Vilius Litvinavičius
MAHARADŽA

       Japota CX Masturbonis jautėsi pamalonintas ir užganėdintas savo gyvenimo už nelaimingą vaikystę ir kriminalinę praeitį. Skurdas, nedarbas, sunkūs ir kruvini nusikaltimai išvalys visuomenę nuo bereikalingo balasto ir liks vien tie, kurie gyvens laimingai kaip pasakų šalyje, kurioje net vėjas be leidimo nedrįsta pasibelsti į langą. Nedera ir jam nekukliu žvilgsniu dairytis į jo sekretores, kurios keičiasi kas mėnesį, o po to per laukus skleisti visokias paskalas. Žmonija jau seniai privertė vėją sukti malūnus ir per marias pūsti visokias bures. Tegu nelaksto dykas! Nedera jam žinoti apie septyniolikos valandų darbo dieną ir darbo savaitę be išeiginių. Viskas yra teisinga, nes taip yra. Nedera skaičiuoti svetimų, kad ir varganų grašių, svarbu, kad žmogus kartą dieną pašlerpia kopūstų sriubos, net jo anūkai privalo būti už tai dėkingi, o jei kam nors tokia tvarka nepatinka, tai du galingi gorilos skustomis galvomis, ne vien dėl fizinio grožio, o dėl tvarkos pastatyti įstaigoje, gali tarti svarų žodelį.
       Filosofas Almantas Šunevičius savo veikale "Didžiųjų permainų metas", prisiimdamas atsakomybę už kiekvieną skiemenį teigia, kad vienintelė gyvenimo tiesa yra malonumas. Visa kita, visokia ten dorovė, religija, menas yra tik menkavertė paguoda silpniesiems, kurie nesugeba savo prigimties troškimų apvainikuoti malonumais, todėl šiame pasaulyje gauna vien kančias. "Teisingai!" - po kiekvieno sakinio mintyse pritardavo Japota CX Masturbonis, skaitydamas šią knygą. Jeigu viskas yra teisinga ir tarnauja gamtoje viešpataujančiam malonumui, tuo pačiu viskas pasidaro gražu - išnyksta bet kokia bjaurastis ir menkystė, dvokas ir puvėsiai formuoja grožio ir tiesos kanonus. Kai Japota CX Masturbonis pasižiūrėdavo į veidrodį, tai dabar jau nebenuleisdavo žvilgsnio, nesukildavo jo širdyje staigi tūžmastis prieš visą pasaulį dėl rimtų išvaizdos trukumų. Beždžioniškas veidas, traiškanotos kiaulės akutės ir žilų plaukų ševeliūra lyg Pavlo Korčiagino perukas kūrė įvaizdį, kurio prieblandoje nyko Alenas Delonas, Klintas Istvudas ir Rudolfas Valentino. Taip skaitydamas protingą Almanto Šunevičiaus knygą Japota CX Masturbonis tapo ne vien didžiu žmogumi, bet ir neeiliniu gražuoliu bei išminčiumi. Kam reikalingos tokios rašliavos, kurios paniekina žmogų ir verčia jį nusiminti!
       Antroji dalis vaizdingai dėstė kokiais būdais galima taip išlavinti protą, kad jis pajėgtų suprasti didžiojo mokytojo Heinricho Nadrebezgio teoriją, išdėstytą veikale "Pasaulio būtinybės dėsniai". Reikia atsisakyti rytinės kavos bei arbatos, ir visa tai pakeisti degtine. Taip kiekvieną rytą, pakirdęs iš savo prasmingo miego, Japota CX Masturbonis išgerdavo du puodelius degtinės su saldžiais avižiniais sausainiais. Į tokį molynuką tilpdavo apie du trečdalius butelio. Sekretorė kaskart papildydavo puodelį, vos Japotos CX Masturbonio minties polėkiai pradėdavo sekti, o vakare iš metalinio seifo išimdavo ir gerai saugomą "Viagrą". Heinricho Nadrebezgio mintys nebuvo itin aiškios: "momentinių kalkuliacijų elementai vibruoja tendencijas gravituotis į paralelines orbitų konstrukcijas" ir pan., bet kol Japotos CX Masturbonio protą veikė lakiosios degtinės substancijos, tie painūs teoriniai dalykai skleidėsi kaip ant delno. Vos spėdavo galva išblaivėti, kaip nemirtingosios idėjos užsimiršdavo ir pasaulinės būtinybės dėsniai apsitraukdavo neperžvelgiama migla. Heinrichą Nadrebezgį galėjai suprasti tik pasiekęs identišką autoriui filosofinę būseną, turėjai visiškai susitapatinti su juo, kad kiekvieną žodį priimtum aiškiai ir be išlygų.
       Iš tokios dviprasmiškos ir daugeliu kitų atžvilgių painios situacijos gelbėjo trečioji Almanto Šunevičiaus veikalo dalis, pagrindiniais bruožais išdėstanti Heinricho Nadrebezgio mokymą. Tatai reikia atlikti trimis etapais, tiesiausiu išminties keliu išeinant iš esminių teorinių teiginių. Pirma, reikia įveikti troškimo tuštumą kaip privačios kančios šaltinį, nes ją užpildyti gali tik malonumo objektas. Troškimo objektas tampa malonumo šaltiniu tik tokiais atvejais jeigu gali juo pasinaudoti. Niekad neatsirastų tuštumos kančioje sąlygotas troškimas, jei to malonumo objekto neturėtų kas nors kitas. Vadinasi, tą objektą tikslinga atimti iš savo artimo, kitaip troškimo kančia nepereis į malonumą. Antra, malonumo trukmė yra apribota jo kulminacijos, todėl troškimas per baigtinius objektus yra nepatenkinamas. Gali kaupti ištisais sandėliais tuos troškimų objektus, atiminėti visur ir viską ką gali nutverti, kol pagaliau pasieksi tokią stadiją, kad malonumus suteiks tik dalykai, kurių šio pasaulio sąlygomis neįmanoma sukurti. Širdyje užgims nusivylimas gyvenimu ir galvoje pradės suktis visokie svaičiojimai apie "nežemiškus rojus". Malonumas yra kokybinis, o ne kiekybinis išgyvenimas. Kokybė pasireiškia tik per palyginimą, bet ne pati savaime kaip koks idiotiškas "daiktas savyje". Jeigu tu geri šulinio vandenį, kaimynas taip pat ateina iš ten pasisemti, nebus iš to jokio malonumo. Nereikia galvoti, kad kažkur, kitame kaime, turi būti dar geresnis vanduo; jeigu priversi kaimyną gerti pamazgas iš atmatų duobės, tai šulinio vanduo tau teiks nepaprastą malonumą, o tau nereikės niekur eiti ir vytis tą malonumą per visus laukus. Jeigu jis išsikas nuosavą šulinį, dar geresnį, o tu negalėsi jam sutrukdyti, tai vardan malonumo būsi priverstas gerti prancūziškus brangvynius. Taigi niekada nepraleisk progos pakenkti kitam, net jei neturėsi iš to menkiausios naudos. Vėliau tai apsimokės pastoviais malonumais iš to, ką turi. Trečia, mūsų bendrą gyvenimą visu žmonijos akipločiu tvarko dėsnis "Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito". Bet laisvė tai nėra kažkoks nuotolis erdvėje nuo tavo rūmų (taške A) iki kito gryčios (taške B). Laisvę sudaro kokybė, tai jos išraiška, vadinasi, lemiami jos veiksniai yra tai, ką tau galima daryti, o ko ne, kitaip tariant, ką tau padaryti trukdo kitas. Jeigu tavo laisvė jį kankina, tai toks žmogus prieštarauja visuotinio malonumo dėsniui, jis yra laisvės priešas, jį būtina sunaikinti, iš pradžių patartina tą malonumo priešą žiauriai sumušti, po to nuvežti į mišką, apipilti benzinu ir padegti. Štai trys pagrindiniai perspektyvaus žmogaus saviraiškos būdai!
       Sistema verta susižavėjimo ir labai praprasta. Pirma, turi tikėti, kad esi pats geriausias, gražiausias ir protingiausias, antra, palaikydamas tą tendenciją turi vartoti atitinkamus kiekius alkoholio, trečia, tam tikras etikos supratimas suteikia tau galimybę realizuoti tris perspektyvaus žmogaus saviraiškos būdus. Trys prie trijų! Kubo idealas. Geriau už Rubiką! Trakšt-trakšt-trakšt - ir viską turi. Be jokio ypatingo proto, be jokių ten talentų. Ir viską turi! Almantas Šunevičius už savo išradimą vertas Nobelio premijos. Nuo galvos iki kojų apimtas giliausio pagarbos jausmo, Japota CX Masturbonis sėdosi savo įmonės vardu rašyti atitinkamą rekomendaciją Švedų karališkajai akademijai. Staiga toptelėjo mintis, kad ir jam pačiam ne pro šalį ta Nobelio premija. Jeigu kas nors sumokėjo tam Almantui Šunevičiui porą šimtų litų už "Didžiųjų permainų metą", ar to šiais sunkiais laikais ne gana? Štai Japota CX Masturbonis kaip skaitytojas, kuris viską taip puikiai suprato kur kas daugiau vertas Nobelio premijos. Jei ne jis - dulkėtų bibliotekos lentynoje niekam nereikalinga visų pamirštoji Almanto Šunevičiaus knygelė.
       Kas įgyvendins! Mokslinčiai, jūs mokslinčiai... Nespėjo Japota CX Masturbonis savo galvoje užbaigti ką tik užgimusios naujos labai turiningos minties, kai į kabinetą - dirst - sekretorė. Ji pasakė, kad jo laukia "kažkoks".
       Laukiamajame, užsikvempęs virš stalo, sėdėjo gunktelėjęs vienuolis, susisupęs į padėvėtą rudą abitą ir beveik pridengęs veidą gobtuvu. Japota CX Masturbonis oriai išpūtė krūtinę.
       - Duodu dvi minutes laiko. Kokiu klausimu, tamsta?
       - Užteks, užteks. Aš tik norėjau paklausti. Ar tamsta tiki Dievą?
       - Ką? - išsižiojo Japota CX Masturbonis. - Kaip aš galiu tikėti tokiais niekais?
       - Kodėl gi ne? - krenkštelėjo vienuolis. - Kokia priežastis trukdo?
       - Sakykime, kad ir aš... Užvakar man kažkas užėjo, ir aš pradėjau smaugti vieną savo darbuotoją... Jis net gargaliuoti pradėjo. Laimė, kad kaip tik tuo metu aš patyriau orgazmą, ir jis liko gyvas. Matote, koks esu išgama? Jeigu Dievas iš tikrųjų būtų, kaip jis galėtų mane šiame pasaulyje pakęsti? Išeitų, aš esu galingesnis už Dievą! Bet tai nesąmonė. Vadinasi, jo niekur nėra.
       - Sutinku, kad tai visiškas nesusipratimas.
       - Jeigu aš toks vienas būčiau... Cha! Bičas, tu net nežinai, kiek tokių įžūlių išgamų aplinkui, nuo mūsų niekur nepasislėpsi. Jeigu Dievas būtų, ar leistų mums taip negailestingai tyčiotis iš tūkstančių nekaltų žmonių? Ar jis galėtų būti toks negailestingas, jei bent kiek jautresniam žmogui mes sukeliame nepakeliamą šleikštulį?
       - Jūs labai aiškiai dėstote savo požiūrius.
       - Galiu dar aiškiau! Numesiu tau, nusmurgęs vienuoliūkšti, dešimt ar dvidešimt litų, ir tu man beveik rankas bučiuosi, melsies už mane, kalbėsi tiems vargšams, iš kurių atimu paskutinį duonos kąsnį, koks aš pamaldus, dosnus ir gailestingas, nors savo kekšėms aš duodu kur kas daugiau negu tau.
       - Aš nesiruošiu nieko prašyti!
       - Tai ko čia atėjai?
       - Aš tik paklausiau, ar tikite Dievą.
       - Bet aš tau kelis kartus jau įrodžiau, kad neverta tuo tikėti!
       - Aš juk ne teologas...
       - Ne?
       - Ne!
       - Ne?
       Japota CX Masturbonis nusivylė lyg vaikas, iš kurio piktas ir didelis dėdė atėmė dailų žaisliuką. Tas tamsuolis, ko gero, nesuprato ne vieno jo neatremiamo argumento!
       - Tai kokio velnio čia atsitrenkei? - paklausė visiškai susierzinęs Japota CX Masturbonis.
       - Atėjau pranešti, kad greitai mirsite.
       Japota CX Masturbonis pirmą kartą pasižiūrėjo savo pašnekovui į veidą. Net loštelėjo atgal pamatęs, kad veido nebėra. Tik juoda tuštuma po gobtuvu. Pasidarė silpna.
       - Ne, ne. Manau, kad tamsta nejuokauji. Visas mano turtas, visas mano gyvenimas... Jeigu galėčiau visa tai pasiimti į kapus! Vaikai yra tavo kūno pratęsimas po mirties, tuo pačiu jiems perduodi turtą... Kažkokia tavo dalis išlieka palikuonyse... Bet... tai vis tiek išsisklaidys kaip dūmas! Menka paguoda. Ar jie sugebės iš palikimo, visaip jį gausindami, pastatyti tau paminklą per ateities kartas? Ne. Tai neįmanoma.
       - Man taip pat atrodo, kad tai neįmanoma, - pritarė vienuolis.
       - Jeigu Dievas būtų, ar jis nesurastų būdo, kaip nuraminti mano skausmą? Jis visiškai abejingas mano neapsakomam sielvartui. Vadinasi, Dievo tikrai nėra.
       - Jūs atrandate tiek argumentų...
       - Išskyrus vieną. Kaip reikėtų gyventi, kad paskui nesigailėtum. Turėtų būti koks nors teisingumo matas. Kaip elgtis?
       - Kad neatrodytum juokingas.
       - Ne. Šitas patarimas tokioje aplinkoje netinka. Čia vieni pernelyg rimti ir pasipūtę, o kiti pernelyg užkamuoti, kad galėtų juoktis.
       Japota CX Masturbonis bejėgiškai skėstelėjo rankas. Kai vėl pakėlė žvilgsnį, keistojo vienuolio jau nebebuvo. Tai ne juokas. Pati giltinė apsilankė. Masturbonis užsikniaubė ant stalo. Vėl įkišo nosį sekretorė. Dabar jis buvo pasirengęs visus išžudyti, kad jie gyvena bent viena minute ilgiau už jį. Šitas darbas nieko nepakeis, net jei būtų įmanoma tai padaryti.
       Vis dėlto kaip čia yra? Japota CX Masturbonis pirmą kartą gyvenime paėmė į rankas Evangeliją ir atsivertė kur pakliuvo. "Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį". Štai! Jis taip ir padarys. Puikus patarimas.
       Puolė Masturbonis iš visur skolintis pinigus, kur tik begalėjo išmelžti nors skatiką. Tuo pačiu uoliai ieškojo pirkėjų savo akcijoms. Sukčiavo kaip beišmanė. Kas galėjo pagalvoti, kad Japota CX Masturbonis ėmėsi tokios beprotybės? Bemat būsi išaiškintas, turėsi nemalonumų, gal net pateksi į kalėjimą... Juk nieks nežinojo ir negalėjo įtarti, kad jis greitai mirs. Milijonai skolų sukosi apie šią kuklią firmelę. Pagaliau visi reikalai buvo sutvarkyti. Japota CX Masturbonis nuėjo pas juvelyrą. Tas nieko nesakydamas ištraukė iš seifo didžiulį deimantą. "Tai Koh-i-Noras, pone, Indijos maharadžų deimantas. Tas, kuris pas Anglijos karalienę šiek tiek skiriasi". Japota CX Masturbonis išsitraukė jau pasirašytą banko čekį. Juvelyras pagarbiai nusilenkė ir paklausė: "Deimantą įdėti į juodmedžio dėžutę?" Masturbonis krenkštelėjo: "Savaime suprantama. Nejaugi tokį vertingą daiktą nešiu susivyniojęs į laikraštį?" Juvelyras uždarė savotišką lyg kiniško penalo antvožą ir pagarbiai ištiesė juodo medžio dėžutę Japotai CX Masturboniui. Dabar beliko nueiti pas gydytoją. Žmogelis, keistai išvertęs akis, tos pačios dienos data parašė mirties liudijimą. Gavęs storą pluoštą dolerių, priėmė visą tą reikalą už juoką. Ir gana pagarbiai. Masturbonis sugrįžo namo jau karste, įsikišęs savo brangenybę į kelnes. Dėžutė gulėjo po pagalve. Niekas nesistebėjo jo mirtimi. Namiškiai pagaliau pajuto tikrą palengvėjimą. Oficiali versija - netikėtas insultas gatvėje. Žmona nusprendė, kad tai nuo tų kvailų knygų, kurias velionis paskutiniu metu pamėgo skaityti.
       "Tebūnie! - gulėdamas karste galvojo Masturbonis. - Užtrokšiu po žemėmis gyvas palaidotas, bet išsinešiu visą savo turtą. Vertingą deimantą! Sunki mirtis, bet brangenybė už ją atlygina. Kita vertus, vis vien greitai mirčiau. Diena kita..." Sunku išgulėti karste nė nekrustelint. Dar visokios dujos kaupiasi viduriuose... O kaip norisi valgyti! Greičiau užkastų.
       Vos sutemo ir Masturbonio namuose viskas aprimo, jis tyliai išlipo iš karsto, nuo gedulingos vakarienės stalo pasigriebė dešragalį ir pradėjo žiaumoti. Vos nepaspringo paskutiniuoju kąsniu, kai atėjo duktė su žentu.
       - Kur jo pinigai? Sakyk! - šūkavo vyrukas. - Jeigu tuoj pat neatsiras, aš su tavimi išsiskirsiu!
       - Iš kur aš galiu žinoti! - žliumbė duktė. - Visos sąskaitos švarutėlės, firma parduota, dar begalė visokių skolų...
       - Kokio velnio tave vedžiau? - dejavo žentas. - Tu sugriovei mano gyvenimą!
       - Nebent tas šlykštus senis visus pinigus į karstą susidėjo! - niršo duktė.
       Ji iškart puolė prie karsto. Po pagalve rado tuščią dėžutę, vėl įdėjo atgal ir pradėjo čiupinėti tėvo kūną. Kaip smaili dukters pirštai jau artėjo prie deimanto...
       - Kši! - nežinia kodėl išrėkė Masturbonis ir užplojo dukteriai antausį. Moteriškė baisingai suspigo ir krito šalia karsto. Vyras, išgirdęs triukšmą ir pamatęs sąmonės netekusią žmoną, ištempė ją į virtuvę, veidą laistė vandeniu, o ji klykė apie atsikėlusį numirėlį, reikalavo pakviesti taksi ir kuo greičiau nešdintis iš čia. Vyras pagalvojo, kad jai bus pasimaišęs protas, bet taksi iškvietė.
       Kitame kambaryje miegojo žmona. Iš pradžių viskas buvo ramu. Paskui tiesiai per svetainę, kurioje gulėjo pašarvotas Masturbonis, tiesiu taikymu ir skubiu žingsniu tiesiai į ponios Masturbonienės miegamąjį nudrožė velionio pavaduotojas prekybos reikalams. Pradėjo iškalbingai girgždėti ir braškėti sofa, Masturbonio žmona ėmė sunkiai alsuoti ir vaitoti. "Brangusis! Giliau, giliau. Dar giliau! Smarkiau, jei gali! Ak! Prašau tavęs, dar giliau... Ach!" Gulėdamas karste Masturbonis su apmaudu pagalvojo, kad su juo žmona tylėdavo kaip žuvis akvariume, o po to kaip koks rąstgalys nusisukdavo į sieną. Nuo visų tų aistringų šūkčiojimų ir sofos girgždėjimo Masturboniui visai nevalingai prasidėjo erekcija. Jeigu jiedu užsuks ir pamatys, kas atsitiko numirėliui? Teisingai sakė giltinė, nebūk juokingas. Šitaip ir tarp labai rimtai nusiteikusių žmonių apsijuoksi per visą pasaulį. Kad tik jie neateitų! Nors užmušk, bet nenusileidžia tas daiktas...
       - Gal galėtum paskolinti man truputį pinigų? - sududeno už sienos vyriškis.
       - Betgi tu anos skolos dar negrąžinai!
       - Grąžinsiu, kai turėsiu. Tu mane žinai. Lyg pinigų neturėtum...
       - Bet aš iš tikrųjų neturiu! Nežinau, kur jie dingo... Vien milijoninės skolos! Ką čia tas senis pridirbo? Neįsivaizduoju!
       - Žinai... Man laikas eiti...
       - Kur? Pusė trijų nakties! Dar pasimylėkime ir...
       - Šį vakarą kažkodėl prastai jaučiuosi. Ką galėjau suvalgyti?
       Masturbonis išgirdo kaip švelniai skimbčioja kelnių diržo sagtis, vyriškis ruošėsi išeiti. Prabėgo net nedirstelėjęs į karstą. Pasisekė! Bet... būtų gerai prieš mirtį. Nejaugi kelsies iš karsto ir eisi pas žmoną? Dar ims ir sustos jai iš siaubo širdis! Nebent... Jeigu pasmaukysi žąsies kaklą, suterši tą brangųjį, tą šventąjį deimantą. Nors vilku kauk tame karste! Net pamiegoti negali žmoniškai, nes gresia pavojus užknarkti.
       Išaušus dienai į laidotuves pamažu rinkosi vis daugiau žmonių. Apgauti verslo partneriai, it musę kandę kreditoriai ir antstoliai... Visa minia besmegenių! Giedotojai niekaip negalėjo suprasti, kas jų graudžioms giesmėms taip nedarniai niūniuodamas pritaria. Kai tik jie prieidavo prie numirėlio nukirpti žvakelių dagčių, padvelkdavo toks kvapas... nors rauginto agurko ieškok! Japota CX Masturbonis, dviem buteliais trauktinės užkopęs iki Heinricho Nadrebezgio filosofinės būsenos, kad mirtis tokia baisi neatrodytų, gulėjo karste visai neblogos nuotaikos. "Smulkių niekšelių banda! - su pasimėgavimu mąstė akies krašteliu stebėdamas susirinkusius. - Aš jums tebuvau reikalingas vien tam, kad už akių mane apkalbinėdami, galėtumėte jaustis beveik doručiais. Ir kekšė žmona, ir visi jūs ten... sukčiai, išmokę gerų manierų! Dabar išgraužkite. Pinigėlio norite? Šūdą!"
       Kai karstą pakėlė nešti tolimiausieji giminaičiai, o artimiausieji susirinko prie paskutiniosios kelionės transporto priemonės graudžiai paraudoti, Masturbonis vos neapsivėmė. Ar tik nebus padirbta ta trauktinė? Taip supykino! Laimė, kad jau po antvožu kaip reikiant vimtelėjo. "Kas čia taip smirda?" - nusistebėjo nešikai. "Matyt, numirėlis genda, sako, dar gyvas buvo visiškai supuvęs" - išgirdo vieno savo kreditorių balsą. Nuo to bjauraus kvapo ir pats pradėjo po truputį blaivytis. Buvo įdomu pro metalinių karsto papuošimų tinklelį žiūrėti į žalias medžių viršūnes, baltus debesis, mėlyną dangų... Koks grožis! Jeigu dar koks sekretorės užpakaliukas pasisuktų... Va, ateina laikas ir miršti. Liūdna darosi žiūrint į dangų. Gyventum amžinai... Gerai, kad Evangelijoje taip netikėtai surado patarimą kaip savo artimiesiems mirties proga piktą pokštą iškrėsti.
       Kapinėse Japota CX Masturbonį suėmė toks noras... tuoj tuoj šlapimo pūslė truks. Kad tu galą gautum! Nors spėtų iki kapo duobės nunešti. Su apydusliu pirstelėjimu išsiveržė karšta šlapimo srovė.
       - Man už pakarpos kažkas srūva! Po velnių! Padėkite karstą! - suspigo ponios Masturbonienės meilužis.
       Karstas bematant buvo padėtas ant tako. Nešikai pradėjo tartis.
       - Dievuliau! Visa nugara apmyžta, - pasibaisėjo nepažįstamos moters balsas.
       - Ką tai galėtų reikšti? - svarstė nešikai. - Turbūt labai blogas ženklas, kai numirėliui šitaip atsitinka.
       Jie pasitraukė į šalį parūkyti, kad tas blogas skystis ištekėtų. Kažkas pabarbeno į karstą.
       - Tamsta! Tamsta! Ei! - pasigirdo pažįstamas balsas. - Kaip jaučiatės?
       Tas pats vienuolis! Japotos CX Masturbonio kūnu perbėgo šiurpas.
       - Ko nori iš manęs! Ar to paties paklausti?
       - Ne. Aš atėjau pasakyti, kad jau greitai.
       - Pats žinau! Ko tu čia atsitrenkei, prakeikta giltine? Kad pasišaipytum iš manęs? Guliu apsivėmęs ir apsimyžęs. Cha-cha-cha - kaip juokinga!
       - Aš atėjau padėti. Yra būdų palengvinti mirtį, kad neišeitum iš šio pasaulio su didžiule nuoskauda.
       - Nuoskauda! Tas tipas, kurį apmyžau, per pačias laidotuves mano žmoną tvatino. Dėl to ir užpyliau karste liufą! Kokių dar nuoskaudų turiu laukti valandą iki savo mirties?
       - Pasitikėk manimi, ir viskas bus gerai, - sušnibždėjo vienuolis.
Karstas sulingavo, pakilo ir, uždėtas ant nešikų pečių, lėtai nuplaukė oru link kapo duobės. Kunigas pradėjo sakyti priešmirtinį pamokslą. Aišku, kad niekas nesiklausė, nes dvasininkas, išvardijęs didžius velionio nuopelnus žmonijai, sumaišė popieriukus ir pradėjo skaityti:
       - Paimti du šimtus gramų braškių, tiek pat bananų, kivių, viską sutrinti mikseryje, palaikyti porą valandų šaldytuve, įpilti pusę litro brendžio, sudėti šią vaisių tyrę į aukštas taures...
       - Į sveikatą, dvasiškas tėveli! - sumurmėjo Japota CX Masturbonis. Tai šunsnukiai! Kunigą nugirdė.... Laimė, kad niekam buvo nė motais, kad jis prie kapo duobės skaito kokteilio receptą. Visų mintys klaidžiojo kaip tyčia kitur...
       Į karsto antvožą subarbeno pirmieji žemės grumstai. Masturbonį apėmė siaubas. Uždusti? Ne! Ne! Ne! Jis abejomis rankomis šiek tiek kilstelėjo antvožą. Kur tas prakeiktas vienuolis su pagalba? Juk žadėjo! Kada žemės pažiro kastuvais, Masturbonis į tarpą kyštelėjo išsitraukęs iš po pagalvės ištrauktą dėžutę nuo savo deimanto. Dar įsispyrė kojomis. Šūdžiai! Tokį gražų mėlyną dangų užpylė žemėmis... Kažkur viršuje ir tamsoje žmona imitavo graudžią raudą... Greitai viskas pasibaigė, balsai nutolo. Reikia kaip nors iš čia lipti ir tik artėjant mirčiai nerti į kapą. Saulės šviesoje dar pasigrožėti deimantu... Japota CX Masturbonis, pakasynų metu spėjęs atsiversti kniūbsčias, pradėjo raustis kaip kurmis. Tuoj tuoj - ir neužteks oro...
       Duobkasiai išsitraukė butelį degtinės, susipjaustė dešrą. Jie tupėjo ant kastuvų kaip gaidžiai ant laktų. Vyresnysis buvo giliai susimąstęs. Jaunesnysis skubinosi išgerti.
       - Vis dėlto didis buvo žmogus, - mąsliai pasakė vyresnysis.
       - Didis! - prunkštelėjo jaunesnysis. - Po jo liko krūva skolų. Aferistas!
       - Nesakyk, - ginčijo vyresnysis. - Net generalinis laidotuvių rėmėjas atsirado! Ne kiekvieną kvailį laidoja su generaliniais rėmėjais... Ne šiaip sau rėmėjas, o UAB! Supranti? U-A-B!
       - Pinigų plovimas! - numojo ranka jaunesnysis.
       - Užtat vyko renginys! - atrado argumentą vyresnysis.
       Jiedu išgėrė po stikliuką. Netikėtai jiems prieš akis išdygo Japota CX Masturbonis su didžiuliu deimantu rankose. Duobkasiai išsprogino į jį akis.
       - Kši! Kši! - suriko Masturbonis.
       - Aš tau tuoj parodysiu "kši"! - atsiliepė vyresnysis duobkasys ir užsimojo kastuvu.
       Pajutęs negera, Japota CX Masturbonis metėsi bėgti. Deja, laidotuvininkų jau nebebuvo nė vieno!
       - Trenk! Trenk jam kastuvu per galvą! - šaukė vyresnysis duobkasys.
       Iš vienos pusės buvo duobkasiai, o iš kitos - bematant priartėjo kapinių tvora. Masturbonis užsikabino nagais į plytas, deimantą įsimetė už marškinių. Du smūgiai lyg žaibai plykstelėjo per pakaušį.
       - Trenk! Trenk ir tu! - staugė vyresnysis duobkasys.
       Jaunesnysis mosikavo kastuvu kaip kunigas krapylu ir smogti dar nesiryžo. Japota CX Masturbonis sustojo atgauti kvapą ir atsikvėpti nuo skausmo. Senis dar užvožė jam per galvą. Masturbonis įsikabino jam į kastuvą ir pradėjo galynėtis. Išsižiojo šaukti. Nespėjo išleisti ir garso, kaip iš visų jėgų atsivėdėjęs kastuvu per pakaušį jam trenkė jaunesnysis duobkasys. Pasigirdo kaulų trakštelėjimas. Japota CX Masturbonis susmuko ant kelių. Išsitraukė deimantą ir abejomis rankomis iškėlė jį viršų. Brangakmenis suspinduliavo prieš saulę nuostabia šviesa. Masturbonio veidą perkreipė siaubas. Pro srūvantį per akis kraują jis vėl pamatė keistąjį vienuolį, kuris stovėjo atsainiai atsirėmęs į kapo kryžių ir ramiai stebėjo visą sceną. Dabar iš po gobtuvo ryškėjo veido bruožai... Ispaniška barzdelė... Jaunas dailus veidas... Madinga metalinė grandinė ant kaklo... Akys! Jos mirgėjo visomis spalvomis, lyg spinduliuotų ir šoktų įelektrinti skysti kristalai plokščio vaizdo monitoriuje, lyg ten, akiduobėse, tūnotų milžiniški jonvabaliai. Vienuolis priėjo prie vyresniojo duobkasio, pro atlapotus marškinius nuplėšė nuo grandinėlės kryželį ir numetė ant žemės...

***

       Apleistoje katilinėje, sėdėdami prie išblėsusios prieš keletą metų pakuros, laukė duobkasiai. Lauke pasigirdo variklio ūžimas ir nutilo. Prie durų pasigirdo balsai. Įėjo keturi vyrai. Trys aukšti, ketvirtas - žemo ūgio, bet apsirengęs labai geru kostiumu.
       - Duokite greičiau tą akmenį! - pasakė vienas tų aukštų vyrų.
       Kitas tuo metu atidarė lagaminėlį. Dolerių pluoštai katilinės prieblandoje atrodė kaip pelėsiai. Vyresnysis duobkasys iš juodmedžio dėžutės išėmė deimantą ir ištiesė vyriškiui.
       - Patikrink! - linktelėjo galva tas aukštasis išsipuošusiam mažiukui.
       Šis ramiai, lyg kokį pastipusį ir sudžiuvusį tarakoną, paėmė brangakmenį, pasižiūrėjo ir nusijuokė.
       - Pats patikrink!
       Aukštasis perbraukė per deimantą automobilio rakteliu. Liko rėžis. Tada jis išsitraukė pistoletą ir nukreipė į duobkasius.
       - Vaikinai, šiandien aš nenusiteikęs juokauti.
       Duobkasiai drebėjo, vyresnysis bandė kažką pasakyti ir tiesė juodmedžio dėžutę.
       - Palauk! Neskubėk, - pasakė aukštajam mažasis juvelyras ir paėmė dėžutę.
       Pavartė ją rankose lyg kažko ieškotų. Išsitraukė lupą. Pagaliau pajudino kažkokį rutuliuko formos papuošimą. Dėžutės dugnas išvirto. Juvelyras pradėjo juoktis.
       - Štai ir visas triukas! Sužinotų Masturbonis, kad nusipirko netikrą deimantą... Tai buvo antrasis Koh-i-Noras, Indijos maharadžų deimantas. Kiek kartų jį pirko... Ir visi gaudavo padirbtus. Pirkėjo akivaizdoje į dėžutę įdeda tikrą, keletas vikrių triukų su ta dėžute ir gauni... na, neblogai apdorotą stiklo gabalą. Vertas gal dvidešimties litų...
       Jie pasuko link išėjimo.
       Staiga vienas tų aukštųjų vyrų sustojo. Tai buvo jaunuolis su ispaniška barzdele ir madinga geležine grandine ant kaklo. Įsikišo ranką už odinės striukės. Visi stabtelėjo laukdami, ką jis pasakys. Jis išsitraukė pistoletą ir šaltakraujiškai lyg robotas pradėjo šaudyti į deimanto pirkėjus. Suklupo du aukštieji vyrai, šalia jų išsitiesė ir mažasis juvelyras. Duobkasiai spoksojo išvertę akis. Jaunuolis nukreipė pistoleto vamzdį į juos. Trinktelėjo dar du šūviai. Jaunuolis išėmė iš dėžutės stiklo gabalą ir švystelėjo į pakurą tarp pelenų. Po to išsitraukė iš kišenės kitą deimantą, lygiai tokį patį ir rūpestingai uždarė dėžutę.
       Katilinės durys vėl prasivėrė. Ant slenksčio pasirodė sukruvinta galva Masturbonis. Jis nustebęs išsprogino akis į lavonus.
       - Pasakyk man, aš gyvas ar miręs?
       - Ne tau suprasti, kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis.
       - Ką man daryti?
       - Keliauk. Dabar tu esi laisvas.
       - Kur man keliauti?
       - Kai gulėjai karste, pro groteles grožėjaisi žalių medžių viršūnėmis, baltais debesimis ir mėlynu dangumi. Ten ir keliauk.
       - O mano deimantas?
       - Štai jis, - pasakė jaunuolis, išsitraukdamas dėžutę.
       Masturbonis ištiesė rankas.
       - Palauk. Iš pradžių turėsi sudeginti pakuroje šiuos lavonus. Kiekvieną rytą rasi vis naujų... Juos taip pat sudeginsi! Kasdieną įvyksta tiek nusikaltimų, kurių pėdsakus reikia slėpti... Šitaip dešimt tūkstančių metų. Ką? Jokių sekretorių, jokių... Ramus darbas, nieks netrukdo. Štai ir tavo mėgstamas knygas užkišau už pakuros. Galėsi laisvalaikiu toliau studijuoti... Po dešimties tūkstančių metų atidarysi dėžutę. Sutarta?
       - Aha.

***

       Duobkasys įsipylė sklidiną stiklinę. Nusišluostė ašarą. Jaunesnysis jo kolega sėdėjo niūrus. Senis krenkštelėjo.
       - Kai man kapinėse nukrito tas kryželis, iškart pagalvojau, kad blogas ženklas. Deimantas pasirodė nieko nevertas! Maharadža, vadinasi...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt