|
<< Atgal
Herkus Kunčius
PASKUTINIS SARMATAS
Romano ištrauka
Papročiai
Dabar žmonės daug liūdnesni. Seniau, kad ir
kentėjo, buvo linksmesni. Paukščiai kitaip čiulbėjo, ir kitokios vasaros buvo.
Žmonės buvo nuolaidesni, atsparūs, ne niurgzliai.
Tais laikais skurdžiausiame dvarelyje galėjai
sutikti visada besišypsančių rykštininkų, jie rūpinosi rykščių atsargomis.
Rykštininkai rykštes pjaudavo, mirkydavo, rišdavo į kūlelius rūpinosi jomis it
mylimais vaikeliais.
Nereikšmingus kaltininkus plakdavo bizūnais,
svarbesnius tik rykštėmis.
Rykščių niekada negailėdavo. Kiekviena rykšte
kirsdavo tik vieną kartą. Suvartotas mesdavo į krūvą, vėliau sukapodavo ir
sukūrendavo. Jei kurią dieną neatsirasdavo ką išplakti, tai rykštes pamerkdavo į
vandenį, kad nesudžiūtų. Bet tokių dienų Lietuvoje retai pasitaikydavo.
Plakimo vieta buvo prie prieangio. Prieangy visada
stovėdavo keli kūliai beržinių rykščių, su šakelėmis, nusmauktais lapais. Kai
kirsdavo, tai tos šakelės turėdavo nutrūkti.
Nusikaltusį paguldydavo, apnuogindavo pasturgalį.
Vienas laikydavo baudžiamąjį už galvos, o kitas už kojų. Kiti du kirsdavo.
Daug žmonių susirinkdavo, nes plakdavo lėtai,
gražiai, visada atsakingai: šalia baudžiamojo atsistodavo du patyrę plakėjai
rykštininkai. Davus ženklą, vienas žengdavo žingsnį priekin ir kirsdavo rykšte,
tada mesdavo ją šalin ir pasitraukdavo per žingsnį atgal. Ir štai jau kitas plakėjas
žengia žingsnį priekin, kerta per subinę, meta rykštę šalin, pasitraukia.
Vėl žengia žingsnį prie plakamojo pirmasis
plakėjas jau su nauja rykšte rankoje, kerta, meta ją ir traukiasi atgal. Po to tą
patį daro kitas...
Ir kerta, kiek paskirta: šimtą, du šimtus, tris
šimtus kartų.
Kraujui ant kūno pasirodžius, suvilgydavo žaizdą
spiritu ir vėl kirsdavo. Apalpusį vandeniu atgaivindavo ir vėl plakdavo.
Didžiausią skausmą neklaužadoms sukeldavo
rykštės galas. Kur kirsdavo, ten nelyginant nuo botago mazgelio likdavo visam laikui
žymė.
Pabaigus, už galvos ir kojų laikiusieji nuplaktajam
padėdavo atsikelti, jei reikėdavo, prilaikydavo. Šis kuo žemiau nusilenkdavo,
pabučiuodavo ranką, taip jį nubaudusiems padėkodavo.
Dabar žmonės liūdnesni. Seniau, kad ir kentėjo,
buvo daug linksmesni.
Seniau ir šventes kitaip švęsdavo, įvairiausių
pramogų prasimanydavo. Liūdna nebūdavo, kiekvienas turėdavo ką prisiminti.
Jei ponai kviesdavo į vardynas, pokylius ar
vestuves, šimtai garbių svečių suvažiuodavo. Išsipustę šilkais, krinolinais,
kvepiantys, nėriniuoti atvykdavo.
Karietas, brikas, roges ir vežimus tvarkingai prie
rūmų sustatydavo. Jei pavėlavusiam vietos nelikdavo, anksčiausiai atvykęs savo
užleisdavo.
Paslaugūs buvo vienas kitam. Kai kurie pro nosį
kalbėdavo, kiti gargaliuodavo, nedaug kas iš vietinių juos suprasdavo.
Jei purvas ar bala, rankomis svečius iškeldavo,
stambesnius ant kupros į sausesnę vietą atvilkdavo. Nesiskųsdavo, kad sunku ar ledinis
vanduo kaulus gelia. Su šypsena, pasišokinėdami pareigas atlikdavo. Jei suklupęs ir
paniurzgėdavo, neva mirtinai susirgsiąs, tai tik šiaip įvairumo dėlei.
Puotų metu, kai svečiai sušilę apsunkdavo ir
pavargdavo besikalbėdami, grynu oru traukdavo atsigaivinti, visada į parką.
Dustelėję gamtoje valandėlę, pasikviesdavo pirmą
pasitaikiusį bernioką, liepdavo lipti į medį ir kukuoti.
Visiems žiūrint, šeimininkas ilgai taikydavosi ir
tik tada pykšteldavo iš šautuvo į gegutę. O kai gegutė negyva iš
medžio krisdavo, svečiai sutartinai plodavo ir prašydavo pakartoti eibę.
Tada šaukdavo kitą, jau mergiotę. Ši taip pat
vikriai lipdavo į medį, vėl kukuodavo.
Jei svečiams patikdavo, ilgiau pakukuoti leisdavo.
Ir tik tada jau mesdavo burtus, kuriam teks garbė gegutę nušauti.
Jei laimėtojas nepataikydavo, antrą kartą šauti
niekada neduodavo, vėl mesdavo burtus.
Kol svečiai burtus mesdavo, gegutė maldelę
kalbėdavo, labai retai paukštelis raudodavo.
Tik paaiškėdavo burtų laimėtojas, gegutė
ir vėl užkukuodavo. Į ašarojančią ar besimeldžiančią niekada nesitaikydavo.
Seniau ne tik ponai mėgo ramybę, o triukšmo
nekęsdavo. Galbūt todėl per pokylius, krikštynas ar vestuves daugybę gegučių
nušaudavo. Bet ne visas užčiaupdavo, nepamiršdavo, kad ir veislei reikia palikti.
Kai iki valios prisišaudydavo, liepdavo bernams
pjauti jaučius, mergoms iškepti daug duonos, iš bravoro vilkti degtinę. Tada visus
sukviesdavo ir iškilmingai gegutes laidodavo.
Penkias dienas ir naktis žmonės giedodavo,
valgydavo ir gerdavo. Jei kurį pastebėdavo girtą skaudžiai nubausdavo, o
užmigusį visada bizūnu pažadindavo.
Po penkių dienų, gražią vietelę išrinkę,
gegutes pakasdavo.
Tada svečiai susėsdavo į savo roges, brikas,
karietas ar vežimus, o šeimininkas niekada nepamiršdavo prikrauti degtinės ir
užkandžių.
Ilgam, kartais mėnesiams iškeliaudavo. Lankydavo
pažįstamus, tolimesnius gimines ir kiekvienam sutiktajam siūlydavo kiek tik nori gerti.
Kai šis pasigerdavo įkrėsdavo rykščių, o kas gerti atsisakydavo, tas taip pat
gaudavo lupti.
Moterims ir merginoms pasiūlydavo, tačiau
atsisakiusių nebausdavo, tiesiog liepdavo lipti į artimiausią medį ir pakukuoti.
Seniau kitaip švęsdavo, niekam nuobodu nebūdavo.
Tais laikais žmonės buvo patenkinti, neturėjo
progų dykinėti. Dirbdavo nuo aušros iki sutemos, vylėsi save išmaitinti. Už darbą
nieko negaudavo, todėl ir skųstis nebuvo dėl ko. Jei kuris iš bado ar nuovargio
mirdavo, pats kaltas būdavo.
Turtų šiukštu negalėdavo susikrauti. Jei kartais
taip atsitikdavo, kaimynas gobšą nubausdavo, nė vieno trobesio ir gyvulio
nepagailėdavo.
Puikybės ir vyrai, ir moterys tais laikais nemėgo.
Į ją pasikėlusį naktį slapčia patykodavo, basliais apkuldavo, akmenimis
užmėtydavo. Niekas tokio ir nepasigesdavo. Tik vietą, kur puikybė rauta buvo, vaikai
lanku apeidavo.
Pagyrūną senoliai visada išjuokdavo. Jei
priešindavosi, jėga žemę ryt priversdavo. Žeme prišertas pagyrūnas neilgai
gyvendavo. Supratęs, kad klydo, pats miškelyje ant šakos pasikabindavo.
Vaikus vakarais gąsdindavo knygomis. Atimt ir
pridėt, daugint ir dalint labai bijodavo. Rašyti ar skaityti vienas kito neversdavo.
Svetimų kalbų taip pat neprireikdavo. Pakakdavo, kad tarpusavyje susikalbėdavo.
Jei išsišokėlis iš ponų pramokdavo svetimai
slebizavoti, neduok Dieve, skaityti ir rašyti, tokio nebegerbė, į savo tarpą niekada
jau nepriimdavo.
Eik, iš kur atėjęs, grūmodami
siųsdavo, o atsitiktinai susitikę nebesisveikindavo.
Apkrauti darbais dorai gyveno, nebuvo laiko kada
šnekučiuotis, rašinėti ar skaitinėti.
Pramokusius vadindavo niekinamai dykūnais
perdūnais, mokslinčiais bezdinčiais.
Neišmiegoję, pavargę ir alkani, neretai prilupti,
skambiomis dainomis save įprasmindavo. Tamsoje iš darbo kiūtindami, bandomis varomi,
užbliaudavo taip, jog laukai, pievos ir miškai ūždavo.
Ir žmonės buvo teisūs (visais laikais žmonės
teisūs): ne daina, raštu grįstas kelias veda į pražūtį.
Į dangų tik per šventes akį užmesdavo.
Šiokiadieniais aukščiau esančio gėdijosi. Nedrįso jo trikdyti savo dėmesiu, su
žeme artimiau bendravo.
Apie kitus kraštus nieko nebuvo girdėję. Jei
užklydėlis prasižiodavo, tokį kumščiu užčiaupdavo.
Ir savo praeities tais laikais žmonės nemėgo. Jos
ir nebuvo. Gyveno šia diena.
Į apsiniaukusią ateitį net drąsiausi pažvelgt
bijodavo. Šiukštu buvo į pašalius dairytis, kada darbai nenudirbti.
Jei taip atsitikdavo, į sutemas dirstelėjusį
grūsdavo kelioms paroms kaladėsna. Buvo tai rąstgaliai po porą sieksnių ilgio,
viename gale vyriais sujungti, o antrame spyna surakinami. Tarp tų kaladžių į
išręstas vietas įkišdavo smalsuolio kojas, surakindavo, na, ir sėdėk ar gulėk;
gerai jei šiautgalių tau po kupra pames.
Po tokio pogulio posėdžio net smalsiausiam
pradingdavo noras kaišiot nosį, kur nereikia žvelgti į ateitį, svarstyti, kas
bus rytoj?.
Todėl ir degtinė nekenkdavo, visi ją mėgo,
mylėjo nesavanaudiškai. Net badmečiu ragindavo: gerk ir nesidairyk.
Tais laikais net kamarose pieno puodeliai būdavo
uždengti mediniais ar akmeniniais dangčiukais. Kai patikrinę rasdavo nudengtus puodus,
šeimininkę patiesę spardydavo, šapeliui patekus apspjaudydavo, muselei įkritus
apšlapindavo.
Didelę gėdą netvarkinga moteris patirdavo, visas
kaimas ant jos myždavo.
Skarmalų išsiskalbti ar pasikeisti neleisdavo, taip
metų metais smirdanti vaikščiodavo. Iš tolo myžalais dvokiančią užuosdavo, prie
vaikų ir pieno niekada daugiau neprileisdavo, net kritusių karvių melžti
nepatikėdavo.
Taip netvarkingas žmogus iš sielvarto ir numirdavo,
pasigailėjęs, kad kadaise patingėjo ir neuždengė dangteliu pieno puodelio.
Net keliai tais laikais uoliai būdavo taisomi; nuo
vieno kaimo iki kito visur padaryti grioviai, kad grįžtantys namo girtuokliai turėtų
kur pasnausti. Virš daubų ir upelių iškelti tilteliai pasigėrusiam nusivemti. Iš
galingų akmenų visi buvo padaryti; iki šiol tebestovi, akį džiugina.
Tais laikais mužikams bylinėtis tarp savęs buvo
draudžiama; bylas ponas kumščiais ar kojomis išspręsdavo.
Tvarkai palaikyti ponas pats po kaimus jodinėdavo,
tikrindavo. Jei pastebėdavo ką ne taip atlikta, tik pirštu pamodavo, ir kaltasis
brangią kulką tarpuakin gaudavo.
Ir apsileidusį ūkininką panašiai auklėdavo, jei
tik aptikdavo laiku nepasėtus rugius. Ne juokais ponas užpykdavo, neradęs žiemai
beržinių malkų glėbio, grikių dubenėlio, rugių paplotėlio, tokius užuomaršas
sode pats pakardavo.
Tvarka tais laikais buvo, atsakingai žmonės gyveno.
Visi apie visus viską žinojo, nors smalsūs nebuvo.
Vyrai numanė, kad bobos papus turi, nors retas iš
jų buvo plikus matęs ar čiupinėjęs. Bobos taip pat jautė, kad po pimpalais vyrai
pautus slepia, tačiau jų neliesdavo. O ir vardan ko? Ir be pautų, be papų, be spenių
ir šiknos rūpesčių pakakdavo.
Jei vaikus tėvai darydavo, tai visada naktį,
žiemą dažniausiai.
Suguldavo vakare troboj gausi šeimyna: seneliai
karšinčiai ant pečiaus, dėdės ir dėdienės ant suolų, mergos ir bernai ant pamesto
šieno, vaikai duonkepėj, piemenėliai pasieniais glausdavosi bėduliai arčiau
vienas kito, kad šilčiau būtų.
Greitai žmonės sumigdavo, gyvulėliai savo mėšle
taip pat.
Vos seneliai užknarkdavo, bernai išsipersdavo,
išgąsdinti vaikeliai per miegus suvaitodavo, štai tėvai ir imdavosi švento darbo.
Ne ant molinės aslos ant plataus medinio gulto
vaikelį pradėdavo. Kad minkščiau būtų, dar iš vakaro, niekam nematant, rinktinių
šiaudų paklodavo, o į patalus naujo šieno prikišdavo.
Lauke pūga siaučia, sniegą pusto, o troboj, nors
ir vėsoka, vis tiek jauku, pribezdėta, veik nėra kuo kvėpuoti.
Motina marškinius tik kilsteldavo, štai tėvas
kelnių maišą ir nusismaukdavo. Nieko vienas kitam nesakydavo, be blevyzgų suprasdavo,
ko ir vėl tą kartą imasi.
Staigiai vaikelius darydavo, nė vienam neprailgdavo;
tik kartą per metus tokią prabangą sau leisdavo, ne daugiau kaip dvidešimt kelis
kartus per visą gyvenimą.
Pokšt, nuo speigo subraškėdavo medinė trobelė.
Tik užguldavo po antklode tėvas motiną, jau ir
risdavosi šalin, išsekęs sapnan nugrimzdavo.
Ir suprantama tėvams ir vėl rytą anksti kelti,
sunkius darbus dirbti. Nė vienam nekildavo noras be reikalo pasivartalioti ar į lubas
žiūrėti.
Bučiuoti, glostyti, kutenti, myluotis ar niekus
taukšti tėveliai nemėgdavo, galbūt todėl ne vieną dešimtį vaikelių prisidarydavo.
Jei vikriai kruštelta motina cyptelt išdrįsdavo,
tėvas sunkiu kumščiu užčiaupdavo. O ir pati ji mintyse Dievuliui dėkodavo, kad
alkanų vaikelių riksmu ar dejone tą naktį nepažadino, lai miega, lai ilsisi
mažutėliai.
Dienos šviesoje ar prie balanos ir tėvui, ir
motinai į savą ar svetimą tarpkojį pažvelgt nesmagu būdavo, gėda. Ir išties, ten
tik peklą velniams verdant užuost galėdavai, baisiai smirdėdavo, kvapą
užgniauždavo. Todėl be dėmesio, ramybėje kūšius palikdavo, niekada neprausdavo, o
jei netyčia paliesdavo pirštu, tai lėkdavo bažnyčion švęstu vandeniu šio
numazgoti, pas kunigą išpažinties suklupdavo.
Vėliau kryžium prie altoriaus sekmą dieną
išgulėdavo.
Visi kaimo žmonės, nors smalsūs nebuvo, žinodavo,
kodėl šis žmogus atgailauja; pirštais dar tais pačiais metais mirtinai užbadydavo.
Literatūra ir menas, 2006-11-03
nr. 3116
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|