TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Algimantas Krinčius

Tekstai iš knygos „PRARADIMŲ LIETŪS“

Praradimų lietūs
„Aš ateisiu juoda gelumbe apsigobęs...“
Sugrįžimas į Edeną
Senilita
Benjaminas Krinčius kalbina debesis
Benjaminas Krinčius įsimyli pušis
„Oh Anubi, jeigu vėl pas tave aš sugrįšiu...“
Lagaminas
Beprasmiai tekstai

Į viršų

Praradimų lietūs
                       Skiriu L.Š.

                       Mes kurie perėjom Letą
                       Ezra Pound

Mes geriam ir geriam
Ketvirtadieniais
Užmiršimo vandenį
Plaukdami Letos upe
Kai lyja praradimų lietūs
Ir norisi mirti
Nes mes geriam ir geriam
Ketvirtadieniais
Užmiršimo vandenį – –
Paskui tyliai išeinam
Neuždarę durų
Ir norisi verkt pasilikus
Mes išeinam po vieną
Neuždarę durų
Nes norisi verkti
Viešpatie, norisi verkti
Norisi mirti –
Ketvirtadieniais – –
Praradimų lietūs – – –
–  –  –  –  –  –  –  –  –   –
Mes viską prarandam
Bet viskas išlieka
Mes nieko negeidžiam
Bet visko trokštam
Pasilikt ir išeiti
Perplaukti upę
Ketvirtadieniais
Lyja
Ypač rudenį
Norisi verkti
Norisi mirti
Viskas praeina
Bet viskas lieka
Ketvirtadieniais
Mūsų mažiau ir mažiau
Nes lyja ir lyja
Ir lyja ir lyja
Lyja
Praradimų lietūs
Be pabaigos —  —  —  —  —  —

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

***
Aš ateisiu juoda gelumbe apsigobęs
Į savo šermenis
Bet ten savęs neberasiu.

Aš panersiu į juodą upės vandenį
Ir ten ieškosiu savęs
Bet vanduo išmes mane.

Aš išeisiu į laukų vėją
Gal vėjas atpūs mane?
Bet ir tai nebus duota.

Žemė manęs nenorės
Vanduo atmes mano kūną
Vėjas nurims pajutęs mane ir tada

Aš ateisiu juodais drabužiais
Į savo šermenis
Ir tyliai atsigulsiu šalia savęs.

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

Sugrįžimas į Edeną

Tai buvo dar tada, kuomet žydėjo gėlės –
Didžiulė jūra mėlynų žiedų.
Pasaulis dar tuomet atrodė jaunas, –
Turėjai begalę naivių vilčių.

Tačiau nuvyto visos gėlės,
Išdžiūvo jūra mėlynų žiedų.
Pasaulis jau nebeatrodė jaunas,
Ir nebeliko širdyje jausmų.

Dabar matai, kaip sukempėjo kūnas, –
Suvyto oda, išsiklaipė sąnariai.
Dvasia sunyko ir paliego siela,
Ir kuo tikėti, nežinai.

Bet greit pražys vėl gėlių jūra,
Ir rojaus sodai greitai sužėrės.
Ir būsi vėl toks pat, kaip buvęs,
Tiktai ne čia, tik jau kitur.

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

Senilita

Kokios seklios mano gyvenimo upės
Ir viršūnės labai jau žemai,
Tik eini įsikibęs kamieno,
Ir, atrodo, išauga sparnai.

Bet nėra ko tikėtis ir laukti –
Nebetinka senukui sapnai.
Tik eini per pasaulį kaip vaikas,
Negalvodamas jau, tai gerai ar blogai.

Ir išnyksta ribos tarp gėrio ir blogio,
Diena pasikeičia naktim.
Ir nėra ko tikėtis, nė laukti,
Negali pasikliaut net savim.

Ir žinai, kaip pabaigt šią kankynę,
Bet dvasios jėgų neturi.
Tik žiūri ir žiūri nuo tilto į upę,
Tačiau nieko pakeist negali.

Senilita (it.) – senatvė (tokį pavadinimą turėjo Italo Svevo romanas, kurį skaičiau tais laikais, kai dar domėjausi literatūra)

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

Benjaminas Krinčius kalbina debesis
                           2004-ieji, Druskininkai

Ir ateis diena
Kai kažkas pasakys
Prieš užberiant žemėm
Kad jo siela mylėjo debesis
Iki skausmo pažįstamus
Geidžiamus
Trokštamus
Garbanotus
Geltonus
Debesis
Švelniai liečiančius
Plaukus ir pušelių
Viršūnes – žalius vainikus
Kokių šermenims atneša žmonės
Gėrė akim
Bandė juos kalbinti
Kad įspėtų
Jų esmę
Naivumas!
Bet iliuzijų vėjas
Vertė kentėti, nes
Wolken, meine lieben Wolken
These clouds in the Heaven
Ar jūs matot mane
Tokį menką
Žmogutį
Rūbais juodais
Jesus is love
Tarė mergytė
Savo seneliui
Kai pro šalį ėjau
Nutylėjau
Nenorėjau kalbėti
Nes šnekos atrodė
Beprasmės
Tik tyla
Matyt jau tada
Mylėjau
Plaukiančius
Debesis
Balkone kūnas sėdėjo
O siela troško
Atsigert debesų
Dieve tu mano
Koks liūdesys spaudė širdį
Viskas praeina
Viskas praplaukia
Memento mori
Su ja gyvenau
Nuo Krikšto lig
Patepimo
Ir dar kurį laiką po to
Bet kas galėjo galvoti
Kad debesys
Plaukiantys
Garbanoti
Geltoni
Debesys
Taip sužeis mano sielą
Wolken, meine lieben Wolken
These clouds in the Heaven
Maybe Jesus is clouds?
Bet užteks
Valanda priartėjo
Ruoškite žemę
Laidosim debesis
Ir žmogų
Kurs pernelyg juos mylėjo
Plaukiančius
Garbanotus
Geltonus
Debesis
Ir bandė juos kalbinti
Kad įspėtų
Jų esmę
Švelniai liečiančius
Geidžiamus
Trokštamus
Iki skausmo pažįstamus
Debesis
Debesis
Debe

Wolken, meine lieben Wolken (vok.) – debesys, mano mylimi debesys
These clouds in the Heaven (angl.) – šie debesys danguje
Maybe Jesus is clouds? (angl.) – galbūt Jėzus yra debesys?

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

Benjaminas Krinčius įsimyli pušis
                           2004-ųjų ruduo

Lieknos
Stangrios
Tankiai suaugę
Peizažas
Akys glosto kamienus
Liaunos
Ir švelnios
Ramios
Ir tylios
Akys jų geidžia
Rankų
Kiek rankų
Apkabint pasiruošę
Bet jei atsiduosiu
Į jų glėbį
Suvargęs
Barzdotas
Plaukuotas
Ir senas
Sudarkysiu
Grožį peizažo
Todėl sėdžiu
Ir sėdžiu
Siela geria kamienus

Akių negaliu
Atplėšt nuo vainikų

Taip praeina gyvenimas
Ir jau kitas
Nebebus toks gražus

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

***
Oh Anubi, jeigu vėl pas tave aš sugrįšiu
Ar galėsiu paklausti
Lieben Sie Wolken
Doch lieben Sie Leben
Oder lieben Sie Tode
Ko suprast negaliu
Nes tiek mažai duota
O daug reikalauta
Ir eižėja mano
Galva nuo sunkumo
Kaulai baltuoja
Vėjai smėlį nupustė
Piramidės paliko
Daugiau nieko neliko
Tik Anubis dar laukia manęs

Lieben Sie Wolken/Doch lieben Sie Leben/Oder lieben Sie Tode (vok.) – ar jūs mylite debesis, kaipgi mylite gyvenimą arba Mirtį

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

Lagaminas
             Iš ciklo Daiktai nori manęs

Neprisirišiu prie daiktų
Bet daiktai norės manęs
Ir nieko čia nepakeisi
Nes taip yra duota
O galėčiau eiti laisvas
Tuščiom rankom
Kvėpuoti ir džiaugtis
Gyvenimu, bet
Tampau tave
Susirūpinęs po pažastim
Ar rankoje tokį sunkų
Kiekvieną dieną
Kol tampi mano
Paties dalimi, bet
Kai numirsiu
Stovėsi kampe
Toks sudriskęs ir liūdnas
Toks nelaimingas
Nes neliesiu tavęs
Savo rankom
Net nejusi mano
Žvilgsnio ir dėmesio
Nes akys bus užmerktos
O rankos sunertos
Ir kvėpavimo jau nebebus
Ir niekam tavęs nereikės
Suplyšusio ir apdriskusio
Nelabai švaraus
Neturėtum stebėtis
Kai mane užmėtys moliu
Tave išmes į šiukšlyną
Ir mūsų daugiau nebebus.

Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

Į viršų

       BEPRASMIAI TEKSTAI

 
       Beprasmiai tekstai

       Nemunas teka į Lietuvą, užpildo jos įsčias vandens lavina, o aš stoviu ir stoviu ant tilto, galvodamas – šokti nešokti, nieko iš to nebus, nes gyvybės instinktas vers mane plaukti į krantą, ir tik apsijuoksiu prieš save patį ir žioplius, kurie tuoj pradės rinktis, pamatę šuolį į vandenį bepročio, kuris manė ištirpsiąs vandens tėkmėje ir pateksiąs į įsčias šalies, kuri jam dar kažką reiškė, Nemuno vandens substancijos pavidalu. Ech, kvailas beproti, eik nuo vandens!

 
       Heraklitas
       (¢Rei panta – „viskas teka“)

       Kai visas skystis iš tavęs išbėgs, kūnas suvys, ir pateksi į Edeno sodus, kur tave pasitiks Heraklitas ir ims aiškinti, jog viskas teka, ir nėra nieko amžino, kad viskas, kas praėjo, jau nebegrįš, ir antrąkart į tą pačią upę neįbrisi, – bet juk ir taip visa tai aišku, kad aiškiau ir būti negali, ir kils didelė pagunda bėgti iš Edeno sodų, bet kurgi išbėgsi, jei vartai užrakinti, o vartininkas seniai išplaukė Letos upe.

 
       Esmė

       Bruzdesys – štai buvimo esmė. Žmonės bruzda, juda, kruta, gatvėje, darbe, namuose. Taip jie manosi gyveną. Laimingi!

 
       Stebėtojas

       Negyvenau, o tik stebėjau, kaip gyvena žmonės. Maniau, gerai įsižiūrėsiu, kaip jie tai daro, ir pats išmoksiu to amato. Bet nespėjau, laikas kažkur dingo, ir visa tai nebeteko prasmės.

 
       Autsaideris

       Laikiausi nuošalėje, kad niekas manęs nepastebėtų. Nesilankiau viešose vietose, nesakiau kalbų, garsiai nesijuokiau, norėjau susikaupti ir įminti savo paties mįslę. Bet laikas praėjo, ir iš to jokios naudos, – kvailas gimęs protingu nemirsi.

 
       Sapnas

       Kartą sapnavau, kad gyvenu, kažką veikiu, kažkur einu, kalbu, jaučiu, bet sykį didžioji Palaima užliejo širdį, gyslose ėmė stingti kraujas, ir supratau, kad sapnas tuoj baigsis ir prasidės tikroji Būtis.

 
       Spėlionės

       Žmogus, mėgęs kartoti, kad nieko nežino, staiga suprato, kad iš tikrųjų nieko nežino. Viskas tėra sapnai ir spėlionės.

 
       Rerichas

       Prieš 20 metų Vilniuje buvo Jo darbų paroda. Kokia dvasios jėga sklido iš tų paveikslų, jei dar ir šiandien matau juos visu ryškumu?!

 
       Ko nedaryti

       Nežiūrėti naktį į žvaigždes. Nes gali išeiti iš proto. Nesidairyti į kitų žmonių gyvenimą. Nes gali pradėti galvoti, kad ne taip gyveni. Negalvoti apie Mirtį. Nes gali imti nekęsti gyvenimo.

 
       Žalingi įpročiai

       Pats žalingiausias įprotis – gyventi. Taip įjunksti, kad nieko daugiau ir nenori, tik gyventi. Ir nuo to beveik nėra vaistų. Iš to atsiranda ir kiti. Pavyzdžiui, kalbėti. Arba galvoti. Jų vis daugiau ir daugiau. Ir galo jiems nepadarysi. Nebent išsigydytum nuo pačio žalingiausio.

 
       Akistata

       Sunkiausia ištverti akistatą su savimi. Bėgdamas nuo jos, imi skaldyti malkas, rašyti knygas, kalbėtis su žmonėmis. Bet argi nuo savęs pabėgsi?!

 
       Žodžiai

       Žodžiai – banalūs ir lėkšti. Jie nieko nepaaiškina. Bet kartais... Kai nėra debesų ir žvaigždės ryškios, ir atsiranda ryšys tarp tavo kramės ir kosmoso, tada imi suvokti žodžiais tai, kas nesuvokiama, kas nenusakoma, kas yra už mūsų. Filosofai tai vadina transcendencija. Taigi, tada žodžiai įgauna transcendencinį kvapą.

 
       Galimybė

       Kartais žmogus, originaliai, paradoksaliai ir giliai mąstydamas, nueina taip toli, kad neberanda kelio atgal. Ir tada jį uždaro į beprotnamį.

 
       Gyventi

       „Pone Algimantai, jūs turite gyventi!“ O kas yra „gyventi“? Kartoti tuos pačius beprasmius judesius, sakyti tuos pačius seniai nusitrynusiom prasmėm žodžius? O gal „gyventi“ – tai susieškoti gerą virvę ir pasikarti ant pušies šakos?

 
       Krinčius

       Algimantas Krinčius yra baisus egoistas. Šlykštus, menkystiškas, apgailėtinas egoistas. Bet jam dar maža savo niekingo egoizmo. Jis nori susigrobti viso pasaulio egoizmą ir būti egoizmo valdovu. Todėl jis susigalvojo sau brolius, nors tikrovėje jokių brolių neturi. Tiems broliams išgalvojo naujus pasaulius. Taip atsirado Išgalvotasis Albatroso Krinčiaus pasaulis, Menkystos Pedro Paramo kančios ir svajonės, Benjaminas Krinčius moko vaikus dailaus skaitymo ir panašūs kliedesiai. Bet nereikia į tai kreipti dėmesio. Viskas praeis ir užsimirš. Nieko tokio čia ir nebuvo.

 
       Pabaiga

       Bet neužilgo viskas baigsis. Dabar jau labai stipriai tą jaučiu. Ir to nebijau. Ir ne dėl to, kad Dievas parodė Mirties Palaimą. Išeiti lengviau, negu likti. Bet ir tai tik žodžiai. Kas žino, kaip bus?

       Žmogus yra niekas. Tik kvailybė stumia prie kitokių minčių.

       Geriausias tekstas – tekstas be žodžių. Tobulas buvimas – nirvana. Bet nei to, nei kito nepasiekiau. Nes esu tik mažas, kvailas žmogeliūkštis. Geliūkštis. Liūkštis. Tis.

 
       Vaizdas

       Dieve, koks nuostabus vaizdas! Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau negaliu akių atplėšti. Tuoj ištiks ekstazė! Jau nebematau žmonių subjaurotos žemės, užkonservuotų pamatų, tik geriu jaunų pušelių tankumyną ir galvoju apie MKČ. Visada maniau, kad jo simfonija „Miške“ geresnė už „Jūrą“ – žmonės galvoja priešingai – dabar esu absoliučiai tikras, – girdėjau ausimis, dabar matau akimis. Palaimintos valandos! Bet ir jos praeis. Kaip viskas praeina ir nieko nelieka, tik kartais šmėsteli neryškūs prisiminimų siluetai. Ir viskas. Bet kiek man dar skirsi, Dieve?

 
       Vargonai

       Druskininkų bažnyčioje groja Kupereną, Bachą, Čiurlionį. Ačiū tau, Dieve, ir už tai!

 
       Ačiū

       Ačiū tau, Dieve, už viską, ką davei šią vasarą ir šį gyvenimą. Ačiū už tai, kad vėl leidi jausti save. Ačiū už tuos baisius skausmus ir kančias, kurie galop apvalė mano sielą ir priartino prie Esmės. Ačiū už tai, kad šįsyk viskas baigėsi dar ne taip blogai. Ačiū!

 
       Vaiduokliai

       Kai ateina naktis ir už durų pradeda rinktis vaiduokliai, mano širdį užlieja kažin koks keistas nerimas. Atrodo, kad jie visi sugūžės į mano kambarį ir man pačiam nebeliks vietos. Kur aš tada dėsiuos? Bet jie labai korektiški – į kambarį įeina tik vienas vaiduoklis ir ilgai stovi šiapus durų. Galų gale man nusibosta taip būti, ir aš nustoju apsimetinėjęs, jog jo nematau. Tada jis perbėga kambarį, abito kraštu paliesdamas mano plaukus, ir neria pro langą į nakties tamsą. Ryte pasitikrinu: tikrai, langas kaip visada sandariai uždarytas, bet užuolaida pastumta.

 
       Mirtis

       Mirtis nėra tai, ką mes matome šermenų kambaryje. Tai tik butaforija. Guli kažkoks kūnas, kuris jau niekam nebepriklauso. Iš tiesų Mirtis yra tai, ko plika akimi nepamatysi. Tai pabaiga. Užgesusi sąmonė ir persikėlusi siela. Tai paslaptis. Jos įminti nėra duota. Tad guodžiamės iliuzijom. Nes be iliuzijų vargu ar ištvertume.

 
       Žmogutis

       Pilkas, mažas, niekingas žmogutis. Toks buvimo girnų sutrintas žmogutis. Jo netgi gailėti neverta.

 
       Katinas

       Jei būčiau atgimęs juodu katinu, man terūpėtų susirasti maisto, glaustytis prie šeimininkės kojų; naktimis eičiau į medžioklę, o dienomis šildyčiausi saulės spinduliuose ir sapnuočiau katiniškus sapnus. Dabar gi esu tik žmogus: mane kankina juodos mintys, o širdį slegia depresija. Gal kitą kartą man labiau pasiseks?

 
       Intuicija

       Kaip keista, kad turiu dovaną pamatyti tai, kas dar tik bus. Ir pajusti, kad kažkas jau vyksta, ko aš dar negirdžiu ir nematau. Pavyzdžių – daugybė. Ar man nuo to geriau? Greičiausiai – ne. Geriau gyventi kaip visi, be nuojautų, žinojimų, suvokimų. Tik tiek, kad tai leidžia daryti išvadą, jog Viešpats vis dar mano pusėje. Ir tai teikia ramybės. Viskas Viešpaties rankose!

 
       Albert Camus:

       Retas tesupranta, kad žmogus anaiptol ne nevilties pagautas palieka tai, kas buvo jo gyvenimas.

       Ir ką čia daugiau bepridursi?

 
       Fernando Pessõa:

       ...tad vienas dalykas, kuris pateisino visą mano egzistenciją, tai buvo mano paties agonija.

       Ir ką čia daugiau bepridursi?!

 
       Blaise Pascal:

       Esame juokingi, pasikliaudami į save panašių žmonių draugija: skurdūs kaip ir mes, bejėgiai, kaip ir mes, jie mums nepadės – mirsime vieni.

       Ir ką čia daugiau bepridursi?!!

 
       Ligos istorija

       Diagnozė: nepritaikytas gyvenimui.
       Simptomai: per daug galvoja, nerodo noro gyventi.
       Rekomendacija: suicidas.

 
       Išvada

       Jei pasaulyje nebūtų patelių, nebūtų nė paties pasaulio.

 
       Tik ne apie Mirtį

       Kartais pagalvoju: ar sugrįžęs į Edeno sodus, rasiu tuos pačius veidus, kuriuos mylėjau šioje žemėje? Ar rasiu tuos pačius veidus, kurie nekentė manęs? Ar rasiu tuos pačius veidus, kurie man buvo abejingi? Bet niekados nepagalvoju: o ar rasis man vietos Edeno soduose, – juk ne koks sodininkas buvau šioje žemėje, tad ar tiksiu Edeno sodams? Gal liksiu ir ten autsaideriu, kokiu buvo skirta būti šioje žemėje, ir stumdysiuos pakraščiuose, godžiai stebėdamas pro tvoros plyšį Edeno sodų spalvas?..

 
       Slinktis

       Milijardinė eilė lėtai, bet užtikrintai slenka Edeno vartų link. Ir kas gi tu esi toje eilėje? Niekas. Beveik neįžiūrimas taškas. Tad nėra ko nerimauti. Dievas pasirūpins tavimi.

 
       Pasiteisinimas

       Nežinau, kuo galėčiau pasiteisinti, jog vis dar gyvenu. Vaikais? Darbu? Iš tiesų net neturiu pasiteisinimo. Toks bjaurus įprotis – gyventi, kurio niekaip negaliu atsikratyti. Nėra dėl ko gyventi, bet vis tiek gyvalioju. Apgailėtina. Atsiprašau. Neturiu kuo pasiteisinti.

 
       Mirtis

       Kai Praamžis man ėmė moti pirštu pas save, keistu būdu įsimylėjau vieną moteriškę. (Taip, moteriškę, nes daugelyje pasaulio kalbų jos vardas yra moteriškos formos. Todėl ir vadinu ją moteriške, nors greičiausiai ji neturi lyties požymių.) Taigi, meilė buvo ilga ir abipusė. Aš nuolat apie ją galvojau, o ji ateidavo pas mane naktimis ir stovėdavo kambario kampe nejudėdama, tokia tamsi ir nepermatoma, ir man būdavo ramu, nes žinojau, kad ji manimi pasirūpins, jeigu pasidarytų labai sunku ir nebebūtų kitos išeities. Nežiūrint visko, tebemyliu ją ir šiandien, nors žinau, kad galiu būti išjuoktas ir pasmerktas, kad galiu būti nuplaktas ir kalamas ant kryžiaus kaip piktžodžiautojas ir nusidėjėlis. Bet, kai viskas baigsis, galų gale mes susijungsime. Amžinai.

 
       Meilė

       Meilė – tai liga. Kartais sunki liga. Kaip ir visos ligos, ji baigiasi keleriopai: sunykimu, savižudybe, pasveikimu arba ilgu ir nuobodžiu vaistų vartojimu, jei viskas klojasi palankiai. Tik keista, kad apie ją kalba psichologai, literatai, sociologai, netgi matematikai, bet nieko nesako gydytojai. Juk tai liga, o gydytojai tyliai stebi: mirs – pasveiks?

 
       Požiūris

       Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti įvairiai: ciniškai, stoiškai, krikščioniškai, budistiškai. Galima į juos nežiūrėti iš viso – atsiriboti. Bet nuo jų toli nepabėgsi. Todėl esi priverstas kažkaip į juos žiūrėti. Čia ir prasideda painiava. Kaip bežiūrėtum, prie tiesos niekada nepriartėji. Belieka mėgautis įvairiais požiūriais. Arba juos kolekcionuoti.

 
       Žmogutis II

       Toks pilkas ir mažas, niekingas, buvimo girnų sutrintas žmogutis. Jo nė gailėti neverta, nes mes dideli ir gražūs. Protingi ir praktiški. O čia gi tik mažas, niekingas žmogutis. Negi imsime kalbėti apie visuotinę sąrangą, būties prasmę ar kitas aukštas materijas!? Juk čia pilkas niekingas žmogutis. Jam užtektų ir duonos kriaukšlės su vandens šlaku. Ar duosim?

 
       Šleikštulys

       Darbas, kuriuo pelnausi duonos kąsnį, darosi šlykštus ir nepakenčiamas: biurokratinė mašina vis smarkiau sukasi, į šalį nutėkšdama paprastą žmoniškumą. Kuo smarkiau ji sukasi, tariamai tobulindama popierinę valstybės sąrangą, tuo greičiau toji valstybė ima eižėti. Visi įnirtingai atsakinėja į raštus, vyksta totalinis biurokratų susirašinėjimas, tačiau žmogus iš tiesų niekam nerūpi. (Pabandyk garsiai apie tai pasakyti – kiek įsižeidusių atsiras!) Visi vaidina rūpestį vieni kitais ir visais likusiais, o susvetimėjimas ir giliai slepiamas cinizmas vis auga. Neužilgo jo tiek pritvinks, kad sprogs, aptaškydamas visus ir ištaškydamas tą pačią biurokratinę mašiną, kuri kuria nieką kitą, kaip tik destrukciją ir išsigimimą.

 
       Mintys

       Mano mintys ne su manimi. Tai gal jos ir ne mano?

 
       Išmaldos prašytojas

       Jei šiandien dar kažką galiu, tai rytoj būsiu bejėgis. Jei šiandien dar kažkiek turiu, tai rytoj būsiu vargšas kaip Jobas. Viešpatie, kam man ta rytdiena? Pasiimk dabar.

 
       Žirklės

       Rytoj pasiimsiu surūdijusias žirkles ir nusikirpsiu plaukus.Tai bus ženklas, kad metu visas iliuzijas: rašymus, tyrinėjimus, – ir pradedu gyventi kaip visi žmonės. Valgysiu triskart per dieną, naktimis miegosiu, dirbsiu 8 valandas per parą, vakare spoksosiu televizorių, – visas tas kvailas laidas, plepalus, tuščius vaizdus, taip suksiuos tarp laiko krumpliaračių, kaip visi normalūs žmonės; gyvensiu banalų, pilkai balzganą gyvenimėlį, nors, tiesą sakant, tokį gyvenimiūkštį ir gyvenu, tik įsivaizduoju, darąs kažką įdomesnio. Iliuzijos! Taigi, rytoj nusikirpsiu plaukus ir tapsiu bandos pilkuoliu.

 
       Tiesa

       Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti įvairiai: romantiškai, realistiškai, absurdo aspektu, amžinybės požiūriu, galima žiūrėti į juos kaip į simbolius, metaforas, ženklus, galų gale galima juos matyti kaip Dievo kūrinius arba atvirkščiai – viską neigti. Tačiau tai tebus tik skurdžios ir primityvios tavo mintelės, – niekas nuo jų nepasikeis, o tiesos niekada nesužinosi. Nes jos nėra. Kaip nėra nieko, dėl ko būtų verta gyventi.

 
       Autodestrukcinis performansas

       Performansai šiais laikais madingi. Autodestrukcija – irgi. Pamėginkim sujungti juos abu į viena: surūdijusios žirklės kerpa švelnias sruogas, praeitis miršta, ateities nėra. Kūnas – iškamša. Pilkas tipelis. Minios žmogus. Ir tai pabaiga. Bet kieno? Autodestrukcijos? Performanso? Egzistencijos? Štai jums ir mįslė su trimis nežinomaisiais. Koks orakulas ją įmins?

 
       Iš neparašyto rašinio

       Kvailybė valdo žmogų, o dar labiau visuomenę. Kuo daugiau kvailybės, tuo linksmiau. Kuo kvailybė gilesnė, tuo buvimas lengvesnis. Be kvailybės neįmanoma ištverti nė dienos. Jei ne žmogaus kvailybė, jis neištvertų egzistencijos svorio nė valandos. Jei žmogaus kvailybė neprigalvotų visokių žaidimų, taisyklių jiems gerai sužaisti, žmogus liktų vienui vienas su savo egzistencijos tuštuma ir neištvertų. Kvailybė užpildo visą jo sociumą. Ant kvailybės pamato stovi visuomenė. Pasinėręs socialinės kvailybės kūdroje, žmogus nustoja galvojęs. Jis užmiršta, kad gali būti ir aukštesnės būties pakopos. Anot Sioreno Kjerkegoro, ne tik estetiškasis, paskui etiškasis, bet ir dieviškasis būties lygmuo. Tačiau kartais įvyksta, kad individuumas savanoriškai nusimeta kvailybės šydą, po kuriuo taip ilgai slėpėsi. Ir kas tada atsitinka? Galbūt tai paaiškina tą faktą, kad suicidinių bandymų vis daugėja?..

 
       Blogas žmogus

       Kartą gyveno žmogus, kuris kalbėjo sau: gyvenu beprasmį ir sujauktą savo gyvenimėlį. Esu blogas žmogus. Blogas tėvas, blogas vyras, blogas patinas, blogas kaimynas, blogas pažįstamas, blogas administratorius, blogas mokytojas, blogas vairuotojas, blogas rašytojas, blogas bulvių skutėjas, blogas poetas, blogas istorikas, blogas vertėjas, blogas lituanistas, blogas orientalistas, blogas kompiuterininkas, blogas sodininkas ir dar daug kuo blogas, blogas, blogas... Ir kodėl, Viešpatie, taip ilgai neišvalai žemės nuo šito niekingo niekšelio?!.

 
       Žaidimas

       Gyvenimas žaidžia tavimi, nepaaiškindamas netgi žaidimo taisyklių, o tu vis klausi, kam, nesuprasdamas, jog esi tik žaislas, o ne žaidėjas.

 
       Mirtis

       Šį šlapiai snieguotą vakarą katinas vardu Ruožavas paslydo ir nespėjo pasprukti nuo atlekiančio automobilio. Parneštas namo, dar kurį laiką gulėjo, paskui giliai įkvėpė oro, įsitempė ir sustingo. Argi ne taip bus ir tam automobilininkui? Argi ne taip bus ir mums visiems, „einantiems į naktį“? Ir kuo gi teks atgimti šioje niekšybės, bukumo ir abejingumo jūroje? Gal vėl tuo pačiu katinu, kurį, sprunkantį nuo žiaurių vaikėzų, pervažiuos automobilis? Būtų gerai nelaikyti būtent to vairo. Bet kas žino, kaip bus? P.S. O tas Ruožius buvo tikras keistuolis: užsilipęs ant kriauklės, vis lįsdavo bučiuotis, nors mažai kas sutikdavo, nes jo akys būdavo pūlingos, o lūpa perplėšta kitų katinų, mat, jis labiau mylėjo žmones, o ne katinus. Pasaulis pilnas keistų dalykų. Tereikia apsidairyti.

 
       Žodžiai

       Visi leidžia žodžius iš savo lūpų, bet mažai kas supranta jų prasmę, dar mažiau jais tiki. Žodžiai gaminami visomis progomis: trokšdami patekti prie valdžios lovio ir naudotis sau pasiskirtomis privilegijomis, politikininkai kuria žodžių konstrukcijas, kuriomis užpila prasčiokų smegenis, laikraštininkai pripildo popieriaus paklodes, kad užsidirbtų gražaus pinigo, netgi prie numirėlio sakomos atitinkamos tirados, niekaip nesusijusios su tuo, kuris guli jau ramus; taigi, kuriamos žodžių pilys, kurios tuoj pat sugriūva buvimo realybės akivaizdoje. Tik likęs vienas, žmogus neturi ką sau pasakyti, o tylos ir tuštumos jis jau niekaip nepakelia; bijodamas išprotėti, jis bėga iš namų, ieškodamas kitų tokių pat plepių, su kuriais galės apsikeisti oro virpinimo konstrukcijomis. Deja, aš irgi kuriu žodžių babelio bokštus, bet tik tam, kad apmarinčiau raudančią sielą ir po to galėčiau patylėti. Ak, žmogau! (Tu vis ieškai pasiteisinimo!)

 
       Mokytojas

       Kasdien atiduoda save. Metus. Gyvenimą. Gauna primityvizmu prisotinto oro ir vaikiško džiaugsmo. Kol galop suvaikėja. Paskui gėlės, gražūs žodžiai, – palydos į pensiją. Skausminga. Dar vėliau gėlės, gražūs žodžiai prie duobės. Jau nebeskauda.
       O tu nesijuok iš seno mokytojo. Nes nieko apie jį nežinai. Jis buvo trąša, ant kurios tu išaugai. Taigi, sakau, nesijuok iš seno mokytojo. Nesivaipyk kaip idiotas, nes kas būtum be jo? O gal nieko iš tavęs ir nėra?

 
       Knyga

       Kuo knyga plonesnė, tuo geriau skaitytojui: jo neužpils žodžių jūra, – gal jis ir nenorės gerti to sūraus vandens.
       Kuo knyga plonesnė, tuo geriau rašytojui: jam nereikės valandų valandas graužti pieštuko galo ir bukai spoksoti į tuščius popieriaus lapus, nežinant, kaip juos užlieti žodžių upeliais.
       Kuo knyga plonesnė, tuo mažiau popieriaus reikės sugadinti, ypač jei jis gaminamas iš medienos, – medis šildo žmogų ir valo orą: nuo to visiems geriau.
       Jeigu visiems geriau, kad knyga būtų plonesnė, tai kodėl visos knygos storos? Gal „Praradimų lietūs“ pralauš stereotipus? O gal tai tik autoriaus bejėgystė? Kas dabar po tiek metų pasakys? Juk seniai nebėra to, kuris rašė, nebėra net ir tų, kurie skaitė. Vadinasi, niekas nieko niekam ir nepasakys. Saldūs žodžiai. Saldi tiesa. Tuo galima ir baigti.

       Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. – Krinčinas: Savilaida, 2005.

       Išleista Krinčine savilaidos būdu. Leidinio Nr. 18.
       Pradėta rinkti 2004 10 18. Išspausdinta 2004 12 10.
       Tiražas 22 egzemplioriai.
       Nekomercinis leidinys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt