TEKSTAI.LT – tekstai – Jurgis Kunčinas – Didžiosios Žiurkės šešėlis

Jurgis Kunčinas

Apsakymai iš knygos „DIDŽIOSIOS ŽIURKĖS ŠEŠĖLIS“

       Didžiosios Žiurkės šešėlis
       Filonovas
       Ruduo baržų prieplaukoje
       „Naktis yra tamsi kaip kazematas“
       Liudo V. paklydimai

Į viršų

DIDŽIOSIOS ŽIURKĖS ŠEŠĖLIS

       ... o vieną kartą, ankstyvą pavasari – visi mes dar tebuvom murzini, strazdanoti ir spuoguoti berniukai bei mergytės – mūsų artimas kaimynas, siuvėjas Zacharijas Lataška, savo geležiniais spąstais sugavo didžiulę Žiurkę. Ne, Lataškos jūs nepažįstat, o jei pažįstat, tai čia ne tas Lataška. Vėliau girdėjau šoferį Gyguolį kalbant, kad jeigu tie spąstai nebūtų buvę grandine prirakinti prie gardo, toji Žiurkė, ko gero, būtų nusitempusi juos į savo karalystę, o ten, padedama gausių giminaičių... supratot?
       Ne, žiurkės nebuvo tokie reti sutvėrimai, kad juos būtume matę tik zoologijos vadovėlyje. Kur ten! Kai rytais skubėdavau už tvarto nusičiurkšti, visas jų pulkas iš diendaržio tingiai sprukdavo po tvarto pamatais. Net slėptis nelabai skubėdavo!
       Žmonės naikino jas kaip išmanydami – gaudė spąstais, nuodijo, tik beveik bergždžiai. O Zacharijas Lataška buvo tiesiog aistringas žiurkių naikintojas, nekentė tų padarų visa savo siela, jei tik tokią turėjo. Žiurkės Latašką siutindavo. Siutindavo, aišku, visus, bet Zacharijų ypatingai.
       Visuomet tvarkingas, pasitempęs, pasikirpęs savo šiurkščius jau žilstelėjusius ūsus, šventadieniais tik su tamsiai mėlynu kostiumu, baltais marškiniais ir kaklaryšiu, spindinčiais bateliais ir dvelkiąs odekolonu, siuvėjas negalėjo pakęsti, kad jo valdose, jo nuosavame tvarte, karaliauja žiurkių gaujos! Daro ką tik įsigeidę – iš peniukšlės lovio išryja ėdalą, o smarkiausios taip suįžūlėja, kad sušveičia ir šuniui Tūzui pripiltą sriubą! Įnirtęs Lataška pagaliu pliekdavo vargšą Tūzą, bet juk šis nebuvo iš žiurkgaudžių – girgžtelėjus kiemo varteliams, jis tik tingiai vamptelėdavo – juk suprasdavo, kad ne vagis eina, o tik koks prašmatnus kavalierius lanko kurią dviejų siuvėjo dukrų – Johaną ar Nelly.
       Ilgai šitaip tęstis negalėjo. Lataška nebuvo iš tų žmonių, kurie leistųsi apvagiami. Padedamas staliaus Razgaičio, Lataška sumeistravo savo kiaulei tarsi pakylą iš lentų – peniukšlė atsidūrė vos ne tvarto palubėje! Tik maža buvo iš to naudos, juk žiurkė pasieks visur, jei tik panorės!
       Be to, pašykštėjęs gerųjų, priestato statybai skirtų lentų, tą aukštą tvarto sceną šeimininkas sudurstė iš jau papuvusių, mėšlinų lentgalių. Tad ko čia stebėtis, kad vieną tykią naktį kiaulė šlumštelėjo su visu loviu žemyn, išsinarino koją, ėmė baisiausiai žviegti, išbudindama ne tik vištas, šunį ir Latašką, bet ir kelis kaimynų kiemus.
       Įsiutęs siuvėjas vis dėlto pakvietė veterinorių Martišių; šis sugipsavo lūžį, bet šeimininkas ėmė marinti kiaulę badu – kelias dienas nieko nedavė ėsti! Tik tuojau susivokė, kad šitaip kenkia vien pats sau. Kiaulė gavo jovalo, bet žiurkės ir toliau siautė kaip siautusios.
       Lataška buvo kiek į mistiką linkęs vyras, jis visiems kartojo: reikia tik sučiupti Žiurkių karalienę, tada kitos pačios išeis! Gera kalbėt! Siuvėjas tarėsi su pačiais žymiausiais specais, dar kartą apsilankė pas Martišių, paskui ir pas prasigėrusį rusų šventiką, gyvenantį net už lauko aerodromo, ir netgi pas žiniuonę Giliuvienę. Ir, žinoma, kasdien spęsdavo spąstus. Krovė į juos, pats nuo savęs ir šeimos nutraukdamas, gardžiausius kąsnelius, netgi tokius delikatesus, kaip unguriai ir rūkytos antys. Veltui! Visaėdžiai graužikai tenkinosi paprastu, sveiku jovalu, o ant kabliuko pakliūdavo tik jaunos, paikos smaližės.
       Lataška nutarė nepasiduoti. Visi matėm – kas pro langą, kas įsilipęs į ąžuoliuką, kas tiesiog užsikvempęs ant tvoros, kaip Lataška parsineša naujus sunkius metalinius spąstus. Specialiai Karalienei! Ar esat matę tikrus žiurkių spąstus? Ne. Ką gi, pabandykit įsivaizduoti nemažą pailgą dėžę – nelabai aukštą ir, kaip ir visas tvartas, dvokiančią mėšlu ir jovalu. Viename jos gale įtaisytas negudrus, bet pražūtingas žiurkei mechanizmas: vos tik, priviliota masinančio kvapo, auka čiumpa masalą, mechanizmas tvirtai užtrenkia dureles ir kelio atgal nebėr! Galas! Spąstais, kuriuos visi matėm parsinešant siuvėją, būtų buvę nesunku pagauti ir šešką, ir žebenkštį – šito Lataška, matyt, slapta ir vylėsi. Oho, šeškas! Turtas, lobis netgi. Bet nei šeškai, nei žebenkštys, nei jokie kiti brangiakailiai gyvūnai į naujuosius siuvėjo spąstus kažkodėl nelindo. Vengė jų ir žiurkės, nors siuvėjas atkakliai bandė vis naują, vis įmantresnį masalą. Ūžtelėjus pavasariui, pamiršom ir siuvėją, ir jo žiurkes. Vos pradžiūvusioje aikštelėje tarp pušų tą atmintiną popietę mes žaidėm rankinį, tuomet dar visai naują žaidimą. Tądien naujasis mūsų didelio namo gyventojas Evaldas Mažuolis kaip tik iš kažkur buvo parsinešęs puikų kamuolį – naują, odinį, kur kas mažesnį už krepšinio, ir net už futbolo. Tikrą rankinio kamuolį! Suaugęs vyras tokį kamuoliuką apglėbdavo plaštaka ir išdarinėdavo su juo ką tinkamas. Bet iš mūsų dar niekas neįstengdavo jo apglėbti. Vis tiek žaidėm ir karščiavomės – vienuose vartuose stovėjo Mykoliukas iš vaiknamio, kituose – Marcelė Marcinkutė, būsimoji mūsų miesto sporto žvaigždė, netgi didvyrė. Jau vėliau mūsų Marceliukė toli pagarsėjo, tik ne kaip rankininkė, o kaip nepralenkiama atletė – rutulio stūmikė, diskininkė ir penkiakovininkė. Bet ji mieliausiai drauge žaidė visus berniukiškus žaidimus. Kaip šiandien menu: Marcelė išėjo iš vartų ir pareiškė, kad pereina į puolimą! Mūsų komanda susigūžė – juk žinojom, kad jos smūgių Mykolas tikrai neatlaikys. Marcelė buvo trim galvom už jį aukštesnė ir kokius dvylika kartų stambesnė. Pala, mes visai pamiršom Zacharijų Latašką! Taigi, vos Marcelė metėsi pirmyn ir per minutę pelnė keturis sausus įvarčius iš eilės, nedaug kas atkreipė dėmesį, kad iš savo kiemo išlėkė vienmarškinis – vienmarškinis, bet su kaklaraiščiu! – Lataška, pačiupo kamuolį, sviedė jį į vartus, nepataikė, žinoma, ir suriko:
       – Klausykit! Aš ją pagavau! Pagavau! Girdit?!
       Tik tada jau nuščiuvom. Niekas net neklausė, ką pagavęs siuvėjas, kūdikiui buvo aišku – Karalienę! Žaidimas nutrūko, nebe jis rūpėjo. Laukėm, ką pasakys didysis žiurkgaudys. O jis pranešė:
       – Tuoj nešu čionai! Lazdas visi turit?
       – Turim! – choru atsiliepėm plonais ir kiek storesniais balsais. Tikrai, laukdami Evaldo ir to kamuolio, žaidėm „pikerį“, o be lazdų to žaidimo nepažaisi, lazdos ten būtinai reikalingos. Stiprios, švarios žalio medžio lazdos. Dabar jos gulėjo sumestos po egle, ir visi puolėm prie jų. Aš net surikau iš apmaudo, kai mano patogią, lengvą ir stiprią lazdą pirmas nustvėrė Mandeikų Petras! Petras tik dabar prisijungė prie mūsų, o lazdą čiupo pirmas! Kur aš dabar gausiu kitą? Kuo aš tvatinsiu Karalienę? Petro niekaip nebūčiau įveikęs, kur ten!
       – Klausyk, – prisigretinau prie Marcelės, – atimk tu iš Petkos mano lazdą, gerai? Gausi abu Gvadelupos ženklus už tai!
       Akimirką Marcelė dvejojo. Net susiraukė iš įtampos. Petrą ji, aišku, būtų sutvarkiusi kaip šiltą vilną. Ji jau ir rengėsi tai daryti, bet lyg tyčia pro vartelius, nešinas spąstais ir net sulinkęs nuo jų svorio, jau skubėjo siuvėjas Zacharijas Lataška. Marcelė tik nekantriai stumtelėjo mane, aš vos nepargriuvau aukštielninkas, ir buvau gatavas juos visus ištvatinti. Tik kad lazdos neturėjau.
       Lataška pastatė spąstus ant žemės, suplojo delnais ir sušuko:
       – Ei! Klausyt mano komandos! Lazdas visi turit? Nuostabu! Bet ne čia, ne čia! Ainam in miškelį, prie Dailidės! Nu, paskui mane, piriot!
       Aplink ošė pušynas, ir mūsų namai tamsavo pušyne, bet pušynas kitapus Basanavičiaus gatvės kažkodėl jau buvo vadinamas miškeliu. Toliau jis maišėsi su eglėm, skroblais, ąžuolais ir pamažu virto tikru mišku. Taigi pasileidom visi į miškelį. Pirmas su spąstais skubėjo pats Lataška – visi juste jutom, kad juose spurda didžiulis ir be galo įsiutęs žvėris! Žiurkė davėsi iš paskutiniųjų, juk nujautė, aišku, kuo baigsis ši išvyka ir iš kur visas šis alasas! Tad ir daužėsi į narvo geležis. Miškelyje spąstus perėmė Marcelė Marcinkutė, o kai nuvargo net ji – Zyzė su Bundzium, mokytojos Sadukaitės sūnelis Algimantas ir dar kažkuris. Lazdos tačiau nė vienas nepaleido iš rankų – aš jau praradau paskutinę viltį...
       Nuėjom daugmaž iki Gaisrininkų tiltelio. Nieko nenujausdama, šalia ramiai tyvuliavo Dailidė. Ant jos kranto ir sustojom – Lataška pastatė spąstus su Karaliene, o būrys jau pakėtė lazdas.
       – Pala! – sušuko siuvėjas. – Stokit pusračiu! Atgal! Dar biskutį atgal!
       Sustojom pusračiu, ir aš stovėjau, kad ir beginklis.
       – Dabar žingsniuką arčiau. Va taip, gerai! Klausykit! Aš atidarau spąstus... Ta bjaurybė metasi tiesiai ant jūsų! Koks jūsų uždavinys? Ką darot?
       Kvailas klausimas! Kam dar klaust! Ir taip viskas aišku – tvatinam lazdomis, kol toji išties kojas!
       – Gerai! – Lataška atrodė labai patenkintas. – Pasiruošt! – įsakė jis. – Skaičiuoju iki trijų ir atidarau! Nagi... Viens. Du... Trys!
       Žiurkė šoko iš narvo kaip šernas, ar kaip raganosis, net nežinau. Petras laiku suglaudė kerzo auliniais apautas kojas, gyvūnėlis neprasmuko, bet lazda bumbtelėjo tik į sausą pernykštę žolę. Netikša! – sušnypščiau, tik niekas neišgirdo. Žiurkė dėjo staigų šuolį į kairįjį flangą, paskui į dešinįjį – viskas veltui! Mūsų gynyba buvo aklina. Žiurkė tai aiškiausiai juto – cypė klaikiai ir davėsi žūtbūtinai. Suvokusi, kad pro mus neprasmuks, ji netikėtai apsigręžė ir ... taip, ji šoko ant be galo atidžiai visą šią batalinę sceną stebinčio Zacharijaus Lataškos! Šis netekęs žado, spėjo tik atsišlieti į netoliese kerojusį ąžuolą. Žiurkė užšoko jam ant krūtinės, nagais perrėžė baltus krakmolytus marškinius, kita letenėle drykstelėjo per švariai nugramdytą siuvėjo skruostą. Trykštelėjo pralietas siuvėjo kraujas, Zacharijas pasipurtė, sukliko tikrai ne savo balsu ir jau rengėsi dėti į kojas, bet kaip tik tuo metu ant dribtelėjusios žemėn karalienės nugaros ir galvos pagaliau pasipylė pirmieji taiklūs ir skaudūs lazdų smūgiai. Bumbt, pliumpt! Bumbt, pliumpt! Pliumptpliumptpliumpt! Stovėjau atokiau ir vos neverkiau iš piktumo. Lazda plumpino net mažoji Rūta Gyguolytė, o ką kalbėt apie Evaldą, Algimantą Saduką, Petrą, Marcelę, abu Kalantukus, Mykolą! Visi darbavosi kaip kokioj kūlimo talkoj! Visi jie tvatino žiurkę, o jei ne žiurkę, tai bent sausą žolę, jei ne žolę, tai vienas kito kuprą, argi taip jau svarbu ką tvatinti? Visi jie buvo kovotojai, didvyriai, Žiurkės nugalėtojai! Tik aš, didžiausias nelaimėlis ir nevykėlis, stovėjau greta ir stebėjau nuožmią kovą. Kovą? Deja, tai buvo tik paprasčiausias susidorojimas su belaisve. Kaži, pagalvojau, ką jūs darytumėt, jei Karalienė atsivestų čia savo kariuomenę, rinktinę pėstiją? Jei netikėtai išmestų žiurkių desantą! Deja, visa Karalienės kariauna lindėjo savo šiltose kareivinėse – miestelėnų tvarteliuose, daržinėse, rūsiuose bei podėliuose.
       Saulė jau sėdo tarp pušų kamienų, ilgi šešėliai krito ant krūmų, avietojų, žolės. Žiurkė tebesiblaškė. Atsikvošėjęs Lataška nustūmė vaikus:
       – Leiskit man! Man leiskit! Kur ta sterva?
       Pliumpt, pliumpt. Karalienė paskutinį kartą pabandė stotis. Veltui. Pakilt ji, tiesa, pakilo, bet nebeįstengė žengti nė žingsnelio. Didžiulis jos šešėlis nustelbė medžių, žiurkmušių ir jų lazdų šešėlius. Toks išsirietęs ir labai platus buvo tas šešėlis. Gūdus Žiurkių Karalienės siluetas pavasarėjančio dangaus fone. Visa tai truko gal akimirką, gal dvi ar tris, bet aš tą šešėlį įsidėmėjau visam gyvenimui. Tą šešėlį – didesnį už medžius, už visus mūsų žinojimus bei nuojautas, už prietarus ir būsimąsias mistikas. Didžiosios Žiurkės šešėlis...
       – Mirtis tau! – riktelėjo Lataška. – Mirtis tau!
       Jis sunkiu batu spyrė Žiurkei į kruviną snukį. Galėjo ir nespirti, pati būtų nusibaigus. Bet spyrė! Žiurkė pašliaužė dar kelis metrus į šalį ir išpūtė savo žiurkišką dvasią. Buvo didesnė už Bundziaus katiną. Didesnė ir už stambiausią Zyzės triušį. Nuilsę vyresnieji berniukai sviedė lazdas šalin. Kažkuri mergaitė – ar tik ne Pankų Janė? – užsidengė burną ir nusisuko. Viskas baigta. Nebėr Karalienės!
       Aš viską mačiau. Mačiau ir tik stebėjausi: kodėl jie nedžiūgauja? Ko Petras suka akis šalin? Ko papūtė lūputes Rūta? Štai, girdžiu, net Marcelė Marcinkutė garsiai pareiškia:
       – Ainu namo! Ryt treniruotė ir krosas. Nereik man tų tavo ženkliukų!
       – Užkast reik, užkast! – net šiandien girdžiu šaukiant Zacharijų Lataška, tik niekas jo nė klausyt nenori. Pats kask, kad gudrus! Visi jau išsilakstė kas sau. Niekas nenori laidot Žiurkių karalienės. Ką, taip ir liks drybsoti padailidy?
       – Ot rupūžiukai! – plūstasi Lataška ir pasiunčia kaimynų vaiką kastuvo. Šis tik liuokt, ir atneša. Aš tebestoviu –vienintelis likęs žiūrovas – ir stebiu, kaip piktai jis plūstasi, bet rausia duobę, kapoja kastuvo ašmenim plonąsias ir storesnes šaknis, vėl keikiasi – rusiškai, lietuviškai ir gal totoriškai? Kyšteli kastuvą statmenai, pamatuoja duobelės gylį. Gerai, kaip tik! Ima tą žiurkių žiurkę už pilkos uodegos, dygėdamasis įverčia ją duobėn ir – greit, greit, greit! – užrausią. Sutrypia kojom jos jau bevardį kapą ir nusispjauna ant jo. Tik tada pamato ir mane.
       – O tu čia ką veiki? – užrinka ir, rodos, jau mosis kastuvu. – Ko spoksai?
       Tyliu. Ką atsakysi į tokį klausimą? Nieko!
       – Eik namo! Pasakyk motkai, kad švarką jau išverčiau!
       Jis irgi eina namo. Galėtume eiti kartu, pakeliui, bet kur tau, Lataška lekia kaip akis išdegęs. Dar girdžiu, kaip jis iš tolo niršta: apdraskė, gyvatė! Neduokdie, gal pasiutus? Tai padla! Apdraskė!
       Seku jį, atsilikęs gal per dešimtį žingsnių. Kiek čia to ėjimo! O kai nuo namų pusės atsisuku ir pakeliu akis, nugara nubėga pagaugais: per visą skliautą, susirangiusi virš miškų, tupi milžiniška Žiurkė! Ilgai žiūriu, kol galop susivokiu, kad tai viso labo tik šėmas debesis, sumišęs su kažkuriame kieme kūrenamo laužo dūmais, bet negaliu atitraukti akių – Žiurkė! Ta pati, kurią ką tik mirtinai užtvatijo siuvėjo Zacharijaus Lataškos vadovaujamas baudžiamasis būrys. Štai kruvini, pražioti nasrai, galva, dvi didelės ausys, štai platus jos pilvas ir stora kaip virvė uodega – Žiurkė!
       – Štai tavo lazda, imk! – pajudina mane už peties iš kaži kur išdygęs Petras.
       Stveriu tą lazdą, ir iš visų jėgų užsimojęs, sviedžiu į dangaus skliautą. Lazda lengvai pakyla, trumpam įstringa tarp Žiurkės kaplių, lūžta perpus ir vėl nukrenta po mano kojom...
       Bet šešėlis per visą dangų – Didžiosios Žiurkės šešėlis! – nė nekrusteli. Ji tupi. Ji tyko naujo grobio.
       Tokį tą šešėlį aš dar ir šiandien kartais išvystu. Ir nežinau – džiaugtis ar ne, kad tuomet neturėjau lazdos?

Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.

Į viršų

FILONOVAS

       Po pamokų mudu su Antanu Jaru nudrožėm tiesiai į parką ir atsikimšom butelį žigulinio alaus: Antukas užsivertė butelį pirmas. Atplėšęs nuo lūpų, brūkštelėjo delnu kakliuką, atkišo man ir prisimerkęs žvelgė – gersiu ar ne? Jarui jau buvo sukakę keturiolika, man vos trylika, vieneri metai skyrė mus it bedugnė. Šalia Antano Jaro jaučiausi kūdikis, mulkis, naivus ir patiklus knygelėmis persisotinęs svajoklis. Jaras ne tik rūkė ir gėrė alų. Jis pats užsivesdavo patėvio motociklą, žvejoti eidavo su nakvyne ir, nors aš ir nenorėjau tikėti, kažkur už geležinkelio turėjo meilužę. Tą neva meilužę sykį ir aš mačiau – vos dvigubai už Jarą vyresnė, be priekinių dantų, bet šiaip visai nieko! Tik pavasarį Jaras sugrįžo iš Vaikų kolonijos, bet mudu kaip buvom, taip ir likom geriausi bičiuliai.
       Tai jis dabar atsitempė mane į šitą „Meilės kampelį“ miesto parke. Į akis blizgino dar šilta saulutė. Krito auksiniai klevų lapai, smulkiai biro beržų. Taip įsitaisėm, kad net mūsų galvų nuo gretimo tako nesimatė – tujų žalitvorė mudu tarsi prarijo. Meilės kampelis! Žinoma, sutemus čia knibždėte knibždėjo įsimylėjėlių – žalitvorė rangėsi tarsi tikras labirintas, ir meilės aukos girdėdavo tik savo pačių bei kitų laimingųjų – o gal kaip tik nelaimingųjų? – atodūsius kūkčiojimą, kimų juoką ir drovų kikenimą. Mudu su Antanu nei dūsavom, nei kikenom. Jis mane bandė – atkišo butelį alaus. O žinojau – po alaus seks cigaretė. Tikra – ne suktinė iš ąžuolo lapų ar samanų, tokią aš jau pats kartais užpešdavau.
       Gur, gur, gur... Alus man patiko. Maloniai kuteno šnerves. Ir atsirūgau gardžiai. Gelsvas, putojantis, pats lipantis iš butelio, vos karstelintis užgintas vaisius. Dar kartą užsiverčiau šaltą tamsų butelį.
       – E! Pala! – stvėrė mane už rankos Antanas Jaras. – Neišlak visko!
       Ir, atėmęs butelį, išgėrė alų iki dugno. Truputėlį ėmė suktis galva, bet maloniai.
       – Vyrai manė, kad alus ir išgėrė... – sukrizenau.
       – My-ža-lus! – susijuokė Antanas. – Še, užrūkyk! Krestelėjo pakutį „Auroros“ – ant jo buvo nupieštas kreiseris, iš kurio kaminų veržėsi juodi, tiršti dūmai. Viena cigaretė nukrito ant plūkto tako. Pakėliau ją, nupūčiau ir įsikandau. Pirštai truputėlį virpėjo, bet ne iš baimės, kad kas nors užmatys, ne. Baisiausiai bijojau apsijuokti prieš savo geriausią draugą. O jis jau laikė liepsnojantį degtuką, kyštelėjo jį artėliau, ir aš giliai užsitraukiau. Dūmą išpūčiau kaip to kreiserio kaminas – akyse sutavaravo, galva ėmė zvimbti, bet sąmonės, ačiū Dievui, nepraradau. Antrukart į plaučius jau netraukiau – Antukas pastebėjo, bet nesišaipė:
       – Nieko, priprasi. Ne šventieji puodus...
       Ši išmintis čia gal ir nelabai tiko, bet aš paptelėjau dar kartą, o jis atkimšo antrą butelį – paskutinį. Mano burna prisirinko karčių ir aitrių seilių. Jos buvo bjauresnės net už citvarą, kurį mus kadaise versdavo ryti nuo kirmėlių.
       – Duok alaus, alaus duok! – suvapėjau. Alus man kur kas labiau patiko už pirktinį dūmą.
       – Vyrai gėrė, vyrai gers! – vėl sukrizeno Jaras.
       – Kol milicija nutvers! – staiga kranktelėjo kažkas iš tankumyno. Butelis taip sutirtėjo rankose, kad alus putodamas kliūstelėjo ant pilkųjų mano kelnių – vienintelių, su kuriomis buvo beveik negėda išeiti į miestą. Čia dar ne bėda!
       Už žalitvorės, eglaitėse, stovėjo ne kas kitas, o kapitonas Vasilijus Agurjanovičius Filonovas, Vaikų kambario inspektorius. Giedras jo veidas spindėjo tūkstančiais smulkučių raukšlelių. Gerai pažįstamas milicininko, visų vaikiščių siaubo, Filonovo veidas. Rudens saulėje žibėjo trys priekiniai balto metalo dantys – slibino šypsena! Jis, aišku, galėjo prasibrauti pro žalitvorę, stverti mudu už čiuprynų ir nusivaryti į savo būstinę, ši buvo čia pat, už Kultūros namų.
       Galvoj netilpo, kodėl jis šitaip nepasielgė! Nutarė mat apeiti neskubėdamas aplink, nemindžioti želdinių. To mudviem ir tereikėjo – palikę alų, kaip kiškučiai dejom į kojas! Tik Filonovas, keista, nė nebandė mūsų vytis. Juk puikiausiai abu pažinojo – Antaną Jarą tik iš blogosios, o mane iki šios dienos tik iš gerosios pusės. Viskas, dabar jau ir aš pakliuvau į juoduosius šito drakono sąrašus!..
       Ak, visus mus jis pažinojo kaip nuluptus, berniukus tai tikrai. Buvo beje, įsidėmėjęs ir ne vieną mergaitę, ypač kokią augesnę. Tokią, kuri panemunėmis jau nebelaksto vienomis kelnaitėmis, o užsisega ir antrąją maudymosi kostiumėlio dalį. Tokias Filonovas irgi stebėjo, sako, turėdavo visokio vargo ir su jomis.
       Žinojau, kur jis gyvena – ogi šalia mokyklos daržo. Eidamas ten lažą, ravėdamas ir retindamas barštelius, kartą mačiau, kaip jis metaline šluotele įnirtingai daužo margą kilimą. Net užsimerkęs! Galbūt įsivaizdavo, kad plaka ne kilimą, o kurio nors nepataisomo neklaužados sėdynę? Antano Jaro, pavyzdžiui. Vilkėjo tada dryžuotom pižamos kelnėm ir senu švarku. Žmogus kaip žmogus, kas galėtų pagalvoti!
       Užtat užsivilkęs iki pat smakro susagstomą mundurą, blykčiodamas keturiomis kapitono žvaigždutėmis ir nušveistais aulais, Filonovas keldavo siaubą ne tik man ar Jarui Blusos apmirdavo visiems, net mamyčių sūneliams. Nors puikiausiai žinojom, kad odinis dėklas, kadaruojantis prie jo diržo – tuščias.
       Filonovas! Filonovas eina! – šita žinia žaibiškai pasklisdavo per visą alkaną, sudulkusį ir tykų mūsų miestelį. Filonovas eina! O eidavo jis paprastai į savo būstinę – Vaikų kambarį. Jis buvo jo viršininkas, šeimininkas ir valdovas. Ne, šitame kambaryje nieko malonaus nevertėjo tikėtis! Jokių žaidimų čia nebuvo! Pakliuvęs į tą kambarį, jau beveik galėjai atsisveikinti su nerūpestingu gyvenimu, mergaičių šypsenomis, šokių vakarais, o kitą kartą ir su pačia laisve. Kapitonas Filonovas pasodindavo savo klientą ant kietos taburetės ir pats violetiniu rašalu surašydavo „ypatingas žymes“ – „rudaplaukis, žvairas, šlakuotas, nušašęs, atlėpausis, randas per kairįjį skruostą, miknius, tatuiruočių dar nėra...“
       Bet ir tie, kurie dar nebuvo pakliuvę į kapitono kartoteką, vengė Filonovo kaip išmanydami. Juk šito nebejauno vyro visur būdavo pilna. It gyvas vaiduoklis šmėsčiodavo visuose festivaliuose, Dainų šventėse. O ir stadione, paplūdimyje, parke, palei vienintelį kino teatrą, turguje – visur!
       Vasarą ir ankstyvą rudenį Filonovas ypatingai mėgo slampinėti po mūsų jaukų, ūksmingą parką. Ir ne, todėl, žinoma, kad jo namai buvo visai šalia, kur ten! Jis ir po darbo valandų tykodavo įvairiausio plauko nusižengėlių, o prasidėjus šokių sezonui parko aikštelėje, kapitonas tiesiog nušvisdavo! Negirdimai kaip girių lūšis jis pritykindavo prie kokio Čarlstoną ar tvistą trypiančio ir viską pasaulyje pamiršusio nepilnamečio padūkėlio, uždėdavo savo sunkią leteną ant vargšo peties ir visiems matant, žiauriai išvydavo iš dansingo. Visiems matant, suprantat?! Didesnio pažeminimo niekas nebūtų sumanęs!
       – Velniai žino, kas jam yra, – sakė Antanas Jaras, senas Filonovo įskaitininkas, – jam nei algos už tai daugiau moka, nei laipsnį kada bekels! O duodasi kaip perkaręs šuva kasvakar!
       Šitokių žodžių Filonovas niekad nebūtų dovanojęs. Kaip kitados nedovanojo išmaišytų langų, nunuodyto mylimo šunelio ir neteisėto „ginklo“ laikymo namuose. Mat Jaras turėjo keletą įvairaus kalibro „parakinių“ pistoletų ir durklą. Tiesa, tokį pistoletą Jaras pasigamindavo per porą valandų, bet durklo – tikro suomiško peilio – gailėjo po šiai dienai. Juolab kad buvo žmonių, savo akimis mačiusių Filonovą pjaunant tuo peiliuku meškerkočius.
       Lig šiolei mano santykiai su Filonovu buvo kuo puikiausi. Aną rudenį kapitonas mane netgi apgynė nuo būrio plėšikėlių – jie mane jau buvo užspeitę dilgėlyne ir, neradę, kapeikų, įsakė autis naujus čekoslovakiškus batus su auliukais. Išvaikęs gaują, inspektorius mane net palydėjo iki kryžkelės ir atsisveikindamas paspaudė ranką. Užtat dabar! Kas bus dabar? Dabar jam pakaks mane kur gatvėje pasišaukti, nusivesti į tą savo kambarį ir iškračius rasti bent timpą, degtukų dėželę ar peiliuką, nė nekalbant apie pakelį „Auroros“!
       Šiandien kiekvienam aišku, kad tokia neteisėta krata vidury dienos – šiurkščiausias elementarių žmogaus teisti nepaisymas, Helsinkio ir kitų aktų ignoravimas! Bet kas anuomet apie tai bent pagalvojo! Juk panorėjęs tas Filonovas galėjo kokį vaiką net uždaryti į kamerą, išsiųsti jį į vaikų koloniją, kuri, tiesą sakant, buvo ir yra ne kas kita, o Mažamečių kalėjimas, visų nusikaltėlių pradžios mokykla! Pačiam miesto centre Antanas Jaras man bent porą kartų rodė grotomis užkaltą rūsiuko langą. Taip, šalia buvusios duonos kepyklos! Tai čia, atsiduso jis, aš tris paras pratupėjau, kol išvežė į tą... kolioniją! Nenuostabu, kad ir aš, kiekvieną kartą praeidamas pro tą baltais dažais užtepliotą ir dar grotom apmuštą pusrūsį, nejučia suvirpėdavau...
       Žiurkės, sakė man Antanas, ten šmirinėja net dieną, o duonos – dvi riekutės parai!
       Filonovas buvo tikras miesto viešpats! Jis turėjo teisę pačioje įdomiausioje vietoje nutraukti dieninį kino seansą ir įsakęs uždegti šviesas, išprašydavo iš salės rūkorius, saulėgrąžų gliaudytojus, triukšmadarius, mergaičių kirkintojus, tuos kurie jam kažkodėl nepatikdavo. Baisu, ar ne? Po tokių jo „reidų“ net pasiučiausia komedija pasidarydavo nebejuokinga...
       Jis išdygdavo ten, kur jo niekas nelaukdavo. Kaip Pilypas iš kanapių! Kaip tikras kapinių vaiduoklis! Štai užklumpa kur mokyklos skiedryne, išnaršo kuprines, užančius, kišenes ir eina sau nešinas pusmaišiu timpų, pistoletų gilzių, peilių – kam jam viso šito reikėjo, velniai žino! Juk mūsų fizikas Padrė mėgo kartoti – dar nė vienas normalus berniukas neužaugo be laidynės ir mėlynės! Filonovas niekad neprašaudavo prošal, niekad neužsipuldavo ir nekratydavo kišenių veltui. Visiems buvo aišku – jam kažkas pranešinėja, skundžia! Tiktai kas?
       Ot šito tai niekas nežinojo. Tiesa, įtarė tokį vieną – Varliakaušį, bet netrukus paaiškėjo, kad jis visai niekuo dėtas. Todėl net kai kurie suaugusieji tikėjo, kad šis kapitonas yra apsigimęs seklys, kad jis, kaip sakoma, turi pakaušyje „trečią akį“ ir kaip tikra pelėda mato tamsoje. Filonovo privengė visi, bet mylėti niekas nemylėjo. Net jo išblyškus, tyli kaip pelytė žmona vengė jo rūstybės. Ir aš neretai pagalvodavau – verčiau jau jis būtų negynęs manęs nuo tų plėšikučių! Būčiau ir aš tada kaip visi – iš širdies galėčiau nekęsti šito raukšlėto kaip keptas obuoliukas, visuomet kandžiai besišypsančio, tyčia dzūkuojančio ausylo kapitono! Dabar gi prieš savo paties valią turėjau jausti jam kažką panašaus į dėkingumą. Nemalonu!
       Turiu prisipažinti, kad tais laikais garsėjau kaip mokyklinės reikšmės eiliuotojas. Eiliuoti aš visai nenorėjau, bet mokytojai ir net mama mane skatino, gyrė, tik ponas tėvas skardžiai kvatodavo, kai broliukas Emilis atbėgęs skųsdavo mane:
       – Tėveli! Tėveli, jis vėl užsidaręs rašo!
       – Vėl gadina popierį? – garsiai sakydavo tėvas. – Motina nespėja pirkt sąsiuvinių, o jis!
       Kad ir nenorėdamas, mokyklos sienlaikraštyje jau buvau paskelbęs tris savo kūrybos eilėraščius – apie žiemą, pavasarį ir vasarą. Kaip tik kaupiau jėgas rudeniškai odei, bet klasės auklėtoja tiesiog pareikalavo, kad odės rašymą atidėčiau ir nieko nelaukęs sukurčiau eilėraštį mane išgebėjusio Filonovo garbei. Purčiausi kaip įmanydamas, dejavau, kad mane apleido mūzos – niekas negelbėjo!
       – Neparašysi eilėraščio Filonovui, apie ekskursiją į Gardiną nė nesvajok! – tiesiai pareiškė man auklėtoja.
       O, kas netroško anais laikais nuvykti į Gardiną! Tad dar iki tos nelemtos dienos, kai Filonovas mudu su Jaru užklupo puotaujančius Meilės kampelyje, vieną ūkanotą vakarą aš sudėjau 16 eilučių eilėraštį – klasika! – , kurį taip ir pavadinau – „Filonovas“. Šitą ankstyvosios lyrikos šedevrą aš prisimenu ir po šiai dienai, tad malonus skaitytojas gal nesupyks, jei aš jį pateiksiu, kaip mėgstama sakyti, ištisai:

FILONOVAS!

       Skubu aš vienąkart gatve –
       Plėšikai supa štai mane!
       Užbėga už akių ratu,
       Nuauti rengias man batus!

       Tiktai Filonovas narsus
       Kaipmat išvaikė juos visus!
       Taip gyvas aš likau, draugai,
       Batus avėsiu dar ilgai!

       Šis kapitonas – draugas mūsų,
       Nors ne lietuvis jis, o rusas!
       Gali sau vaikštinėt saugus,
       Kol yr' mieste toksai žmogus!

       Tad iš visos visos širdies
       Tariu tau ačiū, kapitone!
       Tu mums varge, bėdoj padėk,
       Nes mes silpni dar esam žmonės!

       Pirmuosius du ketureilius auklėtoja ir literatūros mokytoja Sieksnienė be saiko išgyrė, net išraudau. Užtat du paskutinieji joms pasirodė besą akivaizdžiai silpni. Lituanistei itin nepatiko eilutė – „Nors ne lietuvis jis, o rusas!“ Ją, girdi, būtinai reikia pakeisti, antraip apie jokį sienlaikraštį negali būti net kalbos!
       – Argi Filonovas ne rusas? – baisiausiai nusistebėjau. Tėvelis sakė, kad jis iš sentikių, o sentikiai netgi doresni negu kai kurie lietuviai!
       – Su tavo tėveliu aš pati pasikalbėsiu! – sušnypštė Sieksnienė. – O pabaigą būtinai pataisyk, gerai?
       Aš tiktai kažką neaiškiai numykiau. „Filonovą“ nukišau į savo asmeninį archyvą, šalia iškarpų ir senų sąsiuvinių. Netrukus parašiau eilėraštį „Jau ruduo“, ir taip užbaigiau pirmąjį savo gyvenime ciklą – „Metai“...
       Dabar grįžkim ten, kur pradėjom. Su Antanu Jaru tupėdamas po medine stadiono tribūna – štai net kur mudu atkūrėm iš Meilės kampelio! – visai netikėtai aš prisiminiau tą Filonovui sudėtą eilėraštpalaikį! Man kilo klastinga, gal netgi nedora mintis: o kas būtų, jei aš tą kūrinėlį švariai perrašyčiau ir nuneščiau jį milicininkui tiesiai į namus? Kiekvienam juk malonu, kai išgelbėta auka jaučia ne tik nuolankų dėkingumą, bet ir sukuria pakenčiamą eilėraštį! „Bet štai Filonovas narsus kaipmat išvaikė juos visus!“ Kam nebūtų malonu? Taip susižavėjau šita mintimi, kad beveik nė negirdėjau, kaip mano bičiulis plūsta Filonovą: „Tas faraonas, tas stribas!“ O aš audžiau visai kitokią mintį – reikia skubėt namo, perrašyt eilėraštį ir... Jarui kas kita, jam yra už ką rūstauti! O man? Veikiau priešingai!
       – Ko čia vaipais? – kažką pastebėjo ar pajuto Antanas. – Dabar klausyk! Vakare, jei viskas bus ramu, eisim į vieną vietą, supratai? Šeštą lauk manęs prie gelžkelio stoties griuvėsių. į „Madridą“ eisim, – nenorom pasakė jis.
       Į „Madridą“? Puiku! Ten aš jau seniai nebuvau. Oho, „Madridas“! Toks senų geltonplyčių namų kvartalas šalia kareivinių – girtuoklių ir vagių karalystė.
       – Pala, sulaikė mane Jaras. – Šeštą per anksti. Ji dar nebus parėjusi. Puse septynių. Ir – niekam nė mur mur!
       Namuose sukirtau šaltus kotletus, o dar po pusvalandžio ant stalo jau gulėjo švariausiai perrašytas „Filonovas“. Tik dabar pasijutau be galo bjauriai. Kaip tikras padlaižys ir išdavikas! Bet kojos jau pačios nešė per miškelį į Filonovo namučius. Buvo lygiai pusė penkių. Tikrai pusė: penkių, valandų aš pasiteiravau pas prošal skubėjusį kaimyną, šaudymo trenerį, kurį visi vaikai kažkodėl vadino Šniūru. Jis ir pasakė – pusė penkių. Dėkui, drauge Šniūrai! – smagiai šūktelėjau, bet jis taip supyko, kad nusivijo mane net iki stadiono. Filonovas tave dar išauklės! pagrasino Šniūras iš tolo.
       Vėl Filonovas! Bet po valandėlės aš pats tyliai pabarbenau į mėlynai nudažytas inspektoriaus duris. „Kapitan Filonov“, taip buvo užrašyta lentelėje ant jų.
       – Voidite! – pasigirdo pažįstamas balsas, ir aš žengiau vidun. Kapitonas taip nustebo išvydęs mane, kad ant lapo nutiško stambus violetinio rašalo lašas – mat šeimininkas kaip tik kurpė kažkokį raportą. Ar tik ne apie mane su Jaru? Bet ir užkluptas jis nesutriko, pastūmė popierius, atsistojo, susigrūdo išsipešusius marškinius į tamsiai mėlynas galifė ir išsišiepė iki raudonų ausų:
       – Kas geria vyną, alų, tas vyras ne kvailys! Ar ne? – jis tyčia pacitavo tuomet populiarią vyrų dainelę. – Na, ką pasakysi?
       Tylėjau. Ką aš jam galėjau pasakyt? Tada jis pats uždavė tokį klausimą, kurį savo vingiuotame gyvenimo kelyje vėliau dar ne kartą girdėjau:
       – Kaip tu iki šito nusiritai, ir ką tu galvoji toliau daryti?
       Tuoj pamatysi, pagalvojau ir padėjau ant stalo lapą su savo eilėraščiu. Štai, skaityk, džiaukis!
       Vaikų kambario inspektorius Filonovas, suprantama, buvo raštingas vyras, bet mano kūrinį jis skaitė be galo ilgai. Krutino savo storas lūpas, kai kurias eilutes skaitą net po kelis kartus! Rodos, jis rengėsi šį kūrinį čia pat išmokti atmintinai. Aš kukliai trepučiavau nuo vienos kojos ant kitos – na, slibine, ką dabar pasakysi? Patinka? Kur nepatiks! Aš ir didžiavausi tokia kūrybine sėkme, ir kaitau iš gėdos – štai kur nusiritau! Milicijos poetas! Kad tik nesužinotų niekas!
       Pagaliau Filonovas baigė savo skaitymą. Tada nusigręžė į langą, susirado didžiulę kanapėtą nosinę ir taip ilgai šnypštėsi papurtusią nuo gyvenimo ir degtinės nosį, kad man pabodo laukti ir aš garsiai kostelėjau. Jis tebesišnypštė! Jau norėjau mauti pro duris – nereikia man jokių liaupsių!, bet jis sulaikė mane, pasodino ant subliuškusios kanapos, įsakė pačiai išvirt arbatos ir pagaliau pasakė tris žodžius rusiškai; aš nelabai ir supratau:
       – Detka, – storu, švelniu balsu pasakė Filonovas, – ty menia tronul!
       Vis dėlto suvokiau, kad jis mane labai giria. Filonovienė jau nešė karštą arbatą.
       – Ką čia, – pasakiau, – kiekvienas taip sugebėtų...
       – Ne kiekvienas! – rūsčiai užprotestavo šeimininkas. –Šit tas tavo draugužis, tas visai sugedęs Jaras Anton, ar toks ką parašytų? Ne, niekados! – pats atsakė Filonovas. – Nikogda!
       Kas žino... Jaras buvo lakios vaizduotės vyrutis, oho, kaip jis būtų sudėjęs! Tik, aišku, Antano Jaro eilėraštis tokiam Filonovui visiškai nepatiktų, priešingai!
       Siurbtelėjęs arbatos, kapitonas nuėjo prie rašomojo stalo, paėmė prirašytą lapą ir čia pat iškilmingai jį suplėšė.
       – Čia, – paaiškino man, – ir buvo raportas apie judviejų darbelius! Viskas!
       Net iškaitau iš laimės! Puiku, to aš ir troškau! Ir Jaras šįkart išgelbėtas, valio! Kiek tų valandų? Gal dar spėsiu į geležinkelio stotį? Nusiplikydamas lūpas pabaigiau arbatą ir moviau lauk.
       – Pala! – nučiupo mane už skverno Filonovas. – Kurgi tu? Sėsk, reikia rimtai pasikalbėt...
       Pasakysiu iškart: pokalbis buvo labai nemalonus. Kaipmat išgaravo visas mano džiaugsmas.
       – Mane domina, – tiesiai pareiškė inspektorius, – tas tavo Jaras Anton. Net labai domina! Juk jis vis tiek tuoj kokią naują šunybę iškrės! Ir dar kitus įklampins, aš jau žinau. Kada judu sutarėt susitikti? Šiandien?
       – Ne – a! – pamelavau net neraustelėjęs.
       – Na, ryt, poryt, kakoj skirtum! Tu pamažiukais išsiklausinėk, ką jis rengiasi daryt, a? O tada jau pasakysi man... Na?
       Tai jau ne! Neišdegs! Gal Antanas Jaras ir baisus žmogus, gal jis tikrai mirs patvory, kaip pranašauja jo priešai, bet bėgti jį skųsti šitam faraonui?! Niekada!
       Iš visų jėgų papurčiau galvą. Ne! Ir dar kartą papurčiau: ne, ne, ne!
       Kapitonas giliai atsiduso. Paskui dar kartą perskaitė mano eilėraštį.
       – Tai ne? – paskutinį kartą paklausė, nors pats žinojo, ką atsakysiu.
       – Ne, – pakartojo vien lūpom. Dabar jau žinojau, kas manęs laukia – ogi Filonovo kartoteka! Ką jis ten pažymės? Ūgis – 166 cm, plaukai tamsoki, garbanojasi, akys pilkos. Ypatingos žymės – kairiarankis, ant kaklo vos įžiūrimas randelis nuo 1954 metų pavasarį darytos operacijos, pjovė pats Kudirka... Kas dar? Šleivina batus, jų numeris 37. Bet nepilnapadis, rikiuotei tinkamas... Štai ką Filonovas, tikriausiai, jau šiandien vakare įrašys į savo duomenų banką. Na ir tegul!
       Bet jis netikėtai krestelėjo savo jau pradėjusią žilti galvą, uždėjo ranką man ant peties ir linksmai pasakė:
       – Na ir neskųsk jo, bravo! Jaras Anton vis tiek niekur nuo manęs nepabėgs! O tu verčiau rašyk. – Jis net surimtėjo: – Rašyk, nes tik parašęs būsi rašytojas. O dabar keliauk laimingai!
       Man rodos, jis jau buvo besižiojąs sakyti – stupaj s Bogom!, bet laiku susigriebė, kad milicininkui taip netinka.
       Namo lėkiau kaip ant sparnų ir vos neužlėkiau ant draugo Šniūro! Vėl tu čia! – suriaumojo jis. Bet vytis nesivijo – vis prisilaikydamas kamienų, jis vos krypavo nuo vienos pušies prie kitos, tarsi grybautų. Po valandėlės jau ruošiau pamokas.
       O Antaną Jarą po žiemos atostogų iš tikrųjų išvežė į Vaikų koloniją. Paskutinis kartas! – kuždėjosi moterėlės turguje; kitą sykį jau tūps į tikrą kaliūzę! Ką jis padarė? Beveik nieko – turėjo silpnybę ginklams ir iš draugo Šniūro šaudyklos pasiskolino mažojo kalibro šautuvėlį... Jį užklupo jau bedžyrinantį šio ginklo vamzdį – Antanui labiau patiko trumpvamzdžiai šautuvai. Man iš visos širdies buvo gaila šito nenuoramos, bet sąžinė buvo rami – nei aš padėjau jam įsibrauti į ginklų kambarį, nei paskundžiau Filonovui! Ką čia Filonovui! Dingus ginklui, visas garnizonas buvo keltas ant kojų, netgi buvo ruošiamasi visiškai uždaryti miestą! Kažkas matė jį su faneriniu lagaminėliu lipantį į belangę mašiną. Tokios neveža nei į Gardiną, nei į kokį kurortą. Man vėl suspaudė širdį. Tvirtai pats sau prisiekiau niekuomet nebūsiu jokių rūmų poetas! Nė eilutės daugiau apie didžiūnus! Filonovas mano kūrybinėje biografijoje kaip buvo, taip ir liko vienintelė išimtis. Taip, „Filonovas“!

Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.

Į viršų

RUDUO BARŽŲ PRIEPLAUKOJE

       Ne, aš nesusipykau nei su tėvais, nei su kiemo draugais. Nepavyko susikivirčyti net su broliais. Išeidamas nepalikau jokio raštelio – nei graudaus, nei ultimatyvaus. Tiesiog išėjau iš namų ir viskas. Vėl patraukiau ieškoti „savo kampo“ – namie jo nebuvo! Kurgi būčiau galėjęs tęsti savo kūrinį apie nuotykius Marse, kurti eiles apie vis tebesikaitaliojančius metlaikius ar narsųjį savo tarnybos fanatiką Filonovą? Kaip klysta žmonės, manantys, kad rašytojui pakanka vyniojamojo popieriaus skiautės ir buku peiliu padrožto cheminio pieštuko! Žinoma, vieną kitą šedevrą galima sudėti ir tokiu primityviu būdu – tai liudija ir literatūros istorija. Bet nuolatinėms kūrybinėms kančioms, negailestingam savęs alinimui, reikia bent voratinkliais aptrauktos palėpės, drėgno pusrūsio – kad ir menkiausios užuoglaudos, kurios durų be reikalo niekas nevarsto. Reikia spingsulės, gurkšnio stiprios arbatos ir tylos. Kaukolė ir vyno taurė, aišku, labai praverstų, bet jeigu jų nėra, iš bėdos galima apsieiti.
       Taigi, tą atmintiną popietę, svaidydamas medkriaunį į pušų kamienus, nusirėkšdamas čia gaidžiauogių kekę, čia kokį riešutėlį, išsirengiau apžiūrėti mūsų bunkerio likučių. Tiesą sakant, palikti tėvelių namus, mesti pakyrėjusią mokyklą ir atsidėti vien kūrybiniam darbui dar nebuvau tvirtai apsisprendęs. Tai kas, kad jau kokį pusmetį atsidėjęs studijavau literatūrą apie robinzonus, atsiskyrėlius, tremtinius bei piligrimus. Tokios lektūros anuomet nebuvo gausu – šį tą pasiūlė dievotas siuvėjas Juozapas, keletą įdomių tekstų paskolino ir knygos žmogus Mikė Spalius. Tada pirmukart į mano rankas pakliuvo ir Justas Pilyponis, ir Radvila Našlaitėlis.
       Apie visa tai mintydamas ir prižygiavau pažįstamą papartyną. Vargšas bunkeris atrodė nejaukiai – viskas ištąsyta, sugriuvę. Tik tarsi kapituliacijos vėliava ant eglės šakos karojo sudriskę Kosto Pilvelio marškinėliai. Metėsi dar keli apipuvę lentgaliai, o iš mūsų jaukios slėptuvės kilo kietos kaip kardai dilgėlės. Nurijau kartų karštą gumulą ir geležinkelio pylimu patraukiau Nemuno link. Čia jau daugiau nei pusę amžiaus nebevažinėjo jokie traukiniai, nebeūkė garvežiai – tiltas buvo seniausiai sugriautas ir niekas nė nesiruošė jo atstatyti. Jo likučiai – gražūs tašyto akmens luitai buvo užgriozdinę kone visą upės vagą. Todėl pernai vasarą narai vilko ir vilko juos į krantą, kad čia galėtų prasmukti ne tik vilkikai, sieliai iš aukštupio, bet ir ilgos, dažniausiai trąšomis pakrautos, savieigės baržos.
       Atsistojau ant tilto atramos mūsų krante. Nuo Nemuno ir nuo Vilnijos pusės dvelkė jau rudeniškas rytys. Ak, žinojau, kad traukdamas be atvangos į Rytus, pasiektum ir Uralą, ir Baikalą, ir net Ramųjį vandenyną. Arba štai, žemai plaukia, sūkuriuoja Nemunas. Juo nuplauktum iki Kuršmarių, Klaipėdos – mūsų nedidelės orlaidės į pasaulį. Nuo ten ir Atlantas netoli, o už Atlanto... Et, jeigu būtų tiltas, tai ir čia buvusiais bėgiais kaži kur nustraksėtum! Juk kitados ši šaka įsiliejo į Varšuvos – Peterburgo magistralę!
       Tais laikais iš gimtinės bėgdavo daugiausiai romantiškai nusiteikę gimnazistai, su valdžia apsipykę tatuiruoti vyrukai ir paprasčiausi nuotykių ieškotojai – bitnikų ir hipių protėviai. Retas nesvajojo, apkeliavęs pasaulį, grįžti garsus, pilnomis kišenėmis, kupinas neregėtų įspūdžių. Į Klaipėdą mūsų kraštų jaunimas dažniausiai ir bėgdavo. Tikėdavosi ten nusisamdyti į laivą bent menkiausiu junga. Kiti svajojo tik apie jūreivystės mokyklą. Kai kurie net įstodavo ten, ir po daugelio metu grįždavo į miestelį barzdoti, tatuiruoti, įsivėrę į ausį varinį auskarą, netekę sveikatos, dantų ir dar ko nors. Pilnomis kišenėmis, kiek menu, negrįžo nė vienas.
       Mano svajos buvo kur kas kuklesnės.
       Jau seniai ramybės man nedavė Baržų prieplauka –žinojau, kad ten – ir krante, ir ant vandens – pilna paslaptingų, paprastam žmogui neprieinamų kampelių. Krante rymojo Trąšų sandėlio kontorėlė, sargo namelis, rudas vagonėlis, bet labiau mane viliojo kubrikai po baržos vairine. Visą vasarą toje baržoje netilo dainos, juokas, armonika! Tiesa, žmonėse ši prieplauka neturėjo labai gero vardo, bet tai buvo neabejotinai padoresnė vieta nei aludė, Rūtų bariukas, paturgės arbatinė ar net restoranas. Nė nekalbant apie Madridą.
       Tik ta viena barža ir buvo likusi. Kontorėlė užrakinta, vagonėlis užkaltas – ruduo, nykuma. Nė juoko, nė armonikos. Bet žinojau, kad baržoje gyvena – saugo laivą nuo kranto piratų! – toks rudaplaukis škiperis, Haris vardu. Čia aš dabar ir atkulniavau. Nesitikėjau, žinoma, kad tas Haris iškart pasiūlys man kampą ir prisieks niekam ne žodeliu neprasitarti, kas čia toks pas jį glaustosi.
       Tikrai, Harį dar iš tolo pamačiau. Sėdėjo atsirėmęs į vairinę, niūriai markstydamasis prieš šykščią saulutę, rūkė ir spjaudė į vandenį. Už Hario nugaros plaikstėsi vėjyje džiūstanti jūrinikė, juodos plačkelnės, skarelė ir kelios didžiulės languotos nosinės. Denį buvo nuskalbę pirmieji rudeniški lietus, dabar jis švytėte švytėjo, bet pats Haris atrodė apsiniaukęs kaip debesis.
       Jis irgi pamatė mane, pažvelgė iš po gauruotų, tokių pat rudų, antakių.
       – Ei! – šūktelėjo jis, iškart labai pagyvėjęs. – Eikš šen!
       Puiki pradžia, pamaniau, siūbuojančiu trapu lipdamas į baržą. Šituo pačiu trapu vasarą ir linguodavo nešikai su dulkančiais ir aitriai dvokiančiais trąšų maišiukais ant įdegusių pečių. Teisybė, jau buvo įrengtas ir transporteris, bet dažniausiai jis neveikdavo. Buvo net kalbama, kad jį tyčia kas nors sugadindavo, antraip vyrai nebūtų turėję uždarbio.
       – Klausyk! – be jokių įžangų kreipėsi į mane Haris, man vos užkopus ant denio. – Mirštu! Kur gauti šnapso?
       Priblokštas tokio klausimo, nesumojau nė ką sakyti.
       – Nieko nepagailėčiau! – kalbėjo Haris. Jo veidas atrodė pilkšvas, o akys tai tikrai kaip triušio. – Nieko! Valties reikia – imk! Gelbėjimo rato? Dovanoju! Va, kepurė!
       – pavartė rankoje upeivišką kepę su snapeliu ir įsegtu inkaru. – Nori?
       Dar klausia! Jau nuo pirmųjų jo žodžių aš karštligiškai svarsčiau, kur čia gavus tą velnio butelį... Vyno, kad ir smarkiai rizikuodamas, dar galėčiau nusiurbti iš didbutelio – mūsų podėly žinovų gomurio ilgėjosi trijų metų senumo agrastų – aviečių – šermukšnių nektaras.
       – Ne! – kaip kirviu nukirto mano gražbylystę Haris. – Kas tas vynas? Fūzelis! Rūgštelė. Tik vidurius susuka. Triedi paskuitės kaip kulkosvaidis!
       Aš net nuraudau, nors ir žinojau – visi upeiviai baisūs nepraustaburniai. O jis tik nusikvatojo iš tokio šaunaus palyginimo, bet, prisiminęs savo apgailėtiną būklę, čia pat susiraukė ir kone maldaujamai pasižiūrėjo man į akis:
       – Nu?.. Atneši?
       Paskutinę akimirką aš jau sumečiau ką daryt. Karštai linktelėjau:
       – Gerai, atnešiu! Bet...
       – Viską gausi, viską! – Haris nekantravo kaip mažas vaikas. – Tik bėk ir grįžk greičiau!
       Sunkiai alsuodamas, nesirinkdamas tako, per dilgėles, nudrožiau tiesiai į namus, iš kurių buvau sumanęs pasitraukti. Jau žinau! Juk butelis degtinės seniai stovi močiutės spintelėje prie kanapos! Reikia tik peiliu kilstelėti dureles, užraktas tada pats atšoka ir durelės atsidaro! Ten, užmaskuotas dėžutėje nuo vermišelių, ir stovi tas butelis... Greičiau!
       Močiutė kaip sykis kažko tupinėjo apie savo spintelę, kažko kuitėsi, keikė kažkokius eretikus – visus nedorėlius močiutė vadino eretikais! – o aš trypiau iš nekantrumo – na ko tu čia, močiut, triniesi! Eik į lauką, juk dar šilta, jurginus apeik, gal kanapėlė ten dar kokį kiaušinėlį sudėjo? O, laime! Pro pravirą langą močiutę iš kiemo šūktelėjo Poškuvienė. Ji nukrypavo į duris, ir už akimirkos butelis jau buvo mano užantyje. „Trejos devynerios“! Toks tamsrudis skystimas, ant butelio šono – žalsva ir gelsva etiketė!
       Dabar jau viskas! Reikia paskubėti Užbėgau tik į atrakintą malkinę, kur jau seniai gulėjo paslėpta kuprinė su storu sąsiuviniu, baltinių pamaina, dantų šepetėliu ir milteliais, storu megztiniu, žiemine ausine ir keliom skardinėm žuvies konservų. Mažojoj kišenėlėj, suveržti juoda gumele slėpėsi ir dvylika rublių – dvylika didžiulių kupiūrų po vieną rublį – storas, vertingas gniutulas! Na, atrodo, viskas! Sudie, namai, kaimynai ir daržai! Pravėręs aukšto langutį, dar nupešiau gerą gniutulą padžiauto Poškaus tabako – irgi pravers!
       Vėsi saulė įlindo į debesį, leisdamasis šlaitu išsidilginau ne tik blauzdas, rankas, bet ir veidą, bet kai išvydau Harį man mojant, viską nustelbė džiaugsmas: jis tebelaukia!
       Kur nelauks! Net drebėjo šis tamsiagymis, rudaplaukis, stambokas vyriškis, kaip lapas virpėjo, braukė atpakalią ranka per savo šerius, ir pirmas jo klausimas buvo trumpas ir kupinas šviesiausių vilčių:
       – Nu! Atnešei?
       Juk ir taip matė, kam dar klausti! Stvėrė visas tris devynerias, šiaip ne taip nudrėskė gelsvą skardelę nuo jų kaklo, tada giliai atsiduso ir vienu mauku nugėrė daugiau kaip trečdalį! Iš Hario akių ištryško ašaros, bet ne iš graudulio – jam pasidarė taip gera, kad ašaros pačios riedėjo, bent aš taip buvau įsitikinęs. Gal iš drovumo jis nusigręžė į upę, sugargaliavo, bet tada giliai įkvėpė, ir nė lašas rudo, brangaus skysčio nenuvarvėjo į Nemuno bangas!
       Pagulėjo kiek aukštielninkas ant vėsaus jau denio, pasimuistė ir staiga pragydo kaip jaunas gaidžiukas:
       – Liuks, bum, bum, kakariekūūū! Brangusis, kaip tu man padėjai! Prašyk, ko tik nori! Kepurė, beje, jau tavo!
       Jis užmaukšlino man drėgną, prakaitu dvelkiančią, aiškiai per didelę protingai mano galvai kepę ir netikėtai uždainavo:
       Večerom zvezda upala
       Priamo milomu v štany!
       Nu i što, čto člen sorvala?
       Liš by nebylo voiny!
       Nors rusiškai aš supratau geriau nei esperanto – ne viską iki galo suvokiau, supratau tik, kad ir ši dainelė ne iš pačių švankiausių... Bet jis tik strykčiojo, sukosi ratu ir nesiliovė man dėkojęs:
       – Ir iš kur tu, vaikuti, atsiradai? Taip laiku! Kaip tavo vardas? Stasiukas? Ne? Na, nesvarbu! Tri deviatki, klasė! Ir vaistas, ir maistas! Nu! Sakyk, ko geidžia tavo mažutė širdelė?
       Na ir gražbylys! Bet aš nutariau nebelaukti:
       – Suprantat, Hari... Norėčiau pas juk kiek pagyventi. Ir... kad niekas nežinotų!
       – Cho, cho! – nusikvatojo škiperis. – Suprantu, suprantu! Jau prisidirbai ką? Nieko, ką nors sugalvosim... Gyvenk! Kubrike vietos pakaks. Gyvenk, kol išplauksiu!
       Jis sutinka! Iškart, be jokių sąlygų!
       – Grindis pats išsišveisi, gultą parodysiu, antklodė irgi atsiras. Naktim jau nešilta! Gyvenk, kad tave kur! Kitą savaitę atplauks „Čarnas“ ar „Giedrys“, jau temps mane į žiemos uostą. Likau čia, kaip... – Haris itin riebiai nusikeikė. – Ir man bus linksmiau su tavim.
       Va! Kaptelėjo keli stambūs lašai. Mudu sulindom į baržos vairinę. Bet lietus praėjo prošal – dar ne liūčių sezonas.
       – Dabar einam, parodysiu... – Haris mostu pavadino mane.
       Mudu geležiniu trapu nusileidom į nedidelę patalpą su
       apvaliu langu.
       – Iliuminatorius! – paaiškino škiperis.
       Čia, šalia triumo, buvo įrengta gyvenamoji patalpėlė. Keturi gultai, stalelis varžtais priveržtas prie grindų, ir taip pat prie sienos pritvirtinta medinė spintelė. Viskas! Viskas taip pritvirtinta, prisukta, tarsi toji barža plaukiotų ne sekliu Nemunu, o jūromis ar vandenynais!
       – Cho! – nusijuokė Haris. – Maža kur ji gali plaukioti! Bet kas gi čia? Kas čia taip dvokia? Tarsi tvartu? Na, nelabai dvokia, kentėti galima, bet vis tiek? Net šniurkštelėjau nejučia nosimi.
       – A! – nusikvatojo Haris. – Taigi vasarą Zigmas čia kiaulę vežiojosi! Ji jau Šančiuose! Gera kiaulaitė buvo. Kaip žmogus, viską supranta! Atsigula, būdavo, ant denio įsauly...
       Jis dar ilgai būtų pasakojęs apie tą baržos įnamę, bet prisiminė, kad jau laikas vėl patraukti iš butelio, o patraukęs gerai užkimšo ir kyštelėjo po pagalve:
       – Gali čia daryt, ką tinkamas! Aš gal, žinai, snūstelėsiu... O tu čia taisykis.
       Ir jau kitą akimirką ėmė tyliai sirpti per miegus.
       Nuėjau į vairinę. Čiulpiau nepaprastai gardų džiūvėsį ir dairiausi čia pavandeniui, čia vėl prieš srovę. Iškart supratau – rašyt ir čia negalėsiu! Nepavyks susikaupti. Tik niekur nė nemaniau kraustytis iš šitos baržos, priešingai! Tegul dabar manęs kai kas paieško, pasikankina! Tada gal ir namuose atsiras ir kabinetas, ir visa, ko būtiniausiai reikia rašytojui! Iš faneros dangčiu pridengto cinkuotos skardos kibiro emaliuotu puodeliu pasisėmiau vandens ir vėl krimtau džiūvėsį.
       Žvelgdamas pavandeniui, regėjau tuščią miesto paplūdimį, toliau – vokiečių išsprogdintą tiltą ir raudoną pirties kampą už jo. Žinojau, kad už pakrantės guobų stovi galvijų skerdykla, dar toliau – buvusio dvaro mūriniai tvartai. O už jų – jau medelynas, šilelis, tuberkuliozės sanatorija, ir jau visai toli – platus slėnis, kuriame aną vasarą Vilniaus artistai sutemus dainavo Lovos operą „Pilėnai“. Klovos, nusišypsojau, tai mūsų močiutė stebėjosi – Lovos opera? Baimė žmonių suplūdo tuomet į panemunę ir nesiskirstė net iki ryto, kai artistai susikrovė savo pilį su visais kuorais į sunkvežimį ir išvažiavo dainuoti į kitą panemunės slėnį.
       O už Operos slėnio, Nemunas sruvo man jau nebežinoma vaga, toliau niekad neteko buvoti...
       Tada atsisukau ir užmečiau akį jau kiton pusėn. Čia dunksojo kitas tiltas, tas, iki kurio ir ėjau pylimu. Sako, buvo pats aukščiausias Nemuno tiltas... Toliau Klebono akmuo, kitapus jo Piemenų maudyklė, dar toliau sala, prie kurios kitados gyveno Indėnas Simutis... Viskas taip pažįstama! Taip pažįstama, kad, rodos, dabar, nieko nelaukęs, pakeltum inkarą ir pasileistum pasroviui į nežinią... a, kol Haris miega?
       Nuvijau šitą paiką mintį. Pamaži ėmė temti. Taip ir mačiau, kas dedasi mūsų namuose. Štai grįžę kas iš darbo, kas iš kiemo, prie vakarienės stalo ruošiasi sėstis mūsų šeimos nariai, jau ir sėdasi, kraunasi į lėkštes pietų likučius, tepasi sviestainius, kanda, kramto, tik mama staiga klausia: „Tai kur tas Jurgis?“ Visi tyli, valgo toliau, niekam aš nerūpiu! Tada mama išeina į kiemą, šūkteli kelis kartus ir grįžus sėdasi už stalo. Na, tegul tik pareina! – sako ponas tėvas, o Emilis jau šiepiasi patenkintas – jis visuomet su didžiausiu malonumu stebi vakarines egzekucijas! O Švabas irgi patenkintas – jam visuomet maža valgio, jis jau sušlamštė ir man skirtą dalį, dabar dairosi, ar aš netikėtai negrįšiu... Daugmaž taip įsivaizdavau padėtį namuose, tupėdamas vairinėje.
       Nusileidau į kubriką. Haris tebeparpė. Ant sienos kabojo mėlynu kaspinu perrišta gitara, anksčiau jos nė nepastebėjau. Kabojo ir žibalinė lempa. Pateliūskavau – esama ir žibalo! Čirkštelėjau degtuką, užsižibinau lempą, ir iš pastalės pakėlęs numestą knygą, įnikau ją skaityt. „Kapitono Blado odisėja“, kaip tik tai, ko man reikia!
       Haris tik apsivertė ant kito šono, bet nenubudo.
       Už iliuminatoriaus pusbalsiu gurgėjo Nemunas. Užpūčiau lempą, susirangiau virš Hario ant gulto ir nė nepajutau kaip įmigau. O nubudau nuo klaikaus šalčio! Ne tik geliančio, bet kiaurai, iki kaulų, smelkiančio. Brrrr! Virpėjau kaip drebulė. Virpėjau beveik taip, kaip laukdamas butelio, virpėjo škiperis Haris. Užsitempiau megztinį, bet drebulys tebepurtė. Haris tebeknarkė. Greta jo ant grindų užmačiau ir „Trejas devynerias“. Vos ant dugno belikę! Gudruolis! Sustiro, nubudo, mauktelėjo ir vėl deda į akį! O aš? Kas atnešė butelį? Didelis apmusijęs žadintuvas spintelės nišoje rodė tik kelias minutes po pirmos. Oi dar toli išganingas rytas, jūreiviška ruoša, pusryčiai... Pasilenkiau prie savo butelio nutaręs, kad dabar ne nuodėmė. Bet tą pačią akimirką, kai jau ruošiausi lyžtelėti, Haris stvėrė mane už rankos:
       – Tu ką? Pamirai? Škac!
       Bet pagalvojęs atlyžo:
       – Mažą mažą lašiuką! Kaip višta! Žiūrėk!
       Trauktinė užkaitino kraują, pajutau, kaip galva ima maloniai zvimbti... Joks šaltis nebebuvo baisus, aš vėl užmigau.
       Dabar mane pažadino balsai. Praplėšiau apsunkusius vokus: visai greta išvydau plačią kažkieno nugarą ir išgirdau:
       – Kokį tu čia Hari, driežą laikai, a?
       – Ne bobų reikalas! – atkirto mano globėjas. – Nu! Geriam?
       Nusisukęs į sieną, vėl pabandžiau užmigti, bet šįkart negelbėjo niekas – nei į ausis sukišti pirštai, nei ant galvos užtempta plona antklodė. Tada atsisėdau savo guoly ir ėmiau trintis akis. Oho, čia visa kompanija! Haris, trys nepažįstami ir dvi damos! Pala, pala... juk vieną tai aš irgi pažįstu! Juk čia Marytė! Marytė – Kristina, ta, kuri liaudies teatro scenoje vaidino Herkaus Manto sužadėtinę, o aš jos sūnų! Štai kur susitinkam – naktį, baržoje!
       – Maryt! – negarsiai šūktelėjau nuo viršaus, – čia aš, labas!
       Maniau, kad apsidžiaugs, nusišypsos, bet kur tau!
       – Matau, matau! – burbtelėjo ir vėl sulinksėjo šalia sėdinčiam barzdylai – šis laikė apkabinęs Herkaus Manto nuotaką per pečius: „Žinoma, kagoras pats puikiausias vynas šioje ašarų pakalnėje!“
       Barzdyla sukuždėjo jai kažką į rausvą auselę – Marytė atšlijo, atrodė, kad tuoj tvos savo kaimynui, bet tik nusikvatojo:
       – Jūs, Meridianai Afanasjevičiau, kartais panašus man į didelį dideeelį vaiką!
       Mat kaip! Nieko sau vaikas! Na ir tegul! Atsirado dama!
       Atsikėliau ir išėjau į denį. Miegai jau visai išlakstė. Virš Nemuno kabojo apvalus Mėnulis, o beveik pažeme skriejo tamsios debesų skiautės. Ne, apie rašytojystę baržoje nebuvo ko nė svajoti!
       Kai kitąryt aš iš dyko buvimo šveičiau kubriką, Haris dar miegojo. Nepabudo jis ir tuomet, kai aš atsirakinęs upeivių valtelę, nusiyriau į kitą Nemuno krantą – prie piliakalnio pasirinkti persirpusių gervuogių bei riešutų. Iš kubriko pasiėmiau ir ten kabojusius jūrinius žiūronus – kaip vėliau paaiškėjo, neveltui! Juk jau apypiete „savame“ krante išvydau vorelę vyrų ir moterų, kurie, pasidairydami į šalis, leidosi kaip tik prie Hario baržos. Aišku! Ko jie daugiau galėjo ieškoti, jei ne manęs! Pro žiūronus aiškiai mačiau, kaip Haris atkakliai purto galvą, daužosi į krūtinę ir moja ranka – užeikit, patys pasižiūrėkit! Būryje atpažinau ne tik tėvus ir brolius, bet ir keletą kiemo bičiulių, klasės draugų, o voros gale, vis klupdamas ant kurmiarausių, vilkosi kapitonas Filonovas... Dar mačiau, kaip Haris parodė ranka į miesto pusę...
       – Matai, – išdidžiai pareiškė jis man, kai parsiyriau. – Nepardaviau tavęs, brolau! Na... atneši?
       – Paskutinį kartą... – niūriai pasakiau.
       – Paskutinį, paskutinį! – apsidžiaugė škiperis.
       Dar gervuogiaudamas buvau numatęs, kad Haris vėl pareikalaus velnio lašų. Tad iškart nubėgau pas senąją naminės pardavėją Martą Butkus. Keista senutė, kaip ir jos pavardė. Save ji vadino austre ar vengre, ir buvo tokia sena, jog nebeatsiminė nė savo gimimo metų. Bet tik būtum pabandęs kaip nors ją apgauti – pavyzdžiui, sumokėti kokiom penkiom kapeikom mažiau! Geriau nė nebandyti! Atsisveikinau beveik su puse savo santaupų, užtat apsisukau bemat. Grįžau į laivą su buteliu balkšvo gėralo. Haris dantim išlupo popierinį kamštį ir paragavo.
       – Oho! šūktelėjo jis. – Šito tai nė paragaut negausi! Viskis!
       Daug, tiesa, ir jis negėrė – nuskubėjo urėdijon, kad iš ten paskambintų į Kauną, į Žiemos uostą. Nuėjo ir prašapo, matyt, sutiko kokį savo pažįstamą – turėjo čia tokių galybę.
       Likau vienas. Atsiverčiau storąjį sąsiuvinį ir pieštuku parašiau: VĖL RUDUO... O apačioje – iš ciklo „Metai“. Haris mane taip ir užklupo, palinkusį virš teksto, viską pasaulyje užmiršusį... Jei škiperis būtų manęs labai labai prašęs, aš gal ir būčiau jam perskaitęs tokias savo kūrybos eilutes:

       Palikęs tėtį, mamą, daržą,
       Aš atėjau į tavo baržą,
       Klastingas perėjūne, Hari!
       Nors niekas iš namų nevarė...

       Ruduo vėl. Gervuogės išsirpo.
       Šaltuos ūkuos namai ištirpo...
       Pro tėtį, mamą, tuščią daržą
       Tarsi vaiduoklis plaukia barža...

       Nežinia, ar Hariui būtų labai patikę tie žodžiai – „klastingas perėjūne Hari!“ Tikriausiai nebūtų! Bet mano poezija škiperio nė truputėlio nedomino. Nors ir buvo nusiteikęs gan lyriškai: tėškė ant stalo butelį „Kagoro“ ir smagiai pranešė:
       – Na, krabe, ruoškis! Vilkikas jau plaukia iš Aleksoto! šiąnakt bus čia, o paryčiais ir išplaukiami!
       Ir jis susigraudinęs ėmė pasakoti man, kaip bus liūdna žiemą. Kaip jis kiurksos purvinose vyninėse ir aludėse ir lauks tik vieno – naujos navigacijos pradžios! Gėrė tirštą kaip kiaulės kraujas kagorą ir vis labiau graudinosi. Ak, kaip pjausianti jį jo žmona Vitalija – be peilio! Reikalaus pinigų, maisto, išmetinės kiekvieną išgertą taurę ir bokalą... Ir vėl teksią krauti anglis, pjauti malkas... argi tai škiperio darbas?! Jis kone apsiverkė, tas Haris. Paskui nugriuvo ant gulto ir patarė:
       – Virsk ir tu ant šono. Kai jie atplauks, nebe miegai rūpės.
       Jis nė kiek neabejojo, kad ir aš plauksiu. O aš? Tiesą sakant, tik dabar ir apsisprendžiau – žinoma, plaukiu! Dar užkirtau šaltos žuvies su balta duona ir „virtau“. Bet mane pažadino ne vyrų balsai, o pojūtis, kad mes tarsi judam. Gal dar sapnuoju? Šokau į denį ir... ir prošal lėtai, bet ne akimirkai nesustodamas, slinko margas Nemuno krantas! Koks grožis! Buvau gatavas išbučiuoti Harį ir visus upeivius! Bet atsisukęs iš vairinės Haris tik smagiai mirktelėjo man, o vyrai buvo, matyt, vilkike.
       Vien dėl šitos kelionės barža vertėjo bėgti iš namų! Kai Harį pakeitė kitas smagus vaikinukas, šis tuoj atėjo pas mane, išvirė arbatos, papjaustė lašinukų, svogūną, duonos. Kaip gardu! O jis pasakojo apie kiekvieną Nemuno vingį, seklumą, rėvą, brastą – visur juk buvo kas nors juokingo ar liūdno atsitikę! Kai sustojome Birštone, aš išvydau dar du vyrus – nugairintus saulės ir vėjų, tokius pat blevyzgas ir dainininkus kaip Haris. Nė vienas į mane neskersakiavo, tik šyptelėdavo ir pasakydavo ką nors juokingo... Ir vėl prošal slinko rudenėjantys Nemuno krantai, krosnelėje traškėjo ugnis, aidėjo smagios dainos ir juokai.
       Vilkikas kartais ūktelėdavo ir vėl smagiai pukšėjo pasroviui. Pavakare jau subolavo Kauno prieplauka. Niekad nebuvau kirtęs tokios žuvienės su bulvėm ir pipirais!
       Haris parsivedė mane į savo namus, jis gyveno čia pat, šalia Rotušės. Jo žmonelė Vitalija manimi nė kiek neapsidžiaugė, bet abu vaikai draugiškai pasislinko, kai atėjo metas sėstis prie vakarienės stalo. Kitąryt dar gavau manų košės ir baltintos kavos. O, kaip pasikeitė Haris savo namuose! Tykus, paslaugus, mandagus kaip klierikas! Bet man jis pasakė:
       – Pinigo dar turi? Eime, palydėsiu tave į autobusų stotį... Bet ne, geriau važiuojam į Garliavos plentą. Aš tau sustabdysiu kokią mašiną, ir tave dovanai parveš. O dabar mudu dar alučio, gerai?
       Argi galėjau pasakyt – ne! Mudu pragėrėm aštuonis rublius. Tiesa, aš nusiurbiau vos pusę bokalo, užtat sutriauškiau du vėžius ir kramčiau sūrgalį.
       Kai pagaliau sustojo kažkoks sunkvežimis, Haris pasileido prie kabinos, o po minutės jau mojo man:
       – Greičiau! Nuveš! Na, lik sveikas, klajūne!
       Priėjau prie kabinos. Joje sėdėjo, mūsų kaimynas, šoferis Vitas Gyguolis, daktaro Gyguolio tikras brolis. Jis nepatikėjo:
       – Čia tuuu?
       Linktelėjau: aš, kas daugiau... Kaip bitės lėkėm vingiuotu, dulkėtu plentu. Gyguolis beveik visą kelią negalėjo atsidžiaugti, kas bus, kai mudu parvažiuosim! Jis juokėsi, mostagavo rankom, net vairą paleisdamas:
       – Oi, broliuk, kas tavęs laukia! Filonovas duodasi, ieško! Nemuną Simas kartim bado! Visas miestas, gali sakyt, ant kojų, o jis sau po Kauną vaikštinėja! Oi, nepavydžiu aš tau!
       Iš tikrųjų. Nors šok iš lekiančio sunkvežimio ties Balbieriškio skardžiu ir... amen!
       Bet jei ne šitas šoferis, man būtų viskas daug liūdniau baigęsi. Krūtine užstojo nuo lazdų, pančiu ir diržu... Žinoma, savo aš atsiėmiau, kur jau ne! Ilgai dar man primindavo šitą kelionę – ir piktai, ir pašaipiai...
       Bet viskas ilgainiui pasimiršta!
       Ir kai Nemunas ėmė nešti ledus, aš pajutau tą nenusakomą ilgesį, apie kurį man buvo pasakojęs rudaplaukis škiperis Haris: kasdien traukdavau prie upės, žvelgdamas į tolį, laukdamas – na, kada gi pasirodys vilkikai, baržos, sieliai?! Kada pagaliau prasidės lauktoji navigacija?
       O kai ji prasidėjo, irgi ėjau ir visų klausinėdavau: o kurgi Haris? Kodėl jis neatplaukia? Visi tik trūkčiojo pečiais, kol kartą toks jau žilas vyras pasivedėjo mane į šalį ir apsidairęs tyliai pasakė:
       – Tik tylėk! Kalėjime tavo Haris, įkliuvo!
       Aš taip ir išsižiojau, o žilis dar pridūrė:
       – Nieko, kitais metais atplauks! Ilgai jis nesėdės...
       Ir Jau nueidamas piktai tarstelėjo:
       – Na, nušvilpė porą maišų anglių iš prieplaukos! Kas nežino – visi taip daro! Vaikai šąla, pinigo nėr... O jį sučiupo ir, kaip sakoma, kad visi kiti bijotų...Na, einu! Neliūdėk!
       Bet ir kitą vasarą taip ir nesulaukiau Hario. Gal jis ir buvo atplaukęs, gal net klausinėjo manęs, panašiai kaip aš... Bet man jau rūpėjo vėl kiti dalykai. Pakentėkit, papasakosiu.

Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.

Į viršų

„NAKTIS YRA TAMSI KAIP KAZEMATAS“

       Padrė, be abejo, buvo teisus, tikindamas, kad Saulės audros sukelia karus, revoliucijas, turi neabejotinos įtakos derliams bei nederliams. Aš dar pridurčiau – jos sukelia sumaištį ir paprasto žmogaus gyvenime, netgi dešimtoko! Juste jutau: kai mus paleido vasaros atostogų – paskutinės atostogos mokykloje! Saulė buvo be galo aktyvi. Aš ne tik nusvilau kailį prie Nemuno ir negalėjau nei atsigulti ant nugaros, nei pasirodyti saulėkaitoje, tai dar būtų buvę pusiau su bėda!
       Pasijutau be galo vienišas, niekam nereikalingas ir, aišku, nesuprastas. Visi išsivažinėjo, išsilakstė, stačiai dingo iš akiračio! Net Mildutė nieko nepranešusi ėmė ir išmovė į kažkokią gimnastų vasaros stovyklą – visiškai atsitiktinai prie Sporto mokyklos išvydau jau burzgianti autobusiuką – ten jau buvo susėdusi visą jų, gimnastų, komanda – treneris Severinas Volungė, Berenius, Letkė, Seriožka, ir, aišku, Milda, kur jau ne! Teisybė, pamojavo iškišusi rankutę pro apmusijusį langą, šūktelėjo, kad parašys laišką ir... nuburzgė Prienų kryptimi. Še tau kad nori!
       Saulėje siautė audros, uraganas kunkuliavo ir manyje! Taip norėjosi susikaupusius jausmus ir kartėlį išlieti nekaltame popieriaus lape! Nagai niežėjo, taip knietėjo rašyti! Privalai rašyti! Kažkas nematomas kartojo ir kartojo man šitą imperatyvą, bet jeigu tasai „kažkas“ būtų virtęs apčiuopiamu žmogumi, ar bent nujaučiama dvasia, su kuria įmanoma žmoniškai pasišnekėti, aš nieko nelaukęs būčiau uždavęs vienut vienintelį klausimą:
       – Suprantu, privalau. Ir noriu! Bet kur?
       Prisiminiau visus savo apgailėtinus bandymus susirasti vadinamąją „kūrybinę nišą“ – kamputį tėvų miegamajame, bunkerį, baržą... Tai buvo skaudžios pamokos! Supratau, kad čia niekas nepadės, turi kliautis vien savo protu ir jėgomis. Taip, tačiau tai buvo tik gūdūs teoriniai samprotavimai! Kaip apmaudu, galvojau, tie, kurie turi puikiausias sąlygas kurti, tik graužia plunksnakočio galą, varto akis ir dūsauja! Jie net nežino apie ką rašyti! O jei ir rašo, tai vis apie tą patį pavasarį, parskridusius varnėnus, žvaigždynų mirgėjimą. Žinoma, tegul rašo, ir tai jau šis tas! Bet kai žmogų drasko tikra kūrybinė kančia, jis, aišku, neturi tokios vietelės, kur niekas nedirsčiotų per petį, slapta neskaitinėtų karštligiškai parašytų puslapių ir nekrizentų. Gerai, jei dar į saują!
       Menkai mane teguodė ir tas faktas, kad vasara visiškai netinkamas metas kūrybai – šitai žino net pradedantieji! Paklauskit, beveik kiekvienas atsakys, kad jam geriausia rašyti rudenį, pilant už lango lietui, apsiavus vilnonėmis kojinėmis, siurbčiojam aviečių arbatą ir pan. Aš tik sarkastiškai šypsodavausi, klausydamasis tokių svaičiojimų. Duokit man rūsį, palėpę, tvartelį, ir aš jums parodysiu, ko vertos tokios kalbos! Buvau jau tiek sunokęs kūrybai, jog nė negalvojau apie žvakę, kaukolę ir taurę. Paistalai!
       Po karščių ūžtelėjo liūtys, paskui stojo šilti, malonūs orai. Prasidėjo žemuogės, netruko ateiti ir Joninės – jas tuomet buvo jau leidę švęsti, tik žiūrėjo, kad nebūtų kokių nukrypimų, pernelyg šlovinamos pagonybės, o ir kunigaikščių kulto! Taip, dėl kulto anuomet vyravo labai griežta nuomonė – pakako Stalino, tad ir jokių vytautų su kęstučiais nereik!
       Taigi, Joninės! Minios suplaukė prie Nemuno, kur buvo pristatyta galybė laikinų būdelių, stoginių, prekyba vyko ir iš sunkvežimių kėbulų, ir net iš po skverno. Liejosi vynas, alus, visur liepsnojo laužai, atjojo kunigaikštis Alytis, išlaisvino iš kryžiuočių Mirgausėlę, stvėrė ją į glėbį ir nusinešė į avietyną. Visi vaikščiojo poromis, susikibę už rankelių, šoko polkutes ir valsus. Tik aš slampinėjau vienui vienas, niūrus kaip debesis – niekas man čia nebuvo miela, net gėda, kad taip. Tiesa, paskui sutikau Bundzių, bet šis ilgšis buvo dar niūresnis už mane – bambėjo, kad tėvas paslėpęs meškeres, nes motina užklupusi rūkant. Malonu, kad ne tau vienam nesiseka, tik ar palyginsi kažkokias meškeres su natūralia kūrybine kančia! Bundzius, tiesa, nupirko alaus, bet vos susėdom po alksniukais ir atsikimšę užsivertėm butelius, it iš po žemių išdygo Bundziaus teta Stefanija ir taip garsiai ėmė mudu gėdinti, kad ir alutis pasidarė nebegardus.
       Na, nugriaudėjo Joninės, baigėsi žemuogės, ir vieną saulėtą priešpietę, slampinėdamas panemuniais, netikėtai pastebėjau, kad viena nesenų prekeivių būda tebestovi kaip stovėjus! Priėjau, įžengiau vidun – tuščia! Tiesa, viduje kažkas jau bandė kūrenti laužą, kažkas gal slėpėsi nuo lietaus. Ek, toptelėjo, juk vieną dieną ją vis tiek sudegins, supleškins, tai ar ne geriau... Tikrai! Tai argi ne geriau parsitempti išsiardžius šitą puikų namelį namo ir pasistatyti už tvartų po ąžuolu?
       Matyt, Saulėje, ką tik prasidėjo dar viena audra, nes mano širdis pašėlo tvaksėti kaip kūjis – buvau gatavas dabar pat imti tą visą būdą, užsimesti ant kupros ir neštis namo! Ne, ji tiesiog puiki! Gatavi kūrybos namai! Lentos obliuotos, nudažyta malonia žalia spalva – nesiskirs iš aplinkos, nevilios smalsuolių... Reikia tik paskubėt! Nes jei piemenys nesukūrens, tai kitas godus žmogus parsigabens tas puikias lentas kokiam niekingam įgeidžiui patenkinti. Sukals, pavyzdžiui, šuns būdą, ar geriausiu atveju rūkyklą, o gal ir tupyklą! Va ir visa poezija! Buvau tikras, kad visame mieste nebūtų atsiradę nė vieno, kuris būtų svajojęs šią likimui pasmerktą būdą paversti savo darbo kabinetu, rašytojiška priebėga! Išskyrus mane, žinoma! Toks Bundzius, pavyzdžiui, pasikabintų čia hamaką ir suptųsi per dienas! Ak, Bundzius! Jis ir taip turi jaukią mansardą, kur knebinėja radijo lempas!
       Aš neturėjau nieko. Ši būda galėjo mane išgelbėti, arba pražudyti. Arba – arba!
       Paklibinau vieną lentą, paskui ir antrą... Juokas! Ne, nėra ko laukti! Juolab, kad ir brangūs tėveliai jau vakar išvyko į pajūrį, namuose tylu. Na, oplia!
       Padariau tris „reisus“, bet ir nusikaliau kaip mulas nešulinis. Tada patys pasisiūlė – Bundzius ir Šurka, o paskutiniuoju žygiu, kuriame dalyvavo bent septynetas nešikų, viską iki paskutinio lentgalio parsigabenau ir sukroviau kaip tik ten, kur ir buvau numatęs – po ąžuolu, už tvartų. Rami vietelė, tyki. Nešikus pavaišinau dar šviežoku, tik pernykščiu, vynu iš rūsio, ir jie tuoj uždainavo! Tildžiau kaip įmanydamas – kam bereikalingo triukšmo, žinot, kokie čia kaimynai!
       Na mat, šyptelėjau, vyno bus, žvakių irgi apsčiai turiu... O kitądien, visai netikėtai, sutikau Razgaitį, palydėjau jį iki tokios tuščios vasarą mokyklos, ir senukas nedvejodamas atrakino anatomijos kabineto duris. Jis jau žinojo, ko man reikia – paprastas žmogus kitąkart geriau tave supranta nei koks pasipūtęs mokslininkas:
       – Neškis va šitą, jei nori! Toji ilga mokytoja liepė išmest, rudenį naują atveš.
       Taip nelauktai įsigijau ir paskutinįjį kūrybai reikalingą atributą – žmogaus muliažą. Pamenat iš anatomijos? Toks patogus daiktas – gali atvert krūtinę, išimt širdį, plaučius, kepenis... Žinia, ne kaukolė, bet nė kiek ne blogiau. Net nežinojau kaip dėkoti gerajam žmogui!
       Kūrybos namų statyba užvirė kaip katilas po kaitria ugnimi – visas kiemas noriai atėjo į talką, net Untė Poškus, kuris šiuose darbuose turėjo ir įgūdžių, ir ūpo stengtis –žinojo, kad didysis vyno butelis rūsyje dar beveik pilnas. Tai jis, Untė, kaip tikras meistras įdėjo duris ir puikiai paklojo grindis – niekas kitas čia nebūtų sugebėjęs šitaip. Untė, tiesa, žinojo, iš kur atkeliavo šitos statybinės medžiagos, bet tik gudriai šypsojo ir pūtė tirštą „Auroros“ dūmą. Juk ir savo karvelidę pernai jis ne iš kitokių resursų susikalė!
       Ne, svarsčiau žiūrėdamas į tiesiog akyse kylančias sienas, čia jau ne bunkeris, ir ne barža! Tikras namelis po ąžuolu! O, taip ir reikės užrašyti viršum durų – „Milžino paunksmėje“! Štai jau ir langas įdėtas, bus ir langinė... Untė taip įsitraukė į darbą, kad net pietaut nėjo! Aš ir kiti pagalbininkai tik ir klausėm jo trumpų, dalykiškų komandų: Palaikyk! Paduok! Paleisk! Imk!
       – Jau buvau numatęs, kad į vidų atsitempsiu seną stalą, kėdę, atsinešiu tą vaikystėje išgulėtą sudedamą lovutę, dar gera bus!..
       Bet jau pavakare, Untei dedant tikrą užraktą, prie mano namo visai netikėtai pasirodė kaimynas pensininkas Zmejauskas – postambis, kresnas vyras su šiaudelių skrybėle. Iškart pasakysiu – nemalonus tai buvo žmogus, neseniai čia atkilęs, nusipirkęs didelį mirusių kaimynų Dzingų namą. Kaži, už kokius pinigus? Jo daržą nuo mano kuklaus sklypelio paąžuolėje teskyrė tik gana aukšta, tačiau nesunkiai įveikiama vielų tvora... Jau ir anksčiau, statybai vos prasidėjus, pastebėjau, kad Zmejauskas itin dažnai ėmė šmėsčioti verandoje, kaišioti savo skrybėlėtą galvą ir pro langą. Gero tai nežadėjo! Niekam čia tas Zmejauskas nebuvo prie širdies – toks išdidus, ne su kiekvienu ir pasilabinti linkęs. Mat prismaigstė į savo žemę vaismedžių, prisodino vaiskrūmių, braškių ir saugojo savo gera, kaip tikras, mums tik iš knygų pažįstamas, plantatorius. Jau buvo įskundęs tėvui ir mane, kad pirmas nekeliu prieš jį kepurės! Būta prieš ką! Be to, aš net ir per didžiausius šalčius vaikštau vienplaukis. Man priminė jis ir kažkurį buožę iš Baltušio „Parduotų vasarų“ – gal Dirdą?
       Dirdą, ne Dirdą, bet tas žmogėnas labai man nepatiko. Buvau tikras, ir kaip vėliau paaiškėjo pamatuotai, kad jei tėveliai nesikaitintų Palangoje, jis jau seniausiai būtų pareiškęs protestą dėl pavojingos karinės bazės jo interesų zonoje statybos.
       Tuo tarpu Untė įdėjo vienintelį langą – jis žvelgė į Zmejausko braškes, serbentus, kitas daržo kultūras – ir pasakė:
       – Gali jau nešt vyną – įkurtuvės!
       Jokių įkurtuvių, aišku, nebuvo – Untė pasėdėjo, išgėrė vyno, parūkė, ėmė girtis savo nuotykiais, savo karveliais, ko norėt iš įkaušusio pusbernio! Tik kol jis puikavosi savo sėkme tarp moterų, Zmejauskas vis trypinėjo netoliese –čia kokią obelaitę parems, čia piktžolę išraus, čia vėl ką prasimanys. Ir vis dėbčioja, blėsčioja mūsų pusėn – baisiai jam nepatinka mano statinys!
       – Tu nešauk kaip laukinis! – pasakiau Untei. – Aš ne kurčias!
       Tada Untė mauktelėjo vyno, supyko ir ėmė dar garsiau šaukti:
       – Ką! Tu šito karajiedo baidaisi?! Tu čia gimei, užaugai, o jis išlindo kaip Pilypas iš kanapių ir nori savo tvarką įvest!
       Taip ir panašiai. O Zmejauskas, matau, čiaupo lūpas, rauko antakius, traškina pirštų sąnarius – viską, gyvatė, girdi!
       – Zmejauskas! – šaukia Untė dar garsiau. – Kokia čia pavardė? Tiesiai sakyk – Gyvatėnas!
       Matyk tik! Untė nebuvo koks lingvistas, o taip taikliai pastebėjo! Tikras Gyvatėnas!
       Nerami man buvo pirmoji naktis savo nuosavuose Kūrybos namuose. Tiesa, ošė ąžuolas, čirpė žiogeliai, bet kaži koks nerimas gniaužė mano jauną širdį – kas bus toliau?
       O kitą dieną laiškanešys atnešė Mildutės laišką. Gyrėsi baisiausiai, beveik kaip Untė! Kiek naujų draugų, kokia jūra! Kaip jie dirba „pagal visai naują sistemą“. Apmaudu man buvo ir nė kiek neįdomu. Aš per tą laiką daugiau nuveikiau – tapau savininku, neteisėtu ir su neramia sąžine – kas bus toliau? Tik laiškelio gale gimnastė iš mandagumo pasiteiravo, kaip man einasi – „tikriausiai be galo nuobodžiauji provincijoj?“ Kur jau ne! Kuo jau kuo, bet nuobodžiu tikrai negalėjau skųstis!
       Širdį glostė nebent tai, kad kiti kaimynai labai netgi palankiai vertino mano sumanymą, statybos užmojį ir tempą. Štai Poškuvienė atidavė seną gėlėtą savo užuolaidą – paėmiau nenorėdamas užgauti. Bundziaus mama, išsilavinusi moteris, gydytoja, pati atnešė pintą krėslą, nenaują, tas tiesa, ir puikią oleografiją – Briulovo „Paskutinę Pompėjos dieną“, apie kurią jau vėliau kažkur perskaičiau:
       Diena Pompėjos paskutinė –
       Teptukui rusų – pirmutinė!
       Inteligentas žmogus, matydamas kitą inteligentą kuriantis, visuomet parems, patars, nepašykštės gero žodžio. Razgaitis atvilko kelis pageltusius „Ūkininko patarėjo“ komplektus, o prošal kažkur žygiavęs mamos direktorius, pats bandąs plunksną lituanistas Darutis, nusistebėjo statyba ir patyręs, kas čia netrukus vyks, širdingai pradžiugo:
       – Maladec! – tarė lituanistas. – Seniai reikėjo! Atrodo, kad ir mūsų užkampyje ima kaltis pirmieji gležni kūrybos daigai! Užsuk kada, pasišnekučiuosim!
       Tik Zmejauskas nebuvo inteligentas, kad ir dėvėjo šiaudelių skrybėlę. Zmejauskui ėjo septyniasdešimt antrieji, man – septyniolikti. Bet abu buvom potencialūs priešai. Aš teturėjau jaunatviškos energijos ir entuziazmo jūrą, jo pusėje buvo patirtis, nuožmi neapykanta ir, žinoma, niekam tikę įstatymai... Aišku, įstatymo, draudžiančio „statyti kūrybos namus greta individualių, pensijon išėjusių asmenų, namų bei plantacijų“, nebuvo, bet tokie kaip Zmejauskas čia puikiausiai galėjo pritaikyti ir bet kurį kitą, juolab, kad senutis puikiausiai nutuokė iš kur atkeliavo tos žalios lentos! „Už visuomeninio turto grobstymą ir jo panaudojimą smulkiaburžuazinėms ambicijoms bei poreikiams patenkinti...“ Ką aš žinau – gal šitaip, gal panašiai! Apie tokius anuomet laikraščiai labai dažnai rašydavo, visi tie straipsniai ir feljetonai baigdavosi citatomis iš Baudžiamojo kodekso.
       Sėdėjau už savo darbo stalo. Į mane žvelgė homo sapiens muliažas iš Razgaičio rūsiuko. Išėmiau ir vėl padėjau vieton širdį – ji atrodė šalta ir nejautri. Kaip Zmejausko, dingtelėjo, o jis jau brovėsi pro savo agrastus ir priėjęs užsikvempė ant tvoros. Apsimečiau, kad nematau. Apsimečiau, kad braukau prirašytą rankraštį, ir senis neištvėrė:
       – Labas, – burbtelėjo. – Reik pasikalbėti!
       Kur dėsies, atsigręžiau ir nutaisiau miną – „aš Jūsų klausau, dėde!“
       – Griauk tu šitą savo būdą, kol nevėlu! – kone taikiai patarė kaimynas. – Pats supranti, kad aš nepakęsiu! Tu da nieko, bet žinok – prieis čia visokių valkatų, mergų, bus triukšmas – iškart kviečiu miliciją! Iškart, kitaip nė nesitikėk!
       – Jokių mergų! – prižadėjau. – Jokių valkatų, ką jūs! Aš...
       Mudu, ko gero, būtume visai taikiai pasišnekučiavę, bet iš kažkur prie namelio durų išdygo Untė, grauždamas dar žalią obuoliuką, pasiklausė pokalbio, jau buvo kažką besakąs, bet jį pirmas pamatė Zmejauskas:
       – Va! Pirmas banditas! Ar man tų jo karvelių negana?
       Untė buvo nepėsčias:
       – Ko jūs čia šūkalojat! Mes čia šimtą metų gyvenam!
       – Matai, matai! – demagogiškai pasigavo Zmejauskas. – Lojat! Aš jam loju! Ne, nieko nebus! Griauk šitą tvartelį kol nevėlu!
       – Tvartelį!? – dabar jau ir aš nebeištvėriau. – Tamstai čia tvartelis?
       – Žinau, žinau! – nusikvatojo kaimynas. – Prisivilkai baidyklių, žvakę žibini! Nieko sau „židinys“!
       Ne, jis buvo stačiai nepakenčiamas! Ir pernelyg sveikas, stamantrus senis, kad netikėtai padėtų šaukštą.
       Untė pakėlė savo blukias akutes:
       – Aš jam ir elektrą įvesiu!
       – Pabandyk! – riktelėjo senis. – Aš pats elektros tinkluose dirbau, žinau, ką su tokiais elektrikais daryt!
       Elektra, pagalvojau, būtų nuostabu. Tada net tamsiausią naktį... atsikeli, rašai!
       Vakare atėjo Bundzius, atsinešė išklerusį tranzistorių ir ėmė sukalioti. Nelabai buvau patenkintas, bet negi varysi šalin! Jis lentas kaip jautis vilko, motina štai Briulovą atidavė. Mille, mille serenado! – kažkur, gal kitam Europos šone, ėmė šūkauti kažkoks patrakęs italas iš Bundziaus tranzo, o Gyvatėnas – gal tyčia? – susiruošė kaišioti rykštes į savo vos pakilusius nuo žemės žirnius. Ponia Zmejauskienė sėdėjo verandoje, gėrė arbatą ir rūkė. Į vyro reikalus kištis jai atrodė pernelyg žema.
       – Išjunk! – pribėgęs sušnypštė Zmejauskas. – Tuoj pat išjunk, arba!..
       – Išjunk, Bundziau, – nuvargusiu balsu paprašiau bičiulį. – Matai, kokie čia nervingi klausytojai!
       Ką gi, Bundzius sukrizeno savo bundzišku, gomuriniu juoku ir išjungė...
       Tokios tat buvo pirmosios kūrybos namų dienos! Namelio likimas, švelniai tariant, karojo ant Marytės plauko! Vaikystėje panašiai šaukdavom:
       Mare! Mare! Tavo vyrą karia!
       Vidury laukų ant šešių plaukų!
       Čia viskas karojo vos ant vieno...
       Sutemus užsidegiau žvakę, šalia pasistačiau žmogaus modelį su atdara krūtinės ląsta, prisiversdamas išmaukiau puodelį rūgštaus uogų vyno ir palinkau, kaip sakoma, prie tuščio popieriaus lapo...
       Jau vakaras vėlus. Pelėdų metas.
       Tik mėnuo žvalgos virš klaidžių miškų...
       Naktis yra...
       Tik ūmai tamsoje kažkas šlumštelėjo ant grindų. Krūptelėjau, pakėliau žvakidę, pašviečiau. A! – su palengvėjimu atsidusau, čia tik kepenys iškrito, o aš jau... Uždariau krūtinės ląstą, pastūmiau muliažą tolėliau – nesipainiok, kai aš dirbu!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas...
       Ne, čia jau nebe kepenys, čia kažkas kita! Ištykinau iš namelio ir žvilgtelėjau per tvorą – ten blykčiojo žibintuvėlis, šlamėjo lapai, trūkčiojo vos gniaužiamas juokas. Užsidengiau akis – žibintuvėlis plykstelėjo į mane.
       – Tss! – pasigirdo iš tamsos. – Tu nieko nematei!
       Man nusviro rankos. Užsiverčiau ir išgėriau beveik pilną stiklinę tos rūgšties. Taip ir pasigerti galima! Ek, vaikinai! Juk Zmejausko braškėse siautė ne kas nors kitas, o mano lentnešiai!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas,
       Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
       Štai kaip užbaigiau tą posmelį. Tarsi lemtį nujausdamas!
       Bet ar tie metai labai gausūs braškių buvo, ar Zmejauskas nusprendė, kad dėl kelių uogų dar neverta kelti fatališkos bylos – jokio atgarsio! Tiesa, negalėjau patikėti ir tuo, kad vadovaudamasis sveika nuovoka, kaimynas turėjo suprasti, kad daržai siaubiami ir ten, kur nėra jokių kūrybos namų. Ryte mačiau, kaip jis krapštosi darže ir net niūniuoja kažkokią karingą melodiją...
       Kalant lentyną parankinėms knygoms bei rankraščiams krauti, atbėgo broliukas Emilis:
       – Eik! Laiškanešys!
       Net viduriai atšalo. Kas gi čia dabar? Nejau kvietimas į teismą?
       – Pasirašykit! – mandagiai bedė storu pirštu senutis Jurčikonis, laiškanešys. – Telegrama.
       „GRĮŽTU PENKTADIENĮ KBL POPIET TŠK MILDA“
       Širdis suplakė kaip laikrodininko Žukovo dviračio motorėlis: grįžta! Grįžta vis dėlto!
       Mildutei mano namai taip patiko, kad jeigu ne paskalų baimė ir rūstus jos pačios moralinis kodeksas, ji tą pačią dieną būtų čia apsigyvenusi! Aiktelėjo, suplojo delniukais, išrietė tiltelį, padarė špagatą – vis iš džiaugsmo! Tada nulėkusi namo atvilko tokį dar ne visiškai nučiurintą kilimėlį, vazą gėlėm merkti ir sugedusį sieninį laikrodį. Iškart pasidarė triskart jaukiau. Ne, gyventi buvo galima, ir dar kaip gyventi! Ir ne tik gyventi, bet ir kurt!
       Kaip gaila, kad aš tik po ketvirčio amžiaus išgirdau ir iškart išmokau savo gero bičiulio poeto kandų ketureilį apie gyvenimą bei kūrybą! Ką gi, geriau vėliau, nei...
       Plačioj ir galingoj šaly
       Gyventi ir kurti gali!
       Gali sau gyventi ir kurt,
       Kaip niekur pasauly kitur¹!
       Kaip jis, ketureilis, man būtų andai tikęs! O dabar mudu su Mildute sėdėjom kūrybos oazėje, žvelgėm pro langą kaip lėtai už beržų ir klevų sėda saulė, kaip padebesy nardo Untės vartikliai ir ąžuole zvimbia auksiniai grambuoliai... Nuo verandos aidėjo negarsi šneka ir judėjo tamsūs šešėliai. Netoli buvo toji veranda, nesunku buvo išgirsti kaip vienas šešėlis taria kitam:
       – Tu matai... Jau ir mergas ėmė vedžiotis! Nieko, parvažiuos tėvai!
       Milda patempė lūpą, paskui įtūžo:
       – Aš – merga? Tuojau eik ir pasakyk, kas aš! Bijai?
       Veltui aiškinau, kad tiems žmonėms viskas juoda, kad nieko švento jiems jau seniai nebėra, todėl ir patys vaikų neturi!
       – Bailys! Taip ir žinojau – bailys!
       Ir nėrė pro duris. Pasivijau ją už Dailidės, tik. Ėjo iškėlusi galvą, nė nežiūrėdama į mano pusę, kai pabandžiau paimt už rankos, vos galvos nepalydėjau:
       – Šalin! Aš tau ne merga!
       Na mat! Tai džiaugtųsi Zmejauskas!
       Namo dūlinau kaip žemes pardavęs – per tą gyvatėną ir Mildą praradau!
       – Aūū! – šūktelėjo kažkas iš tamsos. – Kur žygiuoji?
       Nustebau: iš tamsos išlindęs siluetas virto Džeine Pankute, mano kaimynėle, su kuria kitados mandolinas brązginom.
       – O tu čia ką veiki? – savo ruožtu nusistebėjau aš. –Viena?
       – Kasvakar darau gimnastiką! – ji padarė persivertimą šonu, tamsoje tai nėra labai paprasta!
       – Oho! – nusistebėjau. – Tu, Džeine, toli eisi!
       – Tavo Milda dar toliau! – nusijuokė ji. Pasikviečiau ją užeiti, dabar juk vis tiek! O ir kaimynė vis dėlto – išaugus, išgražėjus, nė nepastebėjau kažkaip. Uždegiau žvakę, ėmiau vaišinti ledinukais. Ir še tau! Kaip kokiam prastam filme – atsivėrė durys, įžengė įraudus Milda, jau buvo betiesianti į mane rankas, bet išvydusi Džeinė taip apstulbo, jog nė žodžio netarusi, spruko atbula ir tiek aš ją temačiau! Dabar jau amen! – pagalvojau. Taip. Dabar jau viskam amen.
       Mes rašėm meilės laiškus ir diktantus,
       Mes krėtėm kriaušes svetimam sode.
       Dabar tos dienos žemėj nugyventos
       Lyg žydros valtys ežero dugne...²
       Šį posmelį sukūrė kitas mano bičiulis, poetas. Kaip jis tinka anoms dienoms! Bet ir jis tuomet dar nebuvo sukurtas...
       Likęs vienas bandžiau rašyti, bet viską sudraskiau į skutus.
       O rytą nutariau visai dienai išeiti iš namų, pabūti akis į akį su Motina Gamta, pasisemti jėgų ir viską ištverti! Pasiėmiau valgyti, gerti, įsimečiau peilį ir panemune nudrožiau net iki Kaniūkų. Nejučia praėjo ši graži vienatvės ir apmąstymų diena, atgal traukiau kupinas ryžto nepasiduoti, ištverti visus bandymus ir pagundas, bet dar miške mane pasitiko būrelis anų vagišių:
       – Viskas! Griauna! Neik geriau ten!
       Kur tu, žmogau, neisi! Tekinas pasileidau! Jau iš tolo išgirdau balsus ir kirvio dunksėjimą, lūžtančių lentų traškesį, ir traukomų vinių cypimą... Varge! Niekam nelinkiu išvysti ką nors panašaus! Pats ponas tėvas kirviu įtūžęs ardė mano pastatą, jam talkino ne kas kitas, o Untė! Pasilipęs ant žemo suolelio, iš savo pusės šį judą darbą stebėjo Zmejauskas, šalia jo stovėjo kažkoks valdžios atstovas su juodu portfeliu rankoje. Nuo verandos, prisidengusi akis nuo besileidžiančios saulės spindulių, šypsodama iš tolo žvelgė ir ponia Zmejauskienė...
       Mane išvydęs, tėvas tik sušvokštė:
       – Na, prisivirei košės? Pats ir srėbsi, rūkštele!
       – Krylovo „Kiaulė po ąžuolu“! – plonu balseliu sukikeno Zmejauskas. Mat viršum durų jau buvau spėjęs dažais nutepti raides – „Milžino paunksmėje“... Kaip jo perkūnas nenutrenkė, lig šiolei negaliu suvokt!..
       Apsisukau ir patraukiau miesto sodo link. Jau iš tolo išgirdau dūdų orkestrą, gamtoj tokie garsai visuomet kur tas labiau jaudrina. Tačiau ne orkestras man dabar rūpėjo! Ne šokiai parko aikštelėje – aplink ją jau būriavosi panelės pūstais sijonais ir į juodas siauras kelnes įlindę bernužėliai.
       Šalia aikštelės gaudė alaus paviljonas – štai kur aš pasukau. Sukrapštęs kapeikas, nusipirkau bokalą putojančio alaus, prisėdau kaip koks neseniai skaityto Remarko herojus ir neskubėdamas gurkšnojau. Viskas man dabar buvo vis tiek! Ana, sėdi, alų geria Parakinis? Tegul, į sveikatą! Antai, su Vincuku Cukrum aikštelėje jau sukasi Mildutė? Tegul sukasi, sėkmės! Niekam juk nerūpi, kas dedasi mano paniekintoj širdy, prispjaudytoj sieloje!
       Naktis yra tamsi kaip kazematas,
       Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
       Nei telegramų... – dar šyptelėjau, žvelgdamas, kaip po Vincuko Cukraus, Mildą šokdina jau Adomas. Būk laiminga, kuždėjo mano lūpos, būk laiminga!
       Tada ant mano peties nusileido kažkieno lengva, kaulėta ranka... Jau ir tu, Giltinėle? – beveik nenustebau, tačiau čia buvo tik maestro Barzdžius. Jis kvatojo iš širdies ir iš plaučių, išklausęs mano nelinksmą kūrybos namų istoriją, ir keista – už šitokį juoką aš nebepykau! Maestro atnešė alaus, žuvies, žirnių, susėdom kaip tikri menininkai, ar kas. Jis man pasakojo, kaip jis šitame parke dar Smetonos laikais jodinėjęs baltu žirgu ir jį sveikinęs pats burmistras...
       – Taigi! – sakė senasis keramikas. – Kiekvienam išmuša jo Žvaigždžių valanda!
       Maloniai apsvaigęs kinkavau galvą, kuo nuoširdžiausiai jam pritardamas. Vėl viskas atrodė lengva, viskas nesvarbu ir paprasta. Tik staiga – o gal tik man atrodė, kad staiga – iš už nugaros piktas mergiškas balsas sviedė.
       – Girtuoklis!
       Aš atsisukau, apsidairiau. Ten stovėjo Milda.
       – Girtuoklis! – pakartojo ji. Dabar jau supratau, kad šis nemalonus žodis, skiriamas ne kažkam iš kelių šimtų alų puntančių vyrų, o tik man, man vienam! Ir aš išsišiepiau iki ausų. O gavęs pirmąjį gyvenime moterišką antausį, beveik patenkintas pasitryniau užkaitusį žandą:
       – Kur tu taip išmokai?
       Dar norėjau kažką sakyti, bet ji jau buvo apsisukusi ir nubėgusi į aikštelę. Na ir gerai!
       Traukiau vienas per tamsų mišką... pažemintas, netekės pastogės, išduotas visų ik vienam! Tuomet aš dar nežinojau, kad yra tokia būsena, „Weltschmerz'as“, pojūtis, kai vienam jaunam žmogui skauda už visą pasaulį... Gal ir gerai, kad nežinojau.
       Kojos mane atvedė prie Dailidės – tamsaus, dumblino, klampaus miško ežerėlio. Buvusios senvagės. Prisėdau į šiltas smilgas, paskui ir išsitiesiau. Kurkė varlės. Kažkur toliau pupsėjo vienišas motociklas. Buvo truputėlį juokinga ir truputėlį pikta. Ant savęs irgi. Bet nieko, galvojau gulėdamas aukštielninkas ir žvelgdamas į neaprėpiamus žvaigždynus, gyventi dar galima! Ir kurt, ir kurt! – sukrutėjo manyje mažas velniūkštis. Pro eglių viršūnes nušvilpė būrelis jaunų ančių. Paskui dar vienas. Dangaus aukštybėse kažkas brakštelėjo – vasara pakrypo į antrąją savo pusę.

¹ Antanas A. Jonynas. (Atgal>>>)
² Vytautas Skripka. (Atgal>>>)

Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.

Į viršų

LIUDO V. PAKLYDIMAI

       Gal kitaip derėtų pavadinti paskutiniąją paauglystės istoriją? Tik kas pasakys, kad ji paskutinė? Vis dėlto, koks nors prakutęs nūdienis psichologas ar sociologas, ko gero, pasakytų: Taip, tai buvo labai svarbus įvykis, turėjęs neabejotinų pasekmių asmenybės formavimuisi, pažiūroms į gyvenimą, mirtį ir tam, apie ką mes visi linkę verčiau patylėti.
       Iš šalies, iš šiuolaikinių mokslo ar kosmoso aukštumų žvelgiant, tas įvykis, ar netgi šiokia tokia įvykių virtinėlė, atrodytų gan banaliai, visiškai nesensacingai: kažkoks provincijos abiturientas, rašydamas stojamųjų egzaminų į Alma Matris Vilnensis rašinėlį, dėl tam tikrų aplinkybių privėlė klaidelių, kad ir nežymių, bet jų pakako, kad tikrintojai nesvyruodami įkeptų nebe trejetą, kaip atsitikdavo mokykloje, o kažkokį koktų žodį patenkinamai, palikusį nuosėdų visam to vargšo gyvenimui.
       Kas be ko, ilgainiui žmogus ima su atlaidžia šypsenėle žvelgti netgi į kur kas tragiškesnius, net nebepataisomus dalykus, tačiau ir šiandien, prisiminęs savo rašinį apie visiems neblogai pažįstamo Liudo Vasario paklydimus, pajuntu keistą kartėlį – kaipgi ten viskas nutiko?
       O, iš pradžių taip viskas puikiai klostėsi! Kaip šiandien regiu tokią mažytę, blausią auditoriją viename Filologyno užkaboryje. Šiandien čia viskas neva žiba – parketai, menai, tik ano rūstaus jaukumo nė kvapo nebelikę. Ar gali būti rūstus jaukumas? Taip, gali. Anuomet be jokio vargo į sienos plyšį ranką būtum sukišęs iki pat alkūnės. Lapkričio, pavyzdžiui, mėnesį, iš burnos einant garui, susigūžusios į nestorus gelumbės paltus su netikro kailio apykaklėmis, mūsų germanistės iki sutemų nagrinėdavo nuobodžius vokiškus sakinius arba iki užkimimo kartodavo beprasmius tekstus audiovizualiniame kabinete, kuriame, nepaisant skambaus aniems laikams pavadinimo, tebuvo keturi magnetofonai – trys „Dnepr“ ir vienas „Gintaras“. Merginos pačios pakeisdavo sugedusios jų lempeles ir buvo puikiai įgudusios klijuoti nuolat trūkinėjančią juostą... Bet pala, šitaip galima ir kaži kur nuklysti!
       Tiesa, už tos miniatiūrinės auditorijos mediniai laiptai leidosi į studentišką rūkomąjį su amžinai perdegusia lempute. Čia dažniausiai rinkdavosi liūdni, jauni rusistai – netoli buvo jų katedra! – jie čia gerdavo rūgštų vyną, rūkydavo „Prima“, pasišviesdami degtukais ar atmintinai deklamuodavo Sašos Čiornyj ar Bagrickio eiles ir forsuotais gaidžiukų balsais traukdavo bravūriškas daineles. Garsiąja „Sixten tons“ jie taip dainuodavo:
       Sidim my v bare pozdnij čas,
       Letit ot šefa k nam prikaz:
       Vstavaite malčiki, berite gruz!
       Letite, malčiki, bombit Sojuz!
       Ir baigdavo išties dramatiškai:
       Proščaite, ženščiny, proščai priton!
       A v každom iz liukov – šestnadcat ton!
       Ką darysi, nuklydau į lankas – fuksiški įspūdžiai irgi labai stiprūs! O tuomet, pro apmusijusį langą į veidą tvoskiant 1964 metų rugpjūčio saulei, toje kišenėlėje aš laikau svarbiausiąjį – vokiečių kalbos! – egzaminą. Nesigirsiu – pribloškiau dėstytoją Kazlauskaitę gal ne tiek žiniomis, o keistai artikuliuotų vokiškų žodžių srautu – spėjau jai šį tą papasakoti apie Meine Stadt, savo miestelį. Visko, aišku, nesuskubau, geroji moteris šypsodama pasakė, kad jau pakaks ir pasiteiravo, kaip, mano nuomone, sudaromas Partizipp II, o kai pasirodė, kad ir čia mūsų mintys sutampa, ji, dar kartą širdingai nusišypsojusi, paėmė mano egzaminų lapelį ir gražia rašysena, įskaitomai parašė du žodžius – labai gerai! Ne, šauktuko ji nepadėjo tik todėl kad dokumentuose – o lapelis toks ir buvo! – emocijos nepageidaujamos. Kai su tuo lapeliu išlėkiau į niūrų koridorių, kai pamosavau juo prieš ten susikimšusių merginų nosis, jos tik nubalo ir vėl subedė akis į užrašus bei vadovėlius, arba užsimerkusios kažkam nematomam pasakojo apie savo vaikystę, mokyklą, šeimą, tėvynę – vokiškai, žinoma!
       Tik viena, tokia stipri, skaisčiaveidė suvalkietė, pasivijo mane jau Sarbievijaus kieme, truktelėjo už rankovės ir droviai pasiteiravo: kaip aš manąs, ar Infinitiv geriau vartoti su dalele zu, ar galima be to zu ir apsieiti? Ji taip įdėmiai ir tiriamai žvelgė į mane, tarsi nuo atsakymo būtų priklausęs jos likimas, kad akimirką aš net sutrikau. Supratau, kad jokiu būdu negaliu jos apvilti! Todėl pirmučiausiai pasiteiravau, kuo ji vardu, iš kurios apylinkės yra kilusi, ką veikia tėveliai, ką ji pati veikianti šiandien vakare, o visa tai lengvai sužinojęs, pasakiau:
       – Tiesą sakant, Albinut, viskas yra gan reliatyvu...
       – Kaip, kaip? – perklausė Albinutė, o kai pakartojau, ji skubiai užsirašė negirdėtą žodį į knygelę – maža kur pravers! Aš ir pats tą žodelį tik vakar buvau nugirdęs.
       – Todėl – tęsiau, – kišk tą zu, kur tik rasi tuščios vietos. Sviestu košės nepagadinsi!
       Šį palyginimą ji puikiai suprato, mandagiai padėkojo, net pabandė padaryti kažką panašaus į „kniksą“, o aš Universiteto skg. patraukiau iki mažytės alinės, virš kurios durų kabojo tikra statinė – šiandien ten, deja, tik Apotheca! Čia gardžiai sukirtau porciją karštų koldūnų su juodaisiais pipirais bei kruopa sviesto, vienu gaištu išgėriau bokalą porterio ir užpešęs dūmą pagalvojau: Pradžia puiki! Beliko gryni formalumai.
       Patenkintas išėjau į Garelio gatvę ir čia kaktom susimušiau su klasės drauge Irute, ji ketino tapti medike. Džiugiai šūktelėjau, bet merginai ne juokai buvo galvelėje: ji kaip tik žygiavo į Centrinius rūmus sužinoti, kaipgi įvertintas jos lietuvių kalbos rašinys. Stebėjausi tik jos nerimu – juk Irena mokyklą baigė Aukso medaliu ir buvo jį pelniusi proto buklumu, o ne visuomenine veikla ar kokiais sporto atskyriais! Bet ji paprašė, kad eičiau kartu, būsią drąsiau, o mano pranešimą apie ką tik gautą penketą nuleido kaži kaip negirdomis. Daktare svajojo būti ir dar viena mūsų klasės abiturientė, Sabina M. Tik ši labiau pasižymėjo ankstyvomis moteriškomis formomis bei gana vidutiniais gabumais. Užtat Sabinos tėvelis, kadaise trypęs kazokėlį 16 – osios lietuviškos divizijos ansamblyje, dabar buvo pašokęs net iki TSKP istorijos profesoriaus. Tai ir buvo lemiamas veiksnys, laikant stojamuosius. Bent Sabina taip manė ir, kaip netrukus pamatysim, neklydo! Mat tėvelis profesorius seniai buvo palikęs mažąją Sabinutę ir jos mamytę, „avtolavkės“ pardavėją, klajoti po Lietuvą, tad dabar ruošėsi bent iš dalies išpirkti savo kaltę.
       Tikrai, sąrašai jau kabojo, ir aš kaip mat bakstelėjau rodomuoju:
       – Va! Sabina! „Labai gerai“!
       Irutė truputėlį pablyško, bet dar neišsidavė. Tyliai ėjo akim per rašomąja mašinėle atbelstų pavardžių eiles, kol galop atrado ir savo pavardę, vardą ir vienintelį žodelį –
       „Gerai“.
       – Gerai! – šūktelėjau aš, ir iškart užsidengiau burną. Irutės apatinė lūpelė atvipo, ėmė virpėti, kad ir kaip ji stengėsi valdytis. Kas kitam būtų buvęs didžiausias džiaugsmas, jai atrodė blogiau už dvejetą! Taip ir stovėjo visa drebėdama – iš įniršio, bejėgiškumo dėl patirtos skriaudos – ji turėjo pamato taip jaustis! Nebeišmaniau nei kaip ją guosti, nei suvis ką daryti! O dar akis badyte badė tasai Sabinos M. „labai gerai“... Ė, o gal man nueiti pas Vyriausiąjį Egzaminų komisijos pirmininką ir ramiai papasakoti, kad per visus tuos metus, kai mūsų klasėje mokėsi kažkur iš Nemuno žemupio atkilusi Sabina, už rašinius ji niekad negaudavo daugiau stipraus trejeto. Gal tik vienuoliktoje klasėje kartą kažkaip gavo ketvertą, o Irena – priešingai! Irena rašinius kurpė beveik kaip aš – nuostabiai!
       Ji pirmą kartą liūdnai šyptelėjo išgirdusi mano pasiūlymą... Palydėjau ją net iki Petro ir Povilo bažnyčios – Irutė buvo apsistojusi pas savo dėdę, ekonomikos profesorių, tik šiam apie kokias nors protekcijas ji nė užsiminti nebūtų drįsusi, o ir pati kliovėsi vien natūraliomis savo jėgomis. Ne, šis jos ketvertas mums abiems pasirodė esąs ne tik baisus asmeninis įžeidimas, bet ir siaubingas viso mūsų miesto bei jo švietimo sistemos pažeminimas!
       Gėda, bet nepaisant draugės tragedijos, į savo laikiną prieglobstį, bendrabutį Čiurlionio gatvėje, grįžau nusiteikęs labai pakiliai ir klausiamai sužiurus kambario bičiuliams, kaip įmanydamas santūriau pratariau:
       – Gerai. Labai gerai.
       – Tai kaip? – sududeno iš savo lovos vyresnysis seržantas, juodaplaukis augalotas garbanius, Izidorius vardu. – Gerai, ar labai gerai?
       – Labai! – neištvėręs nušvitau. – Labai!
       – Statyk! – pašoko Stanislovas Čepė, irgi vyresnysis seržantas, tik pasienietis. – Priklauso!
       Seržanto laipsnį turėjo ir trečiasis, Juozas Žalys, o gal jis buvo net viršila, nebepamenu. Toks dailių bruožų, valingo smakro, itin tvarkingas kariškis, tik ūgiu negalėjo pasigirti. Jis irgi buvo iš Žaliakepurių, kartu su Stasiu tarnavo Čope, tik dabar jų keliai skyrėsi – Čepė pasirinko ekonomiką, Žalys – jurisprudenciją; manau, Juozas jau dabar būtų galėjęs teisėjauti. Aha, Izidorius irgi ruošėsi tapti ekonomikos daktaru, o jų visų bičiulis Pranas, amžinai tupįs mūsų kambaryje, kaip ir Irutė norėjo būti gydytoju. Bet kai parėjau, būsimasis chirurgas vos laikėsi ant kojų – iš rašinio jis pelnė vos trejetuką ir beveik neabejojo, kad kelio į mokslus neatvers nei plati vyresniojo seržanto juostelė ant abiejų antpečių, nei Gvardijos, I klasės specialisto ir Kovinės parengties žymūno ženklai ant munduro. Net vadų padėkos už puikią tarnybą!
       Matot kaip: buvau čia atsidūręs ką tik demobilizuotų kariškių būryje. Parėję namo, šie jauni seniai nusivilkdavo savo kazarma dvokiančias uniformas, įlįsdavo į plonus mėlynus treningus, su kuriais ir mankštindavosi, ir net miegodavo, apžiodavo gabalą Krokuvos dešros ir išsitiesę ant lovų, įknibdavo į vadovėlius. Jie buvo net nepalyginamai už mane vyresni, daugel patyrę ir be galo rimti. Susiruošę į miestą ir, žinoma, į Universitetą, vėl rengdavosi savo idealiai išlygintus frenčius bei galifė – paradines uniformas su dailiai prisiūtom raudono aksomo ar šilko apykaklaitėm; Izidoriaus buvo netgi pliušinė! Juokų jie nepripažino, kai kartą iš kvailumo išsižiojau, kad per tokią tvanką tik su marškinėliais ir lakstyti, Žalys į mane taip pasižiūrėjo, kad nejučia išsitempiau ramiai. Aš, tiesa, jau buvau girdėjęs, kad siūdintis raudonas apykakles, aptraukti jas pleksu, kad neprisigertų prakaito ir nepajuostų, savavališkai siaurintis galifė, modeliuoti antpečių formą turėjo teisę tik dembeliai, tie, kuriems buvo likę tarnauti mažiau nei pusmetis. Tą pusmetį šie jauni vyrai ir stumdavo, klijuodami į albumus nuotraukas ir perdirbinėdami uniformas. Taip smulkiai čia pasakoju tik todėl, kad vėliau likimas panorėjo, jog šį procesą aš stebėčiau visiškai iš arti, kariniame miestelyje. Tiesa, aš pats iš armijos parvykau, vilkėdamas išblukusią „CH B“ ir užsimetęs ant peties daiktmaišį su knygomis.
       Ar reikia sakyt, kad jie visi buvo gvardiečiai ir ereliai? Gražu, net juokinga, būdavo žiūrėti, kaip Žalys išrikiavęs juos vorele, verčia mušti koją ir žygiuoti Čiurlionio gatve pro Sniečkaus kotedžą! Tik pasiekus Universiteto prieigas, jis sukomanduodavo – laisvai! Kiek aplaidesnis atrodė nebent iš alaus kraštų kilęs Čepė, bet Juozas ir jį sugebėdavo priversti kasdien šveisti aulinius, nepamiršdavo patikrinti, ar tarnybos draugas visuomet turi sniego baltumo nosinaitę (irgi celofane!) ir ar į munduro pamušalą iš vidaus įsmeigtos dvi adatos su baltais ir maskuojamos spalvos siūlais. Ne, nieko negali sakyt, man pasisekė – apsigyvenau ne su kokiais latrais ar mamyčių sūneliais, o su vėtytais, mėtytais ir brandžiais vyrais! Tvarka kambaryje buvo kaip Sovietų deržavos pasieny ir man, dar balsuoti teisės neturinčiam ir barzdą karštu blynu skutančiam vaikiščiui, sueiliavusiam kelis posmelius apie pražydusį pavasarį ir pirmąją meilę, kad ir labai raukantis, teko kasvakar mazgotis puskojines, paskui neretai ir grindis. Ne, salaga jie manęs nevadino, draudė Juozas – nerinktas kambario seniūnas, komendantas ir politrukas! Todėl kai man parėjus Čepe leptelėjo – Statyk! – jis iškart vogčia blėstelėjo į Žalį – kaip Jis pasakys, taip ir bus!
       Žalys buvo gerai nusiteikęs – ką tik sužinojo, kad Universitete esama gilias tradicijas turinčios Dramos studijos.
       – Statyk, statyk! – artistiškai skėstelėjo jis rankomis. –Priklauso! Tik vyrai! – jis suraukė antakius kaip Makbetas ar Krėvės Šarūnas. – Sutariam! Be piktnaudžiavimų!
       Vėliau patyriau, kad Žalys buvo rimtai ketinęs tapti aktoriumi. Panevėžyje vaikščiojo pas Miltinį, buvo bandęs stoti į Konservatoriją, bet ten, pasak jo paties, pristigę ne gabumų, o tų nelemtų 10 – 15 cm ūgio! Netyčia pastebėjau, kad ir jo aulinių kulnys gerokai storesnį nei kitų.
       Statyk! – pasakė Vyriausiasis, ir man nebeliko nieko kito, kaip tik liuoktelėti iki artimiausio gastronomo, atstovėti ten gražią eilutę ir nupirkus butelį degtinės mikliai parbėgti atgal. Taip jau ir buvau bedarąs.
       – Pala! – kaip tikras strategas sustabdė mane Juozas Žalys, Čopo užkardos pažiba, daugkartinis kliūčių ruožo ir dailiojo skaitymo čempionas – jo nuotrauka, kur J.Žalys su automatu ir mylimu aviganiu Beku, visą tarnybos laiką iškabojo Pirmūnų lentoje.
       – Padarysim taip, – tarsi Rytų išminčius prabilo Žalys. Ir negarsiai – vadai rėkti nemėgsta, tikri vadai! – Tu, Izidoriau, eisi kartu. Nepyk, – grįžtelėjo jis į mane, – tau vienam gali ir neparduoti. Ir! – čia jis pakėlė pirštą. –Būkim atviri: vieno butelio mums nepakaks. Kad vėliau nereikėtų blaškytis, iškart perkam du ir tuo pasitenkinam. Ar aišku?
       – Klausau! – be juokų sumušė kulnim Izidorius. – Pirmyn!
       Ne, jie dar nebuvo iš naujo pripratę prie lepšiško civilių gyvenimo, kad ir kaip jo ilgėdavosi ujami ir skatinami, dresuojami ir apdovanojami geležėlėmis. Čiurlionio gt. bendrabutyje tebuvo tik jų grūdinti kūnai – mintys dar tebeklajojo po Karpatų, Uralo ar Užkaukazės garnizonus bei manevrų laukus. Todėl ir aš drauge su jais, stengdamasis nesiraukyti, kiekvieną rytą kirtau tą pačią grikių košę su spirgais, kurią pramaišiui virdavo Čepė ar Izidorius – sotų, sveiką ir mąstyti skatinantį maistą!
       Nebūdavo kada nuobodžiauti ir trumpomis laisvalaikio valandomis.
       – O dabar – ličnoje vremia! – džiugiai paskelbdavo Žalys, ir visi mesdavo knygas, puldavo rašyti laiškų, eidavo rūkyti, žaisti su kamuoliu, pakalbindavo ir kokią kely pasitaikiusią merginą. Atpūtos metu, ypač lyjant, su kiekvienu atskirai perverčiau jų dembelskus fotografijų albumus – nuotraukos būdavo dažniausiai su „inkrustacijomis“ – mano naujieji draugai iš jų žvelgdavo iš netikro tanko bokštelio, suspaudę automatus. Stebėdamasis išklausiau smulkių aiškinimų, kur kas pavaizduota – čia jie su veteranu, čia priesaika, čia Galia... čia mes ilsimės... o čia Svieta. Ak, Svieta, Svieta!
       Tik Čepė keliskart pažeidė discipliną – išėjo neatsiklausęs ir grįžo tik paryčiais. Jis atsigulė nė nekrebžtelėjęs, bet Juozas viską girdėjo! Ir jei ne stojamieji, jis tikrai būtų įgrūdęs Čepę į hauptvachtą! Už ką? Ogi už „samovolkę“! Už savavališką pasitraukimą iš dalinio, žmoniškai šnekant.
       Mudviem su Izidoriumi pasisekė – nebuvo „Staličnos“, nebuvo ir eilės, tad paėmėm porą butelių brangios „Kristalinės“, ir aš pasibaisėjau: likus trims egzaminams, taigi ištisai dešimčiai dienų, aš teturėjau šešis rublius! Teisybė, išlydėdami į mokslus, namiškiai tikrai nepašykštėjo man puikių patarimų, įdėjo gabalą lašinių, į kartoninę dėžutę nuo „Elnio“ batų prikrovė vos raustelėjusių pomidorų – „pastatysi ten ant palangės, prisirps!“ – davė ir dešimt rublių. Pora rublių sutaupiau, atvykdamas į egzaminus pakeleivingu sunkvežimiu. Tris rublius slapčia įdavė ir močiutė:
       – Te... Tik neprapusk žiūrėk!
       Ne, pinigų nebuvo gaila. Tokia diena! Pirmoji sėkmė... O su tokiais bičiuliais badu nemirsi! Štai ryt žybtelės Juozas, poryt Izidorius, Čepė... Vėl stalas, vaišės, dainos! Pala, pala, stvėriau save už liežuvio, – kasvakar puota? Baisu!
       Kai grįžom, stalas Žalio įsakymu jau buvo padengtas. Nieko čia nestigo – kumpio, šprotų, dešros, net vaisių. Puikavosi ir atsainiai numestas pakelis „Drug“ – su liežuvį iškišusiu vilkšuniu ant viršelio, kažkas, nors šis nerūkė, kad nepakenktų uoslei, matyt norėjo įtikti Juozui... Jis šyptelėjo, atsistojo, rėžė neilgą, bet svarią kalbą. Jis, girdi, giliai tikįs, kad ir kiti kandidatai į studentus sėkmingai laikys egzaminus! Štai aš, nepaisant savo jaunumo, esąs puikus pavyzdys kitiems draugams! Linkiu taip ir toliau, na o dabar – išgerkim ir užkąskim! Smagu buvo tokių vyrų kompanijoje, už jų jaučiausi kaip už mūro, ir nepajutau, kaip maloniai apsvaigau, o įsidrąsinęs net padeklamavau keletą savo ankstyvosios lyrikos perlų – vieną Izidorius nusirašė į savo albumėlį. Atsikimšom, žinoma, ir antrąjį butelį, skubiai buvo atvestos kelios būsimosios teisininkės, o tada, neilgai prašytas, Stasys Čepė sudainavo tris puikias ukrainietiškas dainas. Net Juozas sušutęs atsisagstė savo suveržtą frenčių – iš pradžių tik atleido dvi sagutes ant kaklo, paskui, numojęs ranka, atsilapojo iki pilvo – ir ėmė man labai rimtai pasakoti, kaip jis nutvėręs pirmąjį savo sienos pažeidėją, gal penkiolikos metų berniūkštį:
       – Kandžiojosi, gyvačiukas, spardėsi, bet vos paleidau Beką, nurimo kaip kūdikis! – gyrėsi Juozas, tarsi visa tai būtų vykę tik vakar: prieš rikiuotę jam pareiškę padėką, o kai sučiupo dar vieną perėjūną – neva paklydusį čigoną! –jį paleido ir atostogų...
       Kitąryt, aišku, kėliausi plyštančia galva. Kolegos jau buvo išskubėję į konsultaciją, o aš, pastovėjęs po šaltu dušu, kibau į istoriją – nuo Urartu karalystės iki Septynmečio plano...
       Truputėlį virpėjau, bet ir istorija baigėsi kuo puikiausiai. Vėl – labai gerai! Ežiuku apsikirpęs, akiniuotas profesorius, net garsiai apgailėjo, kad toks nuovokus vyrutis kaip aš sumanęs studijuoti kažkokią vokiečių kalbą!
       Kad nebūtų pagundų puotaut, pakviečiau Ireną į puikią prancūzų komediją su Brigitte Bardot – „Babeta eina kariauti“. Nors Irutė buvo ją mačiusi du, o aš net tris kartus, abu kvatojomės iki ašarų! Ji, mačiau, buvo jau bepamirštanti tą nelemtą ketvertą – ak, jaunyste!
       Grįžęs į bendrabutį, ant kareiviškai ištemptos ir paklotos lovos radau laišką – rašė Mildutė! Užėmęs kvapą, atplėšiau brangų voką... Bet ji santūriai pasakojo apie baisius egzaminus, klaikią tvanką, nežmonišką konkursą, kuo smulkiausiai išvardijo, kaip sekasi kitiems mūsiškiams ir tik pačioje pabaigoje viltingai užsiminė, kad galbūt dar susitiksim! Puikiai ją supratau – neįstoti Mildutė neturėjo jokios teisės! Taip ir stovėjo ji man akyse – nublyškusi, pamerkusi savo dailias kojas į dubenį su sūdytu vandeniu, su drėgnu rankšluosčiu ant kaktos... Tad ranka nekilo rašyti jai apie porterį, koldūnus su juodaisiais pipirais, mano garbei surengtą puotą... Ir savo penketais, suprantama, nesigyriau... Dalykiškai parašiau: ačiū, Mildut, einasi neblogai, liko dar pora egzaminų, gal kaip nors!
       Kaip nors! Širdyje aš jau atvirai džiūgavau – parlekiu namo, viską išlaikęs vienais penketais! Kas čia beliko – lietuvių kalba! Ką, gal aš lietuviškai nemoku? Moki, moki, taip ir mačiau linkčiojant visus – draugus, kaimynus, garbius mūsų miestelio lituanistus! Net mokytoja Sieksienė, itin reikli kaip tik man, linkčioja – na kur jau čia! Aišku, kad moki! Tai šit – nuskinu dar porą penketų ir tarsi karys triumfo vežimu riedu namop! O ten nueinu į parką pavakare, pasiimu bokalą putojančio alaus, atsainai gurkšnoju, o prisėdus kokiam bendraklasiui ir tuoj pasiteiravus apie stojamuosius, dar atsainiau atsakau:
       – A, formalumai!.. 20 iš 20!
       – Kas 20 iš 20? – nesuvokia tasai. – Gal tu šaudymo varžybose buvai?
       – Tam tikra prasme... – šypsausi aš. Ką galiu padaryt, kad aplink dar tiek neišmanėlių! Tiek to, kantriai aiškinu, kad kiekvienas pelnytas penketas prilygsta penkiems balams, ketvertas – keturiems ir taip toliau. Tai šit, aš surinkau visus!
       Esu numatęs ir kitokį pašnekesio variantą.
       – Nu tep, žinoma, – sako koks nevykėlis iš kitos vidurinės, parlėkęs iš Kauno jau po pirmos kvotos. – Ty kur tu, kiekviens instotų! Matiekos nėr, kas ty yr! Pabandytai in Polę!
       Atseit, į išgirtąją Kauno Politechniką! Tuomet aš tokiam vyručiui ir sakau:
       – Žiauriai klysti, vaikine! Penki žmonės pretendavo į vieną vietą! Penki! Būtų pakakę bent vieno ketverto – aš nė nekalbu apie trejukę! – ir amen! Kaip ir tau, būtų tekę eiti į kariuomenę...
       – Ir aisi! – girdžiu šaukiant oponentą. – Kartu aisim! Univerkoj gi nėr karinės katedros! Visoj Lietuvoj tik viena – Polėj!
       Polėj, Polėj! ir į šitą klausimą turiu paruoštą atsakymą:
       – Ir vėl klysti, tik dar žiauriau! Nuo kitų metų karo mokslą atgaivina ir Universitete! Na, gerai, skubu, nėr kada su tavim plepėt, manęs laukia!
       Rytoj – lietuvių kalba žodžiu. Atsiprašęs iš puotos –Žalys eina vien penketais, kiti du turi po vieną ketvertą, bet prognozė puiki, kareiviai! – išėjau į gryną orą: teniso korte šalia mūsų bendrabučio, aptverto aukšta vieline tvora, buvo rengiami būsimojo akademinio jaunimo šokiai. Žinoma, ne iš tolo jų nepalyginsi su mūsų parko aikštelėje vykstančiais, ką čia! Ant palangės nenoriai sukosi prieštvaninis magnetofonas, o ant suskilinėjusio korto asfalto, irgi tarsi kieno lieptos, sukosi dvi ar trys poros. Tik sutemus prisirinko, prigužėjo iš visų pašalių, kilo netgi muštynės, į kurias atbėgo ir Izidorius su Stasiu – taigi, apskritai, šokiai pavyko. O, ką aš matau! Juk čia ta pati maloni mergina, domėjusiusi Infitiv + zu vartojimu! Labas! Mudu pasileidom šokti, ir paaiškėjo, kad Albinutė ritasi trejetukais... Bet ji ne kiek nenusiminė:
       – Et, didelio daikto! Nelabai aš ir noriu... Į Šakius vis tiek negrįžtu – jau dairausi darbo čia. Kitąmet vėl stosiu, tik jau kur kitur!
       Palydėjau ją iki durų, bet kai pabandžiau pabučiuoti, ji išsprūdusi taip šveitė per ausį, kad tik akyse sutavaravo...
       – Iki! – nusikvatojo. – Būk atsargesnis!
       Tuolab pasidarė pikta, kai parėjęs savo lovoje radau vis dar neišsipagiriojantį seržantą Praną. Ir dar ne vieną! Jo pažastyje krutėjo kažkokia susivėlusi, krizenanti būtybė! Laimė, atėjęs Žalys juodu kaipmat išvijo, o mums visiems liepė praustis ir eit miegoti:
       – Spėsit! Nepamirškit – lemiami egzaminai dar priešaky!
       Jis buvo teisus. Labiausiai nenorėjau ištraukti kirčiavimo – nekenčiu tų kirčiuočių, viską akcentuodavau taip, kaip pati gamta buvo liepusi ir kaip žmonės girdėjau kalbant. Jau žinojau: egzaminuos ypatingu nuožmumu garsėjanti profesorė, negirdėta pavarde – Laigonaitė!
       Įėjau, pasisveikinau, ištraukiau bilietą! Žinoma, – kirčiavimas! Bet tik suspurdėjo iš džiaugsmo širdelė: kaip tik šią kirčiuotę šįryt buvau pasikartojęs! Greit pasiruošiau ir viską pabėriau kaip žirnius, nepadariau klaidų ir gaudomas – nė vienos kirčio klaidos nepadariau! – tad begal susijaudinusi, net iškaitusi profesorė negalėjo atsitokėti:
       – Kaip čia dabar – nė klaidelės! Nepamenu tokio, kuris būtų nė karto nesuklydęs! Klausykit, – čia ji kreipėsi į mane. – O kodėl jums nepabandžius studijuoti lituanistikos? Gimtajai kalbai verkiant reikia pasišventusių žmonių!
       Ji norėjo, mačiau, dar kažką sakyti, bet kai jos kolega kažikaip keistai į ją dirstelėjo, nutilo, o aš tik šypsojausi ir purčiau galvą. Tik dabar prisiminiau, kad dar teks atsakyti ir į antrą klausimą – tam glotniai susišukavusiam, juodbruvam ir pažiūrėti nemaloniam kumpanosiui. Bet mačiau, kad ir čia vargo neturėsiu: Vincą Kudirką aš mėgau, papasakojau apie jo kūrybą netgi plačiau nei aprėpė klausimas, nesuklupau atsakinėdamas ir į be galo klastingus papildomus, bet tas vyras, rodos, vis dar buvo kažko nepatenkintas. O juk taip išgyriau, stačiai į padanges iškėliau ir Kudirką, ir jo „Varpą“. Visai neseniai vienas rimtas žmogus buvo mane įtikinęs, kad jau kas kas, bet lituanistai – patys didžiausi Lietuvos patriotai, kartais net pernelyg ašaringi! Šitas į tokį buvo nė kiek nepanašus. Jis tik spaudė baltom rankom įdubusius skruostus ir galop paklausė:
       – Gerai. Dabar sakykit, – man patiko, kad čia į mane visi kreipiasi „jūs“, – kada, kur mirė Kudirka? Gal žinot, kur palaidotas?
       – Žinoma, – atsakiau. – Mirė 1899? metais Naumiestyje, ten ir palaidotas. Netoli Vokietijos sienos! – kažkodėl pridėjau, ir mačiau, kaip Laigonaitė pritardama kinkuoja galvute.
       – Vokietijos? – nustebo ar apsimetė nustebęs draugas Arnoldas – taip į jį girdėjau kreipiantis profesorę. – Nuo kada Lietuvos TSR ribojasi su Vokietija?
       – A! – supratau klastą ir nusišypsojau, – na taip, šiandien ten vadinamoji Kaliningrado sritis! Kaži tik, ar ilgam? – suabejojau, tikėdamasis karšto drg. Arnoldo pritarimo.
       – Kolega, – dabar taip kreipėsi į jį profesorė, – gal jau pakaks?
       Bet draugas Arnoldas, kuris, išgirdęs mano atsakymus, labai keistai pakraipė galvą, manė kitaip:
       – Paskutinis klausimas ir gal penketas, – tarė jis. – O kas, sakykite, sukūrė paminklą Kudirkai? To skulptoriaus pavardė?
       Grybas! irgi Vincas! – būtų pakakę man tiek pasakyti ir, ko gero, pro duris būčiau iššovęs dar su vienu penketu! Deja! Užkrito man ta pavardė, kaip kapeikėlė į grindų plyšį nuriedėjo... Nors užmušk, negalėjau prisiminti!
       – Tas skulptorius, – pasakiau, – ne tik Kudirką nulipdė! Jis ir Vytautą Didįjį Kaune buvo pastatęs... Rusai po karo nuvertė.
       Profesorė nejučia aiktelėjo, nespėjo nė burnos užsidengti! Aš, kvailys, nustebęs pažvelgiau į ją ir tęsiau:
       – Ne tik Vytautą! Jis – ot gaila, pamiršau pavardę! –nulipdė ir Simoną Daukantą Papilėje...
       Dabar profesorė nušvito!
       – ... ir „Žemaitis“, apžergęs mešką Raseiniuose – jo darbas! – Jutau, kad šis klausimas lemiamas, tad stengiausi išspausti iš savęs viską. – Esu ten buvęs, – pasigyriau. – Važiavom prie jūros, tai stabtelėjom. Pamenu net, kas užrašyta ant pjedestalo!
       – Na, na? Kas gi? – pajutau, kad egzaminatorius šypsosi klastingai – gal netiki – mano, giriuosi?
       – „Amžiais budėjau ir vėl Nepriklausomybę laimėjau!“ Tos raidės visos išlikę, niekas nenukrapštė!
       – Sakykit pavardę! Kaip pavardė?
       Pasisakiau savo pavardę. Keistas žmogus! Juk egzaminų lapelis su penketais guli panosėje, galėtų persiskaityti!
       – Tavo pavardę aš jau žinau! – Tai buvo prastas ženklas – egzaminatorius neištvėręs perėjo prie „tu“. – Nežinai?
       – Nežinau! – tiesiai pasakiau. – Žinojau, bet pamiršau.
       – Ketvertas! – paskelbė jis ir įrašė į lapelį „gerai“. Taip plačiai įrašė, kad net labiausiai norėdamas, nebūtum prieky įterpęs raidelės „l.“
       – Grybas! – atsigręžiau nuo durų, bet buvo jau per vėlu...
       Iškart pastebėjau, kaip sužibo būsimųjų kolegių akys, patyrus, kad šįkart mane įvertino visu balu žemiau. O, dabar jau ir aš supratau, kad net ketvertas gali būti jei ir ne tragedija, tai bent didžiulė nesėkmė... Pernelyg anksti patikėjau savo nenugalimumu. Ė, betgi čia ne rungtynės? – sakė vienas balsas. Rungtynės, brolau, ir dar kokios! – nusvėrė jį kitas. Teisybė, kad ir ką besakytum... Taip liūdnai mintydamas, pakeliui į bendrabutį vėl sutikau Ireną – ji ką tik gavo dar vieną penketą ir jau žinojo – priims! Patyrusi, kad aš „suklupau“, Irena taip nusidžiaugė, jog pakvietė mane ledų, o ledainėje nupirko ir likerio, sakydama, kad laikas – geriausias gydytojas, ji tai jau puikiai patyrusi! Kad kito sėkmė gali siutinti, o nesėkmė teikti palaimą, tais laikais aš dar nežinojau...
       Aha, visai pamiršau pasakyt, kas su manimi kartu stojo dar vienas toks vyrukas – Gena Katilius. Taigi viso labo buvom dviese. Jeigu net aš, kaipo vyras, turėjau šiokių tokių pranašumu, tai Katilius jų turėjo šimtąkart daugiau! Nors jis varėsi vienais trejetukais – tik istorijos netyčia gavo ketvertą, – buvo smagus kaip kūdikis Velykų rytą. Tiesa, Genadijus buvo tik jefreitorius, bet karinis laipsnis lemiamos reikšmės stojant į Universitetą net tuomet neturėjo. Ir čia dar ne viskas! Visokių ir kareivių buvo – kreivų, šleivų, neūžaugų. Katilius buvo ne toks! Šis stambus, bet ne storas, malonus ir be galo draugiškas vaikinas, jau buvo spėjęs įvykdyti kandidato į sporto meistrus normatyvus laisvųjų imtynių žanre, be to, jis virtuoziškai barškino skrabalais, tad nesunku suprasti, kad nuo Rugsėjo pirmosios jo laukė ne tik nuobodžios leksikos ir alinančios fonetikos pratybos. Kur ten! Pirmučiausia jo laukė sporto salė ir garsiojo Dainų irgi šokių ansamblio scena! Ir pats Gena žinojo – įstos! Ir Eigminas, treneris, taip tvirtina, ir tas, iš ansamblio, kapelmeisteris!
       Na, tiek to. Du penketai ir ketvertas. Ne bėda. Liko tik tas rašinys. Na, čia tai jau formalumas!
       Parašiau aš tą rašinį, o kai atėjau rezultatų pasižiūrėt, net pritūpiau – p a t e n k i n a m a i ! Teisybė, ir dabar tarsi nebuvo ko nusimint – per anuos egzaminus nubyrėjo galybės stojikų – liko tiek, kiek reikia.
       Bet ne tai mane sukrėtė. Tasai „patenkinamai“ buvo man smūgis žemiau juostos, į labai jautrią vietą... Kodėl! – šaukiau širdyje. Šen tą mano rašinį, parodykit, kas ne taip? Aha, bijot! Kodėl patenkinamai? Aš net labai nepatenkintas! Viskas veltui...
       Sėdėjau Gedimino kalno papėdėje, šonu į lūpas paputusį Puškiną, ir svarsčiau: nejau taip galėjo atsitikti? Kaipgi aš šitaip nusiritau? Teisybė, ir mokykloje pasitaikydavo už rašinį gauti kokį ketvertą – per skubą įveldavau klaidelę ar kablelius pamiršdavau sudėlioti. Bet trejetą? Paskutinįkart trejetą buvau pelnęs bene aštuntoje klasėje, ir tai ne už klaidas, o už pasibaisėtiną rašyseną! Taip tuomet supykau, kad išmokau rašyti kone kaligrafiškai!
       Tai ką dabartės daryt? Kaip pažiūrėsiu, kaip sakoma, į akis tėvams, mokytojams... ką pasakysiu tiems savo oponentams miesto parke?!
       Tarsi atgal atsukta kino juosta, pro mane ėmė slinkti ryškūs anos fatališkos dienos kadrai...
       Mano bičiuliai kariškiai jau kadų kadės buvo užsitikrinę vietas studentų sąrašuose – buvo neužmiršti, aišku, ir kariniai jų nuopelnai, ir charakteristikos iš dalinių. Laukdami mandatinės komisijos, jie dykinėjo, maukė alų ir nekantravo kuo greičiau užsukti prieš mokslus į namus – ir namiškius pradžiuginti, ir pagaliau kaip reikiant pasiausti. Ir čia jie visi jau buvo susiradę po gana artimą draugę, o Čepė netgi rimtai pametęs galvą! Palikau tąryt juos visus knarkiančius – dabar disciplina buvo jau visai pašlijusi: net Žalys nebedraudė su rūbais drybsoti ant paklotos lovos, rūkyti užgesinus šviesą ir trankytis per naktis. Žvalus nusileidau Kalinausko gatve, paskui jau Liejyklos – čia pat ir Universitetas. Greit susiradau tą 34 auditoriją – štai kur vyko paskutinysis egzaminas visiems „užsieniečiams“, t.y. tiems, kurie savo likimą amžiams buvo nutarę susieti su anglų, vokiečių ar net prancūzų kalba. Žinoma, patogiausios vietos jau seniai buvo užsėstos, teko tūptis, kur pakliuvo. O pakliuvo itin nevykus vietelė – atsidūriau šalia lango, o kadangi vis tebeplūdo vėluojantys, mane iš to suolo kone išstūmė lauk, viena alkūnė karojo ore, ant suolo vos tilpo antspauduoti, lemiamam rašiniui skirti popieriaus lapai. Ieškau pasiteisinimų, išsisukinėjau, sakysit? Žinoma, ieškau! Argi žmogui nesvarbi darbo vieta, aplinka, vadinamoji atmosfera? Nieko, šiaip ne taip įsitaisiau – karys visuomet privalo pliekti taikliai – lyja, sninga ar saulė į akis plieskia!
       Saulė, beje, kaip tik pasisuko ir nustojo plieskus, apsiniaukė. Na, bent tiek!
       Kažkoks visiškai jaunas vyrutis, vėliau pasirodė – laborantas – iš pradžių garsiai perskaitė, o paskui ir lentoje užrašė rašinių temas, jų buvo trys. „Komunizmas pasaulio jaunystė ir jį pastatys tik jauni“? Ne, ačiū. Statykit be manęs. „Ankstyvosios Salomėjos Nėries lyrikos meniniai ypatumai“? Ne... tų ypatumų tiek daug! Ir trečioji – „Liudo Vasario keliai ir klystkeliai“. Atvirai šnekant, ir ši tema nebuvo man labai prie širdies, tik kad daugiau nebebuvo iš ko rinktis! Būsimieji kolegos jau seniai skrebeno plunksnomis – dabar jau ir aš skubėjau juos pasivyti!
       Ak, iš esmės juk viską buvo galima pasakyti penkiais sakinukais! Ne Liudui Vasariui buvo lemta kunigauti, ne tam jis buvo sutvertas! Žinoma, būta dvasinių kolizijų, tik ar jas vakarykščiam abiturientui per porą valandų išnagrinėti! Nutariau tad tik įrodyti savo raštingumą, logišką mąstymą ir stilių. Na, žinoma, būtinai dar reikia priminti, kaip sunku buvo buržuazijos valdomam pasaulyje prasimušti mąstančiai asmenybei! Ak, ar pirmas kartas! Ir iš tikrųjų – juodraštį parašiau labai greitai, atidžiai persiskaičiau – net pačiam patiko! Tada paėmiau tuos kelis švarius antspauduotus lapus ir neskubėdamas, bet ir negaišdamas, puoliau perrašinėti. Vis dėlto neiškenčiau nepriminęs, kad jeigu, girdi, ne moterys, kas žino, Liudas V., ko gero, būtų tapęs net visų mylimu ir pavyzdingu kunigu. Tai skambėjo truputėlį žaismingai, ir aš netgi nejučia šyptelėjau...
       Štai kaip tik tą akimirką pati artimiausioji mano ilgo suolo kaimynė – tik rudenį sužinosiu, kad tai buvo latvių kilmės anglistė Rasma – taip kumštelėjo man minkšta alkūne į šoną, kad aš net žagtelėjau. Supykęs tik dirstelėjau ir jau buvau berašąs toliau, bet ji kumštelėjo dar smarkiau ir savo plačiu gurkliu bei mažu smakriuku parodė, kad žvilgtelėčiau pro auditorijos langą. Kad ir labai nenorom, kad ir prieš savo valią, taip ir padariau – na, kas gi ten nutiko? Bent šiandien man atrodo, kad nuo tos akimirkos ir prasidėjo tikrieji Liudo V. paklydimai.
       Kad būtų kiek aiškiau: auditorijos langai žvelgė į Gorkio gatvę. Kitapus jos, kažkokioje kontoroje, aš ir išvydau prie rašomosios mašinėlės palinkusią ir kažkokį tekstą barškinančią jauną, gražią, didkrūtę merginą... Ir nuo tos minutės jau nebegalėjau atplėšti akių nuo įvykių kitoje gatves pusėje...
       Kai Rasma man kumštelėjo, tą gražuolę iš už nugaros jau laikė apglėbęs toks švilpis – rudas, ir, jei neklystu, spuoguotas. Laikė apkabinęs ją per minkštus pečius, glostė nuogą petį, o paskui panardino savo smailą nosį į jos auksines garbanas ir, matyt, kažką ėmė kuždėti į ausį, nes mergina tik nusikvatojo, atlošė savo galvą ir jie... na, jie ėmė kaip padūkę bučiuotis, glamonėtis, malonintis taip, kad aš ne tik Liudą pamiršau, bet ir tai, kur esu, ko čia esu atėjęs... Galima pagalvot, kad nieko panašaus niekad nebuvau matęs! Aš nekalbu apie kiną, net teatrą. Bet šitaip, vidury dienos, atvirai – ne, prisipažinsiu, nebuvau! Juk viską mačiau čia pat – Gorkio gatvė niekad nebuvo plati – tiedu akiplėšos iš tikrųjų buvo net kur kas arčiau, nei kai kurie rašinėlių kurpėjai. Mačiau net, kad už tos merginos nugaros, kaip didžiausias pasityčiojimas, kabo Moralinis Komunizmo statytojo kodeksas, ir nors jame nieko nebuvo pasakyta apie glamones darbo metu, kvailiui buvo aišku, kad šitaip nevalia! Štai įžūlūs to berno pirštai jau paniro už gilios sarafano iškirptės, ji tik grįžtelėjo kažkur į šoną, ar niekas neateina? Tikėtis, kad štai ji pakils, atstums niekšą ir trenks jam tokį antausį, kad šis su visais stiklais išlėks į gatvę, nebuvo ko! Priešingai, ji tik išsirietė kaip liauna katė – vien tam, kad graibštukui būtų patogiau pasiekti visą jos gražiai įdegusį kūną!.. Kad kitoje gatvės pusėje sėdžiu aš ir per jų cirkus neįstengiu susikaupti prie klieriko Liudo V. reikalų, jiems, aišku, buvo nė motais!
       Nežinau, kiek laiko truko toji meilės scena, nes kai Rasma vėl kumštelėjo man ir burbtelėjo, kad ji jau nešanti atiduoti savo rašto darbą, auditorija buvo beveik pustuštė... Dabar bent atsirado ganėtinai daug vietos, aš pasislinkau į patį suolo vidurį ir, dar virpėdamas nuo ką tik patirtų įspūdžių, skubiai baigiau rašyti. Ne, netikiu, kad galėjau privelti daug klaidų, gal tik tie nelaimingi kableliai... Atidavęs rašinį, aš vis dėlto neištvėriau ir dar kartą žvilgtelėjau į nuodėmės lizdą – dabar abu patrakėliai bučiavosi stovėdami, iš visų jėgų spausdami vienas antrą artyn: gražioji sekretorė, ar kas ji ten tokia, net pasistiebusi, užmetusi rankas mulkiui ant kaklo...
       Gėda prisipažint, bet išėjęs į koridorių, aš tuoj užsukau į gretimą auditoriją, tikėdamasis, žinoma, kad dabar jau nekliudomai galėsiu tęsti savo stebėjimus. Deja, kitoje gatvės pusėje akys apčiuopė tik ištrupėjusį senamiesčio mūrą... Tai kas, kad kokio penkiolikto amžiaus!
       Mano kariškiai tik garsiai juokėsi ir tikino, kad tokiame mieste aš dar ne tokių dalykų prisižiūrėsiąs!
       Štai ir viskas. Priimtas į Alma Mater, bet taip ir neatsipeikėjęs nuo to p a t e n k i n a m a i , sėdau jau į reguliaraus susisiekimo autobusą, senos mados „Ikarus Lux“ ir apsiblausęs grįžau į gimtinį miestelį. Ir tik pamanykit – niekam tas mano trejetas nerūpėjo, net namiškiams! Visiems buvo svarbu tik viena:
       – Na, įstojai?
       – Įstojau... bet.
       – Valio! Kad tu žinotum, kiek neįstojo! Labiausiai vaikinų gaila – į kariuomenę turės eiti!
       Netrukus ir pranešimas su antspaudu atėjo – ne tik priimtas, bet ir bendrabučiu aprūpinamas! Naiviai, žinoma, tikėjausi, kad mane ir vėl apgyvendins su tais pačiais vyrais – juk taip susigyvenom! O, kad būčiau bent nujautęs, kad manęs laukia pilna blakių geležinė lova masiniame bendrabutyje... et!
       Mildutė, tiesa, truputėlį nustebo, kaip aš čia gavęs trejetą, bet ir ji užbaigė – svarbiausia, kad įstojai! Kaip ir aš!
       Apie Liudo V. paklydimus nieko, žinoma, jai nepasakojau – manau, nebūtų supratusi. Apskritai, ji visą laiką nerimavo, dairėsi į šalis, kažkur vis skubėjo – čia pas Ireną, čia pas Danutę, čia pas nepaprasto gražumo gimnastę Vidą, kurios aš kažkada net užkalbinti nedrįsdavau, o ji, pasirodo, vos ne geriausia Mildutės draugė! Paskutinį vakarą, stovint prie jos vijokliais apaugusių vartelių, ji taip pasakė:
       – Rašyk!
       Maniau, skatina mane, nepaisant trejeto, kūrybai. Bet ne: ji kilniadvasiškai leido man rašyti jai laiškus:
       – Rašyk, – pakartojo. – Laiškai kartais irgi daug pasako apie žmogų.
       Ir tvirtai paspaudusi man dešinę, be garso nustraksėjo žvyruotu takučiu...
       Namuose manęs jau laukė seniausiai sukrautas lagaminas su nauja lašinių paltimi ir kitais ant palangių tinkamais nokinti pomidorais. Iki stipendijos, pamaniau, gal ir pratempsiu...
       Ilgai dar neįstengiau tąnakt užmigti. Jei kas pasakytų, kad tokia naktis gyvenime būna tik viena, toks žmogus, ko gero, pasirodytų besąs teisus! Jaučiausi, matyt, panašiai, kaip šio amžiaus aušroje, prieš palikdamas tėvelių namus, jautėsi jaunasis Liudas Vasaris, jau pakėlęs sparnus iš Prienų rajono į ne tokią jau tolimą Seinų kunigų seminariją studijuoti teologijos, ką besakytum, irgi humanitarinio mokslo...
       Už lango šniokštė dar vasariškas lietus, atmerktom akim žvelgiau į vos boluojančias tamsoje lubas ir vis nedavė ramybės mintis – nejau tikrai buvau nusipelnęs tik to trejeto? O gal tas kumpanosis juodbruvys kyštelėjo koją? Ak, tuomet juk negalėjau žinoti, kad draugas Arnoldas buvo ne tik lituanistas, bet ir šventai tikintis bei praktikuojantis marksistas! Tąnakt kaži ką būčiau atidavęs, jei būčiau galėjęs bent akies krašteliu dirstelėti į tuos Liudo V. paklydimus... O į tuos begėdžius kitapus gatvės, a? – paklausė kitas balsas, – nenorėtum? Nutildžiau jį ir pagaliau, jau prieš patį rytą, užmigau.
       Bet pašokau laiku. Papusryčiavęs paplekšnojau per pečius pasiliekantiems namuose vargti broliams, linktelėjau tėveliams, atsibučiavau su močiutėmis ir per gaivų pušyną nusitempiau tą seną tėvo lagaminą.
       Autobusų stotis jau buvo pilnutėlė tokių kaip aš naujų, žalių studentų. Didžiuma, aišku, vyko į artimesnį Kauną – vyriasniakursiai oriai aiškino fuksams pirmųjų dienų svarbą, tėvų prašomi, žadėjo globoti jų paikas atžalas. Bet ir Vilniaus autobusas buvo pilnutėlis. Ak, palydos, palydos! Betgi ne tremtin, ne kariuomenėn – smagios palydos! Kažkas grojo akordeonu „Marijaną“, kažkas garsiai žliumbė, kažkas dar garsiau šaukė, kad kažkas kitas žūtbūt nepamirštų rašyti! Mildą lydėjo būrelis kaimynų: Adomas, Mažis ir Kumetis irgi buvo šalia... Ji atrodė paraudusiom, tarsi užverktom akim, ir man tik iš tolo liūdnai linktelėjo.
       – Rašyk! – dabar jau aš iš tolo surikau, bet ji neišgirdo.
       Viskas buvo kaip lietuviškam kino filme – graudu, nuobodu ir liūdna liūdna. Et. Kiekvienais metais tas pat.
       Sėdėjau prie lango pačiame gale, ir jau riedant centrine gatve, ties geležinkelio pervaža, o gal ties kepykla, išvydau geltoną fiziko Padrės portfeli. Jei ne jis, ir patį Padrę būčiau pražiopsojęs!
       O jis ėjo plačiais žingsniais, su savo pipi spalvos galifė, sukištomis į geros odos aulus, ėjo užvertęs galvą, vienas ir kažkam nematomam šypsojo... O gal jis matė? Štai ir Padrė dingo – už lango ėmė skrieti jau vos gelstantys klevai ir beržai.
       Nusišypsojau ir aš – nieko, Liudai Vasari, viskas dar prieš akis, tik šiandien viskas ir prasideda!..

Vilnius, 1990–92
Stuttgart, 1995, spalis

Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt