TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Algimantas Krinčius

Tekstai iš knygos „BEPRASMIAI TEKSTAI“

Dieve, koks negabus!
„Seniokas Vis kosčioja...“
„Smulkiadantis Pjūkliukas...“
„Ištrauk mane...“
Primityvizmo studijos
Asmenavimas
Algimantas Krinčius įsimyli ligoninės šakutę
Musės
Tai, apie ką nekalbama
Savigraužos studijos
Karjera
Beprasmis tekstas I
Beprasmis tekstas II
Beprasmis tekstas III
Beprasmis tekstas IV
Beprasmis tekstas V
Beprasmis tekstas VI
Beprasmis tekstas VII
Beprasmis tekstas VIII

Į viršų

Dieve, koks negabus!

Visą gyvenimą
Mokiausi
Meilės
Bet taip nieko
Ir neišmokau.

Visą gyvenimą
Mokiausi
Tylos
Bet taip jos
Ir neišgirdau.

Visą gyvenimą
Mokiausi
Mirties
Bet štai ji jau čia
O numirti nemoku.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

***
Seniokas
Vis kosčioja
Švogždžia
Jo balti plaukai
Kažką murma
Bando juokauti
O mes
Atlaidžiai
Į jį žiūrim
Senis
Sakom minty
Bet ką žinom
Apie jį?
Ką galvoja
Ką jaučia
Ar dar gyvas
Kas slepiasi po
Sukempėjusiu kūnu
Ar suaugo
Surimtėjo
Išmoko skaičiuoti
Ir sverti
Žodžius ir mintis
Ar dar vaikas
Naivus
Ilgesingas
Romantiškas
Tik ne sentimentalus
Daug patyręs
Išminčius
Bet mirtis
Ante portas
Ir nebėr ką sakyti
Reik užgniaužt
Jutimus
Nužudyti
Jausmus
Užslopinti
Mintis
Nejudėti
Tūnoti
Gal ištart
Vieną sakinį
Trumpą
Laikas baigėsi.
Consumatum est

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

***
Smulkiadantis
Pjūkliukas
Dzyrina mano
Smegenis
Iš kairės ausies į
Dešinę ir atgal
Ir taip ateina
Kulminacija
Nes aš jau
Beprotis
Beprotis
Beprotis
Grojantis lūpine
Armonikėle – skustuvu.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

***
Ištrauk
mane
kaip nervą

danties
Dieve
iš šito
buvi-
mo
nes nėra prasmės
nėra prasmės
prasmės nėra
nėra pras-
mės nė-
ra pras-
mės nė-
– – – –
pras-
– – – –
nė – – –

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Primityvizmo studijos

Nupjauti
žolę
džiovinti
šieną
pašerti
kiaulę
pamelžti
ožką
išgerti
pieną
suėsti
mėsą
kad būtum
stiprus ir
galėtum
nupjauti
žolę – – –

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Asmenavimas

Aš mirsiu
Tu mirsi
Jis, ji mirs.
Dieve, kam man tiek asmenų?
Vieno,
Sakau, vieno,
Man per akis.
Pačio pirmo, nes
Buvimas yra banalus,
Menkas ir
Šleikštus.
Mėsos,
Sakau, mėsos,
Ir aš pats mėsa.
Gimtinės peizažas –
Puvėsiai
Pelėsiai
Kirmėlės.
Po viso to
Materija grynėja
Ir virsta
Bekvapėm
Bespalvėm
Bejausmėm
Dulkėm.
Mes mirsime
Jūs mirsite
Jie, jos mirs.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Algimantas Krinčius įsimyli
ligoninės šakutę

                       2002-ųįų pabaiga

Visi išėjo ir nieko neliko
Laikas sustojo
Erdvė užsidarė
Tik grėsmingo metalo
Šakutė
Pakibo ant krašto lėkštės
Pajuodęs jos galas
Smygsojo niūriai
Į akis
Ir tada pajutau
Kad šakutės buvimas
Svarbesnis nei mano
Nes aš jau
Baigiu
O ji dar ilgai
Trauks
Nes ji metalinė
O aš gi deja iš
Nervų, mėsos
Ir minčių.
Ir širdis suspurdėjo
Iš džiaugsmo:
Ačiū Tau, Dieve, už
Mažą metalo šakutę
Aš ją myliu labai
Ir norėčiau turėti
Kažką panašaus
Savo įkapėse.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Musės

Aš ją išėmiau ir siurbčiojau toliau. Bet įkrito dvi.
Jas išgraibiau šaukštu. Buvo gaila kavos.
Dar nurijau du gurkšnelius. Po kelių sakinių
juodame paviršiuje blizgėjo mažų muselių aksomas.
Daugiau nebegėriau. Gal sukris visos, ir galėsiu ramiai miegoti?
Deja, toliau nebekrito.
Tada supratau, kad tamsiame kambaryje
kavos puodelis prie įjungto monitoriaus nedera.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Tai, apie ką nekalbama

I.

– Ko nori, žmogau, turto, patelių, šlovės, garbės, titulų, pinigų?
– Tik vieno – Mirties. Visa kita – netikra.

II.

Ir ateis diena, kai skausmas sugniuždys mano kūną,
o dvasia negalės išsiveržti, nes nebus atvertos durys,
nes Sutvėrėjas bus užsiėmęs kitais Kūrinijos atomais,
o aš gulėsiu purvuose ir neturėsiu jėgų nė aimanoms,
nes skausmas bus nužudęs mano sielą, ir tada paaiškės,
kad šito kūno ne šita siela, ir reikės leistis į kelionę
kaip broliui Jonui ieškoti kito kūno šitai sielai
ir reikės įveikti miriadus laikų, miriadus erdvių,
idant patirčiau, jog laiko nėra, o erdvė begalinė,
kas ir dabar aišku kaip dukart du, bet tikrasis suvokimas
ateina per širdį, tikrasis suvokimas nušvinta nelauktai,
o kitąkart ir nenušvinta, bet
            bet
                        bet
                                    bei
                                                bet
                                                            bet
kiek jau būta noro išsiveržti
kiek jau būta noro patirti
bet

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Savigraužos studijos

Savigraužos studijos būna įvairių krypčių.
Be autosavigraužos įmanoma telekolektyvinė savigrauža.
Pavyzdžiui, dviese su Algimantu Mackum,
Martynu Mažvydu, Pranciškum Žitkevičium.
Jie irgi buvo, bet jų jau nebėra. Aš dar tebesu. Dar.

Geležimi apkausčiau širdį
Dabar ji nieko nebegirdi
Dabar ji nieko nebejaučia
Bet aš kažko bijau
Bet aš kažko ilgiuosi
Gal rojaus žemėje
Gal gryno oro pragare?

Nekenčiu beprasmio teksto. Visas mano gyvenimas –
beprasmis tekstas. Beprasmis tekstas, kurį galvoju.
Mąstomas tekstas – beprasmis buvimas – negalia.
Buvimo kančia. Pratybos, pratybos, pratybos,
ir gyventi pasidaro įmanoma, kaip sakė vienas
garbanotais plaukais poetas. Bet ar tikrai?

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Karjera

Laikas tirpsta, ir turiu baigti gyventojo karjerą,
nes šachmatininko, poligloto, žurnalisto, muzikanto,
sodininko, vertėjo, rašinėtojo, tapytojo, daržininko,
projektuotojo, fotografo, istoriko karjerą jau baigiau;
baiginėju direktoriaus, kasininko, kompiuteristo, vairuotojo;
dar liko filmų darytojo, oro kvėpuotojo ir organizatoriaus laipteliai;
dar liko negražiai numirusiojo, bet gražiai palaidotojo
ir tyliai gulinčiojo bei piktžolėm apaugančiojo karjera. Sic transit...

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas I

Visi tekstai beprasmiai. Šis – taip pat. Visi gyvenimai beprasmiai.
Mano – itin. Mano buvimas dvokia. Aš esu smirdantis šliužas,
dvikojis gyvulys. Dvikojis gyvulys pats šlykščiausias,
nes jis suvokia esąs gyvuliu. Nekenčiu dvikojo gyvulio.
Dvikojai gyvuliai nekenčia manęs. Jie bijo manęs, nes aš –
pavojingas dvikojis gyvulys. Nes žinau, jog esu tik dvikojis gyvulys.
Niekas daugiau. Tik dvikojis gyvulys. Tarp dvikojų gyvulių.
O jie apsimeta esą kažkuo daugiau. Tai jų iliuzija.
Dėl to nekenčia manęs. Geriausia būtų žudytis. Bet žudytis sunku.
Gyvulį laiko gamta. Dvikojis gyvulys nori žudytis, bet neturi tam jėgų.
Nori, bet negali. Jis negali gyventi, bet negali ir mirti.
Jis kankinasi tarp ateities ir išeities. Jis kenčia savo gyvulišką buvimą.
Jis trokšta viską baigti. Bet... gyvulys yra gyvulys. Jis vegetuoja toliau.
Kartais jam rodosi. kad jis egzistuoja. Tada jis pasipučia kaip vienas paukštis,
kurį jis vadina povu. Ir vaikšto taip kurį laiką. Bet svaigas greitai išsisklaido.
Lieka apmaudo kartėlis ir begalinis sielvartas, kad buvimas tęsiasi.
Vegetacija tęsiasi. Ir tai yra košmaras. Jis blaškosi.
Jis staugia užsiklojęs galvą apklotu. Šienu. Žole.
Jis prisikiša ausis mėšlo. Užsiklijuoja akis dumblu.
Kad niekas neišgirstų jo staugimo, jis užsikemša burną glitėmis.
Jis dūsta ir putoja. Po kurio laiko jam palengvėja. Bet ar ilgam?
Iki kito karto? Iki rytdienos? Jeigu gyvulys gali suvokti, kad yra rytdiena.
Viešpatie, kaip Tu gali žiūrėti į savo kūriniją? Viešpatie, koks Tu žiaurus.
Koks Tu negailestingas. Gyvulys prašo Tavęs duonos kasdieninės.
Tu jam jos duodi. Bet argi jam to pakanka? Tu gi tyčiojiesi iš jo, o Dieve.
Jis Tave vadina Dievu ir visaip kaip, o Tu iš jo tyčiojiesi, o Dieve.
Koks Tu žiaurus. Daug žiauresnis už savo sukurtą dvikojį gyvulį.
Ar Tau neužteko keturkojų gyvulių?..

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas II

Nekenčiu beprasmio teksto. Beprasmis tekstas nekenčia manęs.
Nekenčiu beprasmio buvimo. Gyvenimas nekenčia manęs.
O Dievas ar kenčia mane? Kaip išeiti iš aklavietės?
Kaip išeiti iš savo apvalkalo? Ar teisybė, kad yra kita teisybė?
Teisybė apie kitą buvimą. Buvimą po kūno suirimo.
Ar tai atima paskutinę viltį? Viltį, kad po mirties nebus tęsinio?
Viešpatie, juk tai paskutinė viltis. Iliuzija, kad mirtimi pasibaigs viskas.
Ir jau nieko nebebus. Kokia palaima – po mirties nebus nieko.
Viešpatie, kokie saldus žodžiai. Nebebus nieko.
Bet krikščionys sako, kad viskas tęsis be galo. Ir tai yra siaubas.
Nekenčiu krikščionių. Jie atima šiaudą iš skęstančio.
Kaip žiauru taip daryti. Argi tai krikščioniška? Aišku, ne.
Viešpatie, pasigailėk manęs, – neleisk prisikelti. Nutrauk eigą.
Visam laikui.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas III

Kai dvasios šaltis sukausto sielą ir nykuma pjausto smegenis,
tada ateina didžioji neviltis ir ima spausti tūkstančiu tonų,
bet aš laikausi laikausi laikausi ir... neišsilaikau:
imu verkti, staugti, kaukti, mauroti, pavirstu gyvuliu,
žvėrim, pats nežinau, kuo.
Tada pasidaro tada, kai dar nebuvo tada,
ir niekas neprieina prie manęs, nes visi bijo manęs,
nes aš nešioju baisuoklio kaukę, stengiuosi atrodyti baisus,
ir tada, tada kaukė priauga ir ima dusinti, noriu nusiplėšti,
bet ji jau priaugus, prilipus, priskretus, prižėlus; neatplėši, nenutrauksi.
Lieka tik kauksmas, riksmas, staugsmas, visaapimantis,
visaapglėbiantis, traiškantis, dusinantis, smaugiantis.
Taip aš gyvenu. Ironija. Ar tai vadintina gyvenimu?
Dieve, geriau mirti, mirti, mirti, mirti, mirti, mirti, mirti, mirti,
mirti, mirti, mirti, rimti, rimti, nurimti, nurimti, numirti.
Dieve, pasigailėk!

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas IV

            Primatų paradas

Primityvybės eina pasipūtę, bjauru žiūrėti.
Jie mato save ir tik save, kitų jiems nėra,
nes jie pasipūtę, išpampę nuo savo mėsos,
nuo savo puikybės, nuo savo idiotiškumo.
Taip, idiotizmo jiems netrūksta,
Šito dalyko jie turi per akis, nes juk jie idiotai.
Koks idiotas sutiks, kad jis idiotas? Joks.
Nes jis idiotas.
Ima baimė pamačius, kiek milijonų idiotų vaikšto po laukus,
jiems – viskas, kitiems trupiniai, jie – viskas, kiti – niekas.
Ir ateina diena, kai idiotai tampa norma,
o dar šiek tiek savivokos turintys pateikiami kaip idiotai.
O, laikai!

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas V

            Paguodos žodžiai

Nenusimink, žmogau, tau dar viskas prieš akis:
ligos, slaugos namai, agonija, mirtis.
Aukščiau galvą ir daugiau optimizmo:
tau viskas dar tik prieš akis!

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas VI

            Ligoninės šakutė

Didelė ir grėsminga, ji persmeigia lakštinio makarono gabaliuką
ir kyla aukštyn burnos link.
Kelintą jau kartą ji verčiama lįsti į kažkieno burną?
Kiek jau burnų ji aplankė?
Sausų ir gleivėtų, apkepusių ir karščiuojančių,
švelnių ir sukempėjusių, iškvėpintų ir dvokiančių,
pilnų aukso ir pilnų supuvusių dantų šaknų...
Ar ji laiminga? Kažin.
Ji metalinė ir pajuodusi nuo laiko tėkmės ir burnos rūgščių.
O žmogus, kurio burnon tuoj pateks lakštinio makarono gabaliukas,
ar laimingas? (Galbūt, jei tik jis žinotų, ką tai galėtų reikšti.)
Jis abejingas viskam. Bet tas gabaliukas jį pradžiugins.
Trumpam.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas VII

                       Pavasaris

Kai nutirpsta paskutinis sniegas
ir žemės paviršius ima krutėti gyvybe,
žalsvėjančiuose laukuose pasirodo senoji Ponia.
Ji eina liesdama basais padais žolės paviršių ir ieško manęs.
Aš lendu po apklotu, užsidengiu galvą pagalve,
lendu į rūsį ar sandėliuką, bet pasislėpti vis sunkiau,
nes šviesa darosi vis baltesnė ir gręžia kiaurai visus kampus, –
tamsos nebėra, lieki nuogas ir permatomas,
praradęs savo esatį, bejėgis kaip šunytis.
Štai kodėl aš nekenčiu pavasario.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

Beprasmis tekstas VIII

Aklas rašo eiles, kurčias kuria muziką, kvailas kurpia istorijas...
Kokia viso to prasmė? Aklas klaidžiojimas po tamsą.
Visur tamsa, tamsa, tamsa, ir niekas nežino, kaip atrodo šviesa,
kas yra tiesa, kas yra meilė, kas yra tikra, o kas apgaulė,
nes nustatytos ribos, kurių peržengti neduota...
Viskas.

Krinčius, Algimantas. Beprasmiai tekstai. – Krinčinas: Savilaida, 2002.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt