|
<< Atgal
Herkus Kunčius
BELOVEŽAS
Kalina Baluta trenkė durimis ir išėjo. Jam,
geraširdžiam storuliui, atsibodo žmonos priekaištai, neva jis vis girioje ir girioje,
atseit tik svečias namuose svetimas.
O kaip kitaip, jei Kalina girininkas. Pareigų,
darbo begalė, nesėdėsi namuose prie židinio rankas sudėjęs. O žmonai, pikčiurnai,
vis negerai. Tai ji nori, kad jis šulinį išvalytų, tai vaikų, tai namo stogas
kiaurias, tai kaminas apgriuvęs, nesupaisysi bobos. Iš jos lūpų Kalina tegirdi
kaltinimus ne gyvenimas, o pragaras. Kitas jau seniai būtų neapsikentęs
pakėlęs prieš save ranką. Tačiau Kalina Baluta ne toks ramaus būdo, minkštas,
nuolankus. Ne vyras, kaip kalba žmonės, o mazgotė, žodžiu, padugnė. Daugiausia, ką
jis gali padaryti, tai išeiti. Trenkti durimis ir išeiti. Kaip ir šį kartą į
girią, į savo mylimą Belovežo girią.
Girioje Kalina atsigauna. Papuškuoja. Nusiramina.
Čia jis pamiršta žmonos niurzgesį, įkyrius kvapus. Tik girioje Baluta jaučiasi
gerai. Čia jis savas, niekada nepasiklysta, visada randa kelią namo. Girioje jį visi
pažįsta, o ir jis veik kiekvieną padarą. Žvėrys, medžiai, paukščiai
geriausi Kalinos Balutos draugai, sveikinasi su juo, kalbina, neretai guodžia.
Kalina Baluta skolingas nelieka, rūpinasi savo
draugais. Ne veltui jo sumeistrautos ėdžios Tarptautinėje girios bičiulių parodoje
buvo apdovanotos sidabro medaliu, o inkilai specialiu prizu. Kad ir kaip kalbino
Kaliną parodos rengėjai parduoti ėdžias, didžiausius pinigus siūlė, Baluta
nesusigundė. Kartojo, kad darė jas savo draugams girioje, todėl net už milijoną
neperleisiąs svetimiems žvėrims, juolab užsieniečiams.
Sugrįžo ėdžios į girią, sugrįžo inkilai.
Niekada nepasigailėjo Kalina Baluta, nors ir kaip bambėjo žmona, neva, visa tai
pardavus, galima būtų buvę nusipirkti namą Minske. Ne, į respublikos sostinę Kalina
Baluta niekada nesikels. Ką gi jis veiks be girios užtrokš ant asfalto.
O koks grynas girioje oras! Kiek deguonies! Taip ir
norisi kvėpuoti pilna krūtine, siurbti į save gaivą.
Žiūrėk, pušies šakomis nušuoliavo voveraitė:
strikt pastrik, vikst, vikst uodegėle. O štai ir briedžio pėdsakai. Atrodo, kad
šlubavo bėdulis. Susižeidęs, reikės juo pasirūpinti gaila skeltanagio.
Visiems reikia atjautos, meilės. Jei ne Baluta,
nebūtų girioje ir stumbrų, kuriais didžiuojasi Europa. Savo rankomis Kalina išmaitino
kelis jauniklius, žindė pienu, vystė, supo. Vėliau jie atsidėkojo prieraišumu,
sekiojo paskui Kaliną it paskui motiną, niekur vieno nepaleido. Į svetimus piktai
šnairavo. Žmona ir vėl pavydėjo, be pagrindo.
Nemėgsta Kalina Baluta medžiotojų, nesupranta
liguisto pomėgio žudyti žvėrelius, ypač stumbrus. Jie tokie patiklūs. Niekada
Baluta neturėjo ir niekada neįsigis šautuvo. Tačiau tokia tvarka pyškina žvėris
medžiotojai girioje, atseit populiaciją reguliuoja. Nesąmonė!
Štai barsukas nubėgo: paknopst, paknopst
Toks
juokingas. Greičiausiai pas šeimą. O čia ir upelis, bebrų užtvanka. Pasiutę tie
bebrai, antai kiek medžių nuvertė, nepasigailėjo; teks juos Balutai pabarti.
Kalina pasilenkia, pasemia rieškutėmis vandens ir
godžiai geria. Skanus vanduo iš upelio švarus, tyras, veik Derida.
Atsigaivinęs Kalina Baluta pakyla, perbraukia delnu
savo vešlius ūsus ir eina gilyn į girią.
Vis tamsiau ir tamsiau, vis sunkiau brautis pro
eglynus.
Pabaidytas girininko nustraksėjo kiškis. Paspruko
žvairys beuodegis.
Kalina nusišypso. Eina toliau. Kas jo tyko?
galvoja Kalina Baluta. Kas laukia kiaunės, šeško, audinės? Bėda su šernais, niekaip
nepavyksta susitarti. Ir taip, ir anaip rūpinasi jais Kalina, tačiau jie vis tiek
traukia iš girios, išrausia kolūkio bulves, pripėduoja. Kolūkiečiai pyksta,
užsidega kerštu. Suprantamas jų susierzinimas, kai nebelieka bulvių, ištisos
šeimos badauja. O ką gali jiems (žmonėms) pasakyti girininkas nieko, todėl lyg
nusikaltęs nuleidžia galvą, kai jie grasina visus šernus iššaudysią. Pamėlsta
Baluta iš pykčio, tačiau tyli, nieko nesako. Nekalti šernai. Nekalta ir lapė
rudasnapė, išpjovusi kaimynų perekšles, nekaltas pasiutęs vilkas pilkas, apdraskęs
grybavusius mokinius; visi jie aną rudenį mirė. Atsargesniems reikia būti. Tokia jau
yra ta gamta, nemoki, nebendrauk su ja, neik į mišką, jei bijai erkių ar gyvačių. O
Kalina neįsivaizduoja savęs ne gamtoje, myli ją. Meilė, tik meilė yra visa ko
pagrindas. Ji griauna galingiausias nepasitikėjimo sienas, mėgsta kartoti girininkas.
Baluta sustoja prie pušies. Žiūri į kamieną.
Žievė pažeista, akivaizdu, kad lokys nagus galando. Šelmis lepečkojis, girininkas jį
pažįsta ketverių metų patinas.
Kalina Baluta prideda delną prie medžio žaizdos.
Paglosto. Sakai ištepa pirštus. Apsiverkia Kalina drauge su medžiu. Apsikabina jį
kaip brolį, artimą savo. Guodžia. Gaila Balutai medžio, gaila nulaužtos šakos, gaila
sutryptos samanos, spyglio, išrauto bruknių krūmelio, nukritusio lapo, sukirmijusio
grybo.
Kažkur šalia užkukuoja gegutė. Kalina Baluta
klausosi. Girios tankmėje užčiulba lakštingala. Prisideda kita. Trečia... Tetervinas.
Kurtinantis paukščių orkestro čiulbesys malonina jautrią Balutos klausą. Baluta taip
klausytų ir klausytų koncerto, tačiau reikia eiti darbo dirbti. Vis gilyn ir gilyn.
Jau gerokai po vidudienio.
Atsiveria pievelė, lyg nebuvę gūdžios girios.
Čia baikščių kurapkų pulkelis. Kalina Baluta, palydėjęs jas akimis, gula ant
žolės, visada taip daro. Žiūri į dangų. Jame nė debesėlio. Žydra. Skrenda
reaktyvinis lėktuvas, paskui save palikdamas baltą uodegą. Subjaurotas dangus,
piktinasi Kalina. Vabalėlis ropoja Balutos skruostu. Maloniai kutena. Girininkas
užsimerkia. Vabalėlis eina per Kalinos kaktą, sustoja ant antakio. Laukia. Atsargiai
paima vabalėlį. Šis maskatuoja kojytėmis, nori ištrūkti. Danguje suka ratus vanagas.
Paleistas vabalėlis klumpa, bėga, netrukus pasislepia žolės tankmėje.
Belovežo girioje.
Grybai. Čia visada jų apstu: kazlėkų,
raudonviršių, žaliuokių.
Gražuolė raudonkepurė musmirė pasitinka Kaliną
Balutą saliutuoja. Jis nelieka skolingas, atiduoda pagarbą ir iškilmingai, aukštai
keldamas kojas, žygiuoja eglynėlio link. Po šio skarelėmis šilbaravykių
plantacija. Tik imk, jei esi alkanas ir nebijai nusinuodyti.
Kalina Baluta pažįsta visus savo girios grybus.
Tačiau nevalgo. Nė vieno dar nėra gyvenime suvalgęs. Prisivertęs suvalgytų, tačiau
ne, niekada nepaims į burną.
Gražiausi Balutai grybai miške. Štai baravykas
karalius. O čia ir kiti jo svita. Kalina Baluta atsargiai žengia, stengiasi nė
vieno neužkliudyti, kad neduok Dieve nesužeistų.
Gera. Ramu.
Netoli jau, visai netoli, kalbasi su savimi
girininkas. Netrukus. Štai tas šimtametis maumedis, dvikamienė pušis, skruzdėlynas.
Antai ir giria jau ne tokia tanki.
Kalina Baluta ima giliau kvėpuoti. Jo žingsniai vis
spartesni. Kaktą išpila susijaudinimo prakaitas. Nejučiomis ima drebėti rankos jis
pamato į spąstus pakliuvusią stirną. Įsipainiojęs į kilpas bejėgis žvėris guli
ant šono, nebespurda, stimpa. Jo akyse klusnus susitaikymas su likimu.
Vos spėjau, galvoja Kalina Baluta. Vos vos, kartoja
įsiklausydamas į silpstantį stirnos širdies plakimą.
Jau ir sutemos netrukus.
Drebulio krečiamas girininkas Kalina Baluta atsisega
diržą, sagsto nepaklusnų antuką.
Nervinasi.
Stirna vos kvėpuoja.
Metas gelbėti.
Baluta mikliai nusismaukia kelnes ir pusnuogis
prigula šalia žvėries. Kurį laiką nejuda, tartum kažko laukia, į kažką
įsiklauso. Delsia Kalina.
Pasiryžęs įkvepia.
Įtempia sėdmenų raumenis.
Užbliauna stirninu.
Grėsmingas patino balsas nuaidi per girią,
pabaidydamas netoliese buvusius žvėris. Girdėti, kaip jie sprunka į šalis.
It prie motulės Tėvynės Baluta glaudžiasi,
arčiau neįmanoma. Deda ranką ant šilto stirnos kailio, kita įsitveria. Akimirka, ir
jis jau... Iš pradžių labai atsargiai, lėtai pajuda. Vėliau, šviesėjant
sąmonei, greičiau ir greičau, lyg norėdamas kažkur suspėti, lyg kažką
persekiodamas, vydamasis it plėšrūnas.
Po valandėlės viena ranka, tyliai sau po nosimi
pasibaubdamas, pašnopuodamas, girininkas perbraukia stirnos kailiuką, kitos pirštais
gnybteli kulšį.
Žvėris sudejuoja.
Išprakaitavęs Kalina Baluta išsiriečia.
Sustingsta.
Galutinai įsiveržia į žvėrį.
Perverta stirna krūpteli. Jos akyse viltis.
Aprasojęs girininkas Kalina Baluta, išlaisvinęs
žvėrelį iš kilpų, stipriai pliaukšteli delnu per nugarą, atšlyja. Lyg iš slogaus
sapno pažadinta stirna pašoka ant kojų ir neria į girią. Ji vėl laisva.
Šelmiškai šypsodamasis Kalina Baluta palydi
gražuolę atlaidžiu žvilgsniu. Atsisveikina mintyse. Ar gyvenime dar sutiks ją?..
Sutiks, guodžia save, užuosdamas į kūną įsigėrusį patelės prakaitą.
Šauniai užrietęs savo ūsus į viršų Baluta
grįžta prie kilpų. Kruopščiai taiso, paspendžia kitam žvėriui.
Lyg ir nieko neįvyko valstybės saugojamoje girioje.
Sotūs žvėrys ruošiasi miegui, aptilo paukščiai. Kas šįkart paklius, mąsto
girininkas Kalina Baluta, slinkdamas tamsia giria namo: šeškas, lūšis, o gal
pasiklydusi žirafa?
Vėl kupinas jėgų Kalina Baluta grįžta pas
žmoną, raudančią. Šis jautrus žmogus net nenumano, kad šiandien, telikus vos metams
iki pensijos, Beloveže lengvabūdžiais parašais iš politinio žemėlapio buvo
ištrinta didžiausia pasaulio valstybė SSSR.
Literatūra ir menas, 2007-01-05
nr. 3124
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|