Saulius Tomas Kondrotas

       Apsakymai ir apysakos iš knygos „KENTAURO HERBO GIMINĖ“

       Rytas išaušo
       Kita versija

Į viršų

       RYTAS IŠAUŠO

       Sniegas atsėlino naktį tyliai it katė ir atsigulė slėnyje, puriu papilvės kailiu uždengdamas geležinkelio bėgius, kelią ir tiltą per upokšnį, mažus namelius, apaugusius vynuogienojais, ir viešbutį, prigludusį aukštai prie skardžio, virš kitų trobelių. Sniegas nusileido čionai atsipūsti ir nejudėdamas glūdėjo ligi pat ryto, kol sausas silpnas vėjas, atkeliavęs iš šiaurės, perbėgo jo paviršium, sujudindamas baltas sustingusias smiltis, kurios šnarėdamos ir sukdamosi ėmė kauptis į grakščių formų pusnis.
       Visa tai vyko gūdžioje tamsoje. Slėnyje nešvietė nė vienas langas, kelyje nepasitaikė nė vienos poros blyškių automobilių žibintų, ir štai juodame danguje nebuvo jokios žvaigždės. Slėnyje viešpatavo tamsa, pilna nepažįstamų daiktų, nerimastingų įvykių, kažkada buvusių ar dar būsiančių, toji tamsa tūnojo atmerktose žmonių akyse ir protuose, tamsa ir tyla, sustingdžiusi vėjo ošimą medžiuose. Tik švelnus biraus sniego šnarėjimas auštant, primenantis beveik negirdimą įbaugintos avių bandos šnopavimą.
       Viskas žadino išgąstingai plakančiose žmonių širdyse instinktyvų pirmykšti siaubą, auštančio ryto baimę, nuojautą, kad įvyks kažkas košmariška ir neatitaisoma.
       Bet rytas aušo, ir nieko neatsitiko. Buvo ramu, kaip ir kitomis dienomis, ir iš mažų, apsnigtų trobelių kaminų ėmė vinguriuoti vaiskios dūmų srovelės ir sklaidytis po slėnį drauge su verdamo valgio kvapais.
       Viešbutis buvo pastatytas aukštai, ant skardžio, tarp apsnigtų ir apledėjusių uolų, jame gyveno tik slidininkai. Geriausi krašto slidininkai atvažiuodavo čionai gruodyje ir slidinėdavo visą sezoną. Jie atsiveždavo čia ir žmonas. Jaukioje, šviesioje viešbučio kavinėje buvo nedidelis baras su gėrimais, kur slidininkai švęsdavo šventes ar šiaip sėdėdavo, negarsiai kalbėdamiesi, kai neslidinėdavo. Neslidinėdavo dėl audrų ar blogo sniego, o šį rytą sniegas buvo blogas.
       Viešbutį buvo galima pasiekti tik keltuvu, kuriuo slidininkai naudodavosi treniruočių metu. Keltuvas nugabendavo juos keletą šimtų metrų žemiau viešbučio, iki trasos, kuria jie jau slidėmis skriedavo žemyn, į slėnį.
       Ir tuomet į kavinę įėjo tas vyras, nelyginant didelis, šeriuotas, nešvarus vabalas suglamžytais sparnais. Dėvėjo jis nutrintą iki blizgesio avikailio striukę, storo milo kelnes, ligi kelių sukištas į nukleiptus, susigarankščiavusius batus. Ant galvos buvo užsismaukęs nutriušusią lapinę kepurę, kuri dengė akis ir pusę nosies. Likusi veido dalis – apšepęs, keletą savaičių neskustas smakras, sutaršyti ūsai – buvo apšerkšnijusi. Rankose jis nešėsi dvejetą slidžių – senus, bet kokią spalvą praradusius lentgalius užlenktais galais su sudėtinga, sumazgyta virvelių sistema vietoj užraktų. Jis pastatė jas prie sienos, ir ant balto tinko išsyk atsirado dvi purvinos dėmės. Oficianto lūpa virptelėjo, bet jis susitvardė:
       – Slidžių vieta koridoriuje!
       Kumpanosis gnomas nė nemirktelėjo. Jis nusitraukė nuo galvos kepurę ir, krypuodamas kreivomis kojomis lyg artojas, visą gyvenimą išvaikščiojęs paskui arklą, nužingsniavo prie baro. Ant blizgančių grindų liko balučių grandinėlė. Vienoje jų plaukiojo sulūžęs šiaudas.
       Vyrai ir moterys tylomis sekė, kaip balutės atsiranda viena po kitos. Oficiantas nuėjo ir išnešė slides į koridorių. Jų savininkas nuklyvino prie baro, užsiropštė ant taburetės ir pasidėjo gumbuotas, pajuodusias rankas ant spindinčios cinko skardos. Peržvelgęs visus vitrinoje išstatytus gėrimus, tarė:
       – Kche, kche...
       Bet atsakymo nesulaukė. Tuomet pasirausė kišenėje, padėjo ant baro pinigų ir parodė pirštu į degtinę. Oficiantas tylėdamas paėmė taurelę, paskui sudvejojo, pastatė ją atgal, pripylė stiklinę, stumtelėjo nuo savęs ir apžvelgė visus sėdinčius, tarsi sakydamas:
       – Tai jau tie kalniečiai!
       Gumbuotasis kelmas išgėrė degtinę, pats prisipylė dar vieną ir dabar pradėjo kimšti subraižytą, apdegusią pypkę. Dirbo susikaupęs, tarytum nieko aplink nebūtų, tik jis ir pypkė.
       Keletą kartų čirkštelėjęs senoviško žiebtuvėlio ratukais, supapsėjo. Nebuvo galima suprasti, ar tai kliurkė jo aptrinta pypkė, ar jis šniurkštė nosimi. Garsas buvo toks pat. Pasklido rudi, kartūs dūmai, niekuo neprimenantys tabako. Susitaršęs gnomas, parietęs po savimi kreivas kojas, siurbčiojo degtinę ir tylėjo. Visi žiūrėjo į jį.
       Staiga kažkuri moteris ėmė kosėti, atgijo ir kiti. Per kavinę perbėgo švelniai įtemptas, nerimastingas sujudimas. Oficiantas irgi tartum atsigavo iš ūmai apėmusio vangumo. Jis pažvelgė pro langą į apsnigtus, nejudančius keltuvo vagonėlius, vėl permetė žvilgsniu salę ir kreipėsi į nepažįstamąjį, kuris, rodės, nesutrikdomai įsitaisė čia visam laikui:
       – Kaip tamsta čia atsiradai?
       Ūsočius tarsi neišgirdo. Jis siurbtelėjo degtinės ir išpūtė tirštą, dusinantį dūmų kamuolį. Sutrikęs oficiantas nebepakartojo klausimo.
       Kažkuris vyrų šūktelėjo:
       – Jis turbūt nusileido slidėmis!
       Dabar gnomas lyg ir buvo benorįs kažką sakyti, tačiau jam sukliudė triukšmingas juokas. Juokėsi visi. Keista, kone stebuklinga nuotaika praėjo, išnyko drauge su atsitiktinai mesta fraze, ir dabar senis tapo puikiu bendros linksmybės objektu. Keletas vyrų bei moterų prisėdo greta jo. Kažkas pripildė jo stiklinę, pasiūlė cigaretę vietoje dvokiančios pypkės, bet jis papurtė galvą. Visi įsilinksmino. Jie juokėsi, svaidė sąmojus ir daužė kojomis grindis. Tik nepažįstamasis liko ramus. Jis, kaip ir pirma, it arbatą tebesiurbčiojo degtinę ir dūmijo pypkę. Degtinė, matyt, paveikė ir jį, nes dabar jis vis dažniau kartojo savo „kche, kche“.
       Tarp tų spalvotais rūbais apsirengusių vyrų ir moterų, spindinčio baro ir išvaškuotų grindų, tarp visos tos linksmos atributikos aptrinta avikailio striukė ir pilkos milo kelnės atrodė lyg gremėzdiški karkvabalio šarvai tarp lengvučių peteliškių sparnelių.
       Pačiame linksmumo įkarštyje kažkas paklausė:
       – O dokumentus, tėvuk, ar turi?
       Niekas tarytum neišgirdo to klausimo, bet senis sujudo ir iš kišenės ištraukė sutrintą popierėlį. Moteris, jį pagriebusi, ėmė kvatotis. Tai buvo dokumentas, išduotas 1768 metais Beskiduose, liudijantis, jog žmogus tikrai yra įskiepytas nuo kažkokios ligos. Popierėlis ėjo iš rankų į rankas, ir visi tik dar smagiau juokėsi.
       – Tai tu ir senelį turi, – tarė tas pats vyriškis, kuris taip šmaikščiai pajuokavo dėl slidžių.
       Jis linksmai paplojo seniui per petį. Šį kartą senis neištarė „kche, kche“. Tik išgėrė degtinės likučius, užsidėjo kepurę, išsyk uždengusią pusę veido, ir, įsikandęs pypkę, atsistojo. Visi laukė, jog jis ką nors atsakys, bet veltui. Pakumpusi figūra nukrypavo durų link, o nuo batų nubyrėjo keletas šiaudelių.
       – Gal įjungti keltuvą? – tarė oficiantas.
       Bet senis atidarė duris, pasiėmė slides ir ėmė rištis jas prie kojų, vis dar neišsitraukdamas pypkės iš burnos.
       Vyrai ir moterys, išėję ant sniego jam pavymui, žiūrėjo, kaip juda kreivi pirštai, raišiodami virveles, ir šarmoja ūsai. Dabar tylėjo visi.
       Senis atsitiesė, net nepažvelgęs atgal, į susibūrusius žmones, priėjo skardžio kraštą ir nuskriejo žemyn. Pirmoji uola išmetė jį į orą: kažkas aiktelėjo, bet jis jau slydo sniegu ir, pasukęs į šalį, išnyko tarp medžių ir akmenų.
       Žmonės, susibūrę ties skardžiu, tebetylėjo. Paskui čirkštelėjo degtukas, ore ištirpo melsvas cigaretės dūmas, ir pamažu visi suėjo į vidų. Geriausi krašto slidininkai ir jų žmonos užlipo į savo kambarius ir ėmė sklaidyti laikraščius ar stoviniavo prie lango, žiūrėdami tolyn, į apsnigtus kalnus, kelią ir tiltą per upokšnį. Bet laikraščiai buvo neįdomūs, o kalnai matyti ne sykį, ir jie tik gulėjo ar rūkė.
       Apačioje, kavinėje, oficiantas nukraustė stalus, nuvalė juos drėgnu skuduru, išplovė stiklus ir nužvelgė šviesią, jaukią patalpą. Prie baro gulėjo sutrintas gelsvas lapelis. Oficiantas pakėlė jį, atsargiai sulankstė ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Paskui vėl apžiūrėjo lygiom eilėm sustatytus stalus, barą ir duris, kurios buvo uždarytos, ir vieną akimirką kavinė, viešbutis ir žmonės, gyvenantys jame, pasirodė ne tokie mieli, kaip visada. Jis priėjo prie lango, pažvelgė į snieguotas platybes, į trobeles apačioje, į dūmus, rūkstančius iš kaminų, ir ūmai pajuto, kad, be jo, kavinėje yra dar kažkas. Oficiantas atsigręžė, tačiau patalpoje jis buvo visiškai vienas.

       Kondrotas, Saulius Tomas. Kentaurą herbo giminė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Periodika, 1989.

Į viršų

       KITA VERSIJA

       1. Įsivaizduokim, kad mes nieko nežinom apie Kornelijų Jedermaną. Tuomet įgysim brangią galimybę pažvelgti į kai kuriuos jo gyvenimo epizodus „šviežia akimi“. Mūsų žvilgsniui netrukdys virpanti mito skraistė, kuri neišvengiamai apgaubia herojų biografijas.
       Žmogui susidūrimas su genijum visada palieka gilų pėdsaką, sukuria prizmę, kuri iškreipia tikrovės bruožus ir trukdo matyti pasaulį tokį, koks jis yra.
       Įsivaizduokim...

       2. Jis stovėjo pritemdytam kambary ir žiūrėjo į savo smegenų ir rankų kūrinį. Tai buvo kaip opijaus rūkytojo vizija – akinamai spindintis, žaižaruojantis sostas, virpantys efemeriški kontūrai, tobulos linijos, idealios proporcijos. Viskas viskas apgalvota, nieko atsitiktino.
       Neįtikėtina, bet jis ją sukūrė. Laimės mašiną. Šiandien jis nebedrįso daugiau prie jos prisiliesti. Paleis ją rytoj. Norėjo ištęsti saldų malonumą ir pasididžiavimą, kaip galima ilgiau mėgautis stebuklingu užbaigto darbo jausmu.
       Jis užsimetė ant pečių apsiaustą, užsidėjo skrybėlę. Pravėrė motinos kambario duris. Motina gulėjo susirietusi kaip vapsva, pražiota burna, drėgna nuo prakaito kakta. Kornelijus užgesino šviesą, uždegė blyškią naktinę lemputę, paglostė motinai plaukus ir pirštų galais išėjo iš kambario. Tada pravėrė sesers miegamąjį. Jos lova buvo nepaliesta. Ji kažkur išskubėjo prieš tamsą ir vis dar nebuvo grįžusi. Tuščias, nepriekaištingai sutvarkytas kambarys atrodė šaltas, nesvetingas.
       Kornelijus išėjo į vėją ir lietų. Jam norėjosi vaikščioti, norėjosi eiti ilgai, nuvargti. Žinojo, kad kitaip neužmigs. Jis, buvo pasiryžęs apsukti bent jau pusę salos, net jei prireiktų žygiuoti visą naktį, tačiau, pavaikščiojęs apie pusvalandį, nenumaldomai užsimanė pasigrožėti, pasidžiaugti savo kuriniu, tad atsisakė ankstesnio sumanymo ir pasuko atgal.
       Nukratė nuo skrybėlės lietaus lašus, pakabino apsiaustą. Motina tykiai suvaitojo per miegus, sesers miegamajam buvo tylu. Kornelijus pakilo laiptais į virtuvę.
       Iš netikėtumo jis atšoko ir užtrenkė duris. Jam pasirodė, kad jis atėjo ne į tuos namus, kuriuos buvo palikęs vos prieš pusvalandį. O gal net susipainiojo chronosferoj, pats to nesuvokdamas apsuko kažkokią kilpą ir grįžo į praeitį ar atsidūrė ateity. Kornelijus vėl pravėrė duris, tyliai, atsargiai. Mašinos nebebuvo. Tik nuolaužos, išbarstytos po visą kambarį, liudijo, kad Kornelijus niekur nepasiklydo, nei laike, nei erdvėj. Po kojomis grikšėjo krištolo šukės, spalvoti laidai draikėsi tarp sulaužytų sidabro vamzdžių kaip sukarpytos, sujauktos kraujagyslės. Jo svajonių arterijos ir venos. Nieko nieko nebeliko iš virpančios vizijos. Šiukšlės, laužo krūva.
       Kornelijus apsigręžė, nusileido laiptais ir pakėlė telefono ragelį.
       Sirena pasigirdo netrukus. Tik dabar Kornelijus suvokė, kad šis garsas, kurį jis pastaruoju metu dažnai girdėdavo naktimis ir laikė švyturio ūkimu, yra ne kas kita kaip policijos sirena. Šįsyk ji priminė jam mirtinai sužeisto gyvulio kauksmą.
       Sucypė stabdžiai. Kornelijus atidarė duris. Iš tamsos išniro trys vyrai su šunų galvom – valdžios simboliais – prie diržų.
       – Jūs – Kornelijus Jedermanas?
       – Taip. Aš jus iškviečiau.
       – Eikite su mumis, – nutraukė vienas vyrų. – Jūs suimtas.
       – Suimtas? – nustebo Kornelijus. – Aš... man...
       Tačiau niekas jo nesiklausė. Vyrai jau leidosi laipteliais, ir Kornelijus neišdrįso nepaklusti.

       3. Viskas atsitiko taip staiga, kad Kornelijus nespėjo susivokti. Buvo akimirkų, kai jis galvojo: ne, negali būti, tai nerealu, čia sapnas, kurį aš sapnuoju. Deja. Jeigu čia ir sapnas, tai jį sapnavo ne jis, o kažkas kitas; ir Kornelijus buvo tik menkas to sapno personažas, kurio gyvenimas neturėjo absoliučiai jokios vertės sapnuojančiam. Trumpai tariant, iš tiesų viskas buvo baigta, tik Kornelijus vis dar neįstengė patikėti: jis, trisdešimt penkerių metų inžinierius, dar vakar laisvas, kupinas vilčių ir planų, šiandien – įkalintas ir pasmerktas myriop. Sprendžiant iš to, kaip sklandžiai, greitai, be jokių kliūčių dirbo tardymo ir teismo mašina, nuosprendžio įvykdymas irgi neturėjo užtrukti. Nuteistas mirties bausme pakariant. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.
       Kornelijus beveik nesidomėjo politika, ir tai, kad jis buvo suimtas kaip politinis nusikaltėlis, buvo tam tikra lemties ironija. Jis nieko nenutuokė apie savo teisėjus, apie jų pažiūras ir tikslus. Suprantama, jis žinojo, kad prieš dvi savaites priešai okupavo salą, bet manė, kad čia paprastas karas, vienas iš daugelio, kuriuos savo istorijoj išgyveno žmonija, ir kad salos okupacija reiškė, jog viena iš dviejų kariaujančių pusių šįkart pasirodė stipresnė. Jis nesidomėjo karu, nes karas negalėjo sutrukdyti jam, neturėjo įtakos jo interesams, ieškojimams, mintims, siekiams. Jis, Kornelijus, asmeniškai su niekuo nekariavo ir tetroško, kad niekas jo nekliudytų. Deja. Viskas išėjo kitaip.
       Tribunolas savo ruožtu nesidomėjo Kornelijum, jo asmenybe. Tribunolui rūpėjo tik įkalčiai, tai yra netgi ne patys įkalčiai savaime, o jų pakankamumas nuosprendžiui paskelbti, ir vieną valandėlę Kornelijus pagavo save žavintis teismo procesu. Jeigu teisiamųjų suole sėdėtų ne jis, o kažkas kitas, Kornelijus negalėtų prikišti teismui subjektyvumo, šališkumo ir t. t.
       Kornelijui buvo inkriminuojamas laimės mašinos kūrimas. Vieninteliai įkalčiai buvo laimės mašinos brėžiniai, kai kurios pagamintos dalys ir jų aprašymas, tai yra vadinamoji techninė dokumentacija.
       – Kokioje stadijoje yra jūsų darbas? –paklausė tribunolas.
       – Praktiškai mašina baigta, – trumpai atsakė Kornelijus, nesuvokdamas, kad šitaip pats sau pasirašo nuosprendį.
       – Kiek mums žinoma, įvairūs mechanizmai, prieš leidžiant žmonėms jais naudotis, išbandomi su gyvūnais. Žiurkėmis, šunimis ir panašiai. Teisiamasis, ar darėte kokius bandymus?
       – Kuo čia dėti gyvūnai? – nesuprato Kornelijus. – Čia žmogiškos laimės aparatas.
       – Atsakykite į klausimą, teisiamasis.
       – Ne. Bandymų nedariau.
       – Tribunolo klausimas pagrįstas. Mokslas tvirtina, kad žmogus išsivystė iš gyvūnų ir turi daug bendro su jais. Kur kas daugiau nei teisiamasis mano. Taigi ar nebūtų logiška išbandyti mašiną su kiaulėmis?
       Kornelijus:
       – Kodėl su kiaulėmis?
       – Pagal vidaus organų sandarą šie gyvūnai labiausiai panašūs į žmones.
       – Aš galiu šitą patvirtinti, – pasakė kalėjimo gydytojas, kurį tribunolas iškvietė kaip ekspertą.
       – Ne. Aš nedariau jokių bandymų. Mašina dar nebuvo paleista. O šiandien ji egzistuoja tik brėžiniuose, – paaiškino Kornelijus.
       – Ir teisiamojo galvoje, ar ne? – vienintelį kartą kaltintojas leido sau šyptelėti.
       – Taip, ir mano galvoje, – sutiko Kornelijus.
       – Tribunolas išeina pasitarti!
       Pasitarimas užtruko pusantros minutės. Kornelijų paprašė atsistoti. Jis pakluso, pakilo nuo suolo ir išgirdo, kad „privilegija rūpintis savo piliečių gerove ir laime priklauso Imperijai. Privatus asmuo, turintis tikslą sukurti laimės mašiną, kėsinasi į vyriausybės prerogatyvas ir negali būti traktuojamas niekaip kitaip, tik kaip maištininkas, siekiantis uzurpuoti valdžią.“
       Ir nuosprendis...

       4. Taigi praėjo dvidešimt keturios valandos, sujaukusios visą Kornelijaus gyvenimą, apvertusios jį aukštyn kojom. Tai buvo neįtikėtina, bet vis dėlto tai buvo.
       Iš teismo jį atvedė į šį kalėjimą. Naktį. Kornelijus nieko neišmanė apie salos kalėjimus ir nežinojo, kuriame jį uždarė. Ar jam bus leista pasimatyti su motina ir seserim? Kokios yra pasmerktojo myriop teisės? Ko jis gali prašyti, ko reikalauti? Ar yra čia kas nors, galintis atsakyti į jo klausimus?
       Kornelijus apžiūrėjo savo kamerą. Nieko ypatingo. Kalkėmis išbaltintas kambarys. Palubėj silpna elektros lemputė. Prie vienos sienos medinis gultas, prie kitos stalas ir taburetė. Kampe prie durų mėlynas emaliuotas kibiras, dvokiantis chloru. Langas su grotomis taip aukštai, kad pro jį neįmanoma pažiūrėti net užsilipus ant taburetės.
       Jis du kartus apsuko ankštą patalpą. Visiškai nebuvo kas veikti, kuo užsiimti. Nei knygų, nei, blogiausiu atveju, laikraščių, iš kurių galima būtų sužinoti, kas gi vis dėlto vyksta pasaulyje, kokie visuomeniniai procesai pagavo jį į savo mėsmale. Iš romanų jis žinojo, kad kalėjimuose dieną gulėti ant gulto draudžiama. Bet dabar, kaip pasmerktasis myriop, jis galėjo nepaisyti panašių draudimų. Kas dar galėtų jam atsitikti, jei ir pažeistų kokias taisykles? Jis išsitiesė ant gulto ir užsimerkė. Tyla. Jokio krebždesio, kuris liudytų, kad gretutinėse kamerose esama ir daugiau pasmerktųjų. Tik kažkur tolumoj klykė žuvėdros.
       Ką dabar veikia jo motina ir sesuo? Kaip jos reaguos į žinią apie jo nuosprendį, jeigu, suprantama, joms bus pranešta apie tai? Dėl motinos Kornelijus beveik buvo ramus. Ji vis rečiau ir rečiau sugrįždavo į realybe, o ir atgavusi sąmonę ne visada prisimindavo, kas esanti. Ji seno jau nebe metais ir mėnesiais, o dienom ir valandom, taigi informacija pasimes tarp jos sapnų, vizijų ir tolimos vaikystės prisiminimų, tarp pojūčių, be jokios atrankos kaskadais virstančių į jos pavargusią sielą. Bet štai sesuo... Kas bus su ja? Ji ir taip labai nelaiminga. Kiek tik Kornelijus galėjo prisiminti, sesuo niekada nebuvo laiminga. Nuo pat mažumės ją persekiojo visokiausios nelaimės ir bėdos. Yra žmonių, kurių sielas neįstengia paveikti ligos ir nesėkmės, kurie, kad ir kas atsitiktų, visados sugeba išsaugoti gyvenimo džiaugsmą, lieka linksmi, gyvi, kupini optimizmo ir vilčių. Sesuo buvo ne tokia. Visas nesėkmes ji išgyvendavo giliai, dramatiškai, skausmingai, ir jos gyvenimas buvo ištisas sielvartas. Įsigilinusi į savo liūdesį, ji netgi kitų žmonių džiaugsmą išgyvendavo kaip savo nelaimę, kaip fizinę, fiziologinę savo ydą. Ištikus bėdai, ji visuomet pati pirmoji atskubėdavo su užuojauta, bet jos užuojauta niekados neturėjo galios išblaškyti skausmą ir neviltį, suteikti ramybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.. Kai ji norėdavo padėti, užjausti, tai jos pačios liūdesys ir neviltis kažkaip susiliedavo su guodžiamojo neviltimi, ir nelaimė, užuot atrodžiusi menka ir nereikšminga, išaugdavo iki kosminių dydžių, įgydavo fatališką reikšmę ir tapdavo žmogui nepakeliama našta, pasauline širdgėla.
       Tiesą sakant, tik dėl sesers Kornelijus ir prasidėjo su ta mašina, pabandė sukurti mechanizmą, kuris padarytų ją laimingą. Kai jis išklojo jai savo idėją, ji nepatikėjo, kad tai įmanoma. Apskritai, niekas netikėjo, kad Kornelijui pasiseks. Netgi tie, kas neatmetė pačios idėjos, manė, kad tai techniškai nerealu. Bet Kornelijui netrūko pasitikėjimo savim. Juk neegzistuoja jokia laimės mašinų teorija, kuri teigtų, kad mašinai pagaminti reikia sudėtingos elektronikos ar ko nors panašaus. Galimas daiktas, ji turėtų būti tam tikru būdu sudėti keli žabai ar nupinta iš šiaudų. Tai daiktas be precedento. Panašus aparatas niekados nebuvo sukurtas, tai kaip galima paneigti vienokį ar kitokį sprendimą? Reikia bandyti. Kiti kibo prie pačios Kornelijaus pozicijos, prie metodologinio principo. Nėra tokios mašinų kūrimo tradicijos, sakė šie oponentai. Mašinos atsiradimas butų įvykis vienintelis, nepakartojamas, iš esmės stebuklas. Bet mūsų realybėj tokių įvykių nėra, mūsų sąmonė jų neregistruoja, mūsų mokslas atsisako juos pripažinti. Jeigu tokia mašina ir gali būti sukurta, tai ne čia, ne dabar, o visai kitoj tikrovėj, nerealiam pasauly, kur įvykiai be precedento būtų įprastas dalykas, stebuklai – norma. Bet tu, Kornelijau, – sakė jie, – tu esi čia ir dabar, tu realus žmogus, mūsų tikrovės dalis, tu mąstai mūsų realybės kategorijom, pagal mūsų realybės logiką. Štai tavo motina... Jos sąmonė jau laisva nuo pasaulio implikacijų. Ji galėtų sukurti tokią mašiną. Tik ne tu, Kornelijau, tik ne tu.
       Bet jis buvo silpnas teoretikas ir nesileido į ginčus. Jis buvo praktikas ir nekvaršino sau galvos dalykais, kurie nuo pat pirmų žingsnių gali pakirsti pasiryžimą, atimti viltį.
       Taip, sesuo bus sukrėsta, kai sužinos, kur atsidūrė brolis ir kas jo laukia. Gailestis sugniaužė Kornelijui širdį. Apie tai, kad šioj situacijoj daugiausia praranda jis pats, Kornelijus kol kas dar nemąstė. Psichinis šokas – ši natūrali apsauginė reakcija, suminkštinanti ašmenis tų suvokimų, kurie, patekę į sielą, gali ją suardyti – vis dar nebuvo praėjęs, ir Kornelijus matė save tarsi iš šalies, lyg kine.

       5. Laikrodžio jis neturėjo, o kaip kitaip matuoti laiką taip pat nebuvo įgudęs, todėl visiškai nenutuokė, ar seniai guli ant plono čiužinio, kuriuo buvo užklotas gultas. Žalia vilnonė antklodė susukta į ritinėlį ir pakišta po galva. Pagalvės nebuvo išvis, ir Kornelijus nežinojo, ar ją jam pamiršo duoti, ar kalėjimo įstatymai jos nenumatė.
       Jis krūptelėjo ir įsiklausė. Pasirodė, kad kažkur toli, kalėjimo viduriuose, sudžeržgė sklendė. Garsas nepasikartojo, ir Kornelijus pamanė, kad jam bus pasigirdę. Bet ne. Vėl atšaunamos sklendės garsas, jau arčiau. Paskui neteptų vyrių girgždesys ir žingsniai. Du žmonės neskubėdami ėjo koridorium. Vis artyn ir artyn. Kornelijus nevalingai įsitempė. Negi jau? Kažkas įkišo raktą į duris, kažkas paspaudė rankeną. Durys veriančiai sucypė, ir Kornelijus užsimerkė. Širdis plakė kaip pašėlusi.
       Atsimerkęs išvydo nedidelio ūgio žmogelį, kiek patukusį, rausvais apvaliais skruostais, nenauju suglamžytu švarku. Jis laikė rankoj aptrintą ceratinį portfelį geležiniais kampais ir žydrom akim šiltai ir nedrąsiai žiūrėjo į Kornelijų.
       – Jeigu neprieštarausit, aš atsisėsiu, – negarsiai pasakė jis ir, nelaukdamas leidimo, pritūpė ant taburetės.
       Kornelijus nuleido kojas ant grindų. Dabar jis įdėmiai pasižiūrėjo į svečią. Marškinių apykaklė nelabai švari. Batai seniai nevalyti. Jis turėjo įprotį graužti nagus. Tatai buvo aišku, vos pažvelgus į jo rankas.
       – Ar greitai bus įvykdytas nuosprendis? – negalvodamas paklausė Kornelijus.
       – Tai priklauso... nuo jūsų, – padvejojęs atsakė žmogelis.
       – Nuo manęs? Jeigu kas nors priklausytų nuo manęs, tai nuosprendis apskritai nebūtų paskelbtas. Aš manau, jūs suprantat?
       – Taip, – žmogelis linktelėjo galva kaip stropus mokinukas. – Jūs galėtumėt jo išvengti.
       – Galėčiau išvengti? – nesuprato Kornelijus.
       – Kaip čia pasakius? Nuosprendžio, žinoma, atšaukti negalima. Bet jūs galėtumėt išvengti bausmės. Na, nedalyvauti joje.
       – Nieko nesuprantu.
       – Jūs suprasite. Būtinai suprasite. Tik nereikia skubėti.
       Žmogelis nutilo. Tylėjo ir Kornelijus. Toli, labai toli klykė žuvėdros.
       – Jūs advokatas? – paklausė Kornelijus.
       – Kaip čia pasakius, – neryžtingai atsiliepė žmogelis ir nuleido akis: matyt, tai buvo jo mėgstamas priežodis.
       – Norėčiau jus kai ko paklausti, – tarė Kornelijus.
       – Taip, taip, žinoma, klauskite, – atgijo svečias.
       – Ar galėčiau pasimatyti su seserim? Matot, ji nepaprastai jautri, ir aš bijau, kad žinia apie mano likimą gali būti jai pernelyg stiprus smūgis. Galbūt susitikęs pajėgčiau tą sukrėtimą kiek sušvelninti. Jos patiklumas beribis, ir gal man pasisektų įtikinti ją, kad... taip reikia. Jeigu ji pamatytų, kad aš nepernelyg sugniuždytas, galgi ir pati kaip nors atsispirtų šiam smūgiui. Aš pasistengčiau parodyti, aš suvaidinčiau... O dabar vargšė netgi nežino, kad buvau suimtas. Kai manęs atvažiavo, jos nebuvo namie.
       – Taip. Suprantu jūsų rūpestį. Pasimatyti, žinoma, galima, Tai neprieštarauja taisyklėms, Tik štai... ar apsimoka? Bijau, kad jūs neįvertinant kaip reikiant savo sesers. Drįsčiau netgi pridurt, kad visiškai nepažįstate jos. Ir išvis... Teisingiau būtų sakyti, kad tai ne ji, o jūs pats pernelyg patiklus. Šiaip ar taip, jūsų sesuo žino, kas su jumis atsitiko.
       – Jūs jai pranešėt? – susijaudino Kornelijus.
       – O ne. Tai ji mums pranešė. Ne kas kitas, o ji parašė mums apie jus ir jūsų mašiną.
       – Norite pasakyti, kad sesuo apskundė mane? – Kornelijus atsistojo.
       – Ką gi, – žmogelis vėl nuleido akis, neatlaikęs veriančio Kornelijaus žvilgsnio, – galima ir taip pasakyti.
       – Aš netikiu, – sudejavo Kornelijus, nors nuojauta sakė, kad svečias nemeluoja; jis nebuvo panašus į pigų melagį; jis tiesiog spinduliavo kažkokį nuoširdų sąžiningumą, gilų padorumą.
       Ir tikrai, žmogelis, tarsi džiaugdamasis, kad gali įrodyti savo teiginį, kad turi kuo patvirtinti savo žodžius, išblaškyti abejones, paskubom atsegė portfelį, ištraukė popieriaus lakštą ir ištiesė jį Kornelijui.
       – Štai. Prašau, būkit atsargus. Pasistenkit nesuglamžyti. Vis dėlto... dokumentas.
       Kornelijus atpažino sesers braižą ir neskaitęs grąžino popierių rausvaskruosčiui, kuris rūpestingai įkišo jį atgal į portfelį ir užsegė.
       Smūgis buvo stiprus. Kornelijus nusišluostė ištryškusią ašarą. Ne, jis neverkė. Nereagavo niekaip, nes paprasčiausiai neišmanė, kaip reikia reaguoti, kaip elgtis, jausti ir galvoti tokioj situacijoj.
       Bet žmogelis kitaip išsiaiškino šią atsitiktinę ašarą. Atrodė, tarytum jis jautėsi kaltas dėl šitaip susiklosčiusių aplinkybių.
       – Jūsų seserį galima suprasti, – prabilo jis. – Nelaimingumas yra natūrali, galima sakyti, įgimta jos būsena. O jūs panorot atimti, tai, kas sudaro jos gyvenimo, jos asmenybės esmę. Tai tas pats, jei vieną dieną kas nors sugalvotų, kad gyventi su viena ranka ar koja yra geriau nei su dviem ir pabandytų nupjauti žmonėms nereikalingą galūnę. Suprantama, tai sukeltų protestą. Aišku, kad jūsų sesuo gynėsi. Tai jos teisė. Pasistenkite jos nesmerkti per daug. Pabandykite. Juk ir jūs gintumėtės, jeigu jums norėtų nukirsti ranką, sakydami, kad, pavyzdžiui, jūs būsit gražesnis. Ne, ne, nenoriu tvirtinti, kad jūs negražus. Bet pagalvokit, Ar kada nors gyveno absoliučiai laimingų žmonių? Aš turiu omeny normalius žmones, ne bepročius. Turėsit prisipažinti, kad nelaimingumas yra paveldima žmogaus savybė. Ir štai atsirandat jūs, kuris nori atimti iš žmogaus jo savybę. Ką žmogui daryti? Juk jeigu žmonijai tokia mašina tikrai būtų reikalinga, tai juk ji būtų ją kadais sukūrusi, kaip sukūrė šimtus ir tūkstančius kitų reikalingų daiktų. Nežiūrėkite taip į mane. Aš visai nedėstau jums savo paties tikėjimo. Aš tik noriu sužadinti jumyse abejonę jūsų poelgio teisingumu, nepriekaištingumu. Viskas šiame pasaulyje sąlygiška. Jeigu jūs protingas žmogus, kuo aš neabejoju, tuomet nesmerksite savo sesers, mokėsite jai atleisti.
       Kornelijus, nuleidęs galvą, tyrinėjo savo panages.
       – Asmeniškai aš pats, – tęsė žmogelis, – visiškai palaikau jus. Atmetus juridinę šio reikalo pusę, kuri nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jūsų, projektas pats savaime yra labai įdomus ir, aš manau, galėtų būti naudingas Imperijai. Aš pažadu jums pasirūpinti, kad jis nedingtų kanceliarijos stalčiuose, kad pasiektų reikiamas instancijas. Man labai labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Matote, jūsų klaida ta, jog ėmėtės darbo, kaip privatus asmuo. Kada privatūs interesai ima konkuruoti su valstybiniais... pats suprantate. Juk valstybė steigia ištisas organizacijas, institutus, kurie ieško, konstruoja, kuria. Egzistuoja planai, finansai, kontrolė ir t. t. Visur turi būti tvarka, kitaip ko verta valstybė. Pažvelkite šiuo aspektu, įsivaizduokite, kad kažkokie privatūs asmenys ims burti policiją, kiti – armiją, o treti visai savarankiškai ims gaminti ginklus ir šaudmenis. Ką daryti valstybei? Ji savaip ginasi nuo tokių privačių iniciatyvų. Taigi, jei mokėsite nesmerkti savo sesers, mokėsite nesmerkti ir valstybės. Pats užvirėt košę. Nors man tikrai labai gaila.
       – Gana! – sušuko Kornelijus. – Man nereikia jūsų gailesčio. Užjauskite ką nors kitą, jeigu jums taip norisi! Aš manau, kad čia užtektinai vertų užuojautos žmonių.
       – Klystate, – žmogelis ir prieštaravo kažkaip nuolankiai, – kol kas esate tik jūs vienas. Dėl priežasčių, apie kurias jūs sužinosit vėliau, jie čia neužsibūna. Bet viena prasme jūs teisus, ir aš suprantu jūsų rūstį: esu čia ne tam, kad kiščiausi į jūsų reikalus. Be abejo, jūs pats gerai viską apmąstėte. Kas aš toks, kad mokyčiau jus, kaip reikia galvoti ar jausti? Prašau man atleisti. Niekaip negaliu atsikratyti mokytojo įpročių.
       – Jus mokytojas? – paklausė Kornelijus; žmogelio plepėjimas ir erzino, ir ramino sykiu.
       – Kažkada mane vadino mokytoju, – mįslingai atsakė svečias. – Bet tada buvo kiti laikai. Stichiškesni, pasakyčiau. Mokytojas buvo paliktas Dievo valiai, labiau atsakingas asmeniškai. Dabar, kai edukacinė sistema valstybės rankose... aš atsisakiau šio vardo.
       – Pasirinkot advokato karjerą, – pasakė Kornelijus,
       – Advokato? Kodėl advokato? – nuoširdžiai nustebo žmogelis.
       – Argi nesate advokatas? Bet jūs pats... man rodos... sakėte...
       – O ne, negalėjau šito sakyti, – žmogelio skruostai dar labiau nuraudo. – Negalėjau sakyti netiesos. Tai prieštarauja mano natūrai.
       Kornelijus visai neteko kantrybės.
       – Tai kas jūs?! – sušuko jis.
       – Aš pasakysiu jums. Tik, maldauju, neišsigąskit, – žmogelis su portfeliu atsistojo ir nusilenkė. – Aš – budelis.

       6. Kai Kornelijus atsitokėjo, be jo kameroj daugiau nieko nebuvo. Baltos lubos virto rožinėmis – už lango leidosi saulė. Galbūt jis ką tik sapnavo? Tačiau Kornelijus Žinojo, kad ir dabar viskas buvo ne sapnas. Jis tikrai kalbėjosi su tuo žmogum.
       Visą vakarą niekas daugiau neaplankė Kornelijaus. Vienui vienas jis gulėjo ir mąstė. Tik sykį jo mintis nutraukė duryse atsidaręs langelis, pro kurį buvo paduota skurdi vakarienė: lėkštė skystos daržovių sriubos ir riekė duonos. Tačiau valgyti Kornelijui nesinorėjo, ir maisto jis nepalietė.
       Pagalvojęs apie budelį, Kornelijus išgyveno prieštaringus jausmus. Viena vertus, žmogus buvo pavojingas. Ir pavojaus jausmą kėlė ne jo, kaip budelio, statusas, nors ši aplinkybė, be abejonės, turėjo įtakos Kornelijaus savijautai, bet kažkokia kita, ne tiek akivaizdi, vidinė to žmogaus savybė, kurią jis dangstė pabrėžtinu nuolankumu, drovumu, mandagumu. Jis vis kažko neišsakė, kažko nepaprastai jam svarbaus, tatai buvo akivaizdu ir liudijo, kad jis turi tikslų, kad jis neatsitiktinai, kaip daugelis žmonių, užima tą vietą, kurią jis užėmė, ir atlieka tas pareigas, kurias jis atliko. Kokie yra šie tikslai, Kornelijus nežinojo, ir tai baugino dar labiau. Antra vertus, žmogelis buvo komiškas, geraširdis ir kėlė užuojautą. Tačiau Kornelijus įtarė, kad šis užuojautos sužadinimas gali būti kokio nors nežinomo plano dalis, numatyta ir apgalvota. Trečia, dorumas buvo tiesiog įrėžtas budelio veide. Šio dorumo niekas neįstengtų suvaidinti, apsimesti. Tai nebuvo kaukė. Jokių abejonių, budelis buvo doras žmogus, gal netgi kur kas geresnis už visus, kuriuos Kornelijus pažinojo, – kad ir koks būtų tas slaptasis jo planas, klastos jame neturėjo būti. Nors drovus, jis buvo ramus ir pasitikintis savim, ir ši jo ramybė ir pasitikėjimas darė Kornelijui įspūdį.
       Temstant kameroje oras atvėso. Kornelijus buvo plonai apsirengęs. Jį suėmė staiga, viskas įvyko greitai, ir jis nesugalvojo pasiimti šiltų drabužių. Bet jam nė nešovė, kad areštas gali nuosekliai peraugti į teismą, nuosprendį, kalėjimą. Atrodė, kad tai tik paprastas nesusipratimas, klaida, nieko daugiau. Nei vakar, nei šiandien jam neišdavė jokių drabužių, neperrengė kalinio rūbais. Ką gi, tai suprantama. Kam mirtininkui drabužiai? Kornelijus susivyniojo į antklodę. Prisiminė, ką budelis sakė apie seserį. Kaipgi jis nepagalvojo apie tai anksčiau, dar tada, kai sesuo rykšte nukapodavo gėlių žiedus, tų gėlių, kurias Kornelijus mylėjo ir augino nedideliam šiltnamy? Jis vis rasdavo gėlių galvutes nuskintas ir numestas ant tako, svarstė, kam galėtų trukdyti jo gėlynas, tarėsi apie tai su seserim, bet ji tvirtino nieko nežinanti, nieko nepastebėjusi ir t. t., kol vieną rytą Kornelijus užtiko ją šiltnamy, basą, su naktiniais marškiniais, besišvaistančią vytele į visas puses. Jis niekuomet nieko jai nesakė, priskyręs tą elgesį jos lunatizmui, kuriuo ji retkarčiais skųsdavos. Liovėsi auginęs gėles, ir tiek. Tiktai neturėjo kuo užpildyti atsiradusios laisvalaikio tuštumos, ir kaip tik tada jam kilo išganinga (dabar jis taip nebemanė) mintis sukonstruoti tą mechanizmą.
       Iš pradžių jis dirbo pamažu, neskubėdamas, tarsi žaisdamas. Jam buvo malonu galvoti apie savo kūrinį, svarstyti, ką čia į jį įdėjus, konstruoti įvairius agregatus, kurie, sujungti į visumą, turėjo padaryti žmogų laimingą. Tačiau palaipsniui atsirado jausmas, kad galbūt darbas tęsiasi per ilgai, kad jis niekada nebaigs mašinos, kad reikia skubėti, nes kas nors sukliudys ar ateis senatvė, o paskui mirtis, ir Kornelijus ėmė skubėti, skubėjo, skubėjo, skubėjo, ir todėl, darbui artėjant prie pabaigos, jau nebejautė jokio malonumo, jokio pasitenkinimo, tik įvykdytos pareigos jausmą, tarytum būtų davęs kam nors kokius nors įžadus.
       Lemputė palubėj vis negeso, ir Kornelijus atsigulė kniūbsčias ir užsidengė antklode galvą, kad šviesa netrukdytų užmigti. Tačiau vis tiek užmigo ne iš karto, o paskui miegojo blogai, tarsi su pilna sąmone slystu pačiu miego paviršium, retkarčiais įsmukdamas į gilias košmarų vilkduobes.
       Taip praėjo antroji nelaisvės naktis.

       7. Rytą jį pažadino žuvėdrų klyksmas, atsklindantis iš tolybių. Jis įsiklausė, ir vieną akimirką jam pasisekė išgirsti netgi bangų mūšą. Gulėjo, virpėdamas nuo šalčio, ir įsivaizdavo, kaip bangos lūžta, pasiekusios krantą, kaip jos daužosi į uolas, taškydamos baltus purslus. Kol galvojo apie jūrą, užmiršo apverktiną savo padėtį. Buvo netgi kažkaip gera ir ramu sieloj. Psichinis šokas praėjo, bet, ačiū Dievui, nekamavo joks nerimas, jokios tragiškos būsenos, tamsios mintys. Kornelijus nejuto net baimės. Jam iš tiesų ėmė atrodyti, kad „taip reikia“, kad viskas jo gyvenime klojos dėsningai, sklandžiai ėjo į kažkokį tašką.
       Prižiūrėtojui, atnešusiam pusryčius, Kornelijus pasiskundė, kad jam skauda galvą, ir tuojau pat pasigailėjo to. Prižiūrėtojas nusijuokė taip nedviprasmiškai, kad tą pačią akimirką sugrįžo visas nerimas ir visa baimė, ir Kornelijus atsidūrė ten, kur iš tiesų visą laiką ir buvo – mirtininko kameroje, mirtininko kailyje.
       Jis su pasibjaurėjimu išgėrė iš aliuminio puodelio persaldintą miežių kavą ir vėl atsigulė. Pagalvojo, gal reikėtų pasimankštinti ar bent jau pavaikštinėti po kamerą, bet tuojau atsisakė tos minties. Kam?
       Su ilgesiu prisiminė vakarykščią svečią, žmogelį su portfeliu. Na ir kas, kad jis budelis! Bent jau gyvas žmogus, su kuriuo galima šnekėtis. Kornelijus nebuvo itin komunikabilus ir ištisus mėnesius galėjo gyventi vienas, su niekuo nebendraudamas, įsigilinęs į darbą ar skaitydamas knygas. Bet dabar jis neturėjo nei darbo, nei knygų. Nieko. Ir pašnekesys su budeliu būtų šiokia tokia pramoga.
       Kornelijus įsiklausė. Iš tiesų išgirdo tuos pačius garsus kaip ir vakar. Atšaunamos sklendės, girgždantys vyriai ir neskubūs žingsniai. Vis arčiau ir arčiau. Raktas lenda į skylę, leidžiasi rankena, budelis!
       Žmogelis irgi atrodė blogai miegojęs. Maišeliai paakiuose, ir skruostų raudonumas mažiau žymus. Nors šiaip jau buvo toks pat apvalutis ir komiškas.
       – Vakar mūsų pokalbis kažkaip neįvyko, – pasakė jis. – Jūs pernelyg susijaudinot, ir aš supratau, kad man bus geriau išeiti.
       Jis perėjo kamerą, pasiekė priešingą sieną, sustojo ir užvertęs galvą žiūrėjo į tą vietą, kur sienos nišoj buvo langas. Stryktelėjo, norėdamas pasižiūrėti pro jį, bet lango nepasiekė.
       – Aukštai, – sumurmėjo. – Jūs neprieštarausit, jei aš užsirūkysiu?
       Ir tuoj pat, nelaukdamas Kornelijaus atsakymo, išsitraukė iš švarko kišenėlės sumaigytą cigaretę, užsidegė ir mėgaudamasis išpūtė dvokiančius dūmus. Kornelijus žiūrėjo į jį, tuomet jis tarsi atsikosėjo ir susizgribo:
       – O! Prašau atleisti. Tikriausiai, jūs taip pat norit?
       – Dėkui, aš nerūkau, – atsakė Kornelijus.
       Žmogeliui lyg akmuo nuo širdies būtų nukritęs. Jis nusišypsojo ir paplekšnojo Kornelijui per petį:
       – Puiku. Puiku.
       Jis patylėjo, paskui nelauktai paklausė:
       – Turbūt labai bijote?
       Kornelijus gūžtelėjo pečiais ir nusisuko.
       – Apie tai šiandien ir norėčiau su jumis pakalbėti.
       – Ar yra ką kalbėti? – numojo ranka Kornelijus.
       – O! Yra.. Noriu jus iš anksto perspėti. Kai kas iš to, ką išgirsite, gali jums pasirodyti keista ir neįprasta. Gal juokinga. O gal išvis kvaila. Nesistebėkit.
       – Manęs jau niekas nenustebins, – atsakė Kornelijus.
       – Nesakykit. Jūs dar jaunas. Pasaulyje pilna nuostabių dalykų, apie kuriuos jūs neturit jokio supratimo, net negalit įsivaizduot jų.
       – Galbūt. Tik kažin ar man bepavyks juos pamatyti.
       – Tai priklauso nuo jūsų, – žmogelis vėl mįslingai pakartojo vakarykščius žodžius.
       – Jūs galit organizuoti mano pabėgimą? – tiesiai paklausė Kornelijus. – Sakykit. Kam tos užuominos?
       – Taip. Tam tikra prasme tai būtų pabėgimas. Žodžiu, aš galiu tai organizuoti.
       – Bet kodėl? Kas jums iš to? Kokia nauda?
       – Matot... aš lyg ir nesiekiu asmeninės naudos. Padaryčiau tai tik dėl jūsų. Aišku, jeigu jūs norite išeiti į laisvę.
       – Ar aš noriu? Koks čia klausimas?
       – Žinot, būna tokių, kurie nenori, – žmogelis papurtė galvą.
       – Būna tokių? Ar jūs nenorite pasakyti, kad siūlote savo paslaugas visiems nuteistiesiems? – ironiškai paklausė Kornelijus.
       – Visiems. Aš nedarau jokių išimčių. Man visi žmonės lygūs.
       – Taip, žinoma, – sumišęs sumurmėjo Kornelijus; kategoriškas budelio tonas jį sutrikdė. – Ir kaip jūs tą įsivaizduojate?
       – Ką? – nesuprato žmogelis. – Lygybę?
       – Ne. Pabėgimą.
       – Štai čia ir yra svarbiausias klausimas, kurį reikia aptarti. Tai tik sąlygiškai galima pavadinti pabėgimu. Iš tiesų jus paleistų. Jūs išeitumėt iš čia ir gyventumėt kaip gyvenęs. Tik va mašinos kurti nebegalėtumėt! Turėtumėt pasirašyti pasižadėjimą. Bet jeigu susitartume, aš padėčiau jums. Pamokyčiau, kaip apeiti ir šią kliūtį.
       – Neįtikėtina, – ištarė Kornelijus. – Neįtikėtina.
       – O ne! Neskubėkite spręsti. Tai visiškai įmanoma!
       – Na, gerai, aš klausau jūsų.
       – Viskas labai paprasta. Jūs išeitumėt į laisvę, o aš, budelis, atlikčiau bausmę už jus.
       – O!.. – Kornelijus užspringo savo seilėmis ir ėmė kosėti. – Kaip... kaip tai... kaip tai atliktumėt bausmę už mane?
       – Na taip, – budelis spragtelėjo pirštais. – Aš mirčiau už jus.
       – Kokia prasme?
       – Tiesiogine.
       – Nesuprantu jūsų. Jeigu norite iš manęs pasityčiot, tai...
       – Nurimkite, prašau jūsų. Jūs ir vėl jaudinatės. Aš nenoriu pasityčiot iš jūsų. Ne, jokiu būdu. Perspėju, kad nesistebėtumėt, netgi jeigu mano pasiūlymas pasirodys keistas. O kas jus stebina? Tai, kad žmogus savo noru gali pasirinkti mirtį? Argi vieną kartą nebuvo pasiryžta numirti už visą žmoniją? Be to, laisva valia, nepamirškite.
       – Bet tik ne jūs! – sušuko Kornelijus.
       – Kodėl, jūsų manymu, negalėčiau? – nusišypsojo svečias.
       – Cha, cha! Pasižiūrėkite į save. Pasižiūrėkit į veidrodį ir pamatysite!
       – Bet juk tai naivu, – rimtai pasakė žmogelis. – Pagalvokite. Kuo čia dėta išvaizda? Aš žinau, kad atrodau jums komiškai. Neatitinku, taip sakant, ikonografijos kanonų. Bet juk Palestinoj nebuvo fotoateljė, o jums įprastas gotikinis paveikslas buvo sukurtas viduramžiais. Tai iš kur galite žinoti, kaip gali atrodyti mesijas? Kodėl jūs manot, kad egzistuoja vienas universalus visiems laikams, visoms visuomenėms reformatoriaus paveikslas? Jeigu dabar panašus atsirastų, jis greičiausiai būtų kitoks nei anas, judėjiškas. Dabartinis būtų ir sočiau pavalgęs, ir geriau apsirengęs, ir tikriausiai truputį gudresnis, prisitaikęs prie naujų sąlygų. Niekaip neužginčysit šito.
       – Bet jeigu įsivaizduotume, kad jūs Kristus, – Kornelijus pralinksmėjo, –tai kokia prasmė jums mirti, kokia prasmė antrą kartą daryti tą patį, kas jau buvo padaryta prieš daugybę amžių?
       – Prasmė? Mes dar grįšime prie jos. O dabar pažvelkime į šį klausimą truputėlį kitaip, suprantamiau jums. Idealus, sakykim, dieviškas pasiaukojimo motyvas, savanoriška mirtis, kaip matau, jūsų neįtikins. Jeigu jums būtų parodytas motyvas grynai žmogiškas, tuomet jūs patikėtumėt, ar ne? Jūs nenorit kalbų apie Naują Žmogų, apie Dorovę ir panašiai. Jūs norit žinot, kokia nauda. Ar gali mirtis būti patraukli, ar gali ji būti vertinga pati savaime, ar gali ji būti apčiuopiama gėrybe, tikslu, kurio žmogus trokšta ir siekia? Jeigu taip, tuomet mano pasiryžimas numirti už jus nebeatrodytų jums beprotiškas, ar ne?
       Kornelijus linktelėjo galva.
       – Gerai, – tarė žmogelis. – Aš pabandysiu. Jums, kaip laimės mašinos kūrėjui, tikriausiai bus artimos sąvokos, kuriomis aš operuoju. Anot jūsų, laimė būtų pratęsti gyvenimą, nutolinti mirtį. Bet ar visoks gyvenimas yra laimė? Štai esu aš. Žmogus. Ribota būtybė, nekenčianti savo fizinių ribų. Nekenčianti taip pat ir savo psichinių ribų. Uždaryta savo troškimų, norų, jausmų ir minčių narve. Aš juk turiu galvą ir suvokiu, kad galima trokšti ir kur kas didesnių dalykų, negu aš trokštu šiandien, šią akimirką; aš netgi norėčiau trokšti tų dalykų, bet esu ribotas ir noriu to, kas šalia, ką matau ir įsivaizduoju. Girdite tas žuvėdras tolumoj? Jūs kažin ką atiduotumėt, kad galėtumėt atsidurti tenai, prie jūros. Bet negalite. Iš visų pusių jums trukdo sienos. Taip ir mano žmogiškas kūnas ir žmogiška siela kausto mane. Aš norėčiau nusimesti tuos pančius, išskleisti šlamančius savo dvasios žiedlapius, tapti beribiu, susiliet savo Jausmais, Mintimis, Troškimais su amžina ir begaline Visata. Bet aš negaliu šito padaryti. Todėl esu nelaimingas, todėl kankinuos, griežiu dantim ir verkiu. Kas man gali padėti? Eikim toliau ir žiūrėkim. Gal mirtis? Gal mes kreipiam savo vilties kupinus žvilgsnius ne į tą pusę? Gal mano lūkesčių išsipildymas laukia manęs ne gyvenimo karalystėj, o ten, tylios išminties kupinam augalų ir mineralų pasauly? Gal grynos dvasios, gryno proto karalystė, į kurią veržias mano širdis, yra čia pat, medžiagos karalystė? Tik iš pirmo žvilgsnio išminčius atrodo protingesnis už kvailį. Iš tiesų, palyginus su bendrine Visata, ir išminčius, ir kvailys yra niekas, vienodai menkos smiltelės, amžinybės akimirkos. Tik kvailys dar sugeba juoktis, o išminčius jau ne. Tai ir sakau, gal Mirtis iš tiesų turi didžiulę išmintį, apie kurią kalbama amžių amžius, bet nė vienas žmogus atskirai nenori tikėti, kai apie tai sakoma tiesiai. Juk mirtis toli gražu nėra nebūtis. Tai augalai ir mineralai. Tai kosminė Dvasia, apsireiškianti mums, ribotoms būtybėms. O mes nesuprantame jos, bijomės jos, tariam jos vardą pašnabždomis ar visai atsisakom ją mąstyti, jausti, išgyventi, įsivaizduoti. Ar niekad nepagalvojote, kad intelektas yra liga, kuria neatmenamais laikais susirgo žmonija ir iki šiol negali nuo jos išgyti? Tai paveldima liga, kaip hemofilija ar kai kurios epilepsijos formos. Gerai, matau, kad jums dar ne viskas aišku, ką noriu pasakyti. Buvo laikas, kai žmogaus laimės poreikis vertė jį strimgalviais veržtis į priekį, kartis į svaiginančias intelektines aukštumas, tikėti, kad snieguotose intelekto viršūnėse jis patirs tą geidžiamą pilnatvės pojūtį, užmirš tai, kas jam neduoda ramybės šiandien, dabar ir čia. Bet taip neatsitiko. Ir tada žmogus atsigręžė atgal, tikrindamas nueitą kelią, bene aptiks kur nors klaidą ar daug klaidų. Jis pakėlė tai, ką numetė tam kely kaip nereikalingą naštą, ir ėmė prisikišęs žiūrėti, galgi tie daiktai visai nebuvo šiukšlės, galgi kaip tik jie ir buvo auksas, kurio jis beviltiškai ieško. Iš čia augantis mūsų laikais burtų ir manijos populiarumas, iš čia tos nuojautos apie gilią negyvosios gamtos išmintį ir neribotas dvasios laisvės galimybes, neva (o gal iš tiesų) slypinčias joje. Iš čia mūsų laikų susidomėjimas etnografija, liaudies medicina, primityvių tautų mitais ir kosmologinėm sistemom, nes jos yra arčiau ištakų, arčiau pradžios, arčiau negyvos gamtos, mirties. Iš čia orientacija į Rytų kultūrą ir netgi, manau, abstraktusis menas, nes tose iš pažiūros chaotiškose linijose ir dėmėse galima pajusti stebuklingus materialinės laimės ir išminties atšvaitus. Archeologija ir kiti mokslai, paremti iškasenom, tai yra tuo, kas jau faktiškai priklauso negyvajai gamtai. Astrologija, mūsų dienų dėmesys horoskopams ir magiškoms mineralų savybėms. Ilgesys paprasčiausių žodžių, reiškiančių paprasčiausius daiktus, tokius, kaip vanduo, oras, medžiai, sniegas. Daugiau ar mažiau atvira neapykanta viskam, kas tikrai intelektualu, subtilu ir sudėtinga. Tam tikra dievobaiminga pagarba bepročiams, viskam, kas iracionalu, tokiam gyvenimo būdui ir tokioms vertybėms, kurios būtų absoliučiai netoleruojamos ankstesniais amžiais, kol dar žmonija tikėjo, kad intelektas yra mesijas, pašauktas išvaduoti ją iš ribotos, slegiančios būties. Apsidairykite, visa tai egzistuoja. Tai argi mirtis nėra gėris, jeigu šitiek žmonių veržias prie jos, nors ir vadina ją kitais vardais?
       Žmogelis nusišluostė prakaitą, kuris gausiai sruvo jo veidu, čia pat išgręžė nosinę ir įsikišo ją į kišenę. Jis buvo įsikarščiavęs ir susijaudinęs.
       – Gerai, – pasakė Kornelijus. – Tada kodėl turėčiau atiduoti tą gėrį jums? Tai mano.
       – Aha, – nudžiugo budelis. – Matau, kad supratot mane.
       – Palaukit, palaukit! – sušuko Kornelijus. – Bet jeigu viskas taip, kaip jūs sakot, tai mano mašina visiškai nėra laimės mašina. Ir tada aš nuteistas neteisingai, mane reikia paleisti, ar ne?
       – Laimės mašinų gali būti pačių įvairiausių. Bet neužmirškit, kad jus nuteisė ne už mašiną, o už kėsinimąsi į valdžios prerogatyvas.
       – Aš netikiu jomis, – Kornelijus atsistojo ir ėmė vaikščioti po kamerą. – Aš netikiu, kad laimė glūdi kiekvienam kirvy ir peily, ir nuodų žiupsny.
       Žmogelis atsiduso:
       – Ak, Dieve mano, kodėl jūs netikit, kad gali būti daug skirtingų mašinų? Jeigu trokštama laimė – išsivadavimas nuo visų rūpesčių, tada, suprantama, daktaro Giljotino laimės mašina yra vienas tobuliausių tokios rūšies mechanizmų. Greita, neskausminga mirtis. Eutanazija. Kodėl ne? Juk nedrąsus daktaro Giljotino pasiūlymas buvo taip energingai ir palankiai sutiktas visuomenės, paimtas išbandyti ir labai ištobulintas, aš pasakyčiau. Drovi vienvietės mašinos idėja buvo išvystyta iki mastų, apie kokius vargšas daktaras negalėjo svajoti. Žmonės milijonais ėjo pasitikti savo laimės.
       – Taip, jūs ne Kristus. Greičiau priešingai. Deja, tie žmonės, kurie ėjo, kaip jūs sakot, pasitikti savo laimės, ėjo ne savo noru. Ar jūs turite duomenų, kad tikrai buvo laimingi tie, kuriuos sušaudė ar užtroškino dujų kamerose?
       – Taigi, – sutiko budelis. – Bet gal žmonės patys nežino, kur jų laimė? Vis dėlto jūs teisus. Ši mašina ypatinga. Kita vertus, ne aš, o jūs čia esat laimės mašinos specialistas. Ir aš visai nemanau, kad smurtas ir prievarta – gerai. Ne. Tai blogai. Labai blogai. Beje, mes kiek nutolom nuo savo temos. Gal grįžtume, jeigu jūs neprieštarausit?
       Kornelijus liovėsi vaikščiojęs ir vėl atsisėdo ant gulto:
       – Tai kodėl vis dėlto turėčiau leisti jums numirt už mane? Kodėl turėčiau atiduot jums tą teisę?
       – O, gobšumas jums irgi nesvetimas! – šįkart ironiškas buvo žmogelis.– Bet aš atsakysiu į jūsų klausimą. Atsimenat, vos atėjęs, aš paklausiau jūsų, ar jūs bijote. Jūs man neatsakėt, bet aš žinau: taip, jūs bijote. Ir ši baimė paverčia mirtį jums negatyvia vertybe. Faktu, su kuriuo reikia skaitytis, daiktu, kurio negali numesti ir užmiršti. Mirtis tai kaip uždraustas malonumas, kaip nuodėmė. Jūs linkstat prie nuodėmės, jūs norėtumėt nusidėti, nes tai saldu, bet jums baisu. Mirtis – pati didžiausia nuodėmė. Nieko nėra už ją gėdingesnio. Žmogus, kuris atvirai pasiskelbia, kad jis renkasi mirtį, jūsų akyse įgyja nenusakomą patrauklų žavesį. O aš to ir noriu, neslėpsiu. Man reikia, kad galvotumėt apie mane dieną ir naktį, reikia tapti herojum jūsų akyse.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad vis dėlto aš nesu paprastas žmogus.
       – Velnias, – spėjo Kornelijus.
       – Ne, – nusišypsojo budelis. – Galgi vis dėlto labiau Kristus.
       – Jūs neblogos nuomonės apie save, ar ne? – Kornelijus ėmė jausti nuovargį.
       – Matot, – nė kiek nesutrikęs kalbėjo žmogelis. – Aš tik norėjau parodyti jums, kad net ir paprasčiausia, žmogiška prasme mirtis gali būti laikoma vertybe ir veiklos motyvu. Mano motyvas visai kitas. Toli gražu ne mirtis. Aš visai nenoriu mirti. Aš aukojuosi. Tai yra darau tai, ko jūs iškart nenorėjot ir negalėjot suprasti. Aš idealistas. Aš neieškau naudos. Galima sakyti, kad vienintelis dalykas, kurio aš norėčiau – kad ir jūs truputėlį būtumėt toksai. Ir jūs, ir visi kiti. Kai dėl jūsų, aš daugiau ar mažiau įsitikinęs, kad jūs nesate savanaudiškas. Prisipažinsiu, jūs esate netgi pirmas toks nesavanaudiškas žmogus, su kuriuo aš kalbuosi šioje kameroje.
       Kornelijus pajuto šiurpą einant per nugarą.
       – O kur dabar tie žmonės? – paklausė jis, ir jo balsas virptelėjo.
       – Jie? – žmogelis apsidairė. – O! Beveik visi sutiko su mano pasiūlymu ir išėjo į laisvę. Aš nežinau, kur jie gyvena ir ką jie veikia. Tikrai nežinau. Tačiau ramus dėl jų.
       – Bet... – Kornelijus nerado tinkamų žodžių, – jūs nemiręs. Jūs gyvas, ar man tik vaidenasi?
       – Žinoma, gyvas, – sutiko žmogelis. – Bet aš nežadėjau numirti už jus tą pačią akimirką, kurią gausiu jūsų sutikimą, ar ne? Juk aš mirsiu ne už jus vieną? Už šimtus, už tūkstančius tokių kaip jūs žmonių. Už milijonus, jeigu norite.
       – Vadinasi, vis dėlto Kristus, – pasakė Kornelijus.
       – Taip išeina, – kukliai atsakė budelis. – Kai kurie siužetai nepaprastai patrauklūs. Jie taip ir sukasi žmonėms ant liežuvio. Kristaus istorija – viena iš jų.
       – Žinot, – Kornelijus nusižiovavo, tuojau pat pridengė burną ranka, bet jau buvo vėlu, pašnekovas pastebėjo ir nejaukiai pasimuistė. – Žinot, tradicinių laimės mašinų trūkumas tas, kad užuot davusios žmogui viską, ko jis trokšta, jos siūlo jam kokią nors vieną vertybę, tuo pačiu piršdamas mintį, kad jis turi atsisakyti kitų, išmest jas iš galvos, kaip nepageidaujamas, gedulingas ar žalingas. Tokios mašinos pagrįstos tuo pačiu principu, kaip ir gydymas nuo alkoholizmo: čia įprotį gerti mėginama pakeisti kitais įpročiais – skaityti knygas, užsiiminėti rankdarbiais ir panašiai. Laimės mašina, kuri veikė mūsų eros pradžioj kiek daugiau nei trisdešimt metų (o mes turim pagrindą laikyti tą reiškinį laimės mašina, mechanizmu, kurio paskirtis – sukurti laimę), yra tipiškas tradicinės mašinos pavyzdys – ji siūlė dvasinę meilę kaip visų kitų vertybių pakaitalą, tačiau, kaip žinome, nieko negalėjo padėti kad ir, pavyzdžiui, tiems, kurie buvo nelaimingi dėl fizinės meilės trūkumų.
       – Taip, vienpusiškumo esama, – žmogelis pakinkavo galva. – Ką padarysi. – Jis vėl užsirūkė ir užkėlė koją ant kojos. – O ką jūs siūlote?
       – Apskritai tokiuose klausimuose rizikinga ką nors siūlyti neapgalvotai, – pasakė Kornelijus. – Bet kai ką esu ir apgalvojęs. Laimė savaime, jūs suprantate, yra niekas, tuščias žodis, garsas. Kad galėtume kalbėti apie laimę, privalome turėti prieš akis aiškų nelaimės vaizdą, etaloną. Tik lygindami reiškinius su šiuo etalonu, galėsime nustatyti, kuris iš jų yra laimė, ar ne? Banali tiesa: blogis turėtų būti kuriamas ir saugomas, jeigu kartais iškiltų grėsmė jam išnykti. Aš į tai atsižvelgiau, konstruodamas savo mašiną. Mano mašina sudaryta iš dviejų dalių, ten yra vietos ir nelaimei, ir laimei. Jūsų pirmtakas, tradicinė mašina, aš norėjau pasakyti, žadėjo tik laimę. Ir todėl ji nedirbo, tiksliau – dirbo trumpai ir blogai.
       – Na jau! – žmogelis nusijuokė. – Čia smūgis žemiau juostos. Nors mūsų pokalbis jau visai įgavo scholastinius bruožus, aš paneigsiu visus jūsų teiginius. Visus iki vieno.
       – Malonėkit, – šaltai pasakė Kornelijus.
       – Jūs norit pergudrauti save patį. Visų pirma, jeigu jūsų sukurta mašina iš tiesų yra tokia, kaip jūs sakot, tai ji niekam tikus. Tuščias, nereikalingas daiktas. Ji ne žmogui, ji niekam. Ji pati sau. Žmogui čia nėra vietos, nes jūsų mašinai užtenka savęs pačios. Viena jos dalis kuria blogį, kita gėrį. Pusiausvyra. Nulis. Aš buvau geresnės nuomonės apie jus. Laimės mašina turi prasmės tik tuo atžvilgiu, jeigu ji kuria gėrį, laimę, daug laimės, kalnus laimės, kurie atsvertų tą blogį, tas nelaimes, kurių pasaulyje ir taip yra daug. Aš susipažinęs su dialektika ir termodinamika. Priešybių vienybė, taip. Bet kad pasaulis taptų tikrai laimingas, turi būti sukurtas laimės perteklius. Laimės turi būti daug, kur kas daugiau negu blogio, tik tada ji bus matyti. Kitaip vėl pusiausvyra, vėl nulis. Galima būtų netgi pasakyti, kad blogis sunkus elementas, jis slegia mūsų pečius, jis kaip pelkių dumblas pančioja mūsų kojas, varžo, trukdo judėti. O laimė lengva ir eteriška. Ji garuoja, kyla aukštyn, dingsta. Nors čia ir pritinka medžiagos tvarumo dėsnis, tai yra, žiūrint absoliučiai, laimė tik išgaruoja, bet nedingsta, vis dėlto mes jos nejaučiame. Jūsų mašina turėtų būti kompresorius, pumpuojantis be paliovos laimę į pasaulį, kol jos bus tiek daug, kad galėsim ja laisvai kvėpuoti, o ne tik kvėptelti kartą kitą. Tik tada būsime laimingi. Tik tada jūsų darbas turės prasmės, o jūsų misija bus įvykdyta. Dabar dėl dviejų mašinos dalių. Ir čia jūs klystate. Visai nebūtina konstruoti ją dvigubą. Gali būti tiesiog dvi mašinos – viena laimės, kita nelaimės. Ir sprendžiant iš to, kiek daug nelaimingų žmonių, visai nebus per drąsu teigti, kad nelaimės mašina dirba, ir gana efektingai. Kur ji, šito negaliu pasakyti. Gal net mumyse pačiuose. Bet ji yra. Dabar apie mašiną, vadinamą Kristumi. Ji nėra jau tokia metafiziška, kaip jūs manot. Ji tik šviesioji reiškinio pusė. O tamsioji, nesunkiai suprasit, yra tas kitas. Velnias! Judas. Nelaimės mašina. Dirbanti be gedimų ir remonto štai jau tiek šimtmečių. Kurianti netikras apgaulingas laimės mašinas, tokias kaip giljotina, ir, spėju, prikišusi nagus ir prie jūsų projekto.
       Kornelijus tylėjo. Jis neabejojo, kad priešais jį maniakas.
       – Taip, aš maniakas, jeigu norite, – pasakė budelis, ir Kornelijus krūptelėjo. – Bet aš pabaigsiu. Pasakysiu, ką norėjau. Tai štai. Kiekvienas gali galvoti, ką nori. Čia, prieš jus, aš kalbėjausi su kitu laimės mašinos kūrėju. Jų yra kur kas daugiau nei jūs įsivaizduojat. Buvo, yra ir bus. O! Šitas – paprasčiausias iš visų. Dabartinis krašto diktatorius.
       – Jeremferdenas?
       – Taip, – pasakė žmogelis. – Jis tiesiog paskelbė, kad jo tauta yra pati laimingiausia pasauly, ir daugiau nesuko dėl to sau galvos. Jis manė, kad giljotina irgi neblogas aparatas. Dvigubai naudingas, sakė jis. Vieniems, nuteistiesiems, ji suteikia laimę, atimdama bet kokią galimybę norėti ir kamuotis dėl neišsipildžiusių norų. Kitiems, tiems, kurie dar turi norų (darančius juos nelaimingus), ji taip pat bent kiek prideda laimės: pirma, juos daro laimingesnius mintis, kad mirė kažkas, kas buvo jų turto arba jų saugumo ir ramybės grėsmė, antra, kad išvis mirė kažkas, o ne jie.
       – Pamišėlis, – pasakė Kornelijus.
       – Nesakykit. Lengviausia prisegti etiketę ir padėti po stiklu. Taip galvoja ne jis vienas. Taip ir panašiai galvoja daug žmonių. Prisipažinkit, buvo momentų mūsų pokalby, kai jūs manėte, kad ir aš taip galvoju. Juk manėt, ar ne?
       – Maniau, – sukuždėjo Kornelijus.
       – Bet aš taip negalvoju. Kalbėjau panašiai, tas tiesa, norėjau išmušti jūsų pasitikėjimą savimi, išstumt jus iš patogių pozicijų. Daugiau nieko. Aš daug kalbu. Bet jūs ginčykitės, nesutikit su manim. Dabar grįžkim prie Jeremferdeno. Aš nenoriu, kad žmonės galvotų taip, kaip jis. Niekada nenorėjau. Ir todėl prašau man leisti numirti už jus.
       – Viešpatie, vėl, – suvaitojo Kornelijus.
       – Žinoma! O kaip jūs manot? Pasakysiu jums, kodėl neveikė mašina, kurią krikščionys pavertė savo stabu. Todėl, kad Kristus numirė už visus: Suprantat? Už visus. Manė, kad jo savanoriška mirtis padarys tokį įspūdį, kad visi per amžius jausis skolingi jam, jo idėjoms, atgailaus ir taps kitokie. Prisimins jo auką ir labiau glausis vieni prie kitų, labiau mylės vieni kitus. Cha! Kaip naivu šitaip tikėtis!
       – O jūs? Kuo skiriasi jūsų auka?
       – Mano auka nesiskiria. Skiriasi tik pateikimo būdas. Kristus kažkuo primena Jeremferdeną. Paskelbė, kad numirs dėl žmonijos, paskelbė, nesirūpindamas, ar kas nors jį išgirs, ar įsisąmonins, ar patikės. Paskelbė, nuėjo ir numirė. Viskas. Jo misija baigta. Kas patikėjo – patikėjo. Kas ne, tai ne. O aš ateinu pas jus ir sakau: štai jūs, Kornelijus Jedermanas, gyvenkit, o aš numirsiu už jus. Pasiaukosiu dėl jūsų. Eikit ir gyvenkit. Kvėpuokit, mylėkit, džiaukitės, uostykit gėles, darykit ką norit, tik žinokit: jūs gyvenat tik todėl, kad aš mirsiu. Net nesvarbu, aš ar kas kitas. Už jus numirė! Suvokiat? Aš neskelbiu nuo kalno, nesakau pamokslo miniai. Aš ateinu pas jus, į jūsų mirtininko kamerą, paimu jus už rankos, pažiūriu jums į akis ir sakau: eikit ir gyvenkit, o aš numirsiu už jus. Ir aš tikiu, kad nuo tos akimirkos jūsų gyvenimas pakryps visai kitaip. Jūs iš tiesų tapsit naujas žmogus. Jūs pasversit kiekvieną savo mintį, apgalvosit kiekvieną žingsnį. Jūs neleisit laiko tuščiai, nes jūsų gyvenimas nebepriklausys vien tik jums. Jūs gyvensit už mus abu, už save ir už mane. Jūsų gyvenimas įgys vertę ir prasmę, kokios iki šiol neturėjo. Kiekviena jo sekundė bus kaip auksas, nes už tą sekundę sumokėta kito žmogaus gyvybe. Sutiksite su mano pasiūlymu, ir tada jūs sukursite tikrą laimės mašiną. Juk niekur nepasakyta, kad laimės mašina privalo turėti materialų, apčiuopiamą pavidalą. Galimas daiktas, ji – tam tikru būdu suorganizuoti santykiai, žmogaus iliuzijų, vilčių, tikėjimų aparatas. Galbūt tada visu savo gyvenimu jūs realizuosit vieną vienintelį daiktą – laimės mašiną, ir kiekviena gyvenimo akimirka bus laimės mechanizmo etapas, žingsnis, faktas. Pagalvokite apie tai.

       8. Ir Kornelijus galvojo. Jis paprašė trijų dienų ir jas gavo. Taip pat buvo atneštos dvi antklodės, kad naktį nereikėtų kalenti dantimis. Jis prašė dar ir knygų, o taip pat pieštuko bei popieriaus, bet jam buvo atsakyta. Tie dalykai esą tik trukdys galvoti, blaškys jį, neleis susikaupti. Ką padarysi.
       Jis nežinojo, kaip pasielgti, bet tuo pat metu suvokė, kad apsisprendimui jam neprireiks trijų dienų. Faktiškai visi svarstymai galėjo būti suvesti į vieną problemą: ar budelio pasiūlymas neturi kokios apgaulės, kokios slaptos kliauties? Ar čia ne spąstai? Ar sutikęs su tuo pasiūlymu, Kornelijus nežengs tuo pačiu žingsnio, dėl kurio gali tekti gailėtis ir graužtis visą likusį gyvenimą. O, kad kas nors galėtų patarti!
       Taigi iš vienos pusės – netikrumas ir baimė dėl nenumatytų poelgio pasekmių, kurios galbūt apkartintų gyvenimą, padarytų jį nebemielą. O iš kitos pusės – paprastų paprasčiausias noras išlikti, gyventi, mirties baimė, nesudėtingas jausmas, primityvus ir totališkas, būdingas visiems ir visada. Žodžiu, abiem atvejais – mirtis. Arba fizinė, arba moralinė. Jeigu pasitvirtintų blogosios nuojautos? O jeigu ne? Argi negali žmogus turėti idealių, šventų paskatų? Jeigu visa, ką kalba tas žmogelis, yra tiesa? Kaip atsikratyti mirties baimės ir pažvelgti į savo situaciją iš šono?
       Kornelijui norėjos pasikviesti budelį ir paklausti, ar jis, budelis, taip pat bijo mirti? Juk jeigu ne, tuomet jo auka nemirtinga, tuomet tai apskritai ne auka, ar ne? Bet, kita vertus, ant kortos pastatytas gyvenimas, budelio gyvenimas, kurį šis savanoriškai atiduoda, ir tai yra nemaža auka, nepriklausomai nuo to, koks bus asmeniškas budelio požiūris į mirtį, ar jis jos bijos, ar nebijos. Mirtis ne tik individualus aktas, bet ir socialinis fenomenas: mirtimi baudžiama, ja grasinama, labai dažnai žmogus išaukštinamas arba pažeminamas tiktai tada, kai jis tampa mirusiuoju, kai peržengia barjerą tarp būties ir nebūties.
       Tarkim, galvojo Kornelijus, kad budelis vis dėlto nebijo. Tada kodėl jis dar gyvena? Kas jį apsaugo? Juk jeigu koks nors žmogus liautųsi bijojęs mirties, jis būtų mirtinai pavojingas visuomenei ir turėtų būti tučtuojau sunaikintas, nes jis taptų nesuvaldomas: kuo gi jį pagąsdinsi, kaip jam pagrasinsi? Jis būtų laisvas kaip vejas, jis galėtų daryti, ką nori.
       Kornelijui kėlė nepasitikėjimą jau pati galimybė svarstyti visa tai ir rinktis. Juk jeigu budelio intencijos skaisčios ir šventos, tai ar jos neprivalėtų turėti to absoliutaus įtaigumo, kuris priverstų susitaikyti su jomis be menkiausios dvejonės? Bet gal jos tokios ir yra, tik jo, Kornelijaus, protas ydingas, pagraužtas skepticizmo? Ir tada natūraliai kyla klausimas, ar jis vertas išlikti, gyventi su tokia sąmone, kuri neįstengs pateisinti į ją dedamų lūkesčių, atpirkti bent dalį dėl jos padarytos aukos.
       Tarkim, galvojo Kornelijus, kad budelio motyvai neturi šventumo aureolės ir to idealizmo, kurį šis stengiasi jiems suteikti. Tarkim, kad tas žmogus siekia naudos, kaip ir visi kiti. Kokia ta nauda? Ko jis galėtų norėti iš Kornelijaus? Kuo Kornelijus gali būti naudingas kam nors?
       Kas aš esu? – galvojo Kornelijus. Kas aš toks? Visų pirma, aš žmogus. Ką gautų kitas žmogus, jeigu jam pavyktų padaryti mane savo skolininku, o tuo pačiu ir savo vergu? Greičiausiai, nieko ypatingo. Kaip žmogus, kaip vienas iš daugelio kitų žmonių, aš neturiu jokių išskirtinių savybių, kurios galėtų turėti nepaprastą vertę. Kas aš dar? Aš – vyras, nesenas, nelabai stiprus ir, kiek suprantu, nelabai gražus. Jeigu būčiau moteris, jeigu būčiau jauna gražuolė, tada būtų galima suprasti. Dabar – ne. Aš – motinos sūnus ir sesers brolis. Bet mano motina sena, o mano sesuo visai savarankiška, ir aš neturiu į ją jokių teisių. Toliau: aš – inžinierius. Inžinierių šimtai. Ir kur kas talentingesnių už mane. O daugiau? Aš sukūriau laimės mašiną. Na ir kas? Visų pirma, jie turi jos brėžinius ir bet kada gali ją pagaminti. Manęs čia nereikia. O antra, budelis pirštu prikišamai parodė, kad projektas blogas. Aš nesukūriau jokios mašinos. Taip, bet aš galiu ją sukurti. Jei sugalvojau aną, kad ir netobulą, tai kodėl negalėčiau sugalvoti kitos, tikrosios? Ką aš moku? Faktiškai tą ir temoku – konstruoti mašiną. Ir budelis tą žino. Jo žodžiai: „Tik va mašinos kurti negalėtumėt: bet, jeigu susitartume, aš padėčiau jums“. Jis taip pasakė. Tačiau jis pasakė dar daug ką. Ar teisinga ištraukti šiuos žodžius iš konteksto, suteikti jiems savarankišką prasmę ir, remiantis jais, spręsti apie to žmogaus tikslus? Ką gi, gal ir ne. Bet čia tik svarstymas, prielaida, viena iš daugelio, prilygstanti kitoms, o ne galutinis sprendimas. Kodėl nepasvarsčius?
       Kiekvienam aišku, kad mašina suleido šaknis į Kornelijaus širdį, į jo smegenis. Atidavus šitiek jėgų laimės mašinos kūrimui, per vieną akimirką atsisakyti jos, išmesti ją iš galvos – neįmanoma. Niekas tuo nepatikėtų, net jeigu Kornelijus pasirašytų šimtus pasižadėjimų. Tai kam dovanoti jam gyvybę? Kam jį paleisti? Žinoma, tam, kad jis dirbtų savo darbą, vienintelį, kuriam atiduota širdis. Kad dirbtų jį slapta, neprasitardamas nė puse lūpų jokiam žmogui pasauly. Tai ar negeriau laikyti jį kalėjime, čia, šioje kameroje? Duoti jam popieriaus, pieštukų? Sudaryti jam sąlygas dirbti? Ne. Negeriau. Čia jis nedirbtų. Juk jo negalima priversti. Šis darbas turi būti dirbamas laisvai, natūraliai, kūrybiškai, išradingai. Tik tada jis bus sėkmingas. Tik tada. Tai suprantama savaime. Kornelijus beveik neabejojo, kad jo einama teisingu keliu. Šiaip ar taip, tai logiškas kelias. Tačiau, žinoma, vėlgi tikėtinas tik tuomet, jeigu budelis tikrai nešventas žmogus. Šventumui logika nepritaikoma. Šventumas iracionalus. Jis spontaniškas, ir jokia dedukcija nepadės jo suprasti.
       Tarkim, galvojo Kornelijus, kad vis dėlto iš jo laukiama mašinos. Kodėl ji turėtų būti sukurta paslapčiom? Kam šitiek nertis iš kailio? Juk galima nedaryti šio spektaklio, o paprasčiausiai suteikti Kornelijui visa, ko reikia, sudaryti jam sąlygas. Kam tada tribunolas ir nuosprendis, ir visos kitos poveikio priemonės, primenančios inkvizicijos misteriją? Viešuma nepriimtina. Kodėl? Todėl, kad jeigu tu esi diktatorius ir turi tokią mašiną, tada tu gali dalyti laimę taip, kaip tau patinka. Tu – laimės valdovas. Kaip valdovas dalija auksą ir titulus, primityvų laimės surogatą, taip jis dalys gryną, tikrą laimę. Ne visiems. Išrinktiesiems. Apdovanos laime ištikimuosius ar norėdamas nusipirkti ištikimybę. Auksas tampa bevertis. Imperijos žūsta, nes pakertama jų ekonomika. Į rinką išmetama vertybė, kuri paverčia pelenais visas kitas tradicines vertybes. Visas pasaulis priklauso vienai imperijai. Tai, kuri turi laimės mašiną. Stop, stop! Tai jau improvizacija, fantazija laimės tema. Jokia laimės mašina pasaulio nepertvarkys. Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei mašinų būtų daug ir visos bet kam prieinamos. O dabar viena mašina diktatoriaus rankose... niekai. Be to, diktatoriui žmonės naudingi ne tada, kai jie laimingi ir nieko netrokšta, neturi rūpesčių, o greičiau priešingai, kai jie nelaimingi. Cha, bet ir nebūtina juos padaryti visiškai laimingus. Galima būti taupesniam, dalyti laimę tik mažais gurkšneliais, kad sykį paragavęs jos, norėtum vis daugiau ir daugiau. Galima duoti jos tiems, kurie jau atitarnavo savo, kurie jau nenaudingi, kad kiti, žiūrėdami į laiminguosius, pavydėtų jiems ir trokštų pasiekti to paties. Galima... sumanus šeimininkas ir turėtų taip elgtis. Tada jo vasalai būtų ištikimi kaip šunys.
       Tai kas tada šis žmogelis, siūlantis Kornelijui laisvę? Diktatoriaus patikėtinis? Jo dešinė ranka? Kornelijus įtempė atmintį, ir pamažu pamažu du paveikslai, du portretai – vienas budelio, komiškojo žmogelio, kitas neryškus, atsitiktinai išvystas laikraščio skiautėj, – priartėjo vienas prie kito, paskui užsiklojo, sugulė vienas ant kito, jų kontūrai sutapo, ir jie virto vienu portretu, viena ryškia fotografija, iš kurios droviai šypsojosi diktatorius Jeremferdenas.

       9. Praslinko šešeri metai. Kornelijus vis rečiau prisimindavo kankinančias vienatvės valandas, praleistas mirtininko kameroj. Trumpas kalėjimo epizodas vis giliau ir giliau grimzdo į užmarštį, neteko savo bauginančio, skausmingo aštrumo. Jo briaunos nusigludino, jis apaugo metaforų perlamutru, tapo mažne nerealus, gražus ir linksmas nuotykis, gal išgyventas, o gal susapnuotas. Beje, dėl sapnų. Šiaip jau Kornelijus miegodavo kietai ir niekad neprisimindavo, ką sapnavęs, išskyrus du atvejus, dviejų tipų sapnus, kurie jį lankė bemaž su jūros potvynių ir atoslūgių reguliarumu. Pirmu atveju visuomet būdavo bedugnė ir lynas per ją, o Kornelijus turėdavo perbėgti šiuo lynu. Kartais prarajos dugne grumėdavo putotas upokšnis, kartais dunksodavo tik plikos šiurpios uolos. Visada būdavo baisu, bet Kornelijus susidorodavo su uždaviniu, tada nubusdavo ir jau daugiau nebeužmigdavo tą naktį. Antrajam sapne Kornelijus slidėmis bėgdavo siaura miško prorėža, vakaras, juoda bauginanti tankmė iš šono. Namo, greičiau namo! Tam tikru momentu Kornelijus išgirsdavo kažką bėgant iš paskos, girgždėdavo sniegas, vis arčiau ir arčiau, kažkas uždusęs šnopuodavo čia pat, už nugaros, Kornelijus pakaušiu jausdavo šiltą kvapą, tada žengdavo žingsnį į šalį, norėdamas duoti kelią, stabteldavo, atsigręždavo ir visuomet nubusdavo, taip ir neišvydęs, kas gi ten bėgo iš paskos.
       Per tuos šešerius metus numirė motina, o sesuo sugebėjo ištekėti, pasidalyti savo nelaimingumu su vyru, kuris lig tol tikėjo, kad jo optimizmas ir patologiškas linksmumas įveiks žmonos pesimizmą, bet pralaimėjo. Čia kaip su velykiniais kiaušiniais. Žiūrėk, vienas stipresnis už kitus, vis nedūžta ir nedūžta, o paskui kur nors iš krepšio dugno ištraukiamas koks nedidukas, neišvaizdus margutis, pykšt, pykšt, ir nėr už jį stipresnio. Kornelijus nebuvo kerštingas ir atleido seseriai už sulaužytą mašiną, pirmąjį modelį, bet jų santykiai niekuomet daugiau nebuvo nuoširdūs ir draugiški, kaip kadaise.
       Vienintelis žmogus, tikrai nuoširdžiai, nedirbtinai dėmesingas Kornelijui, besistengiantis suprasti, pajusti visus jo nuotaikų virpesius, visus minčių pasažus, buvo Jeremferdenas. Atrodė, jis tikrai myli Kornelijų, jis rūpinosi juo, saugojo nuo klystkelių, į kuriuos retkarčiais per neapsižiūrėjimą pasukdavo Kornelijaus protas, jis stengėsi sukurti apie Kornelijų tam tikrą dvasinio komforto atmosferą, bet tuo pačiu neleido sustingti, įsmukti į melancholiško neveiklumo duobes. Kornelijus niekados neapsimetė, kad nežino, kas toks yra jo globėjas, o Jeremferdenas, savo ruožtu, nebepūtė daugiau miglos, negaubė paslaptim savo asmenybės, nors ir nesistengė iškelt juodviejų ryšio viešumon. Tarp jų egzistavo sakytum koks nerašytas sandėris, nebylus susitarimas neaptarinėti savo santykių, savo visuomeninės padėties ir savo tikslų. Vis dėlto jie labai suartėjo, suprato vienas kitą iš pusės lūpų. Juos jungė bendras tikslas. Mašina.
       Jeremferdenas dažnai atvažiuodavo vakaro prietemy. Kornelijus išgirsdavo padangų šiugždesį, ir netrukus ties namais sustodavo prašmatnus limuzinas. Juodu ilgai sėdėdavo verandoj. Ledas tirpdavo limonado stiklinėse. Vabzdžiai sukdavos apie gatvės žibintą. Stodavo naktis, paskui pamažu imdavo švisti, o jie vis dar pamažiukais kalbėdavosi, aptarinėdavo šį bei tą, gerindavo kokias nors smulkmenas. Kartais Jeremferdenas atvažiuodavo ankstėliau, ir tada jie eidavo pasivaikščioti į pajūrį, ropšdavosi uolom, prisilaikydami viens kito rankos, rinkdavo moliuskus ir apžiūrėdavo pakrantės paukščių lizdus. Jei jūra būdavo audringa, tada šiaip sėdėdavo ant akmenų, stebėdami mūšą. Kartą kažkoks korespondentas netgi nufotografavo juos, ir Kornelijus pamatė tą nuotrauką laikrašty. Teisybė, jo, Kornelijaus, veido nebuvo matyti, jis stovėjo nusisukęs, bet Jeremferdenas išėjo kuo puikiausiai. Pasilenkęs jis kažką kalbėjo Kornelijui į ausį.
       Draugystė su Jeremferdenu nevargino Kornelijaus, gal tik nemaloni buvo sargybinių priežiūra: dieną naktį gatvėj vaikštinėjo skrybėlėtas žmogus, kuris nenuleido akių nuo Kornelijaus namo. Dar vienas žmogus visuomet per pagarbų atstumą sekdavo Kornelijų, kai šis kur eidavo. Ir viskas. Jis galėjo vaikščioti kur nori, daryti ką nori, žodžiu, gyveno kaip norėjo. Niekas nieko jam nedraudė ir nenurodinėjo. Dar daugiau. Kornelijus buvo gal netgi vienintelis žmogus Imperijoj ramus dėl rytdienos, nieko nesibaiminantis. Jeremferdenas garsėjo kaip žiaurus ir savavalis tironas, beveik visi jo nekentė ir bijojo. Tie, kas žinojo apie Kornelijaus santykius su Jeremferdenu, smerkė Kornelijų ir kiekviena proga rodė jam savo panieką. Bet jis dėl to nesijaudino. Jis apsisprendė dar tada, kai sėdėjo kalėjime, mirtininko kameroje. Dar tada jis žinojo, kokia bus žmonių reakcija. Bet jis turėjo mažai koketiškumo ir jam nerūpėjo, kas ką manys apie jį.
       Su Jeremferdenu jie kalbėjo apie viską, bet, suprantama, daugiausia vietos jų pašnekesiuos užėmė tai, kas jiem abiem labiausiai rūpėjo, – mašina. Kornelijus suprato, kad be Jeremferdeno jis niekuomet nebūtų įstengęs pasiekti to, ką pasiekė. Dar tada, kalėjime, Kornelijus suvokė, kad Jeremferdenas būtinai reikalingas. Jo lankstus ir skvarbus protas tarsi skalpelis rėždavo pačius kiečiausius problemų gumburius, anatomuodavo labiausiai suraizgytus samprotavimus, sluoksnis po sluoksnio atskirdamas audinius, išpainiodamas kraujagysles bei nervus ir pateikdamas Kornelijui taip akivaizdžiai, tarsi tai būtų vaikiška kubiukų abėcėlė. Bet jis nemokėjo materializuoti savo samprotavimų, nemokėjo sujungti elementų ir išjudinti jų, nemokėjo sintetinti, įpūsti sistemai gyvybės. Visa tai mokėjo Kornelijus. Jis pačiupdavo žalią, nesubrendusią Jeremferdeno idėją, tik užuominą, galima sakyti, akimirksniu įvilkdavo į daiktišką apvalkalą, mintyse suteikdavo jai skeletą, konstrukciją ir efektingai įkomponuodavo į bendrą projektą, įaugindavo į mašinos kūną, tas organas imdavo veikti, dirbti. Tiesa, kol kas tik eskizuose, modeliuose ir panašiai, bet netrukus turėjo išmušti diena, kai visi eskizai bus išbaigti, visos dalys bus sujungtos, beliks įkvėpti į tą kūną dvasią, ir tada jis suvirpės ir atgis. Ir toji diena išaušo.
       Ji nebuvo tokia iškilminga, kaip galima būtų įsivaizduoti. Paprasta, rūškana rudens pradžios diena, drėgna ir miglota. Jeremferdenas dar prieš savaite, nujausdamas, kad svarbiausias darbo etapas artėja prie pabaigos, atsivežė butelį šampano ir pasakė:
       – Štai, išgersime, kai baigsime darbą.
       Šešeri metai, pagalvojo Kornelijus. Šešeri. Jokia kita, šventiškesnė, mintis neatėjo į galvą. Tik skaičius 6, kuris faktiškai visai neatspindėjo jausmų, minčių, netikrumo, dvejonių, džiaugsmo, nusivylimų srovės, kuri nepaliaujamai sruvo per Kornelijaus sielą visą tą laiką, skalavo ją, graužė, ardė, gludino.
       Pamažėle apėmė ramybė. Darbas padarytas. Jurginų kvapas plaukė per atvirą langą vidun, kartu su drėgme. Taip, ramybė. Ne anas karštligiškas, kažkoks jaunatviškas susijaudinimas, apėmęs Kornelijų, kai buvo baigta pirmoji mašina, o santūri palaima, kurią būtų įmanoma palyginti gal tik su pitagorietiškos kosminės muzikos efektu ar su demiurgo būsena po pasaulio sutvėrimo. Kornelijus nusišypsojo iš savo palyginimų. Ką gi, jis ne menininkas ir gali sau leisti truputėlį nutolti nuo saiko ir harmonijos taisyklių.
       Pirmiausia jis surinko visus brėžinius, paskui smulkesnius prirašinėtus lapus, skaičiais išmargintas skiautes. Apėjo namus, kambarys po kambario, kruopščiai žiūrėdamas, kad niekur neliktų jokio eskizo, jokios formulės.
       Tada viską sukimšo į židinį ir uždegė. Akimirką erdvi liepsna tarsi dvejojo. Ji neryžtingai lyžtelėjo vieną popierių, kitą ir buvo beužgęstanti, tarsi kažko bijotų ar popieriai būtų įmirkyti nedegančiu mišiniu. Bet ne, tai tebuvo žvalgyba, nedrąsus mėginimas. Popierius jai patiko. Ji suūžė, šoko aukštyn, Kornelijus net išsigando, ar neužsidegs suodžiai seniai nevalytam kamine. Netrukus viskas buvo baigta. Tik pelenai dar žioravo, kai pasigirdo gerai pažįstamas padangų šiugždesys gatvėj. Štai ir viskas, Jeremferdenai. Pamėgink dabar pasiimti mašiną, atimk ją iš manęs.
       Šįkart Jeremferdenas atvyko ne vienas. Kartu su juo įžengė du žmonės su šunų galvom prie diržų.
       – Mano drauge, – Jeremferdenas išskėtė rankas, tarsi norėdamas apkabinti Kornelijų, – aš sveikinu jus!
       Jis šyptelėjo, atsisuko į savo žmones ir įsakė:
       – Surinkit viską. Nė vienas popieriaus lakštelis neturi dingti.
       Tada jis paėmė vyno butelį, nulupo staniolį.
       – Prisipažinsiu jums, Kornelijau. Buvo valandėlių, kai aš netikėjau, kad sulauksiu šios dienos. Taip. Buvo tokių akimirkų. Bet dabar, dėkui Dievui, jos praeity. O vis dėlto puikus buvo metas! Visą tą laiką aš jaučiausi jaunas ir kupinas jėgų. Ir už, tai, už puikius jausmus, už šį gyvybės antplūdį aš turiu dėkoti jums. Išgerkim už jus!
       Pakelta Jeremferdeno ranka sustingo, šypsena nuslinko nuo veido. Kornelijus atsisuko. Abu vyrai su šunų galvomis stovėjo tarpdury. Kornelijus negirdėjo, kad jie būtų ką nors pasakę. Bet Jeremferdenui žodžių nereikėjo. Vyrų žvilgsniai jam viską paaiškino. Nė vienas raumuo nesuvirpėjo jo veide, kai jis pasižiūrėjo į Kornelijų. Kornelijus žengtelėjo į šalį, atidengdamas Jeremferdenui jau atšalusius pelenus židiny. Tik keletą minučių truko nejauki, stingdanti kraują tyla.
       – Išgerkim! – Jeremferdenas vėl nusišypsojo, giedrai, geraširdiškai. – Jūs – didelis žmogus, Kornelijau Jedermanai. Jūs – genijus. Išgerkim už jus!

       10. – Aš puikiai jus suprantu, Kornelijau, – pasakė Jeremferdenas pakeliui į garsųjį Paukščių kalėjimą, pavadintą taip todėl, kad jo mūrai buvo prikibę prie uolų, nelyginant paukščių lizdai. – Jūs padarėt viską, kad jūsų sąžinė būtų rami. Aš ir pats taip pasielgčiau jūsų vietoje. Žinau, ką jūs galvojot. Atiduoti šitokį žaislą į valstybės rankas – pernelyg pavojingas dalykas, ar ne? Prisipažinkit, tai jūsų mintys. Ką gi, jūsų sąžinė gali būti rami. Daugiau niekas nuo jūsų nepriklauso. Pasakysiu, kas dabar bus. Jūs gausit nedidelę raminančią injekciją, o paskui mes išimsim visą projektą iš jūsų sąmonės. Išimsim gražiai, rūpestingai, kaip kiaušinuką. Jus net nepajusit.
       Kornelijus tylėjo, susigūžęs mašinos kampe.
       – Jūs tikriausiai galvojote tapti didvyriu. Replės, elektra, mašinos kaulams laužyti ir visa kita? Ne, dabar ne viduramžiai, Kornelijau. Didvyrius mes paskiriam dekretais. Eilės tvarka. Be kančių, be pasiaukojimo. Beje, man šovė mintis. Praeis du tūkstančiai metų – o juk jie būtinai praeis – ir ši diena, kai aš kalbuosi su jumis mašinoje, bus nugrimzdusi į gilią praeitį, sudilusi, nereali, neįtikėtina, ištirpusi tarp tūkstančio kitų dienų, tapusi beverte nuolauža, šuke, kuri net archeologui neįstengs sužadinti jokių asociacijų. Ta prasme galima sakyti, kad mes gyvenam prieš du tūkstančius metų, senovėj, tamsių aistrų, ideologijų, mokslo klystkelių ir archaiškų reaktyvinių variklių amžiuj.
       Jeremferdenas nutilo, užsidengė delnais ausis, bet vis tiek girdėjo duslų ritmingą dunksėjimą.
       – Kas čia? – sumurmėjo jis, pažvelgė pro langą, paskui į vairuotoją, kuris irgi purtė galvą, nesuprasdamas, iš kur sklinda keistas garsas.– Kažkas mašinai?
       Kornelijus tylėjo. Jis žinojo, kas čia yra. Tai kurtinančiai plakė jo širdis.

       11. Šiandien, kai Paukščių kalėjimas paverstas Nacijos muziejum, bet kas gali nueiti ir pasižiūrėti 412 kambarį dešiniajame korpuse. Rodos, ten netgi nemokamas įėjimas. Tačiau beveik niekas čia neužsuka. Muziejuje esama ir įdomesnių dalykų už nedidelę švarią patalpą su dviem kušetėm, užtiestom balta marška, su kažkokia neišvaizdžia aparatūra kampe, primenančia namudinės gamybos negrabų oscilografą. Kas dar? Kabykla paltams, kėdė. Berods ir viskas. Tikrųjų dramų dekoracijos niekuomet nebūna nei ekscentriškos, nei prašmatnios. Tai reginio, pramogos privilegija.
       Šiame kambaryje niekas nepasikeitė nuo anų atmintinų dienų, ir Kornelijus, įžengęs čionai, pamatė tą patį, ką mato bet kuris šiandieninis ekskursantas.
       – Manau, kad nėra jokio reikalo delsti, – pasakė Jeremferdenas, atsisegiodamas marškinius.
       – Galbūt geriau kas iš mūsų? – neryžtingai paklausė inžinierius baltu chalatu.
       – Ne, – atsakė, diktatorius. – Aš pats. Viena, puikiai pažįstu šį žmogų, antra, gerai žinau, ko ieškoti. Manęs nesuklaidins.
       Inžinierius gūžtelėjo pečiais ir nusisuko prie savo mygtukų ir lempučių. Jeremferdenas nusivilko švarką, paskui marškinius ir išsitiesė ant kušetės. Jo kūnas buvo baltas, minkštas, kažkaip netgi moteriškas. Niekada nepagalvotum, kad tokiam kūne gali glūdėti geležinė valia ir demoniška energija.
       Dvi kušetės, stovinčios šalia, priminė sutuoktinių lovą. Kornelijus klausiamai pažvelgė į inžinierių, tas linktelėjo galva, ir Kornelijus taip pat nusirengė iki juosmens, o paskui atsigulė. Pro debesis nušvito saulė. Įėjo gydytojas su paruoštu švirkštu, pažvelgė į švirkštą prieš šviesą, išstūmė oro burbuliuką, patrynė Kornelijaus ranką spirituota vata. Įgudusiu, mechanišku judesiu įsmeigė adatą, suleido vaistus.
       Kornelijus skaičiavo sekundes. Iš pradžių atrodė, kad vaistai neveikia. Paskui vokai tapo sunkūs, o visas kūnas nepaprastai lengvas. Kambario sienos ir lubos nutolo svaiginančiu greičiu, o su jomis ir gydytojas, ir inžinierius, ir Jeremferdenas. Kornelijus buvo vienas. Visiškai vienas baltoj snieguotoj dykynėj, apaugusioj viržiais. Dantytos kalnų keteros tolumoj. Tuščiame danguje vanagas suko ratus, paskui suplasnojo ir nusklendė kalnų link. Visiškai vienas... Bet Kornelijui nebuvo baisu, nes jis žinojo, kad tai jo pasaulis. Čia jis buvo laisvas, nepavaldus niekam, absoliučiai niekam, čia jis galėjo daryti ką tinkamas. Viskas čia priklausė jam, Kornelijui. Erdvė, laikas, visi daiktai ir reiškiniai. Kornelijus galėjo minkyti šią erdvę lyg vašką, varyti laiką pirmyn ir atgal, ar apskritai sustabdyti. Panorėjęs jis galėjo priversti daiktus išnykti arba sukurti naujus, dar niekur neregėtus. Taip. Čia jis buvo namie ir jautėsi saugus. Savo pasauly.
       Valandėlę pastovėjęs, Kornelijus žengė pirmąjį žingsnį ir nuklampojo per sniegą kalnų link.

       12. Jeremferdenas nenuleido akių nuo Kornelijaus. Gydytojas pakėlė Kornelijaus vokus, pažiūrėjo į vyzdžius:
       – Laikas.
       – Ar narkotikai ne per stiprūs? – paklausė Jeremferdenas. – Turit suprasti, kad man nereikia kvailų kliedesių.
       Gydytojas papurtė galvą:
       – Viskas kaip turi būti.
       – Tada pradėkim.
       Operatorius ėmė spragsėti svirtelėm, prietaisas sudūzgė.
       – Dėmesio!
       Jeremferdenui pasirodė, kad jis iššoka iš lėktuvo ir strimgalviais krinta žemyn, vartydamasis ore. Tas laisvas skrydis į prarają truko pakankamai ilgai, ir Jeremferdenas ėmė manyti, kad kažkas sugedo, kad jis kris ir kris nesustodamas visą amžių, visą amžinybę. Ne. Jis klydo. Prietaisas nesugedo.
       Jeremferdenas apsidairė. Stovėjo iki kelių sniege, o aplinkui tvyrojo apaugusi viržiais dykynė. Per pusnis kalnų link driekės pėdsakų grandinėlė. Nedelsdamas Jeremferdenas leidos Kornelijui iš paskos, statydamas kojas į giliai išmintas pėdas.
       Tik atsidūręs aukštai kalnuose Kornelijus stabtelėjo ir atsigręžė. Tolumoje, žemai, juodavo vos slenkantis juodas taškelis. Kornelijus mostelėjo ranka, ir sunkios kalnų virtinės, penkios keteros atskyrė jį nuo Jeremferdeno. Tada apsisuko ir nuskubėjo toliau.
       Jeremferdenui atrodė, kad jis žygiuoja nesustodamas jau visą parą. Instinktas sakė, kad laikas būtų nusileisti saulei ir įsižiebti žvaigždėms. Tačiau šviesa neblėso, dangus vis tebebuvo kaip pilkas marmuras. Jokių permainų nei šaltam, vaiskiam ore, nei snieguotam peizaže. Laikas, rodos, stovi vietoj. Sprendžiant pagal nueitą kelią, ten, išoriniam, pasauly, jau galėjo ateiti ne tik vakaras, bet ir kitos dienos rytas. Tačiau Jeremferdenas suprato, kaip apgaulinga būtų pasiduoti tokioms iliuzijoms. Čia negalėjo būti jokių analogijų. Galbūt ten jau iš tiesų praėjo para, o gal tik keletas minučių.
       Jeremferdenas sustojo ir apsižvalgė. Kažkur čia, šiame pasaulyje, buvo paslėptas lobis, kurio jis ieškojo. Gal visai šalia. Ir Jeremferdenas tikėjo, kad suras. Juk galų gale lobis priklauso jam, Jeremferdenui, lygiai tiek pat, kiek ir nevykėliui išradėjui. Argi Jeremferdenas neprisidėjo lygia dalimi prie mašinos sukūrimo? Argi mašina būtų buvusi sukurta be jo? Jeremferdenas nepraras ramybės. Anksčiau ar vėliau jis suras ir pasiims, kas jam teisėtai priklauso, kad ir kaip Kornelijus mėgintų jam sukliudyti. Reikia tik eiti, vis pirmyn ir pirmyn, ir neišleisti Kornelijaus iš akių. Jis nusijuokė pats iš savęs. Vėl įpuolė į įprastos logikos duobę. Kam jam neišleisti iš akių Kornelijaus? Blaiviai žiūrint, jis apskritai galėjo niekur neiti. Stovėti ir laukti. Anksčiau ar vėliau uždanga prasiskleis. Trokštamas lobis greičiausiai pasirodys pats, įkris tiesiai jam į rankas. Juk viskas čia – tie kalnai, lygi perlamutrinė šviesa, sniegas ir viržiai – tėra apgaulė, savotiški kerai. Kornelijus ne tik tas, kas paliko šią pėdsakų virtinę. Visas šitas pasaulis – Kornelijus. Ir jis, Jeremferdenas, gali jaustis visai saugiai. Nieko jam nenutiks. Pasaulis, kuriame jis dabar atsidūrė, subyrės ir išnyks (nusinešdamas į nebūtį lobį!) tik tada, kai Kornelijaus kūnas liausis egzistavęs ten, kitoje tikrovėje. Bet šito jam niekas neleis. Gydytojai su gliukozės švirkštais budi prie Kornelijaus ir Jeremferdeno kūnų. Visa medikų grupė, pasitelkusi visas žinomas gyvybės palaikymo priemones. Bet tai tik kraštutiniam atvejui. Jeremferdenas tikėjo, kad jo paieškos baigsis greičiau ir grupės pastangų neprireiks. Jeremferdenas įkvėpė tyro vėsaus oro ir pajudėjo.

       13. Ne, laikas vis dėlto nestovėjo. Jis slinko. Pamažu, labai pamažu, bet slinko.
       Vakaras. Nepaprastai ilgos sutemos, kurioms, rodės, irgi galo nebus, kaip ir dienai lig jų. Jeremferdenas pasiekė kalnus, kai stojo naktis. Juoda, matinė, aksominė. Ryškios žvaigždės šaltai spinduliavo danguj, bet nė vieno įprasto, pažįstamo akiai žvaigždyno.
       Naktį žygiavimo tempas sulėtėjo. Įtempęs regą, Jeremferdenas žiūrėjo sau po kojų, stengės žengti tik ten, kur uolos buvo tvirtos. Jis žinojo, kad net jeigu pastatys koją ant nestabilaus riedulio ir nugarmės į tarpeklį, jam nieko neatsitiks, jis nežus, nesusidauš net mėlynės, nes iš tiesų guli ant kušetės mažam kambarėly, išbaltintam kalkėm, tačiau instinktai buvo stipresni už jo valią, ir jis toliau kruopščiai rinkosi kelią, kopdamas į stačius akmeninius šlaitus ir leisdamasis į slėnius. Kai buvo ypač sunku, jis keikėsi pro sukąstus dantis kaip duobkasys, ir jeigu bent pusė jo prakeiksmų išsipildytų, Kornelijus kaipmat išdžiūtų, susimestų į kuprą, subyrėtų į dulkes, sudegtų liepsnos sūkury.
       Kol kas Jeremferdenas neturėjo jokio aiškaus plano. Jis suvokė, kad Kornelijus gali šitaip viską tęsti be galo, atidėlioti ir atidėlioti finalą, versti Jeremferdeną kiek tik nori laiko karstytis įkyriais, nuobodžiais skardžiais ar žygiuoti per snieguotas dykumas, gali pakeisti peizažą ir klimatą, užlieti Jeremferdeną liūtimis, kamuoti jį negailestinga tropikų saule.
       Kornelijus, savo ruožtu, taip pat nieko neplanavo. Praėjo nemaža laiko, kol jis pilnai įsisąmonino, kad bėgti, pasidavus spontaniškam panikos jausmui, nėra būtina. Jis gali manevruoti, pulti ir trauktis kitaip. Tačiau šis suvokimas nesuteikė pasitikėjimo savim, pusiausvyros.
       Visų pirma, jis nežinojo, kiek įvykiai yra pavaldūs jo valiai. Ar neatsitiks jam taip, kaip dažnai atsitinka sapne? Rodos, nori išvengti pavojaus, nori pabėgti, bet kojos sunkios kaip švinas ar įaugusios į žemę, ir baisi grėsmė artinas, artinas, artinas.
       Antra, pats kito žmogaus, Jeremferdeno, buvimas čia, pasaulyje, kuris visados buvo vien tiktai Kornelijaus nuosavybė, darė Kornelijų bejėgišką ir beginklį. Tai labiausiai paralyžiavo valią. Jeremferdenas buvo ne vizija, ne paties Kornelijaus vaizdinys, ne sapnas. Ne. Čia tikras Jeremferdenas. Svetimkūnis šiame pasaulyje. Krislas aky. Ir tarsi toji akis, kurią krislas dirgina, erzina, rėžia. Kornelijaus siela krūpčiojo ir vaitojo – troško išmesti svetimkūnį, bet neįstengė.
       Na, ir trečia, Kornelijus paprasčiausiai nebuvo agresyvus. Jis ir elgėsi taip, kaip diktavo jam prigimtis. Bėgo, traukėsi, slėpėsi. Vis tolyn, vis gilyn į save. Savyje. Ir tik džiaugėsi, kad apimtas rūpesčių, negalvoja kol kas apie savo kūrinį, paslėptą atkampiausioj sielos kertėj.
       – Stok, Jeremferdenai!
       Jeremferdenas susigūžė. Efektas tikrai buvo nelauktas. Griaudintis balsas sklido iš žemės po kojomis, iš dangaus, iš oro. Visas pasaulis prabilo Kornelijaus Jedermano balsu:
       – Stok! Aš kalbėsiuos su tavimi!
       – Nereikia, Kornelijau. Meskit visus triukus. Nereikia su manim kalbėtis. Aš žinau, koks nemalonus jums turi atrodyti mano buvimas čia, jumyse. Aš jaučiu, kaip skausmingai jūs virpate. Nėra ko slėpti, lygiai taip jausčiausi ir aš, ir bet kuris kitas žmogus. Atiduokite man tai, ko noriu, ir aš jus paliksiu.
       Jokio balso, jokio atsakymo.
       Jeremferdenas sėdėjo slėny, netoliese šniokštė upokšnis. Jis pakėlė akis ir pamatė besileidžiančią nuo priešingo šlaito figūrą. Kas tai?
       Tamsus siluetas priartėjo, įgavo aiškius bruožus.
       – Pasitraukit iš čia. Eikit sau. Palikit mano sūnų ramybėj.
       Jeremferdenas buvo matęs Kornelijaus motinos fotografiją. Jis nusijuokę;
       – Jūs nepastabus, Kornelijau. Jūsų velionė motina turėjo nedidelį apgamą dešiniam smilkiny.
       Moteris dingo. Jeremferdenas sudrebėjo ir žengė atatupstas:
       – Šalin!
       Šįsyk jo paties motina tiesė į jį rankas, ir Jeremferdenas ne išsyk susiprotėjo, kad Kornelijui taip pat buvo rodęs savo tėvų fotografijas. Jo kadaise mirusi motina žengė visai kitaip, ir šypsena buvo kitokia. Jeremferdenas matė tai aiškiai. Tačiau dėl to darėsi tik šiurpiau. Atrodė, kad priešais atgaivintas lavonas, zombis, galvanizuota mumija.
       – Ak, Kornelijau, liaukitės. Nebūkite vaikas.
       Ir ši figūra paklusniai ištirpo ore, tačiau Jeremferdenas jautė, kad jis nėra jau toks saugus, kaip įsivaizdavo iš pradžių. Kornelijus galėjo padaryti jam poveikį. Galėjo. Nors tuo tarpu šis poveikis nedidelis ir nereikšmingas. Tačiau jis buvo, štai kas. Jis buvo, su kartėliu pagalvojo Jeremferdenas. Aš turiu labiau saugotis. Niekada negali visko žinoti, visko numatyti. Net ir silpnas padaras užspeistas gali tapti pavojingas.
       Tą akimirką jis sumojavo rankomis ir nugriuvo. Žemė subangavo po kojomis, virto pelke, skystu juodu dumblu, kuris traukė Jeremferdeną, čiulpė gelmėn.
       – Kokie niekai, Kornelijau! Liaukitės...
       Septyngalvis slibinas, švirkščiantis iš šnervių skystą degančią lavą, didžiulis kaip aerolaineris, leidosi iš dangaus, tiesdamas nagus į Jeremferdeną.
       – Viešpatie, Kornelijau, jūs kaip vaikas. Jūs kliedit. Ramus tonas Jeremferdenui kainavo nepigiai. Viskas buvo iš tiesų įspūdinga, košmariška. Bet svarbu neleisti, kad Kornelijus taptų padėties viešpačiu. Šiame žaidime jis, Jeremferdenas, žaidžia baltosiom figūrom.
       Kornelijus jautėsi pažemintas. Visos pastangos veltui. Na ką, ką jis galėtų padaryti? Nužudyti? Deja... Jeremferdenas ne jo vaizdinys, kurį jis gali sukurti ir sunaikinti, kai nori. Jeremferdenas – pats savaime.
       Rasti būdą numirti pačiam? Kaip? Naivu ir nerealu.
       Išgyventi ką nors? Kokį nors stiprų jausmą ar skausmą, kuris persiduotų Jeremferdenui, padarytų jo buvimą čia nepakenčiamą, pražudytų jį ar priverstų trauktis, atsisakyti savo ketinimų, palikti Kornelijų ramybėj? Tačiau kas, tik panorėjęs, įstengtų išgyventi ką nors panašaus? Prisiminti ką nors, kas sužadintų stiprią emociją, pervertų kaip elektra, kaip žaibas Kornelijų, o su juo ir jo priešą? O ką prisiminti, jei pats aštriausias išgyvenimas tebuvo kelios dienos, praleistos kalėjime? Nei elektros, nei žaibo. Nieko, tik neviltis. Gal neviltis, jeigu labai stipri?.. Tačiau ji nebuvo tokia stipri, o dirbtinai sužadinti nevilties jis nemokėjo. Pagalvok, Kornelijau. Pamąstyk. Yra ginklas. Vadinasi, turi būti ir skylės. Negali nebūti. Negali.
       Jeremferdenas laukė. Kaip ilgai? Šito jis nežinojo. Amžinybė praėjo, atrodė, o paskui dar viena amžinybė, ir dar. Jokių permainų. Juodas žvaigždėtas dangus. Ir negyvos, atšiaurios uolos aplink. Jis suprato, kad Kornelijus mąsto. Jis ieško išeities, ieško būdo apgauti priešą, jokių abejonių. Nepavyks! Net jeigu reikės kažin kiek ilgai čia sėdėti. Jeremferdenas lauks. Jis davė sau žodį, ir tesės.

       14. – Aš nenoriu jūsų nei gąsdinti, Kornelijau, nei, tuo labiau, bausti, – tyliai šnekėjo Jeremferdenas. – Jūs didis žmogus, didis išradėjas, tatai akivaizdu, ir vien iš dėkingumo mano liežuvis stingsta, nenori ištarti tų grasinimų, kuriuos yra ištaręs šimtus ir tūkstančius kartų. Atiduokite man, ko prašau, ir mes išsiskirsime. Jei ne, aš sunaikinsiu jus, jūsų protą ir jausmus. Viską! Jūs tapsite krevete, protu ir jausmais jūs prilygsit vikšrui. Aš būsiu priverstas tą padaryti – išlukštenti jus kaip svogūną, nuimti lukštą po lukšto, sluoksnį po sluoksnio, kol prisikasiu iki branduolio, iki tos vietos, kur jūs slepiat lobį. Mano žmonės laukia tik ženklo, kad galėtų išvynioti šilkinį kokoną, vadinamą Kornelijum Jedermanu. Prieš juos jūs bejėgis. Jūs – niekas, Kornelijau. Jie paims galą gijos, iš kurios nuaustas šis jūsų pasaulis, patrauks... ir viskas. Patikėkite, jie sugebės tą padaryti.
       – Bet tada dings ir mašina, nes ji – šito pasaulio dalis, – pasakė Kornelijus, išeidamas iš už uolos. – Na, gerai. Eime. Aš parodysiu jums, kur ji yra.
       – Kur? – paklausė Jeremferdenas.
       – O! Toli praeity. Tenai, kur jūs niekad nerastumėt. Pradžioje.
       Ir Kornelijus nuvedė Jeremferdeną vingiuotais takeliais atgal, į savo praeitį. Jis atvėrė prieš jį visas duris, parodė visas savo atminties saugyklas. Jie skverbėsi į tą kraštą vis toliau, vis giliau, ir Jeremferdeno akims atsiskleidė aibės Kornelijaus gyvenimo scenų, nemalonių situacijų, su kartėlio apnašom, laimingų akimirkų, kibirkščiuojančių tarsi vynas žvakių šviesoj. Naktų košmarai, kūrybinės nesėkmės, nelaimingos meilės, niekam neišpažinti jausmai, žalingi įpročiai, nuodėmingos mintys, išsipildę ir neišsipildę lūkesčiai. Jaunystė, vaikystė. .. Kornelijus neslėpė nieko. Nepavargdamas jis vedžiojo Jeremferdeną iš vienos vietos į kitą. Lengvai apversdavo skrynias, išpildavo malonius prisiminimus Jeremferdenui po kojų. Arba suspausta širdim atverdavo užrūdijusius girgždančius vartus, ir tada ant jų griūdavo širdgėlų ir nuoskaudų lavinos. Kuo toliau į praeitį juodu ėjo, tuo šviesesnis darėsi kraštovaizdis, tuo mažiau slėptuvių, pilnų skausmingų pojūčių, tuo daugiau džiaugsmo ir ramybės. Aibės veidų, žodžių, jausmų, drabužių, daiktų praslinko pro Jeremferdeno akis, tarsi galerijoj. Visa tai turėjo padaryti ir padarė jam įspūdį, tačiau visai ne tą, kokio tikėjos ir laukė Kornelijus. Jeremferdenas nė akimirką nesiliovė skeptiškai šypsotis. Lūkesčiai, kad Jeremferdenas, praėjęs visą Kornelijaus gyvenimo kelią, pakeis savo pažiūras, nuostatas, pats pasikeis, žlugo. Karalius Čedis, panorėjęs įveikti išminčių Vasištą, pats tapo išminčium Višvamitra. O Jeremferdenas nesiliovė šypsotis.
       – Ak, Kornelijau, liaukitės. Tai jus žemina. Tai neverta jūsų puikaus matematinio proto. Jūs sutrikęs ir pametęs galvą. Prisipažinkit ir pamatysit: pasidarys lengviau. Nemanykit, aš viską suprantu kuo puikiausiai: jūs paprasčiausiai pats nežinot, kaip užbaigt šią istoriją. Jūs norėtumėt išeit iš jos garbingai, bet... motoras sukasi tuščiai, jei taip galima pasakyti. Aš matau jūsų sąmyšį: iš pradžių jūs tikitės išgąsdinti mane pabaisom, paskui, kai nepasiseka, jūs blaškotės, nežinodamas ko griebtis. Aš per daug gerai jus pažįstu ir suprantu, kad įvedėt mane į labirintą, tikėdamasis, jog aš išsigąsiu, pasiklysiu, užsimiršiu. Jūs tikėjotės, kad visas šis šlamštas, atleiskite už mano toną, kuriuo užgriozta jūsų atmintis, kaip nors paveiks mane, užhipnotizuos, ir aš užmiršiu hipnotiškam sapne, ko čia atėjau, pasikeisiu, tapsiu kitoks ir atsisakysiu savo planų. Ar ne taip?
       – Ir taip, ir ne, – atsakė Kornelijus. – Iš tiesų, jūs labirinte, bet aš neįvedžiau jūsų į jį, nė piršto nepajudinau, kad įviliočiau jus į labirintą. Jūs pats atėjote. Jūs atsidūrėte labirinte, o iš pat pradžių, vos įžengęs į... mane, į mano sielą. O gal netgi dar anksčiau. Tada, kai atėjote į mano kamerą, kur aš laukiau bausmės. Taip, tai labirintas. Tačiau neįprastas, ne griežtai taisyklingas klasikinių sodų labirintas, ne rytietiškas rebusas. Šio labirinto sienos – kalnai, kuriuos čia radot, ir slėniai, ir lyguma, ir vienišas paukštis danguj. Jūs apie tai nepagalvojot. Dar anksčiau – tai mano namų sienos, jūros krantai, daiktai, kuriuos mes matėme ir lietėme, galop mūsų žodžiai, poelgiai ir mintys. Jūs, pats to nežinodamas, paklusniai ėjot labirintu, kuriuo aš jus vedžiau. Jūs jo nematėt. Nesupratot, kad jau seniai esat labirinte, kur net jūsų troškimai pavirtę labirinto sienom. Nesupratot kaip tik todėl, kad tai netaisyklingas labirintas, nesimetriškas. Jūsų akis iškart pagautų matematiškai gryną labirinto sandarą, ir jūs nesiduotumėt lengvai įviliojamas į spąstus. Visuose jums žinomuose labirintuose yra įėjimas ir išėjimas, jie veda kur nors. Šitas neveda niekur. Jūs įeinat į jį, ir viskas. Tai beprotiškas labirintas, nes čia negalima įžiūrėti jokios schemos, jokio plano, jokio proto prisilytėjimo, dėsningumo, periodiškumo ar panašiai. Viso to čia nėra. Yra vien tik žengimas pirmyn, vien tik progresas (ar regresas, jeigu norite), žodžiu, begalinis klaidžiojimas, kelias į vieną galą.
       – Bet ir visas gyvenimas, visas pasaulis tada yra toksai labirintas. Aš nesuprantu jūsų tikslo, Kornelijau, jeigu jūs apskritai jį turėjot.
       – Taip, pasaulis – tai labirintas. Bet čia jūs atsiduriat dar viename labirinte. Tai labirintas labirinte, jeigu norite. Iš jo neįmanoma išeiti. Tai tinklas, į kurį jūs pakliūnat ir neįstengiate išsiveržti iš jo. Jūs niekados nerasite tos mašinos, Jeremferdenai. Geometrinės erdvės savybės tokios..
       – Ak! Nejuokinkite manęs, Kornelijau. Mes su jumis ne kur kitur, o čia, neužmirškite. Apie kokias geometrines erdvės savybes galima kalbėti? Juk net erdvės čia nėra.
       – Būtent, – atsakė Kornelijus. – Ir todėl jūs galite atsisėsti ir niekur neiti, o vis dėlto tuo pat metu jūs žengsite vis pirmyn ir pirmyn. Ten, jūsų pasauly, jūs galėtumėt rinktis – eiti ar ne. Čia pasirinkimo nėra.
       Jeremferdenas tylėjo labai neilgai.
       – Ir vis dėlto tai nieko nekeičia. Todėl, kad man rūpite jūs, o jūs čia, su manimi, tuose prakeiktuose jūsų labirintuose. Galite kiek tik norite mėtyt pėdas. Problema čia ne geometrinė, aš jau nekalbu apie visas metafizines problemas, mums iškylančias. Problema psichologinė, ir faktiškai ji jau išspręsta. Bet jeigu iš tiesų, kaip jūs sakote, surezgėt šį labirintą, kuo aš apskritai abejoju, tai surezgėt jį greičiau sau, o ne man. Manęs, kaip matot, neveikia jūsų „geometrinės erdvės savybės“, aš nepamirštu savo tikslo, nes žiūriu į viską realiai, o štai jūs... Apie jus taip nepasakysi. Aš suprantu jus. Jūs sugalvojot labirintą, norėdamas pats pasiklysti jame, užmiršti mašiną, užmiršti, kur ją paslėpėt. Bet, kaip jau sakiau, tai išspręsta psichologinė problema, tik jūs apie tai nežinojot. Paaiškinsiu jums. Būdavo daromas toksai eksperimentas. Žmonėms siūlydavo negalvoti apie geltoną beždžionę. Įsivaizduoti, ką tik jie nori, tik išmesti iš galvos geltoną beždžionę, užmiršti ją. Ir ką? Žmonės, kurie lig tol niekad gyvenime nebuvo pagalvoję apie jokią geltoną beždžionę, dabar neįstengė galvoti apie nieką kitą. Jie iki smulkmenų aiškiai įsivaizdavo geltoną beždžionę, ir kad ir ką darė, o geltona beždžionė, tarsi tyčiodamasi iš jų pastangų, atkakliai, nepaliaujamai, įkyriai šokinėjo prieš jų akis. Niekam nepavyko jos užmiršti. Nepavyks ir jums.
       Po kiek laiko pridūrė:
       – O dėl to, kaip turėčiau išeiti iš jūsų labirintų, jūs nesirūpinkit, Kornelijau. Tai mano reikalas.

       15. Jeigu mūsų tikslas būtų parašyti tikrą novelę ar romaną, mes greičiausiai baigtume kūrinį tuo, kad Kornelijus vis dėlto parodė diktatoriui mašiną. Mes pavaizduotume tą nuostabų daiktą, besileidžiantį iš dangaus, spindintį, žaižaruojantį, užprogramuotą sukurti laimę. Kiek nori laimės. Mes parodytume Jeremferdeno džiaugsmą, aprašytume jo akių žvilgsnį ir susijaudinimą. Papasakotume, kad Jeremferdenas pametė galvą, žengė prie mašinos, puolė prie jos, atsidavė jai, jeigu leistina taip pasakyti. Tapo laimingas, užmiršo rūpesčius, užmiršo, ko buvo atėjęs, užmiršo Kornelijų, užmiršo, kad jis diktatorius, užmiršo Imperiją, viską... Jis gėrė laimę didžiuliais svaiginančiais gurkšniais, jausdamas vėsų, gaivų jos skonį. Jis skendėjo laimėj, grimzdo į laimės bangas.. Ir t. t.
       Galima būtų pridurti, jog Kornelijus iš tiesų puoselėjo šią viltį, tačiau, žinoma, Jeremferdenas ne tokia žuvis, kad šitaip lengvabūdiškai prarytų jauką. Ir kai mašina tikrai ėmė leistis iš dangaus, tyliai, bet didingai gausdama, milžiniška lyg krištolo katedra, Jeremferdenas tik traukės atatupstas, prisimerkęs, kad neakintų spindintys špiliai, briaunos, laiptų pakopos. Taip. Čia buvo JI. Jo svajonė. Jo tikslas. Tačiau jis neprarado galvos. Suprato, kad jam ji mirtinai pavojinga. Ji – visiems, išskyrus jį, Jeremferdeną. Laimė, asmeninė laimė, nėra jo gyvenimo tikslas. Jeremferdenui tai per menka, per daug žmogiška, per daug primityvu ir archaiška. Jam, diktatoriui, ji –mirtis.
       Jeremferdenas prisivertė nusigręžti nuo mašinos ir pažvelgė į Kornelijų. Šis sėdėjo ant žemės, sukryžiuotomis kojomis, kažkokia turkiška poza. Juodas apsiaustas, pavargęs, iškankintas veidas, raukšlės kaktoj. Jeremferdenas pajuto jam gailestį.
       – Štai ir viskas, Kornelijau, – pasakė jis. – Štai ir viskas.
       Kornelijus nuleido galvą ir valandėlę tylėjo. Kai jis pakėlė akis, Jeremferdenui nepatiko, kaip jos tvykstelėjo.
       – Taip, Jeremferdenai, viskas. Mašina priklauso jums.
       – Nė trupučio neabejojau, kad taip ir bus.
       – O aš, prisipažinsiu, abejojau, – negarsiai kalbėjo Kornelijus. – Mane graužė spiečiai abejonių. Apgalvojau aibę būdų, kaip apsiginti nuo jūsų, kaip apsaugot nuo jūsų savo kūrinį. Nė vienas netiko. Labai sunku paspęsti spąstus tokiam žmogui, kaip jūs.
       – Aš kaip reikiant pasiruošiau. Jūs be reikalo vargot, Kornelijau. Viskas perniek.
       – Ne, ne perniek. Ne perniek, Jeremferdenai. Ką jūs jaučiat dabar?
       – Aš patenkintas, – atsakė Jeremferdenas, vėl žiūrėdamas į spindintį rūmą. – Jūs pralaimėjot, o aš laimėjau. Ir aš patenkintas.
       – Jeremferdenai! – šūktelėjo Kornelijus.
       Jeremferdenas krūptelėjo ir atsisuko. Kornelijus atsikėlė nuo žemės. Jis pasilenkė ir nusišypsojo.
       – Jūs pralaimėjot, Jeremferdenai.
       Jeremferdenas iš pradžių nesuprato. Kur klaida? Kur? Kornelijus žengė prie mašinos.
       – Kodėl pralaimėjau? Ne!
       Kornelijus užkopė žiburiuojančiais laiptais. Mašina suvirpėjo, atgijo. Jos viduje skambėjo muzika. Kornelijus sustojo aikštelėj ties įėjimu ir pasižiūrėjo į Jeremferdeną.
       Ir tada trenkė žaibas – Jeremferdenas viską suprato! Taip. Čia pralaimėjimas. Tikras. Jis pats paspendė sau spąstus. Įprasto pasaulio logika jį apgavo. Kas iš to, kad ne jis, o Kornelijus įžengė į laimės mašiną? Juk Jeremferdenas vis tiek yra čia, pasaulyje, kuris vadinasi Kornelijus Jedermanas. Taigi...
       – Ne!!!
       Kornelijus dar sykį šyptelėjo, pamojo ranka ir peržengė slenkstį į laimę.

       16. Mūsų karta tik pradėjo lankyti mokyklą, kai iš Paukščių kalėjimo prasiskverbusi žinia apie sėkmingą atentatą uždegė patriotų širdis. Maištas, pilietinis karas, Imperijos žlugimas – visa tai mums, vaikams, buvo nė motais. Turėjome savo rūpesčių. Nieko neišmanėme apie to meto herojus. Girdėdavome jų vardus ir pavardes, tačiau nieko nežinojome apie juos pačius, ir mums jie nerūpėjo. Pačių žymiausių portretai buvo spausdinami sąsiuvinių viršeliuose, bet ir čia jie domino mus tik todėl, kad jų veidai prašyte prašėsi pripiešiami barzdų ir auskarų ir paverčiami piratų fizionomijom. Mums nė į galvą nešovė, kad žmonės nuo sąsiuvinių viršelių dar gali būti gyvi. Manėme, kad jų seniai nebėra, jei jie priklauso istorijai.
       Jau po mokyklos man pasitaikė nuvažiuoti į Pietus. Vietos, kuriose atsidūriau, buvo visiškai svetimos. Tačiau manęs visą laiką neapleido jausmas, kad esu be perstojo stebimas. Negana to, žmogus, kurio dėmesį aš jaučiau ir nervinausi, turėjo būti gerai man žinomas. Jau ir anksčiau esu ne sykį pakliuvęs į jo akiratį. Taip man atrodė. Jeigu čia deja vu reiškinys, tai jis aiškiai užsitęsė. Aš griebiausi tam tikrų triukų, kurie, mano manymu, turėjo padėti atskleisti mano persekiotoją. Aš sustodavau prie vitrinų ir tyrinėdavau gatvės atspindį jose, bene pamatysiu tą, kurio žvilgsnį jaučiau nugara. Aš skubėdavau gatve, o paskui staiga atsigręždavau. Nieko. Jokio rezultato. Slaptasis stebėtojas turėjo būti tikras meistras, profesionalas. Ko jam iš manęs reikia?
       Vieną pavakarę, palengva slampinėdamas ištuštėjusiom gatvėm, vėl pajutau tą žvilgsnį, įbestą man į pakaušį. Visai šalia. Kaip galėdamas nerūpestingiau pasisukau į vitriną, ketindamas pasinaudoti triuku, išmoktu iš špionažo romanų, ir sustingau. Tiesiai į mane žvelgė gerai pažįstamos akys. Jokių abejonių. Plakate, iš vidaus priklijuotam prie stiklo, buvo atvaizduotas Kornelijus Jedermanas. Taip, tai jo veidas šypsojos nuo miesto sienų, tvorų, stulpų. Tai jis mane sekė visą tą laiką. Veidas nuo sąsiuvinių viršelių. Tik dabar pamačiau, kad miestas pilnas šių plakatų.
       Jūs turbūt prisimenat turnė, kuriuos organizuodavo Jedermano sesuo. Ji važinėdavo po kraštą ir kiekvienam mieste ir miestely rengdavo savotiškus mitingus, kurių metu dalydavosi su publika savo prisiminimais ir atsakinėdavo į šimtus įvairiausių klausimų. Neįprastas susitikimas su savo vaikyste paakino mane nueiti į tokį mitingą, kuris turėjo įvykti miesto parke.
       Viskas buvo kaip reikiant. Medžių šakos apkarstytos spalvoto popieriaus girliandom. Paskubom sukalta lentų pakyla. Flagštokai su vėliavom. Garsiakalbiai. Ledai ir limonadas. Publika sėdėjo tiesiai ant žolės. Pačioj pradžioj per garsiakalbius buvo paleistas himnas, įrašytas į magnetofono juostelę. Paskui ant pakylos pasirodė moteris tamsiais drabužiais ir du vyrai. Moteris – supratau, kad tai Jedermano sesuo, – atrodė ryžtinga, kupina jėgų ir gyvenimo prasmės suvokimo. Sausa kieta ranka ji išrovė mikrofoną iš lizdo, nuėjo prie pakylos krašto:
       – Gerbiama publika! Šiandien, dabar, šią akimirką mano pirmas ir didžiausias noras – supažindinti jus su Kornelijum Jedermanu!
       Po pirmų žodžių ji padarė efektingą pauzę. Publika nuščiuvo. Įtampa, augantis dėmesys. Tada, reikiamu momentu, ji mostelėjo ranka, ir abu vyrai žengė į priekį. Ovacijos, aplodismentai.
       Aš ne iškart supratau, kas vyksta. Stovėjau gan toli nuo pakylos. Paprašiau kaimynės žiūrono. Visai čia pat pamačiau drėgnas akis ir minkštą veidą. Apstulbau. Nebuvau pasiruošęs. Man šypsojosi Kornelijus Jedermanas.
       Jis buvo gyvas! Jis stovėjo čia, prieš minią. Nenorėjau tikėti. Jis ir kiti jo laiko herojai man atrodė kone priešistoriniai. Nerealūs.
       Aš smulkiai neaprašinėsiu, kas ten dėjos tą popietę. Visi daugiau ar mažiau žino, kaip vyksta panašūs renginiai. Antrasis vyras, kaip spėjau, turėjo būti Jedermano svainis. Jis atliko pagalbinį vaidmenį: prižiūrėjo Kornelijų, kartkartėm paduodavo stiklinę vandens savo žmonai ir pan. Nei jis, nei Kornelijus neištarė nė pusės žodžio per visą mitingą. Kalbėjo vien tiktai moteris. Ji buvo gerai išmokusi savo vaidmenį, įsijautusi į jį. Ornamentuotomis frazėmis, kaip tikras oratorius, ji piešė savo ir brolio vaikystės vaizdus, laimės mašinos kūrimą. Šiurpas ėjo per nugarą, kai ji pasakojo apie Kornelijaus kalėjimą ir t. t. Ji verkė ir juokėsi, ir publika taip pat verkė ir juokėsi sykiu su ja.
       Aš beveik nesiklausiau, ką ji kalba. Nenuleidau akių nuo Kornelijaus Jedermano. Žiūrėjau ir žiūrėjau į tą gyvą iškaseną, atvestą čia ir pastatytą ant scenos, kad kiekvienas galėtų pamatyti. Štai jis! Tas, kuriam mes visi turime būti dėkingi. Mesijas, pasiaukojęs dėl mūsų, įkalinęs savyje blogį Jeremferdeno pavidalu. Absoliučiai laimingas žmogus. Štai kaip jis atrodo! Žmogus – laimės mašina. Žmogus, kuris išlaisvino mus iš gėdingos vergijos. Aš žiūrėjau į publiką, į veidus, ir mačiau, kad beveik visi galvoja tą patį. Išsižioję jie klausėsi gražbylystės, sklindančios iš garsiakalbių, mito, kurį paskui perduos savo vaikams ir savo vaikų vaikams.
       Saulė jau kybojo ties medžių viršūnėm, šešėliai ištįso, o aš nenuleidau akių nuo Kornelijaus Jedermano. Jis šypsojosi, visą laiką šypsojosi. Nė menkiausias šešėlis netemdė giedro jo veido. Nė vieną akimirką. Aš mačiau, kaip svainis patyliukais išvyniojo saldainį ir įkišo Kornelijui į burną. Ir tiktai kol šis čiulpė saldainį, šypsena dingo, bet netrukus vėl atsirado. Tai buvo laimingo žmogaus veidas, jokių abejonių. Tačiau kažkas tragiška glūdėjo stabilioje išraiškoje. Pasakyčiau, kad šis veidas man priminė antikinės tragedijos kaukę.
       Krūmuose sučiulbo lakštingala.
       – Šis pasaulis, – skambėjo iš garsiakalbių, – mūsų pasaulis, laimingas pasaulis, kuriame mes gyvename, yra Kornelijaus Jedermano kūrinys! Jo valios rezultatas! Jo sapnas.
       Aš krūptelėjau. Supratau, kad tai tik retorinės figūros vingis, daugiau nieko, tačiau vis tiek apsidairiau. Netoliese, atsirėmę į motociklus, stovėjo keletas uniformuotų vyrų su baltais šalmais ir šunų galvomis prie diržų. Žinojau, kad jų paskirtis čia – žiūrėti tvarkos. Tačiau širdyje trumpam šmėkštelėjo tamsi nuojauta: šis pasaulis – Kornelijaus Jedermano kūrinys, tačiau ne kur kitur, o Kornelijaus sieloj ištirpęs Jeremferdenas – blogis. Ar be pėdsakų? Ar neatsispindės tai Kornelijaus kūriny? Ir, jeigu taip, kas tada?
       Ūmai nejauki tyla nutraukė mano mintis. Tylėjo garsiakalbiai, nutilo lakštingala krūmuose. Pakėliau galvą ir sudrebėjau. Į mane nuo sienos, kietai sučiaupusi lūpas, žvelgė žila moteris. Visa tūkstantinė minia atsigręžė ir įsmeigė akis į mane. Pasijutau tarsi nuogas. Sunerimę policininkai žengė artyn prie manęs, o žmonės baimingai traukės tolyn, palikdami tuščią ratą, tarsi būčiau raupsuotas.
       Ėmiau eiti atatupstas. Dar sykį pažvelgiau į pakylą, į besišypsantį vyrą. Galiu prisiekti, kad ir jis dabar žiūrėjo į mane. Įdėmiai ir veriančiai. Ir nuo šio žvilgsnio jo šypsena staiga prarado savo neapibrėžtumą. Ji tapo paslaptinga, ironiška, ir jeigu ne minkšta, bedantę burna, galėtum pagalvoti, kad man, mums visiems, šypsosi sfinksas.

       Kondrotas, Saulius Tomas. Kentauro herbo giminė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Periodika, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt