Jurgis Kunčinas

       Ištrauka iš romano „GLISONO KILPA“

       1

       Nenorom grįžtu pas tave, Jeronimai Jarai, tariamas mano antrininke, dvasios bičiuli. Tarsi pelkės burbulas pasikeli nuo tamsaus dugno, murmteli kaži ką, papt, ir nėra, vėl dingai. Nei kviestas, nei lauktas, nei – būsiu atviras!– pasiilgtas. Amžinas priekaište, mulki nelaimingas! Ką tu ten murmi! Bene būčiau įstengęs tave išgelbėti? Bene šaukeisi kokios pagalbos? Aš ne Gelbėjimo armija, esu toks pat silpnas ir menkas, kaip ir tu. Ne, tikrai, Jarai, nebūčiau tavęs išgelbėjęs, ranką galiu padėti. Nuo ko, klausi? Tai tu vis dar klausinėji? Vis leidi burbulus, jie sproginėja, atsimuša į mano palinkusią virš vandens kaktą, ir aš nejučia sudirgstu, tarsi imu teisintis, imu prisiminti tavo perdėm sumautą gyvenimą ir klausti savęs: o gal vis dėlto galėjau stverti jį už ausų ir ištempti iš liūno? Ne, Jarai, tu pats gerai žinai, tai buvo neįmanoma. Tu nenorėjai nei pats gelbėtis, nei kitiems leisti tai daryti. Buvai, aišku, teisus, ir aš, ko gero, būčiau taip elgęsis. Išėjai, pasitraukei, dingai. Neišgelbėtas ir neišsigelbėjęs, bet gana apie tai, gana!
       Ak, tu klausi nuo ko gi reikėjo tave gelbėti? Gerai, atsakysiu. Pirmučiausia nuo pražūtingo smalsumo. Toliau: nuo mergų. Nuo Valdemaro Šėmos, Zepo Machorkos, Šmeterlingo Pulsato. Nuo jų tave buvo įmanoma apsaugoti. Tik ne nuo degtinės ir ne nuo Aitvaro. Nuo tavo Aitvaro, Jeronimai Jarai! Nuo Aitvaro – tai jau niekaip!
       Aš ir šiandien juntu, kada tu pasirodysi, Jeronimai. Kai pats oras užgula pečius, kai vos ištraukta iš pakelio pati užsidega cigaretė, aš žinau – tu jau čia! Amen tau buvo sakyta, o tu vėl čia. Amžinai sudirgęs, priekabus, nusivaręs, piktas – lygiai toks buvai ir gyvas. Atlaidus vien sau ir be galo reiklus kitiems. Ne, ne reiklus. Pagiežingas, ironiškas, savo menkumą keliantis į padanges. Pats nesuvokiu, ko leidžiuos su tavim į šnekas ir gaišinu laiką. Jis ir be tavęs dyla, trupa, zmenka, jo lieka vis mažiau ir mažiau. Juokiesi? Juokis, juokis! Tai tu vis niūniuodavai valkatišką dainelę: „Kur nueisiu, ten namai, kur numirsiu, ten kapai!“ Ne, nuo Aitvaro tavęs jau niekas nebūtų įstengęs...
       Žinai, Jarai... keliskart bandžiau rašyti apie tave romaną. Pala, patylėk. Apie tave ir tavo mirtį – trumpą gyvenimą ir gan mįslingą mirtį. Net dabar tavo mirtis man atrodo sukrečianti. Įspūdinga mirtis! Pirmukart patikėjau, kad mirtis gali būti ir tokia. Pasakysiu tiesiai: to rašinio aš niekad neužbaigiau ir, matyt, neužbaigsiu. Pernelyg sunku knaisiotis tavo jaunų metų knibždėlyne, vėl varstyti duris į pridvisusius tavo būstus, juolab kad aš beveik visąlaik būdavau kur nors netoliese. Tiek kartų aš su tavimi atsisveikinau, užverčiau tave akmeniu, sutrypiau žemę aplink, o tu vis kelies, vis ateini ir klausi – ar pameni? Tu šmėkšai man prieš akis lyg voratinklis – ką tik nuaustas, stangrus, vos drėgnas, su pakibusiais kraujo ar rasos lašais – drėgnas ir, matyt, stiprus. Saulėtom ir apniukusiom popietėm pačiame to taisyklingo, koncentriško audinio centre snaudžia voras su gerai įžiūrimu kryžium ant kupros – kas tas voras, Jeronimai? Sakyk, kas? Jei pasakysi, jog ten Zepas Machorka, aš patikėsiu, patikėsiu beveik viskuo, ką man pasakysi. Juk nieko nėra man keistesnio už sujauktą tavo gyvenimą ir kone savanorišką mirtį. Ar tikrai savanorišką, Jeronimai? Bet joks Zepas neprivers manęs daugiau sėstis prie stalo ir iš naujo knaisiotis po tavo kišenes, užančius, palovius ar ką nors apie tave spręsti iš tavo rašysenos, kuri yra tikra keverzonė – neveltui leksikos dėstytoja Christjansen vadindavo ją ,,ein wüstes Geschmier“!*
       Nepyk, nepyk, Jarai! Taip berods vienas kitam sako girtuokliai? Gal pyksti? Pala! Paklausyk dar manęs. Manyje, lyg kokiam antrinių žaliavų sandėly, irgi prisikaupė visokiausių minčių bei mintelių. Pūst, pūst, kažkas ir sukirba. Užsikosėt galima tais plėkais, dulkėm, apnašom, o kita vertus, net rėmuo ėda – taip knieti ten pasiraust! Juk tam sandėly ir mano nebaigtas rašinys – jau gelsvų lapų pluoštas, susegtas parūdijusiom gofruotom sąvaržėlėm, daiktais sulipęs nuo drėgmės, o popierius lūžinėja kaip kalėdaitis ar permatomas sausledis, esi matęs tokį?
       Betgi tas trapaus popieriaus pluoštas mane beveik įtikino, kad kiekvienas raštingas žmogus sugebėtų parašyti pakenčiamą romaną. Bet tik vieną. Lygiai taip pat kiekvienas galėtų nusipiešti įmanomą autoportretą, irgi vieną. Pakaktų tik atidžiau patyrinėti savo knerptą nosį apmusijusiame veidrodėlyje, o kitam ganėtų ir veidrodinės balos. Turėtume kalnus pakenčiamų romanų ir šūsnis įmanomų autoportretų. Tiktai kam? Kas juos skaitytų ir kokios saugyklos sutalpintų šitokias menų atsargas? Bet iš principo tai visai realu. Na, nepyk, nepyk! Įsivažiavau, nuklydau į lankas, viskas!
       Grįžtu pas tave kažkelintą kartą, pajutęs, kad vis tiek neatsikratysiu to slogučio, kuris kiekvieną kartą užima man kvapą, tave prisiminus. Ar tik slogučio? Vargu. Matyt, man tiesiog nelemta pamiršti tave, kad ir kiek trypčiau žemę aplink akmenį, kurį pats užritinau. Klausyk, kaip čia yra? Kodėl tu neduodi man ramybės? Štai ir vėl, praslinkus šitiekai metų, vėl grįžtu. Tai gal jau patikėsi, kad esi man ne tik svarbesnis, bet ir įdomesnis už begėdiškas ir mįslingas recidyvistų tatuiruotes ar slėpsnas kutenančias jaunų intelektualių meilės istorijas? Kita vertus, tu mane domini tiek, kiek primeni mane patį, nykoką dvasinį peizažą ir palyginti nesenus dūsavimus, atrajojant tas pačias godas. Svajonėmis to nepavadinsi. Nemanyk, kad pučiuosi, bet man atrodo, kad tas rašinys apie tave buvo šio to vertas. Ten tikriausiai nestigo nei kraujo, nei dvasios. Tik jaučiaus neatsakęs nei į tavo, nei į savo neištartus klausimus. Nelabai tikiu, kad ir šįkart man pavyks. Užtat ir kalu sau (o gal tau?) į galvą, kad nors kiekvienas bandymas ir artina mus prie dar didesnės netiesos ir absurdo, bandyti vis dėlto verta, esam tam sutverti ir pasmerkti – bandymui ir su kiekviena sekunde vis giliau į mus besismelkiančiai mirčiai. Kad ir kaip būtų skaudu, kiekvienas naujas bandymas tolina nuo tikrųjų įvykių – peizažas, dialogas, charakterio atšvaitai nejučia apsivelia samprotavimų apnašom, o kitados gaivi mintis ima vos dvėsuoti gudragalviškų postringavimų dumble. Tas tavo užkratas verčia mane vėl vingiuoti takais, sekti tave iš pasalos, gaudant kvapą vytis plynu lauku, vėl prisiartinti, kad girdėčiau tave ir užuosčiau, kad regėčiau kaip prieš dvidešimt kelerius metus: stačiu malksnų stogu nusiritęs ugnies kamuolys rieda šlapia žole, tarsi pasispyręs nematoma koja šokteli virš pušyno ir traškėdamas, kibirkščiuodamas, blykčiodamas nulekia į juodais debesim užtvenktus šiaurės vakarus...
       Kodėl turėčiau tave pamiršti, jei kitados kaip tik tu lėmei mano poelgius, pasirinkimus, manuosius romanų ir autoportretų vertinimus? Argi ne tu išmokei mane moti ranka į nesėkmes, nepaisyti kanonų ir net subordinacijos? Tad ar nuostabu, kad ir po tiekos saulėgrąžų tavo veidas pats ryškiausias iš tų, kurie jau atgulė ilsėtis. Tau savaip pasisekė, Jeronimai: žuvai jaunas, kaip sakiau, gan keistom aplinkybėm, niekas nematė tavo lavono; kur jis pradingo ir šiandien mįslė. O šiandien mane jau supa gausokas būrelis numirėlių – kalbu tik apie bendraamžius. Jeigu jie visi prisikeltų, gatve nužygiuotų nemenka kolona moterų ir vyrų, tu šito niekad nesuprasi... nors pats žygiuoji įsimaišęs į tą koloną. Skenduoliai, pakaruokliai, tamsių skersgatvių ir šviesių, tykių priemiesčių aukos, padegėliai, žuvę autokatastrofose, iškritę ir išmesti pro langus... papjauti ligų, uždusę nuo savo pačių smarvės girti. Jie visi dar galėjo gyventi kaip ir tu, Jeronimai Jarai. Bet aš seniai susitaikiau su jų neteisingom ar teisingom mirtimis – ne man spręsti jų bylas. Daugelį jų atmenu, beveik visų nuoširdžiai gaila, bet nė su vienu nesišneku kaip su tavimi. Ir tik apie tave kurpiau kažką panašaus į romaną, tik apie tave.
       Anie rašiniai, žinoma, savaip mane slegia, kausto, kliudo atitrūkti nuo tavo žemės, nuo kokios nors susmegusios smėlin trobelės, naktinio paukščio lizdo ar šernų tako...
       Vieną spalio vakarą man paskambino toks žilas žmogelis ir lyg tarp kitko pasiteiravo, ar aš neturįs „po ranka“ romano – šiuolaikinio ir dar tokio, kad kvapą gniaužtų! Jei taip, jis išleisiąs m i g o m ! Jau vien žodis „romanas“ kėlė man blogą nuojautą, bet nubudusi didybė truktelėjo už liežuvio. Jums pasisekė, atsakiau žiliui, kaip tik baigiau rašyti šedevrą! Jis sukrizeno, bet dar tą patį vakarą atvažiavo ir daug nešnekėjęs išsivežė rudą aplanką. Vos keletą minučių užtrukęs, smalsiai žvelgė į menką mano būstą, nenorom siurbčiojo pasiūlytą arbatą, užtat romanui žadėjo šviesią ateitį ir netgi kelią į platesnį pasaulį – tu net neįsivaizduoji kokį, sakė jis man. Jeigu, žinoma, jis... Ar pasakot, kas buvo toliau? Ogi nieko ypatingo. Po mėnesio striukis vėl atvažiavo. Ryšėjo kitą kaklaryšį, žvelgė tiesiai į akis. Ant kairės rankos bevardžio spindėjo stambus auksinis žiedas su monograma. Ar ne tau, Jeronimai, aš vis sakydavau, kad jei vyras „kaip nuo adatos“, jei mūvi stambų žiedą, jis arba artistas, arba pedis, arba tiesiog pliuškis. Bet šis, man rodos, nebuvo nei šioks, nei anoks – jis, manau, stengėsi visur ir visada pritapti, „užbėgti įvykiams už akių“, apstulbinti ir kitus, ir save. Toks kupinas energijos ir beveik viską išmanąs žilas, bet dar nesenas vyrutis. Buvo ūmus, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, kai mudu susipažinome kažkokiame gimtadienyje, – Žirmūnuose dar tik kilo pirmieji blokai. Dėl to jį ir įsiminiau – jis tuomet visai už nieką sumušė Žaką, padūkėlį prancūzistą, dirglią, bet visiškai nekenksmingą būtybę. Mušė žiauriai, su išmanymu, netgi be piktumo. Tokie dalykai jaunystėje įstringa. Lygiai taip pat dabar jis taršė ir mano rašliavą apie tave, Jeronimai. Prieš mušdamas mane, t. y. prieš taršydamas rašinį, jis, tarsi boksininkas ringe, pirmučiausia apšilo. Smagiai iškėlė pirštinėtą ranką, padarė apgaulingą judesį, bet nesmogė. Skėstelėjo rankom, atsidengė, lyg siūlydamas – nagi, dėk! Smok man! Juk žinojo – jokio smūgio nebus. Taurelės atsisakė. Prarijo kaži kokią spalvotą tabletę ir užsigėrė ta pačia ,,šiukšlina“ arbata. O tada jau žvaliai, laisvai ir sklandžiai prabilo – keliais sakiniais pagyrė mano sumanymą, pagarbiai nusistebėjo įdėtu triūsu... Prisipažino, kad ir jam, ir jo šeimai skaityti buvę labai įdomu. O tada jau puolė – nykščiai sukrutėjo, antakiai pakilo, kvėpavimas sutankėjo. Nuo pirmųjų pagyrų buvau bepradedąs rausti, nors ir netikėjau svečio žodžiais. Dabar sustingęs klausiausi. Tarsi mažu plaktukėliu jis įgudusiai daužė mano rankraščio sausledį, iš tolo apeidamas gilesnes vietas. Niekas jam čia nepatiko! Aš tai gesinau, tai vėl degiausi naują cigaretę. Ir tada atsitiko keisčiausias dalykas: jis vėl ėmė girti romaną! Vadino rankraštį ne rašliava, o romanu. Gyrė mano pastabumą. Rado itin vykusių vietelių. Jis patarė viską perpus sutrumpinti, paryškinti kai kurias moterų vietas, perkrikštyti veikėjus, pradžią nukelti į pabaigą ir taip toliau. Ar galėjau taip pasielgti? Galėjau, bet nebūčiau įstengęs. Tiesiog nenorėjau. Tarpdury išpranašavęs man gražią ateitį, jis nuburzgė savo pavažinėtu forduku. Daugiau, beje, nei skambino, nei užėjo. Matyt, surado geresnį kūrinį, tik nežinia, ar išleido.
       Niekad nesigailėjau, kad viskas šitaip baigėsi. Netgi drovėjausi anos savo drąsos siūlyti rašinį leidėjui. Net nežinau, ar tu norėtum tapti literatūriniu herojum, Jeronimai. Tu man dar vis buvai pernelyg gyvas, kad galėčiau tave laužyti, versti tave elgtis ir kalbėti taip, kaip tu niekad nesielgei ir nekalbėjai. Nutariau padėti rankraštį kuo toliau nuo akių, pamiršti tave ir gyventi toliau – be jokių gudravimų, nykiai grumtis už kiekvieną pilką dieną, alsuojant į sprandą vienišai pavakarei, kai gęstant dienai vyno taurėje blyksteli ir užgęsta paskutinis šviesos atšvaitas. Pastebėjau, kad, nuputojus jaunystei, žmogus pamažu išmoksta džiaugtis vis paprastesniais dalykais – oro permaina, pustuščiu autobusu, gerai pataisytais batais ar nedidele kaimyno nesėkme. Ilgainiui tokie menki įvykiai ir pastebėjimai, paįvairinti menka širdperša, ir pasidaro gyvenimo branduoliu. Vėliau prasideda ligos, rūpinimasis vaistais, diagnozėm, ir dainelė, gali sakyti, sudainuota, nors toks žmogus gali gyventi dar labai ilgai. Aš irgi sutikčiau šitaip gyventi, Jeronimai, – mokėti už telefoną, važiuoti į kurortą, pertis pirtyje, ryti žirniukus ir priekabiai dar kartą apžiūrinėti taros supirktuvėje išbrokuotus butelius – na, parodykit, kur jie įskilę? Tik man šitaip niekaip neišeina. Manau, ir tau neišeitų, jei gyventum. Kur nors netoliese. Mudu matytumėmės bent kelis kartus per savaitę. Prie laikraščių kiosko, kavinukėje, arba eitume vienas pas kitą išmesti taurelės ir pakeiksnoti kompartijos mutantų – čia, žinau, mudu sutartume. Bet taip niekad nebus ir ne vien tik dėlto, kad tavęs seniai nebėra. Aš jau žilstu, seniai nebeturiu krūminių dantų, o ir ne tik krūminių, bet niekaip negaliu apsiprasti, susitaikyti su metų laikais, neįstengiu nuslopinti apmaudo, kad kažkada galėjau pasielgti visiškai kitaip. Dažnai ir aš esu įsitikinęs, kad mano gyvenimas viena klaida, aiškiausias nesusipratimas, tiesiog stebėtis reikia, kaip iki šiol likau gyvas, palyginti sveikas, kad vis dar tebesikabinu į gyvenimą, o pavasarį, gatvėje vėl sušvytavus nuogoms blauzdoms, manyje vis dar kaži kas krusteli, pilve atsiranda keista tuštuma, ir, užuot nėrės į aludę, aš traukiu į parką ar prie vandens. Aš, žinoma, seniai atleidau savo skriaudėjams, neištikimoms moterims, moterims, neatsiliepusioms į mano jausmus, žmonėms, kurie mane ilgai ir atkakliai juodino, maišė mano vardą su purvais – o kas daugiau lieka? Esu įsitikinęs, kad mano vietoje lygiai taip pat elgtumeis ir tu, Jeronimai... juk ir tu būtum toks pat dantimis iš apmaudo griežiantis nevykėlis, raukšlėtas svajoklis, savo vaikų beveik nepažįstąs tėvas, amžinai nepatenkintas, amžinai sloguojantis, apšepęs tipas, kurį nuo valkatos skiria nebent sezoną atitinkantis apavas ir registracijos antspaudas dar sovietiniame pase. Ko tu raukaisi? Visa tai tau nebegresia, tu amžinai likai jaunas. Tik sakau, koks tu būtum, jei... Todėl ir pasigendu tavęs, Jeronimai. Neretai pagalvoju: ką dabar pasakytų Jaras? Kaip jam patiktų ta ar kita moteris, lipanti iš mano viengungiško guolio ir besirąžanti prieš tamsų langą – veidrodžio aš po šiai dienai neturiu. Dažnokai su tavim, Jeronimai, pasišneku ir netgi pasitariu. Neretai tokie pokalbiai padeda išvengti kad ir menkų nemalonumų, atsisakyti niekingų pasiūlymų ir netgi truputėlį atsiplėšti nuo žemės. Pagalvoju, kad ir man galėjo panašiai atsitikti. Nežinia dar, ar taip pagalvojęs labiau imi vertinti likusį gyventi laiką – žmogus užmaršus ir tingus! – užtat lieka mažiau nuoskaudų ir apmaudo, argi tai maža?
       Dundant ryto gongui, atleisk, gal pernelyg skambu? – aš keliuos, einu į spaudos kioską, į sausakimšą produktų pardavyklą, užsuku puodelio kavos į apšepusią kulinariją – pro pietinėje jos sienoje pramuštą langą pardavinėja pilstomą alų, nebepigų, pavandenijusį, – bet eilutę randu kasryt tokią pat unkščiančią, sužvarbusią ir nelaimingą kaip ir tavo, Jeronimai, laikais. Taip ir matau tave joje stovintį – jau kumptelėjusį, su nuorūka tarp rudų pirštų, sugniaužusį gniutulą nusitrynusių rubliašūdžių. Stovintį už gestikuliuojančio mūsų amžininko poeto ir priešais žilabarzdį maestro juoda plačiabryle skrybėle. Ak, Jeronimai, beveik niekas nesikeičia, bent jau ketvirtis amžiaus pernelyg menkas laiko tarpas, kad kas nors iš esmės pasikeistų; kur ten! Atklydęs iš anapus, tu nėmaž nenustebtum, kaipmat susivoktum mūsų laike ir, ko gero, spjovęs į šią gerovę, vėl nuplasnotum atgalios, ko gero...
       Kartais man atrodo, kad kaip tik aš likau gyventi tavo vietoje, kad daryčiau tas klaidas, kurių tu tiesiog nesuspėjai padaryti ir kęsčiau tas pačias kančias, kurių tau jau nebebuvo lemta patirti. Aš sergu reumatu, kurio tu paprasčiausiai nesulaukei, kenčiu pagirias, kurios tau jau seniai nė motais, raitaus ant kušetės, susuktas radikulito, kuris tavęs niekad nebesusuks. Tokiom valandėlėm aš nirštu, ir pavydžiu tau, išvengusiam visų tų niekingų kančių, pabėgusiam į geresnį pasaulį. Bet netrukus skausmai atlėgsta, o išmetus briaunuotą stiklinėlę karčiosios, pirštų virpėjimą kaip ranka nuima. Vis tiek kas nors, žiūrėk, ir užeina – ar tas poetas su dėmėtu lietpalčiu plevėsuojančiais skvernais, ar senutis su plačiabryle skrybėle, ar dar koksai nelaimėlis. Gyventi pasidaro miela, krūtinė užkaista, ir aš jau nebepavydžiu tau nei dausų šalies, nei ano pasitraukimo į niekur. Nors žinau, kad tasai gerumas greit praeis, kad naujas priepuolis bus dar aršesnis, o pagirios sunkesnės. Pasijutęs gerėliau, aš, žinoma, dar paspurdu, pasišakoju pagal galimybes, bet jau seniai nebesibadau minioje alkūnėmis ir neieškau teisingumo, antraip kaipmat susigraužčiau, neliktų laiko net pokalbiams su tavimi.
       Dažnai man atrodo, kad visi paklydimai, nuodėmės ir netikę poelgiai savastimi tampa vien todėl, kad nieko nebepakeisi. Nebeištaisysi, nebeištiesinsi, nebepasakysi kitų žodžių, kuriuos kažkada jau ištarei, argi ne taip, Jeronimai? Vėl būsiu atviras: gan ilgai mane dar graužė kinivarpa – ar vertėjo atsisakyti gundančio ano prašmatnaus leidėjo pasiūlymo? Kas gi būtų atsitikę, jei būčiau perrašęs rankraštį pagal jo trafaretą? Ogi nieko! Tavo likimas juk nebūtų nė kiek pasikeitęs! Tam tikra prasme tu netgi būtum tapęs šaunesniu, vyriškesniu, ryžtingesnių ir patrauklesniu. Kadangi anas veiklus žmogus žadėjo mano kūrinį išversti į aibę svetimų kalbų, su tavimi, Jeronimai, būtų susipažinę flegmatiški suomiai, karštakošiai, mandolinas brazginantys graikai ar netgi beveik visuomet apkaušę rusų inteligentai. Ar tik, atstūmęs žiląjį leidėją, nebūsiu užtrenkęs durų į nepažįstamąją Europą ne tik sau, bet ir tau, Jeronimai Jarai, žmogui, kuris jau nieko nebegali pakeisti? Šypsaisi? Nujaučiu, šypsaisi.
       Vėliau turėjau tam tikro pagrindo manyti, kad leidėjas tikrai neblogai verčiasi. Kelis kartus mačiau jo forduką reprezentacinėje stovėjimo aikštelėje, kur automobilio ramybė bei saugumas apmokami tikrąja valiuta, taigi markėm, drachmom, tik ne rubliais. Mačiau tą žmogų ir lekiantį krantine – pakėlęs stogą, atstatęs krūtinę, irgi tauriai žilą, vakariui vėjui, jis zvimbė kaip bitė. Kodėl jį vis miniu? Ogi, išvydęs tą forduką, aš tučtuojau prisimindavau ir tave, Jeronimai ir, prisipažinsiu, netgi pamanydavau; jei ne kvailas mano spyriojimasis, šiandien, ko gero, būčiau puikiai atlygintas autorius, o tu, Jarai, iš nežinomybės už ausų būtum ištrauktas į žinomybę! Taigi! Dabar tik atlaidžiai šyptelėčiau iš savo skrupulų, per kuriuos nukišau rankraštį į spintos peludę. Bet kadangi juodastogį raudoną forduką matydavau nedažnai, o toje prašmatnioje aikštelėje rikiuodavosi nuvorišų, forsažo meistrų bei galvijų pirklių mašinėlės, aš ne tik nebesikrimsdavau, bet netgi išdidokai pagalvodavau: Matai! Atsispyriau pagundai! Menka, žinoma, paguoda, bet vis dėlto paguoda. Ir kiekvieną kartą spirdavau save: nagi, eik namo, mesk visus smulkius, menkus darbelius, netesėk pažadų, sėsk dar vieną – dabar jau tikrai paskutinį! – kartą prie Jeronimo Jaro gyvenimo, nueik drauge iki jo mirties!
       Prisipažinsiu, Jeronimai, kad šitame imperatyve būta visko: ir apmaudo dėl pražiopsoto leidėjo, ir dirbtinio patoso, paremto noru apstulbinti ne ką nors kitą, o tą patį forduko savininką – anądien mačiau jį persėdusį į baltintos kavos atspalvio mercėdesą. Net nežinau, ar būčiau dar kartą sėdęs narstyti tavo nežinia kur esančių kaulelių, Jeronimai. Kažin.
       Viskas susiklostė labai paprastai, netgi buitiškai. Slystelėjęs ant papuvusio laiptelio, aš ne tik nusibalnojau nosį, skaudžiai susitrenkiau alkūnę ir kelį, ne tik. Man pavyko nusilaužti dešiniosios kojos nykštį – lūžo pirštakaulis. Kelias dienas aš inkščiau iš skausmo, manydamas, kad tai paprasčiausias sumušimas, kol neapsikentęs nušlubavau į traumotologinį skyrių – sugipsavo visą pėdą! Ko aš ten neprisižiūrėjau, Jeronimai! Gal dėl to, kad sekmadienio rytas pasitaikė – žinai, savaitgalis! Riaumojo kažkoks vyras nukąsta nosimi – žmona nukando. Pirmasis prie durų stovėjo taip pat vyras, dar jaunyvas, su iššokusia iš akiduobės akim, jis ją prilaikė ranka. O viduje skubiai tvarstė apdegusį vaiką. Tad, kol sulaukiau savo eilės, atėjo ir pietūs, ir pavakarė – vis vežė naujus nelaiminguosius. Kol paršlubavau į savo būstą, buvau toks įtūžęs, kad vos tvardžiausi. Įsipyliau stiklą degtinės, vienu mauku išgėriau, o cigaretė, vos įkišta burnon, pati užsidegė!
       Tada jau suvokiau, kad išmušė tavo valanda, Jeronimai Jarai! Ilgiau delsti nebegalėjau. Juolab kad vėl apsireiškęs, tu ir pats sutikai pasakoti viską, kas man rūpėjo, ką aš tik nujaučiau. Tą vakarą tu man pradėjai sekti savo pasakas – visas butelis degtinės išseko, kol pagaliau nutilai, o aš užmigau, užsikniaubęs ant stalo.
       Bet paskutinis stuktelėjimas į nugarą, įsakmus kumštelėjimas – gal kas pavadintų tai impulsu? – ištiko mane kitą rytą, kai gerokai įdienojus nuslinkau kavos į minėtą, kulinariją. Buvo ten kelios sėdimos vietos. Kampe prie didžiulio lango, už kurio buvo matyti vešlios dilgynės ir pilka kito pastato siena – visai arti, vos už menko tarpelio. Prie manęs su savo puodeliu prisėdo tas plačiabrylis maestro, pastebėjo mano sugipsuotą pėdą ir sukrizeno – kimiai, seniokiškai, nepiktai. Kone kasdien matydavau jį čia – pirkdavo kaulą ar faršą sau ir savo šuniui, išgerdavo kavos, tada jau traukdavo trilitrinį stiklainį ir stodavo į eilutę prie alaus. Kitas, sulaukęs tokio amžiaus, tik guolyje vartosi, bet ne jis. Ne tik išlenda iš savo irštvos, ne tik smulkučiais žingsniukais perkerta judrią gatvę, bet dar ir į moterų kinkas smailiai dirsčioja.
       Taigi prisėdo, dirstelėjo į jau papilkėjusi gipsą, sukrizeno ir nei iš šio, nei iš to leidosi į prisiminimus:
       – Ir aš buvau nusilaužęs koją! 1931 metų vasarą, jau Meno mokykloj mokiaus. Sėdžiu, atsimenu, griovy prie kelio, skabau gysločius, ogi žiū – dulkių stulpas iš tolo atlekia! Mašinėlė, supranti? Kaip smakas lekia, pralėkė, čiūžt, sustojo, išlipa! Išlipa Dobužinskis, mano mokytojas, bėga in mane iškėlęs rankas, net klupdamas! Pribėga, apkabina, bučiuoja in abudu žandus, purto, o aš, durnius, stojuosi, nieko apie koją nesakau, šiepiuosi iki ausų, nors dantis sukandęs. O jis klausinėja, drebina mane, per petį muša! Skrybėlė dulkėse, o jis mane, vaikėzą, šnekina! Pažino! Kelia savo skriblių, nuplaka dulkes, juokiasi, moja, lipa pas savo šoferį, dar atsisuka ir šaukia: Paišyk! Paišyk tik, velnie! Štai šitaip!
       Va tada, Jeronimai, aš ir nutirpau. 1931 metų vasarą! O pasakoja, tarsi viskas būtų nutikę prieš pusvalandį, ką tik! Mane tarsi nutvilkino tas pasakojimas – daugiau nei prieš pusę amžiaus!
       Taigi viskas tarsi savaime susidėjo į kupetą: lūžęs pirštakaulis, stulbinantis senio pasakojimas, o ir toji savaime ėmusi rūkti cigaretė – tavo darbelis, Jeronimai? Tavo, kieno daugiau!
       Bet iš pradžių dar nerašiau. Kad ir gėlė sugipsuota koja, aš prisirijau trankvilizatorių, idant Morfėjas mane kuo ilgiau paglobotų, pasaugotų nuo nykios kasdienybės, leistų pasapnuoti. Niekad tiek nesapnavau, kaip tomis dienomis ir naktimis. Ko tik aš neprisapnavau! Sapnavau pirtis, aludes, masinius antskrydžius ant nekaltų miestų, plokščiakūnes moteris, suvyniotas ant ričių kaip siūlai... Sapnavau, kad mane verčia antrukart tarnauti kariuomenėje, kad iš naujo tenka laikyti seniai išlaikytus egzaminus... Šiaip jau sapnų karalystėje nieko įdomaus, tikiuosi, kad tavo dausose dedasi kur kas įdomesni dalykai?
       Atsikvošėjęs nuo sapnų, išmetęs lauk tabletes, aš iškart prisiminiau tave – padėjau lėkštę, pripyliau viralo, atriekiau riekę duonos. Ir tu pasirodei – toks, koks buvai prieš ketvirtį amžiaus, toks, koks palikai mus, drėgną pamiškę, neprirakintą valtį ir išnykai kažkur už debesies skverno. Ar tikrai toks pats?
       Esu pasirengęs tave išklausyti – ilgai ir kantriai klausytis tavo nerišlios, sujauktos kalbos, visų nuklydimų į lankas, tavo teisė ir pareiga dar kartą viską man išsakyti, pasiteisinti ar paaiškinti, jei tik norėsi... Jei tik norėsi.
       Pirmučiausia pasrėbk vakarykščių barščių. Išmesk burnelę. Parūkyk. O dabar taisykis štai anam kamputyje ir pradėk. Jau pradėk, Jeronimai. Esu kantrus ir ištikimas tavo klausytojas. Tavo buvęs bičiulis, tavo gyvenimo tęsėjas. Klok viską iš eilės, nepaisyk, kad daug kas man žinoma.
       Pala, aš užsklęsiu duris, nors kas čia pas mane eis.
       Tai jau ir pradėk.
       Aš klausau tavęs, Jeronimai Jarai.

 
       2

       Pasak kataraktos sudarkyto šelmio Zepo Machorkos – ateis laikas, aš dar pasakysiu, kas jis toks! – manęs jau seniausiai nebėra. Mistika turi būti mistiška! – mėgsta kartoti Zepas, o gal jau nebemėgsta, ką aš žinau. Tad Zepo Machorkos nuomonė dar ne viskas. Šito žmogaus aš lyg ir nepažįstu, niekad nepažinojau, nors nesu tuo įsitikinęs. Gal jis parodė man taką prie upės, kai buvau dar pupų pėdelis ir beveik neskyriau vyro nuo moters. Gal vėliau kada derėjau iš jo antaninius obuolius turguje ar lesalą balandžiams. Gal jis iš paniūrų žvelgė į mane pridūmintoje iki lubų alinukėje, kyščiodamas savo dvišaką liežuvėlį? Argi maža vyrų su katarakta, su taškuotais kaklaryšiais ir taukuotais skvernais?
       Aš ir pats nebesuvokiu: esu ar nebesu?
       Štai sėdžiu tavo prišnerkštoj virtuvėje, uodžiu tabako, svogūnų ir acto dvelksmus, pasakoju tau apie save – tik pradedu pasakoti. Matau, kaip už lango praslenka tamsus bekojo batsiuvio šešėlis, krepšelyje barkšteli tušti buteliai; įkandin nukrypuoja ir jo bičiulė – visus sijonus ir kelnes susivilkusi nebylė su purvinu pudeliu, štai ji sviedžia nuorūką patvorin ir gargaliuoja sava kalba. Sėdžiu, matau, girdžiu, pasakoju. Tai gal ir esu?
       O Zepas Machorka ir kažkoks jo sėbras Jegoras Pulsatas vienu balsu tvirtina, kad manęs, Jeronimo Jaro, gimusio 1946 metais, gruodžio 13 dieną, seniausiai nebėr! Kad jiedu, Zepas ir Jegoras, paskutinį kartą regėję mane beveik prieš ketvirtį amžiaus, skrendantį virš Linelio ežero, kuris, kaip išgirsi, turi ir kitą vardą – ne tokį lyrišką, užtat teisingą!
       Žinoma, tai tauškalai, vaikėjančių funkcionierių, visur reginčių chimeras, vapėjimai. Bet juk tu žinai – ir kiti mane pažinoję žmonės nieko nesuvokia. Paklausti, ar prisiminę mane, jie sutrinka, ima neaiškiai murmėti, trauko pečiais, o iš esmės tvirtina tą patį – taigi nebėr Jaro, seniai nebėr! Dingo...
       Štai Doloresa Lust, airių kilmės senmergė, šventai tiki, kad aš nusižudžiau, palaužtas alkoholinės depresijos – ar maža tokių? Mat Doloresa pažinojo bent keletą tokių vyrukų: užuot ją vedę, jie visi pasirinko mirtį. Tiesa, kitos mano kažkada pažinotos mergaitės ir moterys prisimena mane kiek dėkingiau, netgi ,,parodo jautrumo“. Keldamos prie lūpų vyno stiklą, įdubusiais ar putliais skruostukais įtraukdamos dūmą, jos, žinoma, turi prisiminti ir šį bei tą malonesnio – priemiesčio rudenį, dangaus žemėlapį, žvelgiant iš valties dugno, ar nakties laužą. Bet kam šiandien panašūs prisiminimai rūpi!
       Nėra ko vyti virvę: žmonių pasaulyje manęs iš tikrųjų seniai nebėra! Seniai esu išbrauktas iš visų sąrašų, į kuriuos norom nenorom patenka kiekvienas mirtingasis. Niekas manęs nepasigedo per gyventojų surašymo vajų. Nebegalioja joks mano vardu išduotas dokumentas. Jau kadų kadės aplink tėvų namus nebeslankioja perkarę karinio komisariato darbuotojai, vildamiesi mane sučiupti ir atiduoti į raudonžvaigždę, raudonklynę armiją. Nematyti jų ir pamiškėse ar prie alaus paviljonų. Jau dvidešimt metų nusivylusios savo triūsu bibliotekininkės nebesiuntinėja man atvirlaiškių, vis įsakmiau reikalaudamos grąžinti paimtas knygas. Kažkur, matyt, taip ir dulka „Mirtis mano amatas“, „Tiere der Heimat“, „Russkije narodnyje skazki“...
       Seniai niekas manęs nebeieško ir Senovės (gudai sako: Sanovo) gelžkelio stotelėje pakeliui į Gardiną, pražilo ir suseno neaiškus, spuoguoti, tvirti ir be galo smalsus bernai, landžioję į bendrabučius, kibę prie mano draugų ir bičiulių, kaišioję panosėn savo purpurinius pažymėjimus ir tiesiai klausę – kur jis?
       Ne, tikrai, niekas nebesutiks manęs nei prie alaus kiosko, nei pigioj kavinėje, nei apspurusiuose namiūkščiuose už geležinkelio bėgių į Lydą.
       Taigi dingęs be žinios, ir baigta. Nors niekas nematė mano lavono, nelankė mano kapo, nelaikė rankose bent fiktyvaus mano mirties liudijimo, visiems esu miręs, ir niekas, žinoma, nesuka dėl to sau galvos. Net mano šmėkla neaplankė nė vieno vyro ar moters – tų, su kuriais plempdavau alų, rūkydavau skveruose ir pavartėse, su kuriais lauždavau ranką ir kurias vos pritemus užlauždavau pušyne už troleibusų žiedo – nė vieno ir nė vienos.
       Jau paseno ir išmirė tie mokslo vyrai, kitados tikėjęsi, kad štai vieną dieną aš vėl pasirodysiu gotų kalbos seminare ar, pabūgęs „ultimatumo“, atidūlinsiu į karinės katedros ,,placą“ po pūkus barstančiom Čiurlionio gatvės tuopom. Archyvuose lieka tik krūvos anketų, formuliarų, mano ranka rašytų pareiškimų, pasiaiškinimų įvairiausiems pareigūnams ir į vieną lapą telpančių gyvenimo aprašymų, kaip du vandens lašai panašių į bendraamžių biografijas.
       Aišku, kone kiekvienas galėtų papasakoti šimtą kartų įdomesnių dalykų, nei ten prirašyta. Bet ir jie, ko gero, įdomūs tik patiems biografijų rašytojams. Štai: sėkminga anginos operacija. Uogaudami miškelyje prie sugriauto tilto, užklumpam mergą minkantį kareivį. Užplaukusi ant seklumos, iki žiemos Nemune rūdija gudų barža su trąšom. Kaip tik ties ta vieta, kur, gelbėdamas futbolo kamuolį, vasarą nuskendo Poviliukas. Štai piktadariai išvagia geriausius kaimyno Untės karvelius, o karvelidę padega... Gamtos ir gyvenimo kronika, gal sakysi ne? Tokių pasakėlių galėtum ir tu pasekti. Kažkodėl prisimenu iki šiol pirmukart paragautą runkelinį alų – kitokio Dzūkijoj anuomet ir nevirdavo. Tirštas, tamsiai geltonas, beveik rudas. Kvaitus ir salsvas: nusvirusi ant peties septynmečio berniuko galva, nudrykusi seilė ir dangaus keršto įraudusiems vestuvininkams besišaukianti mano motina...
       Taip, taip, gyvenimo pasakėlės, kas daugiau? Esama žmonių, netgi nekvailų, kurie iš tokių istorijėlių supina storiausias kronikas. Jas mielai skaito pensininkai, ligoniai, net kaliniai. Bet pasklaido ir kiti, nors „Kaip susirasti maisto gamtoje“ arba „Vilniaus Miesto Telefonų knyga“ daugeliui yra ir įdomesnės, ir naudingesnės nei šauniausias lietuviškas romanas ar kibirkščiuojanti vos prisilietus lyrikos rinktinė. Knygas mat kitados krimsdavau kaip obuolius – neretai rūgščius, žalius, net laukinius, arba perdėm sukirmijusius ir papuvusius. Patsai skaitymas teikdavo man nenusakomo malonumo; tuomet dar nežinojau, kad šitaip atsitinka daugeliui. Ne vien smalsumas – naivi viltis, kad viena kuri knyga taps kelrode. Dažnai tardavausi tokią jau aptikęs, tik netrukus atsirasdavo nauja, dar aiškiau rodanti kelią, o vėliau vėl kita.
       O dabar paklausyk. Po ketvirčio amžiaus aš vėl pasirodau – pirmučiausia pas tave, nes tik tu vienas dar nepamiršai manęs, bent jau visiškai nepamiršai. Dvidešimt penkerius metus pratylėjau – ištisą Stalino lagerių „normą“. Ir pasirodžiau! Klysta Zepas Machorka ir Jegoras Pulsatas! Klysta tie, kurie tariasi amžinai manimi atsikratę. Grįžtu kaip senas bumerangas ar amžininkų pamirštas kosminis laivas, – kaip tau patinka tokie palyginimai, pone rašytojau? Nepatinka. Matau, kad nepatinka. Ką gi, vis tiek grįžtu, jei ne į gotų kalbos seminarą, ne į Volfo V. karinę katedrą, tai bent į savo jaunystės miškus, bent į Vilniaus Senamiestį! Štai imsiu ir išnirsiu kur nors Rusų ir Latako gatvelių sankirtoje, ten mat aš kitados nuomojau belangę kamaraitę pas „grapą“ su šilkine pižama ir chronišku pūslės uždegimu – visas senas namas tiesiog tvoskė urino kvapu.
       Labas, senoji mylimoji! – šūktelėsiu, žvilgtelėjęs pro jos balkono duris Liejyklos gatvėje ir nuskriesiu iki Kotrynos žaliuzių – juk atsiradęs savo beodės jaunystės mieste, jau mokėsiu puikiausiai skraidyti! Nuo patręšusių bokšto žaliuzių ilgai žvalgysiu naktinį miestą, bet nė vienas praeivis nenukentės – aš juk ne balandis! Ne žvirblis, ne balandis, ne Jono bokšto šikšnosparnis – esu tik skraidanti būtybė, nepavojinga nei miestui, nei sanepideminei tarnybai. Tvatinkit verčiau žiurkes, nuodykit tarakonus, muškit rudas ir raudonas blakes, užuot kreipę dėmesį į plazdantį skrajūną. Atleisk, kad taip iškilmingai prabilau, jei jau sutikai klausytis, dar ne tą išgirsi! Aš juk ir taip paliktas ramybėje, pasmerktas beverčiam nemirtingumui, švelniems ir koktiems prisiminimams, kurie blyksteli ir blėsta kaip valkatos numesta nuorūka – ką tik svilino sausas lūpas, o štai sušnypštė ir užgeso.
       Tu pirmasis, kurį aš aplankiau po šitiekos metų. Skraidyti aš galiu, moku skraidyti, tik bijau, kad nebeatpažinsiu net to menko senučio, sunkiai kylančio stačiais laiptais į Tauro kalną. Bijau, kad jau nė viena mergaitė man nebepasirodys „kažkur matyta“. Ir kai tik paaiškės, kad paskui senutį kopiantis lašinių kalnas yra ne kas kitas, o apybraižos genijus bei reportažo favoritas Vincas, kad tas skvere rūkančias, tuklias, ūsuotas ir storai nusitinkavusias moteris aš kitados vaikiausi po užmiesčio krūmus, o jos, lieknos kaip smilgos, drėgnos nuo rasų, slysdavo iš mano rankų, kai visa tai pamatysiu, tada jau lėksiu atgalios į savo girias, gojus, debesynus, pranyksiu aukštybėje. Tuomet aš vėl busiu Aitvaras, ar supranti? Vėl būsiu Aitvaras, mieli mano bičiuliai. Aitvaras, sakau jums! Jums, blyškiaveidžiai mokslų kandidatai ir kandidatės, jums, gyvosiom nacionalinėm vertybėm pripažinti liaudies artistai, jums, sambistai, prokurorai, sadistai ir sofistai, jums, amžinai infantiliški protmaišiai pleiskanotais atlapais ir nuo degtinės besilupančia oda, jums, mokslinių būrelių vadovai ir vyresnieji dėstytojai! Jums, radijo diktoriai, lituanistai, tapusieji VRM karininkais ir būrių vadais lageriuose, jums, astrofizikai, virtusieji prašmatnių lindynių laikytojais, jums, kekšės iš Gorkio ir Komjaunimo gatvių, jums, septintojo dešimtmečio gražuolės, kiaulių augintojos ir vilnos spekuliantės, jums sakau – buvau ir busiu Aitvaras! Būsiu dvasia, apie kurios buvimą, žvelgdami į žydrą dangų su auksiniais pakraštėliais, anais pigiais ir saulėtais laikais nenutuokėm mes visi – nei jūs, nei aš. Argi mums kada rūpėjo kaukai, aitvarai, bildukai, visokios ten chimeros ir laumės? Nebent keliems žiovulį keliantiems, itin realistiškai bei dialektiškai nusiteikusiems chtoninio pasaulio tyrinėtojams. Mes juk buvom taip įaugę, taip įsijautę į esamąjį laiką, jog nė akimirkos neįstengdavom net akių pakelti į dangų, net žvilgsniu nuskrieti virš pažaliavusių varpinių ir stogų! Gal ne? Nė minutės neįstengėm patikėti, kad buvo vakardiena, ir kad bus rytdiena. Viskas net zvimbė nuo įtemptos ir prasmingos veiklos – rodės, net neįstengtum prisiliesti prie metalinių daiktų, tokie jie buvo įkaitę! Bet laikas buvo tarsi sustojęs. Viskas aplink zvimbė ir garavo, o laikas stovėjo. Niekas nedrįso iššokti iš lekiančio traukinio, nors langai jau buvo be grotų, o sargybiniai rūkydavo su tavim koridoriuje ir netgi juokaudavo. Tik nykus buvo ir mūsų, ir jų juokas.
       O, aš dar gerai pamenu! Po sudvisusius nykaus mūsų studentiško bendrabučio kambarius dienąnakt zujo ir zujo įvairiausio plauko bei rango aktyvistai. Kaip dabar juos matau – trumpai kirptom kvadratinėm galvom, kone vienodais švarkais ir pusbačiais, valingais žvilgsniais, skeltais smakrais ir lūšies eigastim – niekad nežinojai, kada būsi užkluptas darant nusikaltimą! Nutykoję progą, tarp dvokiančių humanitarų puskojinių, prakaitu įmirkusių sportbačių ir keturlinkai sulankstytų, bet jau prišnypštų nosinių jie nesibodėdavo ieškoti chimerų – draudžiamų knygų ir lapelių. Skubom sklaidydavo jaunųjų poetų kūrybos pluoštus – jei pavykdavo, užsikabindavo su jais išvietėje, už 62-ojo kambario. Man dingojas, kad savo vienviečiuose ir dviviečiuose kambarėliuose – tokių buvo vos keletas – jie turėjo net mažus seifukus ar nedegamas spintas. O gal ir neturėjo. Matai, šaipydavausi sau, kovotojai pelno duonos plutą kovodami! Bet šiaip nė neamtelėjau. Visi mes tokie buvom, gal ne? Drėgnas, pilkas, sunkus cementas dribo ir varvėjo į mūsų smegenis, stingdavo ten į nepajudinamą monolitą, paskui apsitraukdavo žalsva, gličia plėve. Tikšdamas tasai cementas, gesindavo visas žvakes ir lempas, užmūrydavo burnas, ausis ir akis. Kitą kartą net šnerves. Gerai menu to bendrabučio dvasią: nuolatinė baimė būti užkluptam, išjuoktam, užspeistam į kampą. Amžina nuojauta, kad tau nesant po tavo spintelę kažkas naršo. Net po čiužiniu, nors, atvertęs jį, išvysti tik kautynių tvarka išsirikiavusį blakių „karė“. Siauram, ankštam, aidžiam bendrabučio kieme dvėsdavo ligoti balandžiai, net katės jų nebeliesdavo, o vienintelis dušo raktas vakarais dažnai dingdavo kaip į vandenį – mat dušuose mėgdavo dulkintis ilgšis tinklininkas Klaidas Lapinas. Su kokia nors Karininkų rūmų dansinge užpelenguota trisdešimtmete ar net bendrabučio skalbinių tvarkytoja bedante ponia Stirniene. Tik gerontofilu Lapino niekas nebūtų drįsęs pavadinti – dulkintis jam buvo tiesiog smagu. Šiaip jau, sukibęs parankių net skaitykloje, jis mylėjo skaisčią bendrakursę su atviru veidu ir neabejotinais sceniniais sugebėjimais. O į dušą, kaip sakyta, Lapinas galėjo vestis bet ką. Slapčia prasiurbinę skylutę, sutemus priedušyje būriuodavosi spuoguoti fuksai, bet anas vyrutis pergudravo ir juos: užsidaręs su dama, jis pirmučiausia paleisdavo karštą, kone verdantį vandenį ir leisdavo jį tol, kol visą patalpą užtvindydavo tirštas baltas garas.
       Paukščiams jau godžiai lesant oranžines šermukšnių kekes, aš dažnai bastydavausi prie Vilnelės skardžių, susigūžęs siurbčiodavau kavą „Rotondoje“, visai sustiręs lėkdavau į Dailės instituto valgyklėlę – menininkus šerdavo truputėlį pigiau nei mus, liguistai jautrius nenaudas filologus. Bent man taip atrodė, nors, pavyzdžiui, mano kurso panelės, plėšdamos mokslų dirvonus, rodydavo tikrus stebuklus, Amžinai piktos, neišsimiegojusios, beveik nešokdinamos šokių vakaruose, vis su tom pačiom nudėvėtom suknelėm, be menkiausio papuošalo, pasitenkindamos vien valgyklos barščiais ir keptomis bulvėmis vakare, jos iškaldavo ne tik ilgiausius leksikos tekstus, ne tik priasmenuodavo bei prilinksniuodavo pilnus lotynų kalbos pratybų sąsiuvinius, jos – tai mane labiausiai stulbino – spėdavo kuo puikiausiai pasiruošti ir nesibaigiantiems TSKP istorijos seminarams! Jos lankė visas paskaitas, iki vėlumos tupėdavo skaityklose, o šeštadieniais eidavo į kiną arba važiuodavo į savo tolimus miestelius atsivežti bulvių ir lašinių. Žinia, ne visos ir ne visi buvo tokie. Aš iš šiandien manau, kad mūsų vyrų bloke vyravo būtent liguistai jautrūs, dirglūs, dažniausiai nelaimingi, paliegę ir truputėlį dėl mokslų bei kūrybos pamišę žmonės. Gal tokie labiausiai krisdavo į akis? Tie, kuriuos be jokių kalbų reikėjo atleisti nuo fizinių pratybų net uždarose patalpose, nuo talkų skurstančiuose Vilnijos kolchozuose, nuo sunkių akademinių valandų – taip vadinosi juodžiausi ūkio darbai Gamtos fakulteto šunidėse, žiurkių ir jūros kiaulyčių vivariumuose. Matyt, iš dalies ir aš pats toks buvau, nes man dingojos, kad kone visi humanitarai, visas feministine dvasia persigėręs Filologijos fakultetas, šitas ,,Domus Philologicus“, alsuoja nuodingais garais. Dingojos, kad kone visų krūtinės totališkai įdubę, kojos taip ir neišsitiesinę nuo vaikystėje įsigyto rachito, o šnervių – tokio svarbaus artikuliacinės bazės elemento – niekad neapleidžia drėgnose auditorijose gauta sloga. Nejau perdedu? Juk aplink buvo pilna sveikų, raudonskruosčių, krūtingų mergų, jos kaipmat būtų išmėže ne tik gamtininkų tvartus, bet ir visus Almae Matris rūmus bei palėpes! O ir vyrai! Vienas Klaidas Lapinas ko vertas! Bet ir kiti kilodavo svarsčius, lankė savigynos treniruotes, pūtė lumzdelius ir barškino skrabalus dainų bei šokių ansamblyje. Vis tiek! Man rodės, kad invalidų, nelaimėlių, baukščiaakių kur kas daugiau nei lyderių, lumzdelininkų ir spinteles naršančių aktyvistų. Dailininkai atrodė sveikiau. Juolab teisininkai ar ekonomistai. Kodėl? Kad nežinau. Niekad neuždavinėdavau sau, o ir kitiems tokių sunkių klausimų, niekad neieškodavau atsakymų. Atsakymas buvo juoda gatvė, bokalas kartaus alaus su karštais, užpipirintais koldūnais ir palengvėjusi pūslė dar tamsesnėje tarpuvartėje. Mažose prišnerktose Vilniaus smuklėse pinigo anuomet daug nereikėdavo – vynas buvo pigus, kavą galėjai plempti iki pamėlynavimo, galėjai kibinti mergaičiukes iš Kultūros mokyklos ir rūkyti Vilniuje kimštą „Primą“, „Vilnelę“ ar „Geležinį Vilką“; šitaip, beje, vadinosi ne tik II rūšies cigaretės su lignino filtrais, bet ir regbio komanda, kol kažkuris partijos bosas stvėrėsi už galvos – jokių vilkų! Bet daugeliui kažkoks geležinvilkis buvo nė motais, o jei kam ir motais, tai tautinė kančia prasiverždavo nebent uždaru literatūros vakaru bendrabučio virtuvėje, šalia chlorkalkėm dvokiančio tualeto. Naktį, žinoma. Pakelti iš miegų vakaro dalyviai ant cinkuotų virtuvės stalų statydavo vyno butelius, krėsdavo ant plytelėm klotų grindų pelenus, o jau žilstelėjęs lituanistas iš kontorinės knygos imdavo skaityti savo įpusėtą romaną – „Stulpai“. Skaitydavo kiek aukštaičiuodamas, kimtelėjusiu nuo kančios ir tabako monotonišku balsu, vos kilsčiodamas vešlius antakius, prasidėjus dialogams, be galo jautriai reaguodamas į kandžias klausytojų pastabas ir tučtuojau nutildamas, kam nors ne vietoje sukikenus. Kadangi tokie skaitymai niekad neapsieidavo be vyno ar pigios degtinės, jis neapsikentęs trankiai užversdavo savo foliantą ir tiesdavo ranką į butelį – duokit ir man, švancai!
       Vieno tokio vakaro metu, autoriui kaip tik įsivarius į begalinį dialogą – lietuvių kunigaikščiai spaudė prie sienos šlėktas! – į virtuvę, nustūmęs sargybas, įsiveržė, nebepamenu kuris, Petras ar Jonas. Vienas iš svarbiųjų lyderių, vienas iš tų, kurie naršo spinteles ir varto čiužinius. Vienais apatiniais, pernelyg riebus, pernelyg užsimiegojęs, jis tikrai išsigando – nėrė į išvietę, o išėjęs tik piktai dirstelėjo kažkodėl į mane. Matyt, puikiausiai žinojo, kas čia vyksta. Viską jie žinojo!
       Tik mes buvom abejingi viskam. Man atrodė, kad visas paliegęs Filologynas be galo abejingai sutiko sensacingą žinią, kad trečio kurso romanistė Beata Jurkutė, stambiakrūtė, vapsvos liemeniu mergina, su lapeliais įkliuvo medikų bendrabutyje, buvo, kaip sakoma, pagauta už rankos ir už kojos, atvesdinta į draugovės būstinę, o po mėnesio iškilmingai... ne, ne pakarta, su trenksmu išmesta iš Almae Matris. Niekas jos nei puolė, nei smerkė, nei gynė, nei prašė pasigailėti. Smerkė, tiesa, patys aktyvistai, tie, kurie už tai gaudavo vardines stipendijas. Užtat kitiems tai tarsi visiškai nerūpėjo – na išmetė! Na ir kas? Gailavo vien Klaidas Lapinas – tokią mergą išvarė! Kur jų akys! Tikrai, ir teisėjams, matyt, tvinksėjo slėpsnos, žvelgiant į goslias Beatos lūpas, aukštą krūtinę ir vapsvos liemenį.
       Lyderių, aktyvistų ir stipendiatų valdžia siekė toli. Jie sudarinėdavo budėjimo grafikus, stebėdavo „kontingentą“ ir, matyt, rašydavo ilgus traktatus dar didesniems viršininkams. Man atrodė, kad jie ir yra būties fiksatoriai, atidūs, kronikininkai, menų vertintojai ir moralės licenciatai, bet tuoj pastebėjau, kad jie tik dedasi tokiais prieš žemės vabalus, tuos paliegėlius, plonaodžius lituanistus, bibliotekininkus ir istorikus. Gerai prisimenu nuotrauką daugiatiražiame laikraštyje: stovi du be galo rimti, netgi rūstūs vyručiai vienodais švarkais, su ženkleliais atlapuose, ant stalo kupeta knygų, o parašas skelbia: „Puikiai išlaikę žiemos sesiją, Petras su Jonu ir šiandien nesnaudžia – ruošiasi istmato seminarui!“ Taip ir parašyta – „istmato“. Taigi tie patys, mūsiškiai! O, jiedu iš tikrųjų nesnaudė – rengdavo naktines pasalas girtuokliams, siųsdavo savo šnipus į literatūros vakarus virtuvėje, apsimetę naivuoliais, klausinėdavo tai šio, tai ano. Nenustebčiau sužinojęs, kad jie ir laiškus atplėšinėdavo, nutarę, kad šito reikia bendram reikalui. Tik ar tokie žygiai šiurpindavo klipatas filologus? Lyg ir nešiurpindavo: jie it kelmai ir toliau kerpėjo, smilko, kirto lašinius, užsigerdami vandentiekio vandenėliu, o jei niršo, piktinosi, kandžiojo lūpas, tai tik pasilikę vienumoj ,su mėnuliu, eilių sąsiuvinėliu bei ligoms ir neteisybei visiškai neatspariu organizmu.
       Smagu prisiminti pilkšvus jų veidus popiečio prieblandoje, kai, susėdę it šventieji prie puodo pieniškos sriubos su spirgais, jie pusbalsiu skaito kokio dekadento ar egzilėje pūvančio poeto knygelę, o garsiau subildėjus durims, kilus tikram ar tariamam pavojui, tuojau traukia iš pastalės tėeskapo konspektus... Viskas atsispindėdavo tuose veiduose, tarsi kruopščiai išnagrinėtame klasiko kūrinyje: kone dievotas susitaikymas su tikrove, begalinis pranašumas prieš greta sėdintį kolegą, jau blėstantis godulys gyventi ir vis dar neišeikvota lytinė potencija bei brutaliai lendantis gašlumas – tai šita publika sekiodavo Lapiną į dušą. Gal jie kam nors ir priminė pirmuosius katakombų krikščionis, bet aš, sėdėdamas už ilgo stalo, aš, vienas iš jų, jusdavau tik begalinį abejingumą, prablaškomą nebent kurio nors kolegos garsaus pirstelėjimo ir kitų spigaus, nevalyvo juoko. Vargu ar bent vienas nekentė lyderių ir jų taisyklių taip, kad drebėtų, kandžiotų nagus ir pamėlynuotų, vos išvydęs Petrą ar Joną. Kas ne, tai ne. Žinia, butą ir tikrų idealistų įdubusiais skruostais ir krūtinėm, sergančių didybės manija, tikra ar įsikalbėta džiova, polo– ar rusofobija. Tokių aš irgi vengdavau, kaip ir aktyvistų. Ir tie, ir anie puikiai nujautė, kodėl jų niekas nemyli, arba kodėl dedasi mylį, bet toji nuojauta ir vertė juos pūstis, pamokslauti ir viešai plaktis – dar ne viskas nuveikta, atlikta, padaryta!..
       Tiesą sakant, vieną kartą aktyvistai mane iš tikrųjų išgąsdino. Šeštadienio rytą į mūsų kambarį, kuriame jau po vidurnakčio nebelikdavo nė lašo deguonies, vos švintant įsiveržė Petras su Jonu. Jau su kostiumais, kaklaryšiais ir mėlynais lietpalčiais. Tiesa, be automatų. Įgriuvo, suriko kažkodėl rusiškai: Podjom! Migom! – ir patys puolė versti iš lovų dar apspangusius nuo miego, degtinės ir deguonies trūkumo poetus, kritikus, kalbininkus. Atplėšė langą – na ir smarvė čia! – ir įsakė risčia lėkti į rinkimų būstinę balsuoti už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Tikiu, kad jiedu rimtų rimčiausiai buvo susilažinę su kurios nors kitos studentiškos apygardos aktyvistais – kas greičiau baigs balsuoti? Kol mes nenoriai, aiškiai niršdami rengėmės – buvo vos pusė šešių ryto, dar tamsu – Petras su Jonu tarsi garsiakalbiai dudeno: tie, kurie nepakelia šiknos nuo migio, dar verksią kruvinom ašarom ir griešią dantim, tik būsią per vėlu! Kas tingi nueiti tris metrus iki urnos, stipendiją matys kaip savo ausis! Be veidrodžio! – pridėjo Jonas. Neištemps bendrabutyje nė iki Naujų metų! – Petras. O apie kitus metus nesą ko ir kalbėti – vėl Jonas. Šlubasis germanistas Vytuolis, basnirčias įsiavė į savo ortopedinius batus, ant ne itin švarių apatinių užsimetė senutėlį grindis siekiantį paltą, kreivai nusiviepė ir atkišo savo stiprias, kremzlėtas rankas: Nu! Veskit!
       Kitam panašūs žodžiai būtų atsirūgę čia pat, bet invalidų, kurių bendrabutyje irgi būta apsčiai, privengė netgi jonpetriai. Sugriežė dantim ir abu iškart šoko prie manęs: O tu ko nesikeli? Kiek reikės prašyt?! Man buvo ir gėda, ir nesmagu – kažką iš prietemos kriuktelėjęs, balsuoti pakilo net ,,Stulpų“ autorius, aršiausias sistemos kritikas ir oponentas. Jis net mane paragino – ko delsi? O juk vakar pasitempiau kojos sausgyslę – pernakt sutino taip, kad nė kauliuko nesimatė: skaudėjo baisiai. Keista, abu agitatoriai manimi iškart patikėjo, iš savo plačių delnų kaipmat sunėrė ,,kėdutę“, romanistas padėjo man atsisėsti, ir laiptais, skersgatviu, vėl laiptais, o galiausiai ilguoju rūmų koridoriumi nunešė mane į Aulą, kurios viduryje, aptraukta raudonu satinu, stovėjo urna. Laikiausi įsikibęs į jų tvirtus sprandus, mačiau ant jų kiekvieną gyvaplaukį – jie buvo tokie patys kaip ir kitų žmonių – ir iš paskutiniųjų stengiaus nesuprunkšti. Lenkdamos mus, į būstinę jau skubėjo užsimiegojusios merginos, jos irgi turėjo savų tvarkdarių. Ką ten, prošal skubėjo visas kontingentas, bet vargu ar buvau panašus į fanfaronišką triumfatorių. Juolab kad atgal į pilkąjį patalą jiedu nė nesirengė manęs nešti. Pabalsavęs aš tapau jiems nebeįdomus ir nereikalingas. Prie urnos išsirikiavo mieguista apsitūlojusi eilutė. Dar pamačiau, kaip Petras su Jonu dingsta už fanerinės širmos – išgirdau dzingtelint kliudytą stiklinę ir sodrų keiksmą. Sėdėjau pasieny vienas – vos pabalsavę rinkėjai skubėjo atgal į guolius. Vos neverkiau iš apmaudo – vienui vienas! Tik už plonos faneros krebždėjo ir krizeno mandatinė. Ramstydamasis sienų ir tyliai keiksnodamas tiek lyderius, tiek išsilaksčiusius kolegas, parslinkau į mūsų dešimtvietį bendrabučio kambarį. Tiesa, paprastai čia gyvendavo šeši ar septyni mokslų kankiniai, bet komendantas įkėlė dar du, o dar dvejetas paprasčiausiai zuikiavo.
       Kam aš visa tai dabar prisimenu? Dabar, praslinkus šitiekai metų? Nežinau. Kaip tada nežinojau, jog ir man jau užvesta ,,byla“. Kaip ir nebaigtų ,,Stulpų“ autoriui, ortopediniais padais trinksinčiam Vytuoliui, „zacirką“ kas vakarą verdančiam flegmatikui Semėnui ir net tokiam lojaliam žmogui, kaip tas ketvirtakursis tinklininkas.
       Šiandien aš viską žinau apie tų „bylų“ medžiagą. Ak, ko tik aš dabar nežinau! Nori, papasakosiu? Trumpai drūtai. Pavyzdžiui, įmano bylą įsegtas lapas – ligonlapio kopija iš poliklinikos: įrodymas, kad tikrai buvau pasitempęs tą sausgyslę! Bene įdomiausia – o gal tik man? – Petro „recenzija“ taip ir neužbaigtiems „Stulpams“. Dvidešimt šeši mašinraščiai! Jono komentarai šitai recenzijai– vos vienuolika. Jonas, beje, dar uolesnis. Semėno „zacirka“ apibūdinta kaip pretekstas bendrai vakarienei ir įtartiniems disputams, ji vedanti tiesiai į „juodžiausius nacionalizmo šunkelius“! Net tas pisoklis Klaidas, pasirodo, nepagarbiai šnekąs apie Petrą su Jonu ir esąs perdėtai susižavėjęs Holivudu...
       Kaip kaži šiandien einasi Jonui su Petru? Gyvi juk? Ir dar ne seniai su ryžių šiaudelių skrybėlaitėm. Taip ir matau jų burnas – goslią, tykštančią seilėm Petro ir, sučiauptą kaip karoso, Jono... Galiu juos įsivaizduoti susėdusius Filologijos beržo paunksmėje, bet dar aiškiau – deginančius savo senus popierius... kur nors Antakalnio miškeliuose... neva bulves kepančius! Dažnokai pagalvoju, ar tik nebus jiedu Zepo ir Jegoro antrininkai? Išpūtei akis? Ak, atleisk... tau sunku šitai suvokti, na gerai!
       Nori nenori, dar grįžtu prie Petro su Jonu, kad vėliau nebereikėtų.
       Jiedu tikrai visur kišo nosis. Buvo tarsi politinė ir moralės policija kartu. Anuometiniai gyventojai tikriausiai ir šiandien mena tiesiog stulbinantį Petro uolumą, o kartu ir principingumą. Kartą Petras tualete šalia virtuvės netyčia užklupo besionanizuojantį oberfuksą, raudonplaukį istoriką iš Vilijampolės. Vargšas buvo tiek įsismaginęs, taip įsijautęs į savo netikusį darbą, kad nė nepastebėjo, kad per žingsnį, susidėjęs ant plaukuotos krūtinės plaukuotas rankas, be galo susidomėjęs į jį spokso ne kas kitas, o pats Petras! Lenino stipendininkas, fakulteto sekretorius, spectarnybų agentas. Pasikirpęs ežiuku, truputėlį panašus į Vincą Kapsuką Petras! Šįkart lyderis buvo humaniškas: krunkštelėjo tik tuomet, kai rudis sustenėjęs atsipalaidavo, visas suglebo ir atsimerkė. Petras tik palingavo savo kvadratinę galvą ir nuėjo mazgotis kojų. Užtat sulaukęs visuotinio bendrabučio gyventojų susirinkimo, dalyvaujant, aišku, ir visam merginų blokui su „pani blokava“ Zinaida Gimbicka, prezidiume sėdint ir garbiajai lingvistei profesorei Ū., Petras rėžė principingą prakalbą apie beprasmį organizmo sekinimą, netikusį jaunuolio – jis pasakė ir vardą, ir pavardę! – elgesį, nors anas intymus aktas tarsi nesikirto nei su politine linija, nei su bendrabučio taisyklėm. Jis dėjo iš peties, taip, kaip buvo pratęs. Tiesa, baigdamas kalbą, jau kiek švelniau pridūrė: „Jeigu jau taip nesitveria, tegul bent duris užsikabina!“ Tam pačiam tualete persipjautas venas rudžiui dar spėjo susiūti, išgelbėjo vaikį, bet iš psichiatrinės jis, rodos, jau niekad neišėjo.
       Žinau, ką tu pasakysi. Kam gi visa tai prisiminti?
       Tik ar visuomet verta ieškoti prasmės ir naudos?
       Atėjau pas tave, kad prisiminčiau ir priminčiau.
       Mano pasakojimas tai tarsi ilga nemiga. „Atėjus, kad prisiminimais mistų“, rašė apie ją vienas anų laikų pradedantysis.
       Tu klausais manęs? Rodos, klausais.
       Žinau, dabar, kai man nebeegzistuoja nei paros, nei Vidurio Europos, nei joks kitas žmonių sugalvotas laikas, bepigu narstyti kitų kauliukus, smerkti, teisinti, draskyti ir taip suirusias siūles, šaipytis iš nelaimėlių, žinau! Bet paklausyk: juk ir aš ten buvau. Viskas dabar tik vienas juokas. Na, atlaidi šypsenėlė. O tuomet? Juk ir tuomet suvokėm: gyvenam kazarmose, mokomės irgi kazarmose, inkščiam kaip į kampą užspeisti žiurkiūkščiai, pirsčiojam, cypiam, juosdami iš piktumo, o mums kala į galvas, jog gyvenam Edemo soduose. Kas iš to, pasakysi, kas iš to žinojimo! Tikrai, ir aš negaliu pasukti žmonių laiko atgal, negaliu pakeisti net to pernakt caksinčio čiaupo, kuris nemigos naktį varo į siutą, negaliu išnaikinti anų laikų blakių ir pasakyti aniems Jonui su Petru, kas jie yra iš tikrųjų! Kas iš to, kad dabar aš žinau, jog jie dar studijuodami turėjo karinius laipsnius, tiesa, neaukštus, ir buvo prisiekę, bučiuodami Felikso Edmundovičiaus naganą...
       Visi mes tai nujautėm, gal net perdėdami jonpetrių galią ir teisindami savo bailumą – ką aš galiu padaryt! Net „Stulpų“ autorius šypsodavo jiems į akis, o mums teigdavo, kad jie netgi reikalingi. Pusiausvyrai, kad paryškintų spalvas.
       <...>

       Štai ir galas, kantrusis mano drauge. Atsipusk, prasivėdink, išleisk dujas. O aš truputėli patylėsiu. Prieš finišuodamas. Jokių taškų ant „i“, jokių daugtaškių, sutinki? Vien veržlus finišas, švilpiant vėjui, kurio gausmas visiškai užgožia iš sprogusių plaučių einančio oro šnypštimą. Tu nesiraukyk, tai bus, ko gero, pati linksmiausia mano pasakojimo atsklanda. Jokios nevilties! Visas mūsų gyvenimas tėra tik buvusių gyvenimų citavimas, kartais toks citatų rinkinys susiklosto įdomiai, kartais be galo prieštaringai. Tik vienas dalykas yra cituoti antialkoholinę brošiūrą ir visai kitas gulėti svaigstančia galva bei tirpstančiom galūnėm žalioje kaip alaus butelis žolėje ir vos girdimai inkšti; apgavai mane, dangau! Visos citatos, žilas mano brolau, yra šūdo vertos, aš taip ir nespėjau jų pamėgti, bet kai nemėgsti, vis tiek kas nors ima ir įstringa. Apie lapes ir sparnuočius. Apie žmogaus sūnų. Apie numirėlius, laidojančius savo mirusiuosius. Yra žmonių, kurie prirenka didžiules puokštes citatų, sumerkia jas į didžiulius ąsočius, ir jos ten vysta be jokios naudos, nors iš tolo atrodo be galo gražiai ir išmintingai. O vis dėlto neiškęsiu nepacitavęs vieno išminties krislo, kuris man neišdilo iš girtos atminties ir dažnai paguosdavo labiau nei citata apie lapes ir jų urvus. Būčiau iškentęs, bet neiškenčiu ir cituoju: „Ir nėra geresnės paguodos už mintį, kad visas savo nelaimes žmogus pasirenka pats; ši mintis teleologiniu būdu atskleidžia mums paslaptingą tvarką ir nejučia suartina su dievybe.“ Štai. Viskas. Citata iš atminties: Jorge Luis Borges, „Deutsches Requiem“. Ir tikrai: ar gali būti dar geresnė paguoda? Kai nelaimės nebesulaikysi, kai ji įvyko, kas geriau paguos, jei ne mintis, kad tu pats ją savanoriškai pasirinkai? Raudoną „Ikarą“, išlipimą miške, degtinę, šiluminę trasą ir visa kita.
       O dabar liko papasakoti kelias smulkmenas.
       Jos gal ir buvo svarbios man, bet niekam daugiau.
       Nebesudužo nė vienas likimas.
       Iki birželio pradžios gyvenau toje pačioje pirtelėje prie Bibiškio–Linelio ežero. Niekas man nekliudė – nei užklystantys rimti meškeriotojai, nei triukšmingi automobilininkai. Viriausi dilgienę, rūgštynes, žuvienes. Duoną ir naminę degtinę pirkdavausi iš žmonių – puslitris tekainavo porą rublių, o aš dar turėjau nepraimtą šimtinę... Niekas man dabar nekvaršino galvos, aš, rodos, irgi niekam. Jau nebe. Apleido ir baimė dėl palikto po žeme įgaliotinio kūno ir dvaselės – buvau tikras, kad ji dvasioms priimtinu būdu, jau bus nusileidusi į pragarą. Jei mane būtų užklupę, kiti įgaliotiniai, būčiau pasidavęs jiems ir viską prisipažinęs – taip, tai aš, viskas teisybė.
       Juk aš jau nebegyvenau. Mane šildė saulė, įbridęs į vandenį, jutau jo gaivą, raukydavausi išgėręs, nuo tabako peršėjo gomurys, bet jau nebegyvenau. Ne, gal ir gyvenau – panašiai kaip Meksikos indėnai, Kintana Roo, skaičiau kitados apie juos ir be galo stebėjausi – kaip gali žmogus tarsi driežas ar gyvatė ištisas dienas tupėti medyje nieko neveikdamas? Tik žiūrėdamas sau priešais ir kaži ką urgzdamas? Juk laimingas toks, maniau tada skaitydamas. Kažkuo buvau panašus į tuos nuogus tamsrudžius žmones iš prancūzo knygos, bet vis dėlto neįstengiau būti toks, kaip jie, kad ir kaip būčiau norėjęs. Bibiškio ežero krantas ne Kintana Roo! Deja.
       Mane aplankydavo tik šlubas žmogus kvietiniais riestais ūsais, vienintele puošmena. Kurpius, našlys. Tolydžio jis man atnešdavo duonos ir naminės. Kartais nusnausdavo prie mano laužiuko. Vis mėtydavo spiningą „manajam“ ežero gale. Tik beveik nieko nepagaudavo. Net aš prilupdavau daugiau smulkmės – badas man negrėsė. Kartą visai netoli kranto jo blizgė užkibo, matyt, už kelmo. Kaip jis gailėjo to skardos gabaliūkščio! Rypavo kaip gegužė. Neapsikentęs nutariau jam padėti. Įsibridau į vandenį, pamažu ėmiau traukti valą – kelmas pasidavė, kad ir sunkiai. Pabridėjęs gilyn, apčiuopiau kažką glitaus. Kilstelėjau tą sunkumą paviršiun ir sudrebėjau – negyvėlis! Išlupau iš šonkaulio užkliuvusią blizgę ir sviedžiau našliui į krantą – še! Lavonas lėtai nugrimzdo atgal. Dabar jau žinau: žiemą jį užmuštą įkišo į eketę. Sąskaitų suvedimas: pernelyg daug žinojo! Kvit. O tada net kviečių ūsams nieko nesakiau – kam? Tik patariau čia nebežvejoti, o kai jis paklausė, tik džiaugiausi. Kodėl sakau tau? Ogi anksčiau būčiau dingęs iš tos vietos, būčiau šiurpes vien nuo prisiminimo apie lavoną. Dabar jau nebe. Tai argi aš gyvenau? Ne. Tik laukiau aukštesniųjų jėgų sprendimo. Net ne sprendimo – jutau, kad jis jau seniai priimtas, laukiau tik jo vykdymo, bet aukštesniosios būtybės jį vis atidėliojo, leido man žūklauti, skinti rūgštynes ir, pešant su šlubiu dūmą, girkšnojant „samanę“, niūniuoti kokią nykią melodiją – kvailą romansą ar pseudoliaudies pseudodainą.
       Pagaliau mane sapne aplankė ir įgaliotinis Bielopetravičius. Pasakė, kad jam viskas gerai einasi, sutikęs daugybę saviškių – pragare, žinoma – ant manęs nė kiek neširstas. Dabar, girdi, atvykęs čia pažvejoti lavonų. Sugavo aną, kurį ir aš buvau ištraukęs, išėmė iš vidurių bent tuziną puikių blizgių ir tris gražuolius ungurius, susikišo viską į galifė kišenes ir kvatodamas nugrimzdo po vandeniu – matyt, ir ten buvo vartai į jo karalystę.
       Paskui pasirodė kateris su vandens slidininkais. Jie perdien davėsi po ilgą ežerą, krykštė ir šūkavo. Stovyklą įkūrė netoli mano pirties, vakarais gėrė ir bliovė, o ką aš galėjau jiems padaryt? Mielai būčiau visus išpyškinęs, bet manęs jie nelietė.
       Kai slidininkai pagaliau išsinešdino, jau žydėjo žemuogės.
       Gulėjau pievutėje su žiogais, kai pasirodė kvietiniai ūsai.
       Po antro stiklelio prabilo:
       – Esi kitą šeštadienį kviečiamas į vestuves, – jis pasakė to kaimo, kur mudu su Agne išsikėlėm gyventi po gaisro, pavadinimą. – Patys jaunieji kviečia! Būtinai prašė prišnekint.
       Nė neklausė, iš kur jie mane pažįsta. Matyt, ir taip žinojo.
       Mano širdis pirmukart suplakė smarkiau – juk tai ženklas!
       Pasakiau, kad sutinku. Kad ateisiu.
       – Tai dabartės airiam pas mane, – pakvietė jis. – Pagyvensi iki vestuvių tų.
       – Klausyk, – kuštelėjo jis man vakare. – Ar ten tikrai kelmas buvo?
       – Kelmas, kelmas, – sušnypščiau piktai, – kas gi dar?
       – Aaa, tai gerai... – nutęsė jis. – Šneka mat žmonės...
       Bet aš jau apsimečiau miegąs.
       Kitą rytą su aušra patraukiau į žygį – susiruošiau į Šėmos degimvietę. Iki tol net mintis nebuvo šovusi ten nueiti. O dabar tarsi kas stumtelėjo – eik, pažiūrėk, atmink!
       Nuėjau, pažiūrėjau, atminiau.
       Traukdamas miško vieškeliu, prisiminiau, kaip kračiausi čia vežėčiose – sumuštas, sumaitotas, klejojantis.
       Jau ir šulinio svirtis nuvirtusi šėmavietėje. Tvartai išnešioti rąstams. Daug tamsžalių dilgynių, žalesnė ir žolė. Didžiuliai gysločių lapai ir smulkiažvynės takažolės.
       Beržiukai ant pamatų kada nors dar išaugs, dabar – varnalėšos, balandos, dilgynės. Pilki cementiniai pamatai – ir juos įveiks žolė. Čia kažkur paslėptas Šėmos „šmeiseris“ ir jo užrašai, kurių tuomet taip ir neperskaičiau. Ilsėkitės ramybėje!
       Čia aš klejojau su Glisono kilpa. Su savo kilpa!
       Čia savo pasakas sekė man rudoji Agnė. Kur ji dabar?
       Patraukiau ta pačia proskyna, kaip ir aną jau labai tolimą mėnesėtą naktį. Vien žemuogių žiedai, sausos, patręšę pušaitės, iki pamišimo čirškiantys žiogai. Virš eglių vėsi mėlynė ir nieko daugiau. Nei šernų, nei briedžių, nei kadaruojančios virvės...
       Dar pasėdėjau prie šulinio.
       Dar išgėriau burnelę už anuos laikus ir Šėmos vėlę.
       Kitą burnele išgėriau kaimo kapinaitėse – medinis kryžius ir juodas įrašas skardelėje – Valdemaras ŠĖMA. Tarp žvaigždutės ir kryželio – skaičiai, žymintys jo metus, pragyventus žemėje. Amen.
       Šalia – toks pat medinis kryžius, tik naujesnis. Aa, grovaitė! Štai jiedu ir susitiko amžinybėje.
       Jau buvau benueinąs, tik kažkas pasuko mano galvą dešiniop.
       Agnė ŠĖMAITĖ! Irgi tik skardelė? Iš Agnės? Nutirpau kaip tada, traukdamas ūsuočio blizgę... tai ir Agnė! Kupstelis ir keli baigiantys žydėti broliukai, kaip šitam krašte vadina našlaites.
       Mažytis, jaukus, saulėtas mirusiųjų miestelis!
       Užsivertęs gertuvę, nugėriau gerą mauką ir prisėdau ant juodo sauso beržo kelmo. Senam alyvų krūme ulbėjo strazdas. Pasivaideno, kad tame krūme tupi ugniaplaukė Agnė – tuoj išlįs ir nusikvatos. Ne, tik sausas kadagys įmestas tarp juodų kamienų.
       Kas galėjo jai nutikti?
       Sužinosiu per tas vestuves – Agnė pasikorė: be jokios priežasties, nepalikusi jokių raštelių ir priesakų. Žmonės tik pečiais gūžčiojo. Bet kryžių pastatė, vardą užrašė. Glisono kilpa.
       Priėjau prie šviežio smėlio krūvos. Duobė jau iškasta. Iš už krūvos ruko dūmelis – sėdėjo dar jaunyvas vyras ir rūkė. Pasiūliau jam degtinės – jis nugėrė, padėkojo ir tik tada pažiūrėjo į mane. Nepažino. Gal ir gerai, kad nepažino. Ar apsimetė nepažinęs?
       Aš juk pažinau –Kacvingelis, mano baudėjas. Kaip jis mikliai suseno! Kaži ką jis čia ruošiasi laidoti? Miškų panteone. Po skardiniais vainikų ir žaliais klevų lapais. Po pušų garbanom ir baltais debesėliais.
       – Gal da lašuką... galėtau?
       Nesidrovi, paprašė. Makt. O juk dar gaus už darbą.
       – Tai ką laidoji, Kacvingeli?
       Loštelėjo atgal. Žengė žingsnį atpakalias ir įkrito į duobę.
       Pažino...
       Nuėjau, palikęs jį ruopštis iš savo iškastos duobės. Pasivijo.
       – Ainam su manim, ainam, labai prašau!
       Užvedė motociklą, užsėdau, apkabinau jo šiltą liemenį.
       Išgėrėm du buteliu ir nieko nepasakėm kits kitam. Net apie Agnę nė žodžiu neužsiminėm. Pusgirtis parlakino mane atgalios pas šlubį. Nė neklaustas nuvežė – kaime visi viską žino. Tai ko nepažino iškart? Gal manė – aš nepažinsiu? Dabar jau vargu kada bepasikalbėsim.
       Iki vestuvių anam kaime buvo likusi dar visa savaitė.
       Ką dabar tau pasakysiu, sunku ir patikėti! Net dabar man rodosi keista – aš ištisą savaitę nė lašo negėriau! Ko tu linksi galva? Ar bent įsivaizduoji, ką tai reiškia tokiam kaip aš? Ir – niekieno neragintas, iš vakaro net nieko nenutaręs. Rytą, kai šlubis mirktelėjęs tarstelėjo „cingu lingu!“ ir ištraukė butelį, aš – pats labiausiai stebėdamasis – papurčiau galvą: negersiu. Pusbalsiu ištariau tą žodį ir net išsigandau: kas taip pasakė? Nejau aš?
       Ir negėriau. Išsiviriau arbatos.
       Nuėjau prie ežero, susiradau nepririštą kaimiečių luotą ir nusiyriau į ežero vidurį. Gulėjau luote, susidėjęs rankas už galvos. Paskui nuleidau jas, nusnūdau. Sapnavau luotą, pilną mažyčių nuogų moterėlių, sapnavau Silvestrą, iš cisternos kaušu pilstantį gyvybės vandenį. Moterys mane kuteno ir laistė iš mažyčių laistytuvų, Silva merkė akį – visai kaip šlubis! – ir siūlė kaušą savo stebuklingo gėrimo.
       Nubudęs iššokau iš luoto ir nuplaukiau į krantą.
       Jis liko plūduriuoti ežero vidury, jau pilnas žalsvo vandens.
       Man tebedžiūstant krante, jis tiesiog akyse nugrimzdo į dugną.
       Kažkas ateis ir neras jo. Tik vargu ar pasiges. Gili mintis!
       Vėsesnė diena pasitaikė, po maudynių pajutau vilkišką apetitą. Skabiau rūgštynes, kimšau pusžales žemuoges, parėjęs surijau konservus ir vėl išsiviriau arbatos.
       Kitą dieną apėjau visą ežerą – grįžau jau naktį, nusikalęs, alkanas ir blaivas.
       Sutaisiau seniui tvorą.
       Dar buvo likę gražaus laiko – blaivaus ir truputėlį keisto.
       Atgijo mano šypsenos nervas. Mane juokino šlubio kačiukai ir jo pasakojimas apie mergų gąsdinimus prieš ketvirtį amžiaus: jie, bernai, atsargiai prilipdę prie lentučių žvakes ir jas uždegę, dar atsargiau plukdydavę jas į mergų maudykles – sutemus, žinoma. Kaip jos žvygavę, o juk žinodavę, kas taip daro! Kitą kartą būčiau nebent rūgščiai šyptelėjęs. Dabar kvatojau kone iki ašarų.
       Radęs gerų karnų, nupyniau didžiulį krepšį – dvigubai, o gal net trigubai didesnį nei paprastai pina šiame krašte. Kvietiniai ūsai padėjo man – krepšys išėjo kaip tik: nei kreivas, nei šleivas. Didžiulis gelsvas krepšys! Dovana jaunavedžiams, jaunikis, girdėjau, iš miesto ir nepėsčias. Jaunasis tapytojas. Tokiems šitokie dirbiniai patinka. Tik ką į tą krepšį įdėti? Perdien nupynėm dar vieną krepšį – kiek mažesnį, kad tilptų į didžiojo vidų. Panašiai kaip rusiška matrioška. Vis tiek abu tušti. Šlubis gerai pasiūlė:
       – Einam, privėžiausim. Išvirsim ir nunešim jiems. Matysi, bus patenkinti.
       Vakare, jau gerai sutemus, susiruošėm į ežerą. Šlubis pagamino gagančius – smalėkų deglus skardinėse. Vėžiavom kone pernakt. Rinkom juos kaip kultuves didelius.
       Stverdavau už sprando, jie dar skėsdavo plačias žnyples, ir šlept į kibirą.
       Virėm vėžius, krovėm juos į didįjį krepšį. Artipilnis krepšys raudonų, kvepiančių vėžių.
       Ryt jau ir vestuvės. Tame kaime, jau sakiau tau. Tik puota ne kur troboj, o prie ežero, irgi miške, aš ten niekad nebuvau, tik girdėjau tą vietą esant. Taip, girdi, pageidavęs jaunasis ir didžiuma būsimų vestuvininkų. Kaime taip neįprasta. Dar kaži kokios – vos ne pagoniškos! – apeigos ir kerai. Kas man darbo! Juk žinojau – vestuvėse tai jau atsigersiu! Kaip seniai bebuvau tikroje puotoje!
       Kelnes jau buvau išsiskalbęs.
       Šlubio marškiniai buvo veikiau gelsvi nei balti, bet ką darysi.
       Pasiūlytos tautinės juostos griežtai atsisakiau, – kam juokint svietą? Mane juk pažins!
       Nelabai nustebau, kai apypiete prie šlubio tvartelio sustojo Leo mašinėlė. Jis ir išlipo – saulėje spėjęs įdegti dendis – švytintis, taikus, siūlantis gerą cigaretę:
       – Jeronimai!
       Ne, į glėbius nepuolėm, bet jokio piktumo nejaučiau. Bet kai iš mašinos išsirangė ir Juta, vėl suspurdėjo mano vargšė širdelė – Juta, ir tu čia?
       Ji pabučiavo mane į abu skruostus. Leo tebesišypsojo. Juta spaudė mano rankas – tu gyvas, Jarai! Ar tu tikrai gyvas?
       Krepšys su vėžiais vos tilpo į bagažinę. Leo mudu su seniu pagyrė – tai bus snobams naujiena! Kokiems dar snobams? – buvau beklausiąs, bet pajutau ant lūpų Jutos delniuką – sausą ir šiltą.
       Leo smagiai pranešė – jaunikis juk jo sūnus – kūnas ir kraujas.
       – O nuotaka – aš,– bespalviu balsu pasakė Juta. Leo linksmai sužvingo:
       – Girdi, Jeruti?
       Girdžiu. Tai kiek tam eržiliukui metų? Aha, vos penkmečiu jaunesnis už nuotaką. Nieko nuostabaus. Leo anksti pradėjo dirbti tą sunkų darbą! Nieko daugiau neklausinėjau. Tik Juta:
       – Fikcija.
       Realybė ir fikcija. Pagoniškos apeigos ant ežero kranto.
       Jau automobilyje gurkštelėjau konjako – Leo pasiūlė. Iš plokščio pižoniško buteliuko. Iškart užkaitau. Atlėgo. Kokios dar staigmenos manęs laukia?
       Supažindino su jaunikiu – Robertas. Malonus, naivus vaikas, nė kiek nepanašus į niūrą Leo. Bet ir Leo šiandien švyti.
       Jaunieji sėdo į mašinėlę, iš paskos nuriedėjo dar dvi.
       Iš visų pusių pradėjo rinktis ir važiuoti svečiai. Daug svečių – mūsų vėžių visiems tikrai neužteks.
       Man siūlė gert, aš gėriau, bet svaigau labai lėtai. Tiesą sakant, beveik nesvaigau.
       Štai pilnas autobusas iš Vilniaus. Kviestiniai. Vestuvininkai. Būrelis vaidilučių baltais rūbeliais – kam tas spektaklis? Orūs vyriškiai žilais paausiais, storos ir plonos moterys, vaikai ir paaugliai. Mikroautobusas su kapela. Dengtas sunkvežimis – dėžės su gėrimais ir valgymais.
       Leo sodyba dar labiau išgražėjusi. Tvoros sveikos, įrengta ir palėpė.
       – Sveikas, Jeronimai. Nepažįsti?
       Kur nepažinsi. Agnės vyras. Ar sugyventinis. Koks skirtumas.
       Keli šykštūs sakiniai apie Agnę: kas galėjo pamanyti... nebeprikelsi... visi ten busim. Kaip iš rašto! Po lašą už jos atminimą.
       Štai ir jaunavedžiai. Spindintis vaikutis ir ironiškai šypsanti Juta. Kaip jie ją ištraukė iš beprotnamio? Taip ir knieti paklausti. Bet ir Juta su vaidilutės apdarais, tik be kvailo vainikėlio. Dar graži. Dar stipri ir jauna. Adatų žymės išnyks. Nyki paslaptis: Leo išleidžia buvusią globotinę ir meilužę už savo atžalos.
       Kortežas paskui jaunavedžių automašiną. Pilki keleliai dulka, pilki keliai... A capella. Con brio. Miško kryžkelėje išniro ir prisijungė dar vienas didelis autobusas – bent vestuvės!
       Juokas, sąmyšis, klegesys, paikos replikos. Kurgi mūsų vėžiai, šlubas senuti? Oho, kaip čia viskas paruošta! Mediniai baltai užtiesti stalai, pulkas moterų baltom prikyštėm – patarnautojų. Keli šimtai svečių! Ei, ar man jau vaidenasi? Kad ne! Iš kryžkelėje prie kortežo prisijungusio autobuso lipa vyrai juodais kostiumais, baltais marškiniais ir raudonais kaklaryšiais. Visų atlapuose ne gėlės, o dideli apvalūs ženkliukai. Visi sėdasi prie vienintelio raudona gelumbe užkloto stalo. Ir ne buteliai ant to stalo, o storastikliai kanceliariniai tribūnų grafinai. Viešpatie, kur aš patekau! Leo, ką tai reiškia?
       – Gerai, gerai! – kvatoja raustelėjęs Leo. – Mūsų mecenatai!
       Lyg ir ironiškai tai taria, bet... Bet juk už raudonojo stalo sėdi... tuklūs Jonas su Petru! Sėdi tardytojas Burokas, kumpanosis Nevedomskis, pliktelėjęs politinis apžvalgininkas, dėstęs man SSKP istoriją. Kokie orūs Jonas su Petru! Tapšnoja per pečius jauniesiems, juokiasi, žarsto sąmojus. Kaži, ar jie mato mane, ar pažįsta?
       Dar tik pavakarėlis, o jau sukrauti laužai, jau šašlykinėse čirška vynu laistoma mėsa. Jaunimas landžioja čia į krūmus, čia iš krūmų, mažvaikiai eina ratelius, vaidilutės repetuoja savo apeigas – į jas žiūrėdamas raukosi Nevedomskis – nejau čia niekas nežino, kuo jis kvep? Žino, kaipgi, Leo kužda man: žinau, žinau, bet jeigu ne jis! O Petras su Jonu? O, sako Leo, Petras su Jonu pirko po du mano paveikslus, jie garbus vyrai, cho! Cho, cho! Po du paveikslus? Gal ne sau? Kokiam jubiliatui ar šiaip kvaišai? Na, o Burokas? Leo susiraukia. Čia ne mano reikalas! Jis kažką tiria. Aš nieko nežinau!
       Užtat aš žinau! Anava, prie kito stalo visa publika, dominanti senstelėjusį Buroką – Chulijas Iglesijas, Keistutis Valantinas, jų šeimininkė Gabija Goda! Iš kur jie? Seni Jutos bičiuliai! Tu ką, nežinojai?
       Jie jau moja man, šaukia, kvatojasi, kelia į dangų taures. Skubu prie jų, bet mane sustabdo Silvestras – dabita, visagalis patamsių valdovas, geradarys.
       – Sakiau, kad susitiksim! – šypsosi jis taip plačiai, kad matosi aštrios iltys ir stambūs krūminiai dantys. – Būk sveikas, Jeronimai!
       Ir iš savo didelio butelio įkliukina taurę skaidraus, vos gelsvo skysčio. Jis tarsi verda, kunkuliuoja, sproginėja vos įžiūrimi burbuliukai. Užsiverčiu taurę, išgeriu iki dugno, noriu padėkoti, noriu kažką sakyti geradariui, bet jo jau nebėr! Kiek besidairau – nėr! Tie burbuliukai, matyt, sproginėja ir mano kraujy, smegenyse, pakaušy. Kas čia darosi! Kūną užlieja begalinė energija, akyse šviesu, pasaulis toks giedras ir geras, o kojos lengvos kaip paauglystėje – rodos, atsispirtum ir nuskristum su grambuoliais ir kėkštais! O ir viduriuose kažkas darosi – jie urzgia, rodos, tuoj pliš, sprogs, tik paskui viskas atlėgsta, jų tarsi nebelieka – viso to bjauraus žarnyno su maisto virškinimo fabrikėliu – visą kūną užvaldo tauri dvasia. Norisi eiti prie žmonių, išbučiuoti visas senutes, moteris, mergaites, norisi dalinti vaikams dovanas, užlieti juos sidabriniu lietumi, kad išplaukę į krantą ir jie taptų tokie kaip aš – lengvi ir geri! Tai šit koks tas stebuklingasis Silvestro gėrimas! Bet ar tokį patį jis dalydavo premjerams, prominentams ir padlaižiams? Vargu... Tik nėra kada kvaršinti galvos! Taip ir nepasiekęs stalo su studijų bičiuliais, aš jau sukuosi su kažkuria šviesplauke pievutėje, keliu ją ant rankų, vėl sukuosi, o kapela be paliovos griežia tokias melodijas, kad kojos iš tikrųjų pačios kilojasi!
       Sutemus suliepsnojo laužai, lakstė kibirkštys, o puota vis labiau siautėjo ir ūžė. Tik vėlią naktį viskas pamaži nurimo, vien atkakliausieji sėdėjo prie laužų, dainavo, šoko, gėrė alų...
       Nugriuvau po pušele ant tamsių samanų ir nė kiek nenustebau, kad šalia iš kažkur atsirado Juta – pažinau ją iš balso, iš lengvų judesių pažinau, iš rūbų šnarėjimo ir šilto delno ant mano kaktos – Jarai...
       Nieko mudu daugiau nebekalbėjom.
       Kai nubudau, jau švito. Jutos šalia nebebuvo, bet aš nė kiek tuo nesistebėjau. Nuėjęs prie autobuso, ten snaudusios moters paprašiau degtinės – ji atsiduso, keiktelėjo, bet suradusi pripylė man artipilnę stiklinę – kad daugiau nekaulinčiau! Jau svaigdamas nuėjau prie ežero, lėtai įsibridau iki pakaušio ir tik tada nuplaukiau – vanduo glostė kūną, bet beveik negaivino. Nuogas ir šlapias stovėjau krante po alksniais – didžiulė puota pamažėliais jau budo... Ne, vakar man nepasivaideno: štai į mane su bokalu eina Jonas – išpurtęs, beveik plikas, kažką čiaumodamas. Spjauna kąsnį į žolę ir sako: atleisk, Jeronimai, žinai, jaunystė kvailystė! Ir priduria, kad būtų svariau: molodo zelenno! Aš jam rodau grambuolį – skarabėjų karvamėšlyje – ar matai, Petruk? Petruk? – stebisi jis. ,,Petruk“ – tai juk ,,penkios rankos“? Ne, Petrai, kantriai aiškinu, tu suvok perkeltine prasme, juk moki! Aš čia tau apie tą vabalą mėšle, a? Jis pasipučia ir murma: buvai ir likai nepataisomas, nepamokomas, vienas vargas mum su tavim!.. Jo, jo, joksi Jonas, kreivaburnis, su neproporcingai didele dešiniąja nosiaskyle, juk seniai galėjai arba būt, arba pūt! Jiedu visai nepikti, po akim maišai, marškiniai išžaliuoti į žolę, o šiaip viskas gerai: laikrodžiai auksiniai, dantys auksiniai, vaikai geri, žmonos klusnios! Nu, išgeriam!
       Ir draugas Nevedomskis jau atsikėlęs: stovi prie ežero ir virintu vandeniu skalauja gerklę, nors jo gerklės nė verdančiu neišskalautum. O, Nevedomskis! Erelis, plėšrūnas! Ant plaukuotos nugaros laipioja ir mylisi vabaliukai, o jis vis skalauja ir skalauja savo plačią, godžią gerklę...
       – Tai aš paleidau tą mergą iš durnyno! – atsainiai meta jis man. – Paduok rankšluostį!
       – Paduok žąsiai šieno, Nevedomski! – sakau nepiktai, bet frotinį rankšluostėlį nuo šakos mesteliu. – Ką dar paleidai?
       Jis nusigręžęs šlapinasi į meldus, ir nugara krūpsi – krizena:
       – Ir ant viršūnėlių, ir ant šaknelių! Kad derėtum, kad klestėtum, Lietuva šalele!
       Ką gi tebūnie humoras. Iš po alksnio į mane žvelgia riebi rupūžė. Atsargiai įdedu ją į Nevedomskio kelnių klešnę ir einu sau.
       Ant kalnelio Chulijo Iglesijo ir d'Artanjano stovykla. Jie irgi jau bunda, jau iškėlę ryto vėjelyje savo juodąją anarchistų vėliavą – juodam dugne baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtos dvi kaukolės – jos taip maloniai šypso ilgųjų kaulų rėmelyje, kad „ryto vėjelis“ čia bus kaip tik.
       Tardytojas Burokas, įsilipęs į eglę, filmuoja juos slapta kamera, bet argi ji slapta, jei dainininkai svaido į jį gurgutėmis, penkiakapeikiais, erzina ir tyčiojasi taip aršiai, kad vargšas šlumšteli iš eglės, meta kamerą šalin ir vienu gaištu išlenkia maloniai pasiūlytą taurę. Fiesta!
       Šalia sukaltos pakylos, ant kurios vakar griežė kapelos, tamsuoja kartuvės, o pakartas piršlys pagamintas taip tikroviškai, jog blaivas žmogus krūptelėtų, tik ne šita pasiutėlių, nusmurgėlių ir be galo didelių ponų minia.
       Staiga taip dunkteli, kad ima byrėti jauni beržų lapeliai ir spygliai. Dar ilgai spengia ausyse... Valio! – šaukia paaugliai, valiooo! Tik dabar sprogo vakar jų į laužą Įmesta bomba – sprogimas apgadino kažkurio ministro – ar tik ne Taikomosios Kultūros? – mašinėlę, tik jis vienas pusnuogis laksto aplink ir griežia naujais porcelianiniais dantimis... Tik niekas į jį nekreipia dėmesio, kiekvienas užsiėmęs savimi.
       Iš sausmedžių ręstoje pavėsinėje būrelis samdytų poetų prie kibiro rislingo kuria blevyzgas ir ditirambus būsimai dienai – šiandien puota iki nakties! Einu į jų būrį, semiu rislingo ir per duslų kvatojimą girdžiu eilutes:

       – Iš poemos „Vieni, be alkoholikų“ – komentaras po posmo.
       Susivėlęs, susitaršęs, pajuodęs poetas kelia ranką, šaukia:
       – Štiš! Von! Leiskit man, ubagai!
       Kai kolegos kiek prityla, jis sunkiai stojasi, remiasi viena ranka į kamieną ir piktai atpila:

       – Bravo, poete! – šaukia pavėsinę apspitusios merginos, – bravo!
       Panoptikumas! Ne Jutos vestuvės, o kažkoks karnavalas, menų varžybos, valdininkų ir plebso gertynės gamtoje, visuotiniai atlaidai ir meilės fiesta. Juk taip nebūna, sako man šviesplaukė liekna mergaitė, aš jos tikrai nepažįstu. Bučiuoju ją į skruostą – susijunkit, milijonai! Tebūnie bent farse meilės krislas!
       Ak, kaip iš pat ankstyvo ryto susijaukė mano galva!
       Kiek fragmentų, keisčiausių kadrų, mažų skriaudų, pirmų kartų, įžeidimų ir atleidimų. Ar nuostabu, šitiek žmonių!
       Kruvinos muštynės tarp samdytų kaimo bernų ir muzikantų iš vienos pusės bei poetų ir demimondo iš kitos tetrunka keletą minučių, kraujo, tiesa, šiek tiek yra: varva sugurintos nosys, vaidilutės žaliais šilkais tvarsto karžygių kaktas, bet netrukus visi mūšio dalyviai bičiuliškai prausiasi ežere, ir tik pavakare tarsi prisimena, kad kažkuris meno žmogus slystelėjo ant liepto ir, pūkštelėjęs į meldus, daugiau nebeišniro. Skenduolio ieško visi, o radę miegantį melduose, pasišovę užtvatyti pagaliais, bet tik suverčia „už bausmę“ stiklą kažkokio džingazo ir stumteli į samanas – skęsk verčiau vyne!
       – Jeronimai, – sako man prisigretinęs tardytojas Burokas. – Kur čia vyrų tualetas? Noriu kakoti.
       – Geras klausimas! – sakau. – Eime.
       Ir vedu jį per eglyną į daubą, rodau į eglučių tankinę:
       – Kakok.
       – Čia negaliu, – Burokas uosto drėgnas samanas. – Čia žmonės guli. Patikėk, aš jaučiu. Tiek to, verčiau pakentėsiu.
       Taigi čia Raistelis! Čia Šėmos Raistelis! Čia guli jo brolis skerdikas, ir ne tik jis, ne tik...
       Burokas net stena, iš akių ritasi ašaros, knerpta nosis varva, ir aš staiga pajuntu kvapą – tardytojas jau pristūmė savo baltas kelnes!
       – Eik į ežerą, – sakau jam. –Eik, Burokai, į ežerą...
       Prie šaltų patiekalų ir alaus – eilutė, bet pilstytoja man iš tolo šaukia:
       – Jeruti! Ku–kū!
       Erna?! Taip, Erna, puškinistė, Markučių mokslininkė, su dviem mažais bambliais.
       – Greičiau, Jeruti! Slėpkis!
       Vos priglaudžiu lūpas prie bokalo, pliūpteli sodri vasaros liūtis, už miško dunda perkūnija, vaidilutės meldžiasi Perkūnui, Pykuoliui ir Patrimpui, nubunda samanoje sumigę latrai, ir slepiasi meilei išsirengusios porelės, bet lietus toks stiprus, jog pramuša net eglių stogelius, varva už apykaklių, lietaus gyvatukės rangosi šiltais kūnais, nuteka iki slėpsnų, pats tai jaučiu.
       – Jarai! – šlapia Erna bučiuoja mane į abu žandus ir dar pila alaus. – Jaaarai!
       Gamta dosni ir įvairi – lietus, taip smagiai atgaivinęs šitą pamišėlišką miško lagerį, nuščiūva tarsi lazdele mostelėjus, o virš ežero pakimba tokia ryški vaivorykštė, kad kažkas stebisi ir netiki: nejau tikra? O gal dekoracija? Šiais moderniais laikais juk viskas įmanoma...
       Trenkia vario dūdos, visi renkasi prie pakylos – jauniesiems bus teikiamos dovanos!
       Jonas su Petru dovanoja marksizmo–leninizmo klasikų pilnus Raštų rinkinius – svari paspirtis jaunai šeimai!
       Nevedomskis viešai supleškina vos užgimusios šeimos bylą ir linki, kad jau niekad tokios nereikėtų užvesti!
       Girininkas Silkūnas įvažiuoja su pilnu vežimu puikių sausų beržinių malkų – jaunieji gyvens šilumoj ir taikoj!
       Kaimiečiai dovanoja, vištas, kiaules, kalakutus, miltus, kiaušinius...
       Šlubis įvelka mūsų krepšį su vėžiais – pagyvėjimas, plojimai!
       Prominentai dovanoja paveikslus, laikrodžius, vazas, frakus ir vakarines suknias...
       Kapela groja net išsijuosus.
       Būrelis poetų girtais balsais skanduoja:

       Europa, atseit, Juta; galimas daiktas. O Leo sūnelis – genijus?
       Paskui viskas vėl ūmai atslūgsta. Žmonės pasklinda kas kur. Teisybė, dar girdėti dainuojant, bumpsi ir būgnas, bet visi jaučia – fiesta slopsta, bliūkšta, merkiasi akys, dejuoja sužeistieji, verkia maži vaikai... Irzlūs žodeliai tarsi uodai gelia itin jautrias ausis...
       Ne, tu net negali įsivaizduoti tos šventės didumo! Padriki drastiški kadrai, kuriuos tau bandžiau atpasakoti, turėtų tik pabrėžti užmojį, didybę ir tuštybę...
       Pavakariais, kas nusnūdęs, kas ir numigęs, vėl ėmė rinktis prie ežero – pabaigtuvėms. Sėdėjo kas žolėj, kas ant kelmo, kas ant atsitemptos kėdės ar suolo. Dar aidėjo muzika, bet niekas nešoko. Dar nešiojo alų, bet gėrė tik ištvermingiausieji ir tie, kurie niekad negali ramiai žiūrėti į pilną bokalą. Aš buvau irgi iš tų – plempiau ir plempiau.
       Ir tą akimirką, kai Juta priėjo su manimi atsisveikinti, kai Chulijas Iglesijas su muškietininkais ant kalvelės dainavo paskutinę dainą, kai Jonas su Petru leisgyviai snaudė automobilyje, o Nevedomskis degėsi cigaretę, kai Leo buvo beduodąs komandą paskutiniam rateliui, o vaikučiai šiušeno ant šnypščiančių laužaviečių, toli, ežero pakrantėje, pasirodė berniukas su vaikišku aitvaru. Aš jį pirmasis pastebėjau, esu tikras.
       Turiu kelis žodžius pasakyti apie tą pakrantę. Ji buvo ilga, smėlėta, patogi braidyti ir maudytis, vanduo buvo be galo skaidrus – ilga, kiek vingiuota įlanka, galima ją pavadinti ir lagūna.
       Taigi toli, lagūnos pakrašty, kur alksniai jau beveik susilieja su meldais, pasirodė basas berniukas su lėtai siūbuojančiu viršum medžių vaikišku aitvaru. Dar kažkas jį pastebėjo:
       – Ana, vaikas su aitvaru!
       Ir tiek. Niekas daugiau nebekreipė dėmesio – visiems iki soties pakako linksmybių ir atrakcijų. Patikėsi ar ne, aš iškart pajutau drėkstant delnus. Ėmė peršėti tarpuakį. Pasikasiau, bet jį vis tiek tebeperšėjo. Užverčiau galvą į dangų – ten plaukiojo keli skysti debesys – vienas tamsus ir du šviesūs kaip avinukai. Aitvaras skrido aukštai, ten jau kitas vėjas pūtė, kitos srovės tekėjo. Berniukas artėjo labai lėtai, kartais atrodydavo, kad ne jis aitvarą, o šis vaiką valdo. Štai stabtelėjo, net atgal pabėgėjo, tik tada vėl pasileido į vestuvininkų pusę. Dabar aitvarą matė jau visi, bet esu tikras, kad jis rūpėjo tik man. Jau aiškiai mačiau margus kaspinus pauodegėj – žydrus, raudonus, geltonus ir baltus.
       Aš atsistojau.
       Juta paėmė mano ranką žemiau alkūnės ir stipriai suspaudė. Nežinau, ar ji ką nors pajuto, vargu. Bet greit man pripylė iš Silvos dovanoto butelio mažą auksinę taurelę. Mane akimirksniu išmušė baisus prakaitas, toks gausus, kad žolė aplink paplūdo. Kitą akimirką vėl pasijutau sausas, besvoris, lengvas. Pabučiavau Jutą į skruostą, kažkodėl padėkojau jai už viską, ir ji nuėjo.
       Dabar berniukas buvo jau vos per šimtą metrų nuo mūsų būrio.
       Aukštai šypsojosi juodais dažais išpieštas aitvaro veidas.
       Berniukas vis artėjo.
       Žmonės ėmė ploti, o trimitininkas sutrimitavo pavojų.
       Gražus pusnuogis basas berniukas. Vos nulaikantis virvę.
       Atsispyriau ir nulėkiau jo pasitikti. Jau žinojau: jis manęs atskrenda. Ciniška metamorfozė: vaikiškas aitvaras virš vasariškai šventiškos lagūnos. Žydri kaspinėliai ir basas berniukas.
       Berniukas – pridusęs, šlapias nuo prakaito keturiolikmetis – vis dėlto dar įstengė šypsotis. Aš perėmiau estafetę – stvėriau slidžią, jau patamsėjusią virvę ir keliskart apsukau ją aplink savo plaštaką. Tą akimirką Aitvaras – jau didžiąja raide! – trūktelėjo į viršų, ir aš akimirksniu pakibau ore. Žmonės džiūgaudami ėmė ploti, jie nenorėjo tikėti savo akimis, kad tas baltas rombas su iššieptu snukiu padebesy galėtų pakelti tokį kaip aš. Pajutau, kad mane tiesiog nešte neša į priekį. Ir aš pasileidau...
       O iš paskos pasileido kas tik įstengė pajudėti iš vietos – storos moterys, apsunkę vyrai, jaunos lieknos merginos ir jų kavalieriai, būrys mažvaikių... Už savo nugaros girdėjau alsų jų šnopavimą – tempiamas Aitvaro, aš vis greičiau bėgau pakrante. Tiesą sakant, man beveik nereikėjo eikvoti jėgų – atsispyręs, šoktelėjęs į viršų, aš nuskriedavau vis toliau ir toliau...
       Bėgikai pamažu ėmė atsilikti... pirmieji priduso vaikai ir storuliai. Bet jaunimas, paaugliai dar krykšdami lėkė, mojavo, ir juos apėmė nesuvaldomas šėlsmas. Kažkas šūktelėjo:
       – Ei! Tik pažiūrėkit!
       Jie išvydo tai, ką aš jau seniai pastebėjau: Aitvaras vis didėjo ir augo. Dabar jis buvo kaip gero namo stogas, bet vis dar neliovė didėjęs!
       Kažkas apglėbė mane per liemenį. Grįžtelėjau per petį – Juta!
       – Paleisk! Jarai, dėl Dievo, paleisk!
       Ji švokštė šiuos nevilties kupinus žodžius tiesiai į mano ausį.
       Kad ir būčiau norėjęs, nieko nebūčiau įstengęs padaryti – virvė pati dar kelis kartus apsivijo plaštaką, paskui pailgėjo, savaime susirangė į patogią kilpą, į kurią man tik beliko įkišti koją.
       – Jaarai!
       Aš kvatojau tarsi kutenamas. Aš jau skridau vos atsiplėšęs nuo žemės! Atsiliko net atkakliausieji bėgikai, jau nebegirdėjau jų duslaus šnopavimo. Viena Juta dar tebebėgo – iš paskutiniųjų, klimpdama į smėlio plutą, kurią suplakė liūtis. Štai ji susilygino su manimi, aš dar mačiau jos pražiotą burną, susitaršiusius plaukus – vos kelias akimirkas. Ji kišo man ilgą virtuvinį peilį:
       – Imk!
       Bet peilis be garso dunktelėjo į smėlį.
       Juta pranyko.
       Tą pačią sekundę aukštybėse išgirdau duslų grumenimą – Aitvaras kvatojosi.
       Lėkėme jau per kelis metrus atsiplėšę nuo žemės.
       Ūmai prisiminiau pirmąjį savo skrydį su Aitvaru, ir į mane plūstelėjo palaiminga ramybė – pagaliau! Aitvaras pakilo dar aukščiau – dabar mudu lėkėme virš ežero. Antai pakrantėje sustoję vestuvininkai mojuoja man, kažką šaukia, rėkia. Kas man rūpi, kas dabar dedasi jų mažytėse galvose – aš skrendu! Vis lengviau priprasti prie neįmanomų dalykų...
       Apsukęs garbės ratą viršum vestuvininkų stovyklos, Aitvaras pakilo į tikras aukštybes. Iš žemės jis dabar turėjo atrodyti tarsi mažytis lėktuvėlis su kyburiuojančiu papilvėje parašiutininku, kuriam niekaip nepavyksta atsiplėšti, ir jis lekia kartu.
       Debesys susiglaudė: pasidarė turbūt vėsiau, bet aš nieko nebejaučiau. Kai išnirom iš debesų, vis dėlto pasidarė keista: žemai nesimatė nei miškų, nei proskynų, nei ežerų – vien pilkas betono laukas. Betono? Taip, betono, kažkodėl pamaniau, ir dar: tai juk kilimo ir tūpimo takas! Kažkoks Debesijos aerodromas? Mes lėkėm jau gerą valandą. Kartais išgirsdavau tai duslesnį, tai griausmingą Aitvaro kvatojimą. Kad jis kvatoja, neabejojau. Apačioje vis tęsėsi tas pats betono takas, padalytas į vienodas pilkas juostas – vienos jų buvo tamsesnės, kitos šviesesnės.
       Pajutau keistą nuovargį. Visas kūnas atrodė tarsi sustingęs į vieną luitą.
       Tada žemai pastebėjau baltas dideles rodykles ir dar kaži kokius man nesuprantamus navigacinius ar ritualinius ženklus. Bet mes tebeskridome.
       Kuriam laikui aš, matyt, buvau netekęs sąmonės.
       Kai atsipeikėjau, kojomis jau beveik būčiau galėjęs paliesti rupų, šiurkštų betoną. Bet dar neįstengiau.
       Pagaliau virvė atsileido, mano kūnas subliūško. Virvė atsivyniojo nuo plaštakos, kilpa pati pranyko. Aš sėdėjau ant plyno lauko. Delnais rėmiausi į betoną, bet kai delnus atitraukiau, jame liko įdubos, tokios pačios kaip delnai. Tai juk pelenai, šmėstelėjo man. Užverčiau galvą aukštyn. Ramiai žybsėjo didelės žvaigždės. Apsidairęs nieko daugiau neišvydau, tik tą plyną lauką...
       Aitvaras dar sukosėjo, sugrumeno ir lėtai nuskrido. Lėtai lėtai. Jis buvo už daugelio mylių, o vis dar mačiau mažėjantį baltą rombą. Galop jis blykstelėjo ir pranyko.
       Aš vėl užmigau ir nežinau kiek laiko miegojau. Kai atsikėliau, mano kūno forma buvo kuo tiksliausiai įsispaudusi į pilką paviršių – kiekviena rūbo klostė.
       Nieko nebenorėjau – nei gerti, nei valgyti.
       Negeidžiau su niekuo kalbėtis. O juk ir nebuvo su kuo.
       Staiga be galo susidomėjęs aš pažvelgiau priekin. Ten, prie pat horizonto linijos, kažkas juodavo. Nesuprasi iš tokio tolumo, kas – juodas taškas, ir tiek. Kas man beliko daryti? Tik eiti, kol prieisiu jį. Vienintelis realus tikslas.
       Eiti buvo kur kas sunkiau nei skristi, bet vis dėlto palyginti greitai ėjau gerą valandą. Priguliau pailsėt ir pamačiau, kad taškas nė truputėlio nepadidėjo.
       Žinojau tik viena, – būtinai turiu jį pasiekti. Nors niekas man nei liepė, nei įsakė. Tai tiesiog buvo vienintelis tikslas, kurio aš dar galėjau siekti – prieiti tolybėje juoduojantį tašką.
       Net nežinau, kiek laiko į jį ėjau.
       O eiti darėsi vis sunkiau. Aš nusimečiau marškinius, batelius, ilgas kelnes. Galiausiai palikau ir glaudes: dabar jau visiškai nuogas žygiavau šita pelenine dykuma, čia blausiai, čia ryškiai mirgant dangaus pasauliams – kelio jie man nerodė. Jis buvo aiškus – vis toks pat nenykstantis juodas taškas ties horizonto linija. Jis neartėjo. Aš nugriūdavau, išmiegodavau, matyt, vienodą laiko tarpą ir vos nubudęs leisdavausi į kelią.
       Manęs nekankino vienatvė.
       Aš ničnieko nenorėjau sutikti.
       Kažkas vykdė šiuos mano norus.
       Aš ėjau ir ėjau.
       Mano kūnas apaugo smulkiausiais žvyneliais, net delnai ir lytis.
       Tai man nė truputėlio nekliudė. Buvau tikras, kad medžiagų apykaita man nebeegzistuoja.
       Pagaliau, – gal po kelių mėnesių ar net ištisų metų? – taškas pamažu ėmė augti. Vis mažiau ilsėdavausi, eidavau, kol krisdavau ir čia pat užmigdavau. Žvynus padengė pilkas pelenų ar dulkių sluoksnelis.
       Dar po kurio laiko taškas išaugo į pailgą stačiakampį – tai namelis, tariau sau. Tai bus mano namelis, kuriame aš gyvensiu visą savo mirtį. Bet dar po trijų pogulių – taip aš matavau savo eitynes į tikslą – aš pamačiau: tai ne namelis. Tai kas tada? Tik gūžtelėjau žvynuotais pečiais ir ėjau toliau.
       – Tai juk laiptai! – sušukau vieną kartą nubudęs ir žengęs kelis žingsnius. – Tai kažkokie keisti laiptai!
       Vėliau aš pagalvojau, kad tai nedidelė piramidė, dar vėliau, kad sluoksniuotas dangaus vėjų suneštas kauburys, kuriame laikas išgramdė kažką, panašaus jį laiptus. Čia aš buvau arčiausiai tiesos – tikrai, piramidė. Tikrai vėjo išgramdytais laipteliais, o gal ir ne vėjo.
       Kokio dar vėjo! – pamaniau pagaliau priėjęs visai arti ir sustojęs paskutiniam poilsiui. Čia aiškiai protingų būtybių rankdarbis – toks preciziškas ir dailus jis man pasirodė ryškiųjų žvaigždžių šviesoje.
       Dar vienas etapas, ir aš stovėjau šalia juodojo taško. Jis iš tikrųjų buvo juodas. Supratau, kodėl palaikiau statinį laiptais – iš visų šešių pusių jis tikrai laiptiškai kilo ir siaurėjo į viršų.
       Neskubėdamas pradėjau jais lipti. Pačiam viršuje atradau nedidelę aikštelę – joje būtų išsitekę daugių daugiausia keturi žmonės. Bet tebuvau tik aš vienas.
       Nuogas, apaugės žvynais ir nieko nebetrokštantis. Dar nepasakiau svarbiausio: aikštelėje statmenai į dangų buvo pritvirtintos metalinės, – bent aš pamaniau, kad jos metalinės, – juodos kopėčios. Jų viršuje, tarsi šuolių bokšto viršūnėje, irgi buvo matyti mažytė aikštelė – kaip tik vienam žmogui ar kokiam kitam padarui.
       Kaip tik man.
       Aš dar nelipau. Dar nusnūdau šalia kopėčių. Tada lengvai užlipau kopėčiomis ir atsistojau aikštelėje.
       Kiekvienas mano vietoje butų taip pasielgęs. Aš ten dar kurį laiką pastovėjau, nieko negalvodamas. Žvilgtelėjęs žemėn, mažojoje aikštelėje virš kopėčių išvydau sužibusias raides: TU ATVYKAI.
       Tada aš lengvai atsispyriau, sudėjęs rankas kaip maldai, ir kažkur nuskriejau...

 
       17

       (Keli žodžiai vietoj epilogo)

       Štai ir viskas.
       Dabar aš jau žinau, Jeronimai Jarai, – romaną apie tave aš baigsiu. Kad tik niekas nesukliudytų, neišvaikytų tų smilkalų ir dvasių, kurias tu užnešei į mano menką būstą, po kriauše ir klevu. Dabar aš taip pat jaučiuos einąs į tašką horizonte ir nežinau, ką ten nukakęs rasiu, jei tik ten nukaksiu.
       Kas žino!
       Laikai nepalankūs artimo meilei.
       O juk noriu rašyti mylėdamas tave – savo artimą dingusį be žinios žmogų. Juk visiems esi „dingęs be žinios“. Aną vakarą ir aš pagalvojau: tikrai, dingo be žinios. Pranyko iš mano kambario, bilstelėjus langinei. Laiku, nes tu spėjai man viską papasakoti. Ir – dingai be žinios. Argi dingstama su žinia? Galbūt ir dingstama, bet jokių žinių apie tave aš vėlei nebeturiu, kaip ir anksčiau neturėjau. Atėjai, pasirodei ir pradingai.
       Nežinau, gal aš per menkai kankinuosi rašydamas?
       Štai peržvelgiau, permečiau akim, ką parašęs: būrelis moterų, krūvelė lavonų mistiniam padaže ir tavo novelė apie Agą, argi tai jau romanas? Kad nė nežinau, Jeronimai, juk čia viskas tavo. Dabar jau tavo. Kaip tu pats rašei jaunystėje tave nugalėjusiam konkurentui:

       Ne, aš tikrai nesugebu rašydamas taip kankintis, kaip tikrieji meistrai. Man gera apie tave rašyti, skaudu, kartais nyku, bet argi tai kančia?
       Man padeda troba po klevu ir kriauše, vyšnių šešėliai, mediniai šiferiu dengti tvarteliai. Gal padeda ir čia gyvenusių bei kūrusių žmonių dvasia. O ir jų liūdnos dainos, kledaro pianino palėpėje barškėjimas, girdėjimas, kaip plačiastrėnė kaimynė, pianistės vadinta Pirštine, naktį užtupia kibiriuką, ir šlapimu virtusi pieniška kleckienė žvangina cinkuotą skardą, ko tu šypsais, mielas Jeronimai? Aš puikiai įsivaizduoju Šėmos trobą, tvartus, šulinio svirtį, man dingojas, kad aš buvęs toje troboje 1963 metų rudenį – ten, išsiruošęs į žūklę su savo dviem bičiuliais, aš pralaukiau lietų. Vaikai dar buvom, bet aš įsiminiau sodybos šeimininko pavardę – Šėma. Ne tokia jau dažna, ar ne?
       Man gal lengviau, nes užėjęs jaunas pliktelėjęs, su garbanų likučiais komivojažierius rodo, kur prieš dešimt metų jis gulėjęs su Marija, kur stovėję tušti buteliai ir pro kurį langę naktį sulipę čigonai – anuometinis šeimininkas savąjį lūšnos kampelį buvo išnuomojęs taboro muzikui su šeima. Tad ir aš, sekdamas tavo pasakojimą, nesunkiai įsivaizduoju žmonių veidus naktį, rytą, priešaušryje ar tvieskiant saulei. Tai nėra sunku.
       Bet pasakysiu aš tau atvirai: daugel kas kliudo.
       Lavonai ne, nė kiek. Teisybė, niūra ir naktinis kontekstas įkvepia. Kad ir ta barkštelėjusi langinė. Pusiau išbyrėjusį ežios gale kretanti aguonos galva po padūmavusiu priemiesčio mėnuliu. Pelių mecosopranai ir medžiojančios katės tykus šuolis – plast! Netikėtai įsijungusi netolimo batų fabriko sirena... ką, blogai? Kaukia gal penkiolika minučių, visko spėji prisigalvoti. Iš pradžių, tiesa, suerzina, bet vėliau padeda telefono skambutis, kai nukėlęs ragelį išgirsti tik duslų alsavimą, o tavo – alio, alio! – nesulaukia atsako. Kažkas kvėpuoja, nededa ragelio, ir tu pats trenki jį. Taip, net tokios banalybės neretai įkvepia.
       Viską juk galima dramatizuoti.
       Bet ne tu „Europą nuo mongolų apgynei nuoga krūtine“.
       Ir ne aš, deja.
       Aš apskritai nebepažįstu tokių gynėjų.
       Tu paklaustum, kur aš suku. Tuojau paaiškinsiu. Tik nemanyk, kad imsiu verkšlent – žmonės smulkūs, pavydūs, godūs ir net tyčia gali pasiūlyti nuodą. Bet blogiausia, kad jie nebeturi atminties. Viena vertus, sugebėjimas pamiršti yra tikras išganymas. Bet kita vertus, mes jau nieko nebeatmenam. Net to ilgaamžio Europos gynimo. Net savo pačių gyvenimų, aitvarų, moterų, su kuriomis šokome ir vaikštinėjome paupiais.
       Viską galima dramatizuoti, tik ar verta?
       Juk padeda net tai, kas iš pirmo žvilgsnio kliudo.
       (Kad ir tas dzindziliavimas į cinkuotos skardos kibirą!)
       Arba girto tvartely gyvenančio batsiuvio naktiniai pokalbiai su savimi – triukšmingi, aistringi, su grūmojimais visoms valdžioms, nematomiems sugėrovams ir pačiam ponui Dievui.
       Arba šlubio batsiuvio bičiulės, nučiurusiais senamadiškais drabužiais vilkinčios nebylės su kažkada buvusiu baltu pudeliu gaikčiojimai, rodant į praviras tvarto duris ir kyšančias iš ten girto žmogaus kojas. Viena jų – protezas...
       Aš tikiu esant klaidžiojančią Šėmos dvasią, tikiu giedant nelaimingas vėles Raistelyje, tikiu tavo kliedesiams ir pramanams.
       Dabar aš jau turbūt nebeduočiau savo rašinio anam berods jau prakutusiam leidėjui su šaunia mašinėle.
       Galėčiau ir aš tau šį tą papasakoti iš savo gyvenimo, Jeronimai, iš tų metų, kai tu jau buvai pradingęs. Bet gal kitą kartą. Juk taip sakydavo mūsų laikų mergužėlės, kai nepatinkantis vyrukas pasiūlydavo nueiti į kiną ar pasiirstyti valtele? Gal kitą kartą.
       Nesikrimsk, kad netapai poetu ar rašytoju, Jeronimai. Štai paskambino vienas: „Jei nenori ateiti į mano laidotuves, – tai vietoj „labas“, – aš ateinu pas tave! Alaus, cigaretę, tada...“ Kliūstelėjau jam degtinėlės, uždegiau cigaretę. Žinai, man atrodo, kad čia tas pats, kurs per Jutos vestuves deklamavo „Nelaidokit manęs šalia žmonos!“ Vienos kančios! Dešimtys pavyzdžių aplinkui, o apie kančias tau, atrodo, nereikia daug pasakoti?
       Bilstelėjusi langinė, kretanti saulėgrąžos galva, pelės mecosopranas, tykus katės šuolis... klevo šnarėjimas ir gūdžią naktį įsijungusi sirena... argi tai maža?
       Man rodos, kad kiekvieną ar kone kiekvieną siužetą galima paversti muilo opera, nesuvaldomu žodžių srautu, organizuotu moderniu tekstu arba priešingai – visai nemodernišku, moraliu ir nuobodoku sąžiningu rašiniu.
       Aš tik užrašiau tavo pasakojimą apie tave ir tavo aitvarą.
       Apie dangaus paukščius, lapes ir saldžią paguodą: nelaimes mes renkamės patys.
       Tad ir baigiu, kaip ir tu aną ilgos dienos vakarą.
       O baigdamas ir aš išpusiu garų stulpelį į vaiskų nakties dangų: Tiek žodžių šios dienos Evangelijoje... Juk tu ten, kažkur aitvarijoje? Su Glisono kilpa ar be jos?
       Sudie, Jeronimai Jarai, sudie.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt