|
<< Atgal
Jurgis Kunčinas
Apsakymai iš knygos
MENESTRELIAI MAKSI PALTAIS
Kitas Gyvenimas
Dugnas
Laikinai Negeriantys Rašytojai
Vabalai čiuožikai senvagėje
Į viršų
KITAS GYVENIMAS
Aiškinamasis raštas mylimajai
Kitas Gyvenimas, Putpele, yra visai kitur. Ne
kiekviena akis įstengia į jį pažvelgti, o patekti ten beveik neįmanoma. Kito Gyvenimo
tik atšvaitai šitam danguje, vien kruvinos jurginų girliandos, greit vystančios ir
gailiai dvelkiančios. O šviesūs bijūnai suvis kaip žuvies kraujas, kaip balkšvi jos
viduriai; tu klausi, ar bijūnai iš Kito Gyvenimo? Ne, vaikuti, iš šito dar. Kitam
gyvenimui, įsidėmėk, reikia ruoštis nuolatos, griežiant dantimis ir plakantis
dilgėmis daug kas taip moko, nors ir supranta, kad skatina ruoštis tik mirčiai.
Yra, yra Kitas Gyvenimas! Tik niekad mudu jo neišvysime, neužuosime, neprigulsime po
obelim Kitame Gyvenime. Niekad ten neriaugėsiu alumi, o iš tavo nasrų, balandėle, neis
svilinanti liepsna. Laikas su tuo ramiai susitaikyti. Bet pati matai visi trokšta
iliuzijos, net komunistai, tie bebaimiai žmonės vienodais kostiumais ir
prakaituojančiais delnais. Tu klausi tai ką gi daryti? Nudelbiu akis, kramtau
smilgą, į žydrynėje mekenantį perkūno oželį paleidžiu nedidelį lauko špatą
oželis nutyla! o tu vis tiek neatstoji!
Gerai, klausykis viščiuk. Miglotai nujausti Kitą
Gyvenimą įstengia nebent tie, kurie tariasi turį savo atsarginį, it nuosprendį
atidėtą laiką. Jie įgyja jį kaip indulgenciją už sveiką gyvenimo būdą
maudymąsi ledinėje jūroje, pavyzdžiui, - už švarias panages, dumblais neapneštą
sielą, saiką valgiui bei gėrimui... ir taip iki nuobodžio! Kliautis Kitu Gyvenimu gal
ir gali tas, kurs nėra įžeidęs moters, nenuskaudęs mažvaikio, nenumynęs pirštų
kūmui ar kūmai, tas, kurs nestaugia kieme nešvankių dainų, kaip įmanydamas vengia
keiktis, vienodai myli ir žvirbliukus, ir kates. Toks, kurio esamoji sąžinė švari
kaip neliesta drobė net nejauku darosi, kai šitoks žmogus prieš mirdamas ją
atveria sąžinė sušvinta kaip aura ir tą patį akimirksnį, jau niekam
nebereikalinga, subyra į miriadus korpuskulų, šit kaip!
Mieloji mano! Mudviem šitai negresia! Kitame
Gyvenime mudu nepasimatysim, nesusitiksim, net nepasikalbėsime per aukštą tvorą kaip
čia, atmink tai! Ten nebėr jokių atsitiktinumų, moralinių kodeksų, tvarkaraščių,
naudingų pažinčių, limitų ir lengvatų, deja! Kaip nėr nei anarchijos, nei tvarkos,
rimtai tau sakau!
Vyk iš akių, kai kas nors tave tikina: o, tenaise
visai Kitas Gyvenimas! Niekai! Paikos šnekos! Ten irgi šitas, Tas Pats gyvenimas. Jei
kuo ir skiriasi, tai nebent aibe nereikšmingų detalių, daiktų bei gamtos reiškinių
pavadinimais. Vargas tau, jei tu dar bent kiek tiki Kito Gyvenimo pievom, slėniais ir
vynuogynais. Žaliais jo kilimais ir begal patogiais baldais, vargas! Na gerai, jis yra.
Jis kitoks, ir tuo savo kitokumu giriasi iš tolo. Kaip turgininkas koks. Viskas netiesa:
net šmėklų ir ministerių gyvenimas ten lygiai toks pat kaip ir mūsų visų
šmėklos ir ten šmėkčioja, ministrai ir ten nuobodžiauja. Tik pagalvok Kitas
Gyvenimas! Jurginai ten dar kruvinesni, ką jau kalbėt apie bijūnus, o ant griūvančių
tvorų džiūsta ne puodynės, o žmonių galvos. Nevykim Dievo į medį, pakaks mums ir
šito gyvenimo.
Štai rusų gyvenimas irgi Kitoks. Rusai, geriausi
mūsų draugai, kaip jie patys sakosi, gyvena Kitaip. Gal ir tu ne kartą girdėjai
sakant: o, rusai! Jie, girdi, visiškai kitokie juose daugiau atlapumo, dvasios, jie
greiti verkti ir žudyti. Rusuose paprasčiausiai daugiau kraujo, degtinės ir
saulėgrąžų kaip jos žydi! Ten daugiau tikrumo, mažiau daiktų. Visa tai niekai,
zuikio uodegėle. Ir rusų gyvenimas toksai pat, tik, jau gal sakiau, tvorų ten nebėra,
jurginai iššalę. Jie patys tik važinėjasi geležinkeliais rusams visur namai. Bet
ir jie verda savo pačių sultyse. Ir yra dėl to nekalti. Kvapai? Taip, kvapai ten
bjaurūs, riečiantys nosį, bet iš esmės tai ničnieko nekeičia, tai vien liaukų ar
chroniškos slogos klausimas.
Dabar klausyk! Išgirtasis Kitas Gyvenimas tvinksi
visai šalia mūsų. Matai, tas vos praviras duris priemiestyje? Kur nors Belmonte ar
Jeruzalėje? Taip, ten, kur jauna dar moteris, aukštai pasikaišiusi sijoną, plauna,
šiūruoja pušines grindis. Švyst saulė, švyst baltos šlaunys, o kielės ir kikiliai
gieda gieda gieda! Štai kur Kitas Gyvenimas! Arba štai ten, už snapučių lysvės.
Medus, o ne gyvenimas!.. O didžiuma žmonių kvailai tiki, kad Kitas Gyvenimas
kunkuliuoja tik už Horizonto, už Ardėnų kalnų ar net pačios Kinų sienos. Pramanas
visa tai, nedraugiška propaganda, tuščios demagogų bei profesionalių sukčių
šnekos. Dar klausyk. Nors Kito Gyvenimo kaip ir nėra, žiūrėk! Antai, jis ten, už to
lango su rusvais geranijų vazonėliais ir margom kartūno užuolaidomis. Klausi, kaip
čia dabar yra, nėra! Argi gali taip būti? Gali. Mat vos prisiartinus prie Kito
Gyvenimo, jis tučtuojau per žingsnį atsitraukia atgal. Ne iš mandagumo, suprantama;
tai žiaurus dėsnis, jau Kito Gyvenimo dėsnis. Tu žingsnelį pirmyn, o jis, Kitas
Gyvenimas, nieko nelaukęs žingsnelį atgal. Ir visąlaik taip iki begalybės, iki
kokčios rutinos. Teisybė, tarsi gali užeiti į trobą su kartūno užuolaidom ir
vazonėliais, nustačius atskaitos tašką, galėtum pasivyti net Horizontą, bet jį
pavijus, Horas, horizonto dievas, tik parodys kulnis ir sušmėžuos už mylių. Tinkamai
pasiruošus, galima perkopti net Kinų sieną, bet perkopęs ją išvysi tas pačias
siauras žmonių akis ir neužmatomas ryžių plantacijas. Kitas Gyvenimas gudrus jis
vis traukiasi ir traukiasi. Jis yra visur ir niekur, kaip koks Dievas ar komunistų
partija. Jis nuolat apgaudinėja mus, negailestingai šaiposi ir krizena į kumštuką.
Mes einame teisinga kryptimi, mūsų atkaklūs ieškojimai gali būti netgi labai
vaisingi, teikti nenatūralaus pasitenkinimo, bet galop paaiškėja tik viena sena
teisybė gera ten, kur mūsų nėra. Spekuliatyvus Kito Gyvenimo esimas yra tik
stimulas mūsų geriems ar prastiems poelgiams, skrydžiui ir nuopuoliui, viskam, kas
nejučia atsitinka su mumis; nesvarbu priešinantis ar pritariant. Net savižudžiai, jau
pasiruošę šuoliui, grakščiai sudėję laibas rankas viršum galvos, taip, netgi jie
tik trumpą akimirką žvilgteli į Kitą Gyvenimą pamato jo nenušienautas pievas,
bet niekuomet jo nepasiekia. Skaudus, apgailėtinas faktas! Gyvas žmogus nieku gyvu
negali pasakyti o, aš ten buvau, rodos, pernai. Pasitaiko, kas be ko, tokių
tuščiagarbių pagyrūnų, bet jais tiki vien pirmo kurso filologės ir egzaltuotos
senmergės.
Bet! Jei nebūtų to Kito Gyvenimo, nebūtų ir
mūsų pačių. Vien jis mus kelia kas rytą. Jis blizga tamsiam alaus butelyje ir stiklo
šukėje. Ana jis, veidrodžio gelmėje šaiposi, glamonėja mažus papiukus ar
šeriuotą smakrą, guodžia, bet būk gudrus - paliesk, apkabink jį! Neišdegs,
nepergudrausi! Geriant kavą, jis blizga rusva putele lėkštutės kraštuose. Ir čia pat
pranyksta. Jis rašo mums laiškus lietumi, barbena kruša, kai kas pastebi jį
prasilenkiant laivams ir traukiniams, jis laukia mūsų už Ano Kampo, kur baigiasi
blokiniai namai ir prasideda dykra. Bet tenai viskas lygiai taip pat kaip ir čia,
lūšnyne. Kitas Gyvenimas kvatojasi iš tavęs, mieloji mano, trenkiant Mozarto Turkų
maršui ar čirškiant tarptautiniam telefono skambučiui. Arba durų skambučiui.
Jūs, Lady, atidarote jas, o už jų ničnieko nėra. Arba stovi kokia žvaira boba ir
siūlo jums pirkti padėvėtas pėdkelnes. Kai neperkat, spjauna žalią seilę ir eina
sau.
Tačiau galybė viltingų užuominų atitolina
grėsmės akimirką. Kuo naivesnės Kito Gyvenimo iliustracijos, tuo labiau jos mus
dirgina, ragina siekti nepasiekiamo, sekti skelbimus laikraščiuose: ekskursija į Kitą
Gyvenimą 650 USD. Važiuojam? Juk vien mūsų siekimai ir ketinimai verti pritarimo
ir pasigėrėjimo. Kuo didžiau stengiamės, muistomės, kenčiam, tuo aukščiau kylame
savo paties ir piliečių akyse. Kritusieji paskelbiami didvyriais, o nespėję susitepti
šventaisiais. O mudu, pempės strazdanėle, neturim kada net atsigręžti,
pažvelgti, ar toli nusikapstėm. Juk kiekvienas mūsų žodis, nevalingas judesys,
pykčio ar džiaugsmo grimasa, kaip mat nuskrieja į jį į Kitą Gyvenimą. Argi ne
apmaudu? Ką tik buvę mūsų žodžiai ir judesiai mieloji, išskėstas glėbys,
panardintas košėje šaukštas iškart pasidaro nebe mūsų, be menkiausio
pasipriešinimo atsiduoda Kitam Gyvenimui. Šis godišius priima ir sugeria viską,
tylėdamas susiglemžia ir visuomet atsitraukia per žingsnelį į savo valdą. Į
kruvinus jurginus. Į balkšvus kaip žuvies viduriai bijūnus. Į Rusiją. Ar net už
Kinų sienos, už Ardėnų kalnų. Ak, laumžirgio galvute, susitaikykim su juo.
Nesikrimsk ir nelaužyk rankų. Kur tu taip ir išmokai? Nagi, pažvelk man į akis, kur?
Kitam Gyvenime, sakai? Tai ir tavo sielą jau užtemdė tamsus jo šešėlis, tavo kelią
perėjo kupranugaris su juoda kate ant pirmosios kupros, o viršum šilo nuslinko šėmas
šešėlis. Tu nekrūpčiok, nevaryk manęs į šventą pagundą, tu neteisi tai irgi
tas pats gyvenimas. Jis visada su tavimi, mieloji, jis tavo seilėse ir tarpupirščiuose,
tvinkčiojančioj gyslelėje ant tavo plono smilkinio ir užbrauktoje traukinių eismo
tvarkaraščio eilutėje. Nebeatsirakinančioj spynoje ir parūdijusiam kibire, iš kurio
teka saulėgrąžų aliejus.
Bet žiūrėk dabar! Vos tik tu bandai eiti atbula,
Kitas Gyvenimas pastato akis ir žengia tau iš paskos! Lyg atgaliop sukamas filmas seka
tave. Žingsnis po žingsnio. Tip, top ir tap. Baisu, kaip taip seka, žiauru netgi.
Kraupu matyti visą savo menką gyvenimą, kuris podraug yra ir tas Kitas. Niekad daugiau
šitaip nesielk, vijoklio ūseli! Juk visos mūsų nelaimės tik per nepasotinamą
smalsumą ir nuo mažens ugdytą uolumą. Bus kaip man. Nelinkiu tau šito. Eidamas
atbulas, aš nužygiavau iki 1952-ųjų metų vidurvasario, iki Malkų Kūgio žaliosios
mokyklos kieme. Tai, kad Josifas Džiugašvilis dar buvo gyvas, čia neturi nė
menkiausios reikšmės. Tik karšta, išdegusi žolė, susiraitę akacijų lapukai,
graudžiai nusekusi upė, surūdijusi barža ant varnalėšom apkepusio jos kranto,
kvepiantis skiedrynas ir Malkų Kūgis. Aš atsirėmiau į jį kakta, paskui pabandžiau
ištraukti vieną pagalį ir staiga - didžiulis ilgų, stambių pliauskų kalnas
užgriūva mane, užvirsta visu mediniu savo svoriu, prislegia, prispaudžia ir tą pat
akimirką sustingsta. Padrikas toks kalnas. Kiekvienas pagalys sau. Beveik nieko
nejaučiu, o netrukus ir visiškai nieko. Tačiau tai nėra Kitas Gyvenimas, ne.
Kunčinas, Jurgis. Menestreliai
maksi paltais: Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1996.
Į viršų
DUGNAS
Patiekalo Ryžiai korėjietiškai receptas
Drauguže mano! Tu sakaisi žinanti, kas yra
Dugnas? Nagi? Dugnas, tai beveik tas pat, kaip ir Kitas Gyvenimas, sakai, kresteli
kaštonines garbanėles ir, kad nematyčiau resvų dantukų, nusisukusi kvatoji. Kvatokis
kiek patinka, bet jei atsidursi tikrame Dugne, oi srūsi karčiom ašaromis! Krauju ten
srūsi ir druskingu prakaitu jis nuėda visus dažus ir negražiom dėmėmis pasklinda
ant drabužių, paklodžių, grindų... Nors... nors tu gal jau žinai, kur yra bent
įėjimas į Dugną.
Taip netikėtai užsukai o sakiau juk, neik!
į mano nuomojamą mebliuotą būstą Mauritanijos gatvėje, drąsiai pravėrei plonos
faneros dureles į mano valdą, apsidairei dar, šniurkštelėjai nosele ir apalpai!
Neištvėręs nuo lentynos nukrito Šlapoberskio Vokiečių-lietuvių kalbų
žodynas, tuščias butelis nuo alaus ir batų šepetys. Tu nualpai! Vis nuo to tvaiko,
troškaus oro, iš ponios Klein-Komar virtuvės sklindančių kvapų, svilėsių ir
pamazgų smarvės. Gerai, kad nėjai į tą virtuvę, kur rūgo skudurai, maisto liekanos,
kur nešvariam patale drybsojo Sena Karvė ji gailiai mūkė: alaus! Taip, dėl visko
kalčiausia, man rodos, Sena Karvė, toji pati Klein-Komar. Vis garsiau bliovė alaus,
mirštu! Tu tik dirstelėjai pro plyšį virtuvėn, o ji su savo liulančiais tešmenimis
pasikėlė migyje ir išvertė baltas akis alaus! Kas tau beliko? Užsidengei rausvą
burnelę švelniu delnu ir blinktelėjai tiesiai ant grindų be garso į šalį
nuriedėjo žalsvas losjono flakonėlis. Pakėliau ir paguldžiau tave ant čiužinio
šalia krosnies vienas jo galas buvo kruvinas, o iš kito kyšojo apsvilus vata.
Kraujas ir pelenai. Lauke švietė balandžio saulė, nuo lubų byrėjo senas tinkas,
pasaulis kėlėsi dar kartą, bet tu gulėjai ir nė krust.
Gerai. O ko čia lindai? Ko tikėjaisi? Sakiau, kad
dirbu kinomechaniku, mėgstu išgerti. Parūpo pačiai pamatyt? Taip, čia ne tavo
tėvelių apartamentai. Čia gyvena paprasti, kuklūs, gyvenimo nugairinti žmonės,
pamatysi dar. Aišku, ir tokie alpsta gatvėje, traukiniuose, turguje. Visiems
pasitaiko silpnumo akimirka. O, yra netgi tokių, kurie griūna duonriekiu brūkštelėję
per pirštą ir išvydę savo kraują. Tu nualpai nuo oro stygiaus, aš suprantu.
Oi kaip mes visi išsigandome: Komar, ta sena karvė,
akimoju pamiršo alų, užsimetė ant nuogo kūno vatinuką, stvėrė milžtuvę ir
risčia pasileido panešti vandens iš hidranto. Jis tik už vieno kvartalo, prie
Ketvirtosios Valdybos. Jos pagyvenusi dukra Matilda puolė drastiškai masažuoti tavo
slėpsnas, bet man pavyko nublokšti ją į kampą, ten Matilda tuoj užmigo. Gailiai
sirpė per sunkų miegą ir nematė, kaip iš gretimo buto įbėgusi našlė Mirski kišo
tau efedriną, uostomąjį tabaką ir anyžines tabletes. Dink, sene! sušukau jai,
pranyk! A, tu nežinai Mirski negali pakęsti, kai jai kas nors komanduoja. Ji
spjovė mano pusėn, iš anties išsitraukė virtuvinį kalaviją ir šoko ant manęs, bet
ašmenys nuslydo palaidinio nugara: taip buvo sukietėjusi mano rūbo materija nuo
suodžių, dulkių, druskų ir smėlio. O ir kalavijas seniai bebuvo galąstas. Tada
Nadežda Mirski mikliai nubėgo ir atsinešė miniatiūrines manikiūrines žirklutes. Gal
ji pamanė, kad tu gimdai? Bet tada tave išgąsdino Sena Karvė ji šliūkštelėjo
tau ant veido milžtuvę vandens. Tada pramerkei kairę akį, tvirtai pareiškei: mirštu!
ir vėl nugrimzdai į nirvaną. Kaip žavingai tuomet atrodei! Angelas sąvartyne,
dingtelėjo man. Gulėjai, o Komar ir Mirski spėjo susipešti, susitaikyti ir ėmė balsu
svarstyti, kur čia geriau paslėpus tavo lavonėlį užgriuvusiame šulinyje ar
užmirštoje nuo karo laikų slėptuvėje? Aš buvau kartą joje surūdiję
geležiniai suolai, tokios pat dujokaukių dėžutės ir į kristalus sustingęs esamasis
laikas. Net žiurkių ten nėra. Štai kur būtų buvęs tavo Dugnas!
Grįžtelėjęs į tas damas, aš ištariau kelis ne
itin švankius žodžius. Leksika padėjo abi pritūpė iš piktumo, nusigręžė ir
pasikaišiusios sijonus, parodė man plokščius, melsvus užpakalius. Mudvi gero norim,
pūkštė jos, o tu, bla, keikiesi! Ir nušlepsėjo į virtuvę valgyti žvirblienos ir
gerti česnakų sunkos. Raganos vis raganos. Paskui Sena Karvė atrajodama nusirengė ir
išėjusi kiemelin, pasinėrė į surūdijusią kalio permangano vonią. Ji gydėsi nuo
vočių votys pūliavo ir dvokė. Ją puolė sparvos ir šūdmusės, bet dabar iš
vonios kyšojo tik smaila nosis - nelaiminga moteris gulėjo prisispaudusi prie vonios
dugno.
Ką gi dar galėčiau tau pasakyti? Ogi tai, kad jei
nebūtum susileidusi, mudu, ko gero, būtum amžiams pasimetę. Būtum kaip žebenkštis
nėrusi iš tos mano skylės, kaip savo metu visiškai teisingai pasielgė Zaira Gimbicka,
Terezija Kaunietė, korėjietė Liu Van Ho, Milė ir Dovilė. Yes, darling! O juk
nepėsčios merginos, gyvenusios pabėgėlių stovyklose, šanchajuose, blokhauzuose ir
fortuose. Bet tu lūžai, ir čia mudviejų laimė. Dvylika valandų išgulėjai kaip
malka, niekas negelbėjo. Į sieną pabeldė oportunistas Žvynakis. Pusė penktos,
supratau, mat tokiu metu visuomet veždavo šviežią alų. Grįžau po geros valandos,
nešinas kibiru šio tauraus, auksinio nektaro. Be perstogės maukdamas, su gailesiu
žvelgiau į tave, sukdamas galvą: kur gauti stiklo? Buvau tvirtai pasiryžęs laidoti
tave stiklo karste. Sutaisiau alaus kompresą, uždėjau ant tavo kaktos. Skruostukai
ėmė pamaži rausti, ant lūpų pasirodė sveika puta. Įkišusi snapą, Sena Karvė
puolė prie alaus, bet treptelėjau koja ir ji atatupsta dingo. Tu ištarei: Venecija,
Venecija... pavojus praėjo. Mirski įvilko žvirblio šlaunį ir taurę česnakų
antpilo, bet išvijau ir ją, ir Klein-Komar, savo būsto šeimininkę. Sakiau, ji labai
nemėgsta, kad jai komanduotų. Komar dukart išgelbėjo man gyvybę pylė į mane iš
nupjautvamzdžio ir abukart pro šalį. Jos zyzė, siūlė visokią pagalbą, gąsdino,
kad tau gali sutrikti menstruacijos, kartojo burtų formules ir be paliovos keikėsi:
jopsel mopsel, chalierajasna, lekmikamarš! Neištvėręs ištraukiau paskutinę
šimtinę, didelę kaip vyriška nosinė, su Aleksandru III. Pasiunčiau Mirski pas
oportunistą, kad pasmulkintų; ji atnešė dešimt vienodų rausvų popierėlių
Iljičius juose buvo su kepure. Išskyriau tris rausvuosius ir įdaviau juos Mirski,
visoje Mauritanijos gatvėje ji turėjo didžiausias degtinės atsargas. Už vienuolikos
minučių ji pristatė pilnutėlį bidoną šviežios degtinės ir pasėmusi pilną
emaliuotą puodelį kikendama padavė man. Aš nugėriau, o tu vis dar gulėjai be žado.
Tik kai pražiodinau tave, kai kliūstelėjau į burną mauritaniškojo eliksyro, tu
pašokai it nutvilkyta ir visų džiaugsmui išmaukei puodelį ik dugnui. Štai kaip
grįžai į gyvenimą, ar tikrai grįžai? Juk nuo tos dienos jau nebeištveri be penkių
šešių puodelių perdien... Taip ir gyvenam.
O ko tau dar stinga? Sena Karvė uždaryta Veneros
gydyklon, o Mirski užvakar pasikorė savo balkone. Matilda? Argi ji mums kliudo? Aaaa! Na
gerai, gerai, viskas, baigta, daugiau nebelandžios. Ko šypsais? Krest tas savo
garbanėles, vėl krest. Miega Matilda, grįžo iš Lukiškių, iš pasimatymo, Mileriui
dar trijulę tupėti. Ji miega sau ir miega, mačiau iš kažkur parsitempė ar ne du kilu
trankvilizatorių, nė ėst nebereikia. A, tiesa! Mirski tada dar siūlė tau duot
pasiutusio šuns kraujo, girdi, pasiutimas pasiutimą varo. Pasiutusio neatsirado
Mirski pati nudobė savo Fobą ir privarvino kraujo. Išgėrei nė nemirktelėjusi. Kitą
dieną senė ištroškino tą šunelį korėjietiškai su ryžiais ir džiovintom
slyvom kirtom visi, net ausys linko. O štai vakar Mirski pasikorė nebeištvėrė
be Fobo... Tai matai, kokie čia žmonės - gerklę peršti iš graudumo. Pirma šunį
paaukojo... paskui ir save. Tu buvai jau tiek pasitaisius, kad dalyvavom skubiose Mirski
laidotuvėse pakasėm ją dykroj netoli barbakano, prislėgėm akmenim ir užliejom
asfaltu, kad valkataujančios katės neištąsytų vargšės kauliukų. Tu ir ašarą
nubraukei, o aš numečiau ant kapo puokštę sausų kiečių. Nepameni? Aišku, jau vos
laikeis ant kojyčių. Tik kiečiai ir keli gyvų varnalėšų vainikai teprimena tą
vietą, kur ilsisi senoji, geroji Mirski. O tu atsigavai tempei mane į mūsų Dugną,
reikalavai degtinės, machorkos, svogūno... Kitądien tik žalios Fobo kepenys, įtrintos
česnaku ir pakaitintos ant dvokiančios vatos gniutulo, pastatė tave ant kojų. Pakilai,
atsistojai ant rankų ir taip apėjai visą kambarį. Tada taikliai spjovei į
apstulbusią nuo tokio cirko žiurkę ir pasiuntei mane į Ketvirtają Valdybą.
Padovanojau Valdytojui kalėjime dirbtą spiningo kotą (Milerio darbas), šratinuką ir
jis priregistravo tave Mauritanijos gatvėje, esi pilnateisė Dugno gyventoja, dabar
niekas tavęs čia neskriaus ir nelies šventa! Tiesa, Valdytoją dar teks vaišinti,
o jis ne bet ką laka. Nunešiu jam trilitrį valerijono, galės klykauti kaip morčiaus
katinas. E, sakyk man... kam tu landžioji į Bokšto gatvę pas Seną Karvę, kam
nešioji jai česnakus? Tuos paketus su švinktelėjusia menke ir kalnus puikių
nuorūkų? Baik, antraip gausi ausų, aš toks. Bet ne, tu taip puikiai prigijai šitam
Dugne, kad net aš imu tavęs truputėlį bijotis. Vakare galėtume eiti į kiną, bet
žadėjo ateit toks poetas. Latras, žinoma. Pila kasdien, bet kaip rašo! Jaunas, o
plikas, pasiruošk. Gal ir jam ryžių korėjietiškai? Toks liesas, amžinai alkanas,
soliterį, sakėsi, turi. Ot man patinka apie viską atvirai! Gal tikrai jam ryžių?
Ko juokiesi? Pala, ryžių, berods, dar yra. Kaip jie gaminami korėjietiškai? Va,
skaityk! Na gerai aš, tu jau nebeįžiūri. Atsargiai prapjaunamas gyvo šuns pilvas,
išverčiami viduriai... prikemšama du trys kilogramai ryžių... tada pilvas
užsiuvamas, o šuva dar gyvas! pakabinamas ant kablio ir tvatinamas lazda tol,
kol ryžiai gerai išbrinksta ir suminkštėja... Ne. Ačiū. Virkis tokius ryžius
pati. Aš dar...
Ei, ką tu darai? Ką darai?!! Baik! Ką tu sumanei!
Mesk šalin tą baisų peilį! Ponia Komar, gelbėk! Matilda! Mirski! Nee! Žmonės! Ji
nori mane papjauti ir išvirti! Ne! Neee!
Oi! Atsargiau pjauk! Dėl tavęs viską iškęsiu...
galėsit abu, su tuo puspročiu... Oi! Poetu! Patrauk tuos mano vidurius su visu dubeniu
toliau... suka nosį, aš šiandien jau prisisiurbiau! Skauda! Atsargiau kimšk tuos
ryžius! Gana, ganaaa!.................... Ei. Nedaužyk manęs taip smarkiai! Dabar
daužyk, daužyk, geraaaa! Daar! Prisimeni, kaip aš?... Kaip tu... mudu abu...
sadomazochistė, Leopoldo mokinė, fon Zacherio! Oi, daaar! Tu gerai moki tai daryti,
giliau, smarkiau! Oi mūsų ryžiai, man rodos, visai subrinko! Pala, dabar aš, aš! Ša!
Taip, taip... aguonėlę sėja!...... Iki dugno! Dugno, sakau! A, poetas jau čia? Sėsk,
Polinarai, luktelėk, mes čia tuoj! Aaaaa... Sėsk, sakau, pilkis... Na! Šitiek ryžių!
Kiek padažo!
Sakiau tau, kad čia Dugnas, ko ėjai?
Mauritanijos gatvė, keturiolika. Gerk, Polinarai.
Na, sėsk. Antras aukštas, langai į kiemą. Gerk ir tu, sąvartyno Angele!
Dugnas. Vakare eisim į kiną. Slėptuvėje rodys
Robiną Hudą. 1938 metų gamybos.
O, Komar grįžo! Ir Mileris! Ir Matilda čia! Ką,
ir Mirski? Polinarai? Juk ji... Na, nieko, sėskit, ponia Mirski! Ir tu, mieloji, sėskis,
drąsiau.
Dabar mudu gyvensim ilgai ir laimingai.
Labai ilgai ir labai laimingai. Mes pasiekėm savo
gylį.
Kiti jo niekad nepasiekia.
1991
Kunčinas, Jurgis. Menestreliai
maksi paltais: Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1996.
Į viršų
LAIKINAI NEGERIANTYS RAŠYTOJAI
Fenologinių stebėjimų sąvadas
Ar matėte ką nors liūdnesnio už nelaistytą
gėlę, kaitroje geibstantį žolyną? Net didžiausiam storaodžiui dilgteli
paširdžiuose. Bet būkime atviri: užvis nykiau yra regėti Laikinai Negeriantį
rašytoją (LNR). Talentingos jo rankos tokiu metu primena glebias virkščias, skruostai
nuvytę it pavasarį bulvės, to žmogaus nebejaudina nei dangaus, nei žemės reikalai.
Skaudus ir atkarus šitas vaizdas, o pats Laikinai Negeriantis nykiausias ir
vargšiausias asmuo visame bruzdančiame Literatūros ir Melo kvartale...
Skaudu žvelgti į nugeltusią dobilieną, net
susiraičiusį nuo sausros alksnio lapą. Ką kalbėt aplink išdžiūvusią balą
strykinėjantį kikilį. Sausumon išplaukęs kūrėjas jokios užuojautos nesusilaukia
įraudę kolegos atlaidžiai tapšnoja jį per pečius ir vėl nyra į tokį
pažįstamą pusrūsį... Kaip neteisinga, nehumaniška, tik kas tai suvokia? Retas. O jei
ir suvokia! Et.
Samprotavimai apie svaigiųjų gėrimų naudą ar
žalą kūrybai jokiu būdu netaikomi tiems plunksnos darbininkams, kurie nuo lopšio yra
užkietėję angelai ar tiesiog nekompleksuoti abstinentai. Kurie per kalendorinius metus
išsiurbčioja ne daugiau dešimties litrų svaigalų. Tokius palieku ramybėje, gal netgi
amžinoje. Jų kita dalia, kitokia intencija, savi pašaukimo sunkumai. Net ambicijos
kitokios nebent teoriškai jie įstengtų suvokti kolegos tragediją ir triumfą.
Nežinau kodėl (gal žinau, bet čia jau kitas
reikalas) esu įsitikinęs, kad šiais beprotiškais laikais ką nors verto gali parašyti
tik Bakcho košmarus patyrę rašytojai. Devynioliktajame amžiuje galbūt galėjo svariai
pasirodyti ir blaivininkai, tik ne šiandien. Mūsų dienomis blaivių, įtūžusių
moterų bei vyrų rašymas yra vien nuobodžio pasaka be galo teisinga ir be galo
nyki. Jokio purvo, jokių haliucinacijų. O jei tokių dalykų ir pasitaiko, jie dvelkia
buitine šizofrenija, mazochizmu ir sintetika. Sintetinis purvas tik dar labiau
išryškina bedvasį baltumą.
Kodėl! Kodėl gabūs, netgi talentingi rašytojai
ūmai tampa Laikinai Negeriančiais? Aibė priežasčių: atsivertimas į kitą
tikėjimą, traumos, kraupi diagnozė, o kartais ir beprotiškas pasiryžimas apstulbinti
vis mažiau skaitančią visuomenę. Pasitaiko ir suvis originalių atvejų. Pažįstu
vieną gabų paikšį, bene pustrečių metų džiūvusį vien iš gnoseologinių
sumetimų šis žmogus panūdo pasižiūrėti, kas gi atsitiks užrišus gerklę. Ką
gi, nieko... jis nusilpo, ėmė keiktis, jam ėmė slinkti plaukai, o parašyt, nieko ir
neparašė. Baisiausiai sulyso, pasidarė frigidiškas ir tuo būdu pažinęs save, vienu
mauku išgėrė litrą karčiosios, sukirto rūkytą kumpį, padarė kaimynei vaiką ir
per mėnesį parašė Naktinius skaitymus meistrišką romaną apie
erškėčiuotą kelią atgal. Eksperimentų gana! toks dabar šio kankinio motto.
Kas mylėjo ir nebemyli, tas nebemylės, kas gėrė
ir nebegeria, tas gers! Skaudūs, bet pranašiškai teisingi šie Vaižganto žodžiai.
Reta, žmogaus protui nesuvokiama išimtis tik patvirtina žiaurią taisyklę. Net neminiu
tų, kurie negeria ir seniausiai nieko neberašo tokių bevardžių antkapių
Literatūros kapinėse pilni patvoriai...
Žuvies galva su didžiule, pakraujavusia ir
išsigandusia akimi, sūrio galva, apsiverkusi svogūno galva, odos ir bulvių lupenos,
šaltas ir karštas prakaitas pakaitom, žiauri akistata su tuščiu buteliu, savigrauža
dėl neparašytų drobių, tuščiavidurė nemiga, švelniai koktūs prisiminimai... argi
ne puiki būsena imtis naujų darbų? Įrodyti bohemai, jog dar nesi nei lavonas, nei
mažaraštis pigmėjas. Kad iš tavo nasrų tebesiveržia ne tik karšti kvaišalų garai,
bet ir skaisti kūrybos liepsna!
Štai ką Vienas Geriantis rašytojas kitados rašė
Laikinai Negeriančiam rašytojui į Girtuoklių namus. Neverta, guodė latras,
provincialioje mūsų visuomenėje kreipti dėmesio į savo menkumą, šlakus, dėmes,
fizinę negalią. Neverta kasdien sielotis, kad mūsų niekas nemyli! Vien tavo paties
kūriniai turi būti atsakas kritikams bei moralistams. Vienut vienintelė sąlyga
geriau, kad būtum dar ir talentingas, o visas kitas tavo silpnybes tau atleis būsimoji
skaitytojų bei literatūros teisėjų karta. Ir daugeliui tų žmonių netgi labai
patiks, kad buvai šioks toks pašlemėkas, mergišius, valkata ir, žinoma,
girtuoklis!
Tokį patogų galvojimą, manau, visiškai
pateisintų kastruotoji mūsų literatūros istorija šventiškas briaunotų
stiklinių skimbčiojimas nuo raudonojo pokario iki grandiozinių jubiliejų... gėrimas
kaip gyvenimo būdas... nykūs atstumtųjų nuo ėdžių gėriojimai, o ir ritualiniai
nusipelniusių kolegų girtavimai. Taip, net komunistai palankiai vertino kai kuriuos
soclatrus ir dėbčiojo į socdavatkas, kurių irgi būta! Juk drauge su degtine plūdo ir
arterinis socrealizmo kraujas, tad šiuo reiškiniu nesibaisėjo netgi aršiausieji
literatūrinės dorovės kalifaktoriai. O kiek gyvo kraujo į nuvargusį ir mėlynėm
nusėtą literatūros kūną įliejo sveikos girtos muštynės tarp rašančių bei
geriančių vyrų ir moterų! Pažinimas išties yra begalinis, tik šit kas: visa
kontraversiška rašliava apie žaliąją gyvatę geriausiu atveju tėra juokinga
beveik be išimčių ji įdomi vien angelams bei nesveikai dievotoms personoms.
Tačiau literatūros užkulisiai dar mena dienas, kai
alkoholis būdavo pasitelkiamas ideologiniam tikslui pasiekti maloniai apsvaigintas ir
pavalgydintas rašėjas įstodavo į vienintelę partiją, o moralinės pagirios būdavo
klaikios ir netgi tragiškos...
Bet kartais savaime išaušta diena, kai ilgai
svaiginęsis silpnas žmogus tarsi praskleidžia rūką, praskleidžia žoles ir atsigeria
tyro šaltinio vandens. Jis paprasčiausiai nebenori degtinės etc. Nebenori ir viskas!
Taip ir atsiranda nelaimingieji Laikinai Negeriantys rašytojai. Nė lašo. Nė nesiūlyk!
O būdavo... Toksai vyras ar moteris iškart praranda visą kūrybos džiaugsmą, šišą,
polėkį. Jis jau žino, ką rašys ryt, poryt, už mėnesio... bet jam baisu! Geriantysis
šitos baimės niekad nepajus. Blaivystės rašymai ilgainiui virsta niūria katorga ir
nuobodžiu. Ar didelį polėkį jaučia profesionalus malkų skaldytojas ar mezgėja?
Tasai, kurs būdamas blaivas, imasi doroti ąžuolą, niekad negyvens po klevu. Toks
žmogus dirba gal ir našiai, metodiškai, bet rezultatai apgailėtini. Juk tenka
skolintis techniką, įrankius, o kertant medį, jis iš anksto žino, kurlink virs
griaumedžio kamienas ir net ką jis sutraiškys! Kuris, sakykit, kortuotojas sėstųsi
prie žaliojo kortų stalelio iš anksto žinodamas, kad žiauriai prakiš? Joks. Jeigu
jis, žinoma, ne palaižūnas, o tikras lošėjas.
Fiasco niekuomet nepatirs tik tas talentas, šalia
kurio rašalinės stūkso litrinis butelis viskio ar vermuto, džino ar paprastos
krūminės. Talentui joks gėrimas niekad nesukliudys parašyti šedevro. Tai juodo darbo
butelis. Šitokį metodą yra aprobavęs ne tik Williamas Faulkneris ir kai kurie
Heinricho Bollio herojai, jį gan sėkmingai eksploatuoja ir mūsų plunksnos artojai.
Gal pastebėjot? Laikinai Negeriantis rašytojas
darosi irzlus, išrankus maistui, buitiniams patogumams. Jam vis tiek amžinai stinga
pinigų. Vien vitaminai kiek kainuoja! Jam stinga ir ramybės. LNR negali kurti, jei už
trijų kambarių kas nors miega.
Štai blaiviam prozos meistrui prisėdus prie
dvidešimt kažkelinto romano skyriaus, netikėtai užgriūva du gerokai kauštelėję
kolegos. Žino, kad vargšas negeria, bet jau tarpduryje traukiasi atsineštą butelį,
nekviesti sėdasi, geria, rūko, pelenus krato ant įpusėto rankraščio arba grindų.
Abu kuo garsiausiai pasakoja savo naujus nuotykius ir atvirai tyčiojasi iš įsukto
mašinėlėn lakšto. Žmogiškuoju požiūriu tai neatleistina. Bet pažvelgus plačiau,
suteikus svečiams kūrybinę licenciją, - netgi labai atleistina juk jie kaip tik
dabar, tyčiodamiesi iš nelaimingojo LNR, kaupia savyje kaltės pajautą, kietai veržia
kūrybinę spyruoklę, kuri vieną dieną išsitiesdama nusvies juos iki debesų! Deja,
blaivasis kūrėjas visa tai suvokia ir nuoširdžiai pavydi. Teisybė, galop jis išveja
padūkėlius, šitaip dar labiau pralinksmindamas juos, tik pačiam džiaugsmo nedaug. Jis
girdo savo pagrindinį herojų, herojaus priešus, plūsta juos... ir visos dienos
triūsas lekia šiukšliadėžėn.
Nykuma, šleikštulys, koktus apsimetinėjimas! Kiek
tai gali tęstis? Metus, dvejus? Dar ilgiau! Ko ieškai, tą ir randi. Tačiau vos ši
blaivybė tampa konstanta, vos bando įgyti amžinybės statusą, vos nusivylusi brolija
mintyse laidoja blaivybės liūne nuskendusį kūrėją, LNR plačiai išsižioja ir
stačia galva nuo skardžio neria į purslotą, svaigią jūrą. Jei išplaukia, maloniai
apsvaigęs tupi ant savo vienatvės uolos. Jei nuskęsta, vieniems plojant ir
džiūgaujant, antriems liejant krokodilo ašaras geria toliau. Jis geria!.. jau
geria! nuošia gandas, o jį atkartoja aidai aidužiai: jis ge ria! Viskas
kartojasi plojimai ir ašaros.
Beje! Kaip ir svaigalai, taip ir pati kūryba yra
niūri, lėta, nors ir svaigi savižudybė. Juk aišku kaip dieną nei besaikis
gėrimas, nei puikiausias rašymas dar neišsprendė nė vienos buitinės problemos. Gera
proza yra tarsi rūkytas kumpis, bet didumai žmonių patinka vien saldumynai.
Būna ir kitaip. Štai smarkiai lėbaujantis
rašytojas pats save nubaudžia mėnesiui kitam blaivybės ir parašo, tarkim, šedevrą.
Kas yra šedevras, atskiro rašinio reikalas. Bet šitoksai jau puikiai žino ką darąs:
vos padėjęs paskutinį šauktuką, jis nusipurto tarsi nuo vištos nulipęs gaidelis ir
mojuodamas sparnais, pliaukšėdamas delnais, skrenda į artimiausią girdyklą. Šitoks
rupūžė žino ką daro.
Gaila, bet į senatvę ne vienam doram rašėjui
suskystėja ne tik blauzdos, bet ir smegenys pamaži prasideda kaušimas be polėkio,
be kiaulysčių, vis dažniau pastebimas nepateisinamas išrankumas asortimentui,
išnyksta kritiškas požiūris į buvusius priešus. Tai baisu, o užvis baisiausia
atsiranda begalinis potroškis amžinai gyventi ir amžinai rašyti! Amžinai diktuoti
formos bei turinio madas ir net pačiam įsitikinti savo nemirtingumu. Tik čia menka
bėda: visas šias vaikiškas ligas dažniausiai laiku ir greitai išgydo Lady
Giltinė. Ji paslaugiai atsistoja galvūgalyje panašūs kaprizai jai ne naujiena!
Kūrybos fenomenas visada paradoksalus: girtuoklio
kūryba į blaivų kelią atveda ar bent jau teoriškai gali taip atsitikti ne
vieną eilinį girtuoklį. Net rašantį nerašytoją. Sukrėstas rūsčios gyvenimo
tiesos, toks žmogus tyliai ištaria: baigta... Kūrybos tikslas pasiteisina keleriopai
knyga išgraibstoma, pelną leidėjai atiduoda Valančiaus proproanūkiams, o, tarkim,
kas šimtasis skaitytojas pasveiksta nuo lėtinio alkoholizmo! Taip talentingo girtuoklio
rašymas tampa altruizmu: žmonės verkia skaitydami ir daužo degtinės butelius, o jis
seniai ilsisi po žalia kaip alaus tara velėna... Teoriškai šitoks kazusas tikrai
įmanomas.
Tik gyvenimas visuomet ir banalus: kad ir kaip mums
gelia širdį dėl nuvytusios žolytės ar sausroje besiraitančių lapų, niekad
neturėsime laiko ir jėgų viskam palaistyti! Belieka piktintis žemiškąja netvarka ir
savo pačių netobulumu. Bet netikėtai susitikę ištroškusį rašytoją, esant
galimybei, pagerbkime jį stikleliu karčiosios ar alaus kaušu. Šitą auką su kaupu
atpirks būsimieji jo kūriniai. O jei ir neatpirks, jausimės gerą darbą nuveikę. Juk
net Laikinai Negeriantys rašytojai dažnai laikinai negeria vien dėl to, kad vėluoja
honorarai, o paskutiniai pinigai jau kadų kadės išleisti puotaujant su deklasuotais
elementais ir atsitiktiniais praeiviais. Nebūkite šykštūs gal jūsų pasiūlytas
lašas praskaidrins niūrią LNR valandą? Tuo pačiu šis lašas taptų apčiuopiamu
indėliu į mūsų moderniąją literatūrą - juk jūs tą žmogų išgelbėsite nuo
potencialios mirties. Toksai indėlis kur kas svaresnis už pačias nuoširdžiausias
katutes ir garbanotų alyvų puokštes ant poeto kapo... Post factum, žinoma, tiks ir
puokštė, bet kol kūrėjas gyvas...
Tačiau įkyriai agituoti už tokią vaišę irgi
nenorėčiau. Nedera, pavyzdžiui, tykoti garsėjančio talento smuklėse ir per
prievartą brukti jam į ranką taurę. Rašytojai neretai yra jautrūs žmonės
įtarę, kad toji taurė yra ne širdinga auka, o tik menka išmalda, kartais (beje, gan
retai!) jie gali net atsisakyti ir supykę prisilakti iki lubų graibymo. Lazdos niekad
nedera perlenkti, o receptų, deja, irgi nėra.
Laikinai Negeriantis Rašytojas yra beveik tas pat,
kaip ir Laikinai Einantis Pareigas Premjeras, ministras ar banko valdytojas. Čia geria
čia nebe, čia eina pareigas - čia nebeeina... Viskas būtų gal ir neblogai, bet
pats žmogus jaučia viskas taip niekingai Laikina, taip greitai praeina... Viskas:
gerumas, dėmesys, privilegijos, dovanėlės nuo dėkingų skaitytojų, atlaidumas už
krečiamas šunybes. Juk kiekvieną akimirką gali tapti paprastu žmogeliu, kaliniu arba
Vėl Geriančiu rašytoju! Rašytojai šiuo atžvilgiu daug laimingesni jie tik
grįžta į savo natūralią stichiją, pasineria į ją kaip narai, o pasinėrę vėl
čiumpa plunksną ir rašo rašo rašo... Talentingai vaizduoja savo baisų, bet
nepakartojamą nuopuolį. Kad kitus apsaugotų nuo jo. Talentingam žmogui tai ir yra
išganymas.
Todėl šis rašinys tegul nepiktina blaiviųjų
žmonių. LNR mūsų gretose taip negausu, kad jie nekelia nė mažiausios grėsmės
lietuvių tautos genofondui. Teisybė, tolydžio girdydamas savo talentą, toks rašytojas
sudega kur kas greičiau, nei lėtine pseudoblaivybe negaluojantis klasikas. LNR statusą
Nepriklausomoje Lietuvoje galėtų įgyti daugų daugiausia dvi trys dešimtys moterų bei
vyrų.
Tad Juodoji diena, kai LNR vėl godžiai apkabina
taurę ir pabučiuoja butelio kaklą, yra juoda tik jo artimiesiems ir nedidelei grupei
draugų. O gimtajai literatūrai toji diena labai dažnai tampa pragiedruliu, viltinga
prošvaiste, gaiviu lietučiu, kuris netrukus laistys būsimą derlių. Didžiulė, kone
neišmatuojama ši kaina, tai teisybė, bet tik laviruodamas ant beprotybės ir svaigulio
ašmenų nūdienis rašytojas dar įstengia šį tą nuveikti. Nesmagu tik, kad
literatūros gurmanai godžiai geria šitą tirštą kraują ir jau vėliau, nagrinėdami
kūrinį, beveik neklysta komentuodami dvasines bei fizines kūrėjo kančias. Nors visai
ne gurmanams skiriami tie šedevrai. Bet tegul galvoja, kad jiems. Kiekvienas turi teisę
galvoti, kad viskas rašoma, tapoma, statoma, grojama tik jam vienam, kaip, beje, ir šis
rašinys. Ir jeigu bent vienas šitaip pagalvojo, tai rašytojas, matyt, ne veltui vėl
pradėjo gerti. Jei bent vienas arba du...
Tamsiai balti karšti ledai, pasakys koks
išminčius, perbėgęs akimis šiuos nuoširdokus samprotavimus, taigi nonsensas! O
gal tik atsainiai šyptelės: tiek to! Žinoma, kad tiek to. Bet: Kas mylėjo ir
nebemyli, tas nebemylės, kas gėrė ir nebegeria tas gers...
Tiek to, tiek to, tiek to. Tiek To!
1992
Kunčinas, Jurgis. Menestreliai
maksi paltais: Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1996.
Į viršų
VABALAI ČIUOŽIKAI SENVAGĖJE
Akvarelė
... bet tuomet, kai skyla galva, zvimbia ausyse,
kai tu, apimtas švento siaubo, gomuriniu balsu gargaliuoji Gomorrha! kai grindys
stojasi piestu, o raiteliai su deglais jau supa tavo namus paupy, spjauk į viską: šok
pro langą į snapučių lysvę ir dumk prie senvagės. Žinai, toji beveik užžėlusi
senvagė šalia miesto, padrėkusiam pušyne? Galima sakyti, pačiame mieste, bet tai irgi
būtų netiesa. Kad ir susiėmęs galvą, kad ir tebešaukdamas Gomorrha! atlėk
čia ir nurimk, nurimk jau. Užsikniaubk ant mano tiltelio turėklų ir, jei įstengi, imk
stebėti vandens baisūnus vabalus čiuožikus. Gal čiuožikai tave dar išgelbės.
Vabalai čiuožikai: jų čia galybės.
Tu juk žinai. Žmogaus nuotaikos kyla iš kokių
nors minčių: lėkštų, padrikų, gauruotų, juodų. Pūstelėk dūmą virš tamsaus,
drungno vandens. Na, matai? Dūmas. Melsva, garbanota mintis. Šit ir pranyko. Taikus
vasaros pavakarys, o tu nebeturi kur dėtis. Antai, jie jau pasirodė! Čiūūūžt! Jie.
Čiuožikai. Na? Kilo kokia mintelė? Dar nekilo. Nieko baisaus. Prisimink, ką tau
šiąnakt iš Šventraščio kuždėjo pranašas Ezekiėlis. Pamiršai. Tai aš tau
priminsiu. Klausyk!
Aš regėjau: štai iš Šiaurės ėjo viesulas,
didelis debesis ir besivijojanti ugnis; aplink jį buvo žibėjimas. Iš jos, tai yra iš
ugnies, vidurio, švietė lyg žėrįs skaistvaris.
Ar jau prisiminei? Klausykis toliau:
Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai; jų
išvaizda buvo tokia: juose buvo žmogaus pavidalas. Kiekvienas turėjo keturis veidus ir
kiekvienas keturis sparnus. Jų kojos buvo tiesios, o jų kojos padas buvo kaip veršio
kojos padas; jos žibėjo kaip žiba įkaitintas skaistvaris... Gyvūnų panašumas buvo
toks: žiūrint jie atrodė lyg žėrinčių anglių ugnis ir lyg degantys švyturiai.
Gyvūnų tarpe matėsi šen ir ten bėgiojanti blizganti ugnis ir iš ugnies išeinąs
žaibas. Gyvūnai ėjo ir grįžo kaip žaibo švytravimas.
Tai mat. Taip tau kuždėjo pranašas Ezekiėlis,
Buzio sūnus, taip jis regėjo kitados Kaldiečių šalyje prie Khobaro upės. Gomuriniu
balsu tu sakei Gomorrha! Gomorrha! o paskui gal užmigai, o gal ir ne.
Žiūrėk, žiūrėk į tuos vabalus! Gal ir jie
ateiviai iš Visatos, benamiai klajūnai, nutūpę į šitą mauruotą senvagę šalia
kurkiančių varlių, skaisčiasparnių laumžirgių ir kitokio gyvio? Antai! Žvelk, kaip
jie skrieja matiniu paviršiumi, palikdami vos įžvelgiamą, čia pat išnykstantį
pėdsaką? O kaip jie vengia maurais užžėlusių įlankų. Visi trokšta atviro ploto,
erdvės, o tu papūtei nuo tiltelio dūmus. Bet šit, apsisuko, žybtelėjo akimirkai
vakaro saulėje, vėl pričiuožė, sugrįžo. Prisimink Ezekiėlį! Savo vyzdyje padidink
juos 78 kartus. Ne, verčiau iškart 134. Na, žinoma, jie dar menki, bet jau pavojingi!
Štai kaip gimsta mintis? menki, bet jau pavojingi! Jau šis tas. Dar padidink juos. Dabar
tu regi vabalus čiuožikus didumo sulig laukine žąsimi. Sakai, laukinių čia nebūna?
Gerai, tebūnie naminės. Tu jau matai vabalų veidus tris, keturis, šimtą? Ką,
veidus? Taip. Nejau snukius? Snapus. Fizionomijas. Patenkintas savimi, išsiviepusias,
murkšlinas tarsi senų girtuoklių, vabalų čiuožikų fizionomijas. Protingų būtybių
nepaliaujamas šokis ant juodo pelkės veidrodžio. Taip jie kaupia ir perduoda
informaciją tau. Veidai artėja į tave. Nesitrauk. Stovėk kaip stovėjęs ant tiltelio.
Nemalonios jų akys, netgi klaikios, bet mastelio nemažink. Kontroliuok save. Paryškink
detales: kojas, sąnarius. Burnas, burnas ypatingai. Siurbtukus irgi. Geltukus. Jeigu jau
atėjai čionai, būk ryžtingas. Jie patys auga, sakai? Tegul. Tavo vabalai čiuožikai
jau kaip šešiamečiai berniukai. Pikti, murzini neklaužados. Žiemą tokie čiužinėja
ant senvagės žalio ledo. Mėnesėtom naktim jų čia knibždėte knibžda. Visai kaip
dabar. Tik dabar vasaros vakaras, ir lygutėliu paviršiumi straksi, čiužinėja ir
sukimba - tuojau pat vėl atšoka! šešerių metų berniuko dydžio vandens vabalai.
Klasikinės čiuožėjų pozos, dvasingas polėkis ir įgimta elegancija. Ir tie
murkšlini jaunyvų dar girtuoklių veidai. Vasarą tokių prie senvagės pilna. Bet čia
ne jie. Čia tikrų tikriausi vandens vabalai, kada nors priminsiu tau lotyniškus jų
vardus. Kai jie vėl pričiuožia artėliau, matai: jų dantyse ką, dantyse?
styro tarsi rūkstantys nuodėguliai. Jie rūksta ir rūksta. Mintis: tai štai iš kur
kyla pelkių rūkas! Kolei kas jų daugiau nedidink. Minčių tau pakaks. Antai miško
keliuku leidžiasi sena panelė mokytoja. Tankios eglės, aukšti lazdynai, storos
samanos. Mokytoja grįžta iš kapinių: jos rankoje raudonas kibirėlis, o jame
grėbliukas. Ji šauni, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai palaidojo brolį jį
papjovė difteritas. Parodyk jai savo čiuožikus! Bet ne. Nereikia. Ji nieko nesuvoks.
Tik išsigąs ir šnekės visam miesteliui niekus. O tau minčių jau pakanka. Kada nors
ir kur nors jas panaudosi. Svarbiausia, aišku, vabalai. Bet neužmiršk ir Ezekiėlio,
būtybių su veršio padais, besivijojančios ugnies. Dar prisimink Erichą fon Denikeną,
šveicarą. Tai tam visur vaidenasi proto maišai. Net ten, kur to proto su žiburiu
nerasi. Nieko. Saugok bent šias kelias minteles. Vakare su jomis galbūt užsuksi pas
panelę mokytoją. Atsivesi keletą vabalų čiuožikų, ir jie galbūt įtaisys jai
vaikutį. Nebloga mintis! sakai garsiai, o panelė mokytoja nustebusi atsigręžia.
Juk ji jau žengia tuo pačiu lieptu, ant kurio parimęs tu seki čiuožikų šokį, o ir
visiškai kitą gyvenimą... Stebi ir bandai gaudyti mintis. Jos pravers darbui, tiks ir
kūrybai. O mokytoja kitados dėstė tau rusų kalbą. Rusų kalbą ir literatūrą. Bet
vabalai čiuožikai šito nežino. Čiuožia sau ir čiuožia. Zubnoj porošok i gustoj
grebešok! Taip kitados mokė tave ši mokytoja. Nors miško takas primena kelią
Špesarto smuklėn.
Mokytoja kitados irgi mėgo čiuožti, jau seniai.
Pameni? Ilgos, triko aptemptos kojos, trumpas pilkos vilnos sijonėlis. Paskutinės
Smetonos laikų pačiūžos ant senvagės ledo. Ant žalio ir melsvo senvagės ledo.
Švediškos ar norvegiškos tos pačiūžos? Polar Nurmis mažos raidelės
nerūdijančiame pliene, tu pats matei. Bet kartą tu jau ėjai į ketvirtą klasę
darydama įprastą nedidelį šuoliuką, ta mokytoja dribo ant pilvo. Visų mokinių
akivaizdoje. Garsiai tuksint svetimoms mintims, ledas sutraškėjo, visi šastelėjo į
kranto pusę. Mokytoja atsikėlė, nusišypsojo. Prisėdusi ant kelmo, atsirišo batų
raiščius, išsispyrė iš baltų batelių su pačiūžomis, įšoko į juodus veltinius
ir tučtuojau dingo tarp apsnigtų eglučių. Tik tuomet pasigirdo piktas, nuožmus
juokas. Vien vaikai moka taip piktai juoktis, sakau tau. Daugiau mokytojos čiuožykloje
niekas nebematė.
Dabar ji grįžta iš kapinių, jau sakiau. Eina
taku, kuris galėtų vesti ir į Špesarto smuklę. Bet veda tik į geltoną medinį
namelį. Palangėse astrai, šone - bulvienojai. Ir vabalai čiuožikai jai matos tokie,
kokie yra iš tikrųjų - paprasčiausi vabalai čiuožikai. Jų čia kiekvieną vasarą
pilna. Jie neskraido, nekanda, neteršia, net nezvimbia. O vis tiek nemalonūs. Nors tik
vabalai. Ne žąsys ir ne šešerių metų berniukai murkšlinais jaunyvų girtuoklių
veidais. Klastingais snukučiais, pražiotom burnom. Kokia pikta vaizduotė! Ezekiėlis,
Erichas fon Denikenas, rusų k. mokytoja, Špesarto smuklė, neišdžiūvusi tavo
akvarelė. Ei, ei! Tik neįsivaizduok esąs geriausias Hieronimo Boscho mokinys
galybė tokių ir visi vienodai genialūs. Stebėk, sakau, vabalus. Antai! Žvelk!
Piruetas, šuoliukas, posūkis, čiuožimas nugara, aklas sklendimas į nežinią
žiburiuojant akutėmis! Fantastika! Vėl priminsiu tau, ką pats buvai aptikęs senoje,
oda įrištoje Lietuviškojoje enciklopedijoje, vaikas dar buvai, stebėjaisi. Juk
nebepameni? Vėl klausyk:
Nyderlandų šlamų tapytojas, piktos sąžinės
fantastas; daugiausiai dirbo religinėmis temomis paveikslus, ik kurių turinį išvesdavo
fantastiškos simbolikos, bet traktuodavo ją taip gyvai, kad žiūrėtojas gali antikėti
visom toms žvėrių ir augalų nepaprastoms formoms.
Panele mokytoja! O kaip jūs traktuotumėte štai
šituos čiuožikus? Kaip jums patinka niūrūs jų veidai, burnelės, plonytėlės
kojytės, narsūs čiūžtelėjimai, vos liečiant juodą paviršių pilvuku, juokingomis
šlaunelėmis? A? Nenorėtumėt dar kartelį pabandyti? Špesarto smuklėje niekas jūsų,
deja, nelaukia. Nei šiandien, nei ryt. Gaila, žinoma.
Tu stovėk, stovėk, kad sakau. Nei ji ką traktuoja,
nei jai rūpi. Tegul eina sau namop. Vakarienė, gal knyga, o paskui zubnoj
porošok i gustoj grebešok!
Tai ar matai? Nuo to pačio kalnelio pro egles
leidžiasi šeši barzdoti vyručiai juodais išeiginiais kostiumais. Dailininkai,
architektai, fotografai. Visi fatalistai. Nešasi sunkius juodus irgi rudus portfelius.
Gers, tikriausiai, ką daugiau darys. Juk šiandien aviacijos diena, o lietuviai visi
sparnuoti. Betgi jie nešasi ir kastuvus. Kam tie kastuvai? Kam, kam. Eina laidoti savo
jaunystės. Juk visi darbai jau nudirbti - vaikai padaryti, namai pastatyti, akvarelės
nulietos, drobės nutapytos, akmenys nutašyti. Viskas nufotografuota. Exit. Išseko visa
pikta vaizduotė, taip greitai! Hieronimas Boschas kai kurias drobes tapė keturiolika
metų. Vien nuobodis. Vabalai ir jiems, meno vyrams, aišku, nė kiek nerūpi. Nuobodis
tik. Ir jokių traktuočių. Kaži, ar jie ką nors yra girdėję apie Špesarto
smuklę?
Tau, vien tau, mano mielas, terūpi tie paiki
čiuožimai, šuoliai, difūzijos ir maurai juodame senvagės kūne. Pelke dvokiančiam
vandenyje. Juk tu nebeturi kur dėtis. Bet štai! Vos padidini vabalus čiuožikus iki
savojo ūgio, jie, linksmai kikendami, nusitempia tave nuo tiltelio, įspraudžia į
dantis rūkstantį nuodėgulį ir smagiai stumia tave neblizgiu paviršiumi, prilaikydami
tai tik iš pradžių! kad neprisisiurbtum juodo vandens! Štai jau ir tu su jais
čiužinėji pirmyn atgal, slysčioji strykčioji virš tamsaus vandens! O ką dar
daryti? Traktuoti patį save? Lankytis Špesarto smuklėje? Piktintis Hieronimo Boscho
sąžine? Ė, ne! Čiužėti, čiuožti, dūkti, rūkti! Oplia! Jie jau tempiasi tave į
maurus, kaip tik į tą krantą, kur rūstūs sparnuoti lietuviai jau iškasė duobę savo
jaunystei ir atsikimšo butelius. Mauruose šilta ir jauku čia taip gera atsigulus
ant nugaros pailsėti!.. Tik nėr kada, vabalai lakina tave, girdo pelkių vynu, pelkių
alumi ir degtine. O dumblu valgydina.
Tai jau ar voki, ką sakė tau Ezekiėlis? Ar jau
žinai, ką reiškia pačiam būti vabalu čiuožiku? Ar dar murmėsi Gomorrha,
Gomorrha?!. Pats supranti: tai ne vien šuoliai, piruetai ir linksmybės! Tai ir
nuobodūs egzercisai, alinantis jėgų eikvojimas, beprasmis išeito kurso ir tų pačių
klaidų kartojimas. Tai juoda smarvė, šlykštus lakalas, bežodės dainos, gyvybės
formų ir būsenų kaitaliojimas nuo anaerobinės bakterijos iki ugnimi spjaudančio
monstro. Ir greita mirtis lervos, vabzdžio, drakono. Žemės spirgo. Matai? Jie dar
pastrakčioja, pamirksi ir amžinai nugrimzta į pelkę. Ir jei tavo galvoje yra
užsilikusi bent viena mintelė, bandyk veržtis į samana apžėlusį klampų krantą,
nagais kabinkis į meldus ir virš vandens nusvirusias šakas. Bandyk, stenkis, bet
žinok: tai nei patarimas, nei užuomina į geresnį ar teisingesnį pasaulį; ir ten
viską turėsi susikurti iš naujo ir pats. Tad kol dar vasara, čiuožk drauge su
vabalais čiuožikais, stulbink panelę mokytoją, neleisk atsikvošėti tiems šešiems
sparnuotiems laidotuvininkams juodais kostiumais - jie jau girti, jau suvirto į bendrą
kapą bando išlipti iš duobės, ir jų kojos tikrai tiesios, ir jų padai tikrai
kaip veršių padai. Jie dūsauja, geria duobėje drumstą fuzelį ir nervingai
griuvinėja kaip nerangūs sausumos vabalai. Juk čia tie patys vaikučiai, kurie kitados
kvatojo iš paslydusios ant ledo mokytojos! Tokia jau jų lemtis, jie netgi gaišta be
minčių. Be jokios mintelės nugrimzta į savo biblinį pragarą jau išbarstę
sėklą ir užspringę netyra čiurkšle. Jokios poezijos.
Tad čiuožk, čiuožk. Jei dingtelės kas,
sukuždėk man. Kol nevėlu. Juk aš esu Kitas. Esu tas, kuris laukia savo eilės ant
šito tiltelio miške ties vabalų čiuožikų vandenaikšte.. Pratybų, siautulio,
šėlsmo, pragaro ir mirties čiuožykla. Jei dar spėsi, ištark man bent keletą
žodžių aš jau ateinu. Iš rusų kalbos pamokos, iš Špesarto smuklės, iš
akmenų skaldyklos, akvarelių liejyklos, iš pratybų poligono, kur paprasčiausiais
akmenimis numušinėjome vos virš pušų mirgančius sraigtasparnius iš jų ėjo
besivijojanti ugnis, o veršių padus galėjai matyti paprasta akimi. Aš ateinu, lauki
manęs, lauk! Iki! Iki!
O jeigu jau taip, tai nei Ezekiėlis, nei piktos
sąžinės fantastas Hieronimas Boschas čia visiškai niekuo dėti. Kaip ir tu pats. Būk
sveikas, amen.
1992
Kunčinas, Jurgis. Menestreliai
maksi paltais: Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1996.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
