|
<< Atgal
Saulius Tomas Kondrotas
Apsakymai iš knygos MEILĖ PAGAL
JUOZAPĄ
Priesaika
Chimera
Meilė pagal Juozapą
Į viršų
PRIESAIKA
Apgalvota viskas. Niša kaip tik tokio dydžio,
kad galėčiau lengvai joje įsitekti.
Man iš kairės duona, suvyniota į švarų audeklą.
Iš dešinės ąsotis, sklidinas tyro versmių vandens.
Mūrininkas pasilenkė prie skylės:
Sudie, broli! Niekad daugiau nesusitiksim. Ar
nori paskutinį kartą pamatyti saulę?
Paskutinį kartą pažvelgiau į banguojančias
pievas. Paskutinį kartą mačiau paukščius danguje. Paskutinį kartą regėjau šviesų
pasaulį.
Sudie, broli...
Mūrininkas nusišypsojo pro ašaras ir padėjo
paskutinę plytą. Ar ta šypsena nereiškia išdavystės? Šalin tokią mintį.
Girdėjau nutolstant žingsnius. Likau vienas.
Nebijojau. Buvau pasiruošęs. Supratau, kad taip reikia. Pats pasiprašiau užmūrijamas.
Užuot buvęs pakartas.
Skaityti išmokau vėlai, dėkui Dievui. Perskaičiau
Simono Samariečio Didžiąją pranašystę. Kur ji dabar? Jos nėra. Skaičiau afitų
knygas. Skaičiau Bazilidą Sirą. Skaičiau Karpokrato Aleksandriečio raštus. Kur dabar
tie veikalai? Jų nėra. Ir niekados daugiau nebebus. Tai mano kaltė, mano liga. Mano
ydingos atminties pasekmė. Mano nepaprastas sugebėjimas užmiršti.
Viską, ką perskaitau, dingsta manyje lyg šuliny.
Kiek knygų man buvo atiduota perrašyti? Nė pats gerai nežinau. Jų nebėr, jos
išnyksta. Perskaitau sakinį, ir nebėr sakinio. Jis užmirštas. Perskaitau puslapį, ir
nėra puslapio. Jis užmirštas. Tarsi niekada jo nė būti nebuvo.
Mano atmintis ne kalnas ir ne rūmas. Ji praraja.
Bedugnė. Joje prasmenga mintys, jausmai, atradimai, jeigu tik jie užrašyti. Galėčiau
gyventi iki senatvės, jeigu nebūčiau išmokęs skaityti.
Nebijau. Esu pasiruošęs mirti. Žinau, kad taip
reikia. Svarstau, ar ilgai reikės laukti mirties užmūrytam sienoj. Tamsoje. Vienui
vienam.
Vienui vienam?
Ir tada suvokiu, kad jau nebesu vienas mūriniam savo
karste. Jis jau čia. Man nereikia šviesos, kad pamatyčiau jo veidą. Man nerūpi jo
veidas. Aš ir taip žinau, kas jis toks.
Saldus jo balsas teka man tiesiai į širdį:
Tu dar jaunas. Mirti baisu ir beprasmiška.
Gyventi gera. Ar sunku sužadinti viltį pasmerktojo myriop širdyje? Bet aš tyliu kaip
akmuo. Kaip žemė. Kaip šita mūro siena, dar kvepianti kalkių skiediniu.
Mirtis ledinės žvakės juodam danguj,
kužda jis. Užgesę vulkanai. Speiguotas vėjas nykioj dykumoj. Uraganas. Gyvenimas
tai medžiai, švelnūs saulėlydžiai, avių kaimenės, grįžtančios iš ganyklų. Tai
ilgesingos moterų šypsenos ir šiltos jų rankos. Pagalvok. Ar verta mirti? Mirtis
niekas, gyvenimas viskas.
Mano priešai lūpos. Jos sujuda pačios:
Gyvenimas...
Aš silpnas. Niekada nemaniau, kad man bus taip
nelengva.
Jeigu klausysi manęs, tu gyvensi. Aš silpnas,
pagunda stipri.
Iš čia galima išeiti. Niekas daugiau
negalėtų, tik tu. Ir tu išeisi, jeigu manęs klausysi. Vėl pamatysi pievas,
paukščius, šviesą. Vėl...
Neturiu daugiau jėgų. Nebereikia manęs gundyti.
Mano valia tirpsta it vaškas. Jau galiu padaryti viską, ko tik jis pareikalaus. Ir jis
tą žino. Kad tik dar kartą išvydus dienos šviesą.
Pasaulis knyga, kalba jis. Ši mūro
siena tik vienas menkas puslapis. Net ne puslapis. Žodis. Skiemuo. Aš moku skaityti
knygą. Aš žinau, kas joje parašyta. Išmokysiu ir tave. Parodysiu tau rašmenis, ir tu
juos įsiminsi. Moku skaityti, bet neturiu tavo galios. Mes reikalingi vienas kitam.
Kaip daužos širdis! Ši siena tik vienas
puslapis. Po jo kiti puslapiai. Aibių aibės. Pasaulis knyga. Mano vargšė siela!
Kas bus su ja?
Štai pergamentas, jis sugriežtėja.
Pasirašysim. Aš ir tu.
Pasirašysim?
Jis suprato. Nusijuokė. Tarsi kas geležim brėžtų
stiklą.
Tuomet prisiekim. Kad visados būsim drauge. Kur
vienas, ten ir kitas. Siūlas ir adata.
Visados, mano burnoj ne liežuvis, o kaulas.
Nė mirtis mudviejų neišskirs.
Nė mirtis, jo balsas virpteli.
Vėl liejas medus:
Nuo šios akimirkos pasaulis priklauso mums.
Galėsim daryti su juo, ką įsigeisim. Aš išmokysiu tave tikrųjų rašmenų. Kada nors
tu perskaitysi viską. Ištiesk ranką.
Aš ištiesiu. Paliečiu mūrą. Plytas. Jos sudėtos
ne bet kaip, o tam tikru būdu. Dėl to siena išstovės amžius, jeigu nebus sudaužyta.
Mūrininkas didis meistras.
Jaučiu ranką ant savojo riešo. Šaltą ir kietą.
Jis vedžioja mano plaštaką, ir aš užčiuopiu ženklus. Jų tik keletas. Jie
nežymūs, ir aš pats niekados jų neatrasčiau. Nesuvokčiau, kad tai ženklai. Nė
mūrininkas apie juos nežino.
Skaityk!
Mane apakina besileidžianti saulė. Sienos nebėr.
Ar ji buvo iš viso? Nepamenu.
Dabar matai, kad nenorėjau tavęs apgauti.
Žiūrėk. Štai tas rugių laukas - ženklas. Mėlyna kalva tolumoj kitas ženklas.
Vakarė žvaigždė trečias. Kai sujungsi juos, gausi žodį. Jis reiškia...
Palauk, sakau aš. Neskubėk. Mes dar
turime laiko.
Pasaulis didinga knyga. Tau niekada nenusibos
ją skaityti... Nebegirdžiu jo balso. Nesiklausau. Žiūriu į pasaulį. Kažin ką
atiduočiau, kad galėčiau jį perskaityti. Visą. Puslapį po puslapio. Suprast ir šį
rugių lauką, ir dulkių nugultą kelią, ir skardį virš upės. Kad galėčiau
perskaityti žodį, kurį rašo kregždės padangėj ir žiogai žolėje. Perskaityt ir
prisimint. Deja. Negaliu.
Kelkis ir eime, sako jis. Viskas tavo. Ko
norėtum pirmiausia?
Ko noriu? Žinau, ko aš noriu. Jeigu mūrininko
šypsena manęs neapgavo. Mūrininkas... Gaila sienos, puikaus jo darbo.
Gurkšnio vandens.
Pakeliu ąsotį ir atlošiu galvą. Jaučiu vėsią
srovę ant lūpų. Jaučiu burnoje aitrų skonį. Nuodai stiprūs. Tai puiku...
Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė
pagal Juozapą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
CHIMERA
Aš kalbu.
Aš skruzdė. Dulkė. Niekingas purvo lašas prie
tavo kojų. Aš, silpnas padaras, menkiausias iš menkiausių, drįstu kalbėti. Maldauju!
Neatstumk manęs. Nevaryk šalin. Išklausyk, ką tau pasakys tavo vergas.
Esu silpnadvasis iš prigimties ir visą gyvenimą
kentėjau dėl to. Mano menkystė buvo akivaizdi visiems. Mano motina manęs nekentė.
Nesutikau žmogaus, kuris susilaikytų piktai iš manęs nepasityčiojęs. Nesutikau
šuns, kuris nebūtų manęs aplojęs. Net paukščiai taikosi iškirst man akis.
Niekur neradau sau vietos. Niekur negalėjau
įsikurti, nes žmonės mušė mane ir tąsė už plaukų. Jie rodė mane savo vaikams ir
mokė neapkęsti manęs. Jie buvo sveiki ir stiprūs, o aš kuprotas ir nušašęs,
smirdantis šlapiom plunksnom. Kaip galėjau jiems pasipriešint? Tad vaikščiojau iš
kaimo į kaimą, iš miesto į miestą pačiais atkampiausiais keliais, kad nieko
nesutikčiau. Žiemą vasarą skubėjau, bėgau tenai, kur manęs dar nematė ir
nepažįsta. Kas iš to... Argi paspruksi nuo savo šešėlio?
Kantrybės, valdove, kantrybės! Aš nekalbėsiu
ilgai.
Sumuštas ir apspjaudytas gulėdavau naktimis ir
klausydavaus, kaip teka požeminiai vandenys. Galvodavau: kodėl? Kodėl mano tokia dalia?
Supratau, kad esu žmonėms reikalingas. Kitaip jie nekreiptų į mane dėmesio, paliktų
mane ramybėj. Pasauly turi būti pusiausvyra. Mano menkystė, mano nelaimingumas atsveria
jų stiprią valią ir jų laimę. Tokia pasaulio tvarka, toks jis sutvertas. Ne man jį
pakeisti. Kuo labiau mane žmonės žemina, tuo aukštesni jie atrodo patys sau. Kuo aš
nelaimingesnis, tuo didesnis atstumas tarp mano nelaimės ir jų laimės, tuo laimingesni
jie atrodo patys sau. Taip sutvarkytas pasaulis. Bet kodėl aš? Kodėl ne kas kitas?
Niekad neturėjau kam pasiguosti, kam tarti žodį.
Užmigdavau vienišas šnarant šilkiniam lietui. Pavydėdavau paukščiams, skrendantiems
aukštai danguje į pietus, o paskui į šiaurę.
Ir dabar, valdove, sukaupęs visą menką savo
valią, sukūriau viziją. Chimerą. Iššaukiau iš nebūties moterį. Nulipdžiau jos
galvą iš savo sapnų. Išžiedžiau jos auksines krūtis iš savo ilgesio. Iš svajonių
ištekinau liekną jos liemenį. Rankoms ir kojoms suteikiau puikiausias proporcijas.
Įdėjau žaibus į akis. Jos lengvą eigastį nusižiūrėjau nuo vėjo. Aprengiau ją
prašmatniu rūbu, papuošiau brangakmeniais jos kaklą. Maniau, nesu toks jau menkas, jei
susikūriau gražuolę, kokios man galėjo pavydėti karaliai. Maniau, nebebūsiu
vienišas. Gyvenau su ja, suvokdamas, kad tai chimera, vizija. Neapgaudinėjau savęs, jog
ji tėvo ir motinos duktė. Tenkinaus tuo, ką galėjau turėti.
Valdove, žmonės mušė mane, tyčiojosi iš manęs,
bet dabar lengviau buvo kentėti, kai turėjau kam pasiguosti. Tik neilgai tai truko. Jai
buvo gėda manęs. Ji vengė susitikt mano žvilgsnį ir sudrebėdavo, kai ją
paliesdavau. Vieną dieną žmonės ją pašaukė: Ei! Eikš pas mus. Gyvenk su mumis.
Palik tą nusmurgėlį! Ir ji išgirdo jų šauksmą, o mano šauksmo neišgirdo. Ji
nuėjo su jais be dvejonių, ir aš mačiau ją juokiantis, kai į mane buvo sviestas
pirmas akmuo.
Mano menkystė tokia didelė, kad mano paties
kūrinys mane išdavė. Mano paties vizija nusigręžė nuo manęs. Kas daugiau man
beliko? Tik numirti. Aš užmezgiau kilpą, bet neišdrįsau užsinerti jos sau ant kaklo.
Aš išsigalandau peilį, bet nedrįsau užsimoti juo. Aš radau nuodingų žolių, bet
pristigau valios jas nusiskinti. Esu per didelis silpnavalis.
Kantrybės, valdove, kantrybės!
Išėjau į dykumą ir gyvenau vienas. Bet ir toksai
gyvenimas man buvo kartus, daugiau jo nebenorėjau. Atminties vėžys diena po dienos
ėdė sielą ir liejo nuodus į širdį. Negalėjau užmiršti savo menkystės.
Ir tada, sukaupęs niekingos savo valios liekanas,
ėmiausi kurti dar vieną viziją. Chimerą. Šaukiau iš nebūties, kviečiau iš
tuštumos vyrą. Suteikiau jam nežmonišką jėgą ir vikrumą. Nulipdžiau jo širdį
iš savo košmarų. Nukaliau spindinčius šarvus iš savo nevilties. Apginklavau savo
skausmo kalaviju, aštriausiu pasauly. Sudėjau į jo akis visų nemigo naktų tamsą.
Neišmokiau jo nieko kito, tik žudymo meno. Dabar gyvenu su juo ir laukiu, kol jis mane
išduos, kol atims man gyvybę, kol padarys už mane tai, ką padaryti man trukdo mano
menkystė.
Tas vyras tu, valdove!
Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė
pagal Juozapą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ
Gatvės muzikanto priešmirtinė agonija. Ant
cemento. Tarp šiukšlių. Vaclovo aikštėj. Priešais skystą minią jis žudosi
painiais akordais, kuriuos lupte lupa iš savo instrumento, Fender Stratocaster Solid
Body, dreskia stygas, kad išgautų lygiai tuos tonus, kurie jam atrodo teisingi, o
jis, Juozapas, stovi ties sankryža ir šlapinasi į kelnes, nes nebegali išlaikyti, bet
ir nėra kur užeiti, ta bėda jau ne pirmą sykį. Kažkokia mergina šalia žiūri į jo
kelnes, sako: Ar jums nieko neatsitiko? Ar viskas gerai?. Nori padėti. Ačiū,
mieloji, viskas gerai, čia tik ta muzika, visada tas pats. Visada. Tuo ir skiriasi gera
muzika nuo blogos. Mergina nepasitiki, gręžia jį žvilgsniu arba jis kažką
slepia nuo jos, arba beprotis. Bando sužinoti: Jūs kvankt?
Spėju, kad taip, jis žvelgia į savo kelnes,
pagaliau nusišypso merginai, bando atrodyt žaismingas. Jeigu vyras, išgirdęs gerą
muziką, nenulaiko šlapimo, jis tikriausiai beprotis. Kitaip būt negali, kaip jums
atrodo?
Ji ir pati gal kiek pačiuožusiu stogu. Kodėl ne?
Praeivis šlapinasi gatvėj vidury dienos, o ji bando iškvosti, kodėl jis tai daro. O
gal medicinos sesuo? Į gydytoją nepanaši.
Bet tada, Jėzau, kokia mergina! Aukšta ir liekna,
džinsai praktiškai tik apsimeta, kad bent kiek dengia sėdynę, užkeltą ant ilgų
kojų (kad ir kaip būtų, rugsėjis, tebekaršta, o Praha toks kūniškas miestas, niekam
tai nerūpi), ant kaklo magnetofono ausinės, plaukai, jeigu truputį pasilenksi, kvepia
žole, veidas mįslingas kaip tų mirtinai pavojingų burtininkių iš vaikystės sapnų,
oda tokia gaivi ir švelni, jog atrodo, kad šviečia iš vidaus, veido bruožai
taisyklingi ir be jokių kliaučių, tiesiog negali patikėti, kad jie atsitiktinis
genų rezultatas, DNR kombinacija. Kas išsaugotų sveiką protą?
Tai jūs sakot, kad dėl to kalta muzika?
ji neatlyžta, ir atrodo, kad jai tikrai įdomu.
Dieve mano, jis bando įsivaizduoti dar kvailesnes
aplinkybes susipažinti su mergina: gatvėj, šlapios kelnės limpa prie šlaunų, šilto
šlapimo kvapas kutena šnerves.
Aišku, mieloji. Turiu tokią problemą, visada
turėjau. Vos tik muzika mane pagauna, nebegaliu valdytis. Kaip alkoholis, tikrai,
nejuokauju.
Muzikantas jau kraunasi savo daiktus, minia
skirstosi, žmonės traukia kas sau, šiltos vasaros sutemos tirštėja. Mergina beveik
glaudžiasi prie Juozapo, jai smalsu; jis traukiasi, nori išlaikyti saugų atstumą,
gėdijasi to salstelėjusio šlapimo kvapo.
Vargšas, sako ji. Mėgti muziką ir
negalėti eiti į koncertus... Turbūt baisu?
Šiek tiek.
Kažkoks neigimo refleksas, sako ji;
faktiškai jau lydi jį namo, natūraliai, Juozapas negali tuo patikėti. Kiek jums
metų? Ne, leiskit man atspėti. Keturiasdešimt?
Dar ne. Dar reikia sulaukti. Niekad
neįsivaizdavo, kad tas nevalingas šlapinimasis gali išeiti į naudą. Būtų neblogai
pakeisti temą, bet mergina, atrodo, nesiruošia.
Vargšas.
Žinot, namie, išvietėj, įsitaisiau
garsiakalbius. Na, ne tik ten, turiu juos visam name. Jeigu neužsimirštu, problema
nedidelė. Kita vertus, barai... Išsirenku tykų kampą, ir asilas barmenas paleidžia
kokią Cole Porterio dainą, ką nors tokio. Iš senų gerų laikų, kaip barmenai
mėgsta. All Through The Night arba Too Darn Hot.
Ką jūs sakot! Lankot barus? atrodo
susidomėjusi, interesų ratas plečiasi. - Matot, aš ir pati išeinu, man pasirodė, kad
kažkur jus mačiau, todėl ir klausiu.
Juozapas skubiai košia savo atmintį, bando
prisiminti, ar kada ją matė. Aišku, kad ne. Žodžiu, sociali, netekėjus. Ko jai eiti
į tuos barus? Jai ką, patinka prisisiurbus leistis grabinėjamai girtų diedų?
Neatrodo, turi per gražų veidą ir kūną. Per graži, kad miegotų su kuo nors iš
gailesčio. Nakties gražuolė už pinigus?
Negalit taip atrodydamas vaikštinėt gatvėm.
Galim užsukt pas mane ir išsiskalaut kelnes, aš jas jums išlyginsiu, sako ji. Aš
gyvenu čia pat. Kaip jums atrodo?
Aišku, sako jis tai merginai. Tikrai
puiku. Tik apsimyžk laiku, ir viskas sutvarkyta.
Juodu užlipa laiptais, jos butas. Čia reikšminga
akimirka! Vos įžengus, Juozapą užgriūva kvapai: aitrus, nešvankus aromatas, stačiai
kvapo pragaras, sklindantis iš sienų ir baldų. Mišinys, kokio jis niekad nebuvo
uodęs, bet visą gyvenimą žinojo, kad vieną dieną užuos. Sujaukė jam protą.
Nelyginant kerai ar narkotikai, bet, neturėdamas patirties, galėjo tik spėti. Jis
suprato, kad tas kvapas įstrigs jo šnervėse ir nedings nei rytoj, nei po savaitės,
žinojo, kad jis nubus vidurnaktį, ir jis tūnos ten, viduj, ir tai tikrai nebuvo
iliuzija, kadangi po kurio laiko vieną naktį, kai jis nubudo, tai pamatė savo žmonos
veidą: ji bandė suuosti tą kvapą, sklindantį iš jo šnervių.
Greičiausiai dėl visko kaltos aplinkybės: rugsėjo
karštis, merginos patrauklumas, jos požiūris į Juozapo keistą reakciją, ypač kad
jai patiko klausytis, kaip jis kalbėjo apie tuos dalykus, kurie kitiems žmonėms
nebūtinai būtų atrodę įdomūs. Net Prahoj žmonės retai domisi tuo, ką sako
mėsininkai, nesvarbu kaip įkvėptai.
Juozapas nebuvo itin iškalbus, bet tą naktį
merginos bute, priblokštas paslaptingo kvapo, jis negalėjo užsičiaupti. Įsisukęs į
minkštą merginos chalatą, kol išdžius jo kelnės ir apatiniai, su alaus stikline
rankoj, Juozapas pasiteiravo apie tą plaukų lako, cibeto ir ambros kvapų mišinį,
tvyrantį kambaryje. Ji negalėjo atsakyti, bet jis įsidėmėjo, kad klausimas jos
nenustebino. Kažkas jau buvo to klausęs, gal net ne vieną kartą. Ji tik nusišypsojo
ir papurtė galvą, tarsi tai būtų jos paslaptis.
Tą vakarą Juozapas papasakojo merginai, kad mėsa
irgi kvepia savaip, priklausomai nuo įvairių veiksnių, nuo gyvulio brandos, kūno
vietos, subtilių audinio rūšies, tankumo ir spalvos atmainų. Paimkim veršieną
šonkauliukai minkšti, rožiniai, poringi, daug purios, perlo baltumo kremzlės
galuose...
Jėzau Kristau, sušnibždėjo ji.
Liesumas reiškia, kad raumens pluoštai ima
viršų... Ogi spalva tai fizinis šviesos fenomenas arba regėjimo pojūtis,
priklausantis nuo skirtingo ilgumo bangų regimajam elektromagnetiniam spektre. Tik
virtuozo akis gali įvertinti tuos perėjimus nuo vos rausvos prie tamsiai raudonos,
viskas priklauso nuo mioglobino tankumo. Arba paimkim riebalus, jie stangrūs ir tvirti,
kas galėtų pagalvoti, kad baltumas gali turėti tiek atspalvių? Veršiena sausa,
pilkšvai rožinė, stangri... Kiauliena... Kai matai centnerio kiaulaitę, kai lieti jos
rausvą, drėgną aukščiausios rūšies kumpį, kyla beveik erotiškas jausmas. Ne, ne
beveik. Tai ir yra erotika. O kaip kitaip žinosi skirtumą tarp bjaurasties ir grožio,
atgrasumo ir palaimos? Pasaulio poliarizacija, slinktis iš čia į ten: nuo šarminio
raumens stangrumo, nuo uždaros struktūros baltymo, gražiai atspindinčio šviesą, į
kitą kraštutinumą prie blyškaus, suglebusio, šlapio raumens, proteinų irimo, atviros
baltymo struktūros. Kol procesas dar toli nenužengė, gyvenimas ir laimė. Su muzika tas
pats. Gera muzika erotiška, ji plaukia iš intuityvaus ezoteriško supratimo, iš
jausmo, iš užmiršto instinkto, kuris trokšta rasti kelią į paviršių, į dienos
šviesą. Ilgai spėlioji, kol vieną kartą pagaliau supranti, kad mėsos minkštumą
galų gale lemia ne kas kita, o tik raumens susitraukimo laipsnis mirties akimirką,
temperatūra, kurioje skerdiena laikoma, pjūviai, atleidžiantys raumens įtampą,
jungiamojo audinio proporcija... Svarbu suvokti, kas neišvengiama:
kraujas liaujasi sruvęs gyslomis, deguonies stoka
sužadina polisacharido virtimą gliukoze, kuri savo ruožtu redukuojasi į pieno
rūgštį. Lavono stingimas, rūgštis, nebūtis.
Suprantu, ištarė mergina lygindama
kelnes, jos balsas vos pastebimai virptelėjo.
Kas yra? paklausė Juozapas.
Ji pasilenkė, ištiesė ranką prie jo butelio ir
nugėrė gerą gurkšnį. Nieko, - atsakė. Nieko. Tu poetas.
Ne, aš mėsininkas.
O! ji vos neužspringo, bet įstengė
nuryti dar iki kikenimo priepuolio, kuris netrukus peraugo į kvatojimą.
Kas atsitiko?
Mėsininkas, ji stačiai duso iš juoko.
Mėsininkas. Dieve mano! Mėsininkas... Ne, nieko, nieko neatsitiko. Viskas gerai. Aš tik
negaliu patikėti, tik tiek. Atsiprašau, tikrai atsiprašau. Matai, aš tavęs visai
nepažįstu, ir vieną akimirką... kai tu apie visa tai kalbi... vieną akimirką aš
pamaniau, kad tu koks nors beprotis, pasiruošęs perpjauti man gerklę. Ką nors
tokio.
Ko nors daugiau tąnakt nenutiko. Jeigu lig tol
kažkas tvyrojo ore jaudulys, galimybė, neištartas pažadas, magnetizmas dabar tai
dingo ir viskas grįžo į savo vietas. Paprasta, saugi, blaivi tikrovė.
Kiek droviai Juozapas užsimovė kelnes, padėkojo
merginai ir išėjo. Ji nebandė jo sulaikyti, nepakvietė užeiti dar kada. Netgi
atrodė, kad paskutinėmis minutėmis ji juo jau daugiau nesidomėjo ir tik norėjo, kad
jis kuo greičiau eitų. Ant slenksčio, kai Juozapas akimirką sudvejojo, ji lengvai
stumtelėjo jį ir uždarė duris. Ar ji nusivylė jo profesija, ar tik paprasčiausiai
pajuto, kas jos laukia, jeigu tokie dalykai apskritai įmanomi?
Tos alchemijos, kuri aną vakarą įvyko tarp
juodviejų merginos kambary, niekados nesuvoks diletantai, paprasti, riboti žmonės,
neturintys meistriško įžvalgumo, leidžiančio pamatyti, kur baigiasi prancūziška
išpjova ir prasideda angliška. Merginos juokas kaip tik ir buvo ta kibirkštis, kuri
įžiebė aistrą ir geismą. Panašiai žiupsnis druskos išryškina dešros skonį.
Kitą dieną, kai mokinys, bukas apskritaveidis
bernas, kuriam atrodė, kad ant pakaušio surišti plaukai ir auskaras pagerina jo
išvaizdą, pamiršo išgaląsti peilius, Juozapas pirmą kartą nešveitė jam antausio.
Netaręs nė žodžio, ištraukė peilius iš stovo ir sugaišo visą valandą galąsdamas
juos pats, gludino, šveitė, šlifavo, tikrino ašmenis nykščiu, pustė vėl, kol
pagaliau liko patenkintas. O kai mokinys atėjo atsiprašyti, Juozapas jam tik šyptelėjo
ir nieko nepasakė, dėl to berną nukrėtė šiurpas.
Meilė buvo tarsi liepsna, ji išdegino skyles
širdyje ir išgarino vandenį iš kraujagyslių: kraujas taip sutirštėjo, kad teko
gabenti Juozapą į ligoninę ir amputuoti kojų pirštus. Kad liktų gyvas, Juozapas
saujomis rijo aspiriną, mat acetilsalicilo rūgštis skystina kraują ir palaiko
deguonies tiekimą smegenų ląstelėms. Pasirūpinęs ląstelėmis, jis įstengė šiaip
ne taip pažaboti save ir nedaryti tų baisių, lunatiškų dalykų, kurių troško tomis
akimirkomis, kai jo arterijos tapo degančios lavos upeliais. Bent jau tokia yra viešoji
nuomonė. Gydytojai nesiliovė tvirtinę, kad aspirinas čia niekuo dėtas ir kad Juozapas
niekad nebuvo praradęs sveiko proto.
Būta nuomonės, esą Juozapas išvis nesuvokė, kad
tai meilė. Jis toks neišsilavinęs, kalbėjo žmonės, nelankė koncertų, nesimėgavo
brangiais vynais ir meno kūriniais, kirto knedlikus su mėsa ir nieko nenutuokė apie
išmoningus valgius, kaipgi jis būtų galėjęs atskirti didelę meilę nuo paprasto
karščiavimo?
Dar viena grupė sutiko, kad jis buvo įsimylėjęs
ir tai suvokė, bet šie žmonės laikėsi nuomonės, jog visą aspirino istoriją
Juozapas prasimanė tik tam, kad jo žmona galvotų, esą jis tikrai karščiuoja ir nė
kiek nekvaršina sau makaulės dėl tos pusnuogės moters, kurios nuotrauką slepia po
kasos mašina.
Kokia čia dar nuotrauka? Jis neturėjo fotoaparato
tą pirmą vakarą, kai susitiko merginą. Jis nieko nepaėmė iš jos buto. Tad iš kur
jis gavo tą fotografiją?
Ogi štai kaip. Juozapas nekantriai laukė dvi
dienas, o kai troškimas pamatyti merginą tapo nepakenčiamas, jis vėl nuėjo pas ją.
Deja, jos nebuvo namie. Niekas neatidarė durų. Jis palaukė dar porą dienų ir pabandė
vėl melsdamas Dievą, kad ji nebūtų išėjusi. Deja. Jis pašnekino jos kaimynus,
tačiau niekas nieko apie merginą nežinojo: nei kada ji išeidavo ir pareidavo, nei ką
ji veikė, ar turėjo kokių draugų ir giminių, nieko. Jis įprato nueiti ten kasdien ir
pasibelsti į duris. Bet bute visą laiką nebuvo nė gyvos dvasios, nors kartą Juozapui
ir pasirodė, kad kažkas viduj galėtų būti. Už durų lyg ir girdėjosi tylūs
žingsniai, prislopintas kvėpavimas, bet gal tik pasivaideno. Kartais Juozapui atrodė,
kad visa istorija nuo pradžios buvo tik sapnas arba kad jis supainiojo adresą, tačiau
abejones kaipmat išsklaidydavo kvapas, sklindantis iš buto. Tas kvapas. Vienintelis,
ypatingas.
Kas jį taip jaudino, kas vertė jį kraustytis iš
galvos, jis nežinojo. Jis neturėjo jokio plano, nenutuokė, kas atsitiktų, jeigu jis
pamatytų merginą. Jis paliko viską akimirkos kontekstui, vildamasis, kad aplinkybių
žaidimas pasufleruos jam, ką sakyti ir ką daryti, kai ateis toks laikas.
Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis traukė
namo, kai tuščioje gatvėje nuo pastato sienos atplyšo šešėlis ir užkirto jam
kelią. Dar jauna, bet negraži moteris, faktiškai atstumiančios išvaizdos, gašliai
jam nusišypsojo ir apsilaižė. Oras buvo prastas, visą dieną lijo. Juozapas tik
pakratė galvą nelėtindamas žingsnio ir pabandė ją apeiti, bet kekšės, kuri jo
nuovargį supainiojo su girtumu, nelengva buvo atsikratyti. Po šiokio tokio stumdymosi
supratusi, kad nieko nepeš, moteris pagaliau pasidavė, piktai trenkė skėčiu Juozapui
per galvą ir pasitraukė, bet naktį, kai Juozapas jau buvo kietai įmigęs, jo žmona,
kurios įtarumą sužadino tirštas aromatas, sklindantis iš Juozapo šnervių,
išnaršė jo apsiausto kišenes ir aptiko blizgančio popieriaus lankstinuką, kokius
sankryžose dalija viešnamių žmonės. Kortelėje buvo pavaizduota pusnuogė blondinė,
su kuria, matyt, toje įstaigoje galėjai arčiau susipažinti už pinigus. Juozapo žmona
padėjo lankstinuką ant lovos Juozapo panosėje, pasiėmė savo pagalvę ir nuėjo
miegoti ant sofos svetainėje. Ji verkė, raudojo kiaurą naktį, o rytą dar tebemiegojo,
kai Juozapas išėjo pro duris su ta kortele kišenėje, kur prostitutė buvo ją vakar
vakare ir įkišusi.
Dabar jis žinojo, kas buvo jo aistros taikinys,
tačiau nuo to jam nė kiek nepalengvėjo. Kur dingo ramus gyvenimas, tie tykūs vakarai,
kai Juozapas lėtai nuvalydavo savo peilius ir kirvį, išrūšiuodavo mėsos likučius,
atskirdavo gabalėlius, kurie dar tiks parduoti rytoj, nuo tų, kuriuos salmonela jau
spėjo paliesti? Dar visai gera mėsa, jeigu ją nuplautum, apšlakstytum actu ir
išvirtum šiandien, bet rytoj ji jau bus niekam tikusi. Išversdavo likučius į
šiukšlių dėžę kieme už mėsinės storoms žalioms musėms, kurių Juozapas
nekentė. Paskutinės tikros darnos akimirkos prieš visiškai, neatpažįstamai sujauktą
gyvenimą.
Visi tie pastovūs pirkėjai, kurie ateidavo pas
Juozapą jautienos pjausnių ir veršienos kepenų, du žingsniai į šoną nuo Vaclovo
aikštės, nieko nebūtų įtarę apie Juozapo pražūtingą aistrą, jeigu ne tas
aspirino perteklius jo organizme. Vieną dieną jam iš nosies paplūdo kraujas, nutekėjo
balta prijuoste ir aptaškė baltus senamadiškus emaliuotus dubenis su ką tik sumalta
kiauliena.
Nebuvo taip, kad žmonės būtų itin pasipiktinę
tokiu Juozapo organiniu indėliu į faršą, mat Juozapas mėsą pardavinėjo pigiai, ir
dauguma pirkėjų nebūtų galėję sau leisti didelio išrankumo kad ir norėtų, tačiau
tas įvykis buvo aiškus ženklas, jog su mėsininku kažkas negerai. Ir tikrai viena
pagyvenusi moteris sušnabždėjo savo vyrui į ausį: Dieve mano, jis įsimylėjęs,
ar tu nematai? Vargšas, jis stačiai kraustosi iš proto.
Moterį išgirdo visa nepatikli eilė: tai, kas ką
tik įvyko, neatitiko įprastų vaizdinių apie įsimylėjėlius. Niekas nežinojo, kad
tai aspirino perteklius sukėlė mėsininkui staigų kraujavimą. Pirkėjai tik stovėjo
ir žiūrėjo, dvylika paprastų vyrų ir moterų, truputį pavargę, pilkšva oda, dar ne
visiškai viskuo nusivylę, bet subrendę pakankamai, kad neturėtų iliuzijų, beveik
niekada nesistebintys, jokių troškimų, jokių bemiegių naktų ir priverktų pagalvių,
daugiau nieko tokio, ir staiga driokst! viskas per akimirką grįžta į atmintį,
o sykiu skausmingas supratimas, kad jie patys jau niekad tokių aistrų nepatirs. Niekad.
Ir jie neatsispyrė, su džiaugsmu pasidavė keistam
eucharistijos ritualui. Trokšdami įgyti nors lašelį tos dieviškos, galingos jėgos,
kuri privertė Juozapą pralieti savo kraują, jie akimirksniu tapo sekta, grupe
tikinčiųjų, suvienytų jų mėsininko nevilties. Senovinis kanibalistinis instinktas
paskatino juos visus tą dieną imti tik faršą. Koks pranašas kada galėjo numatyti,
kad jausmas galės taip paprastai virsti kūnu?
Po kokios savaitės ar dviejų visa Praha žinojo
apie Juozapo meilę. Ant sienų atsirado piešinių, barbariškomis spalvomis
vaizduojančių dalykus, apie kuriuos niekas nedrįsta prabilti viešai. Nuosmukis į
piktogramas labai nebūdingas reiškinys tokiam miestui, kur leidžiama viskas. Vieną
vakarą metro vagone mergaitė paklausė tėvo, ką jis norėtų pasiimti į Mėnulį,
jeigu jam būtų leista pasirinkti tik vieną dalyką.
Nežinau, atsakė jis. O ką pasirinktum
tu?
Kalėdas, pasakė ji. O tu?
Hm, svarstė jis. Gal dušą? O gal
reiktų pasiimti dviratį?
Ir tada jis pagaliau suprato, visas vagonas tai
galėjo matyti, nes visi galvojo apie vieną ir tą patį. Tėvo akys sudrėko, jis
pravėrė burną, pilną sukirmijusių dantų, bet paskutinę akimirką susitvardė, visų
dideliam palengvėjimui, ir paliko ore kaboti tylos skraistę, kuri gaubė nematomą
vakuumo skylę, atsivėrusią jo nuogiems, begėdiškiems žodžiams sugerti.
Kad istorija būtų apie tikrą meilę, toji meilė
privalo būti dangaus palaiminta ir pasmerkta. Jeigu įsimylėjėliai susituokia ir gyvena
laimingi kaip kiaulės purve, tai - įrašas registracijos knygose, o ne meilės istorija.
Legenda apie Juozapą atitinka kanoną. Ji pasiekė aukščiausią tašką, kai Juozapas
atrakino kasą, susibraukė visus pinigus ir susigrūdo į baltos krauju aptaškytos
prijuostės kišenę. Užsikišęs už diržo du didžiausius mėsininko peilius, jis
išėjo iš krautuvės niūriai ryžtingu veidu. Pirkėjai neprotestavo: jie jau ir taip
seniai laukė antrojo veiksmo.
Kruvinais drabužiais, ginkluotas dviem baisiais
peiliais, pažliugęs prakaitu nuo bėgimo, Juozapas neatrodė kaip tikras klientas, kai
įžengė į tą abejotinos reputacijos įstaigą. Sargams pristigo drąsos pastoti jam
kelią. Su vienu iš tų savo peilių rankoje, sunkiai alsuodamas, jis sustojo salės
viduryje. Jam nuo lūpos tįso seilė, smilkiny tvinksėjo stora kraujagyslė gryna
agresija. Bomba. Lavandos kvapas ir pliušo interjeras rausva šviesa, inkstų spalvos
sienos ir šviežios kiaulienos tonų baldų apmušalai šiek tiek jį nuramino.
Juozapas pasisuko į išbalinto veido madam - priklijuotom blakstienom, su telefono
rageliu rankoj, pasirengusią kviesti policiją ir pamojo jai padėti ragelį. Ji
padėjo. Kas dabar bus?
Ogi Astoras Piazzolla, akordeono virtuozas, Quinteto
Nuevo Tango, kurio aistringa, jaudinanti muzika kaskadais virto iš sienose įtaisytų
garsiakalbių, aitrus milongos ir habaneros mišinys, begėdiški ritmai, kurie privertė
Juozapą paleisti iš rankos peilį, stovėti lyg statulai savo paties šlapimo baloje ir
stebėtis, kaip jis čia iš tikrųjų atsidūrė. Kur buvo jo protas, kai jis čiupo
peilius ir bėgo iš krautuvės? Manė, kad didvyriškai išvaduos princesę iš slibino
guolio? Ryžtingai padarys galą savo paties kančioms? Jis apsidairė. Kur tas slibino
guolis? Čia tebuvo tik nešvankūs šoninės spalvos apmušalai ir standartiška salsva
muzika, sklindanti iš viršaus. Tai, kas prasidėjo kaip drąsus, nors ir teatriškas
apsisprendimas, baigėsi pažeminimu: jis šlapinosi į kelnes, neįstengė sulaikyti,
negalėjo nieko padaryti, tik suprato, kad vėl pakliuvo į tą pačią bėdą, nuo kurios
viskas ir prasidėjo.
Toji mergina irgi čia; aukšta ir liekna ji
prasiskina kelią pro karoliukų užuolaidą, pusnuogė, jos nuostabus kūnas kaip
šviežia aviena, lūpos nudažytos per ryškiai, per daug pudros, vienoje rankoje
krepšys, šypsodama, bet su ašaromis akyse, ji čiumpa jo ranką ir veda lauk,
neatsigrįždama ir nieko nesakydama madam, kuri tebestovi toje pačioje vietoje ir
kuri per savo ilgą gyvenimą matė daug dramatiškų išėjimų, bet nė vieno tokio kaip
šis: karštai grojant tango muzikai, kavalierius visą kelią iki durų šlapinasi į
kelnes.
Jeigu gyvenimas būtų pavaldus toms pačioms
taisyklėms kaip itališkose operose, ši meilės istorija čia ir baigtųsi, kadangi
bent jau miesto akimis visi paskesni įvykiai nereikšmingi.
Juozapas paliko žmoną ir persikėlė pas savo
mylimąją, kuri pasirodė esanti visai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo. Pirmas dvi tris
savaites mergina buvo švelni kaip grietinėlė ir dėmesinga, bet netrukus virto visais
požiūriais nemalonia boba. Aišku, jos kūno magnetinis tobulumas nedingo, bet užtat
charakteris dieve pasigailėk.
Visą tą vasarą trumpu sijonėliu, nedengiančiu
užpakalio, ji sukiojosi po Juozapo mėsinę neveikdama nieko naudinga, tik gundydama
pirkėjus ir akivaizdžiai tuo patenkinta. Netrukus visi pirkėjai tapo išimtinai vyrai,
lankėsi jie dažnai ir prekes rinkosi labai kruopščiai. Eilė visuomet buvo labai ilga.
Verslo požiūriu buvo gerai, bet Juozapą tai vis tiek erzino. Jis liovėsi būti
paslaugus ir draugiškas, tapo grubus diedas, lygiai kaip visi kiti miesto mėsininkai.
Mėsos išpjovos ir kotletai tapo nevienodo storumo ir pastebimai skirtingo dydžio,
jaučio uodegų jis nesukapodavo lygiai per sąnarius, skrandžių ir žarnų švariai
neišplaudavo, o maltoj mėsoj palikdavo per daug riebalų.
Dar didesniam Juozapo nusivylimui, mergina atvirai
aptarinėjo savo reikalus su pirkėjais: koks nuobodus buvo jos gyvenimas ir kaip prastai
buvo gydomas jos hemorojus. Apie hemorojų ji žinojo tiek daug, kad galėjo parašyti
knygą, ir buvo pasiruošusi pasidalyti tomis ezoteriškomis žiniomis su bet kuo. Jeigu
ne jos šviežia ir nekalta išvaizda, klausytojai tikriausiai būtų tuo taip
nesidomėję, tačiau jos lūpos, akys ir nosis paversdavo tas problemas unikaliomis.
Lyg to dar būtų negana, vieną dieną Juozapas
užėjo į sandėliuką pasiimti kiaulės kojų ir užtiko stovinčią merginą prieš jo
pusgalvį mokinį, kuris sėdėjo ant statinės ir abiem rankom aistringai glostė jos
šlaunis.
Kitą rytą Juozapas atidarė mėsinę, bet kai ėmė
rinktis pirkėjai, merginos ten nebuvo. Klausiamas apie ją, Juozapas visiems sakė, kad
negaluoja ir liko namie, kad jos hemorojus vėl paaštrėjo. Pavakare eilė sutrumpėjo
perpus, visi rinkosi mėsą sparčiai ir daugiau nesirodė tą dieną. Mergina nepasirodė
nei kitą dieną, nei dar po dienos jos daugiau niekad niekas nematė, ir Juozapas
nebeslėpė, kad ji jį metė, paprasčiausiai susikrovė daiktus į lagaminus ir dingo.
Beje, tai skambėjo įtikinamai, kadangi parankinis irgi išgaravo.
Ilgainiui Juozapas atkuto, atgavo gerą nuotaiką,
ėmė grįžti senieji klientai. Jis tapo malonus, kiekvienam rasdavo gerą žodį ir
gražų veršienos inkstuką, išpjovos pasidarė visos kaip viena, skrandžiai balti kaip
sniegas, tarsi tiesiai iš skalbyklos.
Aišku, gandų būta, kai kurie ypač pikti.
Pavyzdžiui, kažkas įtariai svarstė, kodėl kelias savaites po merginos ir mokinio
dingimo Juozapas turėjo tiek daug pieniškų dešrelių ir jos buvo tokios puikios?
Tačiau kas žiūrėtų į tokius prasimanymus rimtai?
Nežinia, ar tos kalbos kada pasiekė Juozapo ausis,
bet neatrodė, kad jam jos rūpėtų. Kaip senais gerais laikais, jis tesidomėjo mėsa.
Pagal Juozapą mėsa nėra toks įprastas,
nereikšmingas dalykas, kaip kai kam atrodo. Ji visuomet įkūnija tam tikrą pabaigą,
tikslą. Negyvas gyvulys tai ne kruvina primityvaus grobuonies instinkto auka ar
grandis mitybos tinkluose, kuriais cirkuliuoja energija ir elementai. Tokiam žinovui kaip
Juozapas šviežia skerdiena yra ir stebuklingas kūrinys, ir trumpas stabtelėjimas
kelyje prie dar nuostabesnės materijos būsenos. Tai didmeninės ir mažmeninės
išpjovos, peties ir menties kepsniai, bifšteksai, sprandinės, šonkauliai ir šoninės,
zrazai, kumpiai, faršas ir visa ko viršūnė dešra.
Kondrotas, Saulius Tomas. Meilė
pagal Juozapą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|