Jurgis Kunčinas

       Apsakymai iš knygos „VAIZDAS Į MĖNULĮ“

       Vaizdas į Mėnulį
       Berniukų internatas
       Ėjom tylėdami ir greitai
       Takelis
       Play, Tūla, play!
       Kasparas
       Šviesotamsa
       Aklavietėje
       Švediškas stalas

Į viršų

       Vaizdas į Mėnulį

       Argi nesame regėję tolumoje juoduojančios girios arba už daugelio mylių stūksančių, o, rodos, ranka pasiekiamų kalnų? Dažnai netgi graviūra apstulbina (Romos panorama nuo kalvų!), o ir mėgėjiška fotonuotrauka, atsitiktinai užfiksavusi naktinio žaibo zigzagą... Neretai tie vaizdai nublunka, išblėsta tarsi laužo pelenai, o kartais liekasi atminty ilgam – bijau pasakyti visam gyvenimui. Deja, lygiai taip atsitinka ir su mylimais žmonėmis arba ilgai turėtais daiktais. Tačiau kartais tokie dalykai gali baigtis liūdnai ir netgi tragiškai. Šita kasdienė istorija nieko nenori mokyti – ji nėra nei taisyklė, nei kokia išimtis...
       Senų geltonų plytų čerpėmis dengtas namas stūksojo Užupyje, atokiau nuo gatvės, visai netoli upelės skardžio. Kai berniukas nubudo, saulė jau tvieskė pro medinės verandos langą – vasarą jis čia visuomet miegodavo. Markstydamasis traiškanotomis akimis nuo ryškios šviesos, vaikas atsikėlė ir žvilgtelėjo į žalią kiemą: prie pat langų stovėjo didelis brezentu dengtas kariškas sunkvežimis. Pusplikiai kareiviai iš jo kėbulo krovė pailgas metalines dėžutes. Jos atrodė nelengvos. Aišku, prisiminė berniukas, vakare vėl bus saliutas – raketas leis ir nuo mūsų skardžio. Ne pirmiena, bet vis tiek. Dar mieguistas jis įėjo į tėvo kabinetą ir ištraukė rašomojon mašinėlėn įsuktą gelsvo standaus popieriaus lakštą. Jame, kaip ir kasdien, buvo surašyti nurodymai ir patarimai, ką veikti pasilikus vienam. Papusryčiauk, Pauliau, parnešk iš pašto korespondenciją ir kruopščiai perrašyk diktantą. Vakarais tėvas netingėdavo pats kurpti tų diktantų tekstus, kuriuos kasryt vaikas privalėjo be klaidų ir gražiai nurašyti. Fantazijos ugdymui, sakydavo tėvas. Kaligrafijos dėlei, pridurdavo jis nedažniems svečiams. Kad nenubostų, tie tekstai kaskart būdavo vis kitokie: dalį jų tėvas sugalvodavo pats, dalį išrinkdavo iš knygų, senų žurnalų, kalendorių bei laikraščių. Taip berniukui visąlaik bus įdomu ir smalsu! Kabinete tvyrojo tvanki prieblanda, iš šito šono saulė užeidavo tik pavakare. Berniukas nejučia nugrimzdo į didžiulį gilų fotelį. Jame atrodė mažas ir blyškus – languotais flanelės marškiniais ir baltapūke galva. Pirmučiausia jis visuomet persiskaitydavo naujo diktanto tekstą. Beveik visada jį suimdavo nenumaldomas žiovulys, tačiau kartais šiame padrikam sakinių kratinyje jis apčiuopdavo kažką bauginančio, pajusdavo pasaulio didumą ir jo ryšį su juo pačiu. Jis pasimuistė, įsitaisė patogiau ir įniko skaityti. Šįryt tekstas buvo toks:
       „(Diktantas trečiadieniui.) Aštrūs smaragdo dantys rėžia medieną lyg įkaitęs peilis sviestą. Akimirka kita, ir dalimis suraikyta plokštė krinta į rietuvę. Olandai – labai švari tauta. Jie kasdien plauna savo šaligatvius. Žinai, Džo, aš visą savaitę negalėjau nusivilkti golfo, nes buvau panaši į Hičkoko filmų heroję, sukandžiotą vampyrų. Kiek kitokie jaunųjų prozos reikalai. Ne, atsakė Šveikas, upėje šiemet aš dar nesimaudžiau, užtat gerai žinau, kad Maroko sultonas – puikus žmogus. Aštuoniasdešimtmetė Rotfarb – seniausia iš moterų, kada nors startavusių maratono bėgime. Jos asmeninis rekordas, pasiektas Otavoje – 5.29:00.
       (Iš naujos eilutės.) Tačiau labiau nei tokių įmantrybių, kurių ir mes nestokojame, Prahai galima pavydėti aibės žmonių, gebančių „senamadiškai“ mylėti savo miestą ir savo profesiją. Kad ir pačią kukliausią. Skrisdamas virš miško, lakūnas pastebėjo gaisrą. (Pusdalyvių skyryba.) Polinezijoje gyvena keisti žmonės, vadinami rujukais. Yra tikrieji rujukai ir ,,P“ rujukai. Pastarieji taip vadinami dėl to, kad savo abėcėlėje turi „P“ raidę. Naktys buvo mėnesėtos, ir aš, būdavo, tarpais nubundu pačioje nakties glūdumoje, kai net lakštingalos nebesuokia. (Šiam sykiui tiek.)“
       Kai kurių tėvo nurodymų berniukas nelabai paisė, ypač suvalgyti viską, kas palikta pusryčiams, tačiau diktantas buvo šventas dalykas. Jeigu jis iš tingulio kada neperrašydavo diktanto arba per skubą priveldavo daugybę klaidų, tėvas skirdavo lyg ir nedidelę, bet Pauliui labai skaudžią bausmę: užrakindavo žiūronus ir drausdavo eiti prie skardžio. O ten, prie tamsiai raudonos, beveik bordo spalvos atodangos, vaikas galėdavo išbūti kiauras dienas. Pro senus ,,Ceiso“ firmos žiūronus jis gebėdavo įžiūrėti ne tik bažnyčių bokštus, stogus ir kaminus, visą iki paties horizonto paplūdusi miestą. Jis jau buvo išmokęs nutaikyti žiūronus į žmones parke, į atskirus medžius, krūmų kamuolius, akmenis, įstrigusius upelės vagoje. Niekad jam tokie stebėjimai nenubosdavo. Berniukas gal mėgo savo tėvą: visus nurodymus vykdė noriai, o jei kada ir pagudraudavo, tai tik iš tingulio ar dar didesnio smalsumo kitiems dalykams. Sykį jis neperrašė diktanto vien dėl to, kad pirmusyk kieme pamatė iš kaimo atvežtą gyvą didžiulį kalakutą – sekiojo paskui nematytą paukštį tol, kol parėjęs tėvas piktokai šūktelėjo eiti vidun.
       Šįkart diktanto tekstas Pauliui pasirodė įdomus ir netgi mįslingas. Žygiuodamas į paštą, jis šyptelėjo, prisiminęs „P“ rujukus, pagalvojo ir apie Maroko sultoną, mėnesieną ir apie uolius olandus, šepečiais šiūruojančius savo spalvotus šaligatvius... Berniukas leidosi gatvele žemyn ir tarsi pirmą kartą pamatė – jų šaligatvis, kad ir naujas, neseniai klotas, daiktais buvo suskilinėjęs, juo skrajojo debesėliai dulkių, vyniojamojo popieriaus skiautės, patvory, baltam klanely, gulėjo sudužęs pieno butelis, o ties daržovių parduotuve per visą plotį šaligatvis buvo užgriozdintas dėžėmis nuo Maroko apelsinų – etiketėje vieną tokį įsikandęs snape laikė baltas gandras. Graži etiketė, pamanė berniukas, tasai Maroko sultonas, matyt, tikrai šaunus vyras! Tokios daugybės dalykų per vieną rytmetį Paulius dar niekuomet nebuvo pastebėjęs. Jis priėjo vaistinę ir godžiai dairėsi – ką čia naujo pamačius? Iš tarpuvartės išlindo augalotas vienmarškinis vaikinas, užsimaukšlinęs statybininko pošalmį. Įsisprendė rankom į šonus ir susiraukęs apsidairė. Berniukas smalsiai pažvelgė ir į jį. Netikėtai vyrukas pagyvėjo.
       – Klausyk, – pasilenkė jis prie vaiko, – nagi duok mikliai dvidešimt kapeikų, gerai? Man labai reikia!
       Tiek pinigų Paulius ir teturėjo. Jam pagailo kapeikų, bet atidavė – visas sužėrė į rupų prašytojo delną. Šis linktelėjo galva ir, žodžio netaręs, spėriai žengė į kitą gatvės pusę, kur gyventojų patogumui buvo įrengta ankšta, užtat specializuota, svaigalų parduotuvė.
       Pašte Paulius atsirakino 575 pašto dėžutę, ištraukė iš jos spalvotą žurnalą, kelis laikraščius ir storus vokus. Vokai buvo dideli, valdiški – Paulius žinojo, kad juose gaidos, korektūrų skiltys ir kvietimai kur nors atvykti ir aktyviai dalyvauti.
       Namuose jis viską sukrovė ant tėvo rašomojo stalo ir čia pat sėdo prie diktanto. Bet rašyti nesisekė. Ant lakšto tuoj nukrito stambus lašas juodo rašalo – tėvas baudė jį rašyti tik plunksnele. Iš to lašo vaikas tuojau padarė musę, o paskui ir peteliškę. Siekiant antro švaraus lakšto, apačioje sučirškė skambutis, berniukas greit nusileido laiptais. Už durų stovėjo pusnuogiai kareiviai – jie paprašė degtukų. Kai jie nuėjo, Paulius pažvelgė pro verandos langelius – dabar tie vaikinai neskubiai žingsniavo jo skardžio link. Jie pranyko žalmėje, tačiau vaikas vis žiūrėjo. Klevai šniokštė nuo nestipraus vėjuko, o žolė po jais virpėjo tarsi žema banga. Danguje jau plūduriavo keli pūkiniai debesėliai, popiet jų prisirinks daugiau. Ūmai Paulius pajuto, kad šiandien rašyti jau nebeįstengs. Jis nusikabino žiūronus, kybojusius verandoje šalia senų užgavėnių kaukių ir senų perdžiūvusių rėmų, ir nubildėjo laiptais žemyn. Kiemas buvo tuščias, tik stora moteris melsvais pakinkliais prie hidranto skalavo vyriškus marškinius. Praėjęs prošal, per tamsų dilgėlyną berniukas nubrido prie anų klevų būrio, tada menkų miesto daržų tarplysviu priėjo alksnių krūmus, o tuomet jau žengė kone juosmenį siekiančia šiurkščia žole, kur neseniai nužingsniavo kareiviai.
       Prie skardžio irgi nebuvo nė gyvos dvasios. Paulius atsisėdo į žolę, atsisegė žiūronų futliarą ir, pasukinėjęs okuliarą, pradėjo stebėjimus. Parke, anapus upelės, lakstė dideli ir maži šunes, laipiojo vieni ant kitų; ant plačių suolų, sustingę nuo kaitros, ilsėjosi senyvi vyrai, moterys lėtai stumdė vaikiškus vežimėlius, pačioj upelėj turškėsi vaikiščiai. Dar matė kitus vyrus – šie sėdėjo ant paties kranto ir gėrė tiesiai iš gurklio, leisdami butelį per rankas. Berniukas jau žinojo, kas bus toliau – kai kurie svyruliuodami nueis sau, o koks vienas, lyg užmirštas daiktas, ims ir nuvirs aukštielninkas. Buvo ten ir pusnuogių moterų, visu ilgumu išsitiesusių prieš saulę, bet šitos Paulių nelabai tedomino. Visai neaukštai praskrido sraigtasparnis – ryškiai geltonas lyg didžiulė zvimbianti bitė. Daugiau stebėti lyg ir nebuvo ko, jis parietė kojas po savimi, o žiūronus padėjo šalia į žolę. Kurį laiką taip ir sėdėjo, kol, užgirdęs krūmuose balsus, pasuko ten link galvutę. Vienas balsas buvo moteriškas – jis kažką pasakė greitakalbe, nusikvatojo ir uždainavo. Vėl juokas, tada balsas pasidarė duslus ir viskas nutilo. Vaikas atsigulė ant nugaros, sukryžiavo rankas už pakaušio ir stebėjo dangų. Saulę lyg užuolaidos jau pridengdavo debesėliai, bet ji ir vėl išlįsdavo ir spigino kaip spiginus. Jis prisimerkė, pasivertė ant šono ir pats nepajuto, kaip užmigo, o kai nubudo, saulė jau buvo pasislinkusi gerokai į šoną. Paulius pasirąžė ir nusižiovavo. Per dešimti žingsnių žolėje sėdėjo kareivis, o greta jo – moteris. Vaikas iškart pažino: tai ta kaimynė, kuri skalbė prie hidranto. Pakaitom jiedu žvalgėsi pro jo žiūronus ir krizeno. Kažkaip negražiai krizeno ir žvalgė visai ne miestą, o nedidelę daubą prie tako kalne. Vaikas priėjo prie stebėtojų ir tylėdamas laukė. Tiedu atidavė jam žiūronus, bet dabar juokėsi dar garsiau. Paulius nustebęs žvelgė į juodu – jis prisižiūrėdavo čia įvairiausių dalykų, bet taip juokinga niekad nebūdavo. Eik, eik namo, pasakė jam moteris, vis dar krūpčiodama iš juoko, ir pagrasė pirštu, bet nepiktai. Suspaudęs rankose žiūronus, berniukas pasileido padarže, tačiau ties klevais sustojo. Sunkiai alsuodamas, jis prisidėjo žiūronus prie akių ir nukreipė juos į tą daubelę. Visai nesuprato, ko taip juokėsi moteris ir kareivis. Daubelėje, susivyniojęs į antklodę, krutėjo kažin koks keistas daiktas. Paskui iš jo išlindo moteris ir skubiai pradėjo sagstytis sijoną. Jis išvydo padidintą, neryškų jos veidą – jis Pauliui pasirodė labai gražus. Vaikas net matė, kaip kruta moters didelės lūpos, jį kažin ką skubriai šnekėjo. Jis vis žiūrėjo, kas ten darosi, ir mąstė, kodėl jam visiškai nejuokinga, tik staiga pajuto nudiegiant ausį ir plonu balseliu riktelėjo iš skausmo. Atsigręžęs išvydo piktą kareivio draugužės veidą, nusigando ir per svogūnų bei pomidorų lysves nukūrė namo.
       Kai pagaliau parėjo tėvas, berniukas sėdėjo fotelyje ir skaitė seną storą žurnalą: ,,Laikas, deja, nuginčijo šiuo požiūriu ir T. S. Eliotą. Jei atmesime romanistų bandymus pritaikyti mitinį metodą daugiau dekoratyviam tikslui, kaip kad palyginti neseniai pritaikė ji A. Moravija „Paniekoje“ arba Dž. Apdaikas „Kentaure“, nedaug berasime XX a. romano istorijoje mitinio metodo pasekėjų“. Buvo visiškai neįdomu, bet jis apsimetė įdėmiai skaitąs, kol neiškentęs bugščiai pakėlė akis, tačiau tėvas tik nusišypsojo, plekštelėjo Pauliui per petį ir nieko neklausė apie diktantą. Vaikui pasidarė keista ir drauge neramu – ko jau ko, bet diktanto tėvas niekuomet neužmiršdavo patikrinti! Skaityk, skaityk, tepasakė jis, net nežvilgtelėjęs, ką sūnus turi rankose, ir žengė svetainėn. Vaikas pervertė dar daug puslapių – kokie niekai! Tėvo diktantai būdavo kur kas įdomesni. Kad ir šis – apie rujukus, olandus ir mėnesieną be lakštingalos. Pasilipęs ant kėdės, jis išsitraukė enciklopedijos tomą ir susirado vietą, kur buvo rašoma apie dangaus kūnus – planetas ir žvaigždynus, kometas ir ūkus. Berniukas įknibo į naują tekstą, bet svetainėje netikėtai pasigirdo balsai. Nustebęs jis žengė į ją ir sustojo tarpdury. Nuo stalo pakilo tėvas, jis tebesišypsojo – draugiškai, bet tarsi kažko sutrikęs. Eikše, eikšen, Pauliuk, kvietė jis. Bet vaikas kaip kurčias tebestovėjo tarpdury ir žiūrėjo į užstalę: ten sėdėjo graži moteris, ji irgi šypsojo. Paulius pažino ją išsyk – čia gi toji, kurią mačiau daubelėje pro žiūronus! Jis krūptelėjo, tarsi vėl pajutęs nudiegtą ausį. Bet ko suvirpėjo, iš kur tasai virpulys ėmėsi, jis nesuprato. Tik pasidarė baisu. O moteris šypsojo jam dar plačiau ir maloniau nei tėvas. Vilkėjo ji gražiais vyriškais marškiniais ir plačiu drobiniu sijonu – daili moteris, nors jau ir nebe jauniklė. Gal to jos gražumo ir buvo baisu? Ji atsistojo, priėjusi paėmė Paulių už rankos ir jau rengėsi jam kažką sakyti. Tik jis atšoko ir spruko pro duris į verandą. Tvenkiantis ašaroms, čia sustojo prie langelio. Girdėjo, kaip moteris garsiai kalba, o tėvas ją tyliai ramina, bet pašnekesio jis nesiklausė. Lauke jau temo. Kieme prie medinio stalo keli vyrai rūkė ir mušė domino, šniokštė hidrantas. Pas tėvą pagalvojo jis, retai teateina svečių. Bet moterų visgi dažniau negu vyrų. Moterų ir vyrų, taip jis ir pagalvojo.
       Kai visai sutemo, prasidėjo saliutas. Dangus iškart nušvito iš kelių pusių. Į verandą užėjo tėvas ir atsistojo šalia. Jiedu dažnai iš čia stebėdavo saliutus, balsiai skaičiuodami spalvotų raketų salves. Po paskutiniosios Paulius guldavosi miego. Tėvas ir dabar pradėjo skaičiuoti: pirmoji... antroji... trečioji... Ir tik ištaręs ,,penktoji“, staiga susivokė, kad skaičiuoja vienas.
       – Kas atsitiko? – nustebęs klausė jis. – Kodėl tu tyli?
       – Aš nežinau, tėte, – rimtai atsakė vaikas. Tėvas gerai suprato, kad jo sūnus dar neišmokęs meluoti, bet tarsi ką pajutęs, nieko daugiau neklausė. Kai užgeso paskutiniosios salvės kibirkštys, tėvas kimstelėjusiu balsu pasakė:
       – Rytoj išvykstam, Pauliau. Skrisim prie jūros. Man jau prasideda atostogos, tu žinai. Julija skris su mumis. Ta... moteris.
       Naktį berniukas nubudo. Veikiausiai todėl, kad dieną buvo gerokai numigęs prie skardžio, žolėje. Jis girdėjo, kaip laiptais leidžiasi tykūs žingsniai, o paskui dar tykesni kyla viršun: suprato, kad tėvas išlydėjo viešnią ir grįžta atgal. Kai viskas nutilo, jis dar kiek pagulėjo, paskui staiga atsikėlė ir basas, vienmarškinis nutipeno į verandą. Pro visus jos langelius tvieskė nepaprastai šviesi mėnesiena. Paulius prisiminė keistą vakar dieną – šaligatvį, sudaužytą pieno butelį, dėžių krūsnį prie daržovių parduotuvės... vaizdus nuo kalno... daubelę pusiaukalnėje... Paskui viešnią, saliutą... Jo žvilgsnis visai netikėtai užkliudė verandoje kabančius žiūronus. Net sidabrinis firmos ženklas ryškiai švietė ant jų futliaro – toks skaistus buvo šiąnakt mėnulis. Tarsi pastūmėtas jis pasistiebė, nusikabino žiūronus ir, nustatęs ryškumą, atgręžė juos į pilnatį. Jis aiktelėjo lygiai kaip vakar prie skardžio, kai moteris suko jam ausį. Aiktelėjo iš nuostabos – mėnulis dabar pasidarė visai nebepanašus į save! Dabar jis panėšėjo į seną monetą nudilusiais kraštais, o jo vidury ryškėjo keistos figūros. Šaltutėlių verandos grindų vaikas nebejuto – vaizdas jį pakerėjo! Dabar jis ten, tarp kalnų keterų aiškiai matė susipynusius kūnus, matė slėnius ir saulės nutviekstus plotus. Jam paskaudo akys, ir gal dėl to kūnai pradėjo krutėti, rangytis, lygiai kaip anie dieną, o kalnai krūpčiojo ir mirgėjo. Paulius paleido žiūronus iš rankų, jie tyliai dunktelėjo ant grindų. Įbėgęs į tėvo kabinetą, vaikas klyktelėjo:
       – Tėte! Tėte! Eikš, eikš greičiau!
       Kai tėvas persigandęs pašoko iš guolio, sūnus stvėrė jį už rankos ir su nevaikiška jėga nusitempė verandon.
       – Tu pats pažiūrėk! – jis apgraibom surado nukritusius žiūronus ir įspraudė juos apstulbusiam tėvui.
       – Žiūrėk! Žiūrėk! Į mėnulį žiūrėk!
       Tėvas pagaliau susivokė. Jis pažvelgė į tokį pažįstamą mėnulį ir tik dabar paklausė:
       – Pauliuk, kas atsitiko? Kas?
       Žiūronus jis tebelaikė rankose.
       – Tu pro žiūronus žiūrėk! Pro žiūronus!
       Ir kai tėvas pagaliau prisidėjo juos prie akių, berniukas nekantraudamas sušuko:
       – Ar matai? Ar matai?
       Gal keista, o gal visai nekeista, bet pro žiūronus tėvas į mėnulį pažvelgė pirmusyk per savo keturiasdešimt septynerių metų gyvenimą. Ir jam išlakstė visi miegai – apstulbęs jis nebegalėjo atitraukti akių nuo taip išdidėjusių kraterių, kalnų, mėnulio dykumų.
       – Viešpatie, – sukuždėjo jis. – Viešpatie, kokia grožybė!
       Jis visai ir užmiršo greta stovintį sūnų, kuris basas glaudėsi šalia jo ant cementinių grindų ir užvertęs galvą, plačiom iš siaubo akim žiūrėjo į jį. Jis ir pats užmiršo, kad stovi basas ir vienom glaudėm.
       – Viešpatie, jau garsiai ištarė tėvas, – aš gi nieko apie tai nežinojau!
       Kai apsistoję pajūry, jie susidėliojo daiktus kur parankiau, tėvas netrukus pasigedo žiūronų.
       – Nejaugi pamiršau? – sumurmėjo jis.– Taip ir yra.
       Jis dirstelėjo į berniuką, bet šis ramiausiai žvelgė pro langą, kurį visą užstojo akacijų gyvatvorė ir kuplūs kaštonai. ...Dar prieš išskrendant, vaikas nutykojo progą, ištraukė žiūronus iš kelionkrepšio ir nukūręs prie skardžio, sviedė savo brangiausią žaislą žemyn...
       Sugrįžus namo, žiūronai neatsirado, ir tėvas pradėjo nujausti, kas jiems atsitiko. Bet nieko neklausinėjo, laukė, kol Paulius pats neištvers. Namuose lyg ir nusistovėjo sena tvarka – tėvas vėl kurpė išmoningus diktantus, o sūnus stropiai rašė: ,,Pro didinamąjį stiklą aiškiai pamatysime, kad snaigės toli gražu nevienodos“. Buvo nuobodu.
       Bet vieną dieną tėvas atsitiktinai, o gal ir tyčia parašė tokį sakinį iš vienos Ivano Bunino knygos: „Ir vėl stojo mėnesėtos naktys, ir aš jau buvau sugalvojęs visai nemiegoti naktimis – gulti tiktai tekant saulei <...> paskui klaidžioti po parką, žiūrėti į Uvarovų sodybą nuo tvenkinio užtvankos... Dieną ant tos užtvankos dažnai stovėdavo moterys ir merginos ir, pasilenkusios ties dideliu ir plokščiu akmeniu <...> stipriai ir dailiai velėdavo šlapius marškinius <...> pasikaišiusios sijonus virš...“
       Tądien tėvas užtruko, parėjo vėlai ir berniuko nerado namuose. Kaimynų vaikai, kuriuos jis apėjo, pajutęs nerimą, irgi nežinojo, kur galėjo dėtis Paulius.
       Dieną buvo nulijęs lietus, bet vakarop pakilęs vėjas išsklaidė debesis. Netekęs vilties, tėvas nuėjo prie skardžio, veikiau kojos jį ten nuvedė. Apačioje žibėjo miestas, judėjo mažos švieselės: automobiliai. Jis garsiai ir beviltiškai šaukė sūnų vardu. Pačios kojos jį, išsekusį ir apdujusį, parvedė namo. O gal ne kojos, instinktyvi nuojauta, kad Pauliaus reikės ieškoti tol, kol...
       Paulius miegojo susirangęs didžiajame fotelyje – purvinas, nenusiavęs, nubrozdintu veidu, su dideliausia mėlyne ant dešiniojo kelio. Trumpos džinsinės kelnaitės irgi buvo molinos, apkibusios žole.
       Vyras susitvardė. Nežadino sūnaus, užmetė ant jo pledą ir, atidaręs langą, pirmą kartą po penkerių metų vėl užsirūkė. Taip ir stovėjo rūkydamas prie lango, sustingęs it kaulas. Tik kartais krūptelėdavo nuo labai tolimos perkūnijos grumėjimo. Skardis, skardis, per sunkų miegą kelissyk sušnabždėjo berniukas, bet tėvas šito negirdėjo. Tik kai pradėjo brėkšti, jis nuėjo virtuvėn, užsikaitė kavos ir šviečiant blausiai virtuvės lempai pradėjo kurpti naujo diktanto tekstą: „(Diktantas šeštadieniui.) Išdavystė. Staiga atėjo pavasaris. Nudžiūvusioje kiemo guoboje anksti pragydo strazdas, žvirbliai su sieksniniais šiaudais lindo po stogo lataku, o kanceliarinių parduotuvėlių vitrinose pasirodė raudoni ir geltonai dryži vilkeliai ir blausiai blizgantys stiklo rutuliukai...“

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Berniukų internatas

       Ant dideliausio autobuso lango visu sparnelių ryškumu švietė prisiplojusi peteliškė. Berniukas zulino langą rausvu pirštuku, kad šis net cypė, ir garsiai kartojo:
       – Baterflai! Baterflai! Baterflai!
       Ir atsigręžęs į mus paprašė:
       – Tetuk, a? Išmokyk mane dar kokio reto žodžio!
       – Fekalijos, – atsainiai metė tėvas ir tarsi kaltai nusišypsojo.
       Berniukas vėl pradėjo trinti stiklą aplink spindintį negyvą vabzdį ir prapliupo:
       – Fekalijos! Fekalijos, fekalijos! Baterflai!
       – Gana, Pranuk! – nepiktai sudraudė jį tėvas ir grįžtelėjo į mane: – Žinot, labai gabus vaikas. Tik užgirs kokį retą žodį, kaipmat įsimena. Arba koki dainos tekstą. Gaila, kad ligotas, šiaip...
       – Ką šiaip?
       – Nieko... Kokia rūkuota dienelė, ar ne? O dar valanda kelio! Ne, pusantros.
       Prakaulus jo veidas, knerpta nosis, net žilstelėjusios žandenos dvelkė (o gal švietė?) niauria vidine ramybe – veikiau išdidoku uždarumu, bet vyriškis buvo kauštelėjęs, tad nesivaržydamas pasakojo apie sūnų, nė žodelio neužsimindamas apie save. Tokių pasitaikydavo sutikti ir anksčiau: dažniausiai tai būdavo nekenksmingi, netgi malonūs žmonės, ir tik, kaip sakoma, susidėjus aplinkybėms, jie ūmai pasidaro pikti ir net žiaurūs. Malonūs pašnekovai bet kuria tema, paslaugūs, jei tai nieko nekaštuoja, bet bene didžiausias tokių pranašumas, kad jie visai nemėgsta pasakotis apie save, nutyli savo negalias, ydas ir svetimas moteris. Todėl jiems daug ką gali atleisti ir, netikėtai susitikus, bendravimas su šios rūšies vyrais veikiau malonus nei įkyrus ar varginantis. Jau artėjantys prie pusšimčio metų, jie vis dar rengiasi pagal madą, nebijodami atrodyti juokingai, ir keista – dažniausiai tai jiems neblogai sekasi.
       – Fe–ka–li–ja! – skandavo Pranukas. – Fe! Ka! Li! Ja!
       Jis patenkintas susiraukė, peštelėjo žandeną ir pasakė man:
       – Girdėjau, vėl brangs degtinė? Kaip jūs manot?
       Gūžtelėjau pečiais ir atsakiau, kad tikrų žinių neturiu, bet visko gali būti. Argi pirmas kartas?
       Autobusas stabtelėjo penkiolikai minučių. Bent jau taip paskelbė konduktorė, graži apkūni moteris rūdžių spalvos plaukais. Tokia galėtų dirbti ir rajoninio viešbutuko administratore ar panašios įstaigos barmene. Bet man kas darbo! Daugelis išlipo papešti dūmo. O žandenos pasakė:
       – Jeigu nieko prieš, eime alaus. Čia pat. Aš statau. O vaikui paimsim sulčių.
       Jis siurbė alų į tirštus ūsus ir sugebėjo kartu dar ir šnekėti:
       – Mudu buvom prie jūros, Latvijoj. Juk žinot Jūrmalą? Aišku, žinot. Pranas išmoko gal trisdešimt naujų žodžių! Imunitetas, paradoksas, bakalauras, buferiai (čia jis sukrizeno), nonsensas, kloaka... ir taip toliau. Kaip manot, pravers jam tie žodeliai gyvenime? Pravers! Jam tik vienuolika, o arsenalas – oho!
       Vaikas, priplojęs nosį prie stiklo, jau iš tolo rodė mums grimasas. Buvo tvanku, bet laukan jis nelipo. Tėvas nešė jam butelį limonado. Nors jiedu grįžo iš pajūrio, Pranukas buvo pablyškęs, tačiau guvus. Betgi ir vasara kaip nevasara.
       – Dabar vėl į internatą. Bet nieko! Aš jį pamokiau, kur spirti, jei kibs vyresni bernai... Žinot, tuose internatuose pasitaiko tokių mažamečių monstrų. Nuo mažumės tenka pratinti prie kraujo. Daviau jam paskaityti ,,Musių valdovą“. Skaitėt, žinoma. Ne viską jis ten suprato kaip reik, bet vis dėlto. Irgi pravers.
       Mudu užgesinom cigaretes ir žengėm prie tamsiai raudono ,,Ikaro“. Šiltas rūkas palengva jau skydo, bet jutai, kad diena bus slopi, nesaulėta.
       – Ten, Majoruose, sykį matėm kruvinas muštynes. Diena, tiesiog pliaže. Pranukas iš pat pradžių suglumo, persigando, bet aš stipriai laikiau jį už rankų – akių neleidau užsidengi Tesipratina! Vienas gruzinas, o gal osetinas, kur ten supaisysi tuos juodžius, pyst, ir išsitraukė peiliuką! Ne ne, kraujai ten pylėsi, tik iš nosių. Cha!
       Kažką dar prisiminęs, jis tyliai susijuokė, tada atsiprašė ir jau rimtai tarė:
       – Ir žinot, kitądien jis pradėjo zyzti, kad ir jam nupirkčiau tokį pat peilį! Einam, sako, susirasim tą gruzą, ir tu, tėtuk, man nupirksi. Nupirkau – už du rublius, kriaunos kaip lapė, su viena geležte. Jokie žvėrys auklėtojai prie šitokio neprisi... kabins! Nebent vyresni bernai atimtų. Bet va, žiūrėkit...
       Jis nusigręžė nuo autobuso. Vyriškio delne gulintis daiktelis buvo labai panašus į dujinį žiebtuvėlį, tik gerokai stambesnis.
       – Pirkau iš vieno jūreivio už dešimkę. Matot, jei tave užpuola koks valkata, girtuoklis ar šiaip asocialus elementas, tu tik nuspaudi va štai šitą vožtuvėlį, ir į užpuoliko akis iškart trykšteli speciali srovelė. Išsyk atjungia! Sako, pusvalandžiui, o jei gerai pataikysi, tai ilgesniam laikui. Atsisveikindamas norėčiau vaikui padovanot. Pravers... Vargšas berniukas! Nuo mažens buvo gležnas, į motiną amžinatilsį...
       Riedėjome toliau. Pušynas dunksojo rūke, balkšvos jo gijos vyniojosi apie kamienus, žemąsias šakas ir kadagius.
       – Gal jūs padovanotumėt tą ginklą man? – paprašiau. – Arba ne, parduokit! Aš irgi visai nemoku muštis, o dažnai vėlai tenka grįžti namo.
       Jis suraukė kaktą ir pakraipė galvą. Abejojo, bet mačiau – mielai padovanotų, ir drauge tėviškai nerimauja dėl Pranuko likimo internate.
       – Na taip, – sumurmėjo jis. – Kiekvienam gali atsitikti kokia nelaimė... Nors čia parašyta – matot, prancūziškai, angliškai ir ispaniškai, kad po pusvalandžio niekšas vis dėlto atsigauna. Kažkur skaičiau, kad Prancūzijoj tokį daiktelį nešiojasi kiekviena moteris. Tikriausiai ne vien Prancūzijoje! Žinot ką. Šekit. Šekit šekit. Pinigų nereikia. Mudu čia taip gražiai šnekučiuojam. Imsiu kada ir išgirsiu, kad žmogus atsigynė nuo galvažudžių tokiu va flakonėliu!
       Jis garsiai nusikvatojo, paskui palinko prie pat mano ausies ir tylutėliai pasakė:
       – Aš turiu dar porelę...
       Nuo vyriškio dvoktelėjo kažkokiu viskio, kalvadoso kvapeliu, o gal paprasčiausia namine. Dovanėlę paslėpiau švarko kišenėj.
       – Fekalija! – nei iš šio, nei iš to kiauktelėjo Pranukas ir skiausčiu delnu kirto į sėdynę priešais save. Dvi merginos atsisuko į jį ir kiek sutrikusios nusišypsojo.
       – Truputėlį jau esu mokęs jį gintis, – paaiškino vyras. – Tik delniukai dar gležni. Nieko, kitą vasarą... Ak! – atsiduso jis. – Tokį vaikelį reikėtų mokyti jodinėti, fechtuotis, plaukti... jei norit, net eiles rašyti, o tenka mokyti savigynos ir retų žodžių. Neteisybė, a?
       Žinojau tą kryžkelę, kur jiems reikėjo išlipti. Jau ir artinomės prie jos. Graži kryžkelė: aplinkui vienas miškas, iš nužievintų rąstelių pastatyta erdvi stoginė keleiviui atsipūsti ar pralaukti darganą. Tokios dabar jau neretos mūsų pakelėse ir nebe taip krinta į akį. Man šita kryžkelaitė itin jauki ir maloni – tiesiai šauna plentas, o į šonus eina miško vieškelis –į kairę ir į dešinę.
       Kaip vyriškis nusidžiaugė, kad ir aš ten išlipau! Teisybė, mano kelias ėjo į priešingą pusę. O bendrakeleiviams kryptį rodė medinė, lietaus ir saulės jau išblukinta rodyklė: „MOKYKLA INTERNATAS – 2,5 km“.
       Buvo labai tyku it prieš lietų ir tvanku. Vyriškis kone primygtinai prašė, ir aš sutikau kiek pasėdėti pastogėje sykiu. Niekur, tiesą sakant, labai ir neskubėjau. Nusimetėm švarkus, užsirūkėm, jis iš geltono portfelio gelmių ištraukė ir vylingai pateliūskavo didelį matinį butelį. Pranukas tuoj nusilaužė pušies šaką ir pradėjo įnirtingai kapoti perdžiūvusias dilges, bet šitas darbas jam greit įgriso – sunkiai alsuodamas vaikas įsitaisė šalia mūsų ir klausėsi, ką šneka tėvas.
       Blykstelėjo saulė. Iš porų sunkėsi permatomi prakaito lašai ir tekėjo vyro veidu. Pranukas pasistiebė ir kažką šnibžtelėjo tėvui į ausį. Šis tvardydamas šypsnį skubriai žvilgtelėjo į mane, bet tučtuojau surūstėjo ir pagrasė vaikui pirštu.
       Atsisveikinau. Eiti turėjau nearti. Tėvas man paspaudė ranką, o sūnus sėdėjo nudelbęs akis ir tingiai mataravo kojom...

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Ėjom tylėdami ir greitai

       Kada tik beeidavau prošal, berniukas visąlaik būdavo lange. It koks paveikslas – žvelgdavo pro tą langą nekrustelėdamas ir net nemirkčiodamas. Ilgą laiką nekreipiau į jį jokio dėmesio, pražygiuodavau į savo darbą, ir tiek. Bet, žinot, kasdien matant tą patį nejudrų veidą – gražų vaikišką veiduką – norom nenorom imi ir įsidėmi jį. Tad vėliau praeidamas kartais šyptelėdavau vaikui ar net pamodavau ranka, bet jis tarsi nė nepastebėdavo tų šypsnių ir mostų. Žvelgdavo kažkur virš mano galvos iš savo pirmojo aukšto tarsi užburtas princas. Sykį neiškentęs sviedžiau į jo langą purią sniego gniūžtę – jis krūptelėjo, atšoko nuo stiklo, paskui greit papurtė galvą ir vėl prigludo.
       Kiek galėjau pastebėti, visuomet būdavo švariai apsirengęs, glotniai susišukavęs (ar sušukuotas?), plaukai tvarkingai pakirpti – tamsūs ir lygūs. Nežinau, kodėl jis mane erzino. Nutariau nekreipti į jį jokio dėmesio, bet sykį vogčiom žvilgtelėjęs supratau, kad jis manęs tiesiog nemato, kad jam visai nereikia atsitiktinės mano draugystės ar užuojautos. Kodėl užuojautos? Ogi dažnai dingtelėdavo, kad vaikas galbūt luošas, negali vaikščioti ir tasai langas jam yra langas į pasaulį tikrąja prasme. Kitų jo namiškių lange niekad nematydavau, betgi ir mano tarnyba prasidėdavo vienuoliktą ryto, kai visas miestas jau stovėdavo prie staklių, linkdavo prie konvejerių, aiškindavosi darbo santykius ir t. t. Tik jeigu jis ligonėlis, tai tikriausiai turėtų džiaugtis praeivio dėmesiu, juoba kad praeidavau kasdien tuo pačiu metu.
       Kurį laiką lange jo nebemačiau, buvau ir beužmirštąs, bet po keleto savaičių berniukas vėl rymojo ant savo palangės. Dabar jis man kažkodėl pasirodė panašus į kokią senutę, ką tik atkilusią iš nugriauto vienkiemio į baisų miesto bestiariumą, nieko čia nepažįstančią ir bijančią išeiti net į kiemą, kad nepasiklystų. Tik dingtelėjo, jog dabar berniukas lyg ir pagyvėjęs, net kiek įdegęs saulėje. Jis, rodės, vos vos šyptelėjo man gudriai kaip senis ar sąmokslininkas. Bet veikiausiai taip tik pasivaideno. Kitądien plačiai pamojau ranka, o jis vėl nė krust.
       Tegu. Bet man jau senokai krebždėjo mintelė – užeiti į tuos namus ir paklausti – nagi sakykit, kas yra berniukui? Kodėl jis toks? Kodėl jis taip? Tik nebuvo progos, veikiau dingsties. Kaipgi būčiau galėjęs prisistatyti jo namiškiams? Aš draudimo agentas? Elektrikas? Žiurkių ar tarakonų nuodytojas? Paika!
       Niekam apie berniuką nepasakojau, užtat matyt, man taip ir rūpėjo.
       Atpažinau jį miesto parke vieną vaiskią, dar vasariškai šiltą ankstyvo rudens dieną. Ne, tai jis mane atpažino! Truktelėjo motiną už rankos, toji pasilenkė, ir jis kažką kuštelėjo. Dar jauna moteris skubriai dirstelėjo į mane, tada timptelėjo vaiką kiton pusėn ir abu dingo man iš akių. Viena ,,mįslė“ buvo įminta – berniukas sveikutėlis, gražiai nuaugęs, duotum jam devynerius, o gal ir dešimt metų.
       Daugiau nebekreipiau į jį dėmesio. Tikriausiai motina augina jį kaip kambarinį šuniuką, neleidžia net kieman, kad nesusipurvintų, neužsikrėstų nuo šunų ir kačių, ir draudžia vestis namo draugelius, jeigu tik berniukas jų turi. Tokie vaikai paprastai užversti brangiais žaislais, tad ko gi jis prilipęs prie to lango, pro kurį tesimato vijokliais apaugusi blokinio namo siena? Juk pro virtuvės langą, kuris išeina į kitą namo pusę, jis galėtų aprėpti nemažai – toly dūlavo miškas, kiek artėliau ėjo žvyrkelis, kuriuo riedėdavo mašinos, o kartais ir koks vežimas, traukiamas arkliuko.
       Taigi dabar droždavau net nepažvelgęs į tą langą, kol vieną sykį visai netikėtai užgirdau visai tylų: „Ei, palaukit...“ Net krūptelėjau! Langas buvo praviras (neregėtas dalykas!), o berniukas, iškišęs pro jį galvą, mojo man prieiti. Tai bent naujiena! Priėjau, žinoma.
       – Klausykit, – droviai pasakė vaikas, – ar jūs labai skubat?
       Dėl tokio nepaprasto įvykio buvau pasiryžęs niekur neskubėti.
       – Gal nelabai, – atsakiau, – o ką?
       – Tai gal jūs iškeltumėt mane pro langą?
       Namas mat buvo šlaite, tad ir pirmas aukštas – nežemai. Aišku, kiti jo bendraamžiai iš tokio aukščio šokinėtų kaip žiogai.
       – O kam?
       – Pasakysiu, kai iškelsit, – sugudravo jis.
       Nežinau, kas man šovė į galvą. Juk skubėjau į tarnybą, buvau sutaręs susitikti su žmogum, kuris dar vakar atvažiavo iš kito miesto. Priėjau prie pat lango, paguldžiau portfelį į žolę ir ištiesiau rankas. Jis stryktelėjo man į glėbį taip smarkiai, kad aš net loštelėjau ir vos išsilaikiau ant kojų.
       Pajutęs po kojom kietą žemę, berniukas pritūpė, paskui susigrūdo rankas į velvetinių kelnių kišenes ir šelmiškai užvertė galvutę į mane.
       – Gerai, – tariau aš, – o kas toliau?
       Jis vėl susigūžė, sustingo, pasidarė beveik toks pat, kokį matydavau lange.
       – Ar nenuvestumėt manęs į mišką?
       Jis mostelėjo mėlynuojančio pušyno link.
       – Betgi mačiau tave su mama parke.
       – A, – tarė jis, – tai visai kas kita! Ledai ir karuselės. Tikram miške tai dar niekad nebuvau.
       Aš užsirūkiau.
       – Ir mano mama rūko, – prašneko jis. Ir vėl tylėjo.
       – Gerai, eime, – apsisprendžiau. – O kada tau reikia grįžti?
       Kaip jis nušvito!
       – Žinot, aš mokausi popiet! Būtų gerai, kad iki pamokų galo grįžtume. Kitaip kliūtų mums abiem!
       Abiem! Nieko sau sąmokslininkas! Pasitaikė graži birželio priešpietė – pats vasaros gražumas.
       – Taigi dabar atostogos. Kokios tau dar pamokos?
       – Ai, užmiršau, – suglumo jis. – Vis tiek reikės pavakare grįžt.
       Lauko keliuku mudu patraukėm miško link – iš pradžių sparčiai, vis dar atsigręždami atgalios, o kai blokiniai namai nutolo ir pasidarė visai mažyčiai, jau nebelėkėm kaip akis išdegę ir per priemiesčio kaimelį, beveik jau virtusį miestu, žygiavom oriai kaip du keleiviai, kurie žino, kad didysis kelias dar priešaky.
       – Žinai ką, – tariau, – čia yra tokia sumauta krautuviukštė. Gal užeinam ir nusiperkam ko užkąsti? Miške, žinai, greit alkis suima. A?
       Jis truputėlį susimąstė, paskui pradėjo įnirtingai raustis kišenėse ir suspaudęs saujoje padavė man krūvelę baltų monetų.
       – Et, – pasakiau. – Pasilaikyk. Išsiversim.
       Berniukas net paraudo, mačiau, kaip virptelėjo lūpa:
       – Tai vienintelė proga protingai sunaudoti mano kuklias santaupas!
       Vos neprunkštelėjau – taip rimtai ir oriai jis pareiškė savo nuomonę. Paėmiau jo pinigus – buvo du rubliai šešiasdešimt.
       Krautuvėlė jau veikė, ir mudu pirkom, ką paprastai perkasi kelio žmonės – duonos, konservų, sausainių. Paėmėm dar kelis butelius pepsikolos.
       – O gal tu nori ir saldainių? Šokolado?
       Jis niūriai ir ryžtingai papurtė galvą: supratau – to gero jis prisivalgo ir namie, o štai kilkių už keturiasdešimt keturias kapeikas tikriausiai nėra net ragavęs.
       Ilgokai žingsniavom švariu sausu pušynu, kol tarp kamienų blykstelėjo nedidelis ežeras: berniukas net išpūtė akis jį pamatęs.
       – Dabar, jei nori, pauogauk, o aš paskaitysiu laikraščius, – pasiūliau jam, išsitiesęs minkštoj žolėj. Ir aš senokai bebuvau miške, ir dar šiokią dieną – nusirėškiau keletą sodrių rūgštynių ir gardžiai jas kramčiau. Berniukas žiūrėjo į mane, tarsi būčiau valgęs gyvą vabalą.
       – Pabandyk ir tu. Rūgštoka, bet nieko. Žemuogės jau gausiai raudonavo, jis greit įgudo jų rasti tarp lapelių. Nugnybau standesnę smilgą ir parodžiau – štai kaip reikia verti uogas.
       Saulė užkaito kaip reikiant, ir aš nusprendžiau išsimaudyti.
       – Tu čia pasėdėk, o aš kiek paplaukiosiu.
       Vaikas tik linktelėjo. Pakrantė buvo smėlėta, atabradas seklus; ilgokai bridau, kol galėjau plaukti. Išlipau atsigavęs ir patenkintas.
       – Gal ir tu nori?
       Mačiau, kad nori, oi kaip nori, bet labai ir bijo.
       – Eime, eime, prie kranto čia visai negilu.
       Kaip jis paskui nenorėjo lipti iš vandens! Stvėriau jį po pažasčia ir nešte išnešiau spiegiantį ir krykščiantį krantan.
       – Dabar apdžiūkim ir pietausim.
       Pietausim! Viską sukirtom – neliko nė trupimo duonos, nė lašo pepsikolos.
       Jis užsnūdo ant mano vasarinio švarko. Aš dar pavarčiau laikraštį ir gal nuo šilumos, miško palaimos irgi užmigau, o kai pramerkiau akis ir žvilgtelėjau į laikrodį, buvo jau gerokai po penkių. Berniukui nieko nesakiau, tik vis raginau greičiau rengtis, autis ir eiti. Bet jis buvo nuovokus.
       – Pavėlavom, – apmaudžiai tarė jis. – Dabar tai bus.
       – O ką tu manai, brolyti, – atsakiau, – ir aš visą dieną nebuvau darbe. Klius ir man.
       Jis kažkaip viltingai pažvelgė į mane.
       – Tik neimk tu į galvą, – raminau jį, bet pats pradėjau kurti visokiausius planus, kaip čia išsisukus, ką reikės pasakyti jo motinai, tai dar nenuvytusiai moteriai, kurią tada mačiau parke su šiuo berniuku. Ir nieko nesugalvojau. Vaiko plaukai dar buvo drėgni nuo maudynės.
       Ėjom tylėdami ir greitai.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Takelis

       Vyriškis kasdien praplaukdavo šią vietą – nedidelį upės pusvingį, statų skardį, paskui atvirą šlaitą su toly tamsuojančiais krūmais, bet takelio niekad nebuvo pastebėjęs. Juk niekas čia negyveno, žvejų takas ėjo pačiu upės kraštu, tai iš kur tasai takelis? Ryto šviesoj jis buvo aiškiausiai matomas: tvirtai išmintas, bet neplatus. Žolėje jis atrodė dulsvas, ėjo tiesiai į šlaitą ir dingo kažkur už pirmo gūbrio.
       Vyriškis išjungė valties motorą, pasitrynė akis, bet takelis tebepilkavo: ėjo nuo pat vandens, rodės, kad kas, išlipęs iš upės, jį ir pramynė. Bet vakar jo tikrai nebuvo, mintyse šūktelėjo vyras, o srovė prinešė valtį kaipsyk prie to kranto. Jis paėmė irklą ir prisistūmė prie žolių, čia srovės nebebuvo, ir valtis plūduriavo kaip didelis plokščias lapas. Po velniais, keiktelėjo vyras, tik šito ir betrūko, kad lipčiau krantan ir eičiau žiūrėti, kur tas takiūkštis veda, tik to ir betruko! Bet išlipo, užtraukė valtį ir užsirūkęs pamąstė: kad man nesivaidena, nėra abejonės, bet kas toliau?
       Jau skraidė laumžirgiai, užuteky šmirinėjo vandens vabalai, jau buvo aišku, kad dieną užšutins kaip reikiant. Ką daryt, galvojo vyriškis, juk čia ne sapnas? Galiausiai smalsumas paėmė viršų, jis numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ir, jausdamas kažkokią pagarbią baimę, lėtai žengė į kalną. Takelis kaip takelis, kitur jis nieko nestebintų, domės nekreiptum į tokį. O šitas? Jokio vingelio, tiesus kaip ištempta virvė. Kaip styga, pasakytų kas nors kitas. Todėl ir kopti nebuvo sunku, bet jis stengėsi neiškrypti iš šios paslaptingos linijos ir žingsnis po žingsnio kilo viršun. Už pirmo gūbrio takelis suko į kairę link jau minėtų krūmų. Jo galo nesimatė, bet galbūt jį slėpė kitas gūbrys?
       Jis sustojo. Pagalvojo, kad baisiausiai kvaila šitaip be niekur nieko lipti iš valties ir minti kažkokį iš po nakties atsiradusi taką. Bet jau negalėjo atsispirti pagundai (taip, jau pagundai!) ir leidosi antrojo gūbrio link. Prieš tą gūbrį dar buvo lomelė, ir čia vyriškis nusigandęs pamatė, kad takelis baigiasi! Tarsi peiliu nurėžtas buvo jo galas. Nė žingsnio toliau. Takelis niekur nevedė! Čia kokia klasta, jis net sugriežė iš apmaudo dantimis, bet tai nieko negelbėjo: aiškiai matei, kad tako galas čia ir niekur kitur! Iš piktumo jis žengė tuos kelis likusius žingsnius ir toje vietoje, kur takas baigėsi, kiek dešiniau, žolėje išvydo taisyklingą plokščią akmenį, keturkampą, gražiai nugludintu paviršiumi. Atrodė, tarsi jį kas būtų ką tik padėjęs. Štai ant jo nutūpė laumžirgis ir vėl sau nuskrido. Vyriškis net susvyravo iš svaigulio, bet susiėmė, pliaukštelėjo kelissyk ranka per kaktą, atsigavo ir pasilenkęs perskaitė iškaltas raides, kurios liejosi į žodžius: ČIA YRA TAVO KAPAS.
       It paklaikęs jis leidosi bėgti atgal į paupį, ir kažkoks balsas jam aiškiai kuždėjo: neatsigręžk neatsigręžk neatsigręžk. Jis neatsigręžė, pargriuvo, vėl atsikėlė, paskui pargriuvo dar sykį ir jau šliaužte prišliaužė tą vietą, kur buvo palikęs valtį.
       Gulėdamas ant pilvo, prie pat vandens jis praskyrė žoles ir aiškiai pamatė, kad valties nebėra. Pati nuplaukti ji negalėjo, o žmonių šiose vietose būdavo taip reta, kad apie juos galvoti irgi būtų buvusį kvailystė.
       Jis atsiduso, paskui tyliai sukriokė ir veidu įkniubo į jau šiltas, saulės nutviekstas žoles.
       Nuo tos dienos vyriškio niekas niekur nebematė.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Play, Tūla, play!

       Play, Tūla, play, kai žara dar raudoniau nutvieskia karmino spalvos Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, bet labiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę tolimą sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškus urvus, nebesilenkdami pakelti pamestų daiktų ir smulkių monetų, kai debesis kybo jau visai arti viršum Bekešo kalno, virš raudonos skardžio atodangos, ir kas, sakyk, kas primins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuose, neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir taip niekam nereikalingą – nereikalingą net šitai lietui pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris štai sustojo virš Bekešo kapo bokštelio, kas, na sakyk, kas?

       Play, Tūla, play, nes tu viena tegali atsakyti į tuos tarsi debesis pakibusius retorinius klausimus – tik tu, nes gamta mieste visada truputėlį iškilminga, bet nebyli. Play, Tūla, aš ateinu į tavo studentišką būstą per nedengtą Vilnelės tiltą, po kuriuo kovo mėnesį kunkuliuoja juodas vanduo, ateinu į tavo langus, į tavo akis, kuriose atsispindi Bernardinų bokštai, ateinu į tavo audinius, tavo kaulų skaidrumą, į tavo pirmykščius nervus, kurie užkliudyti suvirpa ir skleidžia garsą: vėjo šniokštimą, vandens čiurlenimą, žolių šnarėjimą, o kliudomi stipriau, jie skausmingai stiprėja – girdžiu netikėtai pabaidyto žvėrelio cyptelėjimą, kažką atkakliai aiškinantį naktinio paukščio balsą, girdžiu sparnų vasnojimą virš savo veido ir matau akis – amžinai slaptingas naktinio paukščio akis baltame lyg drobulė tavo veide; tavo akis, Tūla, paukščio akis ir debesies akis; aš ateinu mėnesienos šviesoje, mesdamas šešėlį ant praėjusios dienos, ant būsimos dienos, ant miesto, užlūžusį šešėlį metu ir ant Bekešo kalno, kur vis tebekybo tas grasus, audros pritvinkęs debesis...

       ...Tavo būstas prikabinėtas blausių paveikslų su gyvulių bandomis, užverstas dėžėmis su knygom, užrašais, drabužiais, prisiminimais, būstas, kur neveikia vandentiekis, kur senuose bokaluose į kristalus sustingęs vynas, ateinu į tavo pravertas lūpas, už kurių juoduoja burnos ertmė, o tenai slepiasi lėtai tariami žodžiai: tarsi eskalatoriumi jie kyla iš pačios glūdumos, iš pačių stebuklingiausių vietų, esančių tavo plokščiame, kančios, stingulio, ligų ir abejingumo nualintame kūne – play, Tūla, play...

       ...play, Tūla, play, kai aš ateinu vidurnaktį, pritariamai amsint priemiesčių šunims, kai kertu Olandų gatvės magistralę ir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemus it vaiduoklis išnyru Polocko gatvės tiesėje ties Bernardinų kapinėm, savo pėdomis patižusiam sniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį – pro turgų, vaistinę, batų ir žuvies parduotuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, kada visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų atrodo lyg senas miesto planas, nubraižytas ir nuspalvintas kažkokios aukštesnės būtybės, nes virš Bekešo kalno tebekybo tas keistas debesis; jis tikriausiai jau sustingęs, sukietėjęs drauge su savo smėliu, cemento dulkėm, iš lietaus lašų tapo apčiuopiamu negandos simboliu, o aš einu pas tave, nepaisydamas ne tik žvarbos, bet ir kelio nevilties, vėlaus meto, prie tilto turėklų stovinčio aklo žmogaus su mėlynais akiniais; jau nebematydamas tiltų, žengiu į putojantį vandenį ir, slidinėdamas nugludintais akmenimis, ropščiuosi į tavąjį, Tūla, krantą, ir atrodo, kad virš mano galvos auga didžiulis alyvų keras, skinu ir abiejose rankose laikau po didžiulę alyvų puokštę – svaigią, garbanotą, kupiną gyvybės, varvančią sidabrinėmis čiurkšlėmis, ir svyruodamas iš nuovargio einu į baltas dvipuses duris, ant kurių kabo karo kulkų išvarpyta pašto dėžė, play, Tūla, kol aš dar už kelių žingsnių nuo tavęs, tavo balso, tavo kūno skaidulų, play, Tūla, play!

       ...Play, Tūla, kai aš įskrendu pro menkai pravertą langą, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai įsklendžiu tarsi šikšnosparnis, be garso ir be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio žvėriuko kaukolėje: atsargus, kad neišbaidyčiau kitų dvasių, tykančių pasiglemžti tavo kūną, protą, slapčiausias mintis, tavo orumą, ašaras, virpančias lyg upelės banga mažas krūtis, tave visą, Tūla; įskrendu tarsi šikšnosparnis ir, įsikabinęs kojomis į nusklembtą tavo kambario skliautą, klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta šerkšnas ant tavo alveolių, kaip kraujas apsuka kūne dar vieną apytakos ratą lyg planeta amžinybėje, kaip tu, pati nejusdama, kalbiesi su dėžėm, pilnom prisiminimų, mėnesienoje regiu tavo ilguosius kaulus, dubens kaulus, perlamutrinę kaukolę po trumpais plaukais, matau, kaip kažkoks mažas, ryškiai šviečiantis vabaliukas eina tavo pilvu, įkrenta į duobutę ir nebegali iš ten išsikapstyti – toks jis mažas...

       Aš neturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa – svaigi ir vientisa – mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti, todėl su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo gyvo negilaus guolio, regiu, kaip tu per miegus atmeti kairiąją ranką, kaip virpėdamas atsidengia širdies plotas, ir tada, tada visai netikėtai melsva alyvų kekė su dviem žaliais lapais nukrenta tau ant krūtinės, aš sumojuoju sparnais, ir alyvos jau krenta kaip lietus – kekėmis, pluoštais, šakelėmis: žalsvos, violetinės, rausvos, sukepę į žiedų krešulius, būsimos alyvos, žinai, tokios auga sulaukėjusiuose užmiesčio pakraščiuose, kur kitados stovėjo sodybos – pamiškėse, ant suaižėjusių pamatų...

       ...Play, Tūla, play, kol krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam permatomam ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie vos pražiotos tavo burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su rakandais ir prisiminimais, tupia į asotį su vandeniu, paliktu nakčiai, o kitos kekės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, paskui suyra į žvaigždutes, kristalus, į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus. Aš atsikabinu nuo skliauto, neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą – tikriems šikšnosparniams taip niekados neatsitinka! Aš šypsausi, o iš žvėrelio snukio sunkiasi tamsus kraujas. Gulėdamas aukštielninkas ant palangės, aš dar pamatau, kad debesis ant Bekešo kalno staiga krusteli ir neregėtu greičiu švilpdamas pasileidžia tiesiai į mane... Play, Tūla, play!

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Kasparas

       Šiąnakt pas mane vėl atėjo Kasparas. Senokai jau buvo bepasirodęs. Paskutiniukart atslinko naktį, gal apie spalio vidurį. Tą dieną kalendoriuje perbraukiau juodu riebiu kryželiu. O štai šiandien regiu jau gruodžio aštuonioliktąją. Ji ką tik prasidėjo – dabar ketvirtis antros. Ir Kasparas jau čia. Nepraslinko nė mėnuo, ir šit – vėl atsibaladojo! Prakeikimas, prakeikimas, prakei... Gerai tik, kad jau keleri metai gyvenu vienas, tad nei aš kam trukdysiu, nei man kas. Bent tiek gerai... Buvau prigulęs, bet kėliausi atsigerti šalto vandens, ir iškart supratau – Kasparas jau čia! Kaip šlykščiai aš nusikeikiau... Tik žinojau, kad dabar nieko nebepakeisi, – jeigu jau jis atėjo, ilga ir nyki bus šita gruodžio naktis. Virtuvėje uždegiau šviesą ir atsisėdau po lempa. Smilkstant cigaretei, sukau galvą, ką gi daryti? Kasparas stovėjo kažkur už nugaros, o gal tūnojo indaujoje ar susigūžęs lindėjo už maišų su makulatūra. Kas jį, naktibaldą, supaisys! Niekad neateina kaip žmogus ir nesirodo. Tas ir yra bjauriausia – niekas nežino, kada jis užgrius. Anąmet buvo užsukęs gal dešimt kartų, o štai šiemet, nors metai dar nesibaigė, ateina jau dvidešimt kelintą. Tarsi būtų koks dvisavaitis žurnalas.
       – Ei, Kasparai! – tyliai šūktelėjau. Visai tylutėliai. Nė garso. Juk žinojau, kad neatsilieps, o vis tiek šaukiau. Jis jau toksai – niekad nė mur mur, šauksi jį ar nešauksi. Ne, indaujoje jo tikrai nebuvo, nes kai siekiau tamsaus buteliuko su mikstūra, niekas nekrepštelėjo. Šiaip jau, kai artiniesi prie jo ar netyčia primini jam skverną, Kasparas krenkšteli, kosteli ir išsiduoda, kad jis kažkur čia pat, kad budi ir nemiega kaip ir aš.
       Prisipyliau tokios, atseit, raminamai veikiančios žolienės, ir vienu mauku išgėriau, – gal dabar Kasparas dings, pranyks, iššliauš jam vienam žinomais urveliais į savo požemius. Bet ne. Kylant piktumui, pajutau, kad ir jis visas įsitempė, įsiręžė lyg sakydamas – ne, bičiuli, nepasiduosiu! Taip lengvai tu manęs neįveiksi! Bet manyje jau buvo gimęs ir nugalėjęs sprendimas, ir aš tik dusliai nusijuokiau Į jo nematomą veidą – dabar tu man nebebaisus, Kasparai!
       Taip, svety, dabar tu bejėgis! Išsiviriau labai stiprios arbatos, užsimoviau savo senutėles kareiviškas galifė kelnes, įsispyriau į senus pusaulius, o ant juodo nudyžto megztinio dar užsitempiau odinį supleišėjusį švarką – tempte jį užsitempiau, aiškiai buvo man per mažas. Užsidėjau ir juodą kepurę su snapeliu, jos kraštai blizgėjo nuo ilgo dėvėjimo ir įsigėrusio prakaito. Šit kaip, Kasparai! Išeinu mielasai! O tu tūnok sau vienas, kad geras. Arba keliauk pas kūriką Grigolą, esperantininką Razgaitį – kur tiktai geidi. Tavo reikalas, Kasparai, kur.
       Įsikišau vos pradėtą cigarečių pakelį, o raudoną, karštą kaip liepsna arbatą supyliau į stora gelumbe aptrauktą gertuvę – ji tarsi termosas, gėrimas dar ilgai bus karštutėlis. Nieko nepamiršau? A, duonriekis, luistas padinės, svogūnas, lašinių gabalėlis. Viskas, einu. Na, lik sveikas, Kasparai!
       Jis kaip visuomet tylėjo. Tokia jo, pasalūno, mada. Tiktai rakinant laukujės duris, viduje kažkas gailiai cyptelėjo. Aha, pavyko man tave, Kasparai, užrakinti! Puiku – esu žvalus, laisvas ir vienas. Sudie, Kasparėli! Kaip lengvai šįkart tavęs atsikračiau! Žinoma, jei būčiau sėdėjęs virtuvėje, budėjęs, vėres ant siūlagalio savo karstelėjusias vienatvės uogas, tu gal būtum ir pats pasitraukęs, išėjęs be žodžių, kaip esi papratęs, bet tiktai paryčiu. O dabar traukiu sau vienas pašalusia pamiškės gatvele, po kojom (tikriausiai pritariamai?) skamba gruodas, naktis besniegė, gaivi, o kad aplink nė gyvos dvasios, ar verta sakyti? Kur tu dabar, paklaustų koks sutiktas žmogus, bet ne tik dvasių – ir žmonių nėra. Kuo toliau, tuo geriau, kužda nuobodžiai tiesi gatvė – vienoje jos pusėj juoduoja tamsus eglynas, balkšvuoja gelžbetoniniai elektros stulpai, o kitoje proporcingai auga nelyginiai namų numeriai. Štai Nr. 137 – čia gatvelė ir baigiasi, atsimuša į tą patį praplatėjusi eglyną, ir čia prasideda miško vieškelis Grįžtelėjau atgal – ne, žinoma, ne. Kasparas neseka, kur jam! O, pagrūmojau vaiduokliui kumščiu. Pernelyg jau dažnai įjunkai lankytis. Ypač nuo to laiko, kai mirė Izabelė, o netrukus į amžinos medžioklės šalį, matyt, iškeliavo ir jos numylėtinis pinčeris Alis. Šis, tiesa, paprasčiausiai dingo, o vėliau nuo senatvės kur ir nudvėsė.
       Gal neteisūs žmonės, teigiantys, kad gruodžio mėnesį, ypač naktį, miškas visai negyvas. Tačiau netikslūs ir romantiškieji nežabotos vaizduotės jo lankytojai, kurie tvirtina, kad ir tokiu metu gyvybės čia pilna. Miškas tokiu metu gyvas jau savo esimu, jei jau ateini pas jį naktį ir niekieno nevejamas. Kažkokia dvasia (prigimtimi, aišku, panaši į Kasparą) slepiasi už kiekvieno kamieno, krūmo, tūno lomelėse, paskutiniojo karo apkasuose, drevėse ir uoksuose – visur kur tik aptinka neapgyventą ir patogią dvasiai vietą. Tiktai Kasparas yra pavyzdinga namų dvasia – numintų ir nukleiptų pusbačių, įvairiausių buteliukų ir stiklainių, užkaborių, senų baldų ir palaikių drabužių dvasia, o miško dvasios kitokios – jos, be jokios abejonės, laukinės, todėl ir gyvybingesnės, lakesnės vaizduotės, atsparesnės šalčiui ir drėgmei ir, žinoma, ne tokios gailestingos.
       Šitaip mintydamas ėjau neilgai – jutau, kad žingsniuoju Nemuno senvage: gilia, plačia, mišku apžėlusia dauba. Upė čia sruvo prieš daugelį tūkstantmečių, liko tik raguva – spėjama jos vaga. Tolėliau toji senvagė tęsiasi trim siaurais, pailgais miško ežerėliais, čionykščiai juos taip ir vadina – Pirmoji Dailidė, Antroji Dailidė ir Trečioji Dailidė. Apie tą Trečiąją težino tik patys tikrieji – čionai gimę ir augę žmonės, o tokių jau nedaug, ir kiekvieną rudenį jų lieka vis mažiau: tyliai ir beveik nepastebimai jie išeina ten, kur išėjo Izabelė ir Alis. Čia vis labiau įsigali iš kitur atklydę gyventojai storom kišenėm, kurie nors ir pripranta prie vietovės ir mikroklimato, bet saviškiais vis tiek nepasidaro – tokie miško dvasių nepripažįsta, kaip ir jos jų. Tačiau atkileliai miršta kažkodėl rečiau.
       Šit ir pamaniau – ogi imsiu ir nužygiuosiu šiąnakt iki Trečiosios! Paspartinau žingsnį – šviečia gruodžio žvaigždės, skardžiai dreba gruodas, man nereikia tavo, Kasparai, paguodos! Cha! Pirmyn, viens, du, trys! Nors ir atsitiktinai, esu čia gimęs ir puikiai žinau, kur užsiglaudus Trečioji Dailidė. Šalin, Kasparai...
       Jau ėjau Pirmosios Dailidės dešiniuoju krantu. Tiesa, tokių vandenų krantai, berods neskirstomi į dešiniuosius ir kairiuosius, bet jeigu anais neįmatomais laikais Nemunas tekėjo tenlink, kur ir dabar, tai ėjau dešiniuoju. Lūžinėjo stangrios žolės, stagarai, traškėjo po kojom kieti ir šerkšnoti ąžuolų lapai – žengiau tvirtu, vienodu žingsniu ir gan spėriai, tarsi ten, prie Trečiosios, manęs kas lauktų. Vanduo tamsavo – dar juodžiau už mišką. Skyniausi pačiu ežerėlio krantu, pačiu pakraščiu pro tankius lazdynus, dar tankesnes ir kibesnes eglutes, aukštus žolių stiebus, kol priėjau statų kaip siena geležinkelio pylimą.
       Sustojau priešais jį plikoje laukymėje – ne atsipūsti, tik apsidairyti. Žvaigždžių prieblandoje juodasis vanduo blausiai blizgėjo, rodėsi dirglus ir kažkoks piktas – tokio geriau nejudinti, geriau apeiti kaip sužeistą šerną.
       Lengvu kavaleristo žingsniu įkopiau į pylimą toje vietoje, kur jis darė tarsi nedideli lankstą ir buvo kiek žemesnis nei kitur. Sakau, kavaleristo, nors iš kur man žinoti, koks kitados buvo kavaleristo žingsnis? Tikriausiai uolus ir smagus – koks gi dar?
       Perkopęs pylimą prisėdau ant eglės kelmo jau prie Antrosios Dailidės, netoli vandens. Dažnokai čia ateidavom su Izabele ir Aliu. Izabelė, dvasingos ir ramios natūros moteris, mėgdavo rinkti sausas žoles ir balta samana apaugusias šakeles, o Alis vaikydavosi bet kokį menkesni už save gyvą sutvėrimą, ambrydavo ir šernus pajutęs. Bet prie Trečiosios jų niekad nesivesdavau. Juk Izabelė buvo gimusi kažkur lygumų krašte, o Alis didmiesty. O ir ko jiems ten? Žolių ir sausšakių buvo visur apstu, o kirstukų, pelių, voverių, kiškių miške niekur netrūko. Izabelė kartais uždainuodavo, man patiko jos žemas balsas, bet drausdavau ją – neerzink dvasių!
       Pažvelgiau į kišeninį laikrodį – įžiebto degtuko šviesoj jis rodė tiktai pusę trijų nakties. Švis oi dar negreit, Kasparai! Kipšas rautų tave ir tavo viešnagėjimus! Atsukau gertuvės dangtelį, ir karštis nuplikino lūpas. A ta ta! Stemple į vidurius nusruveno šiluma. Vis dėlto gruodis, Kasparai! Uch. Šilčiau. Net dainuoti noris – šiandien galima. Ką čia užtraukus? „Atbėga Karmen raudona suknia, griebkime ją, čiupkime ją! Griebkime ją, čiupkime ją!“ Ne, geriau –„Tyliai tyliai mes einam prie keršto, atleidimo jis gaut nevertas!“ Einam prie keršto, Kasparai! Kam gi atkeršysi tokią naktį? Nebent pats sau... Ak, Izabele. Arba – Isabella. Su dviem ,,l“. O gal Isolabella? Ką gi reiškia Isolabella? Ar tik ne „gražiąją salą“? Nė vienoje Dailidėje nėra nė menkiausios salelės, Isolabella! Sala yra tik netolimam nuo čia Nemune – toks karklais ir gervuogėmis apaugęs gelsvo smėlio pleištas. Alis nuplaukdavo į jį ir lodavo mums, stovintiems krante ant akmenų. Alis. Kažkoks mahometoniškas vardas, gal net per daug garbingas šuniui. Tik nebėr nei Izabelės, nei Alio – ramybė jiems abiem!
       Dar nugėriau karštos arbatos ir stipriai užsukau gertuvę.
       Vėjas, kad ir nelabai smarkus, atginė tuntą nedidelių debesų, panašių į rašalo dėmes ant sugeriamojo popieriaus. Žinojau, kad čia fraktonimbai – greiti ir agresyvūs lietaus arba sniego debesys. Jie, amžinai skubantys dykūnai, pralėkė tarsi žvalgydami, kur čia išberti savo sunkų turinį, ir dingo. Tamsiem vandeny vėl blėstelėjo žvaigždutės. Pakilau eiti.
       Žengiau kone apgraibom, jusdamas tik, kuriam šone vanduo. Oras pasidarė šaltesnis, bet ramus. Tokiom naktim lyg skaidria plėvele apsitraukia pirmuoju ledu ežerėliai, raistai, liūnai, balos – visas stovintis vanduo. Toji perregimo ledo plėvelė, kad ir laikinai, paslepia dumblą, purvą, visokiausios kilmės nuosėdas, ir tik pačiam dugne trūni žmonių ir pačių vandenų juodumas, galima pavadint jį nuodėmėm arba negryna sąžine... Pajutau, kad vandens šalimais nebėr, įtempęs regą, išvydau, kad ir Antroji Dailidė jau baigias – jos gale nujaučiau stovint guotą ąžuolų. Žinojau esant juos ten, beveik mačiau jų sidabrinius kamienus, išraižytus giliais juodais grioveliais. Už jų, šitai irgi žinojau, yra tik vienas, vos vežimu pravažiuojamas keliukas, užgriuvęs išvartom, kuris toliau, gal jau nežinomybėje, nepastebimai įsilieja į nesvarbų plentą. Eidamas kone aklai, netrukus pasiekiau tą ąžuolų būrį; paliečiau vieno žievę – šaltą, šiurkščią, jau aptrauktą akytu šerkšnu... Tarpu ąžuolų buvo kiek šviesiau – nuo erdvės ir nuo sidabrinių kamienų.
       Visgi čia niūroka, kitaip nepasakysi, pamaniau. Tokiose vietose gal nesunku būtų patikėti miglotais reiškiniais, o nežabotos vaizduotės žmogus gali prasimanyti ir visai nebūtų dalykų, jei tik ko nors panašaus jo sąmonėj esama. Dažniausiai esama, nes vaiduokliai gajūs ir paplitę, nors jie ir patys savimi netiki. Tarp maišų, kupinų proto, ir nuobodžių mistikų aš pats sau skyriau mediumo vietą, bet visai nejučia nusmelkė nuojauta, kad laukiu stebuklo. Nužingsniavau pro ąžuolus Trečiosios link. Juk ji čia pat, už ano tankumyno, už ano miško gūbrio. Nors matyti nieko nemačiau, kojos juto, kad miško žemė pamažu kyla. Bet Trečiosios Dailidės vis dar neradau. Tik tankios eglutės, lazdynai, žolės, liauni, kreivi, tarsi ko pabūgę medeliai. Lyg minkštas šviesus metalas po jais driekėsi šarmota paklotė, o aš lanksčiausi, skyriau rankom krūmus, žemos šakutės brūžavo veidą. Žinojau, kad šiose vietose pripratę laikytis šernai – stiprūs, buki sutvėrimai. Apmaudu, dingtelėjo man, kiek kartų esu sau sakęs, kad tą vietą galėčiau rasti užrištom akim! Taip ir padarysiu. Nusirišau šerpę, buvo lygiai taip pat tamsu ir ją užsirišus ant akių. Nagi pažiūrėsim! Taip broviausi ilgai, nors iki mano Dailidės buvo vos keli žingsniai. Nusitraukiau šerpę. Tamsu tamsu. Netikėtai atsitrenkęs į stambų kamieną, užsigavau petį. Akla tamsa – patekau į patį brūzgyno vidurį. Dvasios klaidina, nusišiepiau, bet buvo nei baugu, nei pikta. Žengiau dar kelias dešimtis žingsnių, kol suvokiau išėjęs į kiek erdvesnę vietą. Užverčiau galvą į dangų – jame plaukė neaukšti plieniniai debesys – jų buvo gyva galybė. Ūmai suvokiau, kad ieškomos vietos dabar nieku gyvu nerasiu, bet nelabai nusiminiau. Nėra jokių liudininkų, kad taip atsitiko! O dvasios mane priglaus. Peiliu apgraibom prisipjoviau glėbį dygių, vėsių eglišakių, paklojau jas storo medžio papėdėj ir prisėdau. Galėjau susikurti ir laužiuką, bet kam erzinti padailidės dvasias?
       Nebuvo ir šalta. Ištiesęs kojas, priguliau ant salsvai dvelkiančių šakų. Peties nebemaudė. Tyliai gulėjau ir jutau, kad vis dar kažin ko laukiu. Netgi pats negalėjau pasakyti – ko? Laikrodis rodė pusę penkių ryto. Pati žiemos nakties nykuma. Kaip laikaisi, Kasparai? Atsisukau gertuvę – arbata buvo jau kiek pravėsus, ūžtelėjo vėjas, bet po medžiu jo kaip ir nejutau. Slinko debesys – lėtai, nepaliaujamai, tarsi amžina upės srovė, užgirsdavau, kaip retkarčiais trakšteli šaka. Lyg vėjo šuoras visai neaukštai prašvilpė neišskridusios antys – tarsi kokie naikintuvai! Prisiminęs Izabelę, šaudančią sode į ant šakos pakabintą skardos lapą, aš užmigau ir išmiegojau lygiai pusantros valandos, nes nubudęs iškart pasižiūrėjau į laikrodį. Nubudau ne nuo šalčio – tikriausiai tiek laiko tebuvo skirta mano miegui. Iš pradžių ilgai negalėjau suprasti, kas atsitiko – man tiesiog gėlė akis. Marksčiausi lyg nuo netikėtai apžilpinusios šviesos – ji sklido iš visų pusių, gobė mane ir iš viršaus.
       Viešpatie, sušnabždėjau, viešpatie, sninga!
       Snigo lėtai, pasakytum, taisyklingai, pagal visus pirmojo sniego dėsnius. Gal net taupiai, bet sniego luobelės jau dengė samanas, lapus, plonąsias šakeles, kibo į eglučių keteras. Plevenanti ir plintanti šviesa išryškino kamienus – dabar galėjai matyt gana toli, nors buvo dar labai ankstyvas gruodžio rytas. Koks iškilmingas ir dosnus gali būti sniegas! Tai ir yra lauktasis stebuklas, tyliai šūktelėjau, tai ir yra jis. Tada taip lengvai atsidusau, jog garas, išskridęs iš mano burnos, susivyniojo į permatomą kamuolį, visai baltas pastovėjo akimirką vienoj vietoj ir tarsi dvasia nuplaukė į rytų pusę. Dabar jau žinojau, kur esu. Pro kamienus, už kelių dešimčių metrų, juodavo Trečioji Dailidė. Riktelėjau nudžiugęs ir pateliūskavau pustuštę gertuvę, nuo jos nubyrėjo sausas sniegas. Atsistojęs užsiverčiau ją ir išgėriau vos drungną arbatą, o nudūręs akis žemėn, išvydau žvėries pėdas. Nesupratau tik, kokio gyvūno čia būta – pėdsekys buvau menkas. Kol miegojau, jis buvo priėjęs visai arti, matyt, net apuostė mane ir nusivylęs patraukė savais keliais. Lėkštu šlaitu nusileidau prie mažosios Dailidės. Jos krantai dabar jau baltavo, ir juodas neužšalęs vanduo nuo baltutėlio kranto kontūro nepaprastai ryškiai skyrėsi. Po klevu, kurių čia augo keletas, gulėjo vos apsnigti šuns griaučiai. Priėjau arčiau. Taip, tikrai šuns – šalia kaukolės gulėjo odinis, dar nesupuvęs antkaklis: iškart pažinau jį ir sidabrinę plokštelę. Pasilenkęs pakėliau ją drauge su antkakliu prie akių. Neklydau – sidabre dar aiškiai matėsi gilios įjuodusios raidės: „Alis, paskutinis Bertos palikuonis“. Alis! Štai kur jis surado sau galą! Štai kur!
       Ant baltų šuns kaulų krito dar baltesnis sniegas. Žemė buvo jau per daug sustingus, kad galėčiau Alį tinkamai palaidot... Staiga dingtelėjo, kad ir pėdsakai šalia manęs buvo šuns. Kito šuns, kito, įtikinėjau save, neleisdamas įsisiūbuoti vaizduotei.
       Kai parėjau namo, kūrikas Grigola jau stovėjo ant laiptelių ir rūkė. Mudu pasisveikinome, ir aš paklausiau:
       – Sakykit, Grigola, ar pas jus šiąnakt nebuvo atėjęs Kasparas?
       Labai nustebęs, Grigola pasižiūrėjo į mane. Ak, tiek to. Juk be manęs tik Izabelė žinojo, ką aš vadinu Kasparu – nemigą – kankinančią ir slogią. O dabar žinosiu tik aš vienas. Plekštelėjau Alio antkakliu per kelį ir žengiau į duris.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Šviesotamsa

       Tuo metu jau keldavaus tik pritemus. Rudenį temsta anksti, tad atsikėlus dar ilgai netildavo netolima judri gatvė. Nedegdamas šviesos, ilgai sėdėdavau prie virtuvės lango, rūkydavau prastas cigaretes, įstatęs jas į storą medinį kandiklį, žiūrėdavau, kaip vienas po kito gęsta langai kambariuose: ilgiausiai šviesdavo žmonių virtuvės. Tai toksai keistas ir niūrokas laukimo metas prieš išpuolant pirmajam sniegui. Šviesotamsos, netesėtų pažadų, akistatų, sąskaitų suvedimo ir savigraužos metas. Kokios sąskaitos, su kuo? Kaip visais laikais – su pasauliu, jo žmonėmis, su gamtos bei visuomenės reiškiniais, pagaliau, ar šviesotamsai negana pačios savęs? Vokiečiai ir lenkai, istoriškieji, o ir realūs mūsų kaimynai, šitam paros (gal metų?) laikui turi,
       ko gero, tikslesnius apibudinimus: vokiečiai sako – Zwielicht, o lenkai – szara godzina.
       Sykį, atsikėlęs tokiu metu, kai miestelėnai jau vakarieniauja, nužygiavau pas netoliese gyvenantį pažįstamą skulptorių, ir tikrai – šeima sėdėjo už stalo ir vakarieniavo. Kaip šventieji, pamaniau tada, visai kaip šventieji! Jie kvietė sėstis ir mane, ir aš valgiau drauge su šeima, gėriau skaisčiai raudoną arbatą, o likę tik su šeimininku, rūkėm ir negarsiai kalbėjomės. Kaimynas tikriausiai nujautė, kad esu naktinis žmogus, galbūt nujautė ir tai, kas dedasi manyje dabar, nes pasišovė mane palydėti, imdamasis sykiu ir žilą gauruotą kalaitę, pamiršau egzotišką jos vardą.
       Išėjus lankan, pradėjo snyguriuoti, bet snaigės sutirpdavo, nepasiekę žemės; žvelgiant į tolumą, ryški kaip niekad buvo juodo ir balto riba. Kaimynas palydėjo mane iki slėnio, už jo kilo jau kitas gyvenamasis kvartalas – toks pat vienodas ir prigrūstas namų. Mudu jau buvom beatsisveikiną, kai jis pasakė:
       – Tokiu metu stiprieji palinksta, o silpnieji žūva. – Jis pažvelgė į mane: – Reikia sulaukti sniego.
       Nors ir ne kažin kiek gili buvo jo išmintis, man ji įstrigo, ir, parėjęs namo, aš vėl atsisėdau prie virtuvės lango – į jį vis atsimušdavo ir sutirpdavo snieguolės. Manęs laukė ilga bemiegė naktis, ir aš jos laukiau, nes naktį gyvenau, kaip kiti gyvena dieną. Kai viskas – gatvė, laiptai, kaimynai iš tikrųjų nutildavo, sėsdavau prie knygos, prie kryžiažodžio, bandžiau išversti kelis Pasternako eilėraščius. Gerdamas arbatą, skaitydavau kadų kadės gautus laiškus – į juos dabar bučiau galėjęs atsakyti visai kitaip, tik nė vieno korespondento adresas, deja, nebegaliojo.
       Šviesotamsos laikas seniai baigėsi, dabar gili naktis – užtraukęs aklinas užuolaidas gali įsivaizduoti esąs nuošalioje viensėdijoje, miestuko viešbuty, bet kam to reikia – esi ten, kur esi.
       Kiekvieną tokią naktį galvodavau, kad jau gana: laikas prakęsti dieną su visa jos bjaurastimi, vakare užmigti, rytą pakirdus išvėdinti kambarį, garsiai paleisti trankią muziką, ristele apsukti namą ir, pačiupus naują laikraštį, lėkti ten, kur visi skuba – statyti rytdienos rūmo! Bet su nauja šviesotamsa – ryto brėkšma – aš it negyvas krisdavau į patalą ir miegodavau iki vakaro. Niekas manęs nelankė, neskambino, pašto dėžutė pampo nuo laikraščių ir žurnalų, pagaliau man išjungė elektrą ir telefoną. Kaip aš apsidžiaugiau virtuvės spintelėje radęs ryšulėlį baltų žvakių!
       Žinojau, ilgai taip tęstis negali, laukiau vienokio ar kitokio lūžio, tačiau, atėjus vakarui, keldavausi, sėsdavausi prie virtuvės lango ir žiūrėdavau, kaip vienas po kito gęsta langai, tarsi ten mirtų žmonės.
       Kokios ten dar sąskaitos ar akistatos! Nieko panašaus! Sukeisti paros poliai, ir tiek. Naktis man atpildas, galvodavau, sėsdamas prie popieriaus lapo, kaip kitas sėstųsi vyti virvės.
       Vieną vakarą aš parsinešiau kelis tuzinus butelių alaus, sustačiau juos virtuvėje ant grindų ir gėriau... žiūrėjau, kaip mąžta žmonių gatvėse, kaip jie tarsi dvasios dingsta požeminiame perėjime per gatvę ir, tarsi perėję skaistyklą, it šmėklos išnyra kitoje gatvės pusėje... Stebėjau, kaip kieme duodasi po šalis būrelis išguitų iš namų ar visai benamių šunelių ir šunšunių, kaip debesis pilkų miesto balandžių neria nuo vieno namo korpuso prie kito.
       Į duris kažkas pasibeldė. Skambutis tai neveikia! Beldė vis stipriau ir atkakliau, – nieko nenorėjau įsileisti. Bet daužė ilgai, vienodai, vyriškai, matyt, beldikas juto, kad esu namie. Atidariau. Skulptorius atėjo be kalaitės (štai jos vardas – Fuzi!). Aš suradau antrą bokalą.
       – Dar neišsikapstei? – paklausė jis.
       – Dar ne, – atsakiau.
       – Reik sulaukt sniego, – sumurmėjo jis, ir mudu daugiau apie tai nesikalbėjome.
       Kai jau visai sutemo, uždegiau bene paskutinę žvakę. Užmigau užsikniaubęs ant stalo.
       Nubudau it nutvilkytas. Žvakė seniai buvo sudegusi iki galo. Vienas sėdėjau virtuvėje. Galvoje stukseno mažyčiai plaktukėliai. Kas gi atsitiko? Jaučiaus kaip niekad pailsėjęs ir blaivus. Dairiaus nieko nesuvokdamas, tada vienu mostu atitraukiau užuolaidą ir užsimerkiau nuo šviesos – oras baltavo, virpėjo, sukosi, krūpčiojo, zvimbė – sniegas krito tirštas, bet sausas – nemačiau nei namų priešais, nei gatvės, viskas aplinkui gaudė – tyliai ir pastoviai.
       Supratau, kad baigta. Kad pasibaigė dar vienas periodas, o gal gyvenimo sluoksnis. Spustelėjau mygtuką, ir palubėj iškart įsižiebė lempa. Tedega, palikau ją ramybėje. Išėjau į lauką žvalus, kaip visi rytmečio žmonės, ir tik apypiete, priėjęs tolumoje dunksantį mišką, suvokiau, kad visa turės kada nors pasikartoti, kaip kartojasi metų laikai ir metinės šventės. Kaip potvyniai, gimimo ir mirties metinės, kaip pakylėjimas ir neviltis. Jei ne man, tai kam kitam tai pasikartos.
       Čia tik sniegas, kartojau sau, nebijok. Miško kelyje mane aplenkė nedengtas sunkvežimis – jo kėbule rudavo naujas karstas. Prie kabinos, plikomis rankomis įsitvėręs į bortą, sėdėjo į skrandą susigūžęs žmogus. Akimirką mūsų akys susitiko – nieko jose neišvydau.
       Čia tik sniegas, kartojau sau, tik sniegas...
       Čia tik sniegas.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Aklavietėje

       Plyšta galva, šleikštulys gerklėj, tai krečia šaltis, tai pila bjaurus prakaitas – uch, prakeiktas šeštadienio rytas! ... Simas nekenčia viso pasaulio, bet, dunksint smilkiniams ir, rodos, jau visai stojant širdžiai, puikiai supranta, kad tik pats save baudė jau gal dvi savaites kasdien – sekino, alino... Akyse sutavaruoja, suima neapsakomas pasibjaurėjimas viskuo aplink, vėl nutirpsta kairioji ranka, sprandas, jis su didžiausiu vargu prisiverčia atsikelti, svyruliuodamas eina į virtuvėlę, atsuka čiaupą, laukia, kol vanduo bus tikrai šaltas, stato kriauklėn didelį baltą emaliuotą puoduką, įberia į jį porą šaukštelių sodos, užpila ją actu ir vandeniu – mišinys sušnypščia: tykšta aštrūs, kone kieti pursliukai, jis godžiai geria ir šią akimirką tvirtai tiki, kad gana kvailių, daugiau nebegers, nes tiesiog jau visai nėr sveikatos – niekados daugiau nebegers! Taip pasiryžęs, užsirūko, bet jau nuo kelių dūmų jį pradeda tąsyti – Simas riaugėja, žagsi, drykteli balkšva seilė, iš užputusių bespalvių akių rieda ašaros. Niekados! Juk tris mėnesius negėrė nė kaušo alaus. Nė kaušo! Nors vasara buvo tvanki, o nuo sulčių tik dar labiau troškino. Ir šit prieš geras dvi savaites gatvėj susimušė kaktom su draugeliu, veikiau senu pažįstamu, su kuriuo kažkada nuomojosi kambarėlį netoli geležinkelio stoties. Tų savaičių Simas tikrai nebūtų galėjęs atpasakoti. Tiesa, į darbą jis šiaip taip kartais dar nueidavo, bet kaip sugrįždavo – šito nebežino. Gerai tik, kad nė karto neįkliuvo, darbas netoli, o iš draugelių eidavo ,,kačių takais“. Buvo laikai, kai Simas beveik negėrė, nebent per didžiąsias šventes. Pirmusyk atsigulus į narkologinį skyrių, gydytojas smarkokai nusistebėjo, išgirdęs, kad Simas rimtai įsitraukė į gėriojimą, turėdamas jau dvidešimt ketverius. Net nepatikėjo iškart, perklausė antrusyk ir, palingavęs galvą, pratarė:
       – Dabar kur kas anksčiau ima kiloti taures...
       Brrr, pasipurto Simas, pasideda ant virtuvėlės stalo vakarykštį laikraštį ir net krūpteli – trečiam puslapy riebi antraštė – ,,Viskas per degtinę...“ Faktai šiurpūs, nors nenauji – girtas sudegė lovoj, pakliuvo po ratais, nusižudė, pagaliau girtas užmigo ir nebepabudo... Simas kartais pasiskaičiuoja savo pažįstamus sugėrovus, kurie jau senokai po velėna, nors visi jo bendraamžiai ar netgi jaunesni. Infarktai, delirium tremens, tokius ligoninėj vadina ,,delyrikais“. O Simui vos per keturiasdešimt. Klaiku, klaiku. Klaiku! Kas iš to, kad Simas geria tyliai, niekam neužkliūva, nesivelia į peštynes – vis tiek jį paliko ir Sigita, ir Nataša, ir teisingai padarė, velniai rautų! Tušti jo namai – geresni daiktai, knygos seniai išparduotos, jo drabužiai palaikiai, batai nuklypę. Jau seniai Simas dirba kroviku pieno kombinate – ten jį dar laiko vien dėl to, kad labai stinga rankų, nors brigadininkas Kolcovas vis grasina vieną kartą imsiąs ir išvarysiąs. Ne visuomet Simas buvo kroviku – jis diplomuotas veterinarijos gydytojas, ir neprastas. Buvo, buvo... Ligoninėj jis sutiko ne vieną buvusį... Eksmokytojas, ekschirurgas, eksinžinierius, netgi ekskunigas. Toksai tai retas paukštis!
       Taigi šeštadienis. Aha, šeštadieniais juk svaigalus pradeda pardavinėti nuo vienuoliktos valandos, nereikės bėgti pas ,,Kozedubkę“ ir kankintis belaukiant keturioliktos valandos. Oi oi, susigriebia Simas, šiukštu net pagalvoti apie tai! Simas sužiaukčioja. Maunantis kelnes, iš kišenių pabyra variokai... Kažkur turi būti užslėpta ir dešimtinė. Vakar gavo avansą. Viešpatie, ką jis čia! Niekur jis šiandien neis, nė žingsnio per slenkstį,
       Simas vėl krūpteli – dabar nuo durų skambučio. Ne, skubiai pasižada sau Simas – nieko neleisiu, nieko! Bet neiškentęs dirsteli pro akutę ir išvysta labai sumažintą, kiek deformuotą Reginą, prieš metus mirusio sugėrovo Ringio našlę, dar jaunyvą moterį, irgi mėgstančią pakaušti. Jis virsteli duris – plūsteli žvarba – kieme lapkritis. Jis įdėmiai nužvelgia viešnią – šiandien ji truputėlį net pasidažius, išraudusi, pilkšvi plaukeliai neišsidraikę kaip visada, tik batai purvini – Žvėryno gatvelė negrįsta, o visą naktį lijo.
       – Kelinta valanda? – užsimiršęs klausia Simas ir, nesulaukęs atsako, greit taria: –Nagi, lįsk vidun, šalčio prileisi. – Ir dar burbteli: – Čia ne tropikai pas mane.
       – Simai, – sako Regina, prisėdusi virtuvėje ir iškart užsirūkiusi, – Simuk...
       – Ką, – tyčia grubiai sako jis ir pastebi: – Su filtru rūkai? Duok vieną.
       Ji tylėdama pastumia pakelį, paskui sako:
       – Simai, mano šuniukas susižeidė koją. Aš aprišau, bet gal ir tu pažiūrėtam?
       – Cha, – sako Simas, – o kas man iš to?
       Regina, tarsi tik ir būtų laukusi šitokių žodžių, iš krepšio ištraukia butelį degtinės ir trenkia ant stalo.
       – Va!
       – Slėpk, – šaltai sako Simas. – Negersiu. Jis net žagteli ir nusigręžia į kitą pusę.
       – Kas atsitiko, Simuk? – baisiausiai nusistebi Regina. – Bet kaip nori. Duok stiklinę, aš išgersiu šlakelį pati.
       Visos Simo stiklinės išdaužytos, jis paduoda viešniai emaliuotą puoduką, iš kurio neseniai gėrė savo ,,šampaną“. Regina nusuka butelio kamštį, prisikliukina ir skaniai išgeria. Simas raukydamasis, bet susidomėjęs stebi, kaip ji geria – su pasiskonėjimu, kaip kokią ambroziją! Ir nė pats nesupranta, kas čia jam pasidaro – stveria butelį ir trukteli tiesiai iš gurklio. Į veidą plūsteli kraujas, jis vos nesusivemia, bet po minutės kūną užlieja gerai pažįstama šiluma.
       – Atrodo, „pramušė“, – sako jis ir atpakalią ranka nusibraukia lūpas.
       – Na, matai, vaikeli, – kone motiniškai sako Regina. – Užkąst, žinoma, nieko neturi?
       – Neturiu, – prisipažįsta Simas, – nebuvau gi dar pardavykloj.
       Bet žvitri Reginos akis greit apeina spintelę, ji dirsteli vidun, atranda išpurtusį svogūną, kriaukšlę duonos, o iš savo krepšelio ištraukia „Kilkę pomidorų padaže“. Simas staiga pajunta baisų apetitą. Kada jis paskutinįsyk dorai valgė? Nepamena. Seilės susitvenkia burnoje, jis tylėdamas perpjauna skardą.
       – Tai ar eisim žiūrėt šunelio? – klausia Regina. – Ar... išgersim pirma?
       – Galima būtų nueit... – garsiai mąsto Simas. – Bet koją gi aprišai?
       – Ap.
       – O jodu?
       – Patepiau.
       – Tai ko gi dar? Manai, aš ką geriau padarysiu?
       – O gal užkrėtimas?
       Simas juokiasi. Nuo kada ta našlelė pradėjo rūpintis savo šunpalaikiu? Čia, matyt, kažin kas ne taip. Kažko nesako suskė.
       – Tai geriam ar einam pas mane? – lyg ir abejingai sako Regina. – Čia, žinok, viskas. Bet...
       Simas tyli. Lauke vėl pradeda krapnoti.
       – Turėtum tu bent televizorių, – kosteli Regina.
       – O kam? Nieko ten doro... Aha, – prisimena jis, žinai, neseniai aš skaičiau, kad daug kur jau net kovoja prieš televiziją.
       – Eik eik. Kaip kovoja? Kodėl?
       – Ogi ji gadina akis ir net skleidžia truputį radiacijos!
       Dabar kažkas negarsiai, bet aiškiai trissyk pabeldžia į orlaidę, Simas dirsteli pro murkšlinos užuolaidėlės plyšį ir išvysta Lumzdelį – netolimą kaimyną, ištikimą taurės draugą.
       – Lumzdelis, – pakuždom sako jis viešniai. – Kaip, Regše, ar leidžiam?
       Ši ir pati nežino. Vargu, ar Lumzdelis ką atsinešė. O jei ne, tai kuriam galui? Bet Simas žino, ką daryt, jam jau gerėliau, jis netgi prisiminė tokį taurų atveji, kai vienąkart, ketvirtą valandą nakties, Simui mirinėjant pagiriom, Lumzdelis pavaišino jį odekolonu „Trojnoj“! Jis atveria duris, įleidžia Lumzdelį, šis blėsteli į Reginą, nori jai kažką sakyti, bet išvysta degtinę ir net sudreba iš nekantros. Aklam matyt, kaip kilnojas menkas Lumzdelio Adomo obuolys. Jis degasi ,,Primą“ ir sėdas prie gerai pažįstamo stalo.
       – Ką pasakysi, ponas Lumzdeli? – pašaipiai klausia Regina. – Gal skolą sumanei atiduot, a?
       Lumzdelis Reginai skolingas tris rublius.
       Bet Simas jau tvirtai apsisprendė (o kas žino, kaip viskas susiklostys toliau?), jis ryžtingai pripila kaimynui „normelę“.
       – Aš neužmiršau, Vaciau, – sako jis, – kaip tu man...
       – A, – moja Lumzdelis, – ką tu čia... Ne dėl to atėjau.
       – Tai dėl ko? – puolasi našlelė. – Tikriausiai...
       – Cit! – pertaria ją šeimininkas. – Atėjo, ir basta!
       – Norėčiau, kad brolį pažiūrėtum, Simuk, – sako Lumzdelis. – Vakar naktį parėjo kruvinai kruvinas ir klejoja dabar...
       – Taigi jis veterinorius! – šaukia kvatodama Regina, – o gal tavo broliukas...
       Bet šįkart pats Lumzdelis dėbteli į ją taip, kad ši susyk sučiaupia savo plonytes, sausas lūpas.
       Dabar Simas jau beveik visai atsigavus, o dar jaučiasi reikalingas! Net labai reikalingas – ir šuneliui, ir žmogui.
       – Žinai ką, – neskubiai kalba Simas, – išgeriam šitą butelį, o paskui nueisiu ir pažiūrėsiu.
       – Tai aš tada, – sako Lumzdelis, – negaliu palikt jo vieno.
       – Klausyk, Vaciau, – lyg ir susirūpinęs sako apkaušęs Simas, – tu gal greitąją iškviesk.
       – Kad nežinia, kur jis ten ir kaip. Peiliuką turėjo... Kad tik nebūtų blogiau, johaidy!
       – A, – jau abejingai sako Simas. – Tada aišku. Matuok temperatūrą, ir jei kas, užeik.
       – Durnas tu, – prabyla Regina, Lumzdeliui išėjus. – Ko čia jam reikia? Eime pas mane, pažiūrėsi šunį ir eisim į svečius.
       – Ką? Į kokius dar svečius?
       – Ai, Simai! Mačiau, kaip vakar paršleivojai! Todėl ir atėjau. Kad atgaivinčiau. Čia viena moteris tavim susidomėjo. Ji ir butelį šitą davė. Sakė, kad viena negrįžčiau. Patinki, matyt.
       Šitaip pasakius, ji užsuka jau beveik išgertą buteli ir žvelgia į abejojantį Simą.
       – Nusiprausk, susišukuok, nusibrauk batus, ir aidą! Ji jau laukia.
       – Kas?
       – Tavo gražuolė. Sakiau gi.
       – O šuo?
       – Nenustips.
       – O gal dar išgeriam, Regše, a?
       – Bus gana. Ten gausi. Negaliu tavęs atvest jau gatavo.
       Simas jaučia, kad kitaip išgert tikrai negaus, tad labai nenorom prausiasi, spjaudydamas nuzulintą šepetį valosi batus, užsitempia seną megztinį aukštu kaklu, nes švarių marškinių, aišku, neturi, ir klausia:
       – Nagi! Bus gerai?
       Jiedu eina purvina gatvele, pro ūkaną akimirkai lyg ir švysteli saulė, sumirga keli tamsūs miesto paukščiai, kažkoks senis šluoja papuvusius lapus, o ant gatvės kampo stovi Maksiukas, vienas vakarykščių Simo sugėrovų, atidžiai nužvelgia šitą jam labai gerai pažįstamą porą, linkteli, bet nieko nesako, ir Simas iškart suvokia – Maksiukas jau turi, tai yra jis laukia atnešant degtinės ar vyno. Antraip jis čia nestypsotų (vilką kojos peni!), o jei stypsotų, tai turėdamas kitą tikslą ir būtinai užšnekintų. Simas irgi nieko nesako.
       – Tai kur pirmučiausia? – klausia Simas. – Pas šunį, pas bratkį ar pas patelę?
       – Fu, Simai! – lyg ir bando drausti ji našlelė. – Tik nuėjęs šitaip nekalbėk!
       Bet pati krizena pusgirčiu negražiu juoku – ne vandenį gėrė! Jiedu eina neskubėdami, ir velionio pati moko Simą:
       – Kai nueisim, nepulk iškart lakti. O ji turi visko! Ir žinok, vaikas yra, nesikeik labai. Ne tam tave vedu, kad man paskui akis badytų!
       – Kaip jautį vedi... Menkas iš manęs jautis.
       Juodu tikrai sutinka kaip lauktus – asla blizga, marguoja skuduriniai kilimėliai, ant palangių pelargonijos, kampe televizorius, o kambario vidury – apvalus stalas, apkrautas šaltais užkandžiais ir alaus buteliais. Regina supažindina jį su šeimininke – liesa, blukiom blakstienom ir gėlėta suknele moteriške – Janina – vyresne už Simą, ką čia slėpti.
       – Nesitikėjau, kad šitaip, – sako Simas, – būčiau nėjęs.
       – Gal kas ne taip? – murma šeimininkė.
       – Ne ne, Jane, jis visai ką kita galvoja, – skubiai aiškina Regina. – Žinai, viengungis, nepratęs prie liuksuso.
       – Prie ko? – nenugirdęs klausia Simas, bet numoja ranka. Jam čia visai patinka. Jis sėdasi už stalo, geria degtinę, valgo silkę, užsigeria alum, pasakoja apie šunų ir kiaulių ligas, Regina mina jam po stalu koją, bet šeimininkė tik blankiai šypso ir kartoja – „kaip įdomu, kaip įdomu!“
       Ne, sriubos jis tikrai nevalgysiąs, užtat jam labai gardūs tie kukuliukai iš jos, Simas jau visai nebenori valgyt, jis nori tik gerti, jis jau visai atkuto, jam jau graži ši pablukus moteris, jis visai nebenori grįžti į savo prišnerkštą šaltą kambariūkšti, jame nubunda noras gyventi, susigrąžinti gerą vardą, vėl dirbti veterinoriumi ir... Kas toliau, Simas šiuo momentu dar nežino, tik supranta, kad yra galybė dalykų, apie kuriuos jis visai užmiršo.
       Jie vis kalbasi, kalbasi, ir Simas net nepastebi, kaip dingsta Regina, jau vakarėja, šeimininkė užtraukia užuolaidas ir klausia – ar Simas nenorėtų pažiūrėti rungtynių? Ne ne, karštai pako Simas, kam to reikia? Jis jau vienas geria vengrišką vermutą iš didelio butelio, kažką vapa, nesileidžia nurengiamas ir nuaunamas, tik paskui ūmai virsta atbulas ir viskas aplink pranyksta...
       Pranyksta, bet atsipeikėja Simas savo urve, nuautas, apklotas, pro užuolaidėles blyksi saulė, atrodo, šiandien pašalo – pakėlęs galvą, išvysta artipilnį butelį vermuto, godžiai išlaka jį beveik visą, bando kelti, atvirsta atgal į migį, pagaliau atsikelia, žengia durų link – atsiprašyti, atsiprašyti, bet ką? – žengia dar žingsnelį – dabar griūva kniūbsčias, susiima galvą ir taip sustingsta.
       Lumzdelis ateina popiet, nešinas gera žinia ir pusbuteliu vyno, lenkiasi prie Simo, bet iškart atsitiesia ir atbulas, kažką vapėdamas (ne aš, ne aš!) sprunka pro duris, bet paskui, tarsi apsigalvojęs, grįžta, surenka tuščius Simo butelius ir dabar jau lekia neatsigręždamas – pirmiausia pas kiek atsigavusį broliuką, su kuriuo pasitaręs eina skambinti iš telefono automato į morgą...

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

       Švediškas stalas

       1

       Tarpmiestinių autobusų Vilnius – Aukštadvaris tvarkaraštis:
       Vilnius – Alytus (per Aukštadvarį): 7.05., 10.15., 17.50., 20.15.
       Vilnius – Jieznas (per Aukštadvarį): 6.42., 13.07., 18.31.
       Vilnius – Stakliškės (per Aukštadvarį): 5.11., 14.23., 19.40.
       Vilnius – Kapsukas (per Aukštadvarį): 8.21., 11.00., 17.59.
       Vilnius – Kaliningradas (Aukštadvaryje sustojama): 10.12.

 
       2

 
       3

       Adresas: domiuosi ansambliais „Duo Ottawan“, „Black Sabath“, ,,Pink Flyd“, renku ansamblių ir dainininkų nuotraukas. Otilija Kaspariūnaitė, 234 517 Trakų rajonas, Aukštadvario paštas, Adincavos kaimas.

 
       4

       Pakilę iš Vakarų Europos aerodromų ir priskridę LLR – TSRS sieną, keleiviniai oro laineriai keičia azimutą ties Lazdijais ir po kelių minučių praskrenda 5–6 km ryčiau Aukštadvario. Žemesniaisiais oro koridoriais skraido kitų paskirčių lėktuvai, o apatiniais – žemės ūkio aviacija, kurios lauko aerodromas įsikūręs netoli Aukštadvario, Paluknyje.
       a) Paluknys (3b) 1, b) Paluknys, c) Trakai

 
       5

       Je me suis réveillé sous l'azur de l'absence
       Dans l'immense de la mélancolie.
       L'ortie des murs croulants boit le solei! des morts.
                                                 O. V. de Milosz, „Solitude“
       ___________________________________________________

       Atsibudau po nebūties mėlyne
       Bekraštį melancholijos vidudienį.
       Griūvančių namų dilgėlės geria mirusiųjų saulę.
            Oskaras Milašius „Vienatvė“ (Vertė Valdas Petrauskas)

 
       6

       Vienatvė ir Melancholija yra tikros seserys, tos pačios motinos dukros, motinos, kuri temperamentinguose Pietuose vadinama skambiu Esperansos vardu. Neretai žmogus mėgaujasi abiejų šių sesių draugija, kvaišta nuo jų artumo, tačiau kaip dažnai toji draugija, maža pasakyti, kad įkyri – ji slegia, kamuoja, siutina, varo į neviltį ir, verždamasis iš jos globos, žmogus neretai pridaro kvailysčių, kurios, deja, kaip ir dauguma paikų poelgių, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukios ir netgi žavios. Argi nebūna taip, jog kvailystes darome iš anksto žinodami, kad visa tai atsirūgs, kad neretai laukia netgi tikra pražūtis, bet su pasmerktųjų uolumu skubame jas daryti ne atidėliodami, idant nuobodus ir racionalus protas nespėtų atkalbėti mūsų, arba visiškai pašaliniai reiškiniai ar žmonės nesukliudytų mums tai padaryti...

 
       7

       Iš pradedančio literato dienoraščio, rasto pas jo buvusią kambario šeimininkę. Užkritusi už fanerinės sieninės spintos, Savičiaus gatvėje, netoli Šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios, jį po daugelio metų netikėtai aptiko kitas nuomininkas, studentas bibliotekininkas. Dienoraštis: juodu lederinu aptrauktas storas sąsiuvinis viena linija, daugiausia rašytas juodu rašalu, šratinuku, minkštu pieštuku. Yra įrašų ir tušu. Štai viena ištrauka:
       ,,1967 m. spalio 22 d. Priešpiet užsukau į laikraščio redakciją dėl mano verstų Detlefo fon Lilienkrono eilių. Žemažiūris skyrvedys atidarė visus savo rašomojo stalo stalčius, prigrūstus rankraščių. Ir visi jie tinka spaudai, sakė jis. O Lilienkronas, klausiu aš. Ir jis tinka, buvo man atsakyta. Redakcijoje sutikau užkaušusį poetą, jauną, bet jau visur platokai žinomą. Nuvykome į jo namus netoli Burbiškių poligono, kur studentus vežioja į karines pratybas. Jaunasis genijus gyvena šviesioje palėpėje ir turi teisę naudotis šeimininkų patefonu. Tad išgėrus truputėlį degtinės, buvau verčiamas klausytis Piaff dainų ir Vivaldžio. Šeimininkas (poetas) graudinosi ir kartojo: koks gražus ruduo čia, Burbiškėse! Pažvelgiau į laukus ir krūmus pro langą – ruduo kaip ruduo. Tada poetas pasikvietė kitą nuomininkę, studentę lituanistę, jos vardas Berenikė. Mergina drąsiai gėrė ir dėjo į šuns dienas visą jaunąją lietuvių poeziją. Matyt, norėdamas nusukti kalbą, poetas staiga pareiškė esąs paskutinis jotvingis! Neprieštaravau, nes buvo nuobodu. Net neįtariau, kad jis toksai paikas. Tuoj įsileido pasakoti apie jotvingių karus su Ordinu ir pasakojo taip, tarsi pats būtų kovojęs pagonių gretose. Savo nelaimei, leptelėjau, kad atviram lauke jotvingiai buvę vis dėlto silpnesni nei kryžiuočiai. Jis užsimojo ant manęs pelenine, bet tuojau nurimo ir intymoku balsu pranešė, kad Lietuvoje esą tik du tikri poetai – jis ir dar vienas, bet Nobelio premiją gausiąs tik jis! Ar aš suprantąs, ką jis pasakęs? Taip, atsakiau, žinoma. Aha, tarė jis, bet jeigu aš apie tai pasakysiąs bent vienam žmogui, jis sumalsiąs mane į miltelius! Berenikė pradėjo žiovauti ir išėjo – niekas jos nė nelaikė. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet, išgėręs stiprios arbatos, genijus atkuto ir pradėjo skambinti į aerouostą. Girdi, mudu šiandien skrisime į Jerevaną! Mergaite, kalbėjo jis į ragelį, pakartokit reiso numerį! Jis išsitraukė pluoštelį banknotų ir vis skambino, kažką tikrindamas. Ar aš turįs su savimi pasą? Pinigų tai užteksią, bet ar aš pasiryžęs tokiai žaviai kvailystei?
       Pagaliau jis užmigo, paguldžiau jį ant kušetės, nuavęs batus ir prasegęs marškinių apykaklę. Parašiau raštelį, kad skolinuosi dvidešimt penkis rb , ir prislėgiau jį pelenine. Deja, ir pats buvau apdujęs. Mediniais laiptais nubildėjau žemyn, priemenėj pamačiau juodą vyrišką dviratį ir kažkodėl nusprendžiau parvažiuoti juo į senamiestį pas pani Daševską, kur tuomet gyvenau. Kai jau variausi jį prie vartelių, mane šūktelėjo Nikė, t. y. ta pati mergiščia, Berenikė. Įkalbėjau sėstis ją ant dviračio rėmo ir nuo kalniuko, Mildos gatve, nusileidome į tokią antros kategorijos kavinę. Rūbininkas, reemigrantas iš Urugvajaus, dviratį šiaip taip sutiko priglausti rūbinėje. Prisėdome prie žilo vyriškio rudo aksomo švarku. Žinojau, kad prieš karą jis redagavo savaitinį kultūros žurnalą. Nikei tai padarė didžiulį įspūdį, pasirodo, ji kilusi iš „prieškarinės“ šeimos. Vis kartojo „atsiprašau“, o kalbėdama žiūrėjo į akis. Ir šiaip nebjauri, dailiai nuaugus. Redaktorius vaišino Nikę tokajum, o aš plebėjiškai gurkšnojau „Medžiotojų“ trauktinę. Kavinėje sėdėjo nemažai kariškių juodais ir raudonais antsiuvais, o iš magnetofono sklido Vandos Stankaus dainos. Kad ir tokia – „Kai tik žiedai orchidėjų ūmai sustabdo mane...“ Salės kampe netikėtai pamačiau Lechą, Džonsoną ir Kęstutį Valentiną. Lechas kvietė eiti į skulptorių dirbtuves, juk jos visai arti. Turėjau dar aštuoniolika rublių. Pasakiau, kad aš su dviračiu, bet vis dėlto sutikau. Nikė užsėdo ant dviračio, o mes visi ją stūmėm per blyškią miesto sutemą. Lecho dirbtuvėje Nikė vėl baisiausiai domėjosi ,,balvonais“ ir torsais, tačiau Džonsonas dalykiškai pastebėjo, kad apie menus čia nekalbama. Nebent apie džiazą, bet geriau esą jo klausytis. Naktį nulydėjau Berenikę į Burbiškes. Būsimo nobelisto langas buvo tamsus. Ji neprieštaravo, kad miegočiau pas ją. Atsidavė be žodžio, aš iškart užmigau. Tik ryte supratau, kad lituanistė buvo nekalta“.

       Vartant dienoraštį toliau, sužinome, kad pradedantis literatas persikelia į Burbiškes, veda Nikę, jiems amžinai stinga pinigų, bet jausmai kunkuliuoja. Sužinome, kad Nikė pagimdo mergaitę (Aistę!), pereina studijuoti į neakivaizdinį skyrių ir gyvena pas tėvus Kaune. Literatas vėl grįžta skursti pas pani Daševską. Dienoraštis, ir šiaip padrikas, čia galutinai nutrūksta, bet galima spėti, kad sutuoktinių ryšiai silpnėja, o gal ir visai nutrūksta.

 
       8

       Iš Berenikės K. laiško buvusiai studijų draugei Miriam Fogelmanaitei į Haifą (Izraelis):
       „...nežinau, Mira, kaip viskas susiklostys, bet jeigu rugpjūčio pabaigoje Tu iš tikrųjų būsi Neapolyje, mudvi tikriausiai pasimatysime. Kaip būtų įdomu! Benas ir aš gavome vietas kruizui po Viduržemio jūrą! Būtinai parašyk! <...> Šiemet Benas išleido ketvirtą poezijos knygą „Švytuoklė“. Niekas jos neperka ir neskaito, pilni knygynai, nors recenzijos neblogos. <...> Štai jau dvylikti metai, kai esam vedę, ir nors labai negaliu skųstis Benu, bet visko būna... Kai pernai jis keliavo po Karpatus, mane vėl pradėjo atakuoti Lechas, tu juk prisimeni jį? Tik jau nebe tie metai, Mira. Benui, tiesa, dar skambteli toji ūsuota žurnalistė iš radijo, bet man širdį užduoda tik pažįstamų kalbos, kad jį tai šen, tai ten mato su Monika, ta k... visai be stabdžių! <...> Rašyk, tikiu, kad pasimatysim Italijoje! Nikė“.

 
       9

       Kaip vis dėlto gera ir ieškoti, ir rasti paguodą aforizmuose, sentencijose, net biblinėse tiesose! „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams“! Visuomet gali aptikti giliamintiškų užuominų, bent kiek pateisinančių tavo paties menkumą, nemokėjimą ar nenorą prisitaikyti prie realaus gyvenimo; ieškodamas atrandi žodi, kuris negandą paverčia sėkme ir atvirkščiai – kaip dar dažnai mes apsidraudžiam nuo tariamos nuodėmės, klystkelio ir tik naktį, pasilikę vieni vasarnamy ar kokioje pašiūrėje už miesto, galbūt pagalvojame, kad nuo nieko neįmanoma apsidrausti – nei nuo nelaimės, nei nuo sėkmės. Srūvant ramiai mėnulio šviesai, galima, žinia, įtikėti, kad net mažasis kojos pirštelis turi savo atskirą likimą, net gyvaplaukis koks, bet šitaip galvojant, galima prisimąstyti iki velniavos, ir jau nebeišsikapstysi iš jos: šlagbaumai bus uždaryti, durys užrakinėtos, o pro jų akutes į mus žvelgs tokios akys, kad vargu jas palaikysime geromis...

 
       10

„Vakarinės naujienos“, 1980.02.12       

 
       11

       Taip, dabar svarbiausia išsimušti į plentą. Taksi! Velnią dabar pagausi taksi! Kažin kelinta valanda? Nesvarbu! Gerai, kad vasara. Fu. Skubėk lėtai. Festina lente, kaip sakydavo senovės romėnai ir kapitonas Krasnoštanovas. Einu, svarbiausia einu. Sakyk, praeivi, kokia čia gatvė? Paryžiaus? Neskiesk, Paryžiaus gatvės šiame mieste nėra! Subačiaus? Ot, čia gal ir tavo tiesa. Taksi! Nesustojo kipšas! Gal pastebėjo, kad užkaušęs. Reikia pasitempti. Štai šitaip! Pirmyn! Nach Frankreich zogen zwei Grenadiere, die waren in Russland gefangen! Išvarė mane rupūžės, iš puotos išvarė! Visiems ten įsiėdžiau. Iki gyvo kaulo, kaip sakė toji žila ponia, kurią pavadinau močiute Kuraž! Vis dėlto išgrūdo... Tai tas asilas. Ilgasis Karabinas! Tikrai, čia Subačiaus gatvė. Kokia graži Subačiaus gatvė! Štai posūkis į Ramunių ir Žibuoklių gatveles! Aha, o ką aš čia turiu kišenėje? Nesvarbu, vėliau pasižiūrėsiu. Dabar verčiau pažvelgsiu į žvaigždynus! Kur Berenikės kasa? Vargšė mano Nikė, vargšė! Kurio galo ji sėdosi į to tipo automobilį!
       Ei, taksi! Man į Panerius! Aukštuosius, Aukštuosius. Pirmučiausia į stotį? Gerai, į stotį! Sakot, aš girtas? Galbūt, bet nelabai. Suprantat, pone, jie mane išvarė iš puotos. Suplėšė mano medvilninius kiniškus marškinius. Šimtas procentų medvilnės, jūs neturėjote tokių? Matot, štai perplėšta. A, jums neįdomu! Tai aš ir patylėsiu. Esu labai tykus žmogus, bet va. Sustokit čia, aš nusipirksiu cigarečių ir vyno...
       Na, matot, kaip greit apsisukau. Net maišelį davė, kur neduos, pinigą mokėjau. Galima rūkyti? Ačiū. Žinot, kaip parašė viena poetė? „Protingas ne tas, kuris pirmas ateina į balių,“ Ko jūs juokiatės? Čia, žinot, toks beveik genialokas eilėraštis – „Protingas tasai, kuris pirmas iš baliaus išeina!“ Norit persirašyti? Gerai, tik priminkit man. Protingas tasai, kurį pirmą iš baliaus išgrūda! Ir suplėšo marškinius! Kiniškus! Šimtas procentų medvilnės! Dabar aš tyčia pasižiūrėsiu, ką turiu tų marškinių kišenėse. O, aš dar turiu pinigų! Klausykit, o gal jūs mane pametėtumet iki Aukštadvario? Sumokėsiu! Kiek čia to kelio! Mus praranda naktis, mus atranda Aukštadvario plentas! Tai vežat? Vis dėlto vežate! Jūs puikus žmogus. Aš padarysiu vieną mauką tokia proga! Vyno negavau, teko pirkt degtinę. Prosįt! Bei altem Bill in Oklahoma! Negirdėjot tokios dainos? Nieko, butelis užsukamas. Ein Whisky poor, ior you – tekhilla! Ne, gerbiamasis, niekas manęs ten nelaukia. Todėl ir važiuoju. Būkit ramus, aš nepasigersiu. Apskritai, esu menkas gėrovas. Aš netgi prieš besaikį gėrimą! Nekenčiu girtuoklių, bet geriančius suprantu, pasakė Maksimas Gorkis. O aš pažįstu tokį žmogų, kuris kiekviena proga šaukia – gėriau ir gersiu! Važiuodavau į Aukštadvarį ir važiuosiu! Čia jau mano žodžiai. Jūs lenkas? Ne. Gaila. Esu sutikęs nemaža padorių lenkų. Galit dabar paspaust, plentas gi tuščias. Jūsų teisybė – jis siauras ir vingiuotas. Norit, duosiu jums savo adresą – užeisit kada, ir mudu pasikalbėsim, išmesim po burnelę. Ne, aš gyvenu vienas... Žinot, aš čia sykį važiavau su tokiu padūkusiu ralistu, tai... Na, gerai, nieko. Nieko. Gal stabtelėkit, man pasidaro truputį negera...
       Važiuojam. Jau geriau. Grynas oras, gurkšnelis karčiosios, ir viskas liuks. Ar aš kitados negyvenau Savičiaus gatvėje? O kaipgi! Gyvenau, tik gal prieš tūkstantį metų. Pas pani Daševską. Aišku, pažįstu. Ir Rysiką, ir Tadeką. Tadekas vėl sėdi? Ką gi... Aš pradarysiu langą. Va šitaip. Pirmyn.

 
       12

 
       13

       Vietovė prie puikaus Skrebės ežero. Demisezoninė mūrinė vila ir „bungalo“ tipo namukai. Naktis, rugpjūčio pabaiga. Keliuose languose dega nevienodo ryškumo šviesos: labai intensyvi pirmajam aukšte, blausi bei rausva antrajame. Ten, kur šviesa ryškiausia, prie stalo susėdęs būrelis visai dar jaunų ir pusamžių žmonių. Iš spalvų, kvapų, garsų, kalbelių naktiniai vabzdžiai supranta, kad čia meno žmonės. Po langais, asfaltuotoje aikštelėje stovi ,,džipas“ ir lengvoji mašinėlė.
       MAESTRO: ...bet vėliau jis visiškai pragėrė tą savo žavingą balsą, nors visiems skiedė, kad kažkoks girtas tipas jam smogęs į trachėją ir – fiiit! Gabus buvo bernas, labai gabus!
       TEATRO KRITIKĖ: ...o aš Manfredui ne sykį sakiau – baik tu su ta savo ,,Žiurkių medžiokle“! Gana tų laipiojimų kopėčiom, virvėm, gana tų banalių zongų! Ne ne, aš pati už, už, man netgi patinka, kai jaunas žmogus išdykauja, bet juk jis pats puikiai žinojo, kad meno taryba vetuos! Ir aš pati balsavau prieš, bet jis juk žinojo!
       MAESTRO: ...ir dainuoja dabar kažkokioj smuklėj!
       KURLINKUS, vairuotojas: Ne ne, aš negersiu, aš dar kibinų.
       SVEČIAS iš MASKVOS: Nu da, koniečno! Očen ponravilos! Voschititelno, osobeno eti glaza... Vsio etim skazano!
       BARZDOTAS PROZININKAS: Šūdas ta poema! Aš mačiau, girdėjau! Malūne naujieną... Ot Maskvi i da Kalugi vsie tancujut bugi vugi! Nors aš ne poeta, bet čia ir durniui aišku, kas yra kas...
       IRENA (aktorė) prozininkui: Romka, nekratyk į lėkštę pelenų! Pagarsinkit tą prakeiktą magą! Ritorno, amore mia! Noriu siausti! Romka, avigalvi, einam šokti!

       Iš pradžių bilsteli durys, paskui girdėti, kaip laiptais lipa žmogus, girdėti jo žingsniai koridoriuje, o kiek vėliau rakinamos durys.

       DOCENTĖ: Ką čia dar velnias neša?
       POETAS: Gal kuris mūsiškių?
       RASUOLĖ: Įdomu būtų...
       MAESTRO: Gal nueikit katras pažiūrėt? Vis bus smagiau.
       ROMAS: Gerai gerai, aš tuoj nueisiu.
       AKTORĖ: Ritorno, amore! Muzikos!
       SVEČIAS: Da, da... šamo saboj... koniečno. No vsio taki! Spasibo!

       Adrianas Čelentanas dainuoja lietuvių estrados šedevrą „Italų našlaitės ašaros“...

 
       14

       Iš Beno K. laiško savo knygos „Švytuoklė“ recenzentui Sigizmundui U.: „Ar gali žmogus palūžti nuo atsitiktinumų, ar galima įtikėti lėkšta mistika apie likimo pirštą, ar verta lyginti savo gyvenimą su garsių vyrų biografijomis? Ar dera ir reikia ieškoti kad ir menkų analogijų bei atsitiktinių panašumų? Ar nuoširdžiai mes ieškom vienatvės, ar tiktai norim atkreipti tuo ieškojimu kitų žmonių dėmesį? Gal atsiskyrimas kaip sykis ir yra draugijos ieškojimas?.. Netgi nuoširdūs ir ekspansyvūs žmonės pasidaro scholastais sučiauptomis lūpomis ir krutančiais žandikauliais, kai pradedama kalbėti apie jų pačių kad ir girtinus įpročius. Bet užvis dažniausiai žmonėms, kurie yra nuo mūsų nepriklausomi, absoliučiai nerūpi mūsų begalinė savimyla, mūsų kūno temperatūra, nei kiti anketiniai ir statistiniai duomenys. Jie irgi verda savo pačių sultyse. Mums turbūt belieka viena – atsakyti tokiu pat žeidžiančiu abejingumu, bet argi tai išeitis? Truputėlis geranoriškumo, mokėjimas bent išklausyti kitą žmogų, bendra orientacija apie svarbiuosius užkulisių įvykius, štai bene ir viskas, ko reikia tariamajam meno žmogui. Bendravimo virtuvės paslaptys visuomet kruopščiai slepiamos, betgi sutikit: jos nepaprastai senos ir konservatyvios, argi ne?“

 
       15

       Iš vieno paskutinių Berenikės laiškų Benui:
       „Aš dar jauna, Benai! Kai mudvi su Aiste vakare einame pajūriu, ne vienas mus palaiko draugėmis. Aistė kartais užsirūko kokią silpną amerikonišką cigaretę, aš raukaus, bet pernelyg nedraudžiu, gal pati mes žaisti. Vis dėlto jai jau šešiolika! Esu skaičiusi, kad tokio amžiaus mergaitėms nieko nereikia labai griežtai drausti, tuomet jos viską arba beveik viską pasipasakoja motinoms. Aną vakarą ji susipažino su estuku, studentu, ir grįžo į vasarnamį tik paryčiais, bet aš jos nieko neklausinėjau. O kai laukiau jos (vis dėlto negalėjau užmigti!), kažkodėl prisiminiau, kaip tu kitados, tarsi prieš mūsų erą, atklydai į Burbiškes ir vežei mane ant dviračio rėmo. O ir senasis redaktorius dar buvo gyvas ir žvalus...
       Benai, nekreipk dėmesio į sentimentus ir banalybes, bet vis dėlto kaip greitai ir nepastebimai prabėgo geriausi mūsų metai... Sveik, Benuti! Nikė.

 
       16

       Aš neblogai pažįstu Aukštadvario apylinkes. Šitas dvikalbis, o gal ir trikalbis miestukas turi savotiško žavesio, kaip ir daugelis tokių tarp ežerų, miškų ir kalvų pasimetusių miestelių. Gerai menu savo pėdas korėtam patižusiam sniege ir arimuose, kai vienui vienas droždavau iš vilos į technikumo valgyklą. Gerai menu ir stambius kranklius, tupinčius eglių ir senų pušų viršūnėse arba lėtai vasnojančius sparnais virš sustingusios Skrebės, menu kirstukų, stirnų ir šernų pėdas, menu šiauriškai rūsčius saulėlydžius už lango. Geri buvo laikai! Giedras ir šaltas metas. Elektros spirale virdavausi arbatą ir, sušilęs pirštus į emaliuotą puodeli su gėrimu, kaukšėdavau rašomąja mašinėle „priveleg 300 T“. Man rodos, kad tuomet Monika netgi nusivylė, užklupusi mane vieną prie rankraščių, ir kitos dienos rytą išvažiavo į Gardiną. Ir gerai – tądien mane atlankė technikumo anglų kalbos dėstytoja, nešina savo plunksnos bandymais, kepta žąsim ir konjaku, nes taip juokais buvau pageidavęs. Nagrinėjom jos eilėraščius, ne tokius jau paikus, bet žąsis buvo geresnė.
       Gerai menu miestelėnus bažnyčioje ir miestelėnus krautuvėje (toje į Onuškio pusę), jų žieminių rūbų kvapą, nuo slogos paraudusias nosis ir ašarojančias vėjy akis.
       Tiek tos atminties! Pernakvosiu viloje, pusdieni paslampinėsiu paežere, ir vėl atgalios. Pamanykit, suplėšė marškinius! Kiekvienas pasakys pats ir kaltas! Kaipgi kitaip! Teisybė, vienas tipas aiškiai provokavo: ,,Nagi nagi, dar sykį pakartok, kas aš toks?“ Pakartojau, argi gaila... Na, čia pailsėsiu!
       Šit ir takas į vilą. Jau asfaltuotas. Matau mašinas, yra ir svečių ten, ką gi, to reikėjo tikėtis. Tegu, kas man darbo! Sveikas, Aukštadvari, taip sakant. Pirmyn, ciki caki, jupiheidi! Pala, kas taip sakė? A, leitenantas Fišeris, litpersonažas! Vargšas, nors ir išgalvotas leitenantas Fišeris... Ciki caki, jupiheidi! Oho! Žiba net trys langai! Ir tegu sau žiba, Ar turiu savo raktą? Turiu. Avanti, Benai!

 
       17

       Pro kambario langą pirmame aukšte aiškiausiai išvydau juos visus. Ir visi, deja, buvo kokčiai pažįstami. Atmintinai mokėjau jų patarles ir priežodžius. Taip jų vengdavau, jog sykiais net pasiilgdavau. Pamačiau, kad stalas su gėrimais ir užkandžiais pristumtas prie sienos. Švediškas stalas! Švediškas! Mikliai užlipau laiptais ir spėjau užsirakini. O kai pažįstamas balsas teiravosi, ką čia velnias atnešė, užgesinau šviesą ir tylėjau. Tada balsas lyg ir nepiktai, bet labai negražiai nusikeikė, moteriškas balselis sukikeno, ir abu „švedai“ nusileido į apačią.
       Neaiškiai girdėdamas grumenant vyriškus ir moteriškus balsus, uždegiau stalinę lempą ir pasiklojau guolį. Iškart kietai užmigau, o kai nubudau, jau brėško, langas švietė raudonai. Nulipau laiptais prausyklon ir jau apačioje pastebėjau, kad kambario durys, kur vyko „švediška“ puota, ligi galo praviros. Smalsumas paėmė viršų – žvilgtelėjau neiškentęs vidun. Ką čia sakyt, ar kas nematė, kaip rytais atrodo nenukraustyti puotos stalai. Nelabai ką turiu pridėti. Tik sportbatis mišrainės dubeny atrodė lyg ir nematyta naujovė. Jau žengiau į prausyklos duris, bet pikta mintelė šovė galvon. Nuėjau į pašiūrę ir susiradau skardinę raudonų dažų, nujaučiau, kad čia turėtų jų būti. Vargiai atplėšiau uždžiūvusį dangtelį – dažai buvo apsitraukę kieta plėvele. Plėvelę išmečiau ir pagaikščiu išmaišiau dažus. Taip, dabartės bus gerai. Galima ir pradėti. Grįžau į vidų ir ant suklypusio stalo užrašiau: „Švediškas stalas!“ Gerai įsiklausiau, ne, nieko, visi puotautojai dar giliai miega. Tada išėjau laukan ir ant drėgno „džipo“ brezento tuo pačiu pagaikščiu išvedžiojau: „Pasitikėk savo pilvu!“ Itin lengva buvo rašyti ant ,,dramblio kaulo“ spalvos limuzino durelių: ,,Iki nuodėmės – penkios mylios!“ Pabaigęs šitą varginantį darbą, nusibraukiau pirštus į šlapią žolę, prisėdau ant kelmo ir užsirūkiau. Buvo jau visai prašvitę. Iš eglyno (gal man) šuktelėjo kėkštas. Užrašai ryškiai raudonavo iš tolo, savo negražiu darbu buvau labai patenkintas. Jau ruošiausi eiti į miestelį, bet antro aukšto langas plačiai prasivėrė ir ten pamačiau užsimiegojusią merginą. Žali vasariniai jos marškiniai buvo atlapoti, ir iš tolo bolavo stangrios mergiškos krūtys, ji markstėsi iš miegų ir pasimėgaudama rąžėsi, tik staiga prasitrynę akis ir išvydo mane. Man pasirodė, kad ji krūptelėjo, bet tikriausiai pasirodė, Tik greit susisagstė marškinius iki pat kaklo, paskui pasilenkė per langą ir dar mieguistu, bet jau nustebusiu balseliu paklausė:
       – Ką tu čia darai, tėveli?

 
       19

       prie upės Limpopo
       kur žydi daug gėlių
       gegutė iškukuos
       kad aš tave myliu
       kad aš tave myliu
       gegutė iškukuos
       galerija kvailių
       ten ilsisi kapuos
       prie upės Limpopo
       prie upės Limpopo...
       upelės Limpopo!

 
       20

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt