|
<< Atgal
Jurgis Kunčinas
Apsakymai iš knygos DIDŽIOSIOS ŽIURKĖS
ŠEŠĖLIS
Didžiosios Žiurkės
šešėlis
Filonovas
Ruduo baržų prieplaukoje
Naktis yra tamsi kaip
kazematas
Liudo V. paklydimai
Į viršų
DIDŽIOSIOS ŽIURKĖS ŠEŠĖLIS
... o vieną kartą, ankstyvą pavasari visi
mes dar tebuvom murzini, strazdanoti ir spuoguoti berniukai bei mergytės mūsų
artimas kaimynas, siuvėjas Zacharijas Lataška, savo geležiniais spąstais sugavo
didžiulę Žiurkę. Ne, Lataškos jūs nepažįstat, o jei pažįstat, tai čia ne tas
Lataška. Vėliau girdėjau šoferį Gyguolį kalbant, kad jeigu tie spąstai nebūtų
buvę grandine prirakinti prie gardo, toji Žiurkė, ko gero, būtų nusitempusi juos į
savo karalystę, o ten, padedama gausių giminaičių... supratot?
Ne, žiurkės nebuvo tokie reti sutvėrimai, kad juos
būtume matę tik zoologijos vadovėlyje. Kur ten! Kai rytais skubėdavau už tvarto
nusičiurkšti, visas jų pulkas iš diendaržio tingiai sprukdavo po tvarto pamatais. Net
slėptis nelabai skubėdavo!
Žmonės naikino jas kaip išmanydami gaudė
spąstais, nuodijo, tik beveik bergždžiai. O Zacharijas Lataška buvo tiesiog aistringas
žiurkių naikintojas, nekentė tų padarų visa savo siela, jei tik tokią turėjo.
Žiurkės Latašką siutindavo. Siutindavo, aišku, visus, bet Zacharijų ypatingai.
Visuomet tvarkingas, pasitempęs, pasikirpęs savo
šiurkščius jau žilstelėjusius ūsus, šventadieniais tik su tamsiai mėlynu kostiumu,
baltais marškiniais ir kaklaryšiu, spindinčiais bateliais ir dvelkiąs odekolonu,
siuvėjas negalėjo pakęsti, kad jo valdose, jo nuosavame tvarte, karaliauja žiurkių
gaujos! Daro ką tik įsigeidę iš peniukšlės lovio išryja ėdalą, o smarkiausios
taip suįžūlėja, kad sušveičia ir šuniui Tūzui pripiltą sriubą! Įnirtęs
Lataška pagaliu pliekdavo vargšą Tūzą, bet juk šis nebuvo iš žiurkgaudžių
girgžtelėjus kiemo varteliams, jis tik tingiai vamptelėdavo juk suprasdavo, kad ne
vagis eina, o tik koks prašmatnus kavalierius lanko kurią dviejų siuvėjo dukrų
Johaną ar Nelly.
Ilgai šitaip tęstis negalėjo. Lataška nebuvo iš
tų žmonių, kurie leistųsi apvagiami. Padedamas staliaus Razgaičio, Lataška
sumeistravo savo kiaulei tarsi pakylą iš lentų peniukšlė atsidūrė vos ne tvarto
palubėje! Tik maža buvo iš to naudos, juk žiurkė pasieks visur, jei tik panorės!
Be to, pašykštėjęs gerųjų, priestato statybai
skirtų lentų, tą aukštą tvarto sceną šeimininkas sudurstė iš jau papuvusių,
mėšlinų lentgalių. Tad ko čia stebėtis, kad vieną tykią naktį kiaulė
šlumštelėjo su visu loviu žemyn, išsinarino koją, ėmė baisiausiai žviegti,
išbudindama ne tik vištas, šunį ir Latašką, bet ir kelis kaimynų kiemus.
Įsiutęs siuvėjas vis dėlto pakvietė veterinorių
Martišių; šis sugipsavo lūžį, bet šeimininkas ėmė marinti kiaulę badu kelias
dienas nieko nedavė ėsti! Tik tuojau susivokė, kad šitaip kenkia vien pats sau.
Kiaulė gavo jovalo, bet žiurkės ir toliau siautė kaip siautusios.
Lataška buvo kiek į mistiką linkęs vyras, jis
visiems kartojo: reikia tik sučiupti Žiurkių karalienę, tada kitos pačios išeis!
Gera kalbėt! Siuvėjas tarėsi su pačiais žymiausiais specais, dar kartą apsilankė
pas Martišių, paskui ir pas prasigėrusį rusų šventiką, gyvenantį net už lauko
aerodromo, ir netgi pas žiniuonę Giliuvienę. Ir, žinoma, kasdien spęsdavo spąstus.
Krovė į juos, pats nuo savęs ir šeimos nutraukdamas, gardžiausius kąsnelius, netgi
tokius delikatesus, kaip unguriai ir rūkytos antys. Veltui! Visaėdžiai graužikai
tenkinosi paprastu, sveiku jovalu, o ant kabliuko pakliūdavo tik jaunos, paikos
smaližės.
Lataška nutarė nepasiduoti. Visi matėm kas pro
langą, kas įsilipęs į ąžuoliuką, kas tiesiog užsikvempęs ant tvoros, kaip
Lataška parsineša naujus sunkius metalinius spąstus. Specialiai Karalienei! Ar esat
matę tikrus žiurkių spąstus? Ne. Ką gi, pabandykit įsivaizduoti nemažą pailgą
dėžę nelabai aukštą ir, kaip ir visas tvartas, dvokiančią mėšlu ir jovalu.
Viename jos gale įtaisytas negudrus, bet pražūtingas žiurkei mechanizmas: vos tik,
priviliota masinančio kvapo, auka čiumpa masalą, mechanizmas tvirtai užtrenkia dureles
ir kelio atgal nebėr! Galas! Spąstais, kuriuos visi matėm parsinešant siuvėją,
būtų buvę nesunku pagauti ir šešką, ir žebenkštį šito Lataška, matyt,
slapta ir vylėsi. Oho, šeškas! Turtas, lobis netgi. Bet nei šeškai, nei žebenkštys,
nei jokie kiti brangiakailiai gyvūnai į naujuosius siuvėjo spąstus kažkodėl nelindo.
Vengė jų ir žiurkės, nors siuvėjas atkakliai bandė vis naują, vis įmantresnį
masalą. Ūžtelėjus pavasariui, pamiršom ir siuvėją, ir jo žiurkes. Vos
pradžiūvusioje aikštelėje tarp pušų tą atmintiną popietę mes žaidėm rankinį,
tuomet dar visai naują žaidimą. Tądien naujasis mūsų didelio namo gyventojas Evaldas
Mažuolis kaip tik iš kažkur buvo parsinešęs puikų kamuolį naują, odinį, kur
kas mažesnį už krepšinio, ir net už futbolo. Tikrą rankinio kamuolį! Suaugęs vyras
tokį kamuoliuką apglėbdavo plaštaka ir išdarinėdavo su juo ką tinkamas. Bet iš
mūsų dar niekas neįstengdavo jo apglėbti. Vis tiek žaidėm ir karščiavomės
vienuose vartuose stovėjo Mykoliukas iš vaiknamio, kituose Marcelė Marcinkutė,
būsimoji mūsų miesto sporto žvaigždė, netgi didvyrė. Jau vėliau mūsų Marceliukė
toli pagarsėjo, tik ne kaip rankininkė, o kaip nepralenkiama atletė rutulio
stūmikė, diskininkė ir penkiakovininkė. Bet ji mieliausiai drauge žaidė visus
berniukiškus žaidimus. Kaip šiandien menu: Marcelė išėjo iš vartų ir pareiškė,
kad pereina į puolimą! Mūsų komanda susigūžė juk žinojom, kad jos smūgių
Mykolas tikrai neatlaikys. Marcelė buvo trim galvom už jį aukštesnė ir kokius dvylika
kartų stambesnė. Pala, mes visai pamiršom Zacharijų Latašką! Taigi, vos Marcelė
metėsi pirmyn ir per minutę pelnė keturis sausus įvarčius iš eilės, nedaug kas
atkreipė dėmesį, kad iš savo kiemo išlėkė vienmarškinis vienmarškinis, bet su
kaklaraiščiu! Lataška, pačiupo kamuolį, sviedė jį į vartus, nepataikė,
žinoma, ir suriko:
Klausykit! Aš ją pagavau! Pagavau! Girdit?!
Tik tada jau nuščiuvom. Niekas net neklausė, ką
pagavęs siuvėjas, kūdikiui buvo aišku Karalienę! Žaidimas nutrūko, nebe jis
rūpėjo. Laukėm, ką pasakys didysis žiurkgaudys. O jis pranešė:
Tuoj nešu čionai! Lazdas visi turit?
Turim! choru atsiliepėm plonais ir kiek
storesniais balsais. Tikrai, laukdami Evaldo ir to kamuolio, žaidėm pikerį, o be
lazdų to žaidimo nepažaisi, lazdos ten būtinai reikalingos. Stiprios, švarios žalio
medžio lazdos. Dabar jos gulėjo sumestos po egle, ir visi puolėm prie jų. Aš net
surikau iš apmaudo, kai mano patogią, lengvą ir stiprią lazdą pirmas nustvėrė
Mandeikų Petras! Petras tik dabar prisijungė prie mūsų, o lazdą čiupo pirmas! Kur
aš dabar gausiu kitą? Kuo aš tvatinsiu Karalienę? Petro niekaip nebūčiau įveikęs,
kur ten!
Klausyk, prisigretinau prie Marcelės,
atimk tu iš Petkos mano lazdą, gerai? Gausi abu Gvadelupos ženklus už tai!
Akimirką Marcelė dvejojo. Net susiraukė iš
įtampos. Petrą ji, aišku, būtų sutvarkiusi kaip šiltą vilną. Ji jau ir rengėsi
tai daryti, bet lyg tyčia pro vartelius, nešinas spąstais ir net sulinkęs nuo jų
svorio, jau skubėjo siuvėjas Zacharijas Lataška. Marcelė tik nekantriai stumtelėjo
mane, aš vos nepargriuvau aukštielninkas, ir buvau gatavas juos visus ištvatinti. Tik
kad lazdos neturėjau.
Lataška pastatė spąstus ant žemės, suplojo
delnais ir sušuko:
Ei! Klausyt mano komandos! Lazdas visi turit?
Nuostabu! Bet ne čia, ne čia! Ainam in miškelį, prie Dailidės! Nu, paskui mane,
piriot!
Aplink ošė pušynas, ir mūsų namai tamsavo
pušyne, bet pušynas kitapus Basanavičiaus gatvės kažkodėl jau buvo vadinamas
miškeliu. Toliau jis maišėsi su eglėm, skroblais, ąžuolais ir pamažu virto tikru
mišku. Taigi pasileidom visi į miškelį. Pirmas su spąstais skubėjo pats Lataška
visi juste jutom, kad juose spurda didžiulis ir be galo įsiutęs žvėris! Žiurkė
davėsi iš paskutiniųjų, juk nujautė, aišku, kuo baigsis ši išvyka ir iš kur visas
šis alasas! Tad ir daužėsi į narvo geležis. Miškelyje spąstus perėmė Marcelė
Marcinkutė, o kai nuvargo net ji Zyzė su Bundzium, mokytojos Sadukaitės sūnelis
Algimantas ir dar kažkuris. Lazdos tačiau nė vienas nepaleido iš rankų aš jau
praradau paskutinę viltį...
Nuėjom daugmaž iki Gaisrininkų tiltelio. Nieko
nenujausdama, šalia ramiai tyvuliavo Dailidė. Ant jos kranto ir sustojom Lataška
pastatė spąstus su Karaliene, o būrys jau pakėtė lazdas.
Pala! sušuko siuvėjas. Stokit
pusračiu! Atgal! Dar biskutį atgal!
Sustojom pusračiu, ir aš stovėjau, kad ir
beginklis.
Dabar žingsniuką arčiau. Va taip, gerai!
Klausykit! Aš atidarau spąstus... Ta bjaurybė metasi tiesiai ant jūsų! Koks jūsų
uždavinys? Ką darot?
Kvailas klausimas! Kam dar klaust! Ir taip viskas
aišku tvatinam lazdomis, kol toji išties kojas!
Gerai! Lataška atrodė labai patenkintas.
Pasiruošt! įsakė jis. Skaičiuoju iki trijų ir atidarau! Nagi... Viens.
Du... Trys!
Žiurkė šoko iš narvo kaip šernas, ar kaip
raganosis, net nežinau. Petras laiku suglaudė kerzo auliniais apautas kojas, gyvūnėlis
neprasmuko, bet lazda bumbtelėjo tik į sausą pernykštę žolę. Netikša!
sušnypščiau, tik niekas neišgirdo. Žiurkė dėjo staigų šuolį į kairįjį
flangą, paskui į dešinįjį viskas veltui! Mūsų gynyba buvo aklina. Žiurkė tai
aiškiausiai juto cypė klaikiai ir davėsi žūtbūtinai. Suvokusi, kad pro mus
neprasmuks, ji netikėtai apsigręžė ir ... taip, ji šoko ant be galo atidžiai visą
šią batalinę sceną stebinčio Zacharijaus Lataškos! Šis netekęs žado, spėjo tik
atsišlieti į netoliese kerojusį ąžuolą. Žiurkė užšoko jam ant krūtinės, nagais
perrėžė baltus krakmolytus marškinius, kita letenėle drykstelėjo per švariai
nugramdytą siuvėjo skruostą. Trykštelėjo pralietas siuvėjo kraujas, Zacharijas
pasipurtė, sukliko tikrai ne savo balsu ir jau rengėsi dėti į kojas, bet kaip tik tuo
metu ant dribtelėjusios žemėn karalienės nugaros ir galvos pagaliau pasipylė pirmieji
taiklūs ir skaudūs lazdų smūgiai. Bumbt, pliumpt! Bumbt, pliumpt!
Pliumptpliumptpliumpt! Stovėjau atokiau ir vos neverkiau iš piktumo. Lazda plumpino net
mažoji Rūta Gyguolytė, o ką kalbėt apie Evaldą, Algimantą Saduką, Petrą,
Marcelę, abu Kalantukus, Mykolą! Visi darbavosi kaip kokioj kūlimo talkoj! Visi jie
tvatino žiurkę, o jei ne žiurkę, tai bent sausą žolę, jei ne žolę, tai vienas
kito kuprą, argi taip jau svarbu ką tvatinti? Visi jie buvo kovotojai, didvyriai,
Žiurkės nugalėtojai! Tik aš, didžiausias nelaimėlis ir nevykėlis, stovėjau greta
ir stebėjau nuožmią kovą. Kovą? Deja, tai buvo tik paprasčiausias susidorojimas su
belaisve. Kaži, pagalvojau, ką jūs darytumėt, jei Karalienė atsivestų čia savo
kariuomenę, rinktinę pėstiją? Jei netikėtai išmestų žiurkių desantą! Deja, visa
Karalienės kariauna lindėjo savo šiltose kareivinėse miestelėnų tvarteliuose,
daržinėse, rūsiuose bei podėliuose.
Saulė jau sėdo tarp pušų kamienų, ilgi
šešėliai krito ant krūmų, avietojų, žolės. Žiurkė tebesiblaškė.
Atsikvošėjęs Lataška nustūmė vaikus:
Leiskit man! Man leiskit! Kur ta sterva?
Pliumpt, pliumpt. Karalienė paskutinį kartą
pabandė stotis. Veltui. Pakilt ji, tiesa, pakilo, bet nebeįstengė žengti nė
žingsnelio. Didžiulis jos šešėlis nustelbė medžių, žiurkmušių ir jų lazdų
šešėlius. Toks išsirietęs ir labai platus buvo tas šešėlis. Gūdus Žiurkių
Karalienės siluetas pavasarėjančio dangaus fone. Visa tai truko gal akimirką, gal dvi
ar tris, bet aš tą šešėlį įsidėmėjau visam gyvenimui. Tą šešėlį didesnį
už medžius, už visus mūsų žinojimus bei nuojautas, už prietarus ir būsimąsias
mistikas. Didžiosios Žiurkės šešėlis...
Mirtis tau! riktelėjo Lataška. Mirtis
tau!
Jis sunkiu batu spyrė Žiurkei į kruviną snukį.
Galėjo ir nespirti, pati būtų nusibaigus. Bet spyrė! Žiurkė pašliaužė dar kelis
metrus į šalį ir išpūtė savo žiurkišką dvasią. Buvo didesnė už Bundziaus
katiną. Didesnė ir už stambiausią Zyzės triušį. Nuilsę vyresnieji berniukai
sviedė lazdas šalin. Kažkuri mergaitė ar tik ne Pankų Janė? užsidengė
burną ir nusisuko. Viskas baigta. Nebėr Karalienės!
Aš viską mačiau. Mačiau ir tik stebėjausi:
kodėl jie nedžiūgauja? Ko Petras suka akis šalin? Ko papūtė lūputes Rūta? Štai,
girdžiu, net Marcelė Marcinkutė garsiai pareiškia:
Ainu namo! Ryt treniruotė ir krosas. Nereik man
tų tavo ženkliukų!
Užkast reik, užkast! net šiandien girdžiu
šaukiant Zacharijų Lataška, tik niekas jo nė klausyt nenori. Pats kask, kad gudrus!
Visi jau išsilakstė kas sau. Niekas nenori laidot Žiurkių karalienės. Ką, taip ir
liks drybsoti padailidy?
Ot rupūžiukai! plūstasi Lataška ir
pasiunčia kaimynų vaiką kastuvo. Šis tik liuokt, ir atneša. Aš tebestoviu
vienintelis likęs žiūrovas ir stebiu, kaip piktai jis plūstasi, bet rausia
duobę, kapoja kastuvo ašmenim plonąsias ir storesnes šaknis, vėl keikiasi
rusiškai, lietuviškai ir gal totoriškai? Kyšteli kastuvą statmenai, pamatuoja
duobelės gylį. Gerai, kaip tik! Ima tą žiurkių žiurkę už pilkos uodegos,
dygėdamasis įverčia ją duobėn ir greit, greit, greit! užrausią. Sutrypia
kojom jos jau bevardį kapą ir nusispjauna ant jo. Tik tada pamato ir mane.
O tu čia ką veiki? užrinka ir, rodos, jau
mosis kastuvu. Ko spoksai?
Tyliu. Ką atsakysi į tokį klausimą? Nieko!
Eik namo! Pasakyk motkai, kad švarką jau
išverčiau!
Jis irgi eina namo. Galėtume eiti kartu, pakeliui,
bet kur tau, Lataška lekia kaip akis išdegęs. Dar girdžiu, kaip jis iš tolo niršta:
apdraskė, gyvatė! Neduokdie, gal pasiutus? Tai padla! Apdraskė!
Seku jį, atsilikęs gal per dešimtį žingsnių.
Kiek čia to ėjimo! O kai nuo namų pusės atsisuku ir pakeliu akis, nugara nubėga
pagaugais: per visą skliautą, susirangiusi virš miškų, tupi milžiniška Žiurkė!
Ilgai žiūriu, kol galop susivokiu, kad tai viso labo tik šėmas debesis, sumišęs su
kažkuriame kieme kūrenamo laužo dūmais, bet negaliu atitraukti akių Žiurkė! Ta
pati, kurią ką tik mirtinai užtvatijo siuvėjo Zacharijaus Lataškos vadovaujamas
baudžiamasis būrys. Štai kruvini, pražioti nasrai, galva, dvi didelės ausys, štai
platus jos pilvas ir stora kaip virvė uodega Žiurkė!
Štai tavo lazda, imk! pajudina mane už
peties iš kaži kur išdygęs Petras.
Stveriu tą lazdą, ir iš visų jėgų užsimojęs,
sviedžiu į dangaus skliautą. Lazda lengvai pakyla, trumpam įstringa tarp Žiurkės
kaplių, lūžta perpus ir vėl nukrenta po mano kojom...
Bet šešėlis per visą dangų Didžiosios
Žiurkės šešėlis! nė nekrusteli. Ji tupi. Ji tyko naujo grobio.
Tokį tą šešėlį aš dar ir šiandien kartais
išvystu. Ir nežinau džiaugtis ar ne, kad tuomet neturėjau lazdos?
Kunčinas, Jurgis. Didžiosios
žiurkės šešėlis: Apsakymai. Vilnius: AB Spauda, 1996.
Į viršų
FILONOVAS
Po pamokų mudu su Antanu Jaru nudrožėm tiesiai
į parką ir atsikimšom butelį žigulinio alaus: Antukas užsivertė butelį pirmas.
Atplėšęs nuo lūpų, brūkštelėjo delnu kakliuką, atkišo man ir prisimerkęs
žvelgė gersiu ar ne? Jarui jau buvo sukakę keturiolika, man vos trylika, vieneri
metai skyrė mus it bedugnė. Šalia Antano Jaro jaučiausi kūdikis, mulkis, naivus ir
patiklus knygelėmis persisotinęs svajoklis. Jaras ne tik rūkė ir gėrė alų. Jis pats
užsivesdavo patėvio motociklą, žvejoti eidavo su nakvyne ir, nors aš ir nenorėjau
tikėti, kažkur už geležinkelio turėjo meilužę. Tą neva meilužę sykį ir aš
mačiau vos dvigubai už Jarą vyresnė, be priekinių dantų, bet šiaip visai nieko!
Tik pavasarį Jaras sugrįžo iš Vaikų kolonijos, bet mudu kaip buvom, taip ir likom
geriausi bičiuliai.
Tai jis dabar atsitempė mane į šitą Meilės
kampelį miesto parke. Į akis blizgino dar šilta saulutė. Krito auksiniai klevų
lapai, smulkiai biro beržų. Taip įsitaisėm, kad net mūsų galvų nuo gretimo tako
nesimatė tujų žalitvorė mudu tarsi prarijo. Meilės kampelis! Žinoma, sutemus
čia knibždėte knibždėjo įsimylėjėlių žalitvorė rangėsi tarsi tikras
labirintas, ir meilės aukos girdėdavo tik savo pačių bei kitų laimingųjų o gal
kaip tik nelaimingųjų? atodūsius kūkčiojimą, kimų juoką ir drovų kikenimą.
Mudu su Antanu nei dūsavom, nei kikenom. Jis mane bandė atkišo butelį alaus. O
žinojau po alaus seks cigaretė. Tikra ne suktinė iš ąžuolo lapų ar samanų,
tokią aš jau pats kartais užpešdavau.
Gur, gur, gur... Alus man patiko. Maloniai kuteno
šnerves. Ir atsirūgau gardžiai. Gelsvas, putojantis, pats lipantis iš butelio, vos
karstelintis užgintas vaisius. Dar kartą užsiverčiau šaltą tamsų butelį.
E! Pala! stvėrė mane už rankos Antanas
Jaras. Neišlak visko!
Ir, atėmęs butelį, išgėrė alų iki dugno.
Truputėlį ėmė suktis galva, bet maloniai.
Vyrai manė, kad alus ir išgėrė...
sukrizenau.
My-ža-lus! susijuokė Antanas. Še,
užrūkyk! Krestelėjo pakutį Auroros ant jo buvo nupieštas kreiseris, iš
kurio kaminų veržėsi juodi, tiršti dūmai. Viena cigaretė nukrito ant plūkto tako.
Pakėliau ją, nupūčiau ir įsikandau. Pirštai truputėlį virpėjo, bet ne iš
baimės, kad kas nors užmatys, ne. Baisiausiai bijojau apsijuokti prieš savo geriausią
draugą. O jis jau laikė liepsnojantį degtuką, kyštelėjo jį artėliau, ir aš giliai
užsitraukiau. Dūmą išpūčiau kaip to kreiserio kaminas akyse sutavaravo, galva
ėmė zvimbti, bet sąmonės, ačiū Dievui, nepraradau. Antrukart į plaučius jau
netraukiau Antukas pastebėjo, bet nesišaipė:
Nieko, priprasi. Ne šventieji puodus...
Ši išmintis čia gal ir nelabai tiko, bet aš
paptelėjau dar kartą, o jis atkimšo antrą butelį paskutinį. Mano burna
prisirinko karčių ir aitrių seilių. Jos buvo bjauresnės net už citvarą, kurį mus
kadaise versdavo ryti nuo kirmėlių.
Duok alaus, alaus duok! suvapėjau. Alus man
kur kas labiau patiko už pirktinį dūmą.
Vyrai gėrė, vyrai gers! vėl sukrizeno
Jaras.
Kol milicija nutvers! staiga kranktelėjo
kažkas iš tankumyno. Butelis taip sutirtėjo rankose, kad alus putodamas kliūstelėjo
ant pilkųjų mano kelnių vienintelių, su kuriomis buvo beveik negėda išeiti į
miestą. Čia dar ne bėda!
Už žalitvorės, eglaitėse, stovėjo ne kas kitas,
o kapitonas Vasilijus Agurjanovičius Filonovas, Vaikų kambario inspektorius. Giedras jo
veidas spindėjo tūkstančiais smulkučių raukšlelių. Gerai pažįstamas milicininko,
visų vaikiščių siaubo, Filonovo veidas. Rudens saulėje žibėjo trys priekiniai balto
metalo dantys slibino šypsena! Jis, aišku, galėjo prasibrauti pro žalitvorę,
stverti mudu už čiuprynų ir nusivaryti į savo būstinę, ši buvo čia pat, už
Kultūros namų.
Galvoj netilpo, kodėl jis šitaip nepasielgė!
Nutarė mat apeiti neskubėdamas aplink, nemindžioti želdinių. To mudviem ir tereikėjo
palikę alų, kaip kiškučiai dejom į kojas! Tik Filonovas, keista, nė nebandė
mūsų vytis. Juk puikiausiai abu pažinojo Antaną Jarą tik iš blogosios, o mane
iki šios dienos tik iš gerosios pusės. Viskas, dabar jau ir aš pakliuvau į juoduosius
šito drakono sąrašus!..
Ak, visus mus jis pažinojo kaip nuluptus, berniukus
tai tikrai. Buvo beje, įsidėmėjęs ir ne vieną mergaitę, ypač kokią augesnę.
Tokią, kuri panemunėmis jau nebelaksto vienomis kelnaitėmis, o užsisega ir antrąją
maudymosi kostiumėlio dalį. Tokias Filonovas irgi stebėjo, sako, turėdavo visokio
vargo ir su jomis.
Žinojau, kur jis gyvena ogi šalia mokyklos
daržo. Eidamas ten lažą, ravėdamas ir retindamas barštelius, kartą mačiau, kaip jis
metaline šluotele įnirtingai daužo margą kilimą. Net užsimerkęs! Galbūt
įsivaizdavo, kad plaka ne kilimą, o kurio nors nepataisomo neklaužados sėdynę? Antano
Jaro, pavyzdžiui. Vilkėjo tada dryžuotom pižamos kelnėm ir senu švarku. Žmogus kaip
žmogus, kas galėtų pagalvoti!
Užtat užsivilkęs iki pat smakro susagstomą
mundurą, blykčiodamas keturiomis kapitono žvaigždutėmis ir nušveistais aulais,
Filonovas keldavo siaubą ne tik man ar Jarui Blusos apmirdavo visiems, net mamyčių
sūneliams. Nors puikiausiai žinojom, kad odinis dėklas, kadaruojantis prie jo diržo
tuščias.
Filonovas! Filonovas eina! šita žinia
žaibiškai pasklisdavo per visą alkaną, sudulkusį ir tykų mūsų miestelį. Filonovas
eina! O eidavo jis paprastai į savo būstinę Vaikų kambarį. Jis buvo jo
viršininkas, šeimininkas ir valdovas. Ne, šitame kambaryje nieko malonaus nevertėjo
tikėtis! Jokių žaidimų čia nebuvo! Pakliuvęs į tą kambarį, jau beveik galėjai
atsisveikinti su nerūpestingu gyvenimu, mergaičių šypsenomis, šokių vakarais, o
kitą kartą ir su pačia laisve. Kapitonas Filonovas pasodindavo savo klientą ant kietos
taburetės ir pats violetiniu rašalu surašydavo ypatingas žymes
rudaplaukis, žvairas, šlakuotas, nušašęs, atlėpausis, randas per kairįjį
skruostą, miknius, tatuiruočių dar nėra...
Bet ir tie, kurie dar nebuvo pakliuvę į kapitono
kartoteką, vengė Filonovo kaip išmanydami. Juk šito nebejauno vyro visur būdavo
pilna. It gyvas vaiduoklis šmėsčiodavo visuose festivaliuose, Dainų šventėse. O ir
stadione, paplūdimyje, parke, palei vienintelį kino teatrą, turguje visur!
Vasarą ir ankstyvą rudenį Filonovas ypatingai
mėgo slampinėti po mūsų jaukų, ūksmingą parką. Ir ne, todėl, žinoma, kad jo
namai buvo visai šalia, kur ten! Jis ir po darbo valandų tykodavo įvairiausio plauko
nusižengėlių, o prasidėjus šokių sezonui parko aikštelėje, kapitonas tiesiog
nušvisdavo! Negirdimai kaip girių lūšis jis pritykindavo prie kokio Čarlstoną ar
tvistą trypiančio ir viską pasaulyje pamiršusio nepilnamečio padūkėlio, uždėdavo
savo sunkią leteną ant vargšo peties ir visiems matant, žiauriai išvydavo iš
dansingo. Visiems matant, suprantat?! Didesnio pažeminimo niekas nebūtų sumanęs!
Velniai žino, kas jam yra, sakė Antanas
Jaras, senas Filonovo įskaitininkas, jam nei algos už tai daugiau moka, nei laipsnį
kada bekels! O duodasi kaip perkaręs šuva kasvakar!
Šitokių žodžių Filonovas niekad nebūtų
dovanojęs. Kaip kitados nedovanojo išmaišytų langų, nunuodyto mylimo šunelio ir
neteisėto ginklo laikymo namuose. Mat Jaras turėjo keletą įvairaus kalibro
parakinių pistoletų ir durklą. Tiesa, tokį pistoletą Jaras pasigamindavo per
porą valandų, bet durklo tikro suomiško peilio gailėjo po šiai dienai. Juolab
kad buvo žmonių, savo akimis mačiusių Filonovą pjaunant tuo peiliuku meškerkočius.
Lig šiolei mano santykiai su Filonovu buvo kuo
puikiausi. Aną rudenį kapitonas mane netgi apgynė nuo būrio plėšikėlių jie
mane jau buvo užspeitę dilgėlyne ir, neradę, kapeikų, įsakė autis naujus
čekoslovakiškus batus su auliukais. Išvaikęs gaują, inspektorius mane net palydėjo
iki kryžkelės ir atsisveikindamas paspaudė ranką. Užtat dabar! Kas bus dabar? Dabar
jam pakaks mane kur gatvėje pasišaukti, nusivesti į tą savo kambarį ir iškračius
rasti bent timpą, degtukų dėželę ar peiliuką, nė nekalbant apie pakelį
Auroros!
Šiandien kiekvienam aišku, kad tokia neteisėta
krata vidury dienos šiurkščiausias elementarių žmogaus teisti nepaisymas,
Helsinkio ir kitų aktų ignoravimas! Bet kas anuomet apie tai bent pagalvojo! Juk
panorėjęs tas Filonovas galėjo kokį vaiką net uždaryti į kamerą, išsiųsti jį į
vaikų koloniją, kuri, tiesą sakant, buvo ir yra ne kas kita, o Mažamečių kalėjimas,
visų nusikaltėlių pradžios mokykla! Pačiam miesto centre Antanas Jaras man bent porą
kartų rodė grotomis užkaltą rūsiuko langą. Taip, šalia buvusios duonos kepyklos!
Tai čia, atsiduso jis, aš tris paras pratupėjau, kol išvežė į tą... kolioniją!
Nenuostabu, kad ir aš, kiekvieną kartą praeidamas pro tą baltais dažais užtepliotą
ir dar grotom apmuštą pusrūsį, nejučia suvirpėdavau...
Žiurkės, sakė man Antanas, ten šmirinėja net
dieną, o duonos dvi riekutės parai!
Filonovas buvo tikras miesto viešpats! Jis turėjo
teisę pačioje įdomiausioje vietoje nutraukti dieninį kino seansą ir įsakęs uždegti
šviesas, išprašydavo iš salės rūkorius, saulėgrąžų gliaudytojus,
triukšmadarius, mergaičių kirkintojus, tuos kurie jam kažkodėl nepatikdavo. Baisu, ar
ne? Po tokių jo reidų net pasiučiausia komedija pasidarydavo nebejuokinga...
Jis išdygdavo ten, kur jo niekas nelaukdavo. Kaip
Pilypas iš kanapių! Kaip tikras kapinių vaiduoklis! Štai užklumpa kur mokyklos
skiedryne, išnaršo kuprines, užančius, kišenes ir eina sau nešinas pusmaišiu
timpų, pistoletų gilzių, peilių kam jam viso šito reikėjo, velniai žino! Juk
mūsų fizikas Padrė mėgo kartoti dar nė vienas normalus berniukas neužaugo be
laidynės ir mėlynės! Filonovas niekad neprašaudavo prošal, niekad neužsipuldavo ir
nekratydavo kišenių veltui. Visiems buvo aišku jam kažkas pranešinėja,
skundžia! Tiktai kas?
Ot šito tai niekas nežinojo. Tiesa, įtarė tokį
vieną Varliakaušį, bet netrukus paaiškėjo, kad jis visai niekuo dėtas. Todėl
net kai kurie suaugusieji tikėjo, kad šis kapitonas yra apsigimęs seklys, kad jis, kaip
sakoma, turi pakaušyje trečią akį ir kaip tikra pelėda mato tamsoje. Filonovo
privengė visi, bet mylėti niekas nemylėjo. Net jo išblyškus, tyli kaip pelytė žmona
vengė jo rūstybės. Ir aš neretai pagalvodavau verčiau jau jis būtų negynęs
manęs nuo tų plėšikučių! Būčiau ir aš tada kaip visi iš širdies galėčiau
nekęsti šito raukšlėto kaip keptas obuoliukas, visuomet kandžiai besišypsančio,
tyčia dzūkuojančio ausylo kapitono! Dabar gi prieš savo paties valią turėjau jausti
jam kažką panašaus į dėkingumą. Nemalonu!
Turiu prisipažinti, kad tais laikais garsėjau kaip
mokyklinės reikšmės eiliuotojas. Eiliuoti aš visai nenorėjau, bet mokytojai ir net
mama mane skatino, gyrė, tik ponas tėvas skardžiai kvatodavo, kai broliukas Emilis
atbėgęs skųsdavo mane:
Tėveli! Tėveli, jis vėl užsidaręs rašo!
Vėl gadina popierį? garsiai sakydavo
tėvas. Motina nespėja pirkt sąsiuvinių, o jis!
Kad ir nenorėdamas, mokyklos sienlaikraštyje jau
buvau paskelbęs tris savo kūrybos eilėraščius apie žiemą, pavasarį ir vasarą.
Kaip tik kaupiau jėgas rudeniškai odei, bet klasės auklėtoja tiesiog pareikalavo, kad
odės rašymą atidėčiau ir nieko nelaukęs sukurčiau eilėraštį mane išgebėjusio
Filonovo garbei. Purčiausi kaip įmanydamas, dejavau, kad mane apleido mūzos niekas
negelbėjo!
Neparašysi eilėraščio Filonovui, apie
ekskursiją į Gardiną nė nesvajok! tiesiai pareiškė man auklėtoja.
O, kas netroško anais laikais nuvykti į Gardiną!
Tad dar iki tos nelemtos dienos, kai Filonovas mudu su Jaru užklupo puotaujančius
Meilės kampelyje, vieną ūkanotą vakarą aš sudėjau 16 eilučių eilėraštį
klasika! , kurį taip ir pavadinau Filonovas. Šitą ankstyvosios lyrikos
šedevrą aš prisimenu ir po šiai dienai, tad malonus skaitytojas gal nesupyks, jei aš
jį pateiksiu, kaip mėgstama sakyti, ištisai:
FILONOVAS!
Skubu aš vienąkart gatve
Plėšikai supa štai mane!
Užbėga už akių ratu,
Nuauti rengias man batus!
Tiktai Filonovas narsus
Kaipmat išvaikė juos visus!
Taip gyvas aš likau, draugai,
Batus avėsiu dar ilgai!
Šis kapitonas draugas mūsų,
Nors ne lietuvis jis, o rusas!
Gali sau vaikštinėt saugus,
Kol yr' mieste toksai žmogus!
Tad iš visos visos širdies
Tariu tau ačiū, kapitone!
Tu mums varge, bėdoj padėk,
Nes mes silpni dar esam žmonės!
Pirmuosius du ketureilius auklėtoja ir
literatūros mokytoja Sieksnienė be saiko išgyrė, net išraudau. Užtat du paskutinieji
joms pasirodė besą akivaizdžiai silpni. Lituanistei itin nepatiko eilutė Nors
ne lietuvis jis, o rusas! Ją, girdi, būtinai reikia pakeisti, antraip apie jokį
sienlaikraštį negali būti net kalbos!
Argi Filonovas ne rusas? baisiausiai
nusistebėjau. Tėvelis sakė, kad jis iš sentikių, o sentikiai netgi doresni negu kai
kurie lietuviai!
Su tavo tėveliu aš pati pasikalbėsiu!
sušnypštė Sieksnienė. O pabaigą būtinai pataisyk, gerai?
Aš tiktai kažką neaiškiai numykiau.
Filonovą nukišau į savo asmeninį archyvą, šalia iškarpų ir senų
sąsiuvinių. Netrukus parašiau eilėraštį Jau ruduo, ir taip užbaigiau
pirmąjį savo gyvenime ciklą Metai...
Dabar grįžkim ten, kur pradėjom. Su Antanu Jaru
tupėdamas po medine stadiono tribūna štai net kur mudu atkūrėm iš Meilės
kampelio! visai netikėtai aš prisiminiau tą Filonovui sudėtą eilėraštpalaikį!
Man kilo klastinga, gal netgi nedora mintis: o kas būtų, jei aš tą kūrinėlį
švariai perrašyčiau ir nuneščiau jį milicininkui tiesiai į namus? Kiekvienam juk
malonu, kai išgelbėta auka jaučia ne tik nuolankų dėkingumą, bet ir sukuria
pakenčiamą eilėraštį! Bet štai Filonovas narsus kaipmat išvaikė juos visus!
Kam nebūtų malonu? Taip susižavėjau šita mintimi, kad beveik nė negirdėjau, kaip
mano bičiulis plūsta Filonovą: Tas faraonas, tas stribas! O aš audžiau visai
kitokią mintį reikia skubėt namo, perrašyt eilėraštį ir... Jarui kas kita, jam
yra už ką rūstauti! O man? Veikiau priešingai!
Ko čia vaipais? kažką pastebėjo ar pajuto
Antanas. Dabar klausyk! Vakare, jei viskas bus ramu, eisim į vieną vietą, supratai?
Šeštą lauk manęs prie gelžkelio stoties griuvėsių. į Madridą eisim,
nenorom pasakė jis.
Į Madridą? Puiku! Ten aš jau seniai nebuvau.
Oho, Madridas! Toks senų geltonplyčių namų kvartalas šalia kareivinių
girtuoklių ir vagių karalystė.
Pala, sulaikė mane Jaras. Šeštą per
anksti. Ji dar nebus parėjusi. Puse septynių. Ir niekam nė mur mur!
Namuose sukirtau šaltus kotletus, o dar po
pusvalandžio ant stalo jau gulėjo švariausiai perrašytas Filonovas. Tik dabar
pasijutau be galo bjauriai. Kaip tikras padlaižys ir išdavikas! Bet kojos jau pačios
nešė per miškelį į Filonovo namučius. Buvo lygiai pusė penkių. Tikrai pusė:
penkių, valandų aš pasiteiravau pas prošal skubėjusį kaimyną, šaudymo trenerį,
kurį visi vaikai kažkodėl vadino Šniūru. Jis ir pasakė pusė penkių. Dėkui,
drauge Šniūrai! smagiai šūktelėjau, bet jis taip supyko, kad nusivijo mane net
iki stadiono. Filonovas tave dar išauklės! pagrasino Šniūras iš tolo.
Vėl Filonovas! Bet po valandėlės aš pats tyliai
pabarbenau į mėlynai nudažytas inspektoriaus duris. Kapitan Filonov, taip buvo
užrašyta lentelėje ant jų.
Voidite! pasigirdo pažįstamas balsas, ir
aš žengiau vidun. Kapitonas taip nustebo išvydęs mane, kad ant lapo nutiško stambus
violetinio rašalo lašas mat šeimininkas kaip tik kurpė kažkokį raportą. Ar tik
ne apie mane su Jaru? Bet ir užkluptas jis nesutriko, pastūmė popierius, atsistojo,
susigrūdo išsipešusius marškinius į tamsiai mėlynas galifė ir išsišiepė iki
raudonų ausų:
Kas geria vyną, alų, tas vyras ne kvailys! Ar
ne? jis tyčia pacitavo tuomet populiarią vyrų dainelę. Na, ką pasakysi?
Tylėjau. Ką aš jam galėjau pasakyt? Tada jis pats
uždavė tokį klausimą, kurį savo vingiuotame gyvenimo kelyje vėliau dar ne kartą
girdėjau:
Kaip tu iki šito nusiritai, ir ką tu galvoji
toliau daryti?
Tuoj pamatysi, pagalvojau ir padėjau ant stalo lapą
su savo eilėraščiu. Štai, skaityk, džiaukis!
Vaikų kambario inspektorius Filonovas, suprantama,
buvo raštingas vyras, bet mano kūrinį jis skaitė be galo ilgai. Krutino savo storas
lūpas, kai kurias eilutes skaitą net po kelis kartus! Rodos, jis rengėsi šį kūrinį
čia pat išmokti atmintinai. Aš kukliai trepučiavau nuo vienos kojos ant kitos na,
slibine, ką dabar pasakysi? Patinka? Kur nepatiks! Aš ir didžiavausi tokia kūrybine
sėkme, ir kaitau iš gėdos štai kur nusiritau! Milicijos poetas! Kad tik
nesužinotų niekas!
Pagaliau Filonovas baigė savo skaitymą. Tada
nusigręžė į langą, susirado didžiulę kanapėtą nosinę ir taip ilgai šnypštėsi
papurtusią nuo gyvenimo ir degtinės nosį, kad man pabodo laukti ir aš garsiai
kostelėjau. Jis tebesišnypštė! Jau norėjau mauti pro duris nereikia man jokių
liaupsių!, bet jis sulaikė mane, pasodino ant subliuškusios kanapos, įsakė pačiai
išvirt arbatos ir pagaliau pasakė tris žodžius rusiškai; aš nelabai ir supratau:
Detka, storu, švelniu balsu pasakė
Filonovas, ty menia tronul!
Vis dėlto suvokiau, kad jis mane labai giria.
Filonovienė jau nešė karštą arbatą.
Ką čia, pasakiau, kiekvienas taip
sugebėtų...
Ne kiekvienas! rūsčiai užprotestavo
šeimininkas. Šit tas tavo draugužis, tas visai sugedęs Jaras Anton, ar toks ką
parašytų? Ne, niekados! pats atsakė Filonovas. Nikogda!
Kas žino... Jaras buvo lakios vaizduotės vyrutis,
oho, kaip jis būtų sudėjęs! Tik, aišku, Antano Jaro eilėraštis tokiam Filonovui
visiškai nepatiktų, priešingai!
Siurbtelėjęs arbatos, kapitonas nuėjo prie
rašomojo stalo, paėmė prirašytą lapą ir čia pat iškilmingai jį suplėšė.
Čia, paaiškino man, ir buvo raportas
apie judviejų darbelius! Viskas!
Net iškaitau iš laimės! Puiku, to aš ir troškau!
Ir Jaras šįkart išgelbėtas, valio! Kiek tų valandų? Gal dar spėsiu į geležinkelio
stotį? Nusiplikydamas lūpas pabaigiau arbatą ir moviau lauk.
Pala! nučiupo mane už skverno Filonovas.
Kurgi tu? Sėsk, reikia rimtai pasikalbėt...
Pasakysiu iškart: pokalbis buvo labai nemalonus.
Kaipmat išgaravo visas mano džiaugsmas.
Mane domina, tiesiai pareiškė inspektorius,
tas tavo Jaras Anton. Net labai domina! Juk jis vis tiek tuoj kokią naują šunybę
iškrės! Ir dar kitus įklampins, aš jau žinau. Kada judu sutarėt susitikti?
Šiandien?
Ne a! pamelavau net neraustelėjęs.
Na, ryt, poryt, kakoj skirtum! Tu pamažiukais
išsiklausinėk, ką jis rengiasi daryt, a? O tada jau pasakysi man... Na?
Tai jau ne! Neišdegs! Gal Antanas Jaras ir baisus
žmogus, gal jis tikrai mirs patvory, kaip pranašauja jo priešai, bet bėgti jį skųsti
šitam faraonui?! Niekada!
Iš visų jėgų papurčiau galvą. Ne! Ir dar kartą
papurčiau: ne, ne, ne!
Kapitonas giliai atsiduso. Paskui dar kartą
perskaitė mano eilėraštį.
Tai ne? paskutinį kartą paklausė, nors
pats žinojo, ką atsakysiu.
Ne, pakartojo vien lūpom. Dabar jau
žinojau, kas manęs laukia ogi Filonovo kartoteka! Ką jis ten pažymės? Ūgis
166 cm, plaukai tamsoki, garbanojasi, akys pilkos. Ypatingos žymės kairiarankis, ant
kaklo vos įžiūrimas randelis nuo 1954 metų pavasarį darytos operacijos, pjovė pats
Kudirka... Kas dar? Šleivina batus, jų numeris 37. Bet nepilnapadis, rikiuotei
tinkamas... Štai ką Filonovas, tikriausiai, jau šiandien vakare įrašys į savo
duomenų banką. Na ir tegul!
Bet jis netikėtai krestelėjo savo jau pradėjusią
žilti galvą, uždėjo ranką man ant peties ir linksmai pasakė:
Na ir neskųsk jo, bravo! Jaras Anton vis tiek
niekur nuo manęs nepabėgs! O tu verčiau rašyk. Jis net surimtėjo: Rašyk, nes
tik parašęs būsi rašytojas. O dabar keliauk laimingai!
Man rodos, jis jau buvo besižiojąs sakyti
stupaj s Bogom!, bet laiku susigriebė, kad milicininkui taip netinka.
Namo lėkiau kaip ant sparnų ir vos neužlėkiau ant
draugo Šniūro! Vėl tu čia! suriaumojo jis. Bet vytis nesivijo vis
prisilaikydamas kamienų, jis vos krypavo nuo vienos pušies prie kitos, tarsi grybautų.
Po valandėlės jau ruošiau pamokas.
O Antaną Jarą po žiemos atostogų iš tikrųjų
išvežė į Vaikų koloniją. Paskutinis kartas! kuždėjosi moterėlės turguje;
kitą sykį jau tūps į tikrą kaliūzę! Ką jis padarė? Beveik nieko turėjo
silpnybę ginklams ir iš draugo Šniūro šaudyklos pasiskolino mažojo kalibro
šautuvėlį... Jį užklupo jau bedžyrinantį šio ginklo vamzdį Antanui labiau
patiko trumpvamzdžiai šautuvai. Man iš visos širdies buvo gaila šito nenuoramos, bet
sąžinė buvo rami nei aš padėjau jam įsibrauti į ginklų kambarį, nei
paskundžiau Filonovui! Ką čia Filonovui! Dingus ginklui, visas garnizonas buvo keltas
ant kojų, netgi buvo ruošiamasi visiškai uždaryti miestą! Kažkas matė jį su
faneriniu lagaminėliu lipantį į belangę mašiną. Tokios neveža nei į Gardiną, nei
į kokį kurortą. Man vėl suspaudė širdį. Tvirtai pats sau prisiekiau niekuomet
nebūsiu jokių rūmų poetas! Nė eilutės daugiau apie didžiūnus! Filonovas mano
kūrybinėje biografijoje kaip buvo, taip ir liko vienintelė išimtis. Taip,
Filonovas!
Kunčinas, Jurgis. Didžiosios
žiurkės šešėlis: Apsakymai. Vilnius: AB Spauda, 1996.
Į viršų
RUDUO BARŽŲ PRIEPLAUKOJE
Ne, aš nesusipykau nei su tėvais, nei su kiemo
draugais. Nepavyko susikivirčyti net su broliais. Išeidamas nepalikau jokio raštelio
nei graudaus, nei ultimatyvaus. Tiesiog išėjau iš namų ir viskas. Vėl patraukiau
ieškoti savo kampo namie jo nebuvo! Kurgi būčiau galėjęs tęsti savo
kūrinį apie nuotykius Marse, kurti eiles apie vis tebesikaitaliojančius metlaikius ar
narsųjį savo tarnybos fanatiką Filonovą? Kaip klysta žmonės, manantys, kad
rašytojui pakanka vyniojamojo popieriaus skiautės ir buku peiliu padrožto cheminio
pieštuko! Žinoma, vieną kitą šedevrą galima sudėti ir tokiu primityviu būdu
tai liudija ir literatūros istorija. Bet nuolatinėms kūrybinėms kančioms,
negailestingam savęs alinimui, reikia bent voratinkliais aptrauktos palėpės, drėgno
pusrūsio kad ir menkiausios užuoglaudos, kurios durų be reikalo niekas nevarsto.
Reikia spingsulės, gurkšnio stiprios arbatos ir tylos. Kaukolė ir vyno taurė, aišku,
labai praverstų, bet jeigu jų nėra, iš bėdos galima apsieiti.
Taigi, tą atmintiną popietę, svaidydamas
medkriaunį į pušų kamienus, nusirėkšdamas čia gaidžiauogių kekę, čia kokį
riešutėlį, išsirengiau apžiūrėti mūsų bunkerio likučių. Tiesą sakant, palikti
tėvelių namus, mesti pakyrėjusią mokyklą ir atsidėti vien kūrybiniam darbui dar
nebuvau tvirtai apsisprendęs. Tai kas, kad jau kokį pusmetį atsidėjęs studijavau
literatūrą apie robinzonus, atsiskyrėlius, tremtinius bei piligrimus. Tokios lektūros
anuomet nebuvo gausu šį tą pasiūlė dievotas siuvėjas Juozapas, keletą įdomių
tekstų paskolino ir knygos žmogus Mikė Spalius. Tada pirmukart į mano rankas pakliuvo
ir Justas Pilyponis, ir Radvila Našlaitėlis.
Apie visa tai mintydamas ir prižygiavau pažįstamą
papartyną. Vargšas bunkeris atrodė nejaukiai viskas ištąsyta, sugriuvę. Tik
tarsi kapituliacijos vėliava ant eglės šakos karojo sudriskę Kosto Pilvelio
marškinėliai. Metėsi dar keli apipuvę lentgaliai, o iš mūsų jaukios slėptuvės
kilo kietos kaip kardai dilgėlės. Nurijau kartų karštą gumulą ir geležinkelio
pylimu patraukiau Nemuno link. Čia jau daugiau nei pusę amžiaus nebevažinėjo jokie
traukiniai, nebeūkė garvežiai tiltas buvo seniausiai sugriautas ir niekas nė
nesiruošė jo atstatyti. Jo likučiai gražūs tašyto akmens luitai buvo
užgriozdinę kone visą upės vagą. Todėl pernai vasarą narai vilko ir vilko juos į
krantą, kad čia galėtų prasmukti ne tik vilkikai, sieliai iš aukštupio, bet ir
ilgos, dažniausiai trąšomis pakrautos, savieigės baržos.
Atsistojau ant tilto atramos mūsų krante. Nuo
Nemuno ir nuo Vilnijos pusės dvelkė jau rudeniškas rytys. Ak, žinojau, kad traukdamas
be atvangos į Rytus, pasiektum ir Uralą, ir Baikalą, ir net Ramųjį vandenyną. Arba
štai, žemai plaukia, sūkuriuoja Nemunas. Juo nuplauktum iki Kuršmarių, Klaipėdos
mūsų nedidelės orlaidės į pasaulį. Nuo ten ir Atlantas netoli, o už Atlanto... Et,
jeigu būtų tiltas, tai ir čia buvusiais bėgiais kaži kur nustraksėtum! Juk kitados
ši šaka įsiliejo į Varšuvos Peterburgo magistralę!
Tais laikais iš gimtinės bėgdavo daugiausiai
romantiškai nusiteikę gimnazistai, su valdžia apsipykę tatuiruoti vyrukai ir
paprasčiausi nuotykių ieškotojai bitnikų ir hipių protėviai. Retas nesvajojo,
apkeliavęs pasaulį, grįžti garsus, pilnomis kišenėmis, kupinas neregėtų
įspūdžių. Į Klaipėdą mūsų kraštų jaunimas dažniausiai ir bėgdavo. Tikėdavosi
ten nusisamdyti į laivą bent menkiausiu junga. Kiti svajojo tik apie jūreivystės
mokyklą. Kai kurie net įstodavo ten, ir po daugelio metu grįždavo į miestelį
barzdoti, tatuiruoti, įsivėrę į ausį varinį auskarą, netekę sveikatos, dantų ir
dar ko nors. Pilnomis kišenėmis, kiek menu, negrįžo nė vienas.
Mano svajos buvo kur kas kuklesnės.
Jau seniai ramybės man nedavė Baržų prieplauka
žinojau, kad ten ir krante, ir ant vandens pilna paslaptingų, paprastam
žmogui neprieinamų kampelių. Krante rymojo Trąšų sandėlio kontorėlė, sargo
namelis, rudas vagonėlis, bet labiau mane viliojo kubrikai po baržos vairine. Visą
vasarą toje baržoje netilo dainos, juokas, armonika! Tiesa, žmonėse ši prieplauka
neturėjo labai gero vardo, bet tai buvo neabejotinai padoresnė vieta nei aludė, Rūtų
bariukas, paturgės arbatinė ar net restoranas. Nė nekalbant apie Madridą.
Tik ta viena barža ir buvo likusi. Kontorėlė
užrakinta, vagonėlis užkaltas ruduo, nykuma. Nė juoko, nė armonikos. Bet
žinojau, kad baržoje gyvena saugo laivą nuo kranto piratų! toks rudaplaukis
škiperis, Haris vardu. Čia aš dabar ir atkulniavau. Nesitikėjau, žinoma, kad tas
Haris iškart pasiūlys man kampą ir prisieks niekam ne žodeliu neprasitarti, kas čia
toks pas jį glaustosi.
Tikrai, Harį dar iš tolo pamačiau. Sėdėjo
atsirėmęs į vairinę, niūriai markstydamasis prieš šykščią saulutę, rūkė ir
spjaudė į vandenį. Už Hario nugaros plaikstėsi vėjyje džiūstanti jūrinikė,
juodos plačkelnės, skarelė ir kelios didžiulės languotos nosinės. Denį buvo
nuskalbę pirmieji rudeniški lietus, dabar jis švytėte švytėjo, bet pats Haris
atrodė apsiniaukęs kaip debesis.
Jis irgi pamatė mane, pažvelgė iš po gauruotų,
tokių pat rudų, antakių.
Ei! šūktelėjo jis, iškart labai
pagyvėjęs. Eikš šen!
Puiki pradžia, pamaniau, siūbuojančiu trapu
lipdamas į baržą. Šituo pačiu trapu vasarą ir linguodavo nešikai su dulkančiais ir
aitriai dvokiančiais trąšų maišiukais ant įdegusių pečių. Teisybė, jau buvo
įrengtas ir transporteris, bet dažniausiai jis neveikdavo. Buvo net kalbama, kad jį
tyčia kas nors sugadindavo, antraip vyrai nebūtų turėję uždarbio.
Klausyk! be jokių įžangų kreipėsi į
mane Haris, man vos užkopus ant denio. Mirštu! Kur gauti šnapso?
Priblokštas tokio klausimo, nesumojau nė ką
sakyti.
Nieko nepagailėčiau! kalbėjo Haris. Jo
veidas atrodė pilkšvas, o akys tai tikrai kaip triušio. Nieko! Valties reikia
imk! Gelbėjimo rato? Dovanoju! Va, kepurė!
pavartė rankoje upeivišką kepę su snapeliu ir
įsegtu inkaru. Nori?
Dar klausia! Jau nuo pirmųjų jo žodžių aš
karštligiškai svarsčiau, kur čia gavus tą velnio butelį... Vyno, kad ir smarkiai
rizikuodamas, dar galėčiau nusiurbti iš didbutelio mūsų podėly žinovų gomurio
ilgėjosi trijų metų senumo agrastų aviečių šermukšnių nektaras.
Ne! kaip kirviu nukirto mano gražbylystę
Haris. Kas tas vynas? Fūzelis! Rūgštelė. Tik vidurius susuka. Triedi paskuitės
kaip kulkosvaidis!
Aš net nuraudau, nors ir žinojau visi upeiviai
baisūs nepraustaburniai. O jis tik nusikvatojo iš tokio šaunaus palyginimo, bet,
prisiminęs savo apgailėtiną būklę, čia pat susiraukė ir kone maldaujamai
pasižiūrėjo man į akis:
Nu?.. Atneši?
Paskutinę akimirką aš jau sumečiau ką daryt.
Karštai linktelėjau:
Gerai, atnešiu! Bet...
Viską gausi, viską! Haris nekantravo kaip
mažas vaikas. Tik bėk ir grįžk greičiau!
Sunkiai alsuodamas, nesirinkdamas tako, per
dilgėles, nudrožiau tiesiai į namus, iš kurių buvau sumanęs pasitraukti. Jau žinau!
Juk butelis degtinės seniai stovi močiutės spintelėje prie kanapos! Reikia tik peiliu
kilstelėti dureles, užraktas tada pats atšoka ir durelės atsidaro! Ten, užmaskuotas
dėžutėje nuo vermišelių, ir stovi tas butelis... Greičiau!
Močiutė kaip sykis kažko tupinėjo apie savo
spintelę, kažko kuitėsi, keikė kažkokius eretikus visus nedorėlius močiutė
vadino eretikais! o aš trypiau iš nekantrumo na ko tu čia, močiut, triniesi!
Eik į lauką, juk dar šilta, jurginus apeik, gal kanapėlė ten dar kokį kiaušinėlį
sudėjo? O, laime! Pro pravirą langą močiutę iš kiemo šūktelėjo Poškuvienė. Ji
nukrypavo į duris, ir už akimirkos butelis jau buvo mano užantyje. Trejos
devynerios! Toks tamsrudis skystimas, ant butelio šono žalsva ir gelsva etiketė!
Dabar jau viskas! Reikia paskubėti Užbėgau tik į
atrakintą malkinę, kur jau seniai gulėjo paslėpta kuprinė su storu sąsiuviniu,
baltinių pamaina, dantų šepetėliu ir milteliais, storu megztiniu, žiemine ausine ir
keliom skardinėm žuvies konservų. Mažojoj kišenėlėj, suveržti juoda gumele
slėpėsi ir dvylika rublių dvylika didžiulių kupiūrų po vieną rublį
storas, vertingas gniutulas! Na, atrodo, viskas! Sudie, namai, kaimynai ir daržai!
Pravėręs aukšto langutį, dar nupešiau gerą gniutulą padžiauto Poškaus tabako
irgi pravers!
Vėsi saulė įlindo į debesį, leisdamasis šlaitu
išsidilginau ne tik blauzdas, rankas, bet ir veidą, bet kai išvydau Harį man mojant,
viską nustelbė džiaugsmas: jis tebelaukia!
Kur nelauks! Net drebėjo šis tamsiagymis,
rudaplaukis, stambokas vyriškis, kaip lapas virpėjo, braukė atpakalią ranka per savo
šerius, ir pirmas jo klausimas buvo trumpas ir kupinas šviesiausių vilčių:
Nu! Atnešei?
Juk ir taip matė, kam dar klausti! Stvėrė visas
tris devynerias, šiaip ne taip nudrėskė gelsvą skardelę nuo jų kaklo, tada giliai
atsiduso ir vienu mauku nugėrė daugiau kaip trečdalį! Iš Hario akių ištryško
ašaros, bet ne iš graudulio jam pasidarė taip gera, kad ašaros pačios riedėjo,
bent aš taip buvau įsitikinęs. Gal iš drovumo jis nusigręžė į upę, sugargaliavo,
bet tada giliai įkvėpė, ir nė lašas rudo, brangaus skysčio nenuvarvėjo į Nemuno
bangas!
Pagulėjo kiek aukštielninkas ant vėsaus jau denio,
pasimuistė ir staiga pragydo kaip jaunas gaidžiukas:
Liuks, bum, bum, kakariekūūū! Brangusis, kaip
tu man padėjai! Prašyk, ko tik nori! Kepurė, beje, jau tavo!
Jis užmaukšlino man drėgną, prakaitu
dvelkiančią, aiškiai per didelę protingai mano galvai kepę ir netikėtai uždainavo:
Večerom zvezda upala
Priamo milomu v štany!
Nu i što, čto člen sorvala?
Liš by nebylo voiny!
Nors rusiškai aš supratau geriau nei esperanto
ne viską iki galo suvokiau, supratau tik, kad ir ši dainelė ne iš pačių
švankiausių... Bet jis tik strykčiojo, sukosi ratu ir nesiliovė man dėkojęs:
Ir iš kur tu, vaikuti, atsiradai? Taip laiku!
Kaip tavo vardas? Stasiukas? Ne? Na, nesvarbu! Tri deviatki, klasė! Ir vaistas, ir
maistas! Nu! Sakyk, ko geidžia tavo mažutė širdelė?
Na ir gražbylys! Bet aš nutariau nebelaukti:
Suprantat, Hari... Norėčiau pas juk kiek
pagyventi. Ir... kad niekas nežinotų!
Cho, cho! nusikvatojo škiperis.
Suprantu, suprantu! Jau prisidirbai ką? Nieko, ką nors sugalvosim... Gyvenk! Kubrike
vietos pakaks. Gyvenk, kol išplauksiu!
Jis sutinka! Iškart, be jokių sąlygų!
Grindis pats išsišveisi, gultą parodysiu,
antklodė irgi atsiras. Naktim jau nešilta! Gyvenk, kad tave kur! Kitą savaitę atplauks
Čarnas ar Giedrys, jau temps mane į žiemos uostą. Likau čia, kaip...
Haris itin riebiai nusikeikė. Ir man bus linksmiau su tavim.
Va! Kaptelėjo keli stambūs lašai. Mudu sulindom į
baržos vairinę. Bet lietus praėjo prošal dar ne liūčių sezonas.
Dabar einam, parodysiu... Haris mostu
pavadino mane.
Mudu geležiniu trapu nusileidom į nedidelę
patalpą su
apvaliu langu.
Iliuminatorius! paaiškino škiperis.
Čia, šalia triumo, buvo įrengta gyvenamoji
patalpėlė. Keturi gultai, stalelis varžtais priveržtas prie grindų, ir taip pat prie
sienos pritvirtinta medinė spintelė. Viskas! Viskas taip pritvirtinta, prisukta, tarsi
toji barža plaukiotų ne sekliu Nemunu, o jūromis ar vandenynais!
Cho! nusijuokė Haris. Maža kur ji gali
plaukioti! Bet kas gi čia? Kas čia taip dvokia? Tarsi tvartu? Na, nelabai dvokia,
kentėti galima, bet vis tiek? Net šniurkštelėjau nejučia nosimi.
A! nusikvatojo Haris. Taigi vasarą
Zigmas čia kiaulę vežiojosi! Ji jau Šančiuose! Gera kiaulaitė buvo. Kaip žmogus,
viską supranta! Atsigula, būdavo, ant denio įsauly...
Jis dar ilgai būtų pasakojęs apie tą baržos
įnamę, bet prisiminė, kad jau laikas vėl patraukti iš butelio, o patraukęs gerai
užkimšo ir kyštelėjo po pagalve:
Gali čia daryt, ką tinkamas! Aš gal, žinai,
snūstelėsiu... O tu čia taisykis.
Ir jau kitą akimirką ėmė tyliai sirpti per
miegus.
Nuėjau į vairinę. Čiulpiau nepaprastai gardų
džiūvėsį ir dairiausi čia pavandeniui, čia vėl prieš srovę. Iškart supratau
rašyt ir čia negalėsiu! Nepavyks susikaupti. Tik niekur nė nemaniau kraustytis iš
šitos baržos, priešingai! Tegul dabar manęs kai kas paieško, pasikankina! Tada gal ir
namuose atsiras ir kabinetas, ir visa, ko būtiniausiai reikia rašytojui! Iš faneros
dangčiu pridengto cinkuotos skardos kibiro emaliuotu puodeliu pasisėmiau vandens ir vėl
krimtau džiūvėsį.
Žvelgdamas pavandeniui, regėjau tuščią miesto
paplūdimį, toliau vokiečių išsprogdintą tiltą ir raudoną pirties kampą už
jo. Žinojau, kad už pakrantės guobų stovi galvijų skerdykla, dar toliau buvusio
dvaro mūriniai tvartai. O už jų jau medelynas, šilelis, tuberkuliozės sanatorija,
ir jau visai toli platus slėnis, kuriame aną vasarą Vilniaus artistai sutemus
dainavo Lovos operą Pilėnai. Klovos, nusišypsojau, tai mūsų močiutė
stebėjosi Lovos opera? Baimė žmonių suplūdo tuomet į panemunę ir nesiskirstė
net iki ryto, kai artistai susikrovė savo pilį su visais kuorais į sunkvežimį ir
išvažiavo dainuoti į kitą panemunės slėnį.
O už Operos slėnio, Nemunas sruvo man jau
nebežinoma vaga, toliau niekad neteko buvoti...
Tada atsisukau ir užmečiau akį jau kiton pusėn.
Čia dunksojo kitas tiltas, tas, iki kurio ir ėjau pylimu. Sako, buvo pats aukščiausias
Nemuno tiltas... Toliau Klebono akmuo, kitapus jo Piemenų maudyklė, dar toliau sala,
prie kurios kitados gyveno Indėnas Simutis... Viskas taip pažįstama! Taip pažįstama,
kad, rodos, dabar, nieko nelaukęs, pakeltum inkarą ir pasileistum pasroviui į
nežinią... a, kol Haris miega?
Nuvijau šitą paiką mintį. Pamaži ėmė temti.
Taip ir mačiau, kas dedasi mūsų namuose. Štai grįžę kas iš darbo, kas iš kiemo,
prie vakarienės stalo ruošiasi sėstis mūsų šeimos nariai, jau ir sėdasi, kraunasi
į lėkštes pietų likučius, tepasi sviestainius, kanda, kramto, tik mama staiga
klausia: Tai kur tas Jurgis? Visi tyli, valgo toliau, niekam aš nerūpiu! Tada mama
išeina į kiemą, šūkteli kelis kartus ir grįžus sėdasi už stalo. Na, tegul tik
pareina! sako ponas tėvas, o Emilis jau šiepiasi patenkintas jis visuomet su
didžiausiu malonumu stebi vakarines egzekucijas! O Švabas irgi patenkintas jam
visuomet maža valgio, jis jau sušlamštė ir man skirtą dalį, dabar dairosi, ar aš
netikėtai negrįšiu... Daugmaž taip įsivaizdavau padėtį namuose, tupėdamas
vairinėje.
Nusileidau į kubriką. Haris tebeparpė. Ant sienos
kabojo mėlynu kaspinu perrišta gitara, anksčiau jos nė nepastebėjau. Kabojo ir
žibalinė lempa. Pateliūskavau esama ir žibalo! Čirkštelėjau degtuką,
užsižibinau lempą, ir iš pastalės pakėlęs numestą knygą, įnikau ją skaityt.
Kapitono Blado odisėja, kaip tik tai, ko man reikia!
Haris tik apsivertė ant kito šono, bet nenubudo.
Už iliuminatoriaus pusbalsiu gurgėjo Nemunas.
Užpūčiau lempą, susirangiau virš Hario ant gulto ir nė nepajutau kaip įmigau. O
nubudau nuo klaikaus šalčio! Ne tik geliančio, bet kiaurai, iki kaulų, smelkiančio.
Brrrr! Virpėjau kaip drebulė. Virpėjau beveik taip, kaip laukdamas butelio, virpėjo
škiperis Haris. Užsitempiau megztinį, bet drebulys tebepurtė. Haris tebeknarkė. Greta
jo ant grindų užmačiau ir Trejas devynerias. Vos ant dugno belikę! Gudruolis!
Sustiro, nubudo, mauktelėjo ir vėl deda į akį! O aš? Kas atnešė butelį? Didelis
apmusijęs žadintuvas spintelės nišoje rodė tik kelias minutes po pirmos. Oi dar toli
išganingas rytas, jūreiviška ruoša, pusryčiai... Pasilenkiau prie savo butelio
nutaręs, kad dabar ne nuodėmė. Bet tą pačią akimirką, kai jau ruošiausi
lyžtelėti, Haris stvėrė mane už rankos:
Tu ką? Pamirai? Škac!
Bet pagalvojęs atlyžo:
Mažą mažą lašiuką! Kaip višta! Žiūrėk!
Trauktinė užkaitino kraują, pajutau, kaip galva
ima maloniai zvimbti... Joks šaltis nebebuvo baisus, aš vėl užmigau.
Dabar mane pažadino balsai. Praplėšiau apsunkusius
vokus: visai greta išvydau plačią kažkieno nugarą ir išgirdau:
Kokį tu čia Hari, driežą laikai, a?
Ne bobų reikalas! atkirto mano globėjas.
Nu! Geriam?
Nusisukęs į sieną, vėl pabandžiau užmigti, bet
šįkart negelbėjo niekas nei į ausis sukišti pirštai, nei ant galvos užtempta
plona antklodė. Tada atsisėdau savo guoly ir ėmiau trintis akis. Oho, čia visa
kompanija! Haris, trys nepažįstami ir dvi damos! Pala, pala... juk vieną tai aš irgi
pažįstu! Juk čia Marytė! Marytė Kristina, ta, kuri liaudies teatro scenoje
vaidino Herkaus Manto sužadėtinę, o aš jos sūnų! Štai kur susitinkam naktį,
baržoje!
Maryt! negarsiai šūktelėjau nuo viršaus,
čia aš, labas!
Maniau, kad apsidžiaugs, nusišypsos, bet kur tau!
Matau, matau! burbtelėjo ir vėl sulinksėjo
šalia sėdinčiam barzdylai šis laikė apkabinęs Herkaus Manto nuotaką per
pečius: Žinoma, kagoras pats puikiausias vynas šioje ašarų pakalnėje!
Barzdyla sukuždėjo jai kažką į rausvą auselę
Marytė atšlijo, atrodė, kad tuoj tvos savo kaimynui, bet tik nusikvatojo:
Jūs, Meridianai Afanasjevičiau, kartais
panašus man į didelį dideeelį vaiką!
Mat kaip! Nieko sau vaikas! Na ir tegul! Atsirado
dama!
Atsikėliau ir išėjau į denį. Miegai jau visai
išlakstė. Virš Nemuno kabojo apvalus Mėnulis, o beveik pažeme skriejo tamsios debesų
skiautės. Ne, apie rašytojystę baržoje nebuvo ko nė svajoti!
Kai kitąryt aš iš dyko buvimo šveičiau kubriką,
Haris dar miegojo. Nepabudo jis ir tuomet, kai aš atsirakinęs upeivių valtelę,
nusiyriau į kitą Nemuno krantą prie piliakalnio pasirinkti persirpusių gervuogių
bei riešutų. Iš kubriko pasiėmiau ir ten kabojusius jūrinius žiūronus kaip
vėliau paaiškėjo, neveltui! Juk jau apypiete savame krante išvydau vorelę vyrų
ir moterų, kurie, pasidairydami į šalis, leidosi kaip tik prie Hario baržos. Aišku!
Ko jie daugiau galėjo ieškoti, jei ne manęs! Pro žiūronus aiškiai mačiau, kaip
Haris atkakliai purto galvą, daužosi į krūtinę ir moja ranka užeikit, patys
pasižiūrėkit! Būryje atpažinau ne tik tėvus ir brolius, bet ir keletą kiemo
bičiulių, klasės draugų, o voros gale, vis klupdamas ant kurmiarausių, vilkosi
kapitonas Filonovas... Dar mačiau, kaip Haris parodė ranka į miesto pusę...
Matai, išdidžiai pareiškė jis man, kai
parsiyriau. Nepardaviau tavęs, brolau! Na... atneši?
Paskutinį kartą... niūriai pasakiau.
Paskutinį, paskutinį! apsidžiaugė
škiperis.
Dar gervuogiaudamas buvau numatęs, kad Haris vėl
pareikalaus velnio lašų. Tad iškart nubėgau pas senąją naminės pardavėją Martą
Butkus. Keista senutė, kaip ir jos pavardė. Save ji vadino austre ar vengre, ir buvo
tokia sena, jog nebeatsiminė nė savo gimimo metų. Bet tik būtum pabandęs kaip nors
ją apgauti pavyzdžiui, sumokėti kokiom penkiom kapeikom mažiau! Geriau nė
nebandyti! Atsisveikinau beveik su puse savo santaupų, užtat apsisukau bemat. Grįžau
į laivą su buteliu balkšvo gėralo. Haris dantim išlupo popierinį kamštį ir
paragavo.
Oho! šūktelėjo jis. Šito tai nė paragaut
negausi! Viskis!
Daug, tiesa, ir jis negėrė nuskubėjo
urėdijon, kad iš ten paskambintų į Kauną, į Žiemos uostą. Nuėjo ir prašapo,
matyt, sutiko kokį savo pažįstamą turėjo čia tokių galybę.
Likau vienas. Atsiverčiau storąjį sąsiuvinį ir
pieštuku parašiau: VĖL RUDUO... O apačioje iš ciklo Metai. Haris mane taip
ir užklupo, palinkusį virš teksto, viską pasaulyje užmiršusį... Jei škiperis
būtų manęs labai labai prašęs, aš gal ir būčiau jam perskaitęs tokias savo
kūrybos eilutes:
Palikęs tėtį, mamą, daržą,
Aš atėjau į tavo baržą,
Klastingas perėjūne, Hari!
Nors niekas iš namų nevarė...
Ruduo vėl. Gervuogės išsirpo.
Šaltuos ūkuos namai ištirpo...
Pro tėtį, mamą, tuščią daržą
Tarsi vaiduoklis plaukia barža...
Nežinia, ar Hariui būtų labai patikę tie
žodžiai klastingas perėjūne Hari! Tikriausiai nebūtų! Bet mano poezija
škiperio nė truputėlio nedomino. Nors ir buvo nusiteikęs gan lyriškai: tėškė ant
stalo butelį Kagoro ir smagiai pranešė:
Na, krabe, ruoškis! Vilkikas jau plaukia iš
Aleksoto! šiąnakt bus čia, o paryčiais ir išplaukiami!
Ir jis susigraudinęs ėmė pasakoti man, kaip bus
liūdna žiemą. Kaip jis kiurksos purvinose vyninėse ir aludėse ir lauks tik vieno
naujos navigacijos pradžios! Gėrė tirštą kaip kiaulės kraujas kagorą ir vis labiau
graudinosi. Ak, kaip pjausianti jį jo žmona Vitalija be peilio! Reikalaus pinigų,
maisto, išmetinės kiekvieną išgertą taurę ir bokalą... Ir vėl teksią krauti
anglis, pjauti malkas... argi tai škiperio darbas?! Jis kone apsiverkė, tas Haris.
Paskui nugriuvo ant gulto ir patarė:
Virsk ir tu ant šono. Kai jie atplauks, nebe
miegai rūpės.
Jis nė kiek neabejojo, kad ir aš plauksiu. O aš?
Tiesą sakant, tik dabar ir apsisprendžiau žinoma, plaukiu! Dar užkirtau šaltos
žuvies su balta duona ir virtau. Bet mane pažadino ne vyrų balsai, o pojūtis,
kad mes tarsi judam. Gal dar sapnuoju? Šokau į denį ir... ir prošal lėtai, bet ne
akimirkai nesustodamas, slinko margas Nemuno krantas! Koks grožis! Buvau gatavas
išbučiuoti Harį ir visus upeivius! Bet atsisukęs iš vairinės Haris tik smagiai
mirktelėjo man, o vyrai buvo, matyt, vilkike.
Vien dėl šitos kelionės barža vertėjo bėgti iš
namų! Kai Harį pakeitė kitas smagus vaikinukas, šis tuoj atėjo pas mane, išvirė
arbatos, papjaustė lašinukų, svogūną, duonos. Kaip gardu! O jis pasakojo apie
kiekvieną Nemuno vingį, seklumą, rėvą, brastą visur juk buvo kas nors juokingo
ar liūdno atsitikę! Kai sustojome Birštone, aš išvydau dar du vyrus nugairintus
saulės ir vėjų, tokius pat blevyzgas ir dainininkus kaip Haris. Nė vienas į mane
neskersakiavo, tik šyptelėdavo ir pasakydavo ką nors juokingo... Ir vėl prošal slinko
rudenėjantys Nemuno krantai, krosnelėje traškėjo ugnis, aidėjo smagios dainos ir
juokai.
Vilkikas kartais ūktelėdavo ir vėl smagiai
pukšėjo pasroviui. Pavakare jau subolavo Kauno prieplauka. Niekad nebuvau kirtęs tokios
žuvienės su bulvėm ir pipirais!
Haris parsivedė mane į savo namus, jis gyveno čia
pat, šalia Rotušės. Jo žmonelė Vitalija manimi nė kiek neapsidžiaugė, bet abu
vaikai draugiškai pasislinko, kai atėjo metas sėstis prie vakarienės stalo. Kitąryt
dar gavau manų košės ir baltintos kavos. O, kaip pasikeitė Haris savo namuose! Tykus,
paslaugus, mandagus kaip klierikas! Bet man jis pasakė:
Pinigo dar turi? Eime, palydėsiu tave į
autobusų stotį... Bet ne, geriau važiuojam į Garliavos plentą. Aš tau sustabdysiu
kokią mašiną, ir tave dovanai parveš. O dabar mudu dar alučio, gerai?
Argi galėjau pasakyt ne! Mudu pragėrėm
aštuonis rublius. Tiesa, aš nusiurbiau vos pusę bokalo, užtat sutriauškiau du
vėžius ir kramčiau sūrgalį.
Kai pagaliau sustojo kažkoks sunkvežimis, Haris
pasileido prie kabinos, o po minutės jau mojo man:
Greičiau! Nuveš! Na, lik sveikas, klajūne!
Priėjau prie kabinos. Joje sėdėjo, mūsų
kaimynas, šoferis Vitas Gyguolis, daktaro Gyguolio tikras brolis. Jis nepatikėjo:
Čia tuuu?
Linktelėjau: aš, kas daugiau... Kaip bitės lėkėm
vingiuotu, dulkėtu plentu. Gyguolis beveik visą kelią negalėjo atsidžiaugti, kas bus,
kai mudu parvažiuosim! Jis juokėsi, mostagavo rankom, net vairą paleisdamas:
Oi, broliuk, kas tavęs laukia! Filonovas
duodasi, ieško! Nemuną Simas kartim bado! Visas miestas, gali sakyt, ant kojų, o jis
sau po Kauną vaikštinėja! Oi, nepavydžiu aš tau!
Iš tikrųjų. Nors šok iš lekiančio sunkvežimio
ties Balbieriškio skardžiu ir... amen!
Bet jei ne šitas šoferis, man būtų viskas daug
liūdniau baigęsi. Krūtine užstojo nuo lazdų, pančiu ir diržu... Žinoma, savo aš
atsiėmiau, kur jau ne! Ilgai dar man primindavo šitą kelionę ir piktai, ir
pašaipiai...
Bet viskas ilgainiui pasimiršta!
Ir kai Nemunas ėmė nešti ledus, aš pajutau tą
nenusakomą ilgesį, apie kurį man buvo pasakojęs rudaplaukis škiperis Haris: kasdien
traukdavau prie upės, žvelgdamas į tolį, laukdamas na, kada gi pasirodys vilkikai,
baržos, sieliai?! Kada pagaliau prasidės lauktoji navigacija?
O kai ji prasidėjo, irgi ėjau ir visų
klausinėdavau: o kurgi Haris? Kodėl jis neatplaukia? Visi tik trūkčiojo pečiais, kol
kartą toks jau žilas vyras pasivedėjo mane į šalį ir apsidairęs tyliai pasakė:
Tik tylėk! Kalėjime tavo Haris, įkliuvo!
Aš taip ir išsižiojau, o žilis dar pridūrė:
Nieko, kitais metais atplauks! Ilgai jis
nesėdės...
Ir Jau nueidamas piktai tarstelėjo:
Na, nušvilpė porą maišų anglių iš
prieplaukos! Kas nežino visi taip daro! Vaikai šąla, pinigo nėr... O jį sučiupo
ir, kaip sakoma, kad visi kiti bijotų...Na, einu! Neliūdėk!
Bet ir kitą vasarą taip ir nesulaukiau Hario. Gal
jis ir buvo atplaukęs, gal net klausinėjo manęs, panašiai kaip aš... Bet man jau
rūpėjo vėl kiti dalykai. Pakentėkit, papasakosiu.
Kunčinas, Jurgis. Didžiosios
žiurkės šešėlis: Apsakymai. Vilnius: AB Spauda, 1996.
Į viršų
NAKTIS YRA TAMSI KAIP KAZEMATAS
Padrė, be abejo, buvo teisus, tikindamas, kad
Saulės audros sukelia karus, revoliucijas, turi neabejotinos įtakos derliams bei
nederliams. Aš dar pridurčiau jos sukelia sumaištį ir paprasto žmogaus gyvenime,
netgi dešimtoko! Juste jutau: kai mus paleido vasaros atostogų paskutinės atostogos
mokykloje! Saulė buvo be galo aktyvi. Aš ne tik nusvilau kailį prie Nemuno ir
negalėjau nei atsigulti ant nugaros, nei pasirodyti saulėkaitoje, tai dar būtų buvę
pusiau su bėda!
Pasijutau be galo vienišas, niekam nereikalingas ir,
aišku, nesuprastas. Visi išsivažinėjo, išsilakstė, stačiai dingo iš akiračio! Net
Mildutė nieko nepranešusi ėmė ir išmovė į kažkokią gimnastų vasaros stovyklą
visiškai atsitiktinai prie Sporto mokyklos išvydau jau burzgianti autobusiuką
ten jau buvo susėdusi visą jų, gimnastų, komanda treneris Severinas Volungė,
Berenius, Letkė, Seriožka, ir, aišku, Milda, kur jau ne! Teisybė, pamojavo iškišusi
rankutę pro apmusijusį langą, šūktelėjo, kad parašys laišką ir... nuburzgė
Prienų kryptimi. Še tau kad nori!
Saulėje siautė audros, uraganas kunkuliavo ir
manyje! Taip norėjosi susikaupusius jausmus ir kartėlį išlieti nekaltame popieriaus
lape! Nagai niežėjo, taip knietėjo rašyti! Privalai rašyti! Kažkas nematomas kartojo
ir kartojo man šitą imperatyvą, bet jeigu tasai kažkas būtų virtęs
apčiuopiamu žmogumi, ar bent nujaučiama dvasia, su kuria įmanoma žmoniškai
pasišnekėti, aš nieko nelaukęs būčiau uždavęs vienut vienintelį klausimą:
Suprantu, privalau. Ir noriu! Bet kur?
Prisiminiau visus savo apgailėtinus bandymus
susirasti vadinamąją kūrybinę nišą kamputį tėvų miegamajame, bunkerį,
baržą... Tai buvo skaudžios pamokos! Supratau, kad čia niekas nepadės, turi kliautis
vien savo protu ir jėgomis. Taip, tačiau tai buvo tik gūdūs teoriniai samprotavimai!
Kaip apmaudu, galvojau, tie, kurie turi puikiausias sąlygas kurti, tik graužia
plunksnakočio galą, varto akis ir dūsauja! Jie net nežino apie ką rašyti! O jei ir
rašo, tai vis apie tą patį pavasarį, parskridusius varnėnus, žvaigždynų
mirgėjimą. Žinoma, tegul rašo, ir tai jau šis tas! Bet kai žmogų drasko tikra
kūrybinė kančia, jis, aišku, neturi tokios vietelės, kur niekas nedirsčiotų per
petį, slapta neskaitinėtų karštligiškai parašytų puslapių ir nekrizentų. Gerai,
jei dar į saują!
Menkai mane teguodė ir tas faktas, kad vasara
visiškai netinkamas metas kūrybai šitai žino net pradedantieji! Paklauskit, beveik
kiekvienas atsakys, kad jam geriausia rašyti rudenį, pilant už lango lietui, apsiavus
vilnonėmis kojinėmis, siurbčiojam aviečių arbatą ir pan. Aš tik sarkastiškai
šypsodavausi, klausydamasis tokių svaičiojimų. Duokit man rūsį, palėpę, tvartelį,
ir aš jums parodysiu, ko vertos tokios kalbos! Buvau jau tiek sunokęs kūrybai, jog nė
negalvojau apie žvakę, kaukolę ir taurę. Paistalai!
Po karščių ūžtelėjo liūtys, paskui stojo
šilti, malonūs orai. Prasidėjo žemuogės, netruko ateiti ir Joninės jas tuomet
buvo jau leidę švęsti, tik žiūrėjo, kad nebūtų kokių nukrypimų, pernelyg
šlovinamos pagonybės, o ir kunigaikščių kulto! Taip, dėl kulto anuomet vyravo labai
griežta nuomonė pakako Stalino, tad ir jokių vytautų su kęstučiais nereik!
Taigi, Joninės! Minios suplaukė prie Nemuno, kur
buvo pristatyta galybė laikinų būdelių, stoginių, prekyba vyko ir iš sunkvežimių
kėbulų, ir net iš po skverno. Liejosi vynas, alus, visur liepsnojo laužai, atjojo
kunigaikštis Alytis, išlaisvino iš kryžiuočių Mirgausėlę, stvėrė ją į glėbį
ir nusinešė į avietyną. Visi vaikščiojo poromis, susikibę už rankelių, šoko
polkutes ir valsus. Tik aš slampinėjau vienui vienas, niūrus kaip debesis niekas
man čia nebuvo miela, net gėda, kad taip. Tiesa, paskui sutikau Bundzių, bet šis
ilgšis buvo dar niūresnis už mane bambėjo, kad tėvas paslėpęs meškeres, nes
motina užklupusi rūkant. Malonu, kad ne tau vienam nesiseka, tik ar palyginsi kažkokias
meškeres su natūralia kūrybine kančia! Bundzius, tiesa, nupirko alaus, bet vos
susėdom po alksniukais ir atsikimšę užsivertėm butelius, it iš po žemių išdygo
Bundziaus teta Stefanija ir taip garsiai ėmė mudu gėdinti, kad ir alutis pasidarė
nebegardus.
Na, nugriaudėjo Joninės, baigėsi žemuogės, ir
vieną saulėtą priešpietę, slampinėdamas panemuniais, netikėtai pastebėjau, kad
viena nesenų prekeivių būda tebestovi kaip stovėjus! Priėjau, įžengiau vidun
tuščia! Tiesa, viduje kažkas jau bandė kūrenti laužą, kažkas gal slėpėsi nuo
lietaus. Ek, toptelėjo, juk vieną dieną ją vis tiek sudegins, supleškins, tai ar ne
geriau... Tikrai! Tai argi ne geriau parsitempti išsiardžius šitą puikų namelį namo
ir pasistatyti už tvartų po ąžuolu?
Matyt, Saulėje, ką tik prasidėjo dar viena audra,
nes mano širdis pašėlo tvaksėti kaip kūjis buvau gatavas dabar pat imti tą visą
būdą, užsimesti ant kupros ir neštis namo! Ne, ji tiesiog puiki! Gatavi kūrybos
namai! Lentos obliuotos, nudažyta malonia žalia spalva nesiskirs iš aplinkos,
nevilios smalsuolių... Reikia tik paskubėt! Nes jei piemenys nesukūrens, tai kitas
godus žmogus parsigabens tas puikias lentas kokiam niekingam įgeidžiui patenkinti.
Sukals, pavyzdžiui, šuns būdą, ar geriausiu atveju rūkyklą, o gal ir tupyklą! Va ir
visa poezija! Buvau tikras, kad visame mieste nebūtų atsiradę nė vieno, kuris būtų
svajojęs šią likimui pasmerktą būdą paversti savo darbo kabinetu, rašytojiška
priebėga! Išskyrus mane, žinoma! Toks Bundzius, pavyzdžiui, pasikabintų čia hamaką
ir suptųsi per dienas! Ak, Bundzius! Jis ir taip turi jaukią mansardą, kur knebinėja
radijo lempas!
Aš neturėjau nieko. Ši būda galėjo mane
išgelbėti, arba pražudyti. Arba arba!
Paklibinau vieną lentą, paskui ir antrą... Juokas!
Ne, nėra ko laukti! Juolab, kad ir brangūs tėveliai jau vakar išvyko į pajūrį,
namuose tylu. Na, oplia!
Padariau tris reisus, bet ir nusikaliau kaip
mulas nešulinis. Tada patys pasisiūlė Bundzius ir Šurka, o paskutiniuoju žygiu,
kuriame dalyvavo bent septynetas nešikų, viską iki paskutinio lentgalio parsigabenau ir
sukroviau kaip tik ten, kur ir buvau numatęs po ąžuolu, už tvartų. Rami vietelė,
tyki. Nešikus pavaišinau dar šviežoku, tik pernykščiu, vynu iš rūsio, ir jie tuoj
uždainavo! Tildžiau kaip įmanydamas kam bereikalingo triukšmo, žinot, kokie čia
kaimynai!
Na mat, šyptelėjau, vyno bus, žvakių irgi
apsčiai turiu... O kitądien, visai netikėtai, sutikau Razgaitį, palydėjau jį iki
tokios tuščios vasarą mokyklos, ir senukas nedvejodamas atrakino anatomijos kabineto
duris. Jis jau žinojo, ko man reikia paprastas žmogus kitąkart geriau tave supranta
nei koks pasipūtęs mokslininkas:
Neškis va šitą, jei nori! Toji ilga mokytoja
liepė išmest, rudenį naują atveš.
Taip nelauktai įsigijau ir paskutinįjį kūrybai
reikalingą atributą žmogaus muliažą. Pamenat iš anatomijos? Toks patogus daiktas
gali atvert krūtinę, išimt širdį, plaučius, kepenis... Žinia, ne kaukolė, bet
nė kiek ne blogiau. Net nežinojau kaip dėkoti gerajam žmogui!
Kūrybos namų statyba užvirė kaip katilas po
kaitria ugnimi visas kiemas noriai atėjo į talką, net Untė Poškus, kuris šiuose
darbuose turėjo ir įgūdžių, ir ūpo stengtis žinojo, kad didysis vyno butelis
rūsyje dar beveik pilnas. Tai jis, Untė, kaip tikras meistras įdėjo duris ir puikiai
paklojo grindis niekas kitas čia nebūtų sugebėjęs šitaip. Untė, tiesa, žinojo,
iš kur atkeliavo šitos statybinės medžiagos, bet tik gudriai šypsojo ir pūtė
tirštą Auroros dūmą. Juk ir savo karvelidę pernai jis ne iš kitokių resursų
susikalė!
Ne, svarsčiau žiūrėdamas į tiesiog akyse
kylančias sienas, čia jau ne bunkeris, ir ne barža! Tikras namelis po ąžuolu! O, taip
ir reikės užrašyti viršum durų Milžino paunksmėje! Štai jau ir langas
įdėtas, bus ir langinė... Untė taip įsitraukė į darbą, kad net pietaut nėjo! Aš
ir kiti pagalbininkai tik ir klausėm jo trumpų, dalykiškų komandų: Palaikyk! Paduok!
Paleisk! Imk!
Jau buvau numatęs, kad į vidų atsitempsiu
seną stalą, kėdę, atsinešiu tą vaikystėje išgulėtą sudedamą lovutę, dar gera
bus!..
Bet jau pavakare, Untei dedant tikrą užraktą, prie
mano namo visai netikėtai pasirodė kaimynas pensininkas Zmejauskas postambis,
kresnas vyras su šiaudelių skrybėle. Iškart pasakysiu nemalonus tai buvo žmogus,
neseniai čia atkilęs, nusipirkęs didelį mirusių kaimynų Dzingų namą. Kaži, už
kokius pinigus? Jo daržą nuo mano kuklaus sklypelio paąžuolėje teskyrė tik gana
aukšta, tačiau nesunkiai įveikiama vielų tvora... Jau ir anksčiau, statybai vos
prasidėjus, pastebėjau, kad Zmejauskas itin dažnai ėmė šmėsčioti verandoje,
kaišioti savo skrybėlėtą galvą ir pro langą. Gero tai nežadėjo! Niekam čia tas
Zmejauskas nebuvo prie širdies toks išdidus, ne su kiekvienu ir pasilabinti linkęs.
Mat prismaigstė į savo žemę vaismedžių, prisodino vaiskrūmių, braškių ir saugojo
savo gera, kaip tikras, mums tik iš knygų pažįstamas, plantatorius. Jau buvo
įskundęs tėvui ir mane, kad pirmas nekeliu prieš jį kepurės! Būta prieš ką! Be
to, aš net ir per didžiausius šalčius vaikštau vienplaukis. Man priminė jis ir
kažkurį buožę iš Baltušio Parduotų vasarų gal Dirdą?
Dirdą, ne Dirdą, bet tas žmogėnas labai man
nepatiko. Buvau tikras, ir kaip vėliau paaiškėjo pamatuotai, kad jei tėveliai
nesikaitintų Palangoje, jis jau seniausiai būtų pareiškęs protestą dėl pavojingos
karinės bazės jo interesų zonoje statybos.
Tuo tarpu Untė įdėjo vienintelį langą jis
žvelgė į Zmejausko braškes, serbentus, kitas daržo kultūras ir pasakė:
Gali jau nešt vyną įkurtuvės!
Jokių įkurtuvių, aišku, nebuvo Untė
pasėdėjo, išgėrė vyno, parūkė, ėmė girtis savo nuotykiais, savo karveliais, ko
norėt iš įkaušusio pusbernio! Tik kol jis puikavosi savo sėkme tarp moterų,
Zmejauskas vis trypinėjo netoliese čia kokią obelaitę parems, čia piktžolę
išraus, čia vėl ką prasimanys. Ir vis dėbčioja, blėsčioja mūsų pusėn
baisiai jam nepatinka mano statinys!
Tu nešauk kaip laukinis! pasakiau Untei.
Aš ne kurčias!
Tada Untė mauktelėjo vyno, supyko ir ėmė dar
garsiau šaukti:
Ką! Tu šito karajiedo baidaisi?! Tu čia gimei,
užaugai, o jis išlindo kaip Pilypas iš kanapių ir nori savo tvarką įvest!
Taip ir panašiai. O Zmejauskas, matau, čiaupo
lūpas, rauko antakius, traškina pirštų sąnarius viską, gyvatė, girdi!
Zmejauskas! šaukia Untė dar garsiau.
Kokia čia pavardė? Tiesiai sakyk Gyvatėnas!
Matyk tik! Untė nebuvo koks lingvistas, o taip
taikliai pastebėjo! Tikras Gyvatėnas!
Nerami man buvo pirmoji naktis savo nuosavuose
Kūrybos namuose. Tiesa, ošė ąžuolas, čirpė žiogeliai, bet kaži koks nerimas
gniaužė mano jauną širdį kas bus toliau?
O kitą dieną laiškanešys atnešė Mildutės
laišką. Gyrėsi baisiausiai, beveik kaip Untė! Kiek naujų draugų, kokia jūra! Kaip
jie dirba pagal visai naują sistemą. Apmaudu man buvo ir nė kiek neįdomu. Aš
per tą laiką daugiau nuveikiau tapau savininku, neteisėtu ir su neramia sąžine
kas bus toliau? Tik laiškelio gale gimnastė iš mandagumo pasiteiravo, kaip man
einasi tikriausiai be galo nuobodžiauji provincijoj? Kur jau ne! Kuo jau kuo,
bet nuobodžiu tikrai negalėjau skųstis!
Širdį glostė nebent tai, kad kiti kaimynai labai
netgi palankiai vertino mano sumanymą, statybos užmojį ir tempą. Štai Poškuvienė
atidavė seną gėlėtą savo užuolaidą paėmiau nenorėdamas užgauti. Bundziaus
mama, išsilavinusi moteris, gydytoja, pati atnešė pintą krėslą, nenaują, tas tiesa,
ir puikią oleografiją Briulovo Paskutinę Pompėjos dieną, apie kurią jau
vėliau kažkur perskaičiau:
Diena Pompėjos paskutinė
Teptukui rusų pirmutinė!
Inteligentas žmogus, matydamas kitą inteligentą
kuriantis, visuomet parems, patars, nepašykštės gero žodžio. Razgaitis atvilko kelis
pageltusius Ūkininko patarėjo komplektus, o prošal kažkur žygiavęs mamos
direktorius, pats bandąs plunksną lituanistas Darutis, nusistebėjo statyba ir patyręs,
kas čia netrukus vyks, širdingai pradžiugo:
Maladec! tarė lituanistas. Seniai
reikėjo! Atrodo, kad ir mūsų užkampyje ima kaltis pirmieji gležni kūrybos daigai!
Užsuk kada, pasišnekučiuosim!
Tik Zmejauskas nebuvo inteligentas, kad ir dėvėjo
šiaudelių skrybėlę. Zmejauskui ėjo septyniasdešimt antrieji, man septyniolikti.
Bet abu buvom potencialūs priešai. Aš teturėjau jaunatviškos energijos ir entuziazmo
jūrą, jo pusėje buvo patirtis, nuožmi neapykanta ir, žinoma, niekam tikę
įstatymai... Aišku, įstatymo, draudžiančio statyti kūrybos namus greta
individualių, pensijon išėjusių asmenų, namų bei plantacijų, nebuvo, bet tokie
kaip Zmejauskas čia puikiausiai galėjo pritaikyti ir bet kurį kitą, juolab, kad
senutis puikiausiai nutuokė iš kur atkeliavo tos žalios lentos! Už visuomeninio
turto grobstymą ir jo panaudojimą smulkiaburžuazinėms ambicijoms bei poreikiams
patenkinti... Ką aš žinau gal šitaip, gal panašiai! Apie tokius anuomet
laikraščiai labai dažnai rašydavo, visi tie straipsniai ir feljetonai baigdavosi
citatomis iš Baudžiamojo kodekso.
Sėdėjau už savo darbo stalo. Į mane žvelgė homo
sapiens muliažas iš Razgaičio rūsiuko. Išėmiau ir vėl padėjau vieton širdį
ji atrodė šalta ir nejautri. Kaip Zmejausko, dingtelėjo, o jis jau brovėsi pro savo
agrastus ir priėjęs užsikvempė ant tvoros. Apsimečiau, kad nematau. Apsimečiau, kad
braukau prirašytą rankraštį, ir senis neištvėrė:
Labas, burbtelėjo. Reik pasikalbėti!
Kur dėsies, atsigręžiau ir nutaisiau miną
aš Jūsų klausau, dėde!
Griauk tu šitą savo būdą, kol nevėlu!
kone taikiai patarė kaimynas. Pats supranti, kad aš nepakęsiu! Tu da nieko, bet
žinok prieis čia visokių valkatų, mergų, bus triukšmas iškart kviečiu
miliciją! Iškart, kitaip nė nesitikėk!
Jokių mergų! prižadėjau. Jokių
valkatų, ką jūs! Aš...
Mudu, ko gero, būtume visai taikiai
pasišnekučiavę, bet iš kažkur prie namelio durų išdygo Untė, grauždamas dar
žalią obuoliuką, pasiklausė pokalbio, jau buvo kažką besakąs, bet jį pirmas
pamatė Zmejauskas:
Va! Pirmas banditas! Ar man tų jo karvelių
negana?
Untė buvo nepėsčias:
Ko jūs čia šūkalojat! Mes čia šimtą metų
gyvenam!
Matai, matai! demagogiškai pasigavo
Zmejauskas. Lojat! Aš jam loju! Ne, nieko nebus! Griauk šitą tvartelį kol nevėlu!
Tvartelį!? dabar jau ir aš nebeištvėriau.
Tamstai čia tvartelis?
Žinau, žinau! nusikvatojo kaimynas.
Prisivilkai baidyklių, žvakę žibini! Nieko sau židinys!
Ne, jis buvo stačiai nepakenčiamas! Ir pernelyg
sveikas, stamantrus senis, kad netikėtai padėtų šaukštą.
Untė pakėlė savo blukias akutes:
Aš jam ir elektrą įvesiu!
Pabandyk! riktelėjo senis. Aš pats
elektros tinkluose dirbau, žinau, ką su tokiais elektrikais daryt!
Elektra, pagalvojau, būtų nuostabu. Tada net
tamsiausią naktį... atsikeli, rašai!
Vakare atėjo Bundzius, atsinešė išklerusį
tranzistorių ir ėmė sukalioti. Nelabai buvau patenkintas, bet negi varysi šalin! Jis
lentas kaip jautis vilko, motina štai Briulovą atidavė. Mille, mille serenado!
kažkur, gal kitam Europos šone, ėmė šūkauti kažkoks patrakęs italas iš Bundziaus
tranzo, o Gyvatėnas gal tyčia? susiruošė kaišioti rykštes į savo vos
pakilusius nuo žemės žirnius. Ponia Zmejauskienė sėdėjo verandoje, gėrė arbatą ir
rūkė. Į vyro reikalus kištis jai atrodė pernelyg žema.
Išjunk! pribėgęs sušnypštė Zmejauskas.
Tuoj pat išjunk, arba!..
Išjunk, Bundziau, nuvargusiu balsu
paprašiau bičiulį. Matai, kokie čia nervingi klausytojai!
Ką gi, Bundzius sukrizeno savo bundzišku, gomuriniu
juoku ir išjungė...
Tokios tat buvo pirmosios kūrybos namų dienos!
Namelio likimas, švelniai tariant, karojo ant Marytės plauko! Vaikystėje panašiai
šaukdavom:
Mare! Mare! Tavo vyrą karia!
Vidury laukų ant šešių plaukų!
Čia viskas karojo vos ant vieno...
Sutemus užsidegiau žvakę, šalia pasistačiau
žmogaus modelį su atdara krūtinės ląsta, prisiversdamas išmaukiau puodelį
rūgštaus uogų vyno ir palinkau, kaip sakoma, prie tuščio popieriaus lapo...
Jau vakaras vėlus. Pelėdų metas.
Tik mėnuo žvalgos virš klaidžių miškų...
Naktis yra...
Tik ūmai tamsoje kažkas šlumštelėjo ant grindų.
Krūptelėjau, pakėliau žvakidę, pašviečiau. A! su palengvėjimu atsidusau, čia
tik kepenys iškrito, o aš jau... Uždariau krūtinės ląstą, pastūmiau muliažą
tolėliau nesipainiok, kai aš dirbu!
Naktis yra tamsi kaip kazematas...
Ne, čia jau nebe kepenys, čia kažkas kita!
Ištykinau iš namelio ir žvilgtelėjau per tvorą ten blykčiojo žibintuvėlis,
šlamėjo lapai, trūkčiojo vos gniaužiamas juokas. Užsidengiau akis žibintuvėlis
plykstelėjo į mane.
Tss! pasigirdo iš tamsos. Tu nieko
nematei!
Man nusviro rankos. Užsiverčiau ir išgėriau
beveik pilną stiklinę tos rūgšties. Taip ir pasigerti galima! Ek, vaikinai! Juk
Zmejausko braškėse siautė ne kas nors kitas, o mano lentnešiai!
Naktis yra tamsi kaip kazematas,
Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
Štai kaip užbaigiau tą posmelį. Tarsi lemtį
nujausdamas!
Bet ar tie metai labai gausūs braškių buvo, ar
Zmejauskas nusprendė, kad dėl kelių uogų dar neverta kelti fatališkos bylos jokio
atgarsio! Tiesa, negalėjau patikėti ir tuo, kad vadovaudamasis sveika nuovoka, kaimynas
turėjo suprasti, kad daržai siaubiami ir ten, kur nėra jokių kūrybos namų. Ryte
mačiau, kaip jis krapštosi darže ir net niūniuoja kažkokią karingą melodiją...
Kalant lentyną parankinėms knygoms bei
rankraščiams krauti, atbėgo broliukas Emilis:
Eik! Laiškanešys!
Net viduriai atšalo. Kas gi čia dabar? Nejau
kvietimas į teismą?
Pasirašykit! mandagiai bedė storu pirštu
senutis Jurčikonis, laiškanešys. Telegrama.
GRĮŽTU PENKTADIENĮ KBL POPIET TŠK MILDA
Širdis suplakė kaip laikrodininko Žukovo dviračio
motorėlis: grįžta! Grįžta vis dėlto!
Mildutei mano namai taip patiko, kad jeigu ne
paskalų baimė ir rūstus jos pačios moralinis kodeksas, ji tą pačią dieną būtų
čia apsigyvenusi! Aiktelėjo, suplojo delniukais, išrietė tiltelį, padarė špagatą
vis iš džiaugsmo! Tada nulėkusi namo atvilko tokį dar ne visiškai nučiurintą
kilimėlį, vazą gėlėm merkti ir sugedusį sieninį laikrodį. Iškart pasidarė
triskart jaukiau. Ne, gyventi buvo galima, ir dar kaip gyventi! Ir ne tik gyventi, bet ir
kurt!
Kaip gaila, kad aš tik po ketvirčio amžiaus
išgirdau ir iškart išmokau savo gero bičiulio poeto kandų ketureilį apie gyvenimą
bei kūrybą! Ką gi, geriau vėliau, nei...
Plačioj ir galingoj šaly
Gyventi ir kurti gali!
Gali sau gyventi ir kurt,
Kaip niekur pasauly kitur1!
Kaip jis, ketureilis, man būtų andai tikęs! O
dabar mudu su Mildute sėdėjom kūrybos oazėje, žvelgėm pro langą kaip lėtai už
beržų ir klevų sėda saulė, kaip padebesy nardo Untės vartikliai ir ąžuole zvimbia
auksiniai grambuoliai... Nuo verandos aidėjo negarsi šneka ir judėjo tamsūs
šešėliai. Netoli buvo toji veranda, nesunku buvo išgirsti kaip vienas šešėlis taria
kitam:
Tu matai... Jau ir mergas ėmė vedžiotis!
Nieko, parvažiuos tėvai!
Milda patempė lūpą, paskui įtūžo:
Aš merga? Tuojau eik ir pasakyk, kas aš!
Bijai?
Veltui aiškinau, kad tiems žmonėms viskas juoda,
kad nieko švento jiems jau seniai nebėra, todėl ir patys vaikų neturi!
Bailys! Taip ir žinojau bailys!
Ir nėrė pro duris. Pasivijau ją už Dailidės,
tik. Ėjo iškėlusi galvą, nė nežiūrėdama į mano pusę, kai pabandžiau paimt už
rankos, vos galvos nepalydėjau:
Šalin! Aš tau ne merga!
Na mat! Tai džiaugtųsi Zmejauskas!
Namo dūlinau kaip žemes pardavęs per tą
gyvatėną ir Mildą praradau!
Aūū! šūktelėjo kažkas iš tamsos.
Kur žygiuoji?
Nustebau: iš tamsos išlindęs siluetas virto
Džeine Pankute, mano kaimynėle, su kuria kitados mandolinas brązginom.
O tu čia ką veiki? savo ruožtu
nusistebėjau aš. Viena?
Kasvakar darau gimnastiką! ji padarė
persivertimą šonu, tamsoje tai nėra labai paprasta!
Oho! nusistebėjau. Tu, Džeine, toli
eisi!
Tavo Milda dar toliau! nusijuokė ji.
Pasikviečiau ją užeiti, dabar juk vis tiek! O ir kaimynė vis dėlto išaugus,
išgražėjus, nė nepastebėjau kažkaip. Uždegiau žvakę, ėmiau vaišinti ledinukais.
Ir še tau! Kaip kokiam prastam filme atsivėrė durys, įžengė įraudus Milda, jau
buvo betiesianti į mane rankas, bet išvydusi Džeinė taip apstulbo, jog nė žodžio
netarusi, spruko atbula ir tiek aš ją temačiau! Dabar jau amen! pagalvojau. Taip.
Dabar jau viskam amen.
Mes rašėm meilės laiškus
ir diktantus,
Mes krėtėm kriaušes svetimam sode.
Dabar tos dienos žemėj nugyventos
Lyg žydros valtys ežero dugne...2
Šį posmelį sukūrė kitas mano bičiulis, poetas.
Kaip jis tinka anoms dienoms! Bet ir jis tuomet dar nebuvo sukurtas...
Likęs vienas bandžiau rašyti, bet viską
sudraskiau į skutus.
O rytą nutariau visai dienai išeiti iš namų,
pabūti akis į akį su Motina Gamta, pasisemti jėgų ir viską ištverti! Pasiėmiau
valgyti, gerti, įsimečiau peilį ir panemune nudrožiau net iki Kaniūkų. Nejučia
praėjo ši graži vienatvės ir apmąstymų diena, atgal traukiau kupinas ryžto
nepasiduoti, ištverti visus bandymus ir pagundas, bet dar miške mane pasitiko būrelis
anų vagišių:
Viskas! Griauna! Neik geriau ten!
Kur tu, žmogau, neisi! Tekinas pasileidau! Jau iš
tolo išgirdau balsus ir kirvio dunksėjimą, lūžtančių lentų traškesį, ir
traukomų vinių cypimą... Varge! Niekam nelinkiu išvysti ką nors panašaus! Pats ponas
tėvas kirviu įtūžęs ardė mano pastatą, jam talkino ne kas kitas, o Untė!
Pasilipęs ant žemo suolelio, iš savo pusės šį judą darbą stebėjo Zmejauskas,
šalia jo stovėjo kažkoks valdžios atstovas su juodu portfeliu rankoje. Nuo verandos,
prisidengusi akis nuo besileidžiančios saulės spindulių, šypsodama iš tolo žvelgė
ir ponia Zmejauskienė...
Mane išvydęs, tėvas tik sušvokštė:
Na, prisivirei košės? Pats ir srėbsi,
rūkštele!
Krylovo Kiaulė po ąžuolu! plonu
balseliu sukikeno Zmejauskas. Mat viršum durų jau buvau spėjęs dažais nutepti raides
Milžino paunksmėje... Kaip jo perkūnas nenutrenkė, lig šiolei negaliu
suvokt!..
Apsisukau ir patraukiau miesto sodo link. Jau iš
tolo išgirdau dūdų orkestrą, gamtoj tokie garsai visuomet kur tas labiau jaudrina.
Tačiau ne orkestras man dabar rūpėjo! Ne šokiai parko aikštelėje aplink ją jau
būriavosi panelės pūstais sijonais ir į juodas siauras kelnes įlindę bernužėliai.
Šalia aikštelės gaudė alaus paviljonas štai
kur aš pasukau. Sukrapštęs kapeikas, nusipirkau bokalą putojančio alaus, prisėdau
kaip koks neseniai skaityto Remarko herojus ir neskubėdamas gurkšnojau. Viskas man dabar
buvo vis tiek! Ana, sėdi, alų geria Parakinis? Tegul, į sveikatą! Antai, su Vincuku
Cukrum aikštelėje jau sukasi Mildutė? Tegul sukasi, sėkmės! Niekam juk nerūpi, kas
dedasi mano paniekintoj širdy, prispjaudytoj sieloje!
Naktis yra tamsi kaip kazematas,
Kur nebėra nei vyno, nei laiškų...
Nei telegramų... dar šyptelėjau, žvelgdamas,
kaip po Vincuko Cukraus, Mildą šokdina jau Adomas. Būk laiminga, kuždėjo mano lūpos,
būk laiminga!
Tada ant mano peties nusileido kažkieno lengva,
kaulėta ranka... Jau ir tu, Giltinėle? beveik nenustebau, tačiau čia buvo tik
maestro Barzdžius. Jis kvatojo iš širdies ir iš plaučių, išklausęs mano nelinksmą
kūrybos namų istoriją, ir keista už šitokį juoką aš nebepykau! Maestro
atnešė alaus, žuvies, žirnių, susėdom kaip tikri menininkai, ar kas. Jis man
pasakojo, kaip jis šitame parke dar Smetonos laikais jodinėjęs baltu žirgu ir jį
sveikinęs pats burmistras...
Taigi! sakė senasis keramikas.
Kiekvienam išmuša jo Žvaigždžių valanda!
Maloniai apsvaigęs kinkavau galvą, kuo
nuoširdžiausiai jam pritardamas. Vėl viskas atrodė lengva, viskas nesvarbu ir
paprasta. Tik staiga o gal tik man atrodė, kad staiga iš už nugaros piktas
mergiškas balsas sviedė.
Girtuoklis!
Aš atsisukau, apsidairiau. Ten stovėjo Milda.
Girtuoklis! pakartojo ji. Dabar jau supratau,
kad šis nemalonus žodis, skiriamas ne kažkam iš kelių šimtų alų puntančių vyrų,
o tik man, man vienam! Ir aš išsišiepiau iki ausų. O gavęs pirmąjį gyvenime
moterišką antausį, beveik patenkintas pasitryniau užkaitusį žandą:
Kur tu taip išmokai?
Dar norėjau kažką sakyti, bet ji jau buvo
apsisukusi ir nubėgusi į aikštelę. Na ir gerai!
Traukiau vienas per tamsų mišką... pažemintas,
netekės pastogės, išduotas visų ik vienam! Tuomet aš dar nežinojau, kad yra tokia
būsena, Weltschmerz'as, pojūtis, kai vienam jaunam žmogui skauda už visą
pasaulį... Gal ir gerai, kad nežinojau.
Kojos mane atvedė prie Dailidės tamsaus,
dumblino, klampaus miško ežerėlio. Buvusios senvagės. Prisėdau į šiltas smilgas,
paskui ir išsitiesiau. Kurkė varlės. Kažkur toliau pupsėjo vienišas motociklas. Buvo
truputėlį juokinga ir truputėlį pikta. Ant savęs irgi. Bet nieko, galvojau gulėdamas
aukštielninkas ir žvelgdamas į neaprėpiamus žvaigždynus, gyventi dar galima! Ir
kurt, ir kurt! sukrutėjo manyje mažas velniūkštis. Pro eglių viršūnes
nušvilpė būrelis jaunų ančių. Paskui dar vienas. Dangaus aukštybėse kažkas
brakštelėjo vasara pakrypo į antrąją savo pusę.
1 Antanas A. Jonynas. (Atgal>>>)
2 Vytautas
Skripka. (Atgal>>>)
Kunčinas, Jurgis. Didžiosios
žiurkės šešėlis: Apsakymai. Vilnius: AB Spauda, 1996.
Į viršų
LIUDO V. PAKLYDIMAI
Gal kitaip derėtų pavadinti paskutiniąją
paauglystės istoriją? Tik kas pasakys, kad ji paskutinė? Vis dėlto, koks nors
prakutęs nūdienis psichologas ar sociologas, ko gero, pasakytų: Taip, tai buvo labai
svarbus įvykis, turėjęs neabejotinų pasekmių asmenybės formavimuisi, pažiūroms į
gyvenimą, mirtį ir tam, apie ką mes visi linkę verčiau patylėti.
Iš šalies, iš šiuolaikinių mokslo ar kosmoso
aukštumų žvelgiant, tas įvykis, ar netgi šiokia tokia įvykių virtinėlė, atrodytų
gan banaliai, visiškai nesensacingai: kažkoks provincijos abiturientas, rašydamas
stojamųjų egzaminų į Alma Matris Vilnensis rašinėlį, dėl tam tikrų aplinkybių
privėlė klaidelių, kad ir nežymių, bet jų pakako, kad tikrintojai nesvyruodami
įkeptų nebe trejetą, kaip atsitikdavo mokykloje, o kažkokį koktų žodį
patenkinamai, palikusį nuosėdų visam to vargšo gyvenimui.
Kas be ko, ilgainiui žmogus ima su atlaidžia
šypsenėle žvelgti netgi į kur kas tragiškesnius, net nebepataisomus dalykus, tačiau
ir šiandien, prisiminęs savo rašinį apie visiems neblogai pažįstamo Liudo Vasario
paklydimus, pajuntu keistą kartėlį kaipgi ten viskas nutiko?
O, iš pradžių taip viskas puikiai klostėsi! Kaip
šiandien regiu tokią mažytę, blausią auditoriją viename Filologyno užkaboryje.
Šiandien čia viskas neva žiba parketai, menai, tik ano rūstaus jaukumo nė kvapo
nebelikę. Ar gali būti rūstus jaukumas? Taip, gali. Anuomet be jokio vargo į sienos
plyšį ranką būtum sukišęs iki pat alkūnės. Lapkričio, pavyzdžiui, mėnesį, iš
burnos einant garui, susigūžusios į nestorus gelumbės paltus su netikro kailio
apykaklėmis, mūsų germanistės iki sutemų nagrinėdavo nuobodžius vokiškus sakinius
arba iki užkimimo kartodavo beprasmius tekstus audiovizualiniame kabinete, kuriame,
nepaisant skambaus aniems laikams pavadinimo, tebuvo keturi magnetofonai trys
Dnepr ir vienas Gintaras. Merginos pačios pakeisdavo sugedusios jų lempeles
ir buvo puikiai įgudusios klijuoti nuolat trūkinėjančią juostą... Bet pala, šitaip
galima ir kaži kur nuklysti!
Tiesa, už tos miniatiūrinės auditorijos mediniai
laiptai leidosi į studentišką rūkomąjį su amžinai perdegusia lempute. Čia
dažniausiai rinkdavosi liūdni, jauni rusistai netoli buvo jų katedra! jie čia
gerdavo rūgštų vyną, rūkydavo Prima, pasišviesdami degtukais ar atmintinai
deklamuodavo Sašos Čiornyj ar Bagrickio eiles ir forsuotais gaidžiukų balsais
traukdavo bravūriškas daineles. Garsiąja Sixten tons jie taip dainuodavo:
Sidim my v bare pozdnij čas,
Letit ot šefa k nam prikaz:
Vstavaite malčiki, berite gruz!
Letite, malčiki, bombit Sojuz!
Ir baigdavo išties dramatiškai:
Proščaite, ženščiny, proščai priton!
A v každom iz liukov šestnadcat ton!
Ką darysi, nuklydau į lankas fuksiški
įspūdžiai irgi labai stiprūs! O tuomet, pro apmusijusį langą į veidą tvoskiant
1964 metų rugpjūčio saulei, toje kišenėlėje aš laikau svarbiausiąjį
vokiečių kalbos! egzaminą. Nesigirsiu pribloškiau dėstytoją Kazlauskaitę
gal ne tiek žiniomis, o keistai artikuliuotų vokiškų žodžių srautu spėjau jai
šį tą papasakoti apie Meine Stadt, savo miestelį. Visko, aišku, nesuskubau, geroji
moteris šypsodama pasakė, kad jau pakaks ir pasiteiravo, kaip, mano nuomone, sudaromas
Partizipp II, o kai pasirodė, kad ir čia mūsų mintys sutampa, ji, dar kartą
širdingai nusišypsojusi, paėmė mano egzaminų lapelį ir gražia rašysena,
įskaitomai parašė du žodžius labai gerai! Ne, šauktuko ji nepadėjo tik todėl
kad dokumentuose o lapelis toks ir buvo! emocijos nepageidaujamos. Kai su tuo
lapeliu išlėkiau į niūrų koridorių, kai pamosavau juo prieš ten susikimšusių
merginų nosis, jos tik nubalo ir vėl subedė akis į užrašus bei vadovėlius, arba
užsimerkusios kažkam nematomam pasakojo apie savo vaikystę, mokyklą, šeimą, tėvynę
vokiškai, žinoma!
Tik viena, tokia stipri, skaisčiaveidė suvalkietė,
pasivijo mane jau Sarbievijaus kieme, truktelėjo už rankovės ir droviai pasiteiravo:
kaip aš manąs, ar Infinitiv geriau vartoti su dalele zu, ar galima be to zu ir apsieiti?
Ji taip įdėmiai ir tiriamai žvelgė į mane, tarsi nuo atsakymo būtų priklausęs jos
likimas, kad akimirką aš net sutrikau. Supratau, kad jokiu būdu negaliu jos apvilti!
Todėl pirmučiausiai pasiteiravau, kuo ji vardu, iš kurios apylinkės yra kilusi, ką
veikia tėveliai, ką ji pati veikianti šiandien vakare, o visa tai lengvai sužinojęs,
pasakiau:
Tiesą sakant, Albinut, viskas yra gan
reliatyvu...
Kaip, kaip? perklausė Albinutė, o kai
pakartojau, ji skubiai užsirašė negirdėtą žodį į knygelę maža kur pravers!
Aš ir pats tą žodelį tik vakar buvau nugirdęs.
Todėl tęsiau, kišk tą zu, kur tik
rasi tuščios vietos. Sviestu košės nepagadinsi!
Šį palyginimą ji puikiai suprato, mandagiai
padėkojo, net pabandė padaryti kažką panašaus į kniksą, o aš Universiteto
skg. patraukiau iki mažytės alinės, virš kurios durų kabojo tikra statinė
šiandien ten, deja, tik Apotheca! Čia gardžiai sukirtau porciją karštų koldūnų su
juodaisiais pipirais bei kruopa sviesto, vienu gaištu išgėriau bokalą porterio ir
užpešęs dūmą pagalvojau: Pradžia puiki! Beliko gryni formalumai.
Patenkintas išėjau į Garelio gatvę ir čia kaktom
susimušiau su klasės drauge Irute, ji ketino tapti medike. Džiugiai šūktelėjau, bet
merginai ne juokai buvo galvelėje: ji kaip tik žygiavo į Centrinius rūmus sužinoti,
kaipgi įvertintas jos lietuvių kalbos rašinys. Stebėjausi tik jos nerimu juk Irena
mokyklą baigė Aukso medaliu ir buvo jį pelniusi proto buklumu, o ne visuomenine veikla
ar kokiais sporto atskyriais! Bet ji paprašė, kad eičiau kartu, būsią drąsiau, o
mano pranešimą apie ką tik gautą penketą nuleido kaži kaip negirdomis. Daktare
svajojo būti ir dar viena mūsų klasės abiturientė, Sabina M. Tik ši labiau
pasižymėjo ankstyvomis moteriškomis formomis bei gana vidutiniais gabumais. Užtat
Sabinos tėvelis, kadaise trypęs kazokėlį 16 osios lietuviškos divizijos
ansamblyje, dabar buvo pašokęs net iki TSKP istorijos profesoriaus. Tai ir buvo lemiamas
veiksnys, laikant stojamuosius. Bent Sabina taip manė ir, kaip netrukus pamatysim,
neklydo! Mat tėvelis profesorius seniai buvo palikęs mažąją Sabinutę ir jos mamytę,
avtolavkės pardavėją, klajoti po Lietuvą, tad dabar ruošėsi bent iš dalies
išpirkti savo kaltę.
Tikrai, sąrašai jau kabojo, ir aš kaip mat
bakstelėjau rodomuoju:
Va! Sabina! Labai gerai!
Irutė truputėlį pablyško, bet dar neišsidavė.
Tyliai ėjo akim per rašomąja mašinėle atbelstų pavardžių eiles, kol galop atrado
ir savo pavardę, vardą ir vienintelį žodelį
Gerai.
Gerai! šūktelėjau aš, ir iškart
užsidengiau burną. Irutės apatinė lūpelė atvipo, ėmė virpėti, kad ir kaip ji
stengėsi valdytis. Kas kitam būtų buvęs didžiausias džiaugsmas, jai atrodė blogiau
už dvejetą! Taip ir stovėjo visa drebėdama iš įniršio, bejėgiškumo dėl
patirtos skriaudos ji turėjo pamato taip jaustis! Nebeišmaniau nei kaip ją guosti,
nei suvis ką daryti! O dar akis badyte badė tasai Sabinos M. labai gerai... Ė, o
gal man nueiti pas Vyriausiąjį Egzaminų komisijos pirmininką ir ramiai papasakoti, kad
per visus tuos metus, kai mūsų klasėje mokėsi kažkur iš Nemuno žemupio atkilusi
Sabina, už rašinius ji niekad negaudavo daugiau stipraus trejeto. Gal tik vienuoliktoje
klasėje kartą kažkaip gavo ketvertą, o Irena priešingai! Irena rašinius kurpė
beveik kaip aš nuostabiai!
Ji pirmą kartą liūdnai šyptelėjo išgirdusi mano
pasiūlymą... Palydėjau ją net iki Petro ir Povilo bažnyčios Irutė buvo
apsistojusi pas savo dėdę, ekonomikos profesorių, tik šiam apie kokias nors
protekcijas ji nė užsiminti nebūtų drįsusi, o ir pati kliovėsi vien natūraliomis
savo jėgomis. Ne, šis jos ketvertas mums abiems pasirodė esąs ne tik baisus asmeninis
įžeidimas, bet ir siaubingas viso mūsų miesto bei jo švietimo sistemos pažeminimas!
Gėda, bet nepaisant draugės tragedijos, į savo
laikiną prieglobstį, bendrabutį Čiurlionio gatvėje, grįžau nusiteikęs labai
pakiliai ir klausiamai sužiurus kambario bičiuliams, kaip įmanydamas santūriau
pratariau:
Gerai. Labai gerai.
Tai kaip? sududeno iš savo lovos vyresnysis
seržantas, juodaplaukis augalotas garbanius, Izidorius vardu. Gerai, ar labai gerai?
Labai! neištvėręs nušvitau. Labai!
Statyk! pašoko Stanislovas Čepė, irgi
vyresnysis seržantas, tik pasienietis. Priklauso!
Seržanto laipsnį turėjo ir trečiasis, Juozas
Žalys, o gal jis buvo net viršila, nebepamenu. Toks dailių bruožų, valingo smakro,
itin tvarkingas kariškis, tik ūgiu negalėjo pasigirti. Jis irgi buvo iš
Žaliakepurių, kartu su Stasiu tarnavo Čope, tik dabar jų keliai skyrėsi Čepė
pasirinko ekonomiką, Žalys jurisprudenciją; manau, Juozas jau dabar būtų
galėjęs teisėjauti. Aha, Izidorius irgi ruošėsi tapti ekonomikos daktaru, o jų visų
bičiulis Pranas, amžinai tupįs mūsų kambaryje, kaip ir Irutė norėjo būti gydytoju.
Bet kai parėjau, būsimasis chirurgas vos laikėsi ant kojų iš rašinio jis pelnė
vos trejetuką ir beveik neabejojo, kad kelio į mokslus neatvers nei plati vyresniojo
seržanto juostelė ant abiejų antpečių, nei Gvardijos, I klasės specialisto ir
Kovinės parengties žymūno ženklai ant munduro. Net vadų padėkos už puikią
tarnybą!
Matot kaip: buvau čia atsidūręs ką tik
demobilizuotų kariškių būryje. Parėję namo, šie jauni seniai nusivilkdavo savo
kazarma dvokiančias uniformas, įlįsdavo į plonus mėlynus treningus, su kuriais ir
mankštindavosi, ir net miegodavo, apžiodavo gabalą Krokuvos dešros ir išsitiesę ant
lovų, įknibdavo į vadovėlius. Jie buvo net nepalyginamai už mane vyresni, daugel
patyrę ir be galo rimti. Susiruošę į miestą ir, žinoma, į Universitetą, vėl
rengdavosi savo idealiai išlygintus frenčius bei galifė paradines uniformas su
dailiai prisiūtom raudono aksomo ar šilko apykaklaitėm; Izidoriaus buvo netgi
pliušinė! Juokų jie nepripažino, kai kartą iš kvailumo išsižiojau, kad per tokią
tvanką tik su marškinėliais ir lakstyti, Žalys į mane taip pasižiūrėjo, kad
nejučia išsitempiau ramiai. Aš, tiesa, jau buvau girdėjęs, kad siūdintis raudonas
apykakles, aptraukti jas pleksu, kad neprisigertų prakaito ir nepajuostų, savavališkai
siaurintis galifė, modeliuoti antpečių formą turėjo teisę tik dembeliai, tie,
kuriems buvo likę tarnauti mažiau nei pusmetis. Tą pusmetį šie jauni vyrai ir
stumdavo, klijuodami į albumus nuotraukas ir perdirbinėdami uniformas. Taip smulkiai
čia pasakoju tik todėl, kad vėliau likimas panorėjo, jog šį procesą aš stebėčiau
visiškai iš arti, kariniame miestelyje. Tiesa, aš pats iš armijos parvykau,
vilkėdamas išblukusią CH B ir užsimetęs ant peties daiktmaišį su knygomis.
Ar reikia sakyt, kad jie visi buvo gvardiečiai ir
ereliai? Gražu, net juokinga, būdavo žiūrėti, kaip Žalys išrikiavęs juos vorele,
verčia mušti koją ir žygiuoti Čiurlionio gatve pro Sniečkaus kotedžą! Tik pasiekus
Universiteto prieigas, jis sukomanduodavo laisvai! Kiek aplaidesnis atrodė nebent iš
alaus kraštų kilęs Čepė, bet Juozas ir jį sugebėdavo priversti kasdien šveisti
aulinius, nepamiršdavo patikrinti, ar tarnybos draugas visuomet turi sniego baltumo
nosinaitę (irgi celofane!) ir ar į munduro pamušalą iš vidaus įsmeigtos dvi adatos
su baltais ir maskuojamos spalvos siūlais. Ne, nieko negali sakyt, man pasisekė
apsigyvenau ne su kokiais latrais ar mamyčių sūneliais, o su vėtytais, mėtytais ir
brandžiais vyrais! Tvarka kambaryje buvo kaip Sovietų deržavos pasieny ir man, dar
balsuoti teisės neturinčiam ir barzdą karštu blynu skutančiam vaikiščiui,
sueiliavusiam kelis posmelius apie pražydusį pavasarį ir pirmąją meilę, kad ir labai
raukantis, teko kasvakar mazgotis puskojines, paskui neretai ir grindis. Ne, salaga jie
manęs nevadino, draudė Juozas nerinktas kambario seniūnas, komendantas ir
politrukas! Todėl kai man parėjus Čepe leptelėjo Statyk! jis iškart vogčia
blėstelėjo į Žalį kaip Jis pasakys, taip ir bus!
Žalys buvo gerai nusiteikęs ką tik sužinojo,
kad Universitete esama gilias tradicijas turinčios Dramos studijos.
Statyk, statyk! artistiškai skėstelėjo jis
rankomis. Priklauso! Tik vyrai! jis suraukė antakius kaip Makbetas ar Krėvės
Šarūnas. Sutariam! Be piktnaudžiavimų!
Vėliau patyriau, kad Žalys buvo rimtai ketinęs
tapti aktoriumi. Panevėžyje vaikščiojo pas Miltinį, buvo bandęs stoti į
Konservatoriją, bet ten, pasak jo paties, pristigę ne gabumų, o tų nelemtų 10 15
cm ūgio! Netyčia pastebėjau, kad ir jo aulinių kulnys gerokai storesnį nei kitų.
Statyk! pasakė Vyriausiasis, ir man nebeliko
nieko kito, kaip tik liuoktelėti iki artimiausio gastronomo, atstovėti ten gražią
eilutę ir nupirkus butelį degtinės mikliai parbėgti atgal. Taip jau ir buvau bedarąs.
Pala! kaip tikras strategas sustabdė mane
Juozas Žalys, Čopo užkardos pažiba, daugkartinis kliūčių ruožo ir dailiojo
skaitymo čempionas jo nuotrauka, kur J.Žalys su automatu ir mylimu aviganiu Beku,
visą tarnybos laiką iškabojo Pirmūnų lentoje.
Padarysim taip, tarsi Rytų išminčius
prabilo Žalys. Ir negarsiai vadai rėkti nemėgsta, tikri vadai! Tu, Izidoriau,
eisi kartu. Nepyk, grįžtelėjo jis į mane, tau vienam gali ir neparduoti. Ir!
čia jis pakėlė pirštą. Būkim atviri: vieno butelio mums nepakaks. Kad vėliau
nereikėtų blaškytis, iškart perkam du ir tuo pasitenkinam. Ar aišku?
Klausau! be juokų sumušė kulnim Izidorius.
Pirmyn!
Ne, jie dar nebuvo iš naujo pripratę prie
lepšiško civilių gyvenimo, kad ir kaip jo ilgėdavosi ujami ir skatinami, dresuojami ir
apdovanojami geležėlėmis. Čiurlionio gt. bendrabutyje tebuvo tik jų grūdinti kūnai
mintys dar tebeklajojo po Karpatų, Uralo ar Užkaukazės garnizonus bei manevrų
laukus. Todėl ir aš drauge su jais, stengdamasis nesiraukyti, kiekvieną rytą kirtau
tą pačią grikių košę su spirgais, kurią pramaišiui virdavo Čepė ar Izidorius
sotų, sveiką ir mąstyti skatinantį maistą!
Nebūdavo kada nuobodžiauti ir trumpomis
laisvalaikio valandomis.
O dabar ličnoje vremia! džiugiai
paskelbdavo Žalys, ir visi mesdavo knygas, puldavo rašyti laiškų, eidavo rūkyti,
žaisti su kamuoliu, pakalbindavo ir kokią kely pasitaikiusią merginą. Atpūtos metu,
ypač lyjant, su kiekvienu atskirai perverčiau jų dembelskus fotografijų albumus
nuotraukos būdavo dažniausiai su inkrustacijomis mano naujieji draugai iš jų
žvelgdavo iš netikro tanko bokštelio, suspaudę automatus. Stebėdamasis išklausiau
smulkių aiškinimų, kur kas pavaizduota čia jie su veteranu, čia priesaika, čia
Galia... čia mes ilsimės... o čia Svieta. Ak, Svieta, Svieta!
Tik Čepė keliskart pažeidė discipliną
išėjo neatsiklausęs ir grįžo tik paryčiais. Jis atsigulė nė nekrebžtelėjęs, bet
Juozas viską girdėjo! Ir jei ne stojamieji, jis tikrai būtų įgrūdęs Čepę į
hauptvachtą! Už ką? Ogi už samovolkę! Už savavališką pasitraukimą iš
dalinio, žmoniškai šnekant.
Mudviem su Izidoriumi pasisekė nebuvo
Staličnos, nebuvo ir eilės, tad paėmėm porą butelių brangios
Kristalinės, ir aš pasibaisėjau: likus trims egzaminams, taigi ištisai
dešimčiai dienų, aš teturėjau šešis rublius! Teisybė, išlydėdami į mokslus,
namiškiai tikrai nepašykštėjo man puikių patarimų, įdėjo gabalą lašinių, į
kartoninę dėžutę nuo Elnio batų prikrovė vos raustelėjusių pomidorų
pastatysi ten ant palangės, prisirps! davė ir dešimt rublių. Pora rublių
sutaupiau, atvykdamas į egzaminus pakeleivingu sunkvežimiu. Tris rublius slapčia
įdavė ir močiutė:
Te... Tik neprapusk žiūrėk!
Ne, pinigų nebuvo gaila. Tokia diena! Pirmoji
sėkmė... O su tokiais bičiuliais badu nemirsi! Štai ryt žybtelės Juozas, poryt
Izidorius, Čepė... Vėl stalas, vaišės, dainos! Pala, pala, stvėriau save už
liežuvio, kasvakar puota? Baisu!
Kai grįžom, stalas Žalio įsakymu jau buvo
padengtas. Nieko čia nestigo kumpio, šprotų, dešros, net vaisių. Puikavosi ir
atsainiai numestas pakelis Drug su liežuvį iškišusiu vilkšuniu ant
viršelio, kažkas, nors šis nerūkė, kad nepakenktų uoslei, matyt norėjo įtikti
Juozui... Jis šyptelėjo, atsistojo, rėžė neilgą, bet svarią kalbą. Jis, girdi,
giliai tikįs, kad ir kiti kandidatai į studentus sėkmingai laikys egzaminus! Štai aš,
nepaisant savo jaunumo, esąs puikus pavyzdys kitiems draugams! Linkiu taip ir toliau, na
o dabar išgerkim ir užkąskim! Smagu buvo tokių vyrų kompanijoje, už jų
jaučiausi kaip už mūro, ir nepajutau, kaip maloniai apsvaigau, o įsidrąsinęs net
padeklamavau keletą savo ankstyvosios lyrikos perlų vieną Izidorius nusirašė į
savo albumėlį. Atsikimšom, žinoma, ir antrąjį butelį, skubiai buvo atvestos kelios
būsimosios teisininkės, o tada, neilgai prašytas, Stasys Čepė sudainavo tris puikias
ukrainietiškas dainas. Net Juozas sušutęs atsisagstė savo suveržtą frenčių iš
pradžių tik atleido dvi sagutes ant kaklo, paskui, numojęs ranka, atsilapojo iki pilvo
ir ėmė man labai rimtai pasakoti, kaip jis nutvėręs pirmąjį savo sienos
pažeidėją, gal penkiolikos metų berniūkštį:
Kandžiojosi, gyvačiukas, spardėsi, bet vos
paleidau Beką, nurimo kaip kūdikis! gyrėsi Juozas, tarsi visa tai būtų vykę tik
vakar: prieš rikiuotę jam pareiškę padėką, o kai sučiupo dar vieną perėjūną
neva paklydusį čigoną! jį paleido ir atostogų...
Kitąryt, aišku, kėliausi plyštančia galva.
Kolegos jau buvo išskubėję į konsultaciją, o aš, pastovėjęs po šaltu dušu, kibau
į istoriją nuo Urartu karalystės iki Septynmečio plano...
Truputėlį virpėjau, bet ir istorija baigėsi kuo
puikiausiai. Vėl labai gerai! Ežiuku apsikirpęs, akiniuotas profesorius, net
garsiai apgailėjo, kad toks nuovokus vyrutis kaip aš sumanęs studijuoti kažkokią
vokiečių kalbą!
Kad nebūtų pagundų puotaut, pakviečiau Ireną į
puikią prancūzų komediją su Brigitte Bardot Babeta eina kariauti. Nors
Irutė buvo ją mačiusi du, o aš net tris kartus, abu kvatojomės iki ašarų! Ji,
mačiau, buvo jau bepamirštanti tą nelemtą ketvertą ak, jaunyste!
Grįžęs į bendrabutį, ant kareiviškai ištemptos
ir paklotos lovos radau laišką rašė Mildutė! Užėmęs kvapą, atplėšiau
brangų voką... Bet ji santūriai pasakojo apie baisius egzaminus, klaikią tvanką,
nežmonišką konkursą, kuo smulkiausiai išvardijo, kaip sekasi kitiems mūsiškiams ir
tik pačioje pabaigoje viltingai užsiminė, kad galbūt dar susitiksim! Puikiai ją
supratau neįstoti Mildutė neturėjo jokios teisės! Taip ir stovėjo ji man akyse
nublyškusi, pamerkusi savo dailias kojas į dubenį su sūdytu vandeniu, su drėgnu
rankšluosčiu ant kaktos... Tad ranka nekilo rašyti jai apie porterį, koldūnus su
juodaisiais pipirais, mano garbei surengtą puotą... Ir savo penketais, suprantama,
nesigyriau... Dalykiškai parašiau: ačiū, Mildut, einasi neblogai, liko dar pora
egzaminų, gal kaip nors!
Kaip nors! Širdyje aš jau atvirai džiūgavau
parlekiu namo, viską išlaikęs vienais penketais! Kas čia beliko lietuvių kalba!
Ką, gal aš lietuviškai nemoku? Moki, moki, taip ir mačiau linkčiojant visus
draugus, kaimynus, garbius mūsų miestelio lituanistus! Net mokytoja Sieksienė, itin
reikli kaip tik man, linkčioja na kur jau čia! Aišku, kad moki! Tai šit
nuskinu dar porą penketų ir tarsi karys triumfo vežimu riedu namop! O ten nueinu į
parką pavakare, pasiimu bokalą putojančio alaus, atsainai gurkšnoju, o prisėdus
kokiam bendraklasiui ir tuoj pasiteiravus apie stojamuosius, dar atsainiau atsakau:
A, formalumai!.. 20 iš 20!
Kas 20 iš 20? nesuvokia tasai. Gal tu
šaudymo varžybose buvai?
Tam tikra prasme... šypsausi aš. Ką galiu
padaryt, kad aplink dar tiek neišmanėlių! Tiek to, kantriai aiškinu, kad kiekvienas
pelnytas penketas prilygsta penkiems balams, ketvertas keturiems ir taip toliau. Tai
šit, aš surinkau visus!
Esu numatęs ir kitokį pašnekesio variantą.
Nu tep, žinoma, sako koks nevykėlis iš
kitos vidurinės, parlėkęs iš Kauno jau po pirmos kvotos. Ty kur tu, kiekviens
instotų! Matiekos nėr, kas ty yr! Pabandytai in Polę!
Atseit, į išgirtąją Kauno Politechniką! Tuomet
aš tokiam vyručiui ir sakau:
Žiauriai klysti, vaikine! Penki žmonės
pretendavo į vieną vietą! Penki! Būtų pakakę bent vieno ketverto aš nė nekalbu
apie trejukę! ir amen! Kaip ir tau, būtų tekę eiti į kariuomenę...
Ir aisi! girdžiu šaukiant oponentą.
Kartu aisim! Univerkoj gi nėr karinės katedros! Visoj Lietuvoj tik viena Polėj!
Polėj, Polėj! ir į šitą klausimą turiu
paruoštą atsakymą:
Ir vėl klysti, tik dar žiauriau! Nuo kitų
metų karo mokslą atgaivina ir Universitete! Na, gerai, skubu, nėr kada su tavim
plepėt, manęs laukia!
Rytoj lietuvių kalba žodžiu. Atsiprašęs iš
puotos Žalys eina vien penketais, kiti du turi po vieną ketvertą, bet prognozė
puiki, kareiviai! išėjau į gryną orą: teniso korte šalia mūsų bendrabučio,
aptverto aukšta vieline tvora, buvo rengiami būsimojo akademinio jaunimo šokiai.
Žinoma, ne iš tolo jų nepalyginsi su mūsų parko aikštelėje vykstančiais, ką čia!
Ant palangės nenoriai sukosi prieštvaninis magnetofonas, o ant suskilinėjusio korto
asfalto, irgi tarsi kieno lieptos, sukosi dvi ar trys poros. Tik sutemus prisirinko,
prigužėjo iš visų pašalių, kilo netgi muštynės, į kurias atbėgo ir Izidorius su
Stasiu taigi, apskritai, šokiai pavyko. O, ką aš matau! Juk čia ta pati maloni
mergina, domėjusiusi Infitiv + zu vartojimu! Labas! Mudu pasileidom šokti,
ir paaiškėjo, kad Albinutė ritasi trejetukais... Bet ji ne kiek nenusiminė:
Et, didelio daikto! Nelabai aš ir noriu... Į
Šakius vis tiek negrįžtu jau dairausi darbo čia. Kitąmet vėl stosiu, tik jau kur
kitur!
Palydėjau ją iki durų, bet kai pabandžiau
pabučiuoti, ji išsprūdusi taip šveitė per ausį, kad tik akyse sutavaravo...
Iki! nusikvatojo. Būk atsargesnis!
Tuolab pasidarė pikta, kai parėjęs savo lovoje
radau vis dar neišsipagiriojantį seržantą Praną. Ir dar ne vieną! Jo pažastyje
krutėjo kažkokia susivėlusi, krizenanti būtybė! Laimė, atėjęs Žalys juodu kaipmat
išvijo, o mums visiems liepė praustis ir eit miegoti:
Spėsit! Nepamirškit lemiami egzaminai dar
priešaky!
Jis buvo teisus. Labiausiai nenorėjau ištraukti
kirčiavimo nekenčiu tų kirčiuočių, viską akcentuodavau taip, kaip pati gamta
buvo liepusi ir kaip žmonės girdėjau kalbant. Jau žinojau: egzaminuos ypatingu
nuožmumu garsėjanti profesorė, negirdėta pavarde Laigonaitė!
Įėjau, pasisveikinau, ištraukiau bilietą!
Žinoma, kirčiavimas! Bet tik suspurdėjo iš džiaugsmo širdelė: kaip tik šią
kirčiuotę šįryt buvau pasikartojęs! Greit pasiruošiau ir viską pabėriau kaip
žirnius, nepadariau klaidų ir gaudomas nė vienos kirčio klaidos nepadariau!
tad begal susijaudinusi, net iškaitusi profesorė negalėjo atsitokėti:
Kaip čia dabar nė klaidelės! Nepamenu
tokio, kuris būtų nė karto nesuklydęs! Klausykit, čia ji kreipėsi į mane. O
kodėl jums nepabandžius studijuoti lituanistikos? Gimtajai kalbai verkiant reikia
pasišventusių žmonių!
Ji norėjo, mačiau, dar kažką sakyti, bet kai jos
kolega kažikaip keistai į ją dirstelėjo, nutilo, o aš tik šypsojausi ir purčiau
galvą. Tik dabar prisiminiau, kad dar teks atsakyti ir į antrą klausimą tam
glotniai susišukavusiam, juodbruvam ir pažiūrėti nemaloniam kumpanosiui. Bet mačiau,
kad ir čia vargo neturėsiu: Vincą Kudirką aš mėgau, papasakojau apie jo kūrybą
netgi plačiau nei aprėpė klausimas, nesuklupau atsakinėdamas ir į be galo klastingus
papildomus, bet tas vyras, rodos, vis dar buvo kažko nepatenkintas. O juk taip išgyriau,
stačiai į padanges iškėliau ir Kudirką, ir jo Varpą. Visai neseniai vienas
rimtas žmogus buvo mane įtikinęs, kad jau kas kas, bet lituanistai patys didžiausi
Lietuvos patriotai, kartais net pernelyg ašaringi! Šitas į tokį buvo nė kiek
nepanašus. Jis tik spaudė baltom rankom įdubusius skruostus ir galop paklausė:
Gerai. Dabar sakykit, man patiko, kad čia į
mane visi kreipiasi jūs, kada, kur mirė Kudirka? Gal žinot, kur palaidotas?
Žinoma, atsakiau. Mirė 1899? metais
Naumiestyje, ten ir palaidotas. Netoli Vokietijos sienos! kažkodėl pridėjau, ir
mačiau, kaip Laigonaitė pritardama kinkuoja galvute.
Vokietijos? nustebo ar apsimetė nustebęs
draugas Arnoldas taip į jį girdėjau kreipiantis profesorę. Nuo kada Lietuvos
TSR ribojasi su Vokietija?
A! supratau klastą ir nusišypsojau, na
taip, šiandien ten vadinamoji Kaliningrado sritis! Kaži tik, ar ilgam? suabejojau,
tikėdamasis karšto drg. Arnoldo pritarimo.
Kolega, dabar taip kreipėsi į jį
profesorė, gal jau pakaks?
Bet draugas Arnoldas, kuris, išgirdęs mano
atsakymus, labai keistai pakraipė galvą, manė kitaip:
Paskutinis klausimas ir gal penketas, tarė
jis. O kas, sakykite, sukūrė paminklą Kudirkai? To skulptoriaus pavardė?
Grybas! irgi Vincas! būtų pakakę man tiek
pasakyti ir, ko gero, pro duris būčiau iššovęs dar su vienu penketu! Deja! Užkrito
man ta pavardė, kaip kapeikėlė į grindų plyšį nuriedėjo... Nors užmušk,
negalėjau prisiminti!
Tas skulptorius, pasakiau, ne tik
Kudirką nulipdė! Jis ir Vytautą Didįjį Kaune buvo pastatęs... Rusai po karo
nuvertė.
Profesorė nejučia aiktelėjo, nespėjo nė burnos
užsidengti! Aš, kvailys, nustebęs pažvelgiau į ją ir tęsiau:
Ne tik Vytautą! Jis ot gaila, pamiršau
pavardę! nulipdė ir Simoną Daukantą Papilėje...
Dabar profesorė nušvito!
... ir Žemaitis, apžergęs mešką
Raseiniuose jo darbas! Jutau, kad šis klausimas lemiamas, tad stengiausi
išspausti iš savęs viską. Esu ten buvęs, pasigyriau. Važiavom prie
jūros, tai stabtelėjom. Pamenu net, kas užrašyta ant pjedestalo!
Na, na? Kas gi? pajutau, kad egzaminatorius
šypsosi klastingai gal netiki mano, giriuosi?
Amžiais budėjau ir vėl Nepriklausomybę
laimėjau! Tos raidės visos išlikę, niekas nenukrapštė!
Sakykit pavardę! Kaip pavardė?
Pasisakiau savo pavardę. Keistas žmogus! Juk
egzaminų lapelis su penketais guli panosėje, galėtų persiskaityti!
Tavo pavardę aš jau žinau! Tai buvo
prastas ženklas egzaminatorius neištvėręs perėjo prie tu. Nežinai?
Nežinau! tiesiai pasakiau. Žinojau, bet
pamiršau.
Ketvertas! paskelbė jis ir įrašė į
lapelį gerai. Taip plačiai įrašė, kad net labiausiai norėdamas, nebūtum
prieky įterpęs raidelės l.
Grybas! atsigręžiau nuo durų, bet buvo jau
per vėlu...
Iškart pastebėjau, kaip sužibo būsimųjų
kolegių akys, patyrus, kad šįkart mane įvertino visu balu žemiau. O, dabar jau ir aš
supratau, kad net ketvertas gali būti jei ir ne tragedija, tai bent didžiulė
nesėkmė... Pernelyg anksti patikėjau savo nenugalimumu. Ė, betgi čia ne rungtynės?
sakė vienas balsas. Rungtynės, brolau, ir dar kokios! nusvėrė jį kitas.
Teisybė, kad ir ką besakytum... Taip liūdnai mintydamas, pakeliui į bendrabutį vėl
sutikau Ireną ji ką tik gavo dar vieną penketą ir jau žinojo priims!
Patyrusi, kad aš suklupau, Irena taip nusidžiaugė, jog pakvietė mane ledų, o
ledainėje nupirko ir likerio, sakydama, kad laikas geriausias gydytojas, ji tai jau
puikiai patyrusi! Kad kito sėkmė gali siutinti, o nesėkmė teikti palaimą, tais
laikais aš dar nežinojau...
Aha, visai pamiršau pasakyt, kas su manimi kartu
stojo dar vienas toks vyrukas Gena Katilius. Taigi viso labo buvom dviese. Jeigu net
aš, kaipo vyras, turėjau šiokių tokių pranašumu, tai Katilius jų turėjo
šimtąkart daugiau! Nors jis varėsi vienais trejetukais tik istorijos netyčia gavo
ketvertą, buvo smagus kaip kūdikis Velykų rytą. Tiesa, Genadijus buvo tik
jefreitorius, bet karinis laipsnis lemiamos reikšmės stojant į Universitetą net tuomet
neturėjo. Ir čia dar ne viskas! Visokių ir kareivių buvo kreivų, šleivų,
neūžaugų. Katilius buvo ne toks! Šis stambus, bet ne storas, malonus ir be galo
draugiškas vaikinas, jau buvo spėjęs įvykdyti kandidato į sporto meistrus normatyvus
laisvųjų imtynių žanre, be to, jis virtuoziškai barškino skrabalais, tad nesunku
suprasti, kad nuo Rugsėjo pirmosios jo laukė ne tik nuobodžios leksikos ir alinančios
fonetikos pratybos. Kur ten! Pirmučiausia jo laukė sporto salė ir garsiojo Dainų irgi
šokių ansamblio scena! Ir pats Gena žinojo įstos! Ir Eigminas, treneris, taip
tvirtina, ir tas, iš ansamblio, kapelmeisteris!
Na, tiek to. Du penketai ir ketvertas. Ne bėda. Liko
tik tas rašinys. Na, čia tai jau formalumas!
Parašiau aš tą rašinį, o kai atėjau rezultatų
pasižiūrėt, net pritūpiau
p a t e n k i n a m a i !
Teisybė, ir dabar tarsi nebuvo ko nusimint per anuos egzaminus nubyrėjo galybės
stojikų liko tiek, kiek reikia.
Bet ne tai mane sukrėtė. Tasai patenkinamai
buvo man smūgis žemiau juostos, į labai jautrią vietą... Kodėl! šaukiau
širdyje. Šen tą mano rašinį, parodykit, kas ne taip? Aha, bijot! Kodėl patenkinamai?
Aš net labai nepatenkintas! Viskas veltui...
Sėdėjau Gedimino kalno papėdėje, šonu į lūpas
paputusį Puškiną, ir svarsčiau: nejau taip galėjo atsitikti? Kaipgi aš šitaip
nusiritau? Teisybė, ir mokykloje pasitaikydavo už rašinį gauti kokį ketvertą per
skubą įveldavau klaidelę ar kablelius pamiršdavau sudėlioti. Bet trejetą?
Paskutinįkart trejetą buvau pelnęs bene aštuntoje klasėje, ir tai ne už klaidas, o
už pasibaisėtiną rašyseną! Taip tuomet supykau, kad išmokau rašyti kone
kaligrafiškai!
Tai ką dabartės daryt? Kaip pažiūrėsiu, kaip
sakoma, į akis tėvams, mokytojams... ką pasakysiu tiems savo oponentams miesto parke?!
Tarsi atgal atsukta kino juosta, pro mane ėmė
slinkti ryškūs anos fatališkos dienos kadrai...
Mano bičiuliai kariškiai jau kadų kadės buvo
užsitikrinę vietas studentų sąrašuose buvo neužmiršti, aišku, ir kariniai jų
nuopelnai, ir charakteristikos iš dalinių. Laukdami mandatinės komisijos, jie
dykinėjo, maukė alų ir nekantravo kuo greičiau užsukti prieš mokslus į namus ir
namiškius pradžiuginti, ir pagaliau kaip reikiant pasiausti. Ir čia jie visi jau buvo
susiradę po gana artimą draugę, o Čepė netgi rimtai pametęs galvą! Palikau tąryt
juos visus knarkiančius dabar disciplina buvo jau visai pašlijusi: net Žalys
nebedraudė su rūbais drybsoti ant paklotos lovos, rūkyti užgesinus šviesą ir
trankytis per naktis. Žvalus nusileidau Kalinausko gatve, paskui jau Liejyklos čia
pat ir Universitetas. Greit susiradau tą 34 auditoriją štai kur vyko paskutinysis
egzaminas visiems užsieniečiams, t.y. tiems, kurie savo likimą amžiams buvo
nutarę susieti su anglų, vokiečių ar net prancūzų kalba. Žinoma, patogiausios
vietos jau seniai buvo užsėstos, teko tūptis, kur pakliuvo. O pakliuvo itin nevykus
vietelė atsidūriau šalia lango, o kadangi vis tebeplūdo vėluojantys, mane iš to
suolo kone išstūmė lauk, viena alkūnė karojo ore, ant suolo vos tilpo antspauduoti,
lemiamam rašiniui skirti popieriaus lapai. Ieškau pasiteisinimų, išsisukinėjau,
sakysit? Žinoma, ieškau! Argi žmogui nesvarbi darbo vieta, aplinka, vadinamoji
atmosfera? Nieko, šiaip ne taip įsitaisiau karys visuomet privalo pliekti taikliai
lyja, sninga ar saulė į akis plieskia!
Saulė, beje, kaip tik pasisuko ir nustojo plieskus,
apsiniaukė. Na, bent tiek!
Kažkoks visiškai jaunas vyrutis, vėliau pasirodė
laborantas iš pradžių garsiai perskaitė, o paskui ir lentoje užrašė
rašinių temas, jų buvo trys. Komunizmas pasaulio jaunystė ir jį pastatys tik
jauni? Ne, ačiū. Statykit be manęs. Ankstyvosios Salomėjos Nėries lyrikos
meniniai ypatumai? Ne... tų ypatumų tiek daug! Ir trečioji Liudo Vasario
keliai ir klystkeliai. Atvirai šnekant, ir ši tema nebuvo man labai prie širdies,
tik kad daugiau nebebuvo iš ko rinktis! Būsimieji kolegos jau seniai skrebeno
plunksnomis dabar jau ir aš skubėjau juos pasivyti!
Ak, iš esmės juk viską buvo galima pasakyti
penkiais sakinukais! Ne Liudui Vasariui buvo lemta kunigauti, ne tam jis buvo sutvertas!
Žinoma, būta dvasinių kolizijų, tik ar jas vakarykščiam abiturientui per porą
valandų išnagrinėti! Nutariau tad tik įrodyti savo raštingumą, logišką mąstymą
ir stilių. Na, žinoma, būtinai dar reikia priminti, kaip sunku buvo buržuazijos
valdomam pasaulyje prasimušti mąstančiai asmenybei! Ak, ar pirmas kartas! Ir iš
tikrųjų juodraštį parašiau labai greitai, atidžiai persiskaičiau net
pačiam patiko! Tada paėmiau tuos kelis švarius antspauduotus lapus ir neskubėdamas,
bet ir negaišdamas, puoliau perrašinėti. Vis dėlto neiškenčiau nepriminęs, kad
jeigu, girdi, ne moterys, kas žino, Liudas V., ko gero, būtų tapęs net visų mylimu ir
pavyzdingu kunigu. Tai skambėjo truputėlį žaismingai, ir aš netgi nejučia
šyptelėjau...
Štai kaip tik tą akimirką pati artimiausioji mano
ilgo suolo kaimynė tik rudenį sužinosiu, kad tai buvo latvių kilmės anglistė
Rasma taip kumštelėjo man minkšta alkūne į šoną, kad aš net žagtelėjau.
Supykęs tik dirstelėjau ir jau buvau berašąs toliau, bet ji kumštelėjo dar smarkiau
ir savo plačiu gurkliu bei mažu smakriuku parodė, kad žvilgtelėčiau pro auditorijos
langą. Kad ir labai nenorom, kad ir prieš savo valią, taip ir padariau na, kas gi
ten nutiko? Bent šiandien man atrodo, kad nuo tos akimirkos ir prasidėjo tikrieji Liudo
V. paklydimai.
Kad būtų kiek aiškiau: auditorijos langai žvelgė
į Gorkio gatvę. Kitapus jos, kažkokioje kontoroje, aš ir išvydau prie rašomosios
mašinėlės palinkusią ir kažkokį tekstą barškinančią jauną, gražią, didkrūtę
merginą... Ir nuo tos minutės jau nebegalėjau atplėšti akių nuo įvykių kitoje
gatves pusėje...
Kai Rasma man kumštelėjo, tą gražuolę iš už
nugaros jau laikė apglėbęs toks švilpis rudas, ir, jei neklystu, spuoguotas.
Laikė apkabinęs ją per minkštus pečius, glostė nuogą petį, o paskui panardino savo
smailą nosį į jos auksines garbanas ir, matyt, kažką ėmė kuždėti į ausį, nes
mergina tik nusikvatojo, atlošė savo galvą ir jie... na, jie ėmė kaip padūkę
bučiuotis, glamonėtis, malonintis taip, kad aš ne tik Liudą pamiršau, bet ir tai, kur
esu, ko čia esu atėjęs... Galima pagalvot, kad nieko panašaus niekad nebuvau matęs!
Aš nekalbu apie kiną, net teatrą. Bet šitaip, vidury dienos, atvirai ne,
prisipažinsiu, nebuvau! Juk viską mačiau čia pat Gorkio gatvė niekad nebuvo plati
tiedu akiplėšos iš tikrųjų buvo net kur kas arčiau, nei kai kurie rašinėlių
kurpėjai. Mačiau net, kad už tos merginos nugaros, kaip didžiausias pasityčiojimas,
kabo Moralinis Komunizmo statytojo kodeksas, ir nors jame nieko nebuvo pasakyta apie
glamones darbo metu, kvailiui buvo aišku, kad šitaip nevalia! Štai įžūlūs to berno
pirštai jau paniro už gilios sarafano iškirptės, ji tik grįžtelėjo kažkur į
šoną, ar niekas neateina? Tikėtis, kad štai ji pakils, atstums niekšą ir trenks jam
tokį antausį, kad šis su visais stiklais išlėks į gatvę, nebuvo ko! Priešingai, ji
tik išsirietė kaip liauna katė vien tam, kad graibštukui būtų patogiau pasiekti
visą jos gražiai įdegusį kūną!.. Kad kitoje gatvės pusėje sėdžiu aš ir per jų
cirkus neįstengiu susikaupti prie klieriko Liudo V. reikalų, jiems, aišku, buvo nė
motais!
Nežinau, kiek laiko truko toji meilės scena, nes
kai Rasma vėl kumštelėjo man ir burbtelėjo, kad ji jau nešanti atiduoti savo rašto
darbą, auditorija buvo beveik pustuštė... Dabar bent atsirado ganėtinai daug vietos,
aš pasislinkau į patį suolo vidurį ir, dar virpėdamas nuo ką tik patirtų
įspūdžių, skubiai baigiau rašyti. Ne, netikiu, kad galėjau privelti daug klaidų,
gal tik tie nelaimingi kableliai... Atidavęs rašinį, aš vis dėlto neištvėriau ir
dar kartą žvilgtelėjau į nuodėmės lizdą dabar abu patrakėliai bučiavosi
stovėdami, iš visų jėgų spausdami vienas antrą artyn: gražioji sekretorė, ar kas
ji ten tokia, net pasistiebusi, užmetusi rankas mulkiui ant kaklo...
Gėda prisipažint, bet išėjęs į koridorių, aš
tuoj užsukau į gretimą auditoriją, tikėdamasis, žinoma, kad dabar jau nekliudomai
galėsiu tęsti savo stebėjimus. Deja, kitoje gatvės pusėje akys apčiuopė tik
ištrupėjusį senamiesčio mūrą... Tai kas, kad kokio penkiolikto amžiaus!
Mano kariškiai tik garsiai juokėsi ir tikino, kad
tokiame mieste aš dar ne tokių dalykų prisižiūrėsiąs!
Štai ir viskas. Priimtas į Alma Mater, bet taip ir
neatsipeikėjęs nuo to
p a t e n k i n a m a i ,
sėdau jau į reguliaraus susisiekimo autobusą, senos mados Ikarus Lux ir
apsiblausęs grįžau į gimtinį miestelį. Ir tik pamanykit niekam tas mano trejetas
nerūpėjo, net namiškiams! Visiems buvo svarbu tik viena:
Na, įstojai?
Įstojau... bet.
Valio! Kad tu žinotum, kiek neįstojo!
Labiausiai vaikinų gaila į kariuomenę turės eiti!
Netrukus ir pranešimas su antspaudu atėjo ne
tik priimtas, bet ir bendrabučiu aprūpinamas! Naiviai, žinoma, tikėjausi, kad mane ir
vėl apgyvendins su tais pačiais vyrais juk taip susigyvenom! O, kad būčiau bent
nujautęs, kad manęs laukia pilna blakių geležinė lova masiniame bendrabutyje... et!
Mildutė, tiesa, truputėlį nustebo, kaip aš čia
gavęs trejetą, bet ir ji užbaigė svarbiausia, kad įstojai! Kaip ir aš!
Apie Liudo V. paklydimus nieko, žinoma, jai
nepasakojau manau, nebūtų supratusi. Apskritai, ji visą laiką nerimavo, dairėsi
į šalis, kažkur vis skubėjo čia pas Ireną, čia pas Danutę, čia pas nepaprasto
gražumo gimnastę Vidą, kurios aš kažkada net užkalbinti nedrįsdavau, o ji,
pasirodo, vos ne geriausia Mildutės draugė! Paskutinį vakarą, stovint prie jos
vijokliais apaugusių vartelių, ji taip pasakė:
Rašyk!
Maniau, skatina mane, nepaisant trejeto, kūrybai.
Bet ne: ji kilniadvasiškai leido man rašyti jai laiškus:
Rašyk, pakartojo. Laiškai kartais irgi
daug pasako apie žmogų.
Ir tvirtai paspaudusi man dešinę, be garso
nustraksėjo žvyruotu takučiu...
Namuose manęs jau laukė seniausiai sukrautas
lagaminas su nauja lašinių paltimi ir kitais ant palangių tinkamais nokinti pomidorais.
Iki stipendijos, pamaniau, gal ir pratempsiu...
Ilgai dar neįstengiau tąnakt užmigti. Jei kas
pasakytų, kad tokia naktis gyvenime būna tik viena, toks žmogus, ko gero, pasirodytų
besąs teisus! Jaučiausi, matyt, panašiai, kaip šio amžiaus aušroje, prieš
palikdamas tėvelių namus, jautėsi jaunasis Liudas Vasaris, jau pakėlęs sparnus iš
Prienų rajono į ne tokią jau tolimą Seinų kunigų seminariją studijuoti teologijos,
ką besakytum, irgi humanitarinio mokslo...
Už lango šniokštė dar vasariškas lietus,
atmerktom akim žvelgiau į vos boluojančias tamsoje lubas ir vis nedavė ramybės mintis
nejau tikrai buvau nusipelnęs tik to trejeto? O gal tas kumpanosis juodbruvys
kyštelėjo koją? Ak, tuomet juk negalėjau žinoti, kad draugas Arnoldas buvo ne tik
lituanistas, bet ir šventai tikintis bei praktikuojantis marksistas! Tąnakt kaži ką
būčiau atidavęs, jei būčiau galėjęs bent akies krašteliu dirstelėti į tuos Liudo
V. paklydimus... O į tuos begėdžius kitapus gatvės, a? paklausė kitas balsas,
nenorėtum? Nutildžiau jį ir pagaliau, jau prieš patį rytą, užmigau.
Bet pašokau laiku. Papusryčiavęs paplekšnojau per
pečius pasiliekantiems namuose vargti broliams, linktelėjau tėveliams, atsibučiavau su
močiutėmis ir per gaivų pušyną nusitempiau tą seną tėvo lagaminą.
Autobusų stotis jau buvo pilnutėlė tokių kaip aš
naujų, žalių studentų. Didžiuma, aišku, vyko į artimesnį Kauną
vyriasniakursiai oriai aiškino fuksams pirmųjų dienų svarbą, tėvų prašomi,
žadėjo globoti jų paikas atžalas. Bet ir Vilniaus autobusas buvo pilnutėlis. Ak,
palydos, palydos! Betgi ne tremtin, ne kariuomenėn smagios palydos! Kažkas grojo
akordeonu Marijaną, kažkas garsiai žliumbė, kažkas dar garsiau šaukė, kad
kažkas kitas žūtbūt nepamirštų rašyti! Mildą lydėjo būrelis kaimynų: Adomas,
Mažis ir Kumetis irgi buvo šalia... Ji atrodė paraudusiom, tarsi užverktom akim, ir
man tik iš tolo liūdnai linktelėjo.
Rašyk! dabar jau aš iš tolo surikau, bet
ji neišgirdo.
Viskas buvo kaip lietuviškam kino filme graudu,
nuobodu ir liūdna liūdna. Et. Kiekvienais metais tas pat.
Sėdėjau prie lango pačiame gale, ir jau riedant
centrine gatve, ties geležinkelio pervaža, o gal ties kepykla, išvydau geltoną fiziko
Padrės portfeli. Jei ne jis, ir patį Padrę būčiau pražiopsojęs!
O jis ėjo plačiais žingsniais, su savo pipi
spalvos galifė, sukištomis į geros odos aulus, ėjo užvertęs galvą, vienas ir
kažkam nematomam šypsojo... O gal jis matė? Štai ir Padrė dingo už lango ėmė
skrieti jau vos gelstantys klevai ir beržai.
Nusišypsojau ir aš nieko, Liudai Vasari, viskas
dar prieš akis, tik šiandien viskas ir prasideda!..
Vilnius, 199092
Stuttgart, 1995, spalis |
Kunčinas, Jurgis.
Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. Vilnius: AB Spauda, 1996.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|