Herkus Kunčius

Ištrauka iš romano „NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO“

 
I vagystė

       Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsų kraštuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji kuklūs žodžio tarnai. Taip pat aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti Tau, garbusis partijos CK karalystės archyve, sutvarkytą pasakojimą, kad dar kartą įsitikintum tikrumu mokslo, kurį esi pašauktas saugoti.

 
II vagystė

       Vieną tvankią liepos naktį Nachmanas iš Centro ilgai klaidžiojo po turgaus kvartalą, gėrėdamasis ir niekaip neatsigėrėdamas naktiniu miestu. Kai jis ėjo pro rotušę, bokšto laikrodis išmušė antrą valandą; čia netikėtai užklupo audra. Staiga prapliupo taip lyti, krito tokie dideli lašai, jog Nachmanas iš Centro, sutrikęs iš netikėtumo, pasileido potekomis upės krantine. Nubėgęs iki tilto jis beveik užduso ir, supykęs ant savęs, stabtelėjo – jam pasirodė kvaila bijoti lietaus – išvis siaubingai kvaila šiame gyvenime kažko bijoti.

 
RECIDYVAS

Mįslių būna įvairių.
       Tačiau jas įminti pajėgia tik pasišventę mokslininkai: tai ne tik išsilavinę, bet ir smalsūs žmonės, atkakliai siekiantys išsiaiškinti keliančias nerimą paslaptis. Vieni iš jų tyrinėja Antarktidą, leidžiasi į ugnikalnių kraterius ar vandenynų dugną; kiti gamina kosminius laivus, bombas, helio dujas, atominius reaktorius arba „mąstančias“ mašinas; treti iš cheminių elementų gauna dar nematytas medžiagas, turinčias stebuklingų griaunamųjų savybių, arba tiesiog išveda nenaudingų augalų rūšis.
       Bet yra užsispyrusių mokslininkų, kurių gyvenimas daugiausia praeina tyliuose darbo kabinetuose. Jie dirba su diskursais, kurių amžius neretai skaičiuojamas tūkstantmečiais.
       Atrodytų, kad jų kasdieninis darbas visiškai neromantiškas, kaip kosminės kelionės ar koks nutrūktgalviškas terorizmas. Čia nėra nei pasaulį stulbinančių atradimų, nei mirtinų pavojų; galiausiai, čia neieškoma kokio nors stambaus nusikaltėlio ar nepagaunamo užsienio žvalgybos agento.
       Ir vis dėlto...

 
JO SAULĖLYDŽIO RUTINA

– Nedrebėk!
       Dušanskis krūptelėjo.
       – Ei, seni, ar nors minutę gali ramiai pastovėti?
       Dušanskis dar kartą pamėgino sutelkti valią.
       – Jei tau drugys ar Parkinsonas–Alsheimeris...
       – Neee, – mekenančiu balsu išdrįso paprieštarauti Aaronas. – Ne, ne, aš tuoj, aš, ponas Zamke, pasistengsiu...
       Dušanskis atkakliai kovojo su savo spurdančia koja. Ši jo neklausė.
       – Šūdas, – susinervino mergaitė ir tarsi žudikas smeigė pieštuką į popierių. Smaigalys pataikė tiesiai po mentim, kur buvo įpusėta piešti Aarono Dušanskio figūra.
       – Gerai, vaikai, pertrauka, – valdingai suplojo delnais barzdočius. Jaunieji piešėjai atsitraukė nuo molbertų. Pabiro po studijos kampus.
       Vis dar kretantis Aaronas Dušanskis šiaip taip nulipo nuo pakylos. Susirado savo apsiaustą. Apsigaubė. Prisėdo prie reflektoriaus, ėmė šildytis.
       Šalta.
       Nors liepa, tačiau pusrūsyje metų laikai neturėjo esminės reikšmės – tariamai vėsu būdavo visada. Gipsiniams Aristotelio ir Periklio biustams įsismelkianti drėgmė, netvarka ir purvas buvo nė motais, kaip ir Dovydo nosiai ar aptrupėjusiam ąsočiui. Čia kubui, cilindrui, piramidei ir rotveilerio iškamšai, beje, taip pat buvo nusispjaut į klimatą. Tik ne Aaronui Dušanskiui – beveik profesionaliam aktų pozuotojui. Ne, Aaronui Dušanskiui buvo ne tas pats – šalta, bliat'.
       Dušanskis pasitrynė delnus.
       Pirštų galiukus ėmė badyti adatėlės.
       Atgijo.
       Atitirpo galūnės.
       – Į vietą! – sukomandavo barzdočius Zamkė.
       Dušanskis nusimetė apsiaustą. Striktelėjo ant pakylos.
       Sustingo akademine antikos disko metiko poza.
       Nuogas.
       Gelsvai marmurinis.

 
NESINEŠK MALKŲ Į MIŠKĄ

Panarinęs galvą Dušanskis sliūkino į namus. Neskubėjo. Ėjo lėtai, ambicingai pasišlubčiodamas. Įtraukęs pečius, lyg bijotų būti pažintas, nesidairė, negirdėjo praeivių klegesio, automobilių stabdžių cypimo perėjose, vairuotojų priesaikų užmušti ar kaip nors nubausti anoniminį eismo taisyklių pažeidėją.
       Aaronas stengėsi kuo toliau nustumti akimirką, kai peržengs savo namų slenkstį; atgrasūs jam buvo vokiečių belaisvių statyti dangoraižiai: keturi kambariai aukštomis lubomis su gipsatūra, tarnaitės kamarėlė, virtuvė, vonia, bidė, šlepetės... Nebemylima ir žmona – Odetė Raslan, su kuria pragyventas ne vienas dešimtmetis; vaikų, deja, taip ir nesusilaukta: darbas, darbas, darbas... Tiesa, seniai seniai buvo ir pavojinga gyvybei veikla pogrindyje, o ten, ne paslaptis, visko tarp suaugusių žmonių galėjo įvykti...
       – Ei, ožy, atsargiau! – nepiktai perspėjo personalinį pensininką Dušanskį jaunuolis, kai tasai prasilenkdamas atsitiktinai jį užkliudė petimi.
       Dušanskis paspartino žingsnį.
       Svetimas jautėsi Aaronas nūdienos pasaulyje, visa, kas buvo pažįstama, ištirpo, kas šventa – paniekinta, mylima – atstumta. Atrodo, kad nieko nebeliko, svarbiausia – vilties, anei trupinėlio vilties.
       Dušanskis prisiminė praeitį.
       Šviesiau.
       Štai jis, perspektyvus partinis darbuotojas su dvieiliu švarku, išrinktas į neeilinę konferenciją, kelia mandatą, balsuoja už Revizijos komisijos sąrašą, kuriame ir jo pavardė, vardas, tėvavardis: vienbalsiai, patvirtinta. O štai jis jau kooptuojamas į respublikos CK... Taip, po suvažiavimo bufete buvo surengtos įspūdingos vaišės. Užteko gėrimų, tostų, užkandos, šokių, nedaug tetrūko iki muštynių. Dušanskis buvo visų dėmesio centre, ne juokas – įtakingas CK narys, daug žadantis nuveikti aparatininkas.
       Ne vienas ir ne du pranašavo, kad Aaronas Dušanskis netrukus atsidurs III-ojoje Romoje – vertas kilti. Netrukus ir Dušanskis tuo patikėjo. Stengėsi. Tarnavo. Išsipūtė. Jau matė save Lubiankoje, Kremliuje, ant mauzoliejaus. Regėjo, kaip jis stovi Centre greta skrybėlėtų apaštalų, santūriai moja – priiminėja karinius paradus, taikias demonstracijas, šalia kitų darbininkai-tarnautojai neša ir jo portretą.
       Ir išties tiek nedaug trūko, kad Dušanskis būtų išrinktas į politinį biurą... Deja, viskas pakrypo kitaip – žlugo.
       Iš pradžių, įtarus, kad iššvaistė partines lėšas, vos vieno balso persvara pašalino iš CK, pervedė į administracinį darbą, – nemalonu. Vėliau buvo dar blogiau – teko dirbti vietinių profsąjungų taryboje. Čia nebeliko jokios erdvės skrydžiui, karjeros perspektyvos – žemiau nulio, dugnas.
       Vis dažniau Aaronas Dušanskis ėmė kilnoti taurelę. Kodėl? – pasiklausdavo savęs, kai paslapčia savo vadovaujamos įstaigos išvietėje užsiversdavo butelį karčiosios.
       Žlugo morališkai. Dabar net negalėtų pasakyti, kaip, kokiu būdu ištisą dešimtmetį vadovavo profsąjungoms. Viskas lyg rūke: asmeninis vairuotojas, rezoliucijos, posėdžiai, sanatorija, planai, sąšaukos, sekretorė, prezidiumas, planuotės...
       Bet išties, kodėl iš CK?..
       Aaronas Dušanskis turėjo nepriekaištingą biografiją: kilęs iš handelių, baigęs vos kelias pradžios mokyklos klases (eksternu), pogrindininkas, 16-oje divizijoje – kuopos zampolito patikėtinis. Kažkas atsitiko ne taip. Bet kas?..
       Bokšto laikrodis mušė devynias vakaro.
       Dar šviesu, vasara.
       Aaronas atsiduso, vėl ėmė naršyti praeitį.
       Netolimą.
       Naujieji laikai užklupo Dušanskį tarnaujant žinybinės pirties komendantu – be ugnelės, be polėkio, pasiligojus. Pirtyje jautėsi išstumtas, ne savo vietoje. Ypač šalia tų mauduolių, kurie partkomo vestibiuliuose kadaise įsiteikdami laukdavo valandų valandas, kad galėtų draugui Dušanskiui apvilkti apsiaustą. Dabar jie dėjosi jo nepažįstą. Kiti, tiesa, nepraleisdavo progos pašiepti, vis įgeldavo, kad karštakošis Aaronas su makarovu ne vieną civilį pokaryje palydėjo į geresnį pasaulį – aną.
       – Na, draugas Dušanski, ar dar nesurūdijo tavo makarovas? – klausdavo buvę jaunesnieji kolegos, kai nusižeminęs Aaronas į priešpirtį įnešdavo rankšluosčius, muilą. – Ar girdi, kaip naktimis žemė dejuoja? Na, išsitrauk, parodyk savo TT, – nepiktai erzino mosuodami savosiomis ataugomis.
       – Duokit alyvos, ir aš parodysiu, – dviprasmiškai atsakydavo Dušanskis ir, skambant visuotinam juokui, sprukdavo atgal į savo „biurą“, kur palubėje it pakaruokliai kabojo beržinės vantos, o ant lentynėlių rikiavosi mažiau ekologiškos higienos priemonės.
       Netrukus pirtį, kaip brandaus socializmo atgyveną, uždarė.
       Dušanskis nuliūdo.
       Sodriau gerti jau nebepajėgė.
       O čia dar žmonai Odetei Raslan ėmė želti ūsai, barzda. Visa tai galima būtų pakęsti, tačiau revoliucionierė Odetė senatvėje metėsi į Krišnos mokymą. Įtikėjo moteris: reinkarnacija, čakra, karma, kasta, energetiniai taškai, aura, kavos tirščiai, nirvana, aukurai etc. Turbūt dėl to, kad visą gyvenimą vylėsi matyti savo vyrą jei ne generaliniu, tai nors II-uoju sekretoriumi – ideologijai, kaip draugas Michailas Suslovas, dabar ji visą savo laiką bei energiją skyrė šventyklai, smilkalams ir geraširdžio Krišnos garbinimui.
       Skaudu Aaronui Dušanskiui būdavo sutikti gatvėje savo apžėlusią gyvaplaukiais žmoną, žiūrėti, kaip ši beveik dvimetrinė kartis tūpčiodama pražygiuoja su kitais krišnaitais, įsijautusi gieda „Hari Krišna! Hari! Hari!“
       Ne, jau seniai Dušanskis būtų tą senę metęs, išsiskyręs. Tik štai, niekas pasaulyje, išskyrus Odetę Raslan, nemokėjo gaminti tokių gardžių teiglich. Tik ji viena vis dar gebėdavo iš tešlos, medaus ir cukraus sukurti kulinarijos stebuklą, šimteriopai skanesnį nei darydavo jo mama ar kaimynai Žagarėje. Tirpstantis burnoje teiglich buvo vienintelė Dušanskio paguoda, saugus gastronomijos uostas.
       Dušanskis tyliai tyliai atrakino savo buto duris.
       Paslapčia įsėlino.
       Kadaise prašmatnioje svetainėje, apstatytoje odiniais baldais, ant žemės, parietę po savim kojas, sėdėjo skustagalviai krišnaitai. Spalvoti nesaikingai. Degino smilkalus, meldėsi prie dirbtinėmis gėlėmis išpuošto piemenų dievo altoriaus.
       Dušanskis, tramdydamas smilkalų sukeltą kosulį, nepastebimai įsmuko į tualetą.
       Užsirakino.
       Atsisėdo ant dangčio.
       Vėl ėmėsi darbo, slapto.

 
DŽIAUKIS DIENA, NAUDOKIS PROGA, NEGAIŠK LAIKO

Odetė pabeldė į duris.
       Tyla.
       Stuktelėjo stipriau kumščiu.
       Jokio atsako.
       – Aaronai, tu ten? – niekas neatsiliepė.
       Spyrė koja.
       – Aaronai, atidaryk, aš žinau, kad tu čia, – tarė.
       Jokių gyvybės ženklų.
       – Draugas Aaronai, nedelsiant atidarykite! – it komisaras Lunačiarskis (dekadentas) pareikalavo.
       Tualete buvo ramu.
       – Dušanski, aš myžti noriu, – neva nekantraudama pasiguodė senoji Raslan.
       Išvietėje tyliai tyliai sudejavo.
       – Greičiau išeik, nebetveriu, – suinkštė Odetė. – Draugas Dušanski, susirinkite dokumentus bei daiktus ir palikite kabinetą! – suriko kategoriškai. – Myžti, myžti, myžti... – it tantrą kartojo. – Apsišiksiu! – neskoningai mėgino sukelti užuojautą.
       Už durų net nekrepštelėjo, jokios atjautos.
       Odetė ėmė stipriai belsti, pavargo.
       Paklibinusi dar kartą rankeną kažkur dingo.
       Netrukus sugrįžo.
       – Aaronai... Aaronai... – dabar meilikaujamai kalbino vyrą. – Aaronai... – pakišo po durų apačia atsineštą teiglich. – Aaronai... –įsiteikdama viliojo saldėsiu.
       Už durų ranka čiupo teiglich. Norėjo įtraukti. Deja, nesėkmingai.
       – Aaronai... Aaronai... – Odetė pritūpusi tai pakišdavo, tai ištraukdavo teiglich kraštelį. – Aaronai... – koketiškai išdainavo, nepalikdama vilčių atimti iš jos teiglich. – Aaronai... –vis erzino Dušanskį, kuris nebuvo toks miklus. – Aaronai...
       Kova tęsėsi ketvirtį valandos.
       Dušanskis pralaimėjo.
       Spragtelėjo spyna.
       Durys atsidarė.
       – Aaronai... Aaronai... – atatupsta su teiglich rankoje traukėsi į buto gilumą Odetė. – Aaronai... Aaronai... – vartaliodama rodė tešlainį.
       – Noriu... Duok... – ištiestomis rankomis it Frankenšteinas teiglich link ėjo Aaronas Dušanskis. – Duok, duok, noriu... – dejavo senukas.
       – Štai taip, – įgrūdo sau į burną teiglich Odetė ir stačią prarijo.
       Atsiraugėjo.
       – Kodėl!? Kodėl!? – susigraudino Dušanskis. – Kodėl tu su manim taip? – nubraukė ranka ištryškusią ašarą. – Visada taip, visada... – it nuskriaustas vaikas jau ketino pulti į isteriją. – Tau gaila... Tau gaila teiglich?.. Visada tau man gaila paskutiniojo teiglich, – raudojo Dušanskis.
       Odetė, kaip tik moka išsigiedoję krišnaitai, atlaidžiai šypsojosi; jos tikintieji Višnaus persikūnijimu broliai jau buvo išsiskirstę.
       – Tavo naujas saris! – staiga persimainė Dušanskis. Raslan demonstratyviai apsisuko vilkeliu.
       – Kam tos svastikos namuose! – sušuko Aaronas, jis nuo II-ojo pasaulinio karo laikų nepakentė visko, kas tik gali suktis aplink savo ašį, skrieti orbita.
       – Argi jis ne žavus, – džiaugėsi naujuoju pirkiniu Odetė. – Tik pažvelk, grynas šilkas, tiesiai iš Bangalūro.
       Odetė dar kartą apsisuko.
       Senukas užsimerkė.
       Aaronui Dušanskiui dar kartą nusviro rankos. Jis nebeturėjo nei jėgų, nei priemonių kovoti su Odete, kuri negausias šeimos pajamos išleisdavo tai varpeliams, tai būgneliams, tai šleikščiam vegetariškam maistui. Didžiausia, žinoma, pensininkų biudžeto dalis tekdavo nepasotinamam Krišnai, tiksliau – jo šlovinimui. Dėl šios priežasties Aaronas ir tapo aktų pozuotoju, vis šis tas. Tai dėl godaus Krišnos jis vaikščiojo į pusrūsio studiją – saikingai dvokiantis, apskuręs, nukleiptais batais, adytomis kelnėmis, kurias kadaise su švarku atsitiktinai įsigijo Lenkijoje, kai archeologiniais laikais šios šalies partijos kvietimu lankėsi Varšuvoje, Lodzėje, Zieliona Guroje, net kurortiniame Sopote.
       Aaronas nemėgo Krišnos. Nemėgo ir religijos. Kratėsi prietarų. Stačiai nekentė Višnaus ir Šivos, karingojo Durgos, Ganešo ir Kartiko, Lakšmės ir Sarasvatės. Tai Indijos dievų ir deivių panteonas buvo kaltas, kad paskutiniaisiais metais Aaronas Dušanskis buvo ypač nelaimingas.
       Visi kalti.
       Visi!
       Dušanskis ėmė dusti. Smilkalų smarvė buvo nepakenčiama jo jautriai nosiaryklei.
       Priėjęs prie lango pabandė jį atidaryti.
       – Nedrįsk! – puolė prie lango Odetė Raslan.
       – Nebegaliu! Nebegaliu! – šaukė nujausdamas astmos priepuolį Dušanskis. – Tai dujų kamera! Dachau! Aušvicas!
       – Užmušiu! – čiupusi žalvarinį smilkytuvą užsimojo Odetė. – Užmušiu, bliade! – grasino smurtu nuožmioji krišnaitė Raslan.
       Dušanskis spruko iš šventyklos, kadaise buvusios salonu. Čia, ant odinės sofos, beje, labai labai seniai yra ketinęs pernakvoti Nikolajus Viktorovičius Podgornas (be žmonos).
       Vėl tupėjo tualete, tankiai kvėpavo.
       Užsirakinęs.
       Saugus.
       Nurimo. Išsitraukė rašiklį, popieriaus skiautę.
       Dušanskis, naudodamasis proga, vėl kibo į darbą – kūrybinį.

 
Kas didžiausias?

       ... Gerta buvo ilgai. Nuobodžiai. Gal parą, gal dvi, o gal ir ištisą savaitę ar net epochą. Tada jau nebeaišku tapo, iš kur čia sniegas, kur palaidūnė saulė, o kodėl mėnulis toks kukliai stačias ir vis su lazda per padus nariams baksnoja. Kai tik vienas prabusdavo, smigdavo kiti. Vos keli išsivemdavo, likusieji miegodami apsidergdavo.
       Po kūnais išdegė žolė.
       Valstiečiai jau ir alyvuoges nurinko, atrodo, kad ir vynuogės prinoko, o arogantiški apelsinmedžiai vis dar branginosi – slėpė po šakomis savo vaisius ir niekam jų nerodė. Ilgiau taip tęstis negalėjo.
       Kai tik draugas Zibertas prabudo, išslapstė vynmaišius ir čia pat pasistengė pamiršti, kur juos padėjęs.
       Draugą Bencikovičių troškino. Atmerkęs akis jis pareikalavo, kad jam įpiltų, kaip kad visada ir buvo daroma.
       Niekas net nepriėjo.
       Vis dar sapnuojantis draugas Greifenbergeris taip pat norėjo toliau gerti, tačiau tam nepritarė draugas Čarnas ir draugas Čeponis. Draugas Taibesas savo nuomonės neturėjo – jau meldėsi.
       Buvo neaišku, diena ar naktis, tačiau plaukė debesys – sunkūs kaip švinas.
       Ant keturių ilsėjęsis draugas Kazys Giedrys labai bijojo, todėl raudojo ir prašė, kad draugas Duleckis jį guostų ir glostytų.
       Tada draugui Lyberiui kilo mintis pasimatuoti sielas.
       Draugas Greifenbergeris jau buvo beišsitraukiąs, tačiau ėmė dvejoti, mat turėjo dvi.
       Tarp draugų kilo ginčas, kuris jų turi didžiausią.
       Draugas Zibertas išsitraukė, parodė kraštelį, tačiau kažkodėl susigėdo.
       Draugas Pelšė taip pat būtų parodęs, tačiau tuo metu vis dar buvo be sąmonės.
       Įsidrąsinęs draugas Chruckis pasikėlė tuniką, tačiau tuo metu prabudo Nachmanas iš Centro. Įspėjęs savo draugų slaptas mintis, pasišaukė netoliese uogavusį vaiką ir tarė:
       – Kas priima šį vaiką vardan manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų turi mažiausią, tas iš tiesų yra su didžiausia.
       Tai taręs Nachmanas iš Centro vėl užsnūdo.
       O draugai dar ilgai čiupinėjo vaiko mažiausią ir negalėjo atsistebėti, kad jam priklauso tokia didybė.

 
Nachmano iš Centro vardo galybė

       Kai draugams atsibodo čiupinėti, nebesvarbu, kuriam kilo mintis, kad tas, kuris turi didžiausią, pagaliau ir jų apžiūrėtų, mat vis tiek labai visi norėjo palyginti.
       Vos tik naivus vaikas lūpomis palietė draugo Chruckio, iš šio vidutinybės trykštelėjo demonai. Demonų, pasirodo, turėjo ir draugas Pelšė, ir draugas Čarnas, ir net draugas Bencikovičius – visi. Tik, keista, iš draugo Kazio Giedrio labai mažai ištekėjo blogio dvasių.
       Draugai paraudo, susigėdo, kad turi savo sielose demonų.
       Tada draugas Čarnas labai išsigando:
       – Genosse, čia vienas žmogus tavo vardu išvarinėja demonus. Mes draudėme jam tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.
       Nachmanas iš Centro nepramerkdamas akių atsakė:
       – Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!
       Po šių žodžių Nachmanas iš Centro vėl užmigo, o vaikas toliau vis varė ir varė demonus, – draugui Lyberiui ir draugui Zibertui neužteko net ir keturių kartų juos išvaryti.

 
Berniuko pagydymas

       Turbūt kitą dieną, kai išsekę draugai liko be demonų, atbėgo nuo kalno piktas vaiko tėvas su lazda. Vos sūnų pamatė tarp draugų, ėmė nesavu balsu šaukti, neva regi kažkokią įsimetusią dvasią, kankinančią vienturtį berniuką. Ši, anot tėvo, vaiką tąso, o jis net putoja – pro burną, ausis, nosį, išeinamąją. Ir išties vaikas putojo – visi matė ir niekas to net nebandė neigti, nes ne dešimt ir ne dvidešimt šis demonų buvo iš draugų uoliai išvaręs. Draugai jau ankščiau buvo ne kartą naktį per pertraukėles bandę stabdyti putojimą, tačiau jiems nepavyko, mat kai vos apžioję čiulpteldavo demonus, šis imdavo šaukti, melsti, kad draugai jį paliktų ramybėje, atseit nebeturi daugiau sveikatos kovoti su jame įsimetusiu blogiu. Tada vaikas krisdavo ir tingėdavo keltis, tik tąsydavosi ir nebešnekėdavo.
       O vaiko tėvas šaukė, niršo, grasino draugams, neva jie kalti, kad sugadino vaiką ir apgyvendino jame savo demonus. Draugas Greifenbergeris bandė teisintis, atseit įvyko nesusipratimas, tačiau tėvas nenorėjo klausytis nei draugo Greifenbergerio, nei draugo Bencikovičiaus, nei Kazio Giedrio aiškinimų.
       Draugams buvo nesmagu, kad viskas kažkaip ne taip susiklostė, jie vien gero norėję.
       Visa laimė, kad prabudo Nachmanas iš Centro. Pamatęs su lazda vaiko tėvą, rūsčiai tarė:
       – Oi, netikinti sugedusi gimine! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti! Atvesk čionai sūnų.
       Tėvas pastatė savo vaiką prieš vis dar gulintį Nachmaną iš Centro. Nachmanas iš Centro paliepė:
       – Šok ant manęs.
       Vos vaikas užšoko, Nachmanas iš Centro stumtelėjo berniuko vidun savo sielą ir taip sudraudė netyrąją dvasią. Dvasia, pabūgusi likti tamsybėse, vos tik Nachmanas iš Centro ištraukė savo didžiąją sielą, spruko iš vaiko.
       Išgydęs berniuką, Nachmanas iš Centro atidavė jį tėvui ir liepė nešdintis atgal į savo kaimą, lai daugiau akyse nesirodo.
       O draugai taip ir liko stovėti apstulbę nuo Nachmano iš Centro didybės.

 
PASAKIAU – IR ŠIRDĮ NURAMINAU

       Dušanskiui išties labai nemalonu matyti, kaip kaskart mokytojas Zamkė vis glaustosi prie mokinių. Nors šiam patinka mergaitės, tačiau ir berniukams atranda laiko.
       – Tęskite, – atsidūsta Zamkė ir perbraukia delnu per mergaitės šlaunis. – Tęskite, tęskite, – ragina toliau piešti ir paplekšnoja per sėdmenis. – Gerai, nesiblaškykite, susikaupkite, – pataria mokytojas vis giliau šnopuodamas, vis sunkiau ir sunkiau suvaldydamas savo išpuoselėtą aistrą vaikams.
       Kantriai Aaronas pozuoja Pietos pastatymui pagal Mikelandželą.
       Galinčios papozuoti Dievo Motinos nėra, brangu samdyti, todėl šios kelius atstoja tinkanti galvą kirsdinti kaladė. Dušanskis guli ant jos: sulinkęs bejausmis nuogas kūnas, ką tik nukabintas nuo kryžiaus.
       Dušanskis lūžta. Kenčia. Jo atlošta galva siekia grindis. Primerktos akys. Nusvirusi negyvėlio ranka. Sustingę pirštai. Lūpos šiek tiek pražiotos, lyg norėtų dar kažką taikliai pasakyti – jo stuburą laužiančiai kaladei.
       – Gerai, visai neblogai, – it neršdamas nardo tarp vaikų Zamkė. – Čia galite mažumėlę pakelti. Taip, teisingai, daugiau kontrasto. Ir drąsiau, nebijokite suklysti. Niekada nebijokite klaidų, – ragina Zamkė maigydamas koreguojamojo klubą. – Klaidose slypi tiesa, – baksnoja nykščiu į piešiančiojo uodegikaulį.
       Zamkė veidmainiauja, nieko čia gero iš tų klaidų. Vienur negyvėlis Dušanskis-Kristus pavaizduotas kaip distrofikas, kitur – panašus į apalpusį grybautoją. Tačiau Zamkei nė motais, kad Jėzus Kristus (superstar) fiziškai neįgalus, jam svarbu prisigraibyti, prisimaigyti, atsidūsauti, išsistenėti. Nuosekliai jis eina nuo vieno prie kito, tai ilgiau, tai trumpiau užsibūdamas. Kai emociškai pasikrauna, valandėlei išbėga iš studijos. Sugrįžta šiek tiek įraudęs, melancholiškas. Tada atsisėda, rūko, apie kažką svajoja.
       Vėl keliasi.
       Eina.
       Mokiniai supranta, neprieštarauja ir nesmerkia Zamkės; jis – geras žmogus, niekam nieko pikto nepadaręs, nepadarysiantis. Ir kas čia baisaus, jei kokį kartą grybštels ar apkabins, pakutens. Galų gale, jei taip nori, gali pabučiuoti, pasitrinti, painkšti. Visa tai žmogiška, pateisinama. Jau ne vieną dešimtmetį Zamkė moko vaikus piešti. Jis geras, titaniškai kantrus mokytojas, sklinda kalbos – geriausias regione. Niekas nieko pikto nėra apie jį sakęs, tik gerai ir labai gerai. Net tie mokiniai, kurie jau suskubo pasenti, vis užsuka pas senąjį Zamkę, pasišneka, pasiguodžia, paverkia.
       Zamkė išugdė daug gabių mokinių, gali jais didžiuotis. Ir išties, kažkokiu stebuklingu būdu, nors ir maigydamas, glaustydamasis ar stenėdamas, Zamkė sugeba įskiepyti pagarbą sau. Niekas iš nusenusio dūsautojo polinkių nesišaipo. Atvirkščiai, užjaučia, stengiasi padėti, nebyliai ragina tęsti veiklą. Net tėvai, kuriems Zamkės slaptai atviri įpročiai nėra naujiena, geranoriškai atiduoda jam savo vaikus, kad šis išugdytų meilę ne tik savo asmeniui, bet ir menui, kultūrai, civilizacijai. Zamkė nedaro išimčių, visiems yra vienodai atidus, gabiausio – neaukština, beviltiško – nežemina. Jis patologiškai taktiškas, niekada nepakels balso, o jei susinervins, tai tik šūktels, kad čia ne studija, o šūdinų kurvų lizdas, atseit – kurvynas.
       – Mokytojau, kas yra tapyba? – smalsauja vaikai.
       – Jeblia na parusach, – atsako Zamkė.
       – Per kiek laiko galima nutapyti šedevrą? – klausinėja. – Kokiu būdu išmatuoti talento dydį? Kuri spalva yra gražiausia? O ar reikia, norint tapti genijumi, mokytis? Kaip apgauti mirtį? Ar egzistuoja tiksliuosiuose moksluose dorovinės problemos? O gimnastikoje? Keramikoje? Erdvinėje tekstilėje? Ar gyvybė žemėje amžina?..
       Zamkė sumurkia, šypsosi.
       – Per vieną kruizą, – svajingai ima pasakoti, – laive susipažinau su karo lakūnu. Stovėjome ant denio, šis pirmas mane užkalbino. Kai įsišnekėjome, pakvietė vakarop į kajutę. Ten pisomės visą kruizo laiką, niekur kojos nekėlėme. Nemačiau nei Amsterdamo, nei Londono. Į Lisaboną nusispjoviau. Marselis, Atėnai, Stambulas, Kalkuta... Vėliau, kai išlipome Odesoje, net adresais neapsikeitėme.
       – O kuris, mokytojau, geresnis: Mane ar Mone?
       – Kitą kartą, kai su pedagogų ekskursija lankiausi Vidurinėje Azijoje, – Zamkė pakutena mokiniui sėklides, – užsukau Taškente į vieną parduotuvėlę greta turgaus. Patiko juokingas niekutis. Užsigeidžiau. Su šeimininku ėmiau derėtis. Uzbekas spyriojosi, tačiau vis tiek man nuleido, iš pradžių du, vėliau tris, keturis kartus, – sukikena Zamkė. – Penktą... Kai pasiekiau ko geidęs, išėjau lauk, man nebereikėjo to daikto. O tas čiučmekas dar ilgai šaukė pavymui, kvietė sugrįžti, žadėjo dar ir dar man nuleisti – dykai dabar jau duoti.
       – Bet vis tiek, mokytojau, turbūt įdomu būti menininku?
       – Pavojinga?
       – Kai turėjau studiją miesto centre, užlipdavau ant stogo. Atsiguldavau ant paties krašto. Degindavausi nuogas. Niekas nematydavo. Tik pašto darbuotojai iš gretimo pastato žiūrėdavo.
       Po Dušanskiu ima kažkas virti. Suburbuliuoja.
       Ugnikalnis? Džinas?
       Zamkė įsiklauso.
       Parausta.
       – Nekenčiu bobų! – šaukia įpykęs. – Nekenčiu! – riaumoja.
       Pusrūsio grindyse išmuša medinį kamštį.
       Fontanas.
       Iš pradžių apsemia pėdas. Jautresni mokiniai užsikemša nosis. Nuovokesni čiumpa nuo sienos pakabintą gyvatuką, grūda sukdami į skylę. Metalo spiralė lenda vis giliau, nenoriai.
       Pusrūsio geizeris nerimsta, spjaudosi, taškosi.
       Pirmiausia išmeta lego kaladėlę, vėliau išstumia silkės galvą, prezervatyvo pakuotę, kaulą, pagaliau – įtartiną strypą, baugiai panašų į banginio ūso dalį.
       – Greičiau! Sukit! Sukit! – ragina mokinius Zamkė.
       Atliekos semia žemiausiai pastatytus Sokrato ir Nerono biustus. Rotveilerio iškamša sušlampa kojas. Į Dovydo ausies kriauklelę suteka tirštos atmatos.
       – Bobos! Purvinos bobos! Bobos! – stūgauja Zamkė. – Tai jos užkemša! Jos! ... O man kuopti! – skaudžiai guodžiasi. – Tos bobos...
       – Yra. Yra! Jau pagavome! – ramina mokiniai Zamkę. – Turime! – triumfuodami išsuka ant gyvatuko užkibusį higieninį paketą – tvano pusrūsyje priežastį.
       Rodo.
       Baksnoja pirštais.
       – Aš jas užmušiu! – nenusiramina išraudęs Zamkė, žvelgdamas, kaip požemio stichija apdergė seniui Volterui pasmakrę. – Būtų mano valia, nė vienos bobos nebūtų žemėje! Užsiūčiau! Užkimščiau!
       – Šį kartą nedaug, – išdrįsta prabilti tariamai nukabintas nuo kryžiaus Dušanskis. – Štai praeitą kartą, tai ant kėdžių teko sulipti, galėjai net nardyti.
       – Tavęs niekas neklausia, gulėk, nedrįsk krustelti, – piktai pertraukia Zamkė Dušanskį-kankinį. – Tik pasijudink, lėksi lauk iš studijos, – perspėja. – Pieškit, pieškit, vaikai, – švelniai ragina tęsti pamoką. – Ir drąsiau! Drąsiau! Nesižvalgykit, eikit savo keliu, ne minios priekyje, ne jos uodegoj, eikit šalia minios, – tėviškai pataria mokytojas.

 
Nesvetingas kaimas

       Ilgiau taip tęstis negalėjo, kažkas net pranašavo audrą ar dar baisesnę stichija. Todėl, atėjus metui, kai visa tai turėjo neišvengiamai įvykti, Nachmanas iš Centro nukreipė savo žingsnius į Vietą.
       Ėjo ilgai.
       Pavargo.
       Pritrynė pūsles.
       Kai ant kulnų atsivėrė žaizdos, Nachmanas iš Centro, mat neketino žemintis, išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną kaimą paruošti jam kur apsistoti.
       Buvo šiltas vakaras, daug žvaigždžių danguje. Draugas Chruckis tyliai pabeldė į duris. Dar kartą pabeldė. Niekas neatidarė. Tada nekantrus draugas Pelšė pasiūlė nueiti prie kitos trobos. Čia taip pat niekas neatvėrė durų, nepakvietė vidun, nepasiūlė pieno, vyno ar kažko stipresnio po išvarginusios kelionės.
       Vis garsiau kaime ėmė loti šunys.
       Mėnulis buvo įtartinai pilnas.
       Draugas Duleckis pastebėjo kitoje troboje rusenant ugnelę. Kai draugas Lyberis pabeldė, ugnelė užgeso. Absoliučios klausos savininkas draugas Bencikovičius pridėjo ausį prie durų, išgirdo krebždant. Tada Duleckis, Nachmano iš Centro vardu, jau griežčiau pareikalavo atidaryti, tačiau draugai taip ir liko stovėti už durų. Draugas Čarnas ir draugas Greifenbergeris ėmė karščiuotis – šaukė ir grasino, tačiau durų vis tiek niekas nenorėjo atidaryti. Draugai įsižeidė, užpyko.
       Nesmagu taip be nieko buvo sugrįžti pas išsiuntusį pasiuntinius Nachmaną iš Centro, šis galėjo draugų nesuprasti ar net išbarti.
       Draugas Bencikovičius pasiūlė užmėtyti akmenimis skalijančius šunis, o vėliau jau tyloj įsigauti į artimiausią tvartą ir išskersti nesvetingo kaimiečio gyvulius.
       Draugai taip ir padarė: užmušė kaimo šunis, pasmaugė ėriukus, ožius, tada jautį, perkandę šiam gerklę, neskausmingai nužudė garde, asilą pasikeisdami pažemino, o draugas Taibesas nupjovė ašarojančiai karvei spenius ir primygtinai ėmė kviesti kaimiečius pamiršti prietarus bei pasivaišinti cigarais.
       Tačiau ir po šio pasiūlymo kaime niekas nenorėjo atidaryti durų draugams.
       Tada draugas Pelšė prispjaudė ir pridergė į šaltinį, o draugas Chruckis, vos tik nusišlapino į šulinį, puolė jį nuodyti DDT.
       Kaimo trobų durys vis dar buvo uždarytos.
       Draugui Zibertui kilo mintis padegti prašmatniausią trobą ir pažiūrėti, ar išties šis kaimas toks jau negyvenamas.
       Kai trobesys užsiliepsnojo, pirmasis tarpduryje pasirodė nelinksmas vyras su kirviu rankoje. Draugai, nesitikėję tokio atšiaurumo, pirma mandagiai pasisveikino, o vėliau jau čiupo jį, parvertė, ėmė spardyti.
       Netrukus pasirodė ir aprūkusi pikta moteris su savo žliumbiančiais vaikais. Ši kažką šaukė, atseit į Vietą keliaujantiems čia nėra vietos ir niekada nebus.
       Draugas Lyberis ir draugas Duleckis tuo metu nuėjo patikrinti, ar ir kitos trobos yra tokios nesvetingos.
       Netrukus jau degė visas kaimas.
       Išbėgę iš trobų pusnuogiai kaimiečiai norėjo gelbėti ir gesinti savo turtą, tačiau draugas Greifenbergeris stovėjo sargyboje ir nieko neprileido nei prie šulinio, nei prie šaltinio.
       Netrukus jau liepsnojo ir apylinkės, buvo daug daugiau šviesos – tikra šventė.
       Tada nebeliko kitos išeities, tik šiek tiek pamokyti tokius liguistai nesvetingus kaimiečius. Draugai suvarė juos su seniais, moterimis ir vaikais prie šulinio. Apsupo. Draugas Čarnas įsakė gerti užnuodytą vandenį, atsisakiusiems buvo sugrūsta rieškutėmis tiesiai į skrandžius.
       Kai kurie iškart išleido dvasią, kiti vis dar kvėpavo, juokingai svirduliavo, stengėsi nepargriūti ir kuo ilgiau pagyventi – naivūs vis dėlto tie kaimo žmonės.
       Reikėjo kažką daryti su ligoniais, kiekviena minutė tapo brangi.
       Draugas Duleckis norėjo sveikesnius čia pat parduoti į vergiją, tačiau tam nepritarė draugas Zibertas, jis buvo deportacijos šalininkas. Draugas Pelšė savo iniciatyva kelis kaimiečius sterilizavo atimtu kirviu. O draugas Čeponis nutarė moterims išrauti krūtis, tą ir padarė, tiesa, gan nemokšiškai.
       Draugas Kazys Giedrys atsistojo į vartus. Į kitus, arčiau šaltinio, buvo pastatytas draugas Duleckis.
       Draugai pasiskirstė į komandas. Į pirmąją, pasivadinusią „Alyvos šakelė“, įėjo Greifenbergeris, Čarnas, Bencikovičius ir Taibesas. Antrajai, pasivadinusiai „Liudijimas“, atstovavo Čeponis, Pelšė, Chruckis bei Lyberis.
       Draugui Zibertui buvo patikėta teisėjauti.
       Kova aikštelėje vyko permainingai, likę dar gyvi žiūrovai galėjo matyti principinę lygiaverčių varžovų dvikovą. Tačiau nė viena komanda negalėjo įrodyti savo pranašumo. Kelis kartus pavojingai smūgiavo draugas Taibesas, tačiau draugas Duleckis įspūdingu šuoliu abu kartus apgynė „Liudijimo“ vartus.
       Vėliau, įpusėjus antrajam kėliniui, draugas Zybartas paskyrė abejotiną baudinį į draugo Kazio Giedrio vartus, tačiau draugas Čeponis pataikė į šaką – skersinį.
       Prireikė net dviejų pratęsimų. Tačiau nei vieniems, nei kitiems nepavyko pelnyti įvarčių.
       Jau išaušo, kaimas buvo seniausiai sudegęs, kai turėjo prasidėti vienuolikos metrų baudinių serija.
       Užgiedojo išsigelbėjęs gaidys.
       Tada draugai prisiminė, kad Nachmanas iš Centro jų vis dar laukia apelsinmedžių giraitėje. Draugams pasidarė gėda, kad jie užmiršo savo mokytoją ir draugą.
       Kai pas šį išsigandę rūstybės sugrįžo, pasiskundė, kad buvo patekę į baisiai nesvetingą kaimą.
       O labiausiai pasipiktinę kaimo nesvetingumu draugas Zibertas ir draugas Kazys Giedrys tarė:
       – Nachmane iš Centro, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos galutinai sunaikinti!
       Bet Nachmanas iš Centro sudraudė juos, niekada, prisakė, ateity be jo palaiminimo taip nedaryti.
       O tada jau visi patraukė į kitą kaimą. Buvo debesuota, vidudienis.

 
NĖ VIENOS DIENOS BE BRŪKŠNELIO

       Tingiam kūnui stigo ištvermės, lankstumo. Dušanskis visada norėjo būti geriausias, nepranokstamas, pirmas. Siekti tobulybės – argi tai jau taip blogai(?)
       Dušanskis jautė, kad būtina tobulinti plastiką, ugdyti ištvermę. Tačiau kūnas buvo vis dar skausmingai nepaslankus, svetimas. Seniai nebenorėjo jo klausyti, dar nuo CK laikų, kai sąnariai išsijudindavo tik medžioklėse.
       Medžioklės...
       Medžioklės...
       Medžioklės... Šviesiausi ankstyvosios brandos prisiminimai: žiema, rikiuotė, šaltukas kutena įraudusius skruostus, melodingas rago garsas, skelbiantis pradžią, kviečiantis. Skalikai, veltiniai, gurkšnis degtinės iš gertuvės. Jau šilčiau.
       Šautuvas. Durklas. Kailiniai. Kitą kartą – arbaletas, kilpos, spąstai. Ir miškas. Tikra giria: balta balta, kur pažvelgsi... Vaikai, varovai iš kaimo, už kurių triūsą užsimokėdavo obuoliu, kriauše, labai retai – nestipriu kelio spyriu į sėdmenis.
       Brendi, brendi per sniegą.
       Pusnys.
       Čia kiškio pėdos.
       Vilko lankytasi prie ėdžių.
       Briedžio gulėta.
       Nuo eglės krenta kankorėžis.
       Pritupi po šaka, pasikeli kailinius...
       Nusivalai sniego gniūžte.
       Kita.
       Švaru.
       Gaivu subinėje.
       Aaronas Dušanskis mėgo medžioti, buvo pavojingai taiklus. Vos vieną kartą yra prašovęs. Tačiau ir tada – vis tiek, nors ir atsitiktinai, kliudė eigulį, netikėtai išnirusį iš tankmės.
       Gamta.
       Meilė.
       Medžioklės trofėjus visada pats tvarkydavo, niekuo nepasitikėjo. Pirmiausia nulupdavo nukauto stirnino galvą, nupjaustydavo raumenis, išlupdavo liežuvį, išskobdavo akis. Per kaklo sujungimo ertmę smiliumi iškrapštydavo vis dar šiltas smegenis. O tada jau stirnino galvą mirkydavo vandenyje, minkštieji audiniai lengvai atšokdavo nuo kaulų.
       Virdavo katile. Ilgai. Kantriai. Parūkydamas. Su arbata, likeriu „Benediktinas“. Tik vėliau balindavo kaukolę, prieš tai nugramdęs likučius, benzinu nuvalęs riebalus, tada išgerdavo „Starkos“ taurelę.
       Kai balindavo, visada atskirdavo apatinį žandikaulį. Žinojo: pakis dantų spalva, sunku bus skeptikams įrodyti žvėries amžių.
       Dušanskis pakeičia pozą. Dabar jis – faraono raštininkas, jo atvaizdą slapčiomis pamatė, kai Zamkė studijoje rodė mokiniams Egipto meno albumą, pasakojo apie žvėriškus papročius, ritualus, sveiku protu nesuvokiamus kultus.
       Šernų niekada, užmovus kilpą ant šnipo, negalima vilkti žeme, – užkabinus už šakų ar kito kliuvinio, iltys gali nulūžti. Labai svarbu, Dušanskis tai puikiai žinojo, nekirsdinti šnipo su iltimis, nuo kirvio smūgio jos gali sutrupėti. Geriausia, nupjovus pjūkleliu galvą, viską sutvarkyti namuose. Prieš verdant – atskirti apatinį žandikaulį. Ir tik vėliau jau galima išjudinus išlupti apatines, viršutines iltis. Paruoštas – tvirtinti ant skydelių, kabinti ant sienos matomiausioje vietoje.
       Gražu.
       Yra kur akis paganyti.
       Pozuotojui sutraukia koją. Faraono raštininkas nerangiai virsta Laokoonu, šis – stačiatikių ikona, atgailaujančiu sūnum palaidūnu. Atrodo, nebeištvers ilgiau Dušanskis – jau pavargo pozuoti.
       Metai... Amžius... Metai... Amžius... Vis ne tie ir ne tie metai. Vis ne tas amžius!
       Ne, negalima pasiduoti – verboten. Už menkiausias dvejones – disciplinuoti ir bausti. Save. Negailestingai. O kaipgi – be atsakingos savikritikos.
       Nejudėti. Sustingti. Virsti vaškiniu, tapti švinu, marmuru.
       Nebūti amatininku.
       Išmokti.
       Pozuoti širdimi. Visa siela. Pozuoti kiekviena ląstele, odos pora, plauku šnervėje.
       Dušanskis vis ieško patogesnės padėties, kurioje galėtų išbūti ilgiau nei penkias minutes. Tiesa, prieš kelis mėnesius ir minutės neištverdavo, o dabar... Įkvėptas pozuoja sužeistą vergą, ne, verčiau pabandys Kapitolijaus vilkę...
       Šioje padėtyje prieš vidurnaktį jį randa Odetė.
       Demaskuojanti šviesa.
       Prisimerkia.
       – Aaronai, tau silpna? – veikiau iš mandagumo klausia dar neprabudusi Raslan, pasitrina akis. – Neperšalsi?
       Dušanskis susierzina. Apsimeta neišgirdęs klausimo, vis klūpo ant keturių, keistai žvelgia į bateriją.
       – Kodėl čia taip dvokia? – raukosi nustebusi Odetė, šniukštinėja. Randa nusimestas Dušanskio drapanas. Pakelia. Pauosto.
       Susiraukia Raslan.
       – Tu vėl išsiturškei srutose?! – kaip galėdama giliau kvėpuoja į savo naktinį sarį, ne, nepriekaištauja, tik konstatuoja. – Taip taip, kaip mažas vaikas, – linksi galva. – Amžinai nesubręstantis berniukas...
       Dušanskis tyli. Jis – bronzinė Kapitolijaus vilkė.
       Neketina nieko aiškinti, nes ką tik pajuto įkvėpimą.
       Štai... Yra! Taip ant keturių dabar galėtų klūpėti ištisas valandas. Iki ryto. Pabaigos.
       Pabaigos?..
       Neskauda. Nemaudžia. Kurgi tas mėšlungis?.. Nejau pasiektas taip lauktas pozuotojo meistriškumas? – pagalvoja Dušanskis. Įdomu, kada jau nebetversiu?..
       Kada? Kada? Kada?..
       Dar papozuosiu. Dar...
       Iš paskutiniųjų, iki komos.
       – Aaronai... Aaronai... – pasilenkusi pakiša po nosimi teiglich Odetė. – Aaronai...
       Dušanskis suurzgia. Iššiepia dantis. Nasrais pabando čiupti ėdalą.
       – Aaronai... – stato vyrą ant dviejų Odetė. – Aaronai... – vilgo lūpas liežuviu ir čepsi gundydama.
       Odetės Raslan naktinis saris persišviečia. Po juo – netankus trikampis, išdegęs, pilkas plėšinių lopinėlis.
       Dušanskis pakelia galvą; barzda, ūsai, blyksteli auksinis Odetės dantis, kaklas – melsvų gyslų raizginys.
       – Tu man neleidi tobulėti, – dabar neatitraukia žvilgsnio nuo teiglich Dušanskis. – Tu mane žlugdai, – priekaištauja žmonai. – Aš privalau... Aš privalau...
       – Nejau? – koketuodama paslepia po trikampiu teiglich Odetė. – Privalai – įsako. – Tu gali.
       – Neee... – išsiveržia Aaronui.
       – O tu paimk, – atsiremia į sieną Odetė. – Ne, ne rankomis, tik ne rankomis... Tokios žaidimo taisyklės.

 
NACHMANAS IŠ CENTRO REIKALAUJA RYŽTINGUMO

       Draugai, vis ieškodami svetingo kaimo, jau ne vieną parą ėjo keliu šnekučiuodamiesi. Daug ką turėjo vienas kitam papasakoti, dar gyvi buvo paskutiniųjų rungtynių įspūdžiai. Norėjo analizuoti klaidas, pasidžiaugti gražiausiais kovos momentais, padaryti išvadas.
       Liūdna nebuvo.
       Bet staiga pristojo vienas žmogus – įkyrus pusgalvis. Nei draugai, nei Nachmanas iš Centro negalėjo nuo jo atsiginti. Ko tik neišbandė: vijo akmenimis šalin, slėpėsi krūmuose, korėsi į bambukų stiebus, kalbėjo neteisybę, atseit jau niekur iš baugaus miško nebeisią, net apsimetė raupsuotaisiais. O tas vis sliūkino iš paskos ir kartojo:
       – Seksiu paskui tave, kad ir kur tu eitum! Seksiu paskui tave, kur tik tu eitum! Seksiu paskui tave!
       O tada jau Nachmanui iš Centro trūko kantrybė. Sustojo. Atsigręžė.
       – Ateik čia, – kuo ramiau pakvietė.
       Ir pačiupo pusgalvį už plaukų, palenkė ir taip bakstelėjo snukiu į žemę, kad šis iškart apsisnarglėjo.
       Ėmė inkšti iš baimės, meldė paleisti, nesodinti ant bambuko.
       – Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o žmogus iš Centro neturi kur galvos priglausti, – pasiguodė užpykęs Nachmanas iš Centro.
       Nusispjovė.
       Tris kartus.
       Į veidą.
       Ir tai buvo ženklas.
       ...O ne per giliausią duobę įkyruoliui (šalia gražios palmės) iškasė draugas Čarnas ir draugas Lyberis.
       Draugas Chruckis, nors niekas jo neprašė, padėjo nuskintą mirtos šakelę ant pusgalvio kapo.
       Galima buvo eiti toliau.
       Tačiau kažkodėl po pusvalandžio, kai draugai pakelėlėje sutiko išmaldos beprašantį bekojį, Nachmanui iš Centro jo pagailo. Susigraudino žmogaus sūnus. Suminkštėjo Nachmano iš Centro širdis. Jis tarė nelaimėliui:
       – Gerai jau, gerai, sek paskui mane. Sek, sek, nebijok, ne paskui žvėris juk eisi.
       Bekojis, nors ir pabūgęs savo drąsos, kad iš draugų drįso kaulyti išmaldos, pasirodė išdidus. Labai pasipūtęs atsakė:
       – Nachmane iš Centro, leisk man pirmiau pareiti tėtuko palaidoti.
       Draugai ėmė piktintis tokiu bekojo nedėkingumu. Tačiau Nachmanas iš Centro tą dieną jau vėl buvo geros nuotaikos, neįprastai atlaidus, todėl tik pajuokavo:
       – Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik, eik eik...
       Draugai vieningai ėmė juoktis. O kai bekojis pabandė atsistoti ir čia pat pasimirė, buvo dar juokingiau.
       Bet netrukus, kai vyrai temstant maudėsi tvenkinyje, pristojo vandenyje dar vienas durnius.
       – Aš plauksiu paskui tave, Nachmane iš Centro, bet tik leisk man atsisveikinti su savo namiškiais, – pasakė ir panėrė.
       Tą vėsų vakarą, giedant vieversiams, geliant kaulams, Nachmanas Centro jau nebenorėjo juokauti. Panardino giliai į tvenkinio dumblą, kur buvo neršiantys karosai. Palaikė, kol šis liovėsi spurdėjęs, o tada, kai iš gelmės iškilo išvertęs savo baltą pilvą, išmintingai perspėjo:
       – Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, man netinka ir niekada netiks.
       Draugai suprato, kad jau metas liautis maudytis nerštavietėje, todėl labai greitai visi išlipo į krantą.
       Buvo tamsu.

Nerilė ir Meišelė

       Keliaudamas toliau, Nachmanas iš Centro užsuko į vieną neturtingą kaimą, kur visai nebuvo vyrų. Ten viena labai negraži moteris, vardu Nerilė, pakvietė į svečius.
       Nachmanui iš Centro pagailo nelaimingos pabaisos, jis matė, kad šiam išsiilgusiam švelnesnio žodžio padarui reikia šilumos, būtina kuriuo nors būdu padėti. Todėl ir sutiko trumpam pasisvečiuoti.
       Vos tik įžengė į trobą, Nachmanas iš Centro pastebėjo, kad Nerilė turi seserį, vardu Meišelė – labai išvaizdžią paauglę. Ši iškart Nachmanui iš Centro patiko, be to, guvių akių Meišelė neliko abejinga garbiam svečiui. Todėl pasikvietė arčiau savęs, pasisodino ir ėmė su ja gražiai kalbėtis, vėliau, iš arčiau pažinęs, leido save paglostyti, paglamonėti.
       Nerilė taip pat norėjo artimiau pabendrauti, tačiau tik Meišelei Nachmanas iš Centro leido sėdėti susirangius po savo kojomis, liesti jį pirštais, jautresnėmis kūno dalimis; Nerilei liko tik patarnauti. Todėl ši labai įsižeidė, nors buvo ir pabaisa, ėmė niurzgėti, skųstis:
       – Nachmane iš Centro, aš pirma pakviečiau tave pasisvečiuoti ir pabendrauti, nejaugi tau nerūpi, jog aš tik patarnauju. Įsakyk Meišelei, kad ir man padarytų vietos, kad galėčiau po tavim susirangyti ar atsigulti.
       Nachmanas iš Centro, jausdamas, kaip vis giliau ir giliau bendrauja su Meišele, atsakė Nerilei:
       – Nerilė, Nerilė, tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų, o vyrui, žmogaus sūnui iš Centro, reikia tik vieno; Meišelė iškart išsirinko geriausią mano dalį, kuri nebus iš jos atimta.

 
Draugų privilegija

       Atsigręžęs vien tik į draugus, Nachmanas iš Centro tarė:
       – Palaimintos akys, kurios regi tai, ką jūs regite. Sakau jums: daugel bičiulių, pranašų, kolegų ir narių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
       Po šių žodžių draugai dar atidžiau ėmė stebėti, ką išdarinėja, dar uoliau klausėsi, ką šnabžda Meišelei į ausį Nachmanas iš Centro.

 
<...>

 
DEVOCIONALIJŲ GRŪDINIMAS

Odetė vis verkė.
       Nebylus Hario Zamkės raminimas staiga senąją Raslan privertė atsiverti, išsipasakoti, kas daug metų slėgė jos širdį, sąžinę.
       Taip, tada, vos Aaronas Dušanskis išvyko su oficialia delegacija į Lenkijos Liaudies Respubliką, Odetė neliko sėdėti namuose, dar tą pačią dieną kompetentingi organai jai skyrė užduotį: eksternu įstoti į pogrindinę Eucharistinę Jėzaus seserų vienuoliją.
       Čia atsidūrusi iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau vėliau apsiprato, nesunkiai vėl atgimė primiršti pogrindinio gyvenimo įpročiai.
       Nelegalus vienuolynas buvo įsikūręs daugiabučio namo rūsyje. Į ankštą sandėliuką, nepažymėtą numeriu, vakarais susirinkdavo seserys – penkios vienuolės ir Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno vyresnioji – motinėlė Malvina – Solveiga Solženycina-Gasperavičienė – itin įdomaus likimo moteris. Tai iš jos, priėmusi amžinuosius skaistybės įžadus, Odetė sužinojo, kas yra oralinė, klitorinė, o vėliau – analinė meilė Viešpačiui.
       Vienuolyne buvo ramu, saugu, kasdienybė netrikdė.
       Odetė uoliai meldėsi, brendo dvasiškai. Ir jai sekėsi, jau antrąją dieną ji padarė stulbinančią karjerą – pogrindiniame bažnyčios sekstete, diriguojant Malvinai Gasperavičienei, užgiedojo pirmuoju sopranu.
       Netrukus sesuo Raslan įgijo ir vizituojančio nuodėmklausio pasitikėjimą, raudonu diplomu pogrindinę seminariją baigęs kunigas Safronijus Laila papasakojo Odetei daug pikantiškų istorijų iš seminarijos laikų; organus ypač domino faktas, kad protestuodami septintojo dešimtmečio pradžioje trečiojo kurso klierikai išsiskuto pažastis, vos vienas išdavikas teatsirado, dabar jis – altarista.
       Vis artimiau Odetė Raslan ėmė bendrauti su šventiku Safronijum Laila, neprimygtinai paskatindavo jį vagiliauti aukas; Vatikanui tai turėjo būti smūgis. Tačiau Odetė Raslan nepamiršo ir seserų, motinėlės Malvinos – Solveigos Solženycinos-Gasperavičienės. Žut būt reikėjo išsiaiškinti jų požiūrį į sąžinės, spaudos, religijos laisvę. Be to, sklido gandai, kad čia, pogrindinio Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sandėliuke, yra slepiami net keli nusikalstamos „Lietuvos Bažnyčios kronikos“ spaudiniai; šis piktavalis leidinys taip pat domino budrius organus.
       Iš organų telefonu sužinojusi, kad kunigas Safronijus Laila viešame gyvenime turi gausią šeimą, yra susituokęs, negana to, jau daug metų neteisėtai eina zakristijono pareigas „Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo“ bažnyčioje, Odetė Raslan ėmė šantažuoti šventiką.
       Nenorėdamas susilaukti pogrindyje nemalonumų, kunigas Safronijus Laila iškart palūžo, leido slapta Odetei klausytis vienuolių seserų išpažinčių, įsileisdavo pas save į klausyklą. Čia, palindusi po Lailos sutana, Odetė Raslan viską stenografuodavo. Jos ataskaitos dar tą pačią naktį guldavo ant stalo Respublikos KGB komiteto pirmininkui, išimtiniais atvejais – jo pirmajam pavaduotojui.
       Taip bebaimės Odetės Raslan dėka organai sužinojo dešimtmečiais Bažnyčios slėptą (krikščionišką) požiūrį į ligą:

       Faktas: Odetės Raslan rūpesčiu į KGB rankas pateko ir ilgai ieškotas dokumentas – testas „Ar jūs lyderis?“, kurį pasitelkus jau kelis tūkstančius metų renkamas Popiežius.

 
Ar jūs lyderis?

       Tarnybiniam naudojimui

       Į klausimus būtina atsakyti iš karto, nesusimąstant.
       Už kiekvieną atsakymą „taip“ gaunate 100 kirčių rimbu.
       Už „nebežinau“ – 50 kirčių rimbu.
       Už atsakymą „ne“ – 0 kirčių rimbu.

1) Vaikystėje kunigams paklusdavau nenoriai arba nepaklusdavau.
2) Beviltiškoje situacijoje prie altoriaus, kai tenka greit nuspręsti, man nereikia daug laiko, kad teisingai pasielgčiau.
3) Mėgstu pasvajoti sakykloj.
4) Pasitaiko, kad iš manęs laukia nusišnekėti, nors ir taip viskas aišku.
5) Man atrodo, kad esu panašus į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
6) Galiu, patinka man vadovauti.
J) Niekas nežino, kad prisiimu atsakomybę todėl, jog labai bijau dėl tikinčiųjų.
8) Daug problemų atsiranda todėl, kad Vatikane stinga stiprių lyderių.
9) Nemėgstu, kai tikintieji mane saugo ir lepina.
10) Tikiu, kad religijoje nebūtų pažangos, jei nebūtų valdingų ir mokančių valdyti iš viršaus šventųjų bei apaštalų.
11) Nenoriu ir nemoku nuodėmklausiams atsiskleisti iki galo.
12) Jaučiu vidinį pasipriešinimą, jeigu man reikia tikinčiųjų kažko maldauti.
13) Vikaras turi išmokti vykdyti visus klebono nurodymus.
14) Įsitikinęs, kad pagrindinis moters bruožas turi būti nuolankumas.
15) Tikras Popiežius visada moka palenkti savo valiai abejojančias moteris.
       Išvados:

       1000–1500 kirčių rimbu: galite būti Popiežius, galvojantis, jog žino esamą padėtį ir kaip turi būti. Savo elgesiui visada randate pateisinimą. Mokate įtikinti ir dvasiškai vadovauti, vyskupus priverčiate laiku atlikti sielovados darbą. Tačiau tikinčiųjų žvilgsniai, gestai, tonas akivaizdžiai byloja: „Sustok, Popiežiau, leisk atgauti kvapą!“

       990–500 kirčių rimbu; jūsų privalumai yra ryžtingumas, harmoningumas ir mokėjimas duoti gerus patarimus. Jeigu reikia – jūs vadovaujate Vatikane, jeigu būtina – pasitraukiate į Avinjoną. Tačiau visada priimate domėn ir žemesnio klero nuomonę bei norus. Tačiau, Popiežiau, ar visada pasitelkiat vien garbingas priemones!? – nejaugi tik jūs vienas tai žinot?

       490–0 kirčių rimbu: esate „religinis ožys“. Galite priimti bet kurį, netgi neteisingą priekaištą, aukotis ant laužo tada, kai toji auka nebūtina. Bet pasitaiko, kad jausdamas savo bejėgiškumą, vis dėlto pasielgiate. .. ryžtingai. Žinodamas savo silpnumą, ieškote kituose kardinoluose bruožų, kurių jums stinga. Čia ir surandate prasmę bei viltį, kad pomirtinis gyvenimas jums bus žymiai geresnis.

       Deja, pogrindininkei Odetei Raslan, įvykdžius užduotį, liko negyjanti žaizda Širdyje – beveik patologiška aistra religijai.

 
Apie madą

       Draugas Duleckis norėjo tapti dabita, todėl prikalbino draugą Čarną ir draugą Čeponį pasiteirauti Nachmano iš Centro, kas šiuo metu yra ypač madinga.
       Nachmanas iš Centro jau seniai įtarė, kad panašūs klausimai domina ir draugą Bencikovičių bei Lyberį su Taibesu, todėl mielai sutiko papasakoti.
       – Madinga, – ėmė vardyti Nachmanas iš Centro, – užsnūsti viešose vietose, šnekučiuotis tupint gatvėje, knarkti – saikingai. Madinga gatvėje nepažįstamajam šūktelti „Nachmane iš Centro!“ ir mandagiai atsiprašyti atseit apsirikus. Madinga patalpose sukelti skersvėjus ir juos puoselėti. Labai pastaruoju metu madinga karščiuojant užsukti pas menkai pažįstamus ir pasilikti pas juos nakvoti naktį, kitą, trečią... Be to, madinga dirgliai reaguoti, kai gauni grąžos Matrosų ramybėje. Madinga nepadoriai šokti transporte, pasigrojant sau burna, kitais pučiamaisiais. Madinga svetima kalba kalbinti atsitiktinai sutiktus augalus. Madinga sliekais lesinti balandžius ir gaudyti juos kabliais, vėliau atvirai ryti nenupeštus. Madinga ankstų rudenį vis dar maudytis fontanuose su rūbais. Madinga medituoti ir apsisnargliuoti apmokėtoje parkingo vietoje. Vis dar madinga bet kur keiktis. Ir madinga isteriškai raudoti prie šedevrų muziejuose.
       –O ar aš madingas? – nerimo draugas Pelšė.
       – Dabar ir patikrinsim, – tarė Nachmanas iš Centro ir pritūpė po stalu. – Vaišinkis, – pakvietė smagiai nusilengvinęs.
       – Nachmane iš Centro, mes taip pat norim būti madingi! – susistumdė draugai rūsio pastalėj.

 
Apsiaustis. Kosminės katastrofos

       Nors Nachmanas iš Centro Matrosų ramybės rūsyje suvartojo ne dešimt ir ne dvidešimt įvairiausio turinio pintų, jo protas vis dar buvo šviesus.
       – Kai matysite, kad mus supa kavalerija, – perspėjo Nachmanas iš Centro savo draugus, – žinokite, jog prisiartino baltieji arkliai. Tuomet iškart bėkime į metro, o kas po stalu – tešliaužia iš po jo. Tai bus žiaurios bausmės diena, kad išsipildytų mūsų Programa. Vargas bus nėščioms ir žindančioms tą dieną mūs moterims! Ir ne tik Matrosų ramybę užklups didžiausios nelaimės. Visi kris nuo kanopų spyrių ir bus tremiami. O saulėje naktį bus daug ženklų. Ir dieną mėnulyje, ir žvaigždėse bus ženklai. Ir bus girdėti pagirių dykumoje baisus jūros šniokštimas. Ir žmonės eis iš proto, ir draugai, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį. Ir net vaiskaus dangaus galybės bus iki panagių sukrėstos. Ir tuomet atsivers: žmonės išvys grakštų CK karalių, ateinantį su didžia galybe ir garbe. Ir tada mes pakelsime galvas. Ir atsitiesime. Ir būsime išvaduoti.
       – Ar ilgai dar laukti? – šiaip ne taip įstengė paklausti žaksintis draugas Kazys Giedrys.
       – Stebėkite. Kai ima trūkinėti filmą, jūs žinote – arti jau permainos. Išties sakau: nepraleisime keliolikos kvaišalų pintų, kol visa tai įvyks.
       – Dar atnešk, – suskubo užsisakyti draugas Greifenbergeris.
       – Budėkime, – pritarė draugas Chruckis su pompa išangėje.
       – Pagiedokime himną, – pro vamzdį išuostė savo kokaino takelį ąsočio dugne draugas Lyberis.
       – Išvenkime būsimųjų nelaimių, – bakstelėjo adatą į veną draugas Pelšė, susileido.
       – Atsistokime, pasigerbkime ateisiančio CK karaliaus akivaizdoje, – pabandė paskristi prie stalo draugas Taibesas.
       – Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis, – prieš perdozuodamas sušuko Nachmanas iš Centro. – Iki paties dugno! – valdingai paragino paskubinti katastrofą.
       Taip Nachmanas iš Centro mokydavo naktimis Matrosų ramybės rūsyje, o dienas praleisdavo šalia Amžinosios ugnies.
       Ir nuo vėlios nakties vis rinkdavosi žmonės į Matrosų ramybę jo pasiklausyti.

 
IR DAR: ŠĮ KART APIE VILTIES GRŪDINIMĄ

– Esu tokia vieniša, – pasiguodė Odetė.
       – Visi ten būsime, – ramino Zamkė Raslan.
       – Bet vis vien man liūdna.
       – O kam šiais laikais gera...
       – Nelemti tie mūsų laikai.
       – Mes čia niekuo dėti.
       – Tai kas kaltas? Kuris? Parodykit man jį?
       – ...
– Vis tikėjau, kad pavyks išsilaisvinti, išsiveržti, galvojau, kad rasiu paguodą. Vyliausi, jog ji šalia, tereikia atidžiau įsižiūrėti anapus: aura, liepsnelė, šaligatvis, spygliukas, nimbas, norma, prietema, teisingumas...
       – Suprantu.
       – Supranti?
       – Puikiai. Viską.
       – Kodėl?
       – Odete, pamenu, kai apnikdavo nepakeliama būties lengvybė, su savo talentu vis gerdavau – dviese leisdavom laiką. Audringai. Tik jis ir aš. Iki sąmonės netekimo, akligatvių, griovių. Ne kartą matėme baltuosius arklius – sparnuotus, nykštukai ant stalo mus erzindavo, šventieji ikonose atgydavo – vaipėsi. Vėliau susikivirčijome. Mirtinai susipykome. Išsiskyrėme su talentu – galbūt abu kažkurį vakarą perdėm pasikarščiavome, jauni buvome. O kai subrendau taikytis, vėlu: mano talentas jau seniai gyveno susidėjęs su kitu, sutiktas kartojo, kad savo vaikų turi, labai myli – neišdrįs jų skyrybomis traumuoti, atseit nebenori ir akyse manęs matyti.
       – Tuščia tų vaikų, dėl savęs juk, Hari, gyvenam, tikime.
       – Bet argi tai gyvenimas?..
       – Toks ar anoks, bet mums, o ne vaikams jis duotas.
       – Taip.
       – Taip...
       Zamkė vis žvilgčiojo į Dušanskį palatoje – stabiliai Aaronas guli, skulptorius mintyse apsilaižė: idealiai tiks jo didingam sumanymui.
       – O kaip, Hari, pačiam atrodo, ar vis dar yra šiame pasaulyje karšta meilė?
       – Kas? – nenugirdo klausimo užsisvajojęs skulptorius.
       – Meilė. Tai toks jausmas, – kaip galėdama geidulingiau priminė Odetė.
       – Meilė?
       – Meilė...
       – Įvairių pasitaiko jausmų, kai kurie – niekiniai. Štai, pavyzdžiui, dabar net negalėčiau pasakyti ką jaučiu Dušanskio palatoje. O juk malonu būtų kaži ką jausti, ar ne taip?
       – Nieko nejauti?
       – Absoliučiai.
       –O aš, – vėl puolė atvirauti Odetė, – draugui Aaronui taip pat jau seniai nieko nejaučiu – tuščia tuščia po krūtine. Ne, negali sakyti, iki traumos vis dar pamiegodavome kartu – kartais jis pasirodydavo labai greitas, sakyčiau, eiklus. Tačiau kokia nauda iš to, jei visą laiką gyveni viename bute be jausmo. Argi tai, kad gyveni be jausmo, meilė? O jei tai meilė – už ką mums tokios kančios. Štai guli Dušanskis – daržovė... O aš dėl tos ląstelienos gabalo aukojuosi, visą gyvenimą aukojausi: alkaname pokaryje, kai bastėsi komandiruotėse, kai kūliavirsčiu ritosi karjeros laiptais, kai krito stačia galva pro langą su tomis savo išvietės keverzonėmis – atseit rankraščiais... Kodėl, Hari mano tokia nelemta karma? Matai, net pražilau, barzda ūsais apžėliau.
       – Ir niekada nebandėte juo atsikratyti?
       – O kaip ištversi nepabandžiusi: ir žiurknuodžiais panuodydavau laisvesnę minutę, ir atsargiai stumteldavau link savižudybės slenksčio – tuščios savaitgalių pastangos. Taip ir praėjo gyvenimas, geriausi metai jaunystė, viltys...
       – Esu skaitęs, kad svarbu būti jaunam širdimi.
       – Padeda?
       – Pats taip ir nepabandžiau.
       – Bet, Hari, o kūnas?.. Kai jis išduoda, net gyvulio vien širdimi nepamylėsi.
       – Suprantu. Suprantu, Odete...
       – Man taip lengva su tavim, Hari, kalbėtis, tu toks išmintingas, įsiklausantis. Kalbėčiau ir kalbėčiau, jaučiuosi apsivalanti, vėl atgimstanti, besvorė mergaičiukė Laikinojoje sostinėje...
       – Aš taip pat, Odete...amžinas studentas.
       – Gera.
       – Ir man.
       – Bet tarp mūsų turbūt nieko negalėtų būti... Banalios dekados intrigėlės aš nenorėčiau, ne tie metai, sveikata, ir Aaronas vis dar gyvas.
       – Aš taip pat... nenorėčiau.
       – Amžinai gyvas Dušanskis.
       – Gyvas...
       – Bet žmonės kalba, kad amžius dar nieko nelemia. Girdėjau, kad ir subrendus galima išgyventi malonių dalykėlių. Tačiau kodėl, Hari, mes ankščiau nesusitikome?.. Kodėl neatėjai pas mane pabandyti? Kodėl nepravėrei miegamojo durų? Kodėl nestovėjai kažkurioj tarpuvartėj, kai aš dar buvau ne tokia? Kur tu blaškeisi? Kur?
       – Nekaltinkit, Odete, likimo. Galbūt tai buvo Aukščiausiojo mums skirtas išbandymas: Samarkande, kruizuose, laiptinėse.
       – Tačiau kuo mes nusikaltome? Atrodo, stumi visą gyvenimą dorai, nieko pernelyg pikto kitam nelinki, vis ieškai Dievo, šviesos...
       – Jis ir tamsoje visada su mumis.
       – Taip, jis geras, ištikimas. Bet sakyk man, Hari, kodėl toks nenuovokus? Štai vėl įtiki, tada siunti jam vieną, kitą, trečią ženklą, o jis vis tyli. Užsiraukia, išdidus neva. Nepripažįsta. Negana to, kad dėmesiu nepalepina, vieną dieną atsuka tau nugarą – žinokis pats. O kaip man „žinotis“, jei draugas Aaronas Dušanskis nuo pat pirmojo susitikimo užgriuvo mane nepakeliama akmens našta? Aš turbūt jau nebeištversiu. Ir kiek man beliko džiaugtis malonumais? Pagalvoju, užuot jo išmatas valiusi, galėčiau daugiau laiko skirti savišvietai, iki šiol vis trokštu išmokti kalbų, geometrijos taip ir neperpratau. Bet kaip man, Hari, studijuoti Pitagorą ar mandalas, jei rytas vakaras prie sunkaus ligonio lovos prikaustyta: antelę išpilk, naktipuodį pakišk, lūpas suvilgyk, bezdalus išvėdink – ir taip visą laiką. Visą gyvenimą tik tą ir tedariau – mūsų namuose amžinai atviri langai, skersvėjai, netvarka, teiglich trupiniai. Nejaugi tik tokia mano paskirtis?
       – Kita, Odete, mūsų paskirtis, kita.
       – Pats matai: nusviro rankos. Bet nugalėsiu save, iškelsiu – pakeisiu paklodes, papurensiu pagalvę... kad jis tais savo teiglich paspringtų.
       – Ne, neverta taip žiauriai žmogui linkėti.
       – O kaip, Hari, verta? Kaip verta? Štai išrašys jį netrukus iš ligoninės – žinokis. Kaip man toliau būti?
       – Galima paieškoti būdų.
       – Visi jie išbandyti.
       – Nebūna taip, kad visi.
       – Išties?
       – Prisiekiu.
       – Ar jam skaudės?
       – Nepajus nieko.
       – Ir tu tai moki?
       – Man smagu būtų dėl tavęs nors kartą padaryti.
       – Dėl manęs?
       – Esi verta prasmingesnio gyvenimo, jei tik sutiktum, kad juo vėliau pasirūpinsiu.
       – Aš?
       – Moters akys niekada nemeluoja.
       – Tu, Hari, man nori sugrąžinti viltį? Nori? ...Vien už tai būsiu amžinai tau dėkinga. Dabar nebesvarbu – pasiseks nepasiseks. Ačiū Hari, kad esi toks jautrus. Ačiū, kad atėjai. Ačiū, kad viesulu įsiveržei į mano vienatvę. Ačiū, Hari, Hari, Hari...
       – Ne, nereikia prie ligonio, – ėmė trauktis atatupstas Zamkė. – Nereikia taip staiga, dar pagalvos kažką nedora.
       – Tegu galvoja, Hari. Lai pyksta, niršta, spjaudosi. Tik žvilgterk, Hari, juk tai jau nebe žmogus. Hari... Hari...
       – Aš taip negaliu, – išstenėjo Zamkė, kai Odetė spustelėjo jo sėklides. – Tik ne čia, Odete... Prisiekiu, viską dėl tavęs padarysiu, paleisk, paleisk gi, skauda...
       – Padarysi? – vis dar laikė įkalintą Zamkę Odetė. – Prisieki? Hari, ar prisieki?
       – Viską. Dėl tavęs. Mūsų. Visų, – gaudė orą Haris Zamkė. – Prisiekiu.
       – Buvau jau ne kartą gyvenime apvilta, skaudžiai.
       – Aš ne toks, – tūpčiojo skulptorius, kad palengvėtų.
       – Lai gerasis Krišna, Hari, bus priesaikos liudininkas. Hari. Krišna. Hari, Hari... Mano Hari... Mano... Mano... Hari... Hari... – nesidrovėdama užgiedojo savo mantrą palatoje Odetė Raslan.

 
Aš ir Nachmano iš Centro priešai

       Buvo arti Kruvinojo sekmadienio minėjimo šventė. Veidmainiai, sabotažininkai, skaistuoliai, diversantai ir kiti ideologijos grobstytojai vis ieškojo būdo, kaip nužudyti Nachmaną iš Centro.
       O Amerikos Imperializmas bei Izraelio Sionizmas, pasivertę angies Monopolija, įėjo į mane, vieną iš Dvylikos draugų.
       Aš nuėjęs išvietėn tariausi su veidmainiais ir NKVD pavaldžia pasienio tarnyba, kaip jį išduoti. Šie apsidžiaugė ir sutarė man po mirties suteikti nusipelniusio meno veikėjo vardą – už nuopelnus apšvietai.
       Taip aš apsiėmiau ir pradėjau ieškoti progos išduoti visų mylimą Nachmaną iš Centro.

 
Pasiruošimas Kruvinajam sekmadieniui

       Ir išaušo Kruvinojo sekmadienio diena, kada draugams reikėjo papjauti nors vieną prasčioką.
       Nachmanas iš Centro pasiuntė draugą Taibesą ir draugą Čarną.
       – Eikite ir paruoškite mums Kruvinojo sekmadienio vakarienę.
       – O kur norėtum, kad mes paruoštume? – paklausė jie. Nachmanas iš Centro atsakė:
       – Štai jums dar kartą įeinant į III-osios Romos miestą, jus pasitiks geraširdis KGB pareigūnas su naganu vienoje ir nagaika kitoje rankoje. Eikite paskui jį iki Lubiankos, į kurią jis užsuks tardyti, ir sakykite prie KPP: „Mūsų Nachmanas iš Centro prašė paklausti: kur įspūdingiausių kankinimų kamera, kur su draugais galėtų paragauti Kruvinojo sekmadienio vaišių?“ Ir jis parodys jums ankštą kamerą Lubiankos požemyje su visa įranga. Tenai ir paruoškite.
       Nuėję draugai rado viską, kaip Nachmanas iš Centro buvo sakęs, ir parengė prašmatnų Kruvinojo sekmadienio gultą.

 
Kruvinojo sekmadienio iškilmės

       Atėjus metui, Nachmanas iš Centro sėdo su draugais ant gulto Lubiankos kameroje.
       – Trokšte troškau degustuoti su jumis šią Kruvinojo sekmadienio vakarienę prieš kentėdamas, – tarė draugams Nachmanas iš Centro. – Sakau jums, nuo šiol žmogienos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys CK karalystėje.
       Pasėmęs kraujo iš gulto latako, jis ištarė padėkos priesaiką ir tarė:
       – Grobkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu prasčiokų kraujo, kolei ateis CK karalystė.
       Ir, atpjovęs žmogienos, jis ėmė slapta balsuoti, plėšė ją ir davė draugams ragauti.
       – Dabar tai yra ir mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Rykite, šlemškite jį, iki kol paspringsite mano atminimui.
       Lygiai taip pat po Kruvinojo sekmadienio vakarienės jis paėmė stiklainį.
       – Šiame stiklainyje yra mano šlapimo Baudžiamasis Kodeksas, kuris bus už jus išliejamas, – pasakė tostą ir pats pirmas išgėrė (kone trečdalį).

 
Įspėjimas

       – Bet štai mano išdavėjo lytis guli šalia manosios ant gulto, – apsidairęs staiga stryktelėjo Nachmanas iš Centro. – Partijos numylėtinis, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam nedrausmingam partiniui, per kurį jis bus išduotas.
       Tada draugai pradėjo taip pat dairytis vienas į kito lytis, pusbalsiu teiravosi, kas gi iš jų galėtų tai padaryti, – ogi aš.

 
Politinis biuras ir išaukštinimas

       Ir vėl tarp draugų kilo senas ginčas; kuris jų turi didžiausią.
       Nachmanui iš Centro jau seniai buvo nusibodusios šios kalbos, tačiau jis susikaupė ir vis dėlto pakartojo, ką seniausiai draugams yra sakęs.
       – Gana, draugai, nebesimatuokite. Tebūnie per amžius, kas tariamai didžiausią turi tarp jūsų, sėdi su mažiausiu. O visų mažiausias – lai būna išaukštintas, nes, patys matome, jam ir taip sunku.
       Nuo šios akimirkos Kruvinojo sekmadienio vakarienėje Nachmanas iš Centro sėdėjo su mažiausiuoju, nors draugams seniai nebebuvo paslaptis: Nachmanas iš Centro nuo gimimo turėjo labai didelį.
       – Jūs, draugai, ištvėrėte visuose mano išbandymuose, – netrukus tęsė tostą Nachmanas iš Centro. – Todėl aš skiriu jums valdyti CK karalystę žemėje. Šioje CK karalystėje jūs tuštinsitės šventovėse, šlapinsitės ant paminklų ir dulkinsite, ką tik panorėję.
       Draugai net suplojo rankomis, išgirdę iš Nachmano iš Centro lūpų tokį dosnų testamentą.

Įspėjimas draugui Chruckiui

       – Chrucki, Chrucki... Kaip nerimavau dėl tavęs, mielas mano drauge Chrucki, kad tavasis protas galutinai neaptemtų. O tu savo ruožtu tvirkink draugus, jiems tai bus taip pat naudinga.
       Pamalonintas dėmesio draugas Chruckis susijaudino, raustelėjęs atsiliepė atsakomuoju tostu:
       – Nachmane iš Centro, aš pasiruošęs kartu su tavim eiti ir į Kremlių, ir ...į Mauzoliejų.
       Nachmanas iš Centro nusišypsojo. Iš pradžių galvojo nieko neatsakyti Chruckiui, tačiau po gurkšnio iš stiklainio vis dėlto prabilo.
       – Sakau tau, Chrucki, – kalbėjo Nachmanas iš Centro, – dar šiąnakt gaidžiu man netapus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs.
       – Ne, to niekada nebus, – paprieštaravo Chruckis.
       – Bus, Chrucki. Bus, – patikino Nachmanas iš Centro. – Tapsiu gaidžiu. Dėl draugų, tavęs, mūsų CK karalystės gaidžiu kažkurioje kameroje tapsiu.
       – Ne, nereikia, – prieštaravo draugai, tačiau Nachmanas iš Centro jų nenorėjo išgirsti.

 
Lemiamos valandos, minutės, sekundės

       – Ar jums dar ko nors trūksta? – pasiteiravo Nachmanas iš Centro, kai ant gulto pastatė dar keletą sklidinų stiklainių.
       – Ne, mums nieko nestinga, – atsakė susidrovėję draugai.
       – Tada lai išsipildo, kas plane parašyta: „Jis bus priskaitytas prie pidarų“.
       Draugai nejuokais susijaudino.
       – Nachmane iš Centro, mes taip pat su tavimi norime būti priskaityti, – ėmė šaukti Lubiankos kameroje vienas per kitą.
       – Gana, – suriko Nachmanas iš Centro. – Bastą, – užgesino įkarštį. – Atėjo metas vykdyti valią, kas yra parašyta.

 
Mumijų kalne

       Išėjęs vis dar ne gaidžiu iš Lubiankos kameros, Nachmanas iš Centro senu savo įpročiu pasuko į Mumijų kalną. Įkandin nuėjo ir draugai: Taibesas, Lyberis, Čarnas, Chruckis, Duleckis, Kazys Giedrys, Bencikovičius, Zibertas, Čeponis, Greifenbergeris ir Pelšė.
       – Visada, kad nepridarytumėte lemtingų nesąmonių, balsuokite sąrašu, – atėjęs į vietą įspėjo Nachmanas iš Centro.
       Tada Nachmanas iš Centro atsitolino nuo draugų per kulkosvaidžio šūvį ir atsiklaupęs ėmė balsuoti.
       – Partijos CK, jei taip nori, atimk iš manęs ir nosiaryklės skaistybę, tačiau tebūna ne mano, o tavo valia.
       Tada prasivėrė dangūs ir Nachmanui iš Centro apsireiškė Partijos Programa Steigiamojo Suvažiavimo pavidalu, ir jį sustiprino.
       Mirtino džiugesio apimtas Nachmanas iš Centro ėmė dar karščiau balsuoti. Jo iškeltos į dangų rankos džiūvo, netrukus virto plonais meškerikočiais.
       Atsikėlęs po balsavimo Nachmanas iš Centro sugrįžo pas draugus ir rado juos po Kruvinojo sekmadienio orgijos iš nuovargio užmigusius.
       – Ko, bliat', miegate? Kelkitės ir balsuokite sąrašu, kaip buvau jums prisakęs, – paragino Nachmanas iš Centro.

 
Nachmano iš Centro areštas

       Taip bekalbant, pasirodė beginklių skaistuolių būrys, o jų priekyje ėjo vienas iš Dvylikos draugų – aš.
       Aš, Aaronas Dušanskis, priėjau prie Nachmano iš Centro ir pasilenkiau pabučiuoti jo didžiausią iš mažiausių mažiausią iš didžiausių lytį.
       – Pabučiavimu tu išduoti Partijos numylėtinį, – sudejavęs tarė man Nachmanas iš Centro.
       Tada draugai, matydami, kad mano pastangomis netrukus bus galutinai beginkliams išduotas Nachmanas iš Centro, ėmė vienas per kitą siūlytis mane čia pat nuskriausti.
       Aktyviausias buvo draugas Bencikovičius, jis spyrė keliu man į sėklides, tačiau nepataikė. Tada draugas Kazys Giedrys išsitraukė skriestuvą ir jau ketino išdurti man akį. Visa laimė, kad Nachmanas iš Centro jį sudraudė, kitaip nebūčiau Mumijų kalne išvengęs gamybinės traumos.
       – Ar aš koks ligonis, kad atėjote mane suimti plikomis rankomis, – pasipiktino Nachmanas iš Centro. – Taip, matau, dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas, – susirūpinęs konstatavo areštuojamas.

 
Chruckis išsigina

       Areštavę Nachmaną iš Centro, moralistai skaistuoliai nusivedė jį į Skaistyklą.
       Draugas Chruckis švilpavo ir sekė iš tolo.
       Skaistyklos kiemo viduryje, susispietę aplink Amžinosios ugnies laužą, sėdėjo nuliūdusių pankų būrelis ir leido ratu hašišo suktinę. Susidvasinęs ir pakilios nuotaikos Chruckis taip pat prisėdo greta jų parūkyti, seniai nebuvo geros žolės traukęs.
       Tada viena nusenusi (kadaise geltonkasė) pankė (vis dar nežymiai apsirūkiusi), pamačiusi Chruckį sėdint prieš šviesą, pasakė:
       – Antai ir šis, linksmą šikną gaudantis, buvo su juo.
       – Gerbiama panke (pačios vardo nežinau), prisėsk šikną, aš jo nepažįstu, – išsigynė Nachmano iš Centro draugas Chruckis ir ėmė dairytis, ar kas iš pankų nepasiūlytų švirkšto, deja...
       Tada kitas (jau keturpėsčias) pankas, nuo grindinio išuostęs rastą kokaino takelį, labai stipriai prisimerkė ir tarė:
       – Tik neark šikna, tu iš jų.
       – O tu nemalk čia šūdo, žmogau, jei tau šikalas kilsta. Tik jau ne aš, – atėmė iš nusenusios (kadaise geltonkasės) pankės hašišo suktinę draugas Chruckis ir labai giliai susinervinęs užsitraukė.
       Regis po valandos, kai visiems liūdniems pankams ir draugui Chruckiui tapo labai gera ir lengva, kažin kokie siaubūnų balsai iš požemių ėmė atkakliai tvirtinti:
       – Tikrai šitas, kaip į šikna pūtęs, buvo su juo. Juk jis iš politbiuro.
       – Mieli pabaisų balsai, aš ant savo šikinės sėdžiu, nesuprantu, ką jūs sakote, – vyniojo šūdą į vatą vis labiau susidvasindamas draugas Chruckis.
       Ir tuoj pat, jam bekalbant, iš toli toli atsklido gerai pažįstamas tenoras – artimas žmogus aimanavo gaidžiu. Tada draugas Chruckis prisiminė Nachmano iš Centro pasakytą žodį: „Man dar netapus gaidžiu tu, Chrucki, tris kartus manęs išsiginsi“.
       Netrukus Chruckis pakilo iš pralinksmėjusių pankų ratelio, pasitraukė vienatvėn ir graudžiai pravirko.

 
Nachmaną iš Centro žemina ir skriaudžia

       Sužvėrėję Nachmaną iš Centro saugantys skaistuoliai ir toliau visaip tyčiojosi iš jo. Uždengę jam akis, jie tvirkino ir klausinėjo:
       – Atspėk, o ką dabar tau padarėme?
       – Nesakysiu, – nesileido provokuojamas Nachmanas iš Centro.
       – O dabar? – vis neatstojo skaistuoliai.
       – Ir dabar.
       – O dabar? – dar giliau įsistūmė skaistuoliai.
       – ...
       – Ir dabar nesakysi?
       – ...
       – Ko tyli?
       – ...
       – Gal taip tau patiks?..
       – ...
       – Nepatinka?
       – ...
       – Visai nepatinka?
       – ...
       – Vis dar nepatinka?
       – ...
       – O šitaip?
       – ...
       – Gal taip?
       – A?..
       – Dabar labai gerai.
       – ...
       – Gerai, gerai... Taip... Gerai... Taip... Gerai.
       – ...
       – ...
       – ...
       – ...
       – Tęskite, na ko gi sustojote, vaikinai?.. – labai kentėjo areštuotas Nachmanas iš Centro.

 
PANAŠŪS DALYKAI PANAŠIAI IR GYDOMI

Be iškilmių krovininiu taksi Aaronas Dušanskis buvo pargabentas namo.
       Odetės Raslan nuojauta pasitvirtino: „Raudonojo kryžiaus“ medikai neketino ilgiau laikyti neperspektyvaus (mokslo požiūriu) ligonio – lai pats nuo šiol kapstosi, nusibodo kokonas. Ir žiniasklaida ateitį vis rečiau pranašaujančiam Dušanskiui neberodė ankstesnio dėmesio, netrukus galutinai pamiršo; JAV karas prieš talibų režimą Afganistane užgožė vietinius įvykius.
       Dušanskį, padedant taksistui, šiaip ne taip užvilko laiptais, paguldė salone – ant neišskleistos sofos patiesė.
       Ligonis jau antrą parą miegojo, vis neketino prabusti. Retkarčiais tik kažką šūkteldavo, tikėtina, senąja prūsų kalba: „THAWE NUSON, KAS THU ASSEANDANGON! SWINTINTS WIRSTTWAIS EMMENS!..“
       Ir vėl senajai Odetei Raslan pasidarė graudu, liūdna, galvon vėl ėmė lįsti negeros mintys: ar vis dėlto yra visatoje amžina meilė?.. kokios jos formos?.. ar galima vieną dieną mylėti amžinai, o kitą?.. Kad jas nuvytų, Odetė ėmė pešioti savo ūsus, prisivertė galvoti apie Mao.
       Mao... jis taip pat patyrė pralaimėjimą – mirė. Jis – didysis velionis Mao, kuriam buvo per maža komunizmo triumfo. Mao, nenuorama Mao, šventai stojęs į pavojingą daocizmo kelią. Mao, tas lengvabūdis pokštininkas, norėjęs pakeisti žmonijos prigimtį. Mao, geraširdiškai pasiūlęs žmonėms nepasiduoti instinktams, įgeidžiams ir baimei. Mao, kvietęs atsižadėti meilės ir draugystės. Mao, svajojęs, kad mirtis taptų vien iliuzija.
       Mao...
       Mao...
       Mao...
       – Durys buvo neužrakintos, – salono viduryje staiga išdygo skulptorius Zamkė su lagaminu rankoje.
       – Ak, – krūptelėjo Odetė. – Hari...
       – Tu pasiruošusi?
       – Dabar? Čia?
       – Nedelsiant.
       – Taip greitai... – instinktyviai jau siekė nusimesti nuo savęs sarį Raslan.
       – Neturim laiko, – sustabdė ją Zamkė.
       – Ar teisingu keliu einame į laimę? – veikiau sau nei Zamkei uždavė klausimą Raslan.
       – Žinau viena: pusiaukelėje niekada negalima sustoti, – patikino skulptorius. – Ryt poryt koalicijos pajėgos šturmuos Kabulą, neturim teisės praleisti šio momento. Kur mano modelis?
       – Modelis? – nusistebėjo Odetė.
       – Aaronas.
       – Miega mano Dušanskis, – nusiminė Raslan, kad ne meilės sparnai atskraidino pas ją skulptorių.
       – Labai gerai, kad miega.
       – Jis toks bejėgis, net neknarkia...
       – Mums tai tik į naudą, – iš lagamino jau krovė savo įrankius bei priemones Zamkė. – Odete, užrakink duris.
       – Hari, ką tu ketini dėl manęs dabar padaryti? – smalsavo Odetė, kai Zamkė vartė ir vyniojo Dušanskį į sušlapintų tvarsčių kokoną. – Ar išties jis nieko nejaučia? Gal pyksta savo Ilizarovuose? O jei prabus? O jei ims ir puls šauktis pagalbos? – Maskva, Maskva, Maskva!.. Gal palaukim palankesnės progos?.. – drįso abejoti.
       – Neprabus. Nebeištars nė žodžio. Netrukus jam bus ten šilta, – paskubomis jau maišė atsineštą gipsą su vandeniu skulptorius. – Gerai gula, labai gerai... – tolygiai liejo masę ant aptvarstytų Dušanskio kojų, torso. – Nuostabiai gula, – džiaugėsi Zamkė, grūsdamas mentele gipso masę į nesuspurdėjusio Dušanskio ausis, burną, nosiaryklę, akiduobes. – Pridėk ranką, jauti, koks dabar šiltas tavo vyras. Šiltas, tiesa, Dušanskis?..
       – Jaukus daiktas.
       – Tvirtesnis nei buvo.
       – Kietas vyras.
       – Nesuskaldomas. Ir prašmatnus.
       – Dabar jis man primena geležinės valios Staliną, – negalėjo atsistebėti Odetė, kai sustingusio gipso gabalą skulptorius dailino sodriu bronzos sluoksniu. – Tikras paminklas, – net suplojo delnais Raslan, kai Zamkė sukietėjusį kūną gipse nustūmė nuo sofos ir stačią atrėmė į salono sieną.
       – Ar tau jis gražus? – pasiteiravo nuomonės Zamkė.
       – Kaip gyvas.
       – Jis ir sau turėtų patikti.
       Akimirką Odetei Raslan pasigirdo, kad gipsinis Dušanskis sudejavo.
       – Aš bijosiu su juo pasilikti, – prisipažino Odetė. – Neišeik, Hari. Niekada neišeik. Nepalik našlės...
       – Rytoj išsivesiu, – pažadėjo kraudamas į lagaminą savo priemones skulptorius Zamkė. – Su mokinių talka neišaušus ateisiu. Lauk. Lauk kai niekas niekad nebelauks...
       – Neatsigaus?
       – Prieš pusvalandį visiems laikams užduso, – žvilgterėjęs į laikrodi konstatavo mirties laiką Zamkė. – Amen.
       – Tai ko mes laukiam?
       – Nežinau...
       – Hari...
       – Odete...
       – Taip, čia...
       – Odete...
       – Hari...
       – Tu...
       – Aš...
       – Taip... Taip...
       – Ak...
       – Och...
       – Ech...
       – Och...
       – Hari...
       – Odete...
       – Ištisą pusvalandį tik tu ir aš, tu ir aš... Pirmą, vienintelį kartą mūsų gyvenime: tu–aš, aš–tu... tu–aš... aš–tu... Hari... Hari... Hari, nusuk jį į sieną, aš droviuosi, kai tas negyvėlis – – – –

 
Nachmanas iš Centro pas Principingą Prokurorą

       Nuskriaudę, bet taip ir nepatenkinę godaus Nachmano iš Centro, įsižeidę moralistai skaistuoliai nutarė šį nuvesti pas Principingą Prokurorą, kad žinotų kaip toliau elgtis.
       – Mes tyčiojomės ir pasityčiojome, mes žeminome ir pažeminome, skriaudėme ir nuskriaudėme Nachmaną iš Centro, tačiau jis vis tiek neatsisako savo žalingų įpročių ir toliau mus vis kiršina savo lytiniu, – ėmė skustis moralistai skaistuoliai Principingam Prokurorui. – Antai tik pažiūrėkite, ką jis mums padarė, – ėmė demonstruoti savo ištinusias skriaudas.
       – Ar tu esi tas garsusis Nachmanas iš Centro? – pasiteiravo Principingas Prokuroras. – Nejaugi tu tas iškilus auksaburnis, kuris vadina save CK karalystės numylėtiniu?
       – Taip yra, kaip sakai, – atsakė Nachmanas iš Centro ir parodė jo žodžius patvirtinantį įrodymą.
       – Aš čia nerandu jokios kaltės, – tarė Principingas Prokuroras itin įdėmiai apčiupinėjęs tai, ką Nachmanas iš Centro buvo ištraukęs iš po togos.
       – Jis mus vis kursto ir kursto nusidėti, – toliau skundėsi Principiniam Prokurorui moralistai skaistuoliai. – Mes ilgiau nebeištversime, – guodėsi. – Tik pamatuokit, pasvėręs suprasite, koks jis ypatingas.
       – Ypatingas? – nusistebėjo Principingas Prokuroras. – Tuomet veskite jį pas Ypatingųjų Bylų Tardytoją, šis žinos, ką ir kaip su juo padaryti.

 
Pas Ypatingųjų Bylų Tardytoją

       Ypatingųjų Bylų Tardytojas, išvydęs Nachmaną iš Centro, labai apsidžiaugė, mat jau seniai norėjo išvysti, kokį vis dėlto lytinį saugo po toga šis tariamas CK karalystės numylėtinis. Ypatingųjų Bylų Tardytojas buvo daug girdėjęs apie tą didybę, todėl dabar tikėjosi asmeniškai ją pamatyti ir įvertinti.
       Pasisodinęs ant kelių jis ėmė Nachmano iš Centro visaip klausinėti, prašė, maldavo, tačiau Nachmanas iš Centro užsispyrė ir nerodė.
       Tuo tarpu moralistai skaistuoliai, apspitę Ypatingųjų Bylų Tardytoją, visaip skundė tylintį ir nerodantį Nachmaną iš Centro.
       Tada Ypatingųjų Bylų Tardytojas neteko kantrybės, todėl su moralistais skaistuoliais jį keliolika kartų paniekino, o po to skausmingai išjuokė.
       Ir tik paskui, kuo giliau sugrūdę dėvėtą baltą drabužį vidun, pasiuntė atgal Principingam Prokurorui – kaip užkimštą skaistybe popiečio dovaną.
       Štai tą dieną Ypatingųjų Bylų Tardytojas ir Principingas Prokuroras tapo geriausiais (neišskiriamais) draugais, o seniai jau pykosi – dėl mažmožių.

 
Vėl pas Principingą Prokurorą

       – Jūs atvedėte popiečio dovanai man užkimštą Nachmaną iš Centro, kaltindami, kad jis kursto nusidėti. Bet aš, priešpiet ketinęs patikrinti jį jūsų akyse, taip ir nepatyriau nuodėmės saldesio. Taip pat ir Yptingųjų Bylų Tardytojas, keliolika kartų jį paniekinęs, mat sugrąžino jį atgal, nors ir galėjo sau pasilikti. Turbūt ir kitiems jis nėra nieko nemalonaus padaręs, kad vertėtų Nachmaną iš Centro bausti. Aš jį dar kelis kartus patikrinsiu ir pažeminsiu, o po to paleisiu.
       – Mirtis jam. Mirtis, – ėmė šaukti moralistai skaistuoliai. – Duok mums Kitokį.
       Tas Kitoks buvo patekęs pas skaistuolius į kalėjimą už kažkokį pasninką ar susilaikymą. Tada, labai norėdamas kelis kartus patikrinti-pažeminti ir paleisti Nachmaną iš Centro, Principingas Prokuroras dar kartą kreipėsi į moralistus skaistuolius. Deja, jie nesiliovė šaukę.
       – Į dujų kamerą jį. Į sieros rūgšties baseiną. Ant šakos. Į kartuves, – reikalavo įsiutę moralistai skaistuoliai.
       Principingas Prokuroras trečią kartą pasisiūlė Nachmaną iš Centro porą kartelių patikrinti-pažeminti ir tada paleisti.
       – Nejaugi neleisite man patirti nuodėmės saldesio, aš tik patikrinsiu-pažeminsiu ir paleisiu, – kone maldavo skaistuolių minios Principingas Prokuroras.
       Deja, moralistai skaistuoliai, vis garsiau šaukdami, reikalavo kitaip nubausti Nachmaną iš Centro.
       Pagaliau Principingas Prokuroras apsižliumbė, susitvardęs nusprendė pasitenkinti pats.
       Po to patenkino ir moralistus skaistuolius.
       Vėliau, norėdamas šiems atsidėkoti, Kitokį paleido iš kalėjimo, o Nachmaną iš Centro atidavė piktų moralistų skaistuolių valiai.

 
GAMTA NEPAKENČIA TUŠTUMOS

Staiga pilka būtis nušvito, sielą užliejo džiaugsmo bangelės. Dabar viskas pasaulyje Odetei rodėsi geistina, gražu, niekas nebeerzino, nevimdė. Net dulkės, tarakonai, kaktusas ir laukinė santvarka už lango, kurios visa širdimi taip ir nepamilo, atrodė nebe tokie svetimi. Odetė, o tai taip seniai pasitaikydavo, nuo pat ryto niūniavo optimistinę dainelę iš TSRS laikų gamybos animacinio filmo – visai pamiršo verkti.
       Keista, kad net sustingęs Dušanskis, virtęs įspūdingu gipso liejiniu, tapo mielas, jaukus, artimesnis nei kada nors anksčiau.
       Odetė niekaip šį rytmetį negalėjo atsispirti pagundai – šaudė akimis, kraipė klubus, vėliau įsidrąsino – vis glostė, braukė pirštų pagalvėlėmis kietą Aarono galvą, pasmakrę, pečius, juosmenį, lūpas... Mėgino net šnekinti monumentalų velionį, tačiau a. a. sutuoktinis Aaronas Dušanskis žvelgė su neslepiamu nepasitikėjimu ir užsispyręs tylėjo – rūstus, susikaupęs atrodė.
       Skaudu, nes kaip tik dabar Odetė pajuto, jog išmušė lemiama akimirka – galima būtų pasipasakoti, išsiaiškinti, kodėl gyvenime atsitiko taip, o ne kitaip.
       Ne, velniop tą Dušanskį, staiga susivokė svetimaujanti Odetė Raslan, ji lauks Hario, Hario Zamkės – jos vienintelio, jos išmelsto, jos išsvajotojo karalaičio su pelerina...
       Kaip svaigu, koks džiaugsmas su juo būti, dabar galvojo senoji Raslan. Ir visai nesvarbu, kad guolyje jis vidutiniokas, juk tai tik antraeiliai dalykai, svarbiausia – širdžių kalba, sielų giminystė, dvasinė artuma.
       Odetei kilo begalinis geismas pulti ant kelių, iškelti rankas ir dėkoti Viešpačiui, atsiuntusiam jai dovaną – Harį–Harį–Harį Zamkę. Ir išties, tiek kentėta, tiek išgyventa nusivylimų, tiek patirta pažeminimų, nuoskaudų – vertėjo, vertėjo laukti barzdotojo princo.
       Į duris nedrąsiai paskambino: dzin.
       Odetė paskubomis puolė šukuotis, paspjaudė į delnus, tada atmestinai palygino iškilmingo sario klostes.
       – Kas ten? – pasiteiravo pro akelę išvydusi spuoguotų paauglių būrelį.
       – Mes nuo mokytojo.
       – Kokio dar mokytojo? Čia nėra, nebuvo ir nebus jokio mokytojo, – susierzino Odetė. – Eikit iš čia: gedulas.
       – Mūsų mokytojo – mokytojo Zamkės.
       – Ką?
       – Mokytojas mus įpareigojo paimti skulptūrą.
       – Kokią?
       – Tą – paminklą aukoms atminti.
       – Kokioms aukoms?
       – Mūsų.
       – Kur?
       – Visur?
       – O kur jis pats?
       – Mokytojas prie pjedestalo sankryžoje užtruko, ten jau visi susirinko, net burmistras Stankovičius – su kalijų puokšte. Kranas netrukus atvažiuos, bus iškilmės.
       Odetė Raslan nusiminė, visai kitaip įsivaizdavo šį rytmetį: nekantrus skambutis – ilgas ilgas, ji atveria duris, koketiškai aikteli, puola ant kaklo, kojomis apriečia Zamkės juosmenį; Zamkė herakliškai stiprus – neša ją į miegamąjį, susverdėja iš svaigulio, kai Odetė lyžteli jo akies voką; jie griūna į lovą, vartosi, kutenasi, pamiršę užverti duris, viską pamiršę: socializmą, Dušanskį, pokarį, sąstingį, kapitalizmą, nacionalistus, ledynmetį etc.
       – Įeikit, – nesvetingai atvėrė duris Odetė.
       – Batus nusiauti?
       – Ten, salone, – parodė kelią gipsinio Aarono link. – Kūnas.
       – Čia?
       – Taip.
       – Juk tai Dušanskis – mūsų pozuotojas, – pirštais ėmė rodyti nustebę paaugliai. – Kaip gyvas. Tikras Dušanskis, – neslėpė susižavėjimo mokytojo Zamkės kūriniu. – Tos pono Dušanskio akys, lūpos, žvilgsnis... Šedevras. Dušanskis. Monumentalus. Mūsų Dušanskis. Gyvas. Stovės dabar. Bus.
       – Neškit, tik neškit jį greičiau iš čia, – stumtelėjo apstulbusį paauglį skulptūros link Raslan.
       – Sunkus, – pritūpęs pirstelėjo ir paraudo susigėdęs paauglys.
       – Judinkitės, aš neturiu laiko čia su jumis vozotis, – sukomandavo Odetė Raslan, dabar ji paauglių nekentė labiau už viską pasaulyje.
       – Atsargiau, atsargiau, – jaudinosi neišmintingo veido mergaitė, kai jos draugai jau vilko už kojų gipsinį Aaroną į laiptinę. – Žiūrėk, skulptūra įskilo, ar čia kraujas(?)... Kraujas... Tikras?..
       – Laikyk. Laikyk.
       – Aš gi laikau.
       – Už galvos.
       – Gerai.
       – Ranką, ranką žiūrėk.
       – O ponas Haris nieko neprašė man perduoti? – pamiršusi savigarbą pasiteiravo išeinančių Odetė.
       – Kas?
       – Skulptorius Haris Zamkė – jūsų mokytojas.
       – Jis labai užsiėmęs.
       – Prie obelisko.
       – Sankryžoje.
       – Labai labai užsiėmęs.
       – Ak taip, užsiėmęs... – užtrenkė duris Odetė Raslan. – Niekšas.
       Užsiėmęs.
       Padugnė. Užsiėmęs.
       Niekšas. Užsiėmęs.
       Visi jie niekšai, visi, širdo Odetė Raslan – dabar kandžiojo sau ranką... Niekšas Dušanskis, niekšas užsiėmęs Taibė, niekšas užsiėmęs Laila, niekšas užsiėmęs Zamkė, niekšas užsiėmęs Munas, niekšas užsiėmęs Artūras, niekšas užsiėmęs Geringas, niekšas užsiėmęs Alsheimeris, niekšas užsiėmęs Bazedovas, niekšas užsiėmęs korsetas, niekšas užsiėmęs Cezario pjūvis, niekšas užsiėmęs Buda, niekšas užsiėmęs Saliamonas, niekšas užsiėmęs abortas, niekšas užsiėmęs Parkinsonas, niekšas užsiėmęs Edisonas, niekšas užsiėmęs Krišna, niekšas užsiėmęs Dovydas, niekšas užsiėmęs Amperas, niekšas užsiėmęs Landau, niekšas užsiėmęs Žmogus su šautuvu, niekšas užsiėmęs Gulbių ežeras, niekšas užsiėmęs Voltas, niekšas užsiėmęs Linksmieji vyrukai, niekšas užsiėmęs Celsijus, niekšas užsiėmęs televizorius, niekšas užsiėmęs Leninas spalyje, niekšas užsiėmęs langas, niekšas užsiėmęs Šarvuotis Potiomkinas, niekšas užsiėmęs asmenybės kultas, niekšas užsiėmęs valgis, niekšas užsiėmęs Rusų muziejus, niekšas užsiėmęs Dieviškasis centras, niekšas užsiėmęs teiglich, niekšas užsiėmęs Ermitažas, niekšas užsiėmęs Kapitonas Grantas, niekšas užsiėmęs Baltijos kelias, niekšas užsiėmęs XX suvažiavimas, niekšas užsiėmęs Partijos klaidos, niekšas užsiėmęs Tiesa, niekšas užsiėmęs nekaltybė, niekšas užsiėmęs sekmadienis, niekšas užsiėmęs vidudienis, niekšas užsiėmęs gimimas, niekšas užsiėmęs Lietuvos Nepriklausomybės aktas, niekšas užsiėmęs Prisikėlimas, niekšas užsiėmęs Atgimimas, niekšas užsiėmęs Rojus, niekšas užsiėmęs Amžinasis gyvenimas, niekšas...

       – Šiandien – visų mūsų lūkesčių išsipildymo diena, – pažadinęs grąžino realybėn Raslan optimistinis radijo reporterio balsas. – Tapybiškame sostinės skersgatvyje netrukus bus pristatytas paminklas visoms aukoms. Talentingas skulptorius Haris Zamkė, jau nuo seno garsėjantis novatoriškomis idėjomis, ir miesto tarybos deputatas architektas Artūras Žarmuchomedovas perspėja sukūrę išties įspūdingą kurinį, ne vieną dešimtmetį, šimtmetį, o gal net tūkstantmetį bylosiantį apie kančią, kurią teko patirti mūsų šalies žmonėms. Ta proga kalbiname paminklo-akcijos autorių poną Harį Zamkę. Kokios mintys, gerbiamas skulptoriau, kokie jausmai jus užplūsta netrukus pristatysiant monumentą? Ar kirbena?..
       – Pakankamai kirbena. Ir išties, tai neeilinis įvykis šalies, kultūros, meno istorijoje, – eteryje ėmė mintyti skulptorius Zamkė. – Jau seniai aš, jautrus žmogus, nešiojau širdyje panašaus monumento-veiksmo idėją. Dabar nenoriu pasakoti, su kokiais techniniais ir kūrybiniais sunkumais teko susidurti, visko buvo: burmistro Stankovičiaus nepasitikėjimo ir pavydo, Taibės (mano draugo) trukdžių, Artūro Žarmuchomedovo (taip pat draugo) intrigų, ne paslaptis – kai kurie ideologai skeptiškai iki šiol vertina konceptualius mano kūrinius; visas pasaulis panašiai nusiteikęs mano idėjų atžvilgiu. Tačiau šiandien – šventė, neketinu skųstis Stankovičiumi, mokiniais, draugu Taibe ar draugu Artūru Žarmuchomedovu. Galbūt pabaigai norėčiau pasakyti viena: mes visi, draugai, nepriklausomai nuo etinių ir estetinių pažiūrų, esame verti šio paminklo. Ir dar, jei leidžia mums laikas eteryje, pridursiu: mūsų teisybė retai būna ypač juokinga, ji rimta, bet dažniausiai – niekinė. Ne paslaptis, kad rimti dalykai yra ir juokingi kartu – antraip intelektinė civilizacija bei įtampa seniai būtų ne tik paralyžiavusi mintį, bet ir sutraiškiusi patį žmogų – jos auką.

       Odetė Raslan suprato, kad artimiausiu metu nesulauks Zamkės, išjungė radiją virtuvėje. Ilgiau nesvarstydama nesipuošė, spruko į miestą; greičiau tapybiško sostinės skersgatvio link – į visų aukų pagerbimo iškilmes (jubiliejines).

 
Nachmano iš Centro kelias

       Prietaringi skaistuoliai, nutarę vėl pasityčioti iš Nachmano iš Centro, išdegino jam nugaroje didelę didelę penkiakampę žvaigždę. Taip papuošę vedžiojo nuogą gatvėmis ir visiems rodė; vieni žmonės smalsavo, kiti, nudelbę akis, vis dar kuklinosi. Bet buvo, tiesa, ir tokių, kurie aklai sekė paskui Nachmaną iš Centro ir verkė pasikūkčiodami, stenėjo bei aimanavo, jiems buvo negėda geisti CK karalystės numylėtinio.
       – Iškrypėliai, dūsaukite verčiau ne dėl manęs, – ištaikęs progą kreipėsi Nachmanas iš Centro į jį lydinčius. – Verčiau geiskite savo sūnų, dukterų, brolių ar motinų. Pasitenkinsite vien kraujomaiša. Ir laimingi būsite, pagimdę ir žindantys savo pačių pabaisas.
       – Nutilk, – sudraudė Nachmaną iš Centro moralistai skaistuoliai. – Užčiaupk jabalniką, – užsimojo nagaika.
       – Aš kalbėsiu, neturiu ką prarasti, – atšovė jiems Nachmanas iš Centro. – Žmonės gerieji, visi dabar griūkite ant manęs, – pakvietė Nachmanas iš Centro paskui jį aklai sekusius, – siekite, spauskite, pridenkite kūnais mano skausmą – vėl alkstančią lytį. Ir tai padarykite dabar, nelaukite, kol ji nudžius.
       Žmonės jau buvo bepuolantys ant Nachmano iš Centro, tačiau klastingi moralistai skaistuoliai patys užgriuvo jį.

 
Bausmė ir patyčios

       Vargais negalais atvedę į vietą, kuri vadinosi Sankirta, skaistuoliai pastatė Nachmaną iš Centro ant keturių; greta jo tokia pat poza jau gerą savaitę stovėjo kiti du – vis laukė bausmės.
       Moralistai skaistuoliai metė burtus, kuriam iš jų pirmam pradėti.
       O žmonės stovėjo ir žiūrėjo, visų gerklėse – daug karčių gumulų. Tada patys jautriausi ėmė kalbėti:
       – Kitiems taip ne kartą darydavo, dabar pats lai pajunta, ką tai reiškia.
       – Tikri malonumai brangiai kainuoja.
       – Todėl jie ir malonumai, nes brangiai kainuoja.
       – Tai, ką gauni už dyką, niekada nebūna malonu.
       – Tikra tiesa.
       – Žiūrėk, žiūrėk, kaip jam gera dabar, – pirštais rodė į Nachmaną iš Centro žmonės, kai į jo išeinamąją stačiai iki galo susmigo giliasmigė ietis.

 
Gerasis keturpėsčias

       Vienas iš keturpėsčių, stovintis Nachmano iš Centro dešinėje, matydamas kaip šiam vis giliau ir giliau grūda, ėmė jį įžeidinėti.
       – Argi tu ne CK numylėtinis, padaryk, kad ir mums būtų panašiai gera. Juk tu, tiek visko pridirbęs, išties užsitarnavai šį malonumą. O mes, nieko nepadoraus nepadarę, nejaugi taip nieko Sankirtoje ir nebepatirsime.
       Bet tada kitas keturpėsčias, kuris stovėjo Nachmano iš Centro kairėje, ėmė graudžiai kalbėti:
       – Nachmanai iš Centro, paimk mane pirmą, kai ateis CK karalystė.
       – Dar šiandien į tave įeisiu, – pažadėjo keturpėsčiam kairėje Nachmanas iš Centro.
       – Dėkui tau, – nusiramino gerasis keturpėsčias.

 
Nachmano iš Centro mirtis

       Buvo apie trečią valandą nakties, kai visoje šalyje prašvito, ir buvo šviesu iki šeštos valandos, Mėnulio šviesai išnykus. Tada prasivėrė CK karalystės Generalinio kabineto durys.
       – Mano CK, – sušuko keturpėsčias Nachmanas iš Centro, – pas tave ateinu. – Ir su tais žodžiais numirė.
       Vienas moralistas skaistuolis, pamatęs, kaip viskas įvyko, ėmė garbinti CK.
       – Išties Nachmanas iš Centro buvo teisus, – kalbėjo jis ir nemokšiškai mėgino balsuoti.
       O tada minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, taip pat balsavo, vis dar nenorėjo skirstytis.
       Kaip stovėjo, taip ir liko stovėti šalia Nachmano iš Centro pažįstami ir draugai: draugas Čarnas, draugas Lyberis, draugas Taibesas, draugas Kazys Giedrys, draugas Bencikovičius, draugas Pelšė, draugas Duleckis, draugas Greifenbergeris, draugas Chruckis, draugas Zibertas, draugas Čeponis, draugas...

Laidotuvės

       Ir štai atėjo vienas vyras su raudona berete, vardu Haris Krišna, nelabai geras, bet teisingas padaras. Jis, nors ir buvo pritaręs skaistuolių nuosprendžiui, širdies gilumoje jau seniai laukė CK karalystės, tačiau nuo vaikystės buvo labai drovus.
       Taigi Haris Krišna pasiryžo, nugalėjęs drovumą nuėjo pas Principingą Prokurorą ir paprašė Nachmano iš Centro kūno. Principingas Prokuroras nebuvo prieš, mat ir pats simpatizavo tuo metu tarp draugų paplitusiai madai.
       Haris Krišna pasitiesė keturpėsčią Nachmaną iš Centro, apuostė iš visų pusių. Vėliau išbučiavo, išlaižė, išpucino, paguodė. Tada persigalvojo; nusinešė į morgą, iškilmingai paguldė ant marmurinio stalo.
       Draskė, plėšė, pjaustė, malė – vėl linksminosi iki išsekimo.
       Vakarop draugai Pelšė, Chruckis, Duleckis bei kiti, atėję į morgą atpažinti kūno, buvo sutikti svetingai ir gardžiai pavaišinti. Tada visi čia pat išsituštino ir nusiramino, kad Nachmanas iš Centro išties jau nebegyvas.
       Sugrįžę iš morgo, draugai ta proga miške išvarė daug daug samanės, čia pat ir puotavo: gėrė, prievartavo, keikėsi, mylėjosi, užmigdavo, prabusdavo, šlapinosi į kelnes, voliojosi, vėmė, mušėsi etc., beje, kaip to ir reikalavo Partijos Programos įstatymas.

 
RETAI ATSITINKA, KAD PAŠALINUS PRIEŽASTĮ, IŠNYKSTA IR PADARINYS

Sausakimšoje sankryžoje, kurios centre (burmistro Stankovičiaus ir gerbiamo Artūro Žarmuchamedovo pastangomis) ką tik iškilo granitinis obeliskas, nuo pat ryto tvyrojo rimtis, visų lūpos sučiauptos, veidai – sfinksų.
       Išdžiūvusios ašaros, patirtų kančių vaiduokliai, rankose – vainikai, gėlės, žvakelės, nuskriaustųjų nuotraukos...
       Dešimtmečius lauktoji akimirka: bokšto laikrodžiui išmušus vidudienį, Haris Zamkė santūriai truktelėjo rankenėlę – davė ženklą pradėti iškilmes-akciją – liepsnos liežuvis lyžtelėjo oro baliono ertmę, dar kartą, trečią, ketvirtą (ryžtingai), lopšį laikančios virvės įsitempė.
       Akimirka – ir, rodės, virves laikantys architektas Artūras (miesto tarybos narys) bei Ovsiejus fon Taibė (eigulys-draugas) paniekins žemės trauką – pavojingai atsiplėš ir pakils drauge su balionu į dangų; ak, neduok Dieve, neduok Dieve, tokia nelaimė.
       Lemiamu momentu vyrai metė iš rankų virves, vikriai sušoko į lopšį – išsilaisvinęs oro balionas šovė į viršų.
       Iš pradžių greitai, vėliau vis lėčiau dūsaudamas kilo į debesis.
       Kai balionas po savimi paliko aukščiausią sostinės statinį, nelauktai atsiplėšė nuo žemės ir šalia obelisko gulėjusi statula, drauge su oreiviais dabar dangun skrido ir prikabintas trosu Dušanskis – vertikalus pakaruoklis paminklas – originalaus monumento detalė.
       Susirinkusiems į iškilmes pasivaideno, lyg gipsinis Dušanskis būtų jiems pamojęs – atsisveikinęs su gyvaisiais visam laikui, niekada nebegrįšiantis – pasisiuskit, žinokitės, neverti manęs šioje žemėje buvote. Panašiai pasidingojo ir Odetei, šiaip taip suspėjusiai į ceremoniją; moteris norėjo susigraudenti, tačiau jai nepavyko – labai Harį Zamkę vis dar mylėjo.
       Netrukus oro balionas išnyko, nebebuvo matyti ir tariamai pamojusios statulos (Dušanskio) uodegos.
       Žmonės, daugiausia – tremtiniai, ėmė niurnėti, kad ir vėl neatjausti, apgauti, laukę įspūdingesnio reginio, nejaugi tai viskas(?)... Nekantresni, tremtinių palikuonys, raukėsi, skirstėsi ir burnojo, kad anaiptol ne tokios akcijos iš talentingo menininko tikėjęsi, verkšleno vienas kitam, kad ir vėl valdžia švaisto Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pinigus abejotiniems projektams, programoms – ne tokio monumento-veiksmo laukę.
       Odetė Raslan taip pat nusivylė, visai prarado viltį tą dieną susitikti su Hariu Zamke – užsiėmęs betalentis niekšas – eis ir ji namo išsiraudoti: užsiėmęs niekšas, užsiėmęs niekšas Zamkė, užsiėmęs niekšas Zamkė...
       Tačiau netrukus aukštybėse išpuoselėta viltis – danguje vėl pasirodė mažytis taškelis. Didėjo.
       Iškilmingai orlaivis leidosi nuo debesų.
       Kai ant baliono jau galima buvo įskaityti reklaminį užrašą „Ką mes tikime?“, visi suprato, kad tai dar ne pabaiga – oro balionas taikėsi tūpti į patį skersgatvio centrą.
       Po kelių akimirkų, išprotėjusiam gandrui praskridus su naujagimiu, jau buvo girdėti, kaip vos įžiūrimi oreiviai vienas kitam negaili patarimų: mainą, vira, mainą, vira, vira...
       Skulptūra-Dušanskis virš minios galvų siūbavo į kairę, į dešinę, leidosi, vėl trūkčiodamas kilo...
       Nenuspėjami pavasarinio vėjo gūsiai visaip trukdė skulptūrą nuleisti ant obelisko viršūnės – sujungti į vientisą kompoziciją monumentą-veiksmą; toks buvo skulptoriaus Hario Zamkės sumanymas.
       Užvertę galvas žmonės (dori tremtiniai ir jų (kartais) palikuonys) stebėjo, spjaudėsi nusivylę, kad ir vėl oreiviams nepavyko statulos-Dušanskio pasodinti ant obelisko smaigalio – žioplių žiopliai tie vietiniai oreiviai.
       Ir štai tada, kai nejautriausiems iš minios ėmė slapta kirbenti, jog jie turbūt nėra, nebuvo ir niekada nebus verti net kuklesnio paminklo visoms aukoms, pasigirdo lauktas trakštelėjimas – skulptūra-Dušanskis pagaliau pasismeigė ant obelisko. Prašviesėjo.
       Sklaidėsi nevilties debesys.
       Lengviau atsiduso jautriausi žmonės. Jau galėjo šypsotis vienas kitam. Artimesni bučiavosi, tolimesni linkčiojo galvas – sveikino vienas kitą: sulaukė, tiek laiko praėjo – sulaukėme, džiaugėsi.
       – Valio! Valio! – šaukė susigraudinusi žioplių minia.
       Vis giliau granito smaigalys lindo į statulos išeinamąją; iš aukštybių snaigėmis pažiro bronzinės gipso skeveldros. Žmonės dabar stumdėsi, lenkėsi, rinko jas nuo grindinio – parsineš namo atminčiai, pasidės lentynose, saugos palikuonims už stiklo.
       Odetė Raslan taip pat sugriebė bronzinės-baltos gabalėlį, labai mažą dangaus-vilties-atminties ašarėlę. Kai pakėlė, matė, kad skulptūra-Dušanskis jau tvirtai sėdi pamautas ant obelisko kuolo – nebenulips, nebevaikščios šia žeme, niekad nebenusileis nuo obelisko aptrupėjęs Aaronas Dušanskis – jos velionis vyras-kankinys.
       Kai oreiviai įsitikino, jog monumentas-veiksmas visoms aukoms atminti pavyko, atsikabino nuo statulos-Dušanskio; nevaržomas jo svorio vėl šovė į dangų Hario Zamkės ir jo draugų pilotuojamas oro balionas – saulės, šviesos, vilčių vilties link dabar skrido trys vienuolės moterys...
       Niekas iš žmonių nepasigedo, kodėl, kada ir kaip balionas su keistomis moterimis dingo, visi tuo metu susidvasinę ir giedodami klojo gėles, statė vainikus, degino žvakeles, klaupėsi, meldėsi uoliai.
       Odetė Raslan taip pat norėjo pagerbti aukas, savo vyrą-kankinį. Deja, neturėjo net kukliausio žiedelio. Staiga prisiminė vis dar sauganti savyje taip mėgta Aarono teiglich – konditerijos šedevrą.
       Pasikėlusi sarį panaršė smiliumi, atsargiai ištraukė už kraštelio, pabučiavo atsisveikindama – nebebus kam bekepti: iki, mažuli, iki.
       Vėliau trupino – lesino teiglich prie obelisko vis gausiau suskrendančius balandžius – dešimtis, šimtus išbadėjusių...
       – Gul-gul-gul, bul-bul-bul, guli-guli, buli-buli, gul-gul-gul, bul-bul-bul, – nesėkmingai viliojo teiglich trupiniais sostinės parazitus Odetė Raslan, kai tūkstantinis būrys pasisotinęs sutūpė ant Aarono Dušanskio galvos. Teiglich persilesę paukščiai burkavo, demonstratyviai šiko ant monumento veido, pečių, rankų, juosmens, kelių etc. – nerausdami dergė, naikino visą visų atminimą. – Nejaugi jie dar ir šalpinasi? – staiga pagalvojo Odetė. – Šlykštynės, – pasibjaurėjo pasauliu. – Bjaurybių bjaurybė, – galutiniai viskuo nusivylė senoji Odetė Raslan. – Niekšai, – suprato dar kartą esanti apgauta.

 
Nešvari vieta

       Rytui brėkštant žmonės rinkosi pažiūrėti, kas beliko iš Nachmano iš Centro. Visi labai sutriko radę ne tai, ko tikėjosi.
       Ėmė liūdėti, ilgėtis.
       Bet staiga, žiūrėdami į nešvarią vietą, visi prisiminė Nachmano iš Centro pažada: „CK karalystės numylėtinis bus atiduodąs į teisuolių rankas, pasodintas ant kuolo. Bet jis iš bet ko prisikels, tikėkite, prisiekiu – prisikels Nachmanas iš Centro“

 
2002–2004
Kaunas–Vilnius–Pigašiai–Ahrenshoop

Kunčius, Herkus. Nepasigailėti Dušanskio: Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt