 |
||
| << Atgal Tekstai iš knygos PRARADIMŲ LIETŪS Praradimų lietūs Praradimų lietūs
Mes kurie perėjom Letą Mes geriam ir geriam Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. *** Aš panersiu į juodą upės vandenį Aš išeisiu į laukų vėją Žemė manęs nenorės Aš ateisiu juodais drabužiais Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Sugrįžimas į Edeną Tai buvo dar tada, kuomet žydėjo gėlės Tačiau nuvyto visos gėlės, Dabar matai, kaip sukempėjo kūnas, Bet greit pražys vėl gėlių jūra, Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Senilita Kokios seklios mano gyvenimo upės Bet nėra ko tikėtis ir laukti Ir išnyksta ribos tarp gėrio ir blogio, Ir žinai, kaip pabaigt šią kankynę, Senilita (it.) senatvė (tokį pavadinimą turėjo Italo Svevo romanas, kurį skaičiau tais laikais, kai dar domėjausi literatūra) Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Benjaminas Krinčius kalbina debesis Ir ateis diena Wolken, meine lieben Wolken (vok.) debesys, mano mylimi
debesys Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Benjaminas Krinčius įsimyli pušis Lieknos Akių negaliu Taip praeina gyvenimas Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. *** Lieben Sie Wolken/Doch lieben Sie Leben/Oder lieben Sie Tode (vok.) ar jūs mylite debesis, kaipgi mylite gyvenimą arba Mirtį Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Lagaminas Neprisirišiu prie daiktų Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. BEPRASMIAI TEKSTAI Nemunas teka į Lietuvą, užpildo jos įsčias vandens lavina, o aš stoviu ir stoviu ant tilto, galvodamas šokti nešokti, nieko iš to nebus, nes gyvybės instinktas vers mane plaukti į krantą, ir tik apsijuoksiu prieš save patį ir žioplius, kurie tuoj pradės rinktis, pamatę šuolį į vandenį bepročio, kuris manė ištirpsiąs vandens tėkmėje ir pateksiąs į įsčias šalies, kuri jam dar kažką reiškė, Nemuno vandens substancijos pavidalu. Ech, kvailas beproti, eik nuo vandens! Kai visas skystis iš tavęs išbėgs, kūnas suvys, ir pateksi į Edeno sodus, kur tave pasitiks Heraklitas ir ims aiškinti, jog viskas teka, ir nėra nieko amžino, kad viskas, kas praėjo, jau nebegrįš, ir antrąkart į tą pačią upę neįbrisi, bet juk ir taip visa tai aišku, kad aiškiau ir būti negali, ir kils didelė pagunda bėgti iš Edeno sodų, bet kurgi išbėgsi, jei vartai užrakinti, o vartininkas seniai išplaukė Letos upe. Bruzdesys štai buvimo esmė. Žmonės bruzda, juda, kruta, gatvėje, darbe, namuose. Taip jie manosi gyveną. Laimingi! Negyvenau, o tik stebėjau, kaip gyvena žmonės. Maniau, gerai įsižiūrėsiu, kaip jie tai daro, ir pats išmoksiu to amato. Bet nespėjau, laikas kažkur dingo, ir visa tai nebeteko prasmės. Laikiausi nuošalėje, kad niekas manęs nepastebėtų. Nesilankiau viešose vietose, nesakiau kalbų, garsiai nesijuokiau, norėjau susikaupti ir įminti savo paties mįslę. Bet laikas praėjo, ir iš to jokios naudos, kvailas gimęs protingu nemirsi. Kartą sapnavau, kad gyvenu, kažką veikiu, kažkur einu, kalbu, jaučiu, bet sykį didžioji Palaima užliejo širdį, gyslose ėmė stingti kraujas, ir supratau, kad sapnas tuoj baigsis ir prasidės tikroji Būtis. Žmogus, mėgęs kartoti, kad nieko nežino, staiga suprato, kad iš tikrųjų nieko nežino. Viskas tėra sapnai ir spėlionės. Prieš 20 metų Vilniuje buvo Jo darbų paroda. Kokia dvasios jėga sklido iš tų paveikslų, jei dar ir šiandien matau juos visu ryškumu?! Nežiūrėti naktį į žvaigždes. Nes gali išeiti iš proto. Nesidairyti į kitų žmonių gyvenimą. Nes gali pradėti galvoti, kad ne taip gyveni. Negalvoti apie Mirtį. Nes gali imti nekęsti gyvenimo. Pats žalingiausias įprotis gyventi. Taip įjunksti, kad nieko daugiau ir nenori, tik gyventi. Ir nuo to beveik nėra vaistų. Iš to atsiranda ir kiti. Pavyzdžiui, kalbėti. Arba galvoti. Jų vis daugiau ir daugiau. Ir galo jiems nepadarysi. Nebent išsigydytum nuo pačio žalingiausio. Sunkiausia ištverti akistatą su savimi. Bėgdamas nuo jos, imi skaldyti malkas, rašyti knygas, kalbėtis su žmonėmis. Bet argi nuo savęs pabėgsi?! Žodžiai banalūs ir lėkšti. Jie nieko nepaaiškina. Bet kartais... Kai nėra debesų ir žvaigždės ryškios, ir atsiranda ryšys tarp tavo kramės ir kosmoso, tada imi suvokti žodžiais tai, kas nesuvokiama, kas nenusakoma, kas yra už mūsų. Filosofai tai vadina transcendencija. Taigi, tada žodžiai įgauna transcendencinį kvapą. Kartais žmogus, originaliai, paradoksaliai ir giliai mąstydamas, nueina taip toli, kad neberanda kelio atgal. Ir tada jį uždaro į beprotnamį. Pone Algimantai, jūs turite gyventi! O kas yra gyventi? Kartoti tuos pačius beprasmius judesius, sakyti tuos pačius seniai nusitrynusiom prasmėm žodžius? O gal gyventi tai susieškoti gerą virvę ir pasikarti ant pušies šakos? Algimantas Krinčius yra baisus egoistas. Šlykštus, menkystiškas, apgailėtinas egoistas. Bet jam dar maža savo niekingo egoizmo. Jis nori susigrobti viso pasaulio egoizmą ir būti egoizmo valdovu. Todėl jis susigalvojo sau brolius, nors tikrovėje jokių brolių neturi. Tiems broliams išgalvojo naujus pasaulius. Taip atsirado Išgalvotasis Albatroso Krinčiaus pasaulis, Menkystos Pedro Paramo kančios ir svajonės, Benjaminas Krinčius moko vaikus dailaus skaitymo ir panašūs kliedesiai. Bet nereikia į tai kreipti dėmesio. Viskas praeis ir užsimirš. Nieko tokio čia ir nebuvo. Bet neužilgo viskas baigsis. Dabar jau labai stipriai tą jaučiu. Ir to nebijau. Ir ne dėl to, kad Dievas parodė Mirties Palaimą. Išeiti lengviau, negu likti. Bet ir tai tik žodžiai. Kas žino, kaip bus? Žmogus yra niekas. Tik kvailybė stumia prie kitokių minčių. Geriausias tekstas tekstas be žodžių. Tobulas buvimas nirvana. Bet nei to, nei kito nepasiekiau. Nes esu tik mažas, kvailas žmogeliūkštis. Geliūkštis. Liūkštis. Tis. Dieve, koks nuostabus vaizdas! Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau negaliu akių atplėšti. Tuoj ištiks ekstazė! Jau nebematau žmonių subjaurotos žemės, užkonservuotų pamatų, tik geriu jaunų pušelių tankumyną ir galvoju apie MKČ. Visada maniau, kad jo simfonija Miške geresnė už Jūrą žmonės galvoja priešingai dabar esu absoliučiai tikras, girdėjau ausimis, dabar matau akimis. Palaimintos valandos! Bet ir jos praeis. Kaip viskas praeina ir nieko nelieka, tik kartais šmėsteli neryškūs prisiminimų siluetai. Ir viskas. Bet kiek man dar skirsi, Dieve? Druskininkų bažnyčioje groja Kupereną, Bachą, Čiurlionį. Ačiū tau, Dieve, ir už tai! Ačiū tau, Dieve, už viską, ką davei šią vasarą ir šį gyvenimą. Ačiū už tai, kad vėl leidi jausti save. Ačiū už tuos baisius skausmus ir kančias, kurie galop apvalė mano sielą ir priartino prie Esmės. Ačiū už tai, kad šįsyk viskas baigėsi dar ne taip blogai. Ačiū! Kai ateina naktis ir už durų pradeda rinktis vaiduokliai, mano širdį užlieja kažin koks keistas nerimas. Atrodo, kad jie visi sugūžės į mano kambarį ir man pačiam nebeliks vietos. Kur aš tada dėsiuos? Bet jie labai korektiški į kambarį įeina tik vienas vaiduoklis ir ilgai stovi šiapus durų. Galų gale man nusibosta taip būti, ir aš nustoju apsimetinėjęs, jog jo nematau. Tada jis perbėga kambarį, abito kraštu paliesdamas mano plaukus, ir neria pro langą į nakties tamsą. Ryte pasitikrinu: tikrai, langas kaip visada sandariai uždarytas, bet užuolaida pastumta. Mirtis nėra tai, ką mes matome šermenų kambaryje. Tai tik butaforija. Guli kažkoks kūnas, kuris jau niekam nebepriklauso. Iš tiesų Mirtis yra tai, ko plika akimi nepamatysi. Tai pabaiga. Užgesusi sąmonė ir persikėlusi siela. Tai paslaptis. Jos įminti nėra duota. Tad guodžiamės iliuzijom. Nes be iliuzijų vargu ar ištvertume. Pilkas, mažas, niekingas žmogutis. Toks buvimo girnų sutrintas žmogutis. Jo netgi gailėti neverta. Jei būčiau atgimęs juodu katinu, man terūpėtų susirasti maisto, glaustytis prie šeimininkės kojų; naktimis eičiau į medžioklę, o dienomis šildyčiausi saulės spinduliuose ir sapnuočiau katiniškus sapnus. Dabar gi esu tik žmogus: mane kankina juodos mintys, o širdį slegia depresija. Gal kitą kartą man labiau pasiseks? Kaip keista, kad turiu dovaną pamatyti tai, kas dar tik bus. Ir pajusti, kad kažkas jau vyksta, ko aš dar negirdžiu ir nematau. Pavyzdžių daugybė. Ar man nuo to geriau? Greičiausiai ne. Geriau gyventi kaip visi, be nuojautų, žinojimų, suvokimų. Tik tiek, kad tai leidžia daryti išvadą, jog Viešpats vis dar mano pusėje. Ir tai teikia ramybės. Viskas Viešpaties rankose! Retas tesupranta, kad žmogus anaiptol ne nevilties pagautas palieka tai, kas buvo jo gyvenimas. Ir ką čia daugiau bepridursi? ...tad vienas dalykas, kuris pateisino visą mano egzistenciją, tai buvo mano paties agonija. Ir ką čia daugiau bepridursi?! Esame juokingi, pasikliaudami į save panašių žmonių draugija: skurdūs kaip ir mes, bejėgiai, kaip ir mes, jie mums nepadės mirsime vieni. Ir ką čia daugiau bepridursi?!! Diagnozė: nepritaikytas gyvenimui. Jei pasaulyje nebūtų patelių, nebūtų nė paties pasaulio. Kartais pagalvoju: ar sugrįžęs į Edeno sodus, rasiu tuos pačius veidus, kuriuos mylėjau šioje žemėje? Ar rasiu tuos pačius veidus, kurie nekentė manęs? Ar rasiu tuos pačius veidus, kurie man buvo abejingi? Bet niekados nepagalvoju: o ar rasis man vietos Edeno soduose, juk ne koks sodininkas buvau šioje žemėje, tad ar tiksiu Edeno sodams? Gal liksiu ir ten autsaideriu, kokiu buvo skirta būti šioje žemėje, ir stumdysiuos pakraščiuose, godžiai stebėdamas pro tvoros plyšį Edeno sodų spalvas?.. Milijardinė eilė lėtai, bet užtikrintai slenka Edeno vartų link. Ir kas gi tu esi toje eilėje? Niekas. Beveik neįžiūrimas taškas. Tad nėra ko nerimauti. Dievas pasirūpins tavimi. Nežinau, kuo galėčiau pasiteisinti, jog vis dar gyvenu. Vaikais? Darbu? Iš tiesų net neturiu pasiteisinimo. Toks bjaurus įprotis gyventi, kurio niekaip negaliu atsikratyti. Nėra dėl ko gyventi, bet vis tiek gyvalioju. Apgailėtina. Atsiprašau. Neturiu kuo pasiteisinti. Kai Praamžis man ėmė moti pirštu pas save, keistu būdu įsimylėjau vieną moteriškę. (Taip, moteriškę, nes daugelyje pasaulio kalbų jos vardas yra moteriškos formos. Todėl ir vadinu ją moteriške, nors greičiausiai ji neturi lyties požymių.) Taigi, meilė buvo ilga ir abipusė. Aš nuolat apie ją galvojau, o ji ateidavo pas mane naktimis ir stovėdavo kambario kampe nejudėdama, tokia tamsi ir nepermatoma, ir man būdavo ramu, nes žinojau, kad ji manimi pasirūpins, jeigu pasidarytų labai sunku ir nebebūtų kitos išeities. Nežiūrint visko, tebemyliu ją ir šiandien, nors žinau, kad galiu būti išjuoktas ir pasmerktas, kad galiu būti nuplaktas ir kalamas ant kryžiaus kaip piktžodžiautojas ir nusidėjėlis. Bet, kai viskas baigsis, galų gale mes susijungsime. Amžinai. Meilė tai liga. Kartais sunki liga. Kaip ir visos ligos, ji baigiasi keleriopai: sunykimu, savižudybe, pasveikimu arba ilgu ir nuobodžiu vaistų vartojimu, jei viskas klojasi palankiai. Tik keista, kad apie ją kalba psichologai, literatai, sociologai, netgi matematikai, bet nieko nesako gydytojai. Juk tai liga, o gydytojai tyliai stebi: mirs pasveiks? Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti įvairiai: ciniškai, stoiškai, krikščioniškai, budistiškai. Galima į juos nežiūrėti iš viso atsiriboti. Bet nuo jų toli nepabėgsi. Todėl esi priverstas kažkaip į juos žiūrėti. Čia ir prasideda painiava. Kaip bežiūrėtum, prie tiesos niekada nepriartėji. Belieka mėgautis įvairiais požiūriais. Arba juos kolekcionuoti. Toks pilkas ir mažas, niekingas, buvimo girnų sutrintas žmogutis. Jo nė gailėti neverta, nes mes dideli ir gražūs. Protingi ir praktiški. O čia gi tik mažas, niekingas žmogutis. Negi imsime kalbėti apie visuotinę sąrangą, būties prasmę ar kitas aukštas materijas!? Juk čia pilkas niekingas žmogutis. Jam užtektų ir duonos kriaukšlės su vandens šlaku. Ar duosim? Darbas, kuriuo pelnausi duonos kąsnį, darosi šlykštus ir nepakenčiamas: biurokratinė mašina vis smarkiau sukasi, į šalį nutėkšdama paprastą žmoniškumą. Kuo smarkiau ji sukasi, tariamai tobulindama popierinę valstybės sąrangą, tuo greičiau toji valstybė ima eižėti. Visi įnirtingai atsakinėja į raštus, vyksta totalinis biurokratų susirašinėjimas, tačiau žmogus iš tiesų niekam nerūpi. (Pabandyk garsiai apie tai pasakyti kiek įsižeidusių atsiras!) Visi vaidina rūpestį vieni kitais ir visais likusiais, o susvetimėjimas ir giliai slepiamas cinizmas vis auga. Neužilgo jo tiek pritvinks, kad sprogs, aptaškydamas visus ir ištaškydamas tą pačią biurokratinę mašiną, kuri kuria nieką kitą, kaip tik destrukciją ir išsigimimą. Mano mintys ne su manimi. Tai gal jos ir ne mano? Jei šiandien dar kažką galiu, tai rytoj būsiu bejėgis. Jei šiandien dar kažkiek turiu, tai rytoj būsiu vargšas kaip Jobas. Viešpatie, kam man ta rytdiena? Pasiimk dabar. Rytoj pasiimsiu surūdijusias žirkles ir nusikirpsiu plaukus.Tai bus ženklas, kad metu visas iliuzijas: rašymus, tyrinėjimus, ir pradedu gyventi kaip visi žmonės. Valgysiu triskart per dieną, naktimis miegosiu, dirbsiu 8 valandas per parą, vakare spoksosiu televizorių, visas tas kvailas laidas, plepalus, tuščius vaizdus, taip suksiuos tarp laiko krumpliaračių, kaip visi normalūs žmonės; gyvensiu banalų, pilkai balzganą gyvenimėlį, nors, tiesą sakant, tokį gyvenimiūkštį ir gyvenu, tik įsivaizduoju, darąs kažką įdomesnio. Iliuzijos! Taigi, rytoj nusikirpsiu plaukus ir tapsiu bandos pilkuoliu. Į tuos pačius dalykus galima žiūrėti įvairiai: romantiškai, realistiškai, absurdo aspektu, amžinybės požiūriu, galima žiūrėti į juos kaip į simbolius, metaforas, ženklus, galų gale galima juos matyti kaip Dievo kūrinius arba atvirkščiai viską neigti. Tačiau tai tebus tik skurdžios ir primityvios tavo mintelės, niekas nuo jų nepasikeis, o tiesos niekada nesužinosi. Nes jos nėra. Kaip nėra nieko, dėl ko būtų verta gyventi. Performansai šiais laikais madingi. Autodestrukcija irgi. Pamėginkim sujungti juos abu į viena: surūdijusios žirklės kerpa švelnias sruogas, praeitis miršta, ateities nėra. Kūnas iškamša. Pilkas tipelis. Minios žmogus. Ir tai pabaiga. Bet kieno? Autodestrukcijos? Performanso? Egzistencijos? Štai jums ir mįslė su trimis nežinomaisiais. Koks orakulas ją įmins? Kvailybė valdo žmogų, o dar labiau visuomenę. Kuo daugiau kvailybės, tuo linksmiau. Kuo kvailybė gilesnė, tuo buvimas lengvesnis. Be kvailybės neįmanoma ištverti nė dienos. Jei ne žmogaus kvailybė, jis neištvertų egzistencijos svorio nė valandos. Jei žmogaus kvailybė neprigalvotų visokių žaidimų, taisyklių jiems gerai sužaisti, žmogus liktų vienui vienas su savo egzistencijos tuštuma ir neištvertų. Kvailybė užpildo visą jo sociumą. Ant kvailybės pamato stovi visuomenė. Pasinėręs socialinės kvailybės kūdroje, žmogus nustoja galvojęs. Jis užmiršta, kad gali būti ir aukštesnės būties pakopos. Anot Sioreno Kjerkegoro, ne tik estetiškasis, paskui etiškasis, bet ir dieviškasis būties lygmuo. Tačiau kartais įvyksta, kad individuumas savanoriškai nusimeta kvailybės šydą, po kuriuo taip ilgai slėpėsi. Ir kas tada atsitinka? Galbūt tai paaiškina tą faktą, kad suicidinių bandymų vis daugėja?.. Kartą gyveno žmogus, kuris kalbėjo sau: gyvenu beprasmį ir sujauktą savo gyvenimėlį. Esu blogas žmogus. Blogas tėvas, blogas vyras, blogas patinas, blogas kaimynas, blogas pažįstamas, blogas administratorius, blogas mokytojas, blogas vairuotojas, blogas rašytojas, blogas bulvių skutėjas, blogas poetas, blogas istorikas, blogas vertėjas, blogas lituanistas, blogas orientalistas, blogas kompiuterininkas, blogas sodininkas ir dar daug kuo blogas, blogas, blogas... Ir kodėl, Viešpatie, taip ilgai neišvalai žemės nuo šito niekingo niekšelio?!. Gyvenimas žaidžia tavimi, nepaaiškindamas netgi žaidimo taisyklių, o tu vis klausi, kam, nesuprasdamas, jog esi tik žaislas, o ne žaidėjas. Šį šlapiai snieguotą vakarą katinas vardu Ruožavas paslydo ir nespėjo pasprukti nuo atlekiančio automobilio. Parneštas namo, dar kurį laiką gulėjo, paskui giliai įkvėpė oro, įsitempė ir sustingo. Argi ne taip bus ir tam automobilininkui? Argi ne taip bus ir mums visiems, einantiems į naktį? Ir kuo gi teks atgimti šioje niekšybės, bukumo ir abejingumo jūroje? Gal vėl tuo pačiu katinu, kurį, sprunkantį nuo žiaurių vaikėzų, pervažiuos automobilis? Būtų gerai nelaikyti būtent to vairo. Bet kas žino, kaip bus? P.S. O tas Ruožius buvo tikras keistuolis: užsilipęs ant kriauklės, vis lįsdavo bučiuotis, nors mažai kas sutikdavo, nes jo akys būdavo pūlingos, o lūpa perplėšta kitų katinų, mat, jis labiau mylėjo žmones, o ne katinus. Pasaulis pilnas keistų dalykų. Tereikia apsidairyti. Visi leidžia žodžius iš savo lūpų, bet mažai kas supranta jų prasmę, dar mažiau jais tiki. Žodžiai gaminami visomis progomis: trokšdami patekti prie valdžios lovio ir naudotis sau pasiskirtomis privilegijomis, politikininkai kuria žodžių konstrukcijas, kuriomis užpila prasčiokų smegenis, laikraštininkai pripildo popieriaus paklodes, kad užsidirbtų gražaus pinigo, netgi prie numirėlio sakomos atitinkamos tirados, niekaip nesusijusios su tuo, kuris guli jau ramus; taigi, kuriamos žodžių pilys, kurios tuoj pat sugriūva buvimo realybės akivaizdoje. Tik likęs vienas, žmogus neturi ką sau pasakyti, o tylos ir tuštumos jis jau niekaip nepakelia; bijodamas išprotėti, jis bėga iš namų, ieškodamas kitų tokių pat plepių, su kuriais galės apsikeisti oro virpinimo konstrukcijomis. Deja, aš irgi kuriu žodžių babelio bokštus, bet tik tam, kad apmarinčiau raudančią sielą ir po to galėčiau patylėti. Ak, žmogau! (Tu vis ieškai pasiteisinimo!) Kasdien atiduoda save. Metus. Gyvenimą. Gauna
primityvizmu prisotinto oro ir vaikiško džiaugsmo. Kol galop suvaikėja. Paskui gėlės,
gražūs žodžiai, palydos į pensiją. Skausminga. Dar vėliau gėlės, gražūs
žodžiai prie duobės. Jau nebeskauda. Kuo knyga plonesnė, tuo geriau skaitytojui: jo
neužpils žodžių jūra, gal jis ir nenorės gerti to sūraus vandens. Krinčius, Algimantas. Praradimų lietūs. Krinčinas: Savilaida, 2005. Išleista Krinčine savilaidos
būdu. Leidinio Nr. 18. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||