Laura Liubinavičiūtė Liuba
Miniatiūros

Arbata su aviečių uogiene

          Artėjančias sutemas tyliai merkė lietus. Debesų išrūgose maišėsi belapės medžių šakos. Paukščiai vaikščiojo žeme. Anapus gatvės pratisai pypdama sustojo šiukšlių mašina. Iš namo išslinko keletas gyventojų, apšvarinusių savo gyvenimą, ir dingo.
          Šiukšlės išvežtos. Beliko tik laukimas nuščiuvusioje gatvėje. Kartais drumsčiamas ilgesingų stotelės stovo gausmų ir visuomet vėjui pasiduodančių šiukšlių. Tiesa, visų jų neišveši. Laukimas kaip skundas. Sąvartynas. Kad tu niekas ir kad niekada. Nors tėvai, bičiuliai, draugai, pažįstami, matyti ir sutikti, užsuka tave į sūkurį, kad eilinį kartą suvoktum, jog tu vienas iš minios ir vienas minioje. O tu norėjai, kad viskas siūbteltų į viršų ir užsuktų, ir nuneštų... pasirodė tik audra arbatos stiklinėje, kai bejėgiškai šokčioja drebančios rankos virpinamas apskritimas.
          Todėl ir lauki - stotelėje - dabar - tu. Kad sutiktum kažką, apkabintum, priglaustum. Sugniaužtum tą paranojišką baimę, kad apkabintojo veidą perkreips grimasa, kad pasijuoks. Tebūnie, juk užnugary. O paskui reljefiškai veiduose sustingsta šypsenos. Ir nemaloniai stingteli mintis, kad tikriausiai mes visi per anksti nusigręžiame nuo žmonių, palikdami juos tikriausią jų gyvenimo minutę. Na, aišku, mes ne egoistai. Matai, tu ir vėl šypsaisi. Žinoma. Tai tik iliuzija. O tu bijojai. Juk darytojai tampa gimdytojais, gimdytojai lieka tėvais. Kartais. Lieka. Kartais palieka. Tiktai gyventi. Kad kažkokią moterį galėtum pavadinti močiute ir jos nugaroje kaip gyvenimo slenksčiai ryškėtų stuburo slanksteliai. Kad kaime gyventų atsitiktinis aštuoniasdešimtmetis vyras, kuris kiekvieną vakarą masturbuojasi prie langų, kuriuos sraigių gleivėmis apteplioja smalsūs vaikigaliai. Kad prisimintum tą dieną, kai, susirietus į kamuoliuką po lova, slėpei savo vaikystę ir verkei kartu su tėvais, kurie nustėrę stebeilijosi į vienas kitą.
          Dabar - tau - stotelėje - norėjosi sėdėti jaukiuose namuose ir skaičiuoti gyvenimo mirksnius: vienas - į suskilusias šaligatvio plyteles, snaigių prisnigtas, du - upėje gyvenusį mano verkiantį miestą, trys - suketvirčiuoti laiškai, kurių nepamenu, keturi - voratinkliais apraizgytos išmestos sudžiūvusios gėlės, penki - tavo namų laikrodis, kuriame atsispindi kitų gyvenimų langai, šeši - tavo plokščias atvaizdas arbatos stiklinėje, septyni - tu iškritai iš skaičiuotės, neatsispyrei pagundai...
          Stovėjai ir laukei, nes namai nebuvo jaukūs, o skaičiuoti akimirkų nemokėjai. Tik įtemptai laukei. Gal paliks ir laukimas. Palauk, kaip ten tėvas sakė: "Ir tas miesčioniškas žiogas nelyginant senis astmatikas, pasiklydęs milžiniškuose žolynuose". Krykščiančio vaiko delno linijos išvaikščiotos to nemaraus kvėpavimo. O paskui belieka tik glaustis delnais prie seno medžio ir jausti neramią, nelygią vienovę. Žvilgsnyje lieka nepastebimos juodos dėmės į linksmai spalvotą gyvenimą. Mintys apie nepageidaujamą gyvenimo prozą. Ir trūkčiojanti minties gija kaip punktyras, kaip tas signalas, išjungus telefoną. Ragelis numestas, tu nesuspėjai sugauti. Telieka tik trokštanti daina piemens ragelyje. Tenai. O čia grotuotas pasaulis, besijuokiantis iš gaublio. Lieka tik melstis, nes gyvenama žiogo spengiančiai tylai, kurios tu nesuprasi, tiesiog ji gręš smegenis, nes tu ne čia gyveni. Ir nepajėgsi gyventi čia, kai gali tikėti ir numirti tenai, kur tu mylėjai, kur tvoros verkia lietumi.
          Monologas baigėsi. Ir vėl gyvename prasilenkdami dėbtelėjimais, bumbtelėjimais, laukdami naujo atsivėrimo. Be daugtaškių. Dėkodami, kad esame puolę ir nupuolę, likę ir palikę, pailsę ir pailsėję. Esame kartu skirtingi. Drauge atskirai esame. Nes tėvas yra. Juo tikiu. Bet, ar todėl, nežinau. Tik laukiu. Mamos. Kaip arbatos su aviečių uogiene. Labai. Bet ji, kaip visada, pravėrus duris pasilabins ir puls skambinti draugei ir pasakoti apie nuostabius batus, padėjusi ragelį nepriekaištingai žmogiškai užsimanys valgyti ir įsikniaubs į žurnalą, galiausiai nueis po kelionės atsigaivinti į karštą vonią ir tik paskui sugebės atėjusi papriekaištauti man dėl sėdėjimo ant lovos užsikišus kulnu užpakalį, įsispitrinimo į televizorių visai dienai ir nesugebėjimo užimti savo kalbomis mamytės. Aš bumbtelsiu kažin ką po nosimi. Tada ji prieis, pabučiuos ir lyg netyčia, prabėgom prasitars, kad po savaitės išvažiuos gyventi į kitus namus. Jai bus gerai, nes ji turės ir juos, ir mane. Jie turės ją. O aš turėsiu... ją. Taip, paliekantys, be abejo, visuomet kalti. O žaizdos žaidžia. Po palikimo laukimo nebelieka. Uždarius duris lieka tik jausmų atsiminimai. Nors pro rakto skylutę jie netikri. Be to, ir raktas nė vienas netinka. Jei aš jai pasakyčiau, ką man sakė tėvas, ji pasakytų "gražu" ir užsisklęstų savyje pridūrus, jog tai jo žodžiai. Jei tėvas jai tai pasakytų, ji pasiliktų, o paminėjus, kad visų pirma tuos žodžius įvertinau aš, ji tik taikiai nusišypsotų. Aš - jai pirmapradis skausmas. Tėvas - jai tikriausiai jausmas...
          Stovėjau visa permerkta lietaus, mojavau atsitiktiniams troleibusų keleiviams ir šypsojau, bet jie manęs nematė. Šypsenos. Tik užklydęs praeivis įtariai dirsčiojo per petį, kol užsuko į skersgatvį. Pastebėjo. Pasmerkė? Nepritarė... Bent jau jautė. Gyvenu ir einu namo. Detalės.
          Į nurimusius nuo aistrų naktinius langus atsitrenkė skubrūs žingsniai, grįžtantys iš laukimo. Mamytės nėra. O tėvelis paliko pavėjui prie kamieno pririštą medžio atplaišą. Vos ne Joniukas ir Grytutė. Laukimas baigėsi. Viena buvo tikra, kad kažkur dabar sėdėjo žmogus, šildantis sugrubusias rankas į arbatą su aviečių uogiene. Viena.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt