešvarūs, riestom uodegom ir nepaprastai
linksmi. Nučiupę lazdą, jie tąsė ją, norėjo atimt vienas iš kito, urzgė, lojo,
kol vienam labiau pasisekė, jis ištraukė pagalį varžovams iš nasrų ir nurūko prie
besijuokiančių paauglių. Kiti du, pašėlusiai lodami, skuodė iš paskos.
Galop paaugliai pastebėjo mašiną. Kelias sekundes
jie žmonės ir šunys visi kaip vienas žiūrėjo Kornelijaus pusėn. Sustingę
iš netikėtumo. Paskui ėmė artintis. Šunys apuostė mašinos ratus. Vienas jų
kilstelėjo koją, kiti du jį pamėgdžiojo. Paaugliai atsargiai palietė pirštais
kėbulą, tarsi jis būtų įelektrintas, paglostė jį, paskui visi sužiuro vidun. Prie
stiklų priplotos nosys atrodė lyg sraigės. Kornelijus nudavė, kad nekreipia į juos
dėmesio. Kad išvis nemato jų.
Vienas paauglių pabeldė pirštu į stiklą ir davė
ženklą išlipti. Bet Kornelijus net galvos nepasuko. Paauglys dar kartą pabeldė,
paskui dar sykį. Kornelijus nereagavo. Paauglys timptelėjo dureles, bet jos buvo
užrakintos. Visų veiduose Kornelijus matė nusivylimą. Paaugliai nesišnekėjo
tarpusavy, matyt puikiai sutarė ir be žodžių. Vienas jų užsimojo ir trenkė lazda į
motoro gaubtą. Smūgis buvo stiprus, mašina sudrebėjo. Kapotas įlinko kaip reikiant.
Paaugliai nusijuokė. Plėšriai išsišiepę jie žiūrėjo į Kornelijų. Galgi dabar
išlips supykintas? Bet jis nesupyko. Jis išsigando. Ir nesiruošė atidaryti durelių.
Nors nebuvo šilta, jo nugara sudrėko. Virpėdamas iš baimės žiūrėjo, kaip būrelis
pamažu tolsta keliu, tirpsta tamsoje.
Visai sutemo. Kornelijus jau nebegalėjo įžiūrėti
nei kelio, kuriuo atvažiavo, nei medžių šalikelėj, nei apirusios tvoros priešais,
nei pastatų.
Ūmai kažkas suūkė, sušvilpė tamsoj. Tai buvo
traukinys. Atrodė, kad ekspresas praskriejo visai čia pat, už kelių žingsnių.
Girdėjos kaip virpa namo stiklai.
Viskas buvo kvaila. Tai, kad Kornelijus čia
atsidūrė, girtuokliai, paaugliai su šunimis, viskas. Bet, keistas dalykas, šis
kvailumas teikė pasitenkinimą. Buvo malonu jaustis netekusiu nusistovėjusio ritmo,
tvirtų įprasto gyvenimo dėsnių, svetimoj vietoj, tarp svetimų daiktų ir žmonių,
svetimam primityviam pasauly.
Albertas Savinijas yra rašęs: Kvailystė tai
mūsų neišpažinta meilė, ji mus veikia hipnotiškai, traukia mus nesuprantamu būdu.
Daug kartų patyriau tai viešose vietose, tramvajuj ar kavinėj. Sėdžiu kavinėj ir
pats sau vienas klajoju po neišeksploatuotus inteligencijos kontinentus, o šalia manęs
sėdi kažkokie nepažįstamieji. Ir kaip tai paprastai atsitinka, nuo jų kalbų tvoskia
nesustabdoma kvailystė. Kadangi mano intelektinis nuotykis jau žūsta, išsimušu iš
savo vienišos kelionės tėkmės, pasiduodu pirmykščiam kvailystes šauksmui, mano
ausys pilnos tos sirenos balso. Sudie, inteligencija! Jau nemąstau, neieškau, jau nieko
nenoriu. Mane apima saldus apkvaitimas, kaip prieš užmiegant, kada mūsų nervai
atsipalaiduoja ir išglemba, veikiami miego. Grįžtu todėl prie jūsų ir klausiu:
Mums, Inteligencijos vaikams, mums, Nuodėmės vaikams, ar tas šauksmas nėra tolimas
nostalgiškas kvietimas, sklindantis iš Prarasto Rojaus?
Taip, situacija buvo kita. Bet iš dalies tiko ir
dabartinei Kornelijaus padėčiai. Juk svarbiausia tai, kad ši padėtis kvaila. Ir dėl
to jis jautės laimingas.
Vienas namo langas nušvito geltona šviesa, kažkas
įėjo į kambarį. Tenai, namo viduj, tyliai grojo radijas, kažkas nusijuokė.
Gintariniam stačiakampy Kornelijus matė nusirengiančios moters siluetą: ji per galvą
nusimovė kažkokį rūbą. Šešėlių teatras tęsėsi: moteris užsidegė cigaretę,
išpūtė dūmus. Kornelijus sužinojo, kad dūmai taip pat turi šešėlį. Vėl,
kaukdamas ir švilpdamas, pro šalį praūžė traukinys. Jam tolstant dingojos, kad jis
garma į prarają. Kornelijus nesąmoningai laukė trenksmo, kai ekspresas atsimuš į
akmenis prarajos dugne. Bet trenksmo nebuvo. Tik tilstantis stiklų virpesys.
Rūkančios moters siluetas geltonam lange kalbėjo
Kornelijui: Turi žinot, kad visados, kai tau bus blogai, tu rasi čia paguodą. Aš
tavęs lauksiu. Nesvarbu, kiek praeis laiko. Gal kelios dienos, gal kelios dešimtys
metų. Ateik čia, kai tau bus negera, kai turėsi rūpesčių, kai būsi pavargęs.
Kiekvienas turi žinoti, kad yra tokia vieta, kur visada laukia paguoda. Tavo vieta čia.
Nebijok. Aš nepasensiu ir nenumirsiu. Aš visada būsiu tokia, kokios tau reikės. Jeigu
aš būsiu tau reikalinga jauna, būsiu jauna mergina. Jeigu tau reikės motiniškos
paguodos, aš būsiu tau kaip motina. Niekad nedvejok, nesidrovėk ir nebijok atvažiuoti
čia, kai tau bus bloga. Kad ir kas beatsitiktų. Tiktai vieną kartą rasi šiuos namus
tuščius, o ant durų kabos spyna. Tik vieną kartą aš tavęs nepaglostysiu,
neišblaškysiu tavo nerimo ir tavo tamsių minčių. Tada, kai bus atėjus tavo mirties
valanda. Kad ir kiek belstumeis, niekas neatidarys tau šių namų durų. Nes čia
gyvenimo namai. Mirtis čia neįžengia. Bet lig tol viskas čia yra tau. Tavo labui.
Tarsi iš tiesų baigusi monologą, moteris užgesino
šviesą ir išėjo iš kambario.
Kiek padvejojęs Kornelijus atidarė dureles ir
išlipo iš mašinos. Nakties oras buvo šaltas ir skaidrus. Debesys išsisklaidė.
Kornelijus pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn. Virš galvos kabojo Visata. Ji gaudė.
Dievaži, ji gaudė, tyliai ir galingai. Ir tas gaudimas persmelkė jį visą, nuo galvos
iki kojų.
... Jis nepajuto, kada prasidėjo lietus, ir tik
žmonos pašauktas išgirdo, kad vanduo bėga iš skardinio nutekamojo vamzdžio. Atrodė,
tarsi vandenį laktų šuo.
Ji norėjo, kad jis uždarytų langą jos kambaryje.
Kornelijus įėjo, uždegė šviesą, bet ji sušuko
Ne, ne! Nedek šviesos! Nereikia!, jis pakluso, užgesino, tačiau ir tos trumpos
akimirkos užteko pamatyti išblyškusį jos veidą. Puikus veidas. Taisyklingi, idealūs
bruožai. Akių gelmė. Vos pastebimas šypsenos virpėjimas. Ir kaip lengvai mažas
rausvas spuogelis lūpų kamputy ar smilkiny suardo šią harmoniją, paverčia chaotišku
gražių bruožų sąvartynu. Kornelijus apgailestaudavo, kad nėra tokių spuogelių,
kurie, iškilę kur panosėj, paverstų gražiais tiek bjaurių veidų.
Žmona kažką pasakė. Kažką, ką buvo sakiusi
šimtą kartų. Na, pavyzdžiui, kad ji sensta, kad greitai nebus galima atskirt, kur ji,
o kur jos šešėlis. Nors jauna, ji mėgo kalbėti apie senatvę. Jai atrodė, kad dienos
tik nueina, kad kiekviena diena yra tik sudie, kad jos neateina, atnešdamos ką nors
gero.
Kornelijus neatsiliepė. Jis kovojo su nepaklusniom
užuolaidom ir su langu, vis sprūstančiu iš rankų. Tylėjo, nes puikiai žinojo, kas
bus toliau. Visada viskas kartojosi. Būdavo ištariami tie patys žodžiai, kurie
iššaukdavo kitus žodžius, jau ne sykį sakytus ir galop atvedančius prie abipusio
irzlumo ir pykčio.
Žmona paklausė, ar jis dar bent kiek ją myli.
,,Taip Truputėlį. Kornelijus stengėsi, kad balsas skambėtų šiltai ir kiek
pašaipiai. Ši pašaipa leistų jai manyt, kad ,,truputėlį tėra kalbos maniera,
stiliaus ypatybė, kad iš tiesų ji mylima labai aistringai, nors juodu abu žinojo, kad
tai netiesa. Tokios žaidimo taisyklės. Ritualas. Neapgaudinėk manęs Kornelijau.
Nemeluok man. Aš negaliu nemeluoti, galvojo jis. Niekas negali. Tu puikiai turėtum
tą žinoti. Juk gyventi jausti, mąstyti, net atlikti paprasčiausius veiksmus, tai
galų gale reiškia viena eiti labirintu. Labirintas turi tik vieną teisingą
praėjimą, ar ne? Tik vieną vienintelį kelią, kurio gale Minotauras. Visi kiti keliai
apgaulė, klaida, melas. Jie netikri. Aš netyčia įsuku į akligatvį ir nuo tos pat
akimirkos žengiu klaidingu, melagingu keliu, grožėdamasis paralitiška labirinto
architektūra... nelyginant balti fantastiški skeletai džiūtų, apšviesti violetine
praeities saulės šviesa... pūvantys daržai ir sodai, pilni dilgėlių ir
erškėčių... pelenų pilni šuliniai... Lengviau girtuokliams. Jų labirintų sienos
ištrupėję, išgriuvę, ir jie nuolat pereina iš vieno koridoriaus į kitą ar išvis
pakliūna į svetimus, nepažįstamus pasaulius, į kažkieno kito labirintus.
Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie
susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien.
Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas. Pasistengęs jis prisimintų ir jos
tėvą, tokį jam anuomet antipatišką, ir beveidę moterį motiną, ir vasaros
žalumą, kaskadais srūvančią į kavine terasoj, kur įvyko pirmasis juodviejų
susitikimas. Tačiau Kornelijui atrodė paika saugoti atminty pirmuosius susižavėjimus,
kurie jau kadais padarė savo darbą, suvaidino savo vaidmenį juodviejų gyvenime. Yra
dalykų, kurių neįmanoma saugoti be galo, kadangi jie supūna ir ima skleisti blogą
kvapą.
Bet ji šito nesuprato. Jos gera, tiesiog nuostabi
atmintis saugojo viską. Visas šviesias ir tamsias juodviejų gyvenimo valandas.
Panorėjusi ji bet kada galėjo prikelti kokią nors mumiją: atitirpini kokį nors
sustingdytą, užsaldytą jausmą. Ištraukt iš nesuskaičiuojamų savo atminties
stiklainių išdžiovintą žvilgsnį ar atodūsį. Tą darydama ji patirdavo malonumą.
Priekaištaudavo dėl nelabų poelgių, kurių Kornelijus neprisiminė. Dėl žodžių,
kuriuos jis neva ištaręs tada ir tada. Tai būdavo panašu į pragarą, nes juk pragaro
idėja ir yra ta, kad nusidėjėlis turi vėl ir vėl išgyvent atpildą už kadaise
padarytą nuodėmę. Vėl ir vėl. Amžinai.
Neturėjo nei jėgų, nei noro ardyt nusistovėjusius
ritualus. Juolab žinojo, kad pašnekesys vis tiek tuojau peraugs į barnį. Gal į
atvirą ir triukšmingą, o gal į slaptą, povandeninį, kandų. Seniau Kornelijus
laviruodavo, mėgindavo apiplaukt pavojingas vietas, visas tas uolas ir aštrius rifus,
apjuostus baltos mūšos žiedais. Susikaupęs dalyvaudavo dialoge. Stengdavos ko nors
nepasakyt ar, jei reikia, nukreipt kalbą į šalį. Bet vistiek kažkoks prakeikimas!
pačiu paskutiniu momentu, kai, rodos, visi pavojai jau būdavo praėję, kai jis
atsidusdavo ir atsipalaiduodavo, netikėtai ji ištardavo dar kokią nors fraze (ji
mokėjo komponuot savo priekaištų simfonijas, ir paskutinis akordas visuomet būdavo
nelauktas), ir tada Kornelijus staiga suprasdavo, kad ir vėl yra apgautas, kad atsileido
per anksti. Išgirsdavo save kažkaip atsikertant. Dar mėgindavo užsičiaupti, nuryti
išlekiančius iš burnos žodžius. Bet ne, niekados nesuskubdavo. Ir tada viskas
prasidėdavo iš naujo, dvigubai smarkiau. Kornelijus jau neįstengdavo išlaviruot,
vairas sprūdo iš rankų, mušė per pirštus, ir jis pasijusdavo svaidomas milžiniškų
pykčio bangų, laužomas, traiškomas, daužomas. Pykčio purslai tikšdavo jam į
veidą. Jis imdavo dust, trokšt. Norėdavo šauktis pagalbos, bet pagelbėti, žinoma,
niekas negalėjo. Žodžiu, jis išgyvendavo lygiai tą patį, ką išgyvena sudužusio
laivo jūreivis audringoj jūroj. Tik toks skirtumas, kad čia buvo negailestinga
juodviejų santykių jūra. Ir jei jūreivis vis dėlto gali tikėtis išplauksiąs, tai
Kornelijus tokios vilties neturėjo Pažeminimas kaip akmuo prie kojų traukė jį į
dugną. Jam visados atrodė, kad nieko labiau žeminančio už santykiu aiškinimosi
žmogus patirt negali.
... Laikui bėgant, jis išmoko tam tikrų savigynos
pratimų. Aišku, jie ne ką tepadėtų, jeigu galų gale jis nebūtų pajutęs abejingumo
žmonai. Nuo tada barniai dažnai virsdavo barnių parodija, spektakliu, kurį Kornelijus
įstengė stebėt tarsi iš šono ir kartais jam tai netgi patikdavo.
Jis nebežinojo, ką daryt. Bendras gyvenimas abu
juos nualino, sudėvėjo. Žmona liovėsi domėtis viskuo, kas nesusiję su juodviejų
šeimyniniais reikalais, dar tada, kai ištekėjo, kai panoro atsidėt ,,šeimyniniam
gyvenimui. Kornelijus, iš pradžių patyręs proto ir jausmų pagyvėjimą, tučtuojau
išseko, nes jo smegenys, jo nervai buvo perpildyti primesto tarpusavio santykių
nagrinėjimo bei svarstymo. Jis kamavosi dėl to. Jį nuolat apimdavo depresijos. O
žmona, negalėdama sutvarkyt juodviejų santykių pagal tam tikrą susikurtą modelį,
pagal kažkokią šiuolaikine schemą, pamažėle irzo. Nė vienam iš jų neužteko
ryžto išeit ir viską pabaigt. Sunku buvo atsikratyt bendrų iliuzijų, vilčių,
laimingos ateities vaizdinių.
... Pagaliau juodu pasiryžo. Prašnekėjo visą
naktį. Paverkė abu truputį. Rytą Kornelijaus nuotaika nelauktai pasitaisė. Jis buvo
netgi puikiai nusiteikęs. O žmona, vos benulaikydama sunkias blakstienas, stengės
sukelt įspūdį, kad jai įdomu, kaip jis gyvens nuo šiol, ką nuveiks. Ji vis
žvalgėsi į šalis, kad Kornelijus nematytų jos akių ir jos nuovargio, stengės daryt
tą kuo gyviau, bet jai blogai sekėsi. Ji netyčia nusižiovavo. Kornelijus pamatė, ir
jo nuotaika iškart subjuro, nuslūgo visas pakilimas. Slapčia jis vis dar tikėjos, kad
galima kažką jų santykiams grąžint iš praeities, kai juodu mylėjo vienas kitą.
Dabar toji iliuzija ištirpo. Kornelijus matė žmonos akyse abejingą mintį: Na ir
tiek to. Tebūnie kas bus. Neturiu daugiau jėgų. Jis supyko dėl jos nejautrumo. Jam
pasirodė, kad ji nori jį suniekini, pažemint. Galutinai suirzęs, jis galvojo apie tai,
kaip jam nepasisekė gyvenime. Jautėsi kaip sulytas, kaip kiaurai peršlapęs.
...Liko kartėlis, panašus į tą, kuris kyla, kai
žiūri į ištuštėjusias mokyklų sporto aikšteles. Ar teisingai jis pasielgė,
galvodavo Kornelijus. Viską sugriovė, tikėdamasis, kad gyvenimas pasidarys kitoks.
Galbūt dar skausmingesnis, bet įdomesnis. Tačiau galbūt tai tas pats, kaip
susprogdinti namą, viliantis, kad iš mūro nuolaužų išeis kokia įdomi kompozicija,
logiška ir estetiška.
Ką gi, retkarčiais jis jausdavo didelį
intelektinį pranašumą, palyginęs save su daugeliu žmonių. Labai dažnai jis
sugalvodavo dalykų, kurie kitiems neateidavo į galvą. Nekalbant jau apie tam tikrą
bendrą išminties apvalkalą, gaubiantį visas jo mintis, vidinį gyvenimą. Dabar, kai
Kornelijus apmąstė tokią padėtį, aptiko, kad visa ši išmintis ir intelektas tėra
kruopščiai suręsta ir gerai nušlifuota priedanga, slepianti aibę trūkumų,
kompensuojanti juos: jis neturi klausos, blogai mato, blogai skiria spalvas, iš
dešimties kvapų atpažįsta du tris, o jo atmintis prastesnė už vidutinę. Su tokiais
duomenimis užtektų jam atsipalaiduoti, išglebti nors vieną akimirką, ir jis amžiams
ištirptų minioj. Jam tai prilygo mirčiai.
Kitas dalykas vienatvė. Dėl šios vienatvės
jį kankino ir pati kankinosi žmona. Ji pavargo su ja kovoti, pavargo stengtis išvesti
Kornelijų iš tamsaus (kaip jai atrodė) urvo į dienos šviesą, į jaukią šilumą. Ji
atakavo ir atakavo šią tvirtovę, kur jai nebuvo leista įžengti, ją varė į neviltį
šio bastiono aklinumas, nebuvimas galimybės pažvelgt vidun nė pro menkiausią
plyšelį, ir ji laikė tvirtovę apgulty mėnesių mėnesius, o paskui metus ir kitus, ir
trečius. Galop ji nuleido rankas, atsitraukė, kaip galėdama stengdamasi išsaugot
šiokią tokią tvarką savo kariuomenėj. Tvirtovė buvo neįveikiama. Žmona norėjo
išlaisvint Kornelijų iš jo kalėjimo ir uždaryt į savo, tačiau, neįstengus to
padaryt, bent jau surentė mūro sieną aplink Kornelijaus tvirtove, kad neduokdie per
neapsižiūrėjimą jis nepaspruktų, prisidengdamas nakties tamsa.
Vargšė neįsivaizdavo, kad jeigu vieną dieną
tvirtovės tiltas nusileistų, o vartai pakiltų, atverdami akims tai, kas viduje, ji
nieko nesuprastų, absoliučiai nieko neįstengtų suvokti tame keistų, stebuklingų ir
baisių formų sąvartyne, kuris geriausiu atveju pasirodytų jai atstumiančia
supelijusių makaronų krūva.
Bet apgultis irgi paliko savo pėdsaką. Kai nuo savo
vienatvės kuorų jis lydėjo žvilgsniu besitraukiančią kariuomene, tai veltui laukė,
kad tuojau užplūs ilgai tramdyto, iškentėto džiaugsmo banga, sugriaudės kurtinanti
pergalės salvė, sprogs visa metų metais sukauptų šaudmenų atsarga, išlėks į orą
arsenalas. Bet fejerverko nebuvo. Kornelijus neišgirdo saliuto. Velniai žino, sudrėko
detonatoriai ar parakas? Žodžiu, jis nepajuto tų jausmų, kurių laukė, ir kai
nusileido nuo kuorų, kai žengė savo vienatvės koridoriais pasižiūrėt savo turto,
kurį gynė ir saugojo tiek laiko, kai su bloknotu vienoj rankoj ir pieštuku kitoj jis
leidos labirintu inventorizuot savo lobius, savo vaizduotės atsargas, savo mintis, savo
vizijas, savo sapnus, savo lūkesčius ir brangiausią praeities patyrimą, jis buvo
pritrenktas to, kas atsivėrė jo akims. Taip, apgultis nepraėjo be pėdsako.
Brangenybės suiro, supuvo, sudūlėjo, jų karkasai iškrypo ir neatpažįstamai
susiraizgė, ir daug kas iš to, ką kadais Kornelijus labiausiai vertino, dabar buvo
virte žalsvom dvokiančiom krūvom. Negalėjo būt nieko baisiau už tą sąšlavyną,
už lavoninę, kurią bent kiek iškuopt prireiks nežinia kiek laiko, jeigu išvis pavyks
prisiverst paliest žliugsinčią riebią mase, į kurią buvo pavirtęs visas jo gyvenimo
turtas vienatvė.
Bet nė tada jis neatidarė langų į pasaulį.
Laukė, kol pelkė kiek išdžius. Jam buvo geriau uostyti savo paties irėsių kvapą,
negu įsileisti vidun bent truputį standartinės mąstysenos ir standartinės
pasaulėjautos, saldžiai šleikštaus sveiko proto tvaiko.
Toliau dar banaliau.
Kornelijus nubudo, atsimerkė ir atsidūrė
nedideliam kambarėly. Jį supo savim pasitikinčios lentynos su knygom. Jis gulėjo ant
amžinai nepatenkintos irzlios kušetės. Senatvišku krenkštimu ir kosčiojimu ji
atsiliepė į kiekvieną jo sunkaus kūno judesį.
Vaiski mėnesiena tekėjo pro atvirą langą. Melsvi
nervingi jos pirštai judino užuolaidų klostes, sklaidė atverstą knygą ant stalo.
Atrodė, tarsi kažkas nematomas įsėlino į kambarį ir paskubom, karštligiškai
ieškojo kompromituojančio laiško. Arba testamento. Medžiai, ištikimi draugai ir namų
sargai, susijaudinę švogždė, mojavo šakom, siūbavo. Norėjo perspėt Kornelijų apie
nekviestą svečią. O gal išbaidyt vagį, priverst jį sprukt.
Kitapus kambario geležinėje lovoje moteris
suvaitojo per miegus ir apsivertė ant kito šono. Antklodė nuslydo ir atidengė baltą
petį.
Štai ji, ta logiška ir graži kompozicija, su
ironija pagalvojo Kornelijus, šyptelėjo, užsidegė cigaretę.
Jau beveik metai, kaip jis čia. Moteris, jo moteris,
ne žmona, o šiaip... ta, kuri ką tik suvaitojo, kiauras dienas vaikštinėjo
nešukuotais plaukais. Kartais plaukai būdavo susukti ant kartono tūtelių. Ji
retkarčiais lakuodavo nagus, bet kai jis pažvelgdavo į jos rankas, lakas visuomet
būdavo apsilupęs. Apie jos kojas vijosi kažkokių pigių, skystų, išblukusių
medžiagų sijonai ar kartūninių chalatėlių skvernai. Maistą jį imdavo pirštais,
tiesiai iš puodų. Ir tik prabėgom. O jeigu atsisėsdavo už stalo, tai tik tam, kad
turėtų kur atremti alkūnę. Sėdėdavo ištiesus kojas, įspirtas į namines šlepetes,
ir drėgnom akim žiūrėdavo į krūvas neplautų lėkščių, šakučių ir peilių,
kuriais ji nesinaudojo ir kurių skaičius kažkokiu paslaptingu būdu vis augo. Tais
daiktais būdavo nukrautas virtuvės stalas, palangė ir net kėdės. Ji nejuto
moteriškos neapykantos buičiai, indams, nešvariems skalbiniams, kuri verčia moteris
sukąst dantis ir greitai viską sutvarkyt išskalbi, išlygint, kad tie nepadaryti darbai
liautųsi slėgę, liautųsi kaboje virš galvos kaip koks gresiantis nutrūkt sietynas.
Jos veidas šlakuotas, nubertas tamsiom dėmelėm. Iš tolo netgi kažkaip priminė
perpjautą karvės tešmenį. Kartais Kornelijui atrodydavo, kad jis negali žiūrėt į
moterį be pasibjaurėjimo. Jis netgi nepriekaištaudavo jai dėl nieko. Nekalbėjo su ja
apie jos išvaizdą ir įpročius, beveik išvis nekalbėjo, kad tik nereiktų pakelt
akių iki jos veido. Kad tik jo ausų nepasiektų jos balsas, bespalvis, infantiliškas.
Mat ji manė, kad vaikiškas švebeldžiavimas ir vaikiškų kvailysčių imitacija daro
ją žaismingą ir koketišką.
Kornelijus dažnai vengdavo grįžt po darbo namo, į
urvą su patele, nežinia kaip sugėrusią į save visą blogiausią ir primityviausią
moteriškos civilizacijos patirtį. Kartais jis norėdavo negrįžt išvis. Negrįžt
niekada. Palikt tą moterį Nešvarių Lėkščių Ir Suplėšytų Kojinių oloj,
nesuprantančią, kad ji palikta, kad ji vienui viena dieną, savaitę, mėnesį, metus.
Jis prisiminė savo buvusią žmoną, kuri buvo
kitokia, visai kitokia, visuomet įsitempusi iki virpesio, spindinčiais plaukais, lygia
veido oda, protingomis akimis, pastebinčiomis kiekvieną smulkmeną. Taip, prisiminęs
žmoną, jis norėdavo pabėgt nuo dabartinės savo moters. Tačiau žinojo, kad niekur
nepabėgs. Buvo per silpnas atsispirt patelės kūno kerams. Tuščias darbas menkint
kūno reikšme.
Šis kūnas puikus, juslingas, pilnas miglotų
pažadų, geidulių, ilgesio ir panašių dalykų. Kornelijus negalėjo išeit ir palikt
hipnotiškai siūbuojančių krūtų su dideliais rudais matiniais speniais, balto
stipraus kaklo su melsvom kraujagyslių linijom, stangrių kumelės strėnų, šlaunų ir
švelnaus lygaus pilvo. Ji buvo moteris iš Tūkstančio ir vienos nakties. Jos
kūnas pančiojo Kornelijų tvirčiau už formalią santuoką, tvirčiau netgi už
neturėjimą kur eiti, kur dėtis išėjus, ir vos pagalvojęs apie pabėgimą, jis jau
žinodavo, kad niekad negalės to padaryt, neįstengs ištrūkt iš moters kūno vergijos;
žinodavo, kad šios moters kūno vaizdas visados liks atminty ir persekios visur, kur tik
jis beatsidurtų. Kornelijus pyko ant savęs už tai, bet moters kūno poveikis buvo
stipresnis už jo valią. Tokiom valandėlėm jis prisimindavo savo žmoną, prisimindavo,
kokios nervingos buvo jos rankos, kokia sausa kalba, ir pagaudavo save mąstant apie ją
su užuojauta.
Jeigu Kornelijus susierzindavo dėl kokių
išmėtytų daiktų, gulinčių ant grindų kiauras dienas, jis nukreipdavo akis į
žmonos chalato iškirptę ir užmiršdavo netvarką, nešvarą, dirginančias smulkmenas.
Visa tai tapdavo nesvarbu, nereikšminga, ir jis be ypatingo vargo surasdavo savy jėgų
gyvent kurį laiką kaip gyvenęs ir siekt tikslų, kuriuos sau būdavo iškėlęs.
Valandėlę jis stebėjo debesų lenktynes
žvaigždėtam danguj. Laukė, gal išnyks ūmai kilęs alkis. Tarsi kas nors būtų
įkišęs šaltą chloroformuotą ranką į šiltus jo vidurius, suradęs pirštais
skrandžio maišelį ir skaudžiai sugniaužęs kumšty.
Vėjas pribloškė pro langą medžių lapų,
peteliškių, vikšrų, sausų šakelių. Visas kambarys buvo jais nubarstytas.
Kornelijus nusitraukė antklodę ir atsisėdo.
Nekreipė dėmesio į pagiežingus kušetės priekaištus. Kiek pasėdėjo, nuleidęs
kojas ant vėsių grindų, klausydamasis, kaip šlama sujaudinti medžiai, paskui nuėjo
į virtuvę. Susirado gabalą pavytusio sūrio, butelį alaus. Ėmė valgyt. Tiesiog rijo,
kimšo, sprogo, čepsėjo, šliurpė alų iš stiklinės.
Staiga pasigirdo ūkimas, švilpimas, dundėjimas ir
stiklų virpesys. Naktinis, trečios valandos ekspresas nugarmėjo į prarają.
Kornelijus krūptelėjo, užspringo, ėmė kosėti.
Išspjovė apčiaumotą kąsnį į saują, tada apsidairė, kur čia išmetus. Su sūrio
ir seilių košele delne perėjo virtuvę, sumetė į kibirą po prausykla. Rudu skalbimo
muilu nusiplovė rankas. Tada pasižiūrėjo į veidrodį.
Jeigu kartais išsipildytų Evangelijos pranašystės
ir Paskutinio Teismo dieną visi prisikeltų iš numirusių su kūnu tai būtų didelė
niekšybė, pagalvojo Kornelijus. Jis nekentė savo kūno, bjaurėjosi juo ir neturėjo
jokio noro atgimt su juo. Vis dėlto jis tikėjosi, kad toj didžioj sumaišty, kuri
neabejotinai kils, kai vienu metu iš žemės ims lįst milijardai numirėlių, jam
užteks vikrumo. Ir tada jis stos prieš Teismą su kokio nors gražaus kvailio elastingu
kūnu, stovės apšviestas raudonų gaisrų, o jo pilvas bus kaip skalbimo lenta, jo
bicepsai kaip špižiaus rutuliai, kulkšnys ir riešai ploni kaip lenktyninio žirgo ir
tokie pat stiprūs. Jo kaklas bus kaip stiebas su gyslų ir raumenų laivavirvėmis. Jo
ilgų kojų raumenys virpės, nekantriai laukdami šuolio į amžinybę.
Veidrody atsispindėjo masyvus vyras, riebus kaip
kiaulė. Du pagurkliai. Mažos užgriuvusios akutės. Rusvų šerių šepetėlis panosėj.
Nudribę skruostai. Didelis, minkštas, nepasotinamas pilvas. Šlaunys kaip plakta
grietinėlė.
Kornelijus sumurmėjo veidrodžiui:
Viešpatie, viešpatie, kam aš gimiau, kam tu
mane sukūrei!
Veriančios nevilties akimirka. Beprasmybės
suvokimas, ryškus kaip žaibas.
Jis stovėjo virtuvėj prieš veidrodį, kabantį
virš prausyklos, trečią valandą nakties, ir galvojo: jeigu pasauly gyvena tokie kaip
jis, tada galima padaryti dvi išvadas. Pirma, teks pripažint, kad jis, Kornelijus
Jedermanas, tam pasauliui reikalingas (nors neaišku kodėl ir kam konkrečiai). Antra,
demiurgas taip pat yra netobulas ir nelaimingas subjektas. Ir tada viskas, kas gražu ir
gera, viskas, kas suteikia ramybe ir džiaugsmą, yra nebūtina ir atsitiktina.
Vilnius, 1986
Kondrotas, Saulius Tomas.
Metmenys, Nr.56, 1989.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|